Baltų kultūros I–V amžiuose

Neregėtai spartus baltų kultūrų vystymasis pastebimas senajame geležies amžiuje. Bene romantiškiausiai šį laikotarpį apibrėžė M. Gimbutienė – pavadino jį „aukso amžiumi“ ir teigė, kad „šis laikotarpis yra šuolis ir materialinės kultūros, ir kūrybinės energijos požiūriu. (.) Niekada vėliau baltų gentys didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose nepatyrė tokio klestėjimo“. Kad ir kaip vadintume šį laikotarpį, viena yra akivaizdu – pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių sklaidos procesas iš esmės pakeitė etnokultūrinį Lietuvos veidą. Dvi sstambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra – pamažu kito: kūrėsi gyvenvietės, buvo diegiami nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių. Jau tankiai apgyvendintoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų.

Senajame geležies amžiuje istorinis postūmis, nulėmęs spartų baltų kultūros vystymąsi, buvo vietinės balų rūdos gavybos ir geležies bei plieno gamybos technologijų įsisavinimas. Taip mano R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Endzinas, J. Stankus, P. Jodelė, M. Michelbertas. Gausėjo kalvystės meistrų ir juvelyrų centrų, vietinių meistrų gaminiai paveikė įįvairias tuometinio gyvenimo sritis. Įgudus naudoti geležinį kirvį miškui kirsti ir geležinį noragą dirvai purenti pagrindiniu verslu tapo žemdirbystė. Tai pažymi antikos autorius P. K. Tacitas, kuris baltus (aisčius) vadina žemdirbiais. Atsiradus geležiniam dalgiui ir pusdalgiui palengvėjo pašaro ruošimas – ssuklestėjo gyvulininkystė. Geležinis kirvis paįvairino medžio darbus, radosi naujų galimybių būstų statybai – imta statyti tvirtesnius ir šiltesnius namus. Kasdieniame gyvenime plačiai naudojami žalvariniai papuošalai; nes šis laikotarpis – tai baltų auksakalystės pradžios ir nepaprasto suklestėjimo metas. Medžioklės ir karybos arsenalas pasipildė kokybiškais ginklais. Plito vidiniai mainai, vystėsi prekyba su tolimaisiais kraštais. Prekyba su antikos pasauliu ne tik tenkino materialius poreikius, bet ir plėtė baltų akiratį, supažindino juos su pasaulio žmonių papročiais bei socialiniais santykiais.

Technologijos šuolis lėmė demografinį šuolį. Krašte pagausėjo gyventojų, jie tolygiau pasklido. Senajame geležies amžiuje jau gana daug gyvenviečių – uždaro (piliakalnių) ar atviro tipo – ir, suprantama, laidojimo paminklų. Nuo pirmųjų dešimtmečių po Kristaus išnyksta paprotys kremuoti mirusiuosius: jie laidojami nedeginti, dažnai mediniuose skobtiniuose arba lentiniuose kkarstuose. Įsivyravo paprotys dėti į kapus turtingas įkapes: papuošalus, ginklus, darbo įrankius, buitinius daiktus.

I–IV a. daugiau nei 250 kapų rasta plokštiniuose kapinynuose ir pilkapynuose. Jiems būdinga humacija, mirusiųjų orientavimas pagal pasaulio šalis, gana turtingos įkapės. Tiesa, būta ne tik panašumų, bet ir skirtumų. Jais remiantis Lietuvoje skiriamos 6 kultūrinės sritys: Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Pilkapių, Užnemunės laidojimo paminklų ir Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra. Iki šiol, deja, vienos iš jų yra labiau ištyrinėtos, kitos – mažiau. Svarbiausia, kkad žinome, jog senajame geležies amžiuje baltų gentys pradėjo formuotis ir šis procesas baigėsi apie V–VI a. susidarius atskiroms baltų gentims.

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Jau I a. po Kr. Lietuvos pajūryje pakito laidosena. Ten įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji buvo laidojami nedeginti. Tačiau išliko gajos Vakarų baltų pilkapių kultūros tradicijos: dar II a. kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas juosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su greta esančiais kapais. Pamažu iš pailgų akmenų vainikų susidarydavo bičių korį primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose – Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose – Minijos žiotis. Remiantis naujausiais duomenimis šiame areale yra 37 laidojimo paminklai. Daugelis iš jų tyrinėti.

Tyrinėjant kapinynus paaiškėjo, kad šios srities gyventojai jau I a. po Kr. buvo sukūrę savitą ir turtingą kultūrą. Geopolitinė Lietuvos pajūrio gyventojų padėtis lėmė, kad jie bendravo su pažangiausia to meto civilizacija – Romos imperija, palaikė ryšius su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija. Gausu kapų radinių. Vyrų kapams labiau būdingi darbo įrankiai ir ginklai: įmoviniai kirviai ir dalgeliai, ietys su geležiniais įmoviniais ietigaliais, skydai. Iš papuošalų vyrai nešiojo antkakles bei (dažniausiai) po vieną apyrankę. Moterų kapuose daug mažiau ddarbo įrankių ar buities reikmenų (ylų, peiliukų, verpstukų), užtat gausu papuošalų. Jų kepuraitės papuoštos žalvariniais spurgeliais ar plokštelėmis, įvijėlėmis ar antsmilkiniais, kaklą juosė stiklinių karolių, žalvarinių įvijėlių ar gintaro karolių vėriniai, žalvarinės antkaklės. Vyrų, moterų ir vaikų viršutinis drabužis ties krūtine susegtas vienu dideliu smeigtuku, smeigtukų pora arba smeigtuku ir sege. Smeigtukai nešioti ritiniai, statinaitės formos, lazdeliniai. Segės dažniausiai akinės, labai profiliuotos, laiptelinės, lenkta kojele.

Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas – molinis indas, padėtas prie mirusiojo galvos ar peties. Gausu kapuose Romos imperatorių, ypač Antoninų ir Severų dinastijų, monetų. Panašiai kaip ir Sambijoje, greta žmogaus kartais būdavo laidojamas žirgas. V–VI a. kapų su akmenų vainikais srityje jau randame susiformavusias dvi gentis: šiaurinėje dalyje – kuršius, pietinėje – lamatiečius.

Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros arealas šiaurės rytuose siekia Ančios upės dešinįjį vidurupį, žemyn upe iki Šešuvies, Šešuvies baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba – Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklų randama tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėje. Vakariau Nemunu paminklai „persikelia“ per jį ir žinomi Tilžės (dabartinis Sovietskas, Rusijos Federacija) apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra pačiuose Pajūrio žemumos pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Karšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aaukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Lumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyškiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad jau nuo I a. po Kr. vidurio mirusieji laidojami nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, juose maža miniatiūrinių puodelių – tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kartais abipus mirusiojo galvos dedami akmenys – tai šią kultūrą suartina su Centrinės Lietuvos kultūra. Kitas būdingas laidosenos bruožas – ryški mirusiųjų erdvinio orientavimo priešprieša: vyrai laidojami galvomis į šiaurę, moterys – į pietus. Įkapės kaip Lietuvos pajūryje. Tačiau yra ir skirtumų: šioje kultūroje itin gausu kūginių antkaklių su pakabučiais. Kitos būdingesnės įkapės – įmovinis kirvis, įmoviniai ietigaliai, trimitinės antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, rečiau Romos imperijos monetos. Atrodo, kad šios kultūros žmones reikia laikyti skalvių protėviais, kuriuos mini istorijos šaltiniai. Tai patvirtina ir toks faktas: senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros kartografuotų paminklų ir viduriniame geležies amžiuje lokalizuojamų skalvių paminklų ribos beveik sutampa.

Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealas apima Nevėžio ir Dubysos vidurupius ik santakos su Nemunu, Nemunu vakarų link beveik iki Karšuvos žemumos. Žinomi 34 šios kultūros paminklai. Išsamiai tyrinėti kapinynai Kalniškiuose, Marvelėje, Plinkaigalyje, Raudonėnuose, Sargėnuose, Seredžiuje, Veršvuose.

Pirmieji šios kultūros žmonių palaidojimai siekia pačią I a. po Kr. pradžią. Skiriami du

kultūros gyvavimo laikotarpiai (10–200–220 ir 200–220–450 m. po Kr.), kurie skyrėsi vienas nuo kito įvairiose gyvenimo srityse. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus. Kapą įrengdavo gana paprastai, tačiau ankstyvajame laikotarpyje buvo įprasta abipus mirusiojo, taip pat jo galvūgalyje ir kojūgalyje sukrauti akmenis. Jų skaičius gana įvairus, tačiau visada iš akmenų sudėliodavo stačiakampį – „namą“ mirusiajam. Ankstyviausieji kapai turėjo itin sudėtingus „namus“, sukrautus trimis akmenų eilėmis. Vėlyvajame laikotarpyje šis paprotys ėmė nykti, vėliau „atgijo“ arealo vidurinio geležies amžiaus kapuose. Kitas kultūros bbruožas susijęs su mirusiųjų erdviniu orientavimu, su dangaus dievybių – Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo Ratų kultu. Moterį laidodavo galva saulės tekėjimo link, o vyrą – saulės laidos kryptimi. Kai mirusiojo vieta bendruomenėje reikalavo laidoti į Mažuosius Grįžulo Ratus (greičiausiai tai buvo žyniai), tada mirusįjį orientuodavo į žvaigždyno Alfą (dabartinė Šiaurinė žvaigždė) ta kryptimi, kurioje ji būdavo saulei tekant.

Palyginus su Vakarų Lietuvos ir Nemuno žemupio kultūromis, įkapės negausios, dalis kapų ir visai be jų. Vyrų kapuose randama peilių, įmovinių kirvių, labai rretai ginklų – ietigalių, negausu ir papuošalų: apyrankių, antkaklių, segių. I ir II a. moterų kapuose yra būdingų šiai kultūrai įvijinių antsmilkinių, tačiau nerandama Romos imperijos monetų. IV a. vidurio ir pabaigos kapuose jau kiek gausiau ginklų, žalvarinių papuošalų. IV–V aa. Centrinės Lietuvos kapinynų sritis išsiplečia (ypač į šiaurę ir į pietus) ir apima visą Nevėžio baseiną, vakaruose beveik siekia Nemuno žemupio kapinynų sritį. V–VI a. po Kr. šią sritį galime identifikuoti su rašytiniuose šaltiniuose minimais aukštaičiais.

Pilkapių kultūra Lietuvoje aprėpia Centrinę Žemaitiją, Vidurio šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvą. Šventosios upės baseinu ji ribojasi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dubysos vidurupyje ir Nevėžio aukštupyje susisiekia su Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra. Pilkapių kultūra taip pat paplitusi ir kaimyninėje Latvijoje – vakarinėje, centrinėje ir pietrytinėje jos dalyse. Lietuvoje dabar žinome apie 131 šios kultūros paminklą.

I a. pabaigoje–II a. po Kr. pradžioje Pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidojo nedegintus. Jiems supildavo pilkapį, kurį apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Kas ir iš kur atnešė šį paprotį, nėra vvisai aišku. Manoma, kad Pilkapių kultūros šaknų reikia ieškoti I a. pr. Kr. ar I a. po Kr. pirmoje pusėje, kai dar menkai apgyvendintą sritį kolonizavo gyventojai iš Lietuvos pajūrio. Tokią prielaidą pagrįstų šie faktai: seniausieji Pilkapių kultūros kapai (I–II a.) turi bendrų bruožų su to paties laikotarpio Pajūrio srities pilkapiais, kuriuos juosia akmenų vainikai. Žemaitijos pilkapiai Vienragiuose, Visdergiuose-Papelkiuose, panašiai kaip ir pajūryje, kartais turi besijungiančius akmenų vainikus. Be to, Pavėkiuose, Akmeniuose, Kybartiškėje prie suaugusio žmogaus kapą juosiančio vainiko kartais pprijungdavo mažą akmenų pusratį (vaikų kapams arba aukoms), o tai žinoma ir pajūryje (Kurmaičiuose ir Padvariuose). Bendrų bruožų turi abiejų sričių įkapės: panašūs iečių įmoviniai antgaliai, analogiškos antkaklės (trimitinės, buoželinės, kūginės), laiptelinės ir kitokios segės.

II a. šioje didžiulėje teritorijoje ima rastis skirtumų. Sąlygiškai galima skirti 3 vietines grupes: šiaurės rytų („žemaitiškoji“), vidurio šiaurės („žiemgališkoji“) ir šiaurės rytų („sėliškoji“). Iki šiol nėra aiškiai nusakyti šių grupių skiriamieji bruožai. Galima tik pasakyti, kad „žemaitiškuose“ pilkapiuose dažniausiai randama nuo 1 iki 4 kapų, mirusieji laidojami sampile (labai retai duobėje po sampilu), „žiemgališkuose“ pilkapiuose kapų truputį daugiau, o jau „sėliškieji“ pilkapiai pasižymi kapų gausa. Pavyzdžiui, Muoriškių pilkapyne jų rasta iki 8–9, o Rytų Latvijos Ylės-Gailyšių pilkapyje – net 28. Kitas itin svarbus bruožas, skiriantis „sėliškuosius“ pilkapius nuo kitų, yra tas, kad šios srities gyventojai naudojo pentinius siauraašmenius kirvius, tuo tarpu „žemaitiškuose“ pilkapiuose vyrauja įmoviniai kirviai.

Kalbant apskritai apie Pilkapių kultūrą, galima pasakyti, kad čia įkapių dėta mažiau negu pajūryje. Svarbiausios vyrų įkapės yra įmovinis arba siauraašmenis pentinis kirvis, peilis ir 1–2 ietys su įmoviniais antgaliais, moterų – peilis, kartais yla. Ir vyrų, ir moterų kapuose randama antkaklių, segių, rečiau – smeigtukų. Dauguma papuošalų panašūs į Lietuvos pajūryje ar Nemuno žemupyje randamus. Tačiau Pilkapių kultūros žmonės rretai dėjo dalgį, žąslus. Nėra jų kapuose miniatiūrinių puodelių, labai reta bronzinių Romos imperatorių monetų.

V–VI a. po Kristaus Pilkapių kultūroje išsiskiria 4 atskiros baltų gentys: vakarinėje dalyje – žemaičiai, žiemgaliai, rytinėje – latgaliai ir sėliai.

Rytų Lietuvoje, pietryčių Latvijoje ir pietų Baltarusijoje, kitaip tariant, į rytus nuo Nemuno bei į pietryčius nuo Šventosios, toliau klestėjo Brūkšniuotosios keramikos kultūra, pažįstama iš daugybės čia esančių piliakalnių. Pietų Užnemunė bei Neries žemupys laikomi šios kultūros įtakos pakraščiu. Kultūros klestėjimo pabaigoje išlieka senosios piliakalnių įrengimo tradicijos, tačiau II–III a. sandūroje piliakalnių aikštelėse (ne tik jų pakraščiuose, bet ir centre) imta statyti mažus namus kiekvienai šeimai atskirai. Vyrauja gyvulininkystė ir žemdirbystė, tik pastaroji plačiai naudojant geležį darosi vis našesnė. Iš žemdirbystės įrankių daugiausia naudoti geležiniai peiliai-pjautuvėliai. Šio laikotarpio piliakalnių kultūriniame sluoksnyje randama trinamųjų girnų, suanglėjusių grūdų. Patyrinėjus naminių gyvulių kaulus matyti, kad vėlyvajame etape auginta daug kiaulių. Medžioklė ir žvejyba buvo tik pagalbinės ūkio šakos.

Kasdienėje buityje taip pat daug kas pakinta. Pirmiausia išnyksta kaulo dirbiniai, daugiausia gaminama griežtai profiliuotų briauninių puodų brūkšniuotu paviršiumi. Jie labai dažnai puošti ir įvairiais kitais būdais išgaunamu ornamentu – gnaibant, įspaudžiant pirštu ar pan. Svarbūs pokyčiai įvyko juodojoje ir spalvotojoje metalurgijoje: Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose nemažai geležies lydymo krosnelių. Narkūnų piliakalnyje rrasta ir žalvario lydymo krosnelės liekanų su Romos monetos dalimi prie sienelės. Čia aptikta įvairių tiglių ir samtelių, naudotų ano meto juvelyrų.

Ir Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių laidojimo papročiai tebėra paslaptis. Nuomonių yra visokių. Vieną jų, remdamasis Obelių medžiaga, pareiškė V. Urbanavičius. Jis teigia, kad kremuoti mirusiųjų palaikai buvo laidojami vandenyje. Tačiau linkstama manyti, kad gyventojai savo mirusiuosius bent jau nuo IV a. vidurio laidojo nedegintus pilkapiuose, duobėje po sampilu. Galbūt šiai kultūrai priklauso rytų Lietuvoje ištirti pilkapiai su griautiniais kapais. Šiuo metu tokių paminklų yra 17. Pilkapiai apskriti, su vieno ar dviejų aukštų akmenų vainikais. Tokių pilkapių skersmuo 3–7 m, aukštis 0,3–1,5 m. Laidota po vieną ar po du mirusiuosius, kai kada randama net iki 4 žmonių griaučių. Vyrai ir moterys orientuoti skirtingai: vyrai laidoti galvomis į vakarus, moterys – į rytus. Vaikų kapai dažniausiai pilkapių sampile. Prieš pilant pilkapį pirmiausia būdavo išdeginama vieta, po to kasama duobė mirusiajam. Žemės metamos aplinkui – jos jau gula ant pelenų ir degėsių sluoksnio. Šis procesas – apeigų su ugnimi reliktas. Tada kapavietė apjuosiama akmenų vainiku.

Brūkšniuotosios keramikos kultūros srityje apie VI a. po Kr. susiformuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra; juos jau laikome lietuvių protėviais.

Užnemunės laidojimo paminklų kultūros arealas gana didelis. Tai

plotas tarp Nemuno vidurupio ir Mozūrų didžiųjų ežerų. Didesnė kultūros dalis priklauso dabartinei Lenkijai ir tik šiaurės rytinė – Lietuvai. Šios srities laidojimo paminklai archeologams menkai pažįstami ir mažai tyrinėti. Šiai kultūrai priskiriami 9 įvairūs paminklai: šiaurinėje Užnemunės dalyje žinomi plokštiniai kapai su griautiniais palaidojimais, šiaurės rytuose – pilkapiai su akmenų vainikais (Pažarstis, Prienų raj.), pietvakariuose – pilkapiai su žemių sampilais ir degintiniais kapais (Rudamina, Lazdijų raj.), Pietinėje Užnemunėje randama akmenimis apdėtų griautinių kapų (Delnica, Lazdijų raj., Radastai-Aleknonys, Alytaus raj.). PPastarieji paminklai nelabai aiškūs – gal tai plokštiniai kapai, o gal kapai po pilkapių samplaikomis. Šiaurės rytų dalyje randami pilkapiai su apskritos formos akmenų vainikais (4–7 m skersmens, 1 m aukščio). Vainikai krauti iš vienos eilės akmenų, kai kurių pilkapių sampile aptikta akmenų grindinių, pilkapių pagrinde randama angliukų ir degėsių. Palaidoti 1 ar 2 mirusieji. Kartais jie laidoti pilkapio viduryje, kartais – pakraštyje. Laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis, įvairiai orientuoti. Manoma, kad laidoti karstuose, kai kada galvūgalyje padedami 2 akmenys. Užnemunės llaidojimo paminklai turi savitų, tik šiam regionui būdingų bruožų. Šiaurės rytų Užnemunės pilkapiai, lyginant juos su Žemaitijos pilkapiais, yra mažesni, juose ir kapų mažiau – 1 arba 2 pilkapyje. Kita vertus, kai kuo (įvijiniai antsmilkiniai, akmenų dėjimo paprotys) jie artimesni CCentrinės Lietuvos plokštiniams kapams. Pietvakarių Užnemunės pilkapiai iš akmenų su degintiniais kapais priklauso platesniam regionui, paplitusiam Lenkijos šiaurės rytuose. V a. po Kr. pabaigoje Užnemunėje įsigali mirusiųjų deginimo paprotys, kai sudeginti kaulai apdedami akmenų krūsnimis. Užnemunės pilkapių kultūros teritorijoje V a. pabaigoje išsiskiria jotvingių-sūduvių gentys.