Ordinai ir baltų genčių likimai

Prūsų gentys su įsibrovusiu Kryžiuočių ordinu ir jo pagalbininkais iš Vakarų Europos kovojo nuo 1231-ųjų iki 1274 metų. Po Didžiojo prūsų sukilimo vietomis dar tebesitęsė kovos, tačiau iki XIII a. pabaigos prūsai buvo nukariauti. Karo metu daugybė prūsų žuvo, didelė dalis jų pasitraukė į Mazoviją, dar daugiau – į Lietuvą, o likę savo krašte buvo tremiami į aplinkines sritis.

Nemažai šiaurinių prūsų (bartai, notangai ir sembai) vėliau sulietuvėjo ir tapo Mažosios Lietuvos etninės grupės – lietuvininkų dalimi. XXIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje prūsai jau tesudarė vos pusę Prūsijos krašto gyventojų. Manoma, kad 1400 metais prūsų žemėse tegyveno 100 tūkstančių prūsų, likusieji buvo daugiausia vokiečių kolonistai bei šiek tiek lenkų.

Pavergtus prūsus Kryžiuočių ordinas negailestingai išnaudojo ir engė. Tik retam kilmingam prūsui (daugiausia tiems, kurie neprisidėdavo prie sukilimų) bei jo palikuonims vokiečiai pripažindavo riterių (bajorų) teises. Tokias teises dažniausiai įgydavo sembai, kurie ir suvokietėjo greičiau už likusias gentis.

Maždaug ketvirtadalis prūsų Kryžiuočių ordino valstybėje buvo vadinami laisvaisiais. Jiems ttaikyta vadinamoji Prūsų teisė. Laisvieji prūsai būdavo atleidžiami nuo baudžiavos, bet privalėdavo atlikti neribotą karo tarnybą kryžiuočių būriuose ir dalyvauti jų žygiuose. Po Trylikamečio karo (1454–1466), kai sumažėjo prūsų atliekamos karo tarnybos reikšmė, vokiečiai daugelį laisvųjų prūsų pavertė baudžiauninkais. Baudžiava yypač pasunkėjo po 1525–1528 m. prūsų sukilimo. Ilgainiui dauguma prūsų tapo mažažemiais baudžiauninkais. Jiems buvo draudžiama gyventi miestuose ir vokiečių kaimuose, verstis amatais. Todėl 1400 m. prūsai sudarė vos 10 % miestiečių. Dėl nuolatinių karų, kryžiuočių socialinės ir tautinės priespaudos prūsai, kaip tauta, nyko. Tačiau iki pat XVI a. išlaikė daugelį savo senosios kultūros ir tikybos elementų. 1525 metais Prūsija tapo pasaulietine protestantiška kunigaikštyste ir priėmė liuteronybę. Prūsų vokietinimas dar labiau paspartėjo. Ilgiausiai prūsai savo tikybą, kalbą ir papročius išlaikė Semboje. Manoma, kad paskutinieji prūsai, mokėję prūsiškai, išmirė XVIII a. viduryje.

Vakarinių lietuvių gentis – nadruvius ir skalvius, gyvenusius abipus Priegliaus vidurupio bei Nemuno žemupio ištiko tas pats prūsų likimas. XIII a. pabaigoje jie buvo išžudyti kryžiuočių arba pabėgo į Lietuvą. DDalis likusiųjų suvokietėjo, o iš kitų XV–XVI a. susidarė lietuvių etninė grupė lietuvininkai.

Lietuviams ir prūsams giminingos jotvingių gentys (sūduviai, jotvingiai, poleksėnai ir dainaviai), gyvenusios dabartinės Lietuvos pietuose, Baltarusijos vakaruose bei Lenkijos šiaurės rytų dalyje jau X–XIII a. kentėjo nuo Rusios ir Lenkijos kariaunų antpuolių. XIII a. jotvingiai susidūrė su kryžiuočių agresija. Kovodami su ordinu, jotvingiai padėjo prūsams, ypač aktyviai juos rėmė Didžiojo prūsų sukilimo metu. 1278–1283 m. Kryžiuočių ordinas sunaikino stambiausias jotvingių gyvenvietes ir pilis, o gyventus išžudė arba išvarė įį nelaisvę. Apie 1600 sūduvių buvo perkelti gyventi į Sembos šiaurės vakarų kampą, kuris buvo pavadintas Sūduvių kampu. Nemažai Skurdos vadovaujamų jotvingių pasitraukė gyventi į pietų Lietuvą, o karų nusiaubta jotvingių žemė liko tuščia. Jų žemių pietuose XV a. apsigyveno lenkai, rytinėje dalyje – baltarusiai, o šiaurinėje – lietuviai. Jotvingių likučiai susiliejo su naujaisiais gyventojais, nors dar XIX a. viduryje Gardino gubernijoje buvo per 30 tūkstančių žmonių, vadinančių save jotvingiais.

Neatsilaikę prieš Kalavijuočių ordino puolimus, išnyko ir viena pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose minimų baltų tautų – kuršiai, gyvenę į vakarus bei pietvakarius nuo Rygos įlankos. XIII a. buvo žinomos 9 kuršių žemės. Kuršiai nuolat sukildavo prieš Livonijos ordiną bei Kuršo vyskupą (ypač po didesnių lietuvių pergalių Saulės ir Durbės mūšiuose), tačiau 1267 m. buvo galutinai pavergti. Nemaža kuršių dalis pasitraukė į Lietuvą, o XV–XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais.

Dabartinės Latvijos teritorijoje į šiaurę nuo Dauguvos (išskyrus Rygos įlankos pakrantę) gyvenusią baltų gentį – latgalius, vokiečių riteriai pavergė dar XIII a. pradžioje. Henriko Latvio Livonijos kronikoje latgaliai dar buvo vadinami ir latviais. Todėl manoma, kad būtent latgaliai sudarė būsimos latvių tautos pagrindą.

Žiemgalos srityje bei dalyje šiaurinės Lietuvos (Joniškio, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Žagarės apylinkės) gyveno baltiška žiemgalių gentis. XIII a. buvo žinomos 6 žžiemgalių žemės: Duobelė, Silenė, Tėrvetė, Upmalė ir Žagarė. Rytinės Žiemgalos centru buvo Mežuotnė, o vakarinės – Tėrvetė. Kalavijuočiai bei Rygos vyskupas šiaurės rytų žiemgalius buvo nukariavę XIII a. I pusėje. Žiemgaliai buvo sukilę prieš ordiną 1259 ir 1279–81 metais. Juos tada rėmė lietuviai. Tačiau XIII a. pabaigoje Livonijos ordinas žiemgalius galutinai nukariavo (išskyrus Žagarės žemę ir Upmalės žemės pietinę dalį, kurios atiteko Lietuvai). Dalį žiemgalių Ordinas perkėlė į kitas Livonijos sritis. Čia jie sulatvėjo, o nemažai pietinių žiemgalių (manoma iki 10 tūkstančių žmonių) pasitraukė gyventi į Lietuvą.

Sėliai gyveno tarp Nemunėlio, Lėvens, Šventosios aukštupių ir Dauguvos. Šią teritoriją vadino Sėla. Vienas svarbiausių sėlių centrų buvo Sėlpilis. Šiaurinius sėlius Livonijos ordinas bei Rygos vyskupas nukariavo XIII a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, o pietiniai dar XIII a. pradžioje buvo valdomi lietuvių kunigaikščių. Laikui bėgant šiaurinė sėlių dalis susiliejo su latgaliais (sulatvėjo), o pietiniai sulietuvėjo.