Lenkijos karalystė XIII–XIV a.

Lenkijos valstybė susikūrė X amžiaus pabaigoje. 1025 metais po Boleslovo I-ojo Narsiojo karūnacijos Gniezne Lenkija tapo karalyste. Valdant karaliui Meško II, Lenkijos karalystę ištiko krizė, tačiau jo sūnus Kazimieras sugebėjo atkurti tvarką ir pelnė Kazimiero Atnaujintojo vardą.

XII amžiaus pabaigoje Lenkijos valstybė ėmė silpnėti. Po karaliaus Kazimiero II mirties tarp jo sūnų net 8 metus truko kova dėl valdžios. 1202 m. į sostą įžengė Lešekas Baltasis (valdė iki 1227 m.). Šio, gana neryžtingo, karaliaus laikais sritiniai kunigaikščiai ėmė nnebepaisyti centrinės valdžios.

Savarankiškai jautęsis Mazovijos kunigaikštis Konradas pasikvietė į pagalbą kovoti su prūsais Kryžiuočių ordiną. Šis, numalšinęs prūsų pasipriešinimą, ilgainiui pradėjo grėsti ir Lenkijos valstybei.

XIII amžiaus viduryje Lenkija smarkiai nukentėjo nuo mongolų-totorių puldinėjimų. Šie sudegino senąją Lenkijos sostinę Krokuvą, nusiaubė Sandomežą, įsiveržė į Sileziją. Lenkų kunigaikščiai jiems beveik nepasipriešino. Tik kunigaikštis Henrikas II Pamaldusis ties Legnica stojo į mūšį su mišria lenkų-vokiečių kariuomenę ir žuvo kovos lauke. 1259 m. Burundajaus vadovaujami mongolai-totoriai vėl siaubė dalį Lenkijos žemių.

Nuo XII a., o yypač nuo XIII a. pradžios Lenkijos žemės kentėjo nuo jotvingių ir lietuvių puldinėjimų. XIII a. pabaigoje lietuviai pasiekdavo net Krokuvą. 1248-1251 m. Mazovijos kunigaikštis Zemovitas, sudaręs sąjungą su Haličo-Volynės kunigaikštyste, kariavo su jotvingiais. Po poros metų jotvingius jau puolė ir ddidysis kunigaikštis Boleslovas Drovusis. Kujavijos bei kiti kunigaikščiai bei privertė jotvingius mokėti duoklę. Lenkų kunigaikščiai padėjo ordinui numalšinti ir Didįjį prūsų sukilimą.

Norėdami atstatyti mongolų nusiaubtą kraštą, lenkai buvo priversti kviestis vokiečių kolonistus. Pamažu vokiečių kolonistai, gavę įvairiausių mokesčių lengvatų, įsigalėjo Lenkijos miestuose. Dalis vokiečių sulenkėjo, tačiau kai kurioms Lenkijos sritims grėsė suvokietėjimas. Taip atsitiko Silezijoje. Pavojų kėlė ir artimi pietiniai kaimynai. Čekijos karalius Vaclovas II užėmė Lenkiją ir 1300 m. vainikavosi Lenkijos karaliumi. Kuriam laikui Lenkija tapo Čekijos dalimi. XIII a. pabaigoje Lenkijos didžiojo kunigaikščio valdžia visiškai nebeteko reikšmės ir kraštas subyrėjo į besivaidijančias kunigaikštystes.

Lenkijos valstybei susiskaldžius, ėmė kilti žemvaldžių bajorų reikšmė ir įtaka politiniame gyvenime. Atkurti Lenkijos karalystę sugebėjo energingas Kujavijos kunigaikštis Vladislovas Lokietka. 1305 m. mirus Čekijos ir LLenkijos karaliui Vaclovui II, 1306 metais užėmė Krokuvą, visą Mažąją Lenkiją ir Sileziją. Prieš pasiskelbusį vyriausiu Lenkijos kunigaikščiu Vladislovą Lokietką sukilo miestiečiai vokiečiai. 1308 m. Ordinas užėmė rytinį Pamarį su Vyslos žiotimis ir atkirto Lenkiją nuo Baltijos jūros. 1314 metais, užėmęs Didžiąją Lenkiją, Vladislovas vėl suvienijo Lenkijos provincijas ir atstatė valstybės nepriklausomybę. 1320 metais Vladislovas vainikavosi Lenkijos karaliumi. Tais pat metais Vladislovas Lokietka sudarė sutartį su Vengrija, o 1325 metais – su Lietuva. Ši sutartis apsaugojo Lenkiją nuo lietuvių puldinėjimų iir užtikrino sąjungininką kovai su kryžiuočiais.

1331 metais sąjunga su Lietuva žlugo. Atsinaujino karas su kryžiuočiais. Po Vladislovo mirties jo sūnus Kazimieras III Didysis sugebėjo paversti Lenkiją stipria valstybe. Jis sudarė taikos sutartį su Čekija, susitarė su Ordinu, atiduodamas šiam Pamarį, ir pradėjo kovas su Lietuva dėl Haličo ir Volynės.

Kazimieras ypač daug dėmesio skyrė vidaus politikai. Sugebėjo centralizuoti valdžios aparatą ir baigė valstybės vienijimą. Valdovas steigė miestus, skatino prekybą ir amatus, sudarė pirmąjį rašytą teisyną, o 1364 m. įsteigė Krokuvos universitetą. Neturėdamas sūnaus Kazimieras Didysis savo įpėdiniu paskyrė sesers Elžbietos sūnų, Vengrijos karalių Liudviką. Mirus Kazimierui III (jis buvo paskutinis Piastų dinastijos atstovas), Lenkijos karaliumi (1370–1382) tapo Vengrijos karalius Liudvikas I. Lenkija pateko į personalinę uniją su Vengrija. Liudvikas mažai domėjosi Lenkijos reikalais. Visą dėmesį skyrė Vengrijai. Prie Vengrijos prijungė Lenkijos sunkiai užkariautą Haličą, o Lenkijos valdymą paliko motinai Elžbietai ir Lenkijos ponams. Lenkijos sosto įpėdine Liudvikas paliko vieną iš savo dukterų. Po keleto metų tarpuvaldžio Lenkijos įpėdine buvo patvirtinta Liudviko duktė Jadvyga.

1384 metais Jadvyga atvyko į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene. Lenkijos ponai pradėjo ieškoti Jadvygai tinkamo vyro. Dar prieš tapdama Lenkijos karaliene, Jadvyga buvo sužieduota su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu. Lenkai nenorėjo karaliaus vokiečio. Dalies lenkų ponų akys nnukrypo į LDK didįjį kunigaikštį Jogailą. Po ilgų derybų Jogailos sutartis su Lenkijos ponais buvo patvirtinta 1385 metų Krėvos unija. 1386 m. Jogaila atvyko į Krokuvą. Čia buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir po vestuvių su Jadvyga karūnuotas Lenkijos karaliumi Vladislovu II-uoju. Prasidėjo naujas Lietuvos ir Lenkijos istorijos etapas.