kryžiuočių ordino žygiai į Lietuvą 1263-1282

muze

ĮVADAS

Ilgą laiką Kryžiuočių ordinas buvo baisiausiu gyvenusių Pabaltijyje genčių priešu. Beveik

pusantro šimtmečio tęsusios aktyvios ir nnuoseklios užkariavimo veiklos padariniai—stipri

kolonijinė valstybė, įsikūrusi baltų žemėse, ir sunaikintos gentys, kurios ateityje galėjo sukurti

savąją valstybę, kultūros, kurios buvo pasmaugtos vystymosi etape.

Lietuvos istoriografijoje baltų kovoms su vokiečiais-užkariautojais yra skirta daug moksli-

nių darbų. Baltų ir vokiečių-užkariautojų santykiai nagrinėjami įvairiais aspektais, tačiau iki

šiol nebuvo nei vienos studijos, skirtos vien baltų bei kryžiuočių kovos būdų ir metodų, kuriais

buvo siekiama užsibrėžto tikslo, tai yra taktikos nagrinėjimui. Pirmasis vveikalas šioje srityje—

tai Zigmo Raulinaičio „Karaliaus palikimas“ iš serijos „Lietuvos raiteliai“, kurio pagrindu pa

rašytas šis darbas. Remdamasis įvairiais šaltiniais (kronikos, dokumentai, laiškai ir kiti), lietu

vių ir užsienio istorikų darbais, jis aprašo įvairius baltų bei kryžiuočių žygius ir svarbiausius

mūšius ir kartu bando nustatyti abiejų pusių karybos principus, sujungti juos į vieną sistemą,

kurios elementai susiję tarpusavyje ir veikia vieni kitus, ir paaiškinti, kodėl, nepaisant prana-

šumo daugelyje sričių (technika, kariuomenės organizacija, stipri materialinė bazė), Ordinas

nesugebėjo greitai, kaip planavo, pavergti baltus, o baltams, nors jjie dažniausiai ir laimėdavo

stambiuose kautynėse, taip ir nepavyko išstumti kryžiuočių iš savo žemių. Karo taktikos ana-

lizė iš dalies suteikia atsakymus į šiuos klausimus.

Trumpai kryžiuočių taktikos ypatumus aptarė Antanas Kučinskas monografijoje „Kęstutis“.

Nors autorius nagrinėja vėlesnįjį laikotarpį, bendrieji karo vedimo principai mažai kkuo skiriasi

nuo tų, kurie buvo naudojami mus dominančiu laikotarpiu, tai yra 1263—1282 metai. A. Ku-

činskas pateikia kryžiuočių žygių Masifikaciją, aptaria žygių rengimo laiką, trukmę, tikslus ir

ypatumus, liečia kariuomenės sudėties klausimus. Vertinga yra informacija apie kryžiuočių

žvalgus, kuri veda manyti, kad Ordinas galėjo turėti nuolatinę žvalgybos tarnybą. Be to, dar-

be yra aprašoma Kryžiuočių ordino struktūra, Ordino valstybės valdymo aparatas, kurių neži-

nant sunkų suprasti kkryžiuočių taktiką kare su baltų gentimis.

Epizodiškai 1263—1282 metų kryžiuočių ir baltų taktikos ypatumai minimi Edvardo Gu-

davidaus veikale „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“.Tačiau ten labiau akcen

tuojama žygių ir mūšių datavimo problema.Bet, skirtingai, nei Z. Raulinaitis, E. Gudavičius ap

taria ir kryžiuočių diplomatinę veiklą, kuri, nors ir nebuvo tiesioginiu naujų žemių užkariavi-

mo metodu, turėjo įtakos karinių veiksmų pasirinkimui, kryžiuočių ekspansijos mmaterialinės

bazės formavimuisi, Vakarų Europos paramos dydžiui (Z. Raulinaičio „Karaliaus palikime“

kryžiuočių diplomatinė veikla nušviečiama labai skurdžiai).

Plačiausiai iš Lietuvos istorikų apie kryžiuočius, turbūt, yra rašęs Teodoras Narbutas.“Lie-

tuvių tautos istorijoje“, trečiame tome labai plačiai aprašyta Kryžiuočių ordino, pradedant nuo

jo įsteigimo 1128 metais Jeruzalėje iki persikėlimo į Prūsiją, Livonijos ordino (Kalavijuočių)

istorija ir veikla, aptariami ordinų regulos, struktūra ir valdymo aparatai. Kketvirtame tome

999 skyriuje, pavadintame „Laikotarpio bruožai“ autorius skiria vietos riterių-vienuolių žy-

giams aprašyti. Jo pateiktoje klasifikacijoje kryžiuočių žygiai skirstomi į dvi grupes: stambių

kariuomenių vykdomi ir mmažų būrių puolimai, pateikiama įdomi bei vertinga informacija apie

žygių eigą ir ypatumus. Kaip ir A. Kučinskas, T. Narbutas mini kryžiuočių žvalgybos tarnybą.

Pažymėtinas lenkų istoriko K. Gurskio darbas apie kryžiuočių-prūsų santykius „Zakon krzy-

žacki a powstanie panstwa pruskiego“.Autorius pateikia daug vertingos informacijos ne tik

apie patį Ordiną, bet (kas yra mums labai svarbų) ir apie jo kariuomenę, joje egzistavusias tai-

sykles, karybos metodus.Plačiai aptartas sudėtingas kryžiuočių pajėgų valdymo bei funkcio-

navimo mechanizmas, kuris lėmė aukštą Ordino karių organizacijos lygį. Nors prūsų žemių

nukariavimas parodytas kaip ilgas, bet nenutrūkstomas, nuoseklus procesas, minimi taktikos

metodai nėra susieti į vieną visumą, neanalizuojamas jų tarpusavio ryšis. Ko gero, tai ir ne-

buvo pagrindinis darbo tikslas.

Aptariant kryžiuočių karo taktikos istoriografiją, negalima nnepaminėti pagrindinių šaltinių,

iš kurių sėmėsi informaciją visi autoriai,—kronikų, visų pirma, Petro Duisburgiečio „Prūsijos

Žemės Kronikos“. Nepaisant jos žinomo tendenciškumo ir šališkumo, ji lieka svarbiausiu šalti-

niu apie Kryžiuočių ordino karinę veiklą Prūsijoje, kartu atspindinčiu ir visą kryžiuočių takti-

ką, naudotą užkariaujant baltų žemes.

Kitas nemažiau vertingas šaltinis—Livonijos Eiliuotoji Kronika, pateikianti gana detalų Li-

vonijos kryžiuočių karo veiksmų bei aprašymą, kuriuo remdamiesi, galime sudaryti bendrą li-

voniečių panaudotų žemių užkariavimui taktikos metodų vaizdą. Nors šios kronikos autorius,

kaip ir P. Duisburgietis, yra garsus kryžiuočių šalininkas ir dažnai iškreipia istorinius faktus, pa-

teikia klaidingus duomenis ( žuvusiųjų skaičiai), visaip bando pateisinti, o kkai kur ir nuslėpti

grobikiškus kryžiuočių tikslus, jo pateiktus duomenis apie riterių taktiką karuose su baltais ga-

lima laikyti patikimais.

Kryžiuočių ordinas tam tikru atžvilgiu yra retas istorinis fenomenas.Pirmaisiais savo gyvavi

mo metais (buvo įkurtas 1128 metais) jis garsėjo kaip piligrimų-ligonių slaugytojų brolija. 1190

metais jos pagrindu buvo įkurtas riterių ordinas, kurio nariai pasivadino Švenčiausios Marijos

iš Jeruzalės bažnyčios broliais. Jie privalėjo laikytis vienuolių postulatų: skaistybės, neturto ir

paklusnybės. Paskutinis postulatas kryžiuočiams buvo svarbiausias, jame glūdėjo vi-

sa Ordino galybė, nes išsižadėdamas asmeninių teisių, giminių ir tėvynės, kryžiuotis tapdavo

paklusniu magistro įrankiu. Tokiu būdu Ordinas buvo apsaugotas nuo pragaištingų, bet kokią

organizaciją silpninančių vidaus kovų.

Ordinas turėjo griežtą hierarchiją. Visa valdžia priklausė didžiajam arba vyriausiajam magist

rui, tačiau jis nebuvo absoliučiu valdovu. Magistrus rinko aukščiausioji Ordino taryba, ji taip

pat ribojo jo valdžią. Prūsijoje sukurta Ordino valstybė neturėjo sau analogo Europoje. Kry-

žiuočiai sukūrė nepriekaištingą administracinį aparatą, panašų į tą, kuris egzistavo Ordine. Ir

čia viskas buvo grindžiama paklusnumu, tačiau tai nesutrukdė valstybės ekonominiam vysty-

muisi.

Ankščiau už Panelės Marijos riterius Pabaltijyje atsirado Fratres Militiae Christi (Kalavijuo-

čių) ordinas, kurį įsteigė Livonijos vyskupas Albertas.Tai buvo pirmasis rimtas agresijos žid-

nys.Kalavijuočiai buvo Alberto vasalai, bet, jausdami savo galią (jie buvo svarbiausia karine

jėga Livonijoje), pradėjo iš jo reikalauti sau žemių.Vyskupas turėjo nusileisti. Po kurio laiko

Kalavijuočių ordinas tapo nepriklausomu politiniu vienetu, turinčiu ssavo žemes.Tačiau atski-

ros valstybės jis ne įkūrė. Karinės nesėkmės pakirto kalavijuočių jėgas. Ordinas sustiprėjo po

sąjungos su kryžiuočių ordinu, tačiau, lyginant sujuo, buvo silpnesnis.

Abu ordinai, turėdami vienodus tikslus, siekė juos įgyvendinti panašiomis priemonėmis. Jie

bendradarbiavo, vykdė vieningą politiką, gyvai ir dažniausiai operatyviai reagavo į pakitimus

ne tik Europoje ir kaimynų žemėse, bet ir savo valstybėje.Būtent ta valstybė, jos vystymasis ir

plitimas baltų žemių sąskaita buvo aukščiausias kryžiuočių veiksmų tikslas, skatinamoji jėga.

Šiame darbe bus stengiamasi apžvelgti, kokiais gi būdais buvo vykdomas naujų žemių nukaria

vimas, nustatyti šių būdų tarpusavio ryšius, parodyti vienų būdų priklausomybę nuo kitų, su-

jungti taktikos metodus Į vieną lanksčią sistemą, kuri didžiąja dalimi ir lėmė kryžiuočių

nukariavimų sėkmę.

I. KRYŽIUOČIŲ TAKTIKA UŽKARIAUJANT BALTŲ ŽEMES

1. PILYS – SVARBIAUSI PUOLIMO IR GYNYBOS PUNKTAI

Bet kokį užkariavimo žygį galima laikyti sėkmingu, jeigu užkariautojams pavyko įsitvirtinti ir

išsilaikyti užgrobtose žemėse.Tuo tikslu buvo statomos gerai įtvirtintos bazės—pilys.

Kryžiuočių įsitvirtinimas Pabaltijyje prasidėjo būtent nuo kelių tokių bazių. Kaip teisingai

pastebi Otas Šneidereitas, tai buvo „pats pirmučiausias darbas, kurio Ordinas ėmėsi skverbda-

masis į Prūsiją“. 1226 metais Mazovijos kunigaikštis Konradas, norėdamas apsaugoti savo že-

mes nuo prūsų puldinėjimų (kurie šiaip buvo teisėti šių žemių šeimininkai),kreipėsi į Kkryžiuočių

ordiną. Už būsimąją pagalbą kovoje su pagoniais, Konradas padovanojo riteriams-vienuoliams

„Dobrynės ir Kulmo žemę, esančią tarp Vyslos, Mukeros ir Drevantos,. su paveldėjimo

teise” . Jau

po dviejų metų, 1228 m., Vyslos kairiajame krante atvykę kryžiuočiai pastatė savo

pirmąją pilį Pabaltijyje — Fogelzangą. l230m. Konradas I Mazovietis perleido Ordinui esančią

kiek žemiau Fogelzango Nešavos pilį, kur įsikūrė Prūsijos krašto magistras Hermanas Balkas su

visa vadovybe. Iš šitų pilių kryžiuočiai pradėjo nuoseklų prūsų žemių nukariavimą.

Iki XIII amžiaus II-osios pusės kryžiuočiai jau turėjo 11 stiprių pilių be ankščiau paminėtų.

Per kitus 50 metų buvo pastatytos ar užgrobtos dar 9 pilys (Vėluva—1255m., Tepliava-1265m.,

Brandenburgas—1266m., Laukstetai—1270m., Rastenburgas—1277m., Marienburgas—1280m., Mevė – 1283m. )

Pilys atlikdavo daug ffunkcijų.Visų pirma, tai buvo priešakiniai postai, kurie leisdavo įsikabinti Į

užimtą teritoriją, sėkmingai atremti visus priešo puolimus ir tęsti tolimesnę ekspansiją. Tokio

forposto pavyzdžiu gali būti Mintaujos (Jelgavos) pilis, minima Zigmo Raulinaičio. Pastatyta

1265 m. pačioje Žiemgaloje Mintauja pagal tuometinio Livonijos magistro planą tapo atramos

baze žygiams į žiemgalių apygardas, o kartu ir patikimu prieglobsčiu riteriams, grįžtantiems iš

žygių su „palyda“.Teodoras Narbutas savo veikale aprašydamas nesėkmmgą Livonijos magistro

Otono Rodenšteino žygį 1271 m., pastebi, kad pats magistras bei jo kariuomenės likučiai

išsigelbėjo tik todėl, kad spėjo pasiekti MMintaujos pilį Edvardas Gudavičius pastebi, kad

Jelgavos pilis buvo nuolatinę grėsmę keliančiu punktu Žiemgalos žemėms niokoti. Jos

pastatymas privertė žiemgalius užsidaryti savo pilyse . Livonijos Eiliuotoji kronika byloja kad

„žiemgaliams iš jos buvo greitai daug skausmo padaryta“. Iš jos autoriaus taip pat sužinome, kkad

pilis turėjo stiprią įgulą ir buvo placdarmu užkariavimams Žiemgaloje bei Sėloje tęsti, o 1279 m.

pasitarnavo kaip pagrindinė karinė bazė.malšinant sukilimą Žiemgaloje.

Prūsijoje forposto pavyzdžiu gali būti Brandenburgo pilis, pastatyta Aismarių pakraštyje 1266

m.Pasak Z. Raulinaičio, šios bazės paskirtis „buvo paspartinti kryžiuočių veiklą Varmės ir

Notangos apygardose“ tai yra galutinai užkariauti šiuos regionus.Strateginę šios pilies reikšmę

paliudija ir tai, kad, pirmai pasitaikusiai progai, varmių kariuomenė užpuolė ją ir sunaikino.Bet

po metu, 1267m., Brandenburgas vėl buvo atstatytas.

Kkryžiuočių forpostais dažnai tapdavo ir paimtos baltų pilis.Įdomi šiuo atveju yra Livonijos

magistro Valterio iš Prūsijos ordino pasisavinta taktika, aprašyta Z.Raulinaičio. Norėdamas

įsitvirtinti Žiemgaloje,1270 m. jis vieną po kitos užiminėjo žiemgalių pilis ir paversdavo jas savo

bazėmis (Tervetė, Mežuotnė ir kt.), iš kurių tęsė kitų apygardų užkariavimą.Vėliau pilių ir jų

įgulų dėka Livonijos kryžiuočiai galėjo kkontroliuoti visas užimtas žiemgalių teritorijas.

Tuo pačiu metu pilys tarnavo placdarmais, iš kurių kryžiuočiai galėjo vykdyti žygius į baltų

žemes.Vienas svarbiausių tokių karinių atramos taškų buvo galinga mūrinė Karaliaučiaus pilis.

1263 m. iš šios pilies buvo malšinami sukilusieji sembai. Z. Raulinaitis, aprašydamas kryžiuočių

surengtą žygį prieš sukilėlius, pažymi, kad kariuomenė buvo telkiama Karaliaučiuje, iš kur vėliau

iškeliavo į Sembą E.Gudavičius rašo, kad „nuo pat sukilimo pradžios Karaliaučiaus pilis neleido

sambiams galutinai įsitvirtinti savo teritorijoje. Nesugebėjimas paimti Karaliaučiaus nulėmė

Sambijos likimą „. 1264—1265 metais Semba (arba Sambija) pasidavė.

Livonijoje panašų vaidmenį atliko stipri Kuldingo konvento pilis.Veikdami iš čia kryžiuočiai

malšino sukilusius kuršius, griaudami vieną po kitos jų pilis (Lašių, Merkių, Gruobyną, Griežės ir

kt.), palaikė susisiekimą sausuma su Memelburgu (Klaipėda), talkindavo Prūsijos

kryžiuočiams.1279 m. iš Kuldingos buvo vykdomi žygiai prieš sukilusią Žiemgalą.

Kaip placdarmu Karaliaučiumi buvo pasinaudota ir 1275 m., puolant stiprią Ragainės pilį

Skalvijoje. Prie Ragainės kariuomenė buvo greitai ir saugiai nuplukdyta laivais. Karaliaučius

neveltui tapo pagrindine Ordino karine baze: iš šios pilies kryžiuočiai kontroliavo svarbius van

dens kelius—Nemuną, marias, jš čia „laivai lengvai pasiekdavo Nemuno žiotis ir stiprų atramos

tašką, Memelio pilį Klaipėdoje „. Tai gi galima padaryti išvadą, kad tas, kas kontroliavo vandens

kelius, šiame kare turėjo žymų pranašumą. Todėl tampa aišku, kodėl savo pilis kryžiuočiai statė

dažniausiai prie upių (Nešava, Torunė, Kulmas, Karaliaučius, Marienverderis, Vėluva,

Tepliava).Upės buvo ne tik natūralia, gamtine kliūtimi galimų užpuolikų kelyje ir neribotų

vandens atsargų šaltiniu. Visų pirma, tai buvo patogus ir saugus prekybos bei susisiekimo kelias:

pilys nuolat ir laiku buvo aprupinamos maistu, ginklais, kariais; apgulties atveju upė laidavo

greitą pagalbos atvykimą iš artimiausių Ordino pilių.

Galų gale, statant pilį prie upės statybos medžiagas galima buvo taip pat gabenti vandens

keliu, kas paspartindavo statybas . Tai irgi buvo labai svarbus momentas, nes baltų gentys ne-

snaudė ir visomis jėgomis stengėsi sutrukdyti kryžiuočiams įsitvirtinti jų žemėse. Statomos ppilys

buvo užpuolamos, sugriaunamos arba sudeginamos iki pamatų.Todėl dažnai naujai statomą pilį

saugojo stipri kariuomenė. Geru pavyzdžiu čia gali būti Z. Raulinaičio aprašyta Štarkenbergo

pilies statyba prie Ossos vidurupio, Kulmo ir sukilusios Pamedės pasienyje . Pilis turėjo apsaugoti

Kulmo kraštą nuo prūsų puldinėjimų. Pirmą kartą prūsai sunaikino ją dar statybų fazėje. Tačiau

pilis vis tik buvo pastatyta per labai trumpą laiką, aprūpinta stipria įgula ir visomis reikalingos

karinėmis priemonėmis. Z. Raulinaitis spėja, kad Štarkenbergas buvo medinis, kadangi statant

mūrinę pilį medžiagos paruošimas ir pristatymas reikalavo daugiau laiko ir jėgų. Antrą kartą

prūsams pavyko ją sunaikinti tik didelių aukų dėka ir panaudojus ugnį.Galima tik tai spėlioti,

kaip pakryptų įvykiai, jeigu kryžiuočiams būtų pavykę pastatyti mūrinę pilį.

Savaime iškyla klausimas, kodėl kariuomenės susirinkimo vietomis visada būdavo pilys.Visų

pirma, vertėtų prisiminti, kad žygiuose labai dažnai dalyvavo atvykusieji iš užsienio kryžininkai,

kurie visiškai nepažinojo Prūsijos. Pilys buvo labai gerais orientyrais, kuriuos atvykėliai galėjo be

vargo surasti.Į pilis buvo gabenamos visos reikalingos žygiui atsargos, čia atvykusieji buvo

apsaugoti nuo netikėtų priešų išpuolių. Kita vertus, pilys reprezentavo patį Ordiną, demonstravo

jo galybę ir turtus, tik tai čia galima buvo deramai sutikti žymesnius kryžininkus nuo kurių

atsiliepimų dažnai priklausydavo tolimesnė Vakarų parama Ordinui.

Užkariautose žemėse, kaip ankščiau jau buvo minėta, pilių dėka kryžiuočiai palaikydavo

tvarką. Stiprios įgulos malšino bet kokį maišto židinį. Pilys buvo svarbūs kkryžiuočių valstybės

saugumo garantai, nes pavergtus baltus laikė nuolatinėje baimėje. Kryžiuočiai plačiai taikė

„skaldyk ir valdyk“ taktiką. JŲ iinterpretacijoje tai reiškė kiekvieną nukariautą sritį izoliuoti,

statant jos pasienyje tankų pilių tinklą. Taip buvo pasmaugtas prūsų sukilimas, ilgam laikui

pavergta Semba. Sukilėliai, kaip rašė Z.Raulinaitis,“nesugebėjo pralaužti stiprios Ordino pilių

linijos“, kitos baltų gentys negalėjo suteikti jiems pagalbos

Kartu toks pilių tinklas saugojo visą kraštą nuo baltų įsiveržimų. Pavojaus atveju pilyse dažnai

ieškojo prieglobsčio aplinkinių kaimų bei miestelių gyventojai, pilys būdavo pagrindiniais

gynybos centrais. Z.Raulinaitis pažymi, kad „savo didelėse mūrinėse pilyse kryžiuočiai buvo

neįveikiami, baltams taip ir nepavyko išstumti jų iš svarbių strateginių punktų (pavyzdžiui, 1264

m. nesėkmingas Vėluvos užpuolimas. Pilis liko Ordino rankose ir ilgą laiką tarnavo kaip svarbus

atsparos taškas, ( ginant Sembą nuo lietuvių).

Kalbant apie tų metų kryžiuočių pilis, negalima nepaminėti 1274 m. Livonijoje pastatytą

Daugpilį. Z.Raulinaitis rašo, kad jos paskirtis buvo apsaugoti Livonijos ordino valdas (Latgalą)

nuo lietuvių antpuolių ir tuo pačiu užtikrinti prekybos kelio Dauguva su Polocku saugumą .

Daugpilis turėjo uždaryti senąjį karo kelią, kuriuo lietuviai įsiverždavo į Livoniją. Teodoras

Narbutas pastebi, kad gausi Daugpilio įgula pilnai kontroliavo vietinius gyventojus. Pasak

Livonijos Eiliuotąją Kroniką, pilis buvo gerai aprūpinta ginklais, maistu, įgulą sudarė kariai-

profesionalai, galų gale, ypatingas lietuvių „dėmesys“ (1278 m. pagal Z.Ivinskį, 1273-1274 m.

pagal E.Gudavičių), rodo, kokia svarbi strateginiu atžvilgiu

ji buvo.

Ginkluotas pasipriešinimas kryžiuočiams tęsėsi dažniausiai iki tol, kol sukilėlių rankose buvo

bent viena pilis arba pilaitė. Todėl, skverbdamiesi į baltų žemes riteriai stengdavosi arba perimti

baltų pilis arba sunaikindavo jas iki pamatų, kad jomis jau niekas nepasinaudotų. Z. Raulinaitis

aprašydamas paskutinės žiemgalių pilies, Raktuvės, likimą, mini, kad tai buvo labai patogi bazė

lietuviams žygiuoti į kkryžiuočių užkariautos Žiemgalos gilumą .Kryžiuočiai sugebėjo paimti

Raktuvę, bet, negalėdami jos išlaikyti savo rankose, sunaikino. Paprastai, pilies praradimas

stipriai psichologiškai paveikdavo sukilėlius, mažėjo jų ryžtas kovoti, kas palengvindavo

kryžiuočiams užkariavimus. Kaip ppastebėjo T. Narbutas, su kiekvienos pilies praradimu mažėjo

gyventojų „galimybė apsiginti“ .

Kaip matome, pilys suvaidino neabejotinai svarų vaidmenį kryžiuočių užkariavimuose. Jos buvo

naudojamos kaip placdarmai, atramos taškai kitų žemių užkariavimui, prieš pradedant bet kokį

stambesnį žygį, čia telkdavosi kariuomenė. Pilyse galėjo pailsėti arba apsiginti nuo dar

nenugalėto priešo puolimų kariai, čia buvo saugomi ginklai, maistas, pašaras arkliams. Aplink

pilis labai dažnai išaugdavo miestai, o tai turėjo reikšmės visos valstybės ekonomikai. Bet

strateginiu požiūriu pilys buvo labai svarbiais puolimo, gynybos ir pasipriešinimo punktais,

nukariautų žemių paklusnumo išlaikymo bei ssukilimų prevencijos priemone.

2.KRYŽIUOČIŲ ŽYGIAI

Žygiai visais Kryžiuočių ordino gyvavimo laikais buvo neatsiejama jo taktikos dalis- Tai buvo

vienas veiksmingiausių, anot kryžiuočių, būdų priversti pagonis atsisakyti klaidingo tikėjimo ir

pasiduoti Bažnyčios globai. Iš tikrųjų visų žygių pagrindinis tikslas buvo užgrobti kuo daugiau

baltų žemių ir įįsteigti kolonijinę valstybę. Žygių dėka Ordino valstybė galėjo nuolat plėstis, o

turint omeny faktą, kad baltai įnirtingai priešinosi užkariautojams (oficialiose Ordino

teiginiuose—krikščionybei), riteriai-vienuoliai nelikdavo be darbo. Rengiami kryžiaus žygiai į

baltų žemes pritraukdavo daug kryžininkų iš Vakarų Europos kartu su jais Ordinas gaudavo

žymią materialinę paramą.

Žygių būta įvairių pagal mastą, tikslus, trukmę, dalyvaujančios kariuomenės dydį ir sudėtį..

Z. Raulinaitis, tiesa, nepateikia kryžiuočių žygių klasifikacijos, bet ją nesunku sudaryti pasi-

naudojus žygių aprašymais. Galima išskirti stambiuosius arba didžiuosius žygius, kuriems daž

niausiai vadovavo pats magistras arba maršalas, ir mažesniuosius, kuriuos surengdavo atskirų

pilių viršininkai (komtūrai arba fogtai). Atskirą grupę sudaro taip vadinamieji plešeikų žygiai,

kurie dažniausiai vyko pertraukų tarp karinių veiksmų metu.T. Narbutas „Lietuvos tautos isto-

rijoje išskiria dviejų tipų žygius. Pirmoji grupė—tai jau minėti plėšeikų (P.Dusburgietis juos

vadina latrunculi—nenaudėliais) žygiai, antroji—Reise aarba Heidenfart, kuriuose dalyvavo

gausios kariuomenės. Mes pasinaudosime pirmąja klasifikacija ir pamėginsim plačiau apžvelgti

visų tipų žygius ir nustatyti jų reikšmę nukariaujant baltų žemes.

a)DIDIEJI ŽYGIAI

Didiesiems žygiams paprastai vadovavo pats magistras arba Ordino maršalas. K.adangi da-

lyvavo didelė kariuomenė, tokiems žygiams kryžiuočiai ypač stropiai ruošdavosi. Iš anksto buvo

stengiamasi sužinoti numatomo krašto-taikinio padėtį, jėgas. Tai atlikdavo žvalgai ir šnipai,

kuriuos be jokios abejonės turėjo kryžiuočiai. Antanas Kučinskas savo monografijoje pastebi, kad

„šnipai uoliai registruodavo visus perėjimus per miškus, kirtimus, kelius, upes, sužymėdadavo

tiltus, brastas, ganyklas, maisto ir pašaro iišteklius, tirščiau ar rečiau apgyvendintas vie-

tas. Vėliau, remiantis šiais duomenimis, vadovybė sudarydavo žygio planą. Jeigu buvo numa-

toma žygiuoti blogai pažįstama vietove, iš anksto pasirūpindavo vedliais, kuriais dažniausiai

būdavo apkrykštitieji baltai, ištikimi Ordinui. Tačiau čia kryžiuočių tykojo pavojus: vedliai,

neapkenčiantys savo šeimininkų, galėjo nuvesti kariuomenę tiesiai į įspėtų baltų paruoštus

spąstus.Todėl suprantamas kryžiuočių vadų noras turėti po ranką patikimą ir išsamų karo kelių

aprašymą. Apie gerai organizuotos žvalgybos tarnybos bei vietinių vedlių buvimą liudija ir

T. Narbutas21′

Kariuomenė, kaip ankščiau jau buvo minėta, telkdavosi pilyse. Priklausomai nuo rengiamo

žygio tikslų bei mąsto, jos skaičius ir sudetis skyrėsi. Nagrinėdamas pirmąjį Livonijos magistro

Konrado Mandemo žygį į sukilusią Žiemgalą 1265 m., Z. Raulinaitis atžymi, kad dalį Konrada

kariuomenės sudarė pašauktiniai—lybiai, latviai, estai iš Ordinui pavaldžių sričių Kitame

Livonijos ordino žygyje (1279 m. į Lietuvą), aprašytame Raulinaičio remiantis Livonijos

Eiliuotąją Kronika.pašauktinės kariuomenės gretose minimi dar ir žiemgaliai, kuršiai, sėliai.

Prūsijos kryžiuočiai taip pat naudojo pašauktinę kariuomenę, kurioje tarnavo sembai, bartai,

notangai ir kiti.

Kariuomenė, sudaryta iš nukariautų kraštų gyventojų, nebuvo patikima, lemiamu momentu ji

dažnai pabėgdavo, kaip tai atsitiko abejuose minėtuose žygiuose. Aizkrauklės mūšyje kry-

žiuočius ištiko dar didesnė nesėkmė: matydami, kad nesugebės atsispirti Traidenio raiteliams,

vokiečių priversti talkinti žiemgaliai ne tik pasitraukė iš mūšio, palikdami kairįjį kryžiuočių

sparną atvirą lietuvių smūgiams, bet, pagal kai kurių autorių teigimus (Amold Spekke, Livo-

nijos eeiliuotoji Kronika), net gi kovėsi kartu su lietuviais . Ar ne vertėtų atsisakyti tokių dalinių,

bent jau vardan tuo, kad jie nekeltų sumaišties ir panikos kariuomenės gretose? Tačiau vietinių

gyventojų kariuomenė, „lantvolk“, minima daugelyje žygių aprašymuose. Kai kuriais atvejais

būtent vietinių karių pagalba išgelbėjo kryžiuočius nuo pralaimėjimo.Ypač gerai šį teiginį

patvirtina „Karaliaus palikime“ cituojamas P.Dusburgiečio kronikos fragmentas , kuriuo

remiantis Z. Raulinaitis daro išvadą, jog be pakrikštytųjų prūsų bei pamedėnų paramos, „vargu

ar kryžiuočiai butų pajėgę išsilaikyti“ prūsų apsuptoje Kristburgo pilyje . Tai gi, kartais

pašauktiniai iš tikrųjų buvo naudingi, ir ta nauda buvo didesnė, negu galima žala. Iškyla kitas

klausimas: kodėl kartais pavergti baltai kovėsi petys į petį su savo pavergėjais. Galimas dalykas

kad taip naujakrikščiai-baltai rodė savo ištikimybę bei nuolankumą riteriams-vienuoliams. Viena

iš tokios ištikimybės priežastimi, kuri tuo pačiu paaiškina, kodėl kryžiuočiai neatsisakydavo

vietinių karių paslaugų, galėjo būti Ordino keršto baimė; tai vertė pašauktinius kovoti šalia

riterių iki galo.Turbūt, šita baimė buvo daug didesnė, negu ta, kurią kėlė įpykusiųjų kaimynų

išpuoliai prieš išdavikus ir susitaikėlius. Z, Raulinaitis mini 1274 m. Bysleidos pilies, kuri

priklausė pasidavusiems prusams, užpuolimas . Bijodami Ordino keršto, prūsai priversti priešintis

sūduviams, nadruviams bei skalviams. Kita priežastis, laidavusi kryžiuočiams pavergtųjų baltų

ištikimybę, buvo įkaitai—kilmingųjų baltų sūnus, dukterys ir kiti artimi giminaičiai. Išdavystės

atveju jie būtų buvę kryžiuočių nužudyti. Be to, dalis bbaltų didikų buvo kryžiuočių papirkti: už-

ištikimą tarnybą jie gaudavo žemes, kaimus, įvairias privilegijas

Didelę kryžiuočių kariuomenės dalį sudarydavo atvykusieji talkon kryžininkai. Jų ir Prūsijoje,

ir Livonijoje ypač laukdavo, kadangi kuo žymesnis buvo kryžininkas, tuo gausesnė buvo jo

palyda.1263—1282 m. kryžiuočiai nebuvo tokie stiprūs ir be kryžininkų paramos vengdavo daryti

didelius žygius. Prūsijos kryžiuočiams dažniausiai talkindavo Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir

kitų Vakarų Europos šalių didikai. Dažnai tokių svečių atvykimas turėjo lemiamos reikšmės

įvykiams Prūsijoje ( pavyzdžiui, atvykęs į Prūsiją 1265 m. markgrafas Otto pastatė Brandenburgo

pilį, kuri tapo svarbiu plazdamu Varmės ir Notangos užkariavimui) . Livoniečiai kviesdavosi

pagalbon danus iš Estijos, Rygos arkivyskupą ir jo vasalus. Aprašydamas pasiruošimus žygiui į

Tervetę 1281 m. Livonijos Kronikos autorius eiliuoja apie „skaitlingas vėliavas “ iš visos

Livonijos ir „gražius brolių-riterių, rygiečių, danų karaliaus vyrų ir kitų kryžininkų būrius“ . Kaip

matome, žygiuose dalyvaudavo ir miestų, išaugusių aplink kryžiuočių pilis, gyventojai, bet jų kaip

karinių vienetų vertė buvo gana menka.

Kryžininkai-užsieniečiai turėdavo savo vadą, kurį išrinkdavo iš žymiausių riterių, bet visus savo

veiksmus jis koordinavo su pagrindiniu žygio vadovu—didžiuoju magistru arba maršalu.

Pašauktinei kariuomenei vadovavo magistro ar maršalo paskirti vadai.

Kariuomenės šerdimi ir dažniausiai jos stipriausia dalimi būdavo patys kryžiuočiai: riteriai su

savo ginklanešiais ir palyda, pilių įgulos, knechtai-pėstininkai. Gurskis spėja, kad kryžiuočiai

turėjo reguliarią kavaleriją, kurią sudarė šarvuoti riteriai—pagrindinė pagal

tų metų karybos

supratimą jėga. Be abejo, tai buvo ir labiausiai organizuota visos kariuomenės dalis, kuri

paklusdavo bet kuriam savo vado įsakymui

Kariuomenei susirinkus, ji išžygiuodavo į iš anksto pasirinktą niokojimui sritį. Žygiuodavo

sausuma arba plaukė laivais. Kelių pasirinkimas tiesiogiai priklausydavo nuo žygių tikslų ir

gamtos sąlygų. Jeigu norėta užpulti netikėtai, kryžiuočiai pasirinkdavo sunkiai praeinamus,

miškingus kelius. Kita vertus, žygiuojant visiems žinomais karo keliais, kryžiuočiai rizikuoda-

davo patekti į baltų spąstus, kas buvo pražūtinga mažesniai kariuomenei, o atžygiavus į kokią

nors apygardą dažnai rasdavo ją ištuštėjusią o vvietinius gyventojus—pasiruošusius kovai. A.

Kučinskas pažymi, kad „kryžiuočiai stengdavosi priešus ižpulti iš pasalų ir netikėtai.Kroni-

kos.beveik kiekvieno žygio aprašyme tai paminėdavo” . Kodėl gi netikėtumo faktorių kry-

žiuočiai laikė tokiu svarbiu? Visų pirma, neįspėti apie priešo atžygiavimą gyventojai nespėdavo

pasislėpti pilyse, miškuose arba pelkėse kartu su visu savo turtu (o grobis, kaip prisimename,

buvo vienas svarbiausių žygio įvertinimo kriterijų). Antra, netikėtai užpulti priešai ne-

sugebėdavo organizuoti tinkamos gynybos, o tai reiškė greitą jų sutriuškinimą ir minimalų

žuvusiųjų skaičių užpuolikų kariuomenėje. Trečia, veikdami pakankamai greitai, užpuolikai

spėdavo pasitraukti iš nnuteriotos srities kartu su grobiu ir belaisviais, kol priešai neatsigavo ir

nesurinko kariuomenės.

Tačiau pakankamai greitai ir tyliai klampiais ir siaurais miškų ar pelkių keliais galėjo žygiuoti tik

tai maža kariuomenė. Norint užklupti priešą netikėtai su didelę kariuomenę, reikėjo ieškoti kitų

kelių. Daug greitesni, ssaugesni ir, tuo pačiu, patogesni buvo vandens keliai.Turint gerą laivyną,

kokiu pasižymėjo Kryžiuočių ordinas,upe galima buvo žymiai greičiau ir be didesnių vargų,

perkelti didelę kariuomenę, negu sausuma.Tai dažnai turėjo įtakos žygių rezultatams: kariuomenė atvykdavo ankščiau, negu priešas tikėjosi, ir nebuvo išvargusi (o vadinasi pajėgi).Čia

pažymėtinas 1275 m. kkryžiuočių suruoštas stiprios Ragainės pilies Skalvijoje užpuolimas,

minimas Z.Raulinaičio.Gausi kariuomenė buvo sutelkta Karaliaučiaus pilyje, iš kur laivais buvo

saugiai nuplukdyta prie Ragainės. P.Dusburgietis, kurio kronika naudojosi Z. Raulinaitis,

pabrėžia vandens keltų teikiamą pranašumą: „greitą kariuomenės permetimą norima kryptimi ir

greitą sutrukdymą kaimynų nadruvių ar kitų įsikišimui” . Šiuo atveju yra įdomus ir Prūsijos

kryžiuočių žygis į Katavos valsčių Nadruvoje 1274 m. vasarą, kurio tikslu be įprastų plėšimo ir

naikinimo buvo ir Aukštuolyčių pilis. Kariuomenė susirinko Karaliaučiuje ir tam tikrą atstumą, žygio aprašymuose. BBendra Ordino taktika buvo paprasta ir aiški: nuolatiniais žygiais kryžiuočiai

siekė išsekinti savo priešus, priversti juos pasiduoti arba vėliau sunaikinti vienu smūgiu. P.

Dusburgietis dar patikslina, kad kryžiuočiai buvo „susirūpinę krikščionių žemių praplėtimu“ , tai

yra savo kuriamos valstybės plėtimu ir stiprinimu. Baltai negalėjo ilgai priešintis, nes kryžiuočių

žygiai sekė vienas po kito, kraštai buvo daug kartų siaubiami, truko karių ir kitų resursų

atsakomajam žygiui surengti, tuo metu, kai Ordino pajėgos buvo nuolat papildomos. Galų gale,

žmonės palūždavo ir pasiduodavo nugalėtojų malonei. Šią taktiką bandė įgyvendinti ŽŽiemgaloje

1265—1266 m. Livonijos magistras Konradas ji buvo panaudota 1272—1273 m. Notangoje (P.

Dusburgietis rašo, kad kryžininkų kariuomenė, vadovaujama Meisseno markgrafo Dietricho,

„taip nusiaubė šią žemę kad kitais metais ji vėl pasidavė tikėjimui ir broliams“).

Retas didelis žygis vyko be pilies apgulos. Pilių paėmimas buvo planuojamas iš anksto (nes

dažnai reikėjo su savimi gabenti atitinkamą techniką), bet visada kombinuojamas su užpultų

žemių niokojimu. Tokią taktiką kare su Žiemgala 1270—1272 m. panaudojo Livonijos ma-

gistras Valteris, kadangi puolamųjų žygių taktika, naudojama iki jo valdžiusių magistrų, šiuo

atveju nepasiteisino. Ji ganėtinai greitai davė gerų rezultatų: netekę savo pagrindinių pilių

(Tervetės, Mežuotnės, Raktuvės), 1272 m. žiemgaliai pasidavė .

Didžiųjų žygių metu dalyvaujant stambiai kariuomenei buvo niokojamos plačios teritorijos,

užimamos priešų pilys, paimama daug belaisvių ir vertingo grobio. Tokius žygius galima laikyti

labai veiksminga priemone užkariaujant naujas žemes, nes jų metu buvo naikinamas tų žemių

ūkis, sutrikdoma prekyba, žudomi arba išvaromi į nelaisvę vietiniai gyventojai. Neturėdami

stiprios materialinės bazės nusiaubtų žemių gyventojai negalėjo rimtai pasipriešinti, jų žemės

tapdavo lengvu laimikiu.

Tačiau vien tik stambiais žygiais tai pasiekti būdavo sunku. Kryžininkai išvykdavo, pašauk-

tinė kariuomenė grįždavo namo, nes nuolat išlaikyti karinėje parengtyje tokią kariauną Ordi-

nas negalėjo. Be to, dažnai dėl oro sąlygų didieji žygiai neįvykdavo, o kryžiuočiai stengėsi

neduoti savo priešams atsipūsti.Todėl buvo ruošiami mažesnio masto karo žygiai, dažniausiai – į

pasienių ssritis.

b) MAŽIEJI IR PLĖŠEIKŲ ŽYGIAI

Mažuosius žygius paprastai surengdavo Ordino pasienių pilių komtūrai bei viršininkai. Pa-

siruošimas tokiam žygiui mažai kuo skiriasi nuo pasiruošimo dideliam žygiui, bet, vargu ar buvo

visada pranešama aukščiausiai Ordino valdžiai. Komtūrai savarankiškai atlikdavo žvalgybą, planavo žygio kelius, pasirinkdavo „taikinius“. Priešingai, negu stambiame žygyje, čia dalyvavo

nedidelės pajėgos – pilių įgulos. Kartais prie jų prisidėdavo pavieniai kryžininkai, vietiniai

gyventojai arba kitų pilių igulos. Du tokius žygius į Žiemgalą 1279 m. įvykdė Kuldingos pilies

fogtas. Abiejų žygių tikslas buvo nusiaubti žiemgalių Duobelės pilies priešpilį ir apylinkes.

Pirmasis žygis baigėsi nesėkmingai, mat pilies įgula buvo žvalgų įspėta, ir fogtas po trumpų

kautynių turėjo pasitraukti . Ruošdamas antrą žygį, Kuldingos fogtas veikė labai greitai,

norėdamas užklupti žiemgalius netikėtai. Z. Raulinaitis, remdamasis Livonijos Eiliuotąja

Kronika teigia, kad kariuomenė buvo telkiama ne tik skubiai, bet ir paslapčia.

Viena iš pirmojo žygio nepasisekimo priežasčių buvo blogai pasirinkti keliai: nors jie buvo

geresni, juos pažinojo ne tik kryžiuočiai, bet ir žiemgaliai. Akivaizdu, kad tuos kelius stebėjo

pastarųjų žvalgai. Todėl dabar fogtas, norėdamas netikėtai užklupti Duobelės gyventojus, pasi

rinko sunkiai praeinamus, mažai žinomus kelius. Be to, „žygiuojama buvo dieną ir naktį, be

poilsio. Kariuomenė buvo visa raita.“, kas irgi buvo svarbu norimam tikslui pasiekti. Fogto

pajegos buvo nedidelės, mobilios, žygiavo greičiau ir pritraukdavo mažiau dėmesio. Vadinasi,

mažesniuose žygiuose žymiai dažniau galima bbuvo pasiekti netikėtumo efekto, negu stambiuose.Kaip spėja Z. Raulinaitis, kartu su visais ištekliais ir sienų griovimo mašinomis buvo plukdoma Priegliaus upe. Apie vandens kelių svarbumą karyboje užsimena ir P. Dusburgietis (trumpoje įžangoje prieš karo su skalviais aprašą):“.skalvius buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno” . Apžvelgdamas Ordino karą su skalviais,Z. Raulinaitis padaro svarbią išvadą: „Tas, kas valdė susisiekimo kelius ir priemones, kartu nustatė ir karo strategiją, o dar dažniau – taktiką, pavartotiną kariniuose žygiuose” .Vandens

keliai ypač pasitarnavo kryžiuočiams šiame kare, nes Skalviją iš visų pusių skyrė miškai ir plačios

pelkės.

Žinoma, kryžiuočiai neatsisakydavo įprastų, gerai žinomų karo kelių sausumoje, nes ne visas

baltų žemes galima buvo pasiekti vandeniu. Bet šiuo atveju kryžiuočiai turėjo labai menkus

šansus užklupti priešus netikėtai (nebent priešų žvalgai pasižymėjo retu žioplumu arba

gyventojai buvo kurti). Žymiai padidėdavo pavojus, kad priešas spės sutelkti kariuomenę, pa-

ruošti spąstus. Pavyzdžiui, pirmieji Livonijos ordino magistro Konrado žygiai į Žiemgalą baigėsi

tragiškai, galbūt dėl šios priežasties: kol livoniečiai, atžygiavusieji įprastais karo keliais, plėšė ir

niokojo taikių gyventojų sodybas, žiemgalių kunigaikštis Skabė su savo vyrais keliuose, kuriais

turėjo grįžti kryžiuočiai, pastatė aukštas bei gilias varčias. Kryžiuočiai, bandydami prasiveržti pro

jas, prarado daug karių, tarp kurių buvo ir riterių-vienuolių, ir kryžininkų . Būdavo ir

išimčių. 1270-1271 m. žiemą

livoniečių kariuomenė, vadovaujama magistro Valterio von

Norteckeno, per trumpą laiką paėmė pagrindinę žiemgalių pilį Tervetę. Tačiau, telkdamas

kariuomenę, magistras niekam nepranešė, kur ir prieš ką nukreiptas ruošiamas žygis. Gandai

apie stambios kariuomenės telkimą, be abejo, pasiekė ir Žiemgalą, bet, kadangi nebuvo mini-

mas žygio tikslas, žiemgalai nepasiruošė „svečių“ sutikimui.

Ne mažiau svarbus būdavo ir žygių laikas. Paprastai kryžiuočiai į didžiuosius karo žygius

susiruošdavo žiemą arba vasarą, kai keliai buvo lengvai praeinami. Tipiškais šiuo atžvilgiu galima

pavadinti 1279m. Livonijos magistro Ernsto von Rassburgo žygį į Kernavę – vasario aantroji pusė,

1271 m.livoniečių žygis į Mežuotnę – pavasaris, po Velykų, 1272—1273 m. Prūsijos kryžiuočių

žygis į Notangą – žiema. Bet jeigu žiemos buvo šiltos, o vasaros lietingos, Ordino vadovybė žygius

atidėdavo, nenorėdama rizikuoti.1266—1267 m. į Prūsiją kariauti su prūsais atvyko Čekijos

karalius Ottokaras, lydimas didžiulės kariuomenės, bet kaip praneša P. Duisburgietis “dėl

minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo „(netinkantis didesniam žygiui oras

buvo viena iš priežasčių, kodėl Ottokaras nutraukė žygį)

Didžiųjų žygių trukmė priklausė nuo įvairių aplinkybių: žygių tikslų, oro sąlygų, nuo to, kaip

greitai ppriešas sugebėdavo surinkti kariuomenę, kokią kariuomenę turėjo patys kryžiuočiai.

Manoma, kad didieji žygiai trukdavo nuo 10 dienų iki 2 savaičių, paprastai iki tol, kol priešas

nesušaukdavo kariuomenės. Svarbus faktorius, lemiantis didžiojo žygio trukmę, buvo maisto ir

pašaro arkliams kiekis. T. Narbutas rašo, kad „„maistą žmonėms ir pašarą žirgams“ kryžiuočiai

turėjo gabenti su savimi . Tuo metu Z. Raulinaitis nurodo, kad kariuomenės aprūpinimas maistu

ir pašaru buvo daromas iš vietinių išteklių, jeigu baltai visko nesunaikindavo. Būdavo atvejų, kai, sėkmingai vykstantį žygį nutraukdavo vien tik dėl provianto stygiaus.

Per tą laikotarpį buvo vykdomi Ordino vadovybės užsibrėžti tikslai: imamos pilys, niokojamos

ir plėšiamos apygardos ir ištisi kraštai, imami belaisviai, užgrobiamos naujos žemės, malšinamos

sukilusios. Visi kronininkai mini, kad žygių metu kryžiuočiai skersai ir išilgai teriodavo, plėšė,

degindavo užpultas žemes, vyrus žudydavo, nes jie vieninteliai galėjo rimtai pasipriešinti,o

moteris ir vaikus išsivarydavo į nelaisvę. Belaisviai buvo labai vertinami: kiekvieno sėkmingo

žygio aprašymo gale kronikininkai užrašydavo, kiek jų pavyko paimti. Tai buvo vertinga darbo

jėga, kadangi patys užkariautojai žemės dirbti nenorėjo. Žygis buvo laikomas sėkmingu jeigu

kariuomenė ggrįždavo į pagrindinę bazę su grobiu: „žmonėmis, arkliais, gyvuliais ir kitais

daiktais“ . Kad tas kriterijus buvo labai svarbus, liudija jo itin dažnas minėjimas. 1265 m. kryžiuočių pulko žygis prieš Griežės pilį Žiemgaloje, minimas Z. Raulinaičio

vaizdžiai tai iliustruoja: pašauktiniai vietiniai kuršiai vedė kariuomenę šlapiais ir klampiais miško

keliais, kurie nors ir pridarydavo aibę rūpesčių šarvuotiems raiteliams, patikimai dengė

kryžiuočių būrius nuo žiemgalių žvalgų. Netikėtai užklupta pilies įgula nesugebėjo rimtai pa-

sipriešinti, ir Griežė buvo labai greitai paimta .

Šis žygis yra įdomus ir tuo, kad bbuvo įvykdytas netinkamu žygiams laiku – rudenį, kai keliai

buvo ypač klampūs. Būtent dėl blogų kelių didelė kariuomenė negalėjo žygiuoti į baltų žemes

bet kuriuo metų laiku. Tuo tarpu mažesni junginiai galėjo ir nekreipti dėmesio į tai. Bet jų

„veikimo spindulys“ buvo žymiai mažesnis, negu stambios kariuomenės. Pilių įgulos negalėjo

labai nutolti nuo savo pilies, skverbtis į priešų krašto gilumą, nes didėjo susidūrimo su didelėmis

priešo pajėgomis rizika.Tai lėmė tokių žygių trukmę. Maži žygiai paprastai būdavo labai trumpi: 2—3 dienos, kartais trukdavo tik vieną naktį. Jie netikėtai užpuldavo, nuteriodavo nedidelę sritį

ir skubėdavo pasitraukti su grobiu, kol vietiniai nesurinko kariuomenės. Tačiau kartais

kryžiuočiai pervertindavo savo jėgas ir dar dažniau neįvertindavo priešo galimybių. Taip atsitiko

Brandenburgo pilies įgulai, 1282m. žiemą užpuolusiai Kirsnavos sritį. Z.Raulinaičio

apskaičiavimais kryžiuočiai turėjo sukorti beveik 300 kilometrų blogais keliais ir takais. Būriui

begrįžtant su turtingu grobiu, jį prisivijo sūduviai ir išmušė didesnęję būrio dalį. „Per platus

brandenburgiečių užmojis, – rašo Z. Raulinaitis. – jiems baigėsi tragiškai” . Kryžiuočiai neįvertino

padėties, išbuvo sūduvių žemėse ilgiau, negu galėjo.

Mažesnieji žygiai visada buvo vykdomi iš pasalų, dėl ko, greičiausiai, T. Narbutas priskyrė juos

plėšeikų žygiams . Netikėtumas garantavo tam tikrą saugumą, sumažindavo aukų skaičių

užpuolikų tarpe. Kuo gi pasienių pilių įgulų išpuoliai prieš kaimynus skiriasi nuo plėšeikų? Jų

tikslai yra panašūs: grobis, belaisviai. Kryžiuočiai dar galėtų ppridurti: pasienių sričių terori-

zavimas, sekinimas. Įdomus yra Z.Raulinaičio teiginys, kad pertraukų tarp karo veiksmų metu

kai padaugėdavo būtent mažųjų žygių skaičius, Ordinui ypač pasitarnaudavo minėti plėšeikos (P.

Dusburgietis juos vadina “latrunculi” ). Kas gi jie buvo tokie? Paprasti plėšikai ar Ordino kariai?

Z.Raulinaitis pateikia kelių istorikų nuomones. Pagal J. Voigtą, plėšeikos yra „kariuomenės

avangardo patys priekiniai žygūnai arba lengvieji raiteliai., kurių tikslas – užpuolimais varginti

priešą“.Tuo tarpu Max Toppenas teigia, kad plėšikavimas buvo vienas svarbiausių tų metų karo

vedimo tikslų (tai patvirtina ir P. Dusburgiečio kronika).Todėl visi kryžiuočių mažieji žygiai „yra

ne kas kitas, kaip grobio ir plėšikavimo žygiai“. M. Toppeno nuomone, P. Dusburgiečio minimi

latrunculi yra paprasti plėšikai. Iš analizavus kryžiuočių ir plėšeikų žygių aprašymus, galima

pastebėti, kad skiriasi tik žygių mastas (kryžiuočiai puola didesnes sritis, plėšeikos – pavienius

kaimus) ir dalyvių padėtis. Pirmuoju atveju žygiui vadovauja Ordino pareigūnas, komtūras,

dauguma dalyvių – kryžiuočiai, riteriai ir knechtai; antruoju—tikri plėšikai, kurių užmokestis

buvo grobis. P. Dusburgietis, aprašydamas vieno populiaresnių plėšikų, Martyno iš Golino,

nuotykius, niekur nemini, kad tas buvo Ordino narys.

Mažesnieji žygiai papildydavo didžiuosius , tam tikru atžvilgiu ruošdavo jiems dirvą. Jų tikslas

buvo sekinti priešo pasienių apygardas. Dažnai mažesnių žygių metu buvo atliekama žvalgyba: išrenkami taikiniai stambiai kariuomenei, įvertinama tų sričių būklė, esamos jose priešo pajėgos.

Kartu su stambiais žygiais mažesnieji bei pplėšeikų vykdomi žygiai buvo svarbi kryžiuočių

užkariavimo taktikos dalimi.

3.DIPLOMATIJA, KAIP PAGALBINĖ KRYŽIUOČIŲ TAKTIKOS

PRIEMONĖ

Kad ir kaip sėkmingai vyktų kryžiuočių užkariavimai, be nuolatinės Vakarų pagalbos vargu ar jie būtų pasiekę tokių aukštumų. Palanki kryžiuočiams buvo ir politinė padėtis (baltų gentys nespėjo suformuoti vieningos valstybės, Lietuvoje tam tikru laikotarpiu vyko kovos dėl valdžios, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje). Deja, Z. Raulinaičio darbe kryžiuočių diplomatiniai veiksmai, kurie užtikrindavo jiems Vakarų paramą, beveik neminimi. Greičiausiai, dėl to, kad baltų žemių užkariavimo problema buvo sprendžiama ginklais, o ne derybomis ir sutartimis. Paliaubos, taikos sutartys buvo sudaromos tik tam, kad atsipūsti nuo kovų, pergrupuoti jėgas, gal būt, paruošti kokį klastingą planą arba sukelti nesantaika priešų stovykloje.

Pirmųjų magistrų diplomatinių sugebėjimų dėka Ordino prestižas nuolat augo. Jį globojo

popiežiai, Vokietijos imperatoriai, kitų šalių valdovai, ir kryžiuočiai tuo sumaniai naudojosi.

Ypač stipriai Ordiną rėmė popiežiai. Reikėtų prisiminti, kad XIII amžiuje Romos bažnyčia

buvo nepaprastai įtakinga. Popiežiaus žodis buvo vos ne įstatymu. Kas svarbiausia, tik popiežiai

galėjo skelbti kryžiaus žygius į pagonių žemes. E. Gudavičiaus nuomone, „popiežiai prikėlė ir

atgaivino.. parblokštus ordinus, jie įkvėpė ir organizavo visus jų veiksmus, visą jų palaikiusį

užnugarį . Popiežiai, galima sakyti, laikė Ordiną savo įrankiu, plečiant krikščionybę. Su ordino

pagalba jie tikėjosi ne tik padidinti savo įtaką, bet ir įgyti naujų žemių,

kurias valdytų jų vasalai.

Ordinui irgi rūpėjo užkariauti naujų žemių, bet jis nesiruošė jomis dalintis. Norėdamas įteisinti

savo valdas, kryžiuočiai stengėsi apsirūpinti koncesijomis, kurios leisdavo jiems valdyti

užkariautas žemes Bažnyčios vardu. Ordinui tik įsikūrus Pabaltijyje, tai buvo svarbiausias jo

diplomatijos uždavinys. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu koncesijos vis dar buvo laikomos

būtinomis, tačiau jų gavimas Ordino diplomatijoje jau nebuvo pagrindiniu uždaviniu: Ordinas

jautėsi pilnateisiu šeimininku užkariautose žemėse. Tačiau kryžiuočiai ir toliau dėjo dideles

pastangas, norėdami išsaugoti popiežių globą ir nuolankumą. Mat, popiežiai galėjo parūpinti

Ordinui taip jam reikalingus kryžininkus, skelbdami kkryžiaus žygius. Ordinas dar ne toks galingas ir

vien savo jėgomis dažnai nesugebėdavo susitvarkyti su baltais. Todėl kryžininkai buvo ypač

laukiami. 1264 m. popiežių Urbaną IV aplankė net kryžiuočių magistras, prašydamas sukelti visą

Europą prieš pagonis. Rezultatas – popiežių bulės, skelbiančios kryžiaus žygį į Prūsiją. Keli iš jų

buvo skirti Čekijos karaliui Ottokarui II. Popiežius ragino jį kariauti su pagonimis.Galimas

dalykas, tos bulės buvo parašytos Ordino pasiuntinių prašant. Mat pirmas Ottokaro žygis į

Prūsiją 1254 m. buvo sėkmingas ir pasibaigė Karaliaučiaus pilies įkūrimu. Iš Z. Raulinaičio

veikalo ssužinome, kad Ottokaras apsilankė Prūsijoje, lydimas gausios kariuomenės .

Ordinui pavyko sukurti sau ištikimų, viską paaukojusių vardan tikėjimo ir narsiai ginusių

Bažnyčią nuo stabmeldžių brolių – karių įvaizdį. Visos Europos akyse jie buvo vos ne kankiniai

kurie kenčia (tai yra patiria pralaimėjimus karuose) nnuo nevykėlių žiaurumo. Todėl, nepaisant

skaudžių ir gėdingų pralaimėjimų, Vakarų parama kryžiuočiams nesumažėdavo, kartais net

didėdavo.Galimas dalykas, tai yra gudrios ir veidmainiškos kryžiuočių diplomatų politikos ir

aktyvaus baltų šmeižimo Europos visuomenės akyse rezultatas. Išgirdę apie krikščionių tautos

žudymą, sukildavo visi didikų dvarai. Kai prūsai sunaikino Marienverderio, Štarkenbergo,

Bartenštemo pilis, jie pasistengė, kad apie tai sužinotų visa Vokietija. 1265—1266 m. į Prūsiją

atvyko didžiuliai kryžininkų būriai. P. Dusburgietis savo kronikoje šiam įvykiui paskyrė visą

skyrių, pavadinęs jį „Apie daugybės kryžininkų atvykimą“ . Dažnai patys kryžiuočių magistrai

lankydavo karalių bei didikų dvarus, susitardavo dėl būsimos pagalbos. Reikia manyti, kad kryžiuočiai visaip stengėsi įtikti žymiems kryžininkams Jų garbei buvo ruošiamos „garbės puo-

tos“,turnyrai ir, žinoma, žygiai į baltų žemes. Galbūt, kryžiuočiai sąmoningai palaikydavo svečių

įsitikinimą, jog be jų pagalbos Dievo bažnyčia Prūsijoje sunyks, oo „dėl jų malonaus atvykimo, ji

deramai suklestėsianti” .

Tačiau ne vien krikščionybės platinimo idėjos bei kriksčionių gelbėjimas nuo pagonių trau-

kė kryžininkus į Prūsiją. Pasak A. Kučinsko, kryžiaus žygių į Prūsiją populiarumą lėmė ir

žemiskešnės priežastys: garbė ir riterio titulas, nuotykiai, galimybė lengvai praturtėti. Už daly-

vavimą kryžiaus žygiuose buvo suteikiamas nuodėmių atleidimas, bet vykstančių į Palestiną

kryžininkų laukė daug pavojų ir vargų. Prūsija buvo arčiau, negu Palestina, kelias į ją drėkėsi per

Europos šalis. Be to, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, kryžininkai buvo atleidžiami

nuo mokesčių, ggaudavo kitas lengvatas. Turėjo reikšmės ir Ordino varoma ir Bažnyčios remiama

aktyvi kryžiaus žygių į Prūsiją propaganda.

Ne mažiau kryžiuočiai buvo aktyvūs ir Pabaltijyje, verbuodami sau pagalbininkus tarp vieti

nių. Čia jų arsenalas buvo labai įspūdingas: nuo paprastos apgavystės iki papirkimo. Z. Raulina

itis pažymi, kad ir Prūsijoje, ir Livonijoje buvo ypač laukiami bėgliai didikai ir kunigaikščiai . Jie

gerai pažinojo savo tautiečius, jų kovos būdus, slaptus kelius, pilių silpnąsias vietas. Pasak

P. Dusburgiečio, perėjusiems į jų pusę prūsams kryžiuočiai duodavo „tiek žemės be prievolės,

kad jie galėtų gyventi, kaip dera jų luomo žmogui“ . Be to, už nuopelnus Ordinui, vergas galėjo

gauti laisvę, arba net pakeltas į kilminguosius. Toks kryžiuočių elgesys su nugalėtaisiais patraukė

jų pusėn dalį kilmingųjų prūsų ir žymiai palengvino jiems užkariautų sričių valdymą ir tam tikru

atžvilgiu naujų žemių nukariavimą.

Ten, kur įprasti metodai buvo neveiksmingi, kryžiuočiai griebdavosi kitų, mažiau

civilizuotų. Tam, kad užtikrinti nukariautų baltų paklusnumą, buvo imami įkaitai – žymesnių

didikų sūnūs, dukterys, kiti giminaičiai. P. Dusburgietis užsimena, kad tokius įkaitus davė pa-

gudėnai, varmiai, notangai, bartai ir sembai, „šitaip laidavus, kad jie ateityje. būsią nuolankiai

paklusnūs tikėjimui ir brolių valdžiai” .

Tvarkydami reikalus savo valstybėje, kryžiuočiai budriai sekė įvykius kaimynystėje: Lietuvoje,

Lenkijoje, Rusijoje, bandydavo nukreipti juos sau naudinga linkme. Zenonas Ivinskis užsimena,

kad po Mindaugo krikšto Lietuvos vidiniams santykiams turėjo įtakos LLivonijos ordinas ( kuris,

bėje, labai prisidėjo prie šio projekto). 1265 m. taikos sutartis su Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu

Vaišvilku leido Livonijos ordinui sutelkti visas jėgas karui su Žiemgala. Šį atvejį aptariamu

laikotarpiu (1263—1282) galima laikyti išimtimi, kadangi taikos sutartys, jeigu ir buvo sudaromos

tarp kryžiuočių ir baltų, tai vien tik tam, kad atsipūsti ir pergrupuoti jėgas. Skaudžios patirties

pamokyti kryžiuočiai labai nenoriai sudarydavo taikos sutartis, ypač jeigu jausdavo savo

pranašumą. 1282 m.sudaryti taikos sutartį su žiemgaliais Tervetės pilyje riterius privertė

kryžininkų viršininkas, nuo kurio atsiliepimų iš dalies priklausė Ordinui teikiamos paramos dydis. Kryžiuočiai turėjo pasirinkti.

Z.Raulinaitis mažai dėmesio skyrė Ordino diplomatijai, bet yra aišku, kad ji turėjo nemažai

įtakos sėkmingiems kryžiuočių užkariavimams. Ordino valdų įteisinimas, kryžininkai, nuka-

riautų žemių valdymas, santykiai su kaimynais, kyšimasis į jų vidinius reikalus, intrigos – tai yra

tik kai kurios kryžiuočių diplomatų veikimo sritys. Visų jų pastangų tikslas buvo vienas: sukurti

tvirtą Ordino egzistavimo teisinį pamatą, pateisinti jo plėtimąsi į Rytus.

IŠVADOS

1263—1282 m. laikotarpis lietuvių istorijoje yra žinomas, kaip Kryžiuočių ordino įsigalėjimas

prūsų žemėse. Prisidengdamas krikščionybės platinimo idėja, Ordinas panaudojo visus savo

turimus resursus tam, kad įsitvirtinti Pabaltijyje. Baltų žemių nukariavimas vyko nuosekliai,

etapais. Didžiųjų žygių metu riteriai plėšė ir degino, žudė visus, kas galėjo pasipriešinti, kitus

išsivarydavo į nelaisvę. Viena po kitos buvo imamos baltų pilys – pagrindiniai pasipriešinimo

židiniai. MMažieji žygiai, kuriuos suruošdavo pasienių pilių įgulos, alino baltus, sekino jų jėgas.

Aktyviai statydamas nuosavas pilis, Ordinas pamažu įsitvirtindavo baltų žemėse. Pilys buvo buvo

forpostais, karinėmis bazėmis, puolimo placdarmais, gynybos punktais. Kariaudami su baltais,

kryžiuočiai naudojosi savo laivynu. Vandens kelių kontroliavimas suteikė jiems žymų taktinį

pranašumą. Aktyvi Ordino diplomatinė veikla užtikrino Vakarų paramą, Europos diduomenės

akyse kryžiuočiai buvo pilnateisiai užkariautų žemių valdovai, stropiausi krikščionybės skelbėjai

Pabaltijyje. Kryžiuočiai pilnai išnaudojo visą savo pranašumą: stiprią ekonominę bazę, žymų

autoritetą, Ordino vidinę organizaciją. Niekada nebuvo naudojama vienpusiška taktika – visais

atvejais tai buvo papildančių vieni kitus metodų kompleksas, kuris tiko tam tikrai susiklosčiusiai

situacijai.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Dusgurgietis P. “Prūsijos Žemės Kronika”. – V.: Vaga. – 1982. – P. 151- 212

2. Gudavičius E. “ Kryžiaus karai Pabaltyje ir Lietuva XIII amžiuje. – V.: Mokslas. – 1989. – P141 – 182

3. Gorski K. “Zakon krzyžacki a powstanie panstwa prūskiego”. – Warszawa. – 1977. – P. 47 – 87.

4. Ivinskas Z. “Lietuvos istorija”. – V.: Mokslas. – 1991. – P. 201

5. Kučinskas A. “Kęstutis”. – V.: Mokslas. – 1988. – P. 36 – 53

6. Narbutas T. “Lietuvių tautos istorija”. – V.: Mintis. 1994. T.3, 4

7. Raulinaitis Z. “Karaliaus palikimas”. V.: Kardas. – 1996.

8. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius. – 1985. – P. 258,480

9. Šneidereitas O. “Prūsai”. – V.: Mintis – 1989. – P.

58 – 100