Liublino unija

“Lietuvos ir Lenkijos uniją vieni laiko

šalies tragedija, kiti- istorijos būtinybe ,

treti- pažangos laikotarpiu”. Prof. M.Jučas

Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje.Unijinių valstybių buvo daugiau, bet jos buvo mažiau ryškios ir gyvavo trumpesnį laiką.Lenkijos ir Lietuvos unija išgyveno beveik 400m.

KODĖL LIETUVA SUARTĖJO SU LENKIJA? Nuo XIV amžiaus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, Lietuva pradėjo suartėti su Lenkija. Tada LDK ir Lenkijos karalystė turėjo vieną bendrą ir labai stiprų priešą — kkryžiuočius, todėl ir reikėjo vienytis, sujungti jėgas. XV amžiaus pradžioje lietuviai ir lenkai bendromis pastangomis įveikė kryžiuočius Žalgirio lauke. XVI amžiuje Lietuvai iš rytų ėmė grėsti stipri Maskvos valstybė. Jos didysis kunigaikštis Ivanas jau laikė save „visos Rusios Šeimininku“ ir lyg testamentą savo įpėdiniams paliko žygio į vakarus idėją. 0 vakaruose — Baltijos jūra ir Europa. Kliūtis buvo tik silpna Livonija ir viena didžiausių Europos valstybių — LDK. 1558 metais caras Ivanas IV Rūstusis užėmė Narvą, Tartu, pradėjo brautis į LLivoniją ir ėmė grėsti Lietuvai ne tik iš rytų, bet ir iš šiaurės. Lietuva irgi nesnaudė. 1558 metais ji pradėjo kariauti dėl Livonijos, naudodamasi jos nusilpimu, politiniu skilimu. Lietuvos feodalai, parėmę reformatus, kovojanČius su katalikais, likvidavo Livonijos ordiną, stengdamiesi užvaldyti LLietuvos prekybai labai svarbų Rygos uostą ir prieiti prie jūros. 1566 metais Gardino seime buvo priimta Livonijos unija su LDK, panaikinta Rygos arkivyskupija kaip atskiras politinis vienetas. Uždauguvis tapo LDK sudėtine dalimi: atsirado bendri seimai, pinigai, tik palikta viešpataujanti liuteronų tikyba ir oficiali vokiečių kalba. Pasiekta daug, bet karas visu sunkumu užgulė Lietuvą. Dar 1561 metais Mikalojus Radvila Juodasis Livonijos atstovams Vilniuje aiškino, kad Livonijos apsauga Lietuvai kainavusi 7 statines aukso!

Tebesitęsė ir karas su Maskva. Lietuvos bajorija, bėdos verčiama, į karą su Maskva mėgino įtraukti Lenkiją ir kėlė unijos su ja idėją. Dar labiau skubėti sudaryti uniją vertė nauja Maskvos ataka, kai 1563 metais krito etninei Lietuvai artimas Polocko miestas. Užpuolikai Dauguvoje paskandino žydus, išžudė vienuolius bernardinus, lenkus išsiuntė nnamo, o lietuvius išvežė į Maskvą. Lietuvos žmonių nuotaika buvo prasta, nors po to ir buvo laimėta keletas mūšių — 1564 metais prie Ūlos ir klek anksčiau prie Oršos.

KODĖL UNIJOS SIEKĖ LENKIJA? Lenkija XVI amžiuje turėjo nedraugiškų kaimynų pietuose: Turkiją ir Krymo totorius. Kartais prieš juos eidavo išvien su Lietuva. Turkai ir Krymo totoriai, aišku, nebuvo tada tokie stiprūs ir pavojingi kaip Maskva, todėl ir galėjo Krokuvos vyskupas Liubline pasakyti lietuviams: „Be abejo, jums, ponai, unijos labiau reikia negu mmums“.Tačiau Lenkiją viliojo ir LDK pietinės baltarusių bei ukrainiečių gyvenamos žemės, ji tikėjosi įsitvirtinti ir silpnoje Livonijoje. Lenkijai kėlė nerimą ir tai, kad. paskutinis Gediminaičių (Lenkijoje — Jogailaičių) dinastijos karalius Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių. Tik bendras karalius jungė abi valstybes ir jam mirus ši personalinė unija galėjo visam laikui nutrūkti. Lenkijos bajorija tikėjosi įsigyti žemių, turtų ir tarnybų Lietuvoje —iki tol tai jiems draudė Lietuvos Statutas.

1569 m. Liublino seimo debatai susilaukė net dviejų publikacijų. Lenkų unijos programą 1569 m. vasario 12 d. senatorių vardu išdėstė Krokuvos vyskupas Filipas Podniewskis: 1) unija turi vykti pagal senas sutartis, ypač Jogailos ir Aleksandro pažadus bei Varšuvos 1563-1564 m. seimo sprendimus; 2) lietuvių privilegijos, kurias jie gavo iš savo kunigaikščių, tarp jų tos, kurios žada išsaugoti Lietuvos sienas, neprieštarauja unijai; 3) Jogaila, paveldėjęs Lietuvą iš tėvų, dovanojo ją Lenkijai ir iš dviejų tautų sudarė vieną valstybę. Vytautas valdė Lietuvą tik karaliaus valia ir laikinai; 4) unijos dokumente turi būti pabrėžta viena valstybė – Lenkijos karalystė, viena lenkų tauta, vienas seimas ir vienas valdovas, o visos tautos teisės turi būti lygios visoje valstybėje; 5) lenkai du kartus suklydę, kai leido lietuviams ir po Vytauto mirties rinkti sau kunigaikštį net be Lenkijos sutikimo ir turėti aatskirą senatą – Ponų tarybą.Pirminė lietuvių reakcija į tokį pareiškimą buvo labai priešiška. Lietuvos delegacijos vadovas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila (Rudasis) paprašė, kad tai, ką kalbėjo Krokuvos vyskupas, būtų išdėstyta raštu. Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius pasakė: ,,Jei mes padovanoti žmonės, tai su mumis ir unijos nereikia“ Toliau jis išdėstė: ,,Mes esame laisvi žmonės, nes laisvai renkame sau poną, o kas renka sau poną, tas negali būti dovanotas kitam. Lietuviams reikalaujant, lenkai pateikė unijos projektą raštu. Jame buvo išdėstyta tai, ką pasakė Krokuvos vyskupas. Užbaigiama Jogailos pradėta unija, iš kurios bus naudos tiek lenkams, tiek lietuviams. Turi įvykti esminis sujungimas (gruntowne zjednoczenie), o tai reiškia Lietuvos įkūnijimą (wcielenie) į Lenkijos karalystės sudėtį. Turėtų būti viena tauta, vienas seimas, vienas valdovas, renkamas kartu ir tik Lenkijoje, viena užsienio politika, viena priesaika karaliui ir karaliaus priesaika abiejų tautų privilegijoms, vienas karalystės antspaudas. Lietuviams paliekamos tik jų pareigybės ir garbės titulai.1569 m. vasario 15 d. lietuviai pareiškė nesutinką su tokiu projektu. Jie prieštaravo Lietuvos inkorporacijai į Lenkijos sudėtį. ,,Garbinga Lietuva, mūsų ir mūsų protėvių krūtinėmis ir krauju apginta, neturi išnykti.“ Lietuva turinti likti visoje savo teritorijoje ir su visais valdžios atributais. Turi būti išsaugotos abi valstybės. ,,Mums nepakenčiama svetima valdžia“ (imperium alienum nyeznosne widzialo)“ LLietuviai tuomet audringai prieštaravo ir vienos tautos idėjai. ,,Lietuvių tauta (t. y. politinė!) negali virsti kita tauta, nes iš to nebus jokios brolybės, nes neliktų vieno iš brolių – lietuvių tautos“.Dar lietuviai kritikavo lenkų unijos projektą už tai, kad jame buvo numatyta naikinti Lietuvos kunigaikščio rinkimą Vilniuje, lietuvių teises tvirtinti tik Lenkijoje kartu su lenkų teisėmis ir tik Lenkijos antspaudu. Galų gale jie pareiškė: ,,Atvykome ne laidoti savo valstybės ir savo valdovo“ ir ,,jūs tempiate mus į inkorporaciją ir senas sutartis“.

Lietuviai siūlė: 1) turėti vieną, bendrai renkamą valdovą Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį, dalyvaujant po lygiai rinkėjų, o rinkimų vietą parinkti prie Lenkijos ir

Lietuvos sienos. Išrinktas karalius Vilniuje tuojau turėtų būti pakeliamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su visomis ceremonijomis ir Vilniaus vyskupo palaiminimu. Po to jis turėtų prisiekti Lietuvos bajorų teisėms ir patvirtinti Lietuvos antspaudu; 2) bendri seimai vieną kartą turėtų rinktis Lenkijoje, o kitą – Lietuvoje. Numatyti ir atskiri seimai Lenkijos ir Lietuvos reikalams. Jų sprendimus turėtų tvirtinti bendri seimai; 3) lietuviai neprieštaravo, kad lenkai Lietuvoje, o lietuviai Lenkijoje įsigytų dvarų, bet pareigybės, taip pat ir dvasininkų, priklausytų tik indigenams; 4) lietuviai nesipriešina dėl monetos suvienodinimo. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lietuviai tvirtai laikėsi dar 1563-1564 m. Varšuvos

seime pateiktos programos.

1569 m. vasario 16 d. prasidėjo bendra diskusija. Lenkai (Chelmo pakamarė Sewickis) pareiškė, kad lietuviai tyčiojasi iš senų sutarčių ir pažadų bei nepripažįsta senai sukurtos unijos pagrindų. Karalius privalo priversti lietuvius vykdyt tai, kas jau senai nuspręsta. Senatorius, minėtasis F. Podniewskis, tik sustiprino pasiuntinio kalbą. Jis pareiškė, kad lietuviai siūlo ne uniją, o išsiskyrimą, kurį jis pavadino konfederacija. Beveik visi lietuvių siūlomi punktai prieštarauja tikrajai unijai. ,,Reikia laikytis to, ką nusprendė jūsų protėviai“, – pareiškė jis iir dar pridūrė, kad ne Lenkijai, o Lietuvai reikalinga unija. Lenkija nedidelė, bet turtinga šalis, turi daug žmonių, o jos žemės derlingos. Iki šiol ji pati saugojo savo sienas, o lietuviai prašė lenkų pagalbos. Pagaliau prabilo ir karalius – paskutinis Jogailaitis Žygimantas Augustas. Vasario 21 d. jis pareiškė: ,,Lietuviams nebus pasiūlyta nieko kito, tik tai, kas yra Aleksandro privilegijoje (1501 m. Melniko aktas – M. J.) ir kas pasakyta Varšuvos Recese.“ Lietuvių senatoriai ir delegatai nuo vasario 28 d. iki kkovo 1 d. dar bandė tartis su karaliumi. Bet tie pasitarimai buvo bevaisiai.Todėl kovo 1 d. naktį savavališkai išvažiavo iš Liublino (Litwa tey noczy zucziekali). Lenkai reikalavo iš karaliaus kontumacinio sprendimo. Kovo 2 d. karalius pareiškė, kad lietuviai parodė jam iir Karalystei didelę nepagarbą. Vykdydamas lenkų senatorių valią, jis nusprendęs užbaigti uniją. Karalius, lenkų prašomas, kovo 24 d. dar kartą aptarė Lietuvos ir Lenkijos unijos programą. Jis pareiškė, kad pagal Aleksandro privilegiją Lenkija ir Lietuva yra ,,vienas nedalomas kūnas“, o tai reiškia, jog karalius ateityje bus renkamas tik Lenkijoje lenkų ir lietuvių, bet jei viena pusė nedalyvauja, rinkimai vis tiek įvyksta. Lietuvos didžiojo kunigaikščio inauguracija naikinama taip, kad ateityje nebūtų nieko panašaus. Karūnuojant karalių Krokuvoje vienu dokumentu ir tuo pačiu tekstu tvirtinamos ,,abiejų valstybių“ teisės ir privilegijos. Seimas bus tik bendras ir jam vadovaus karalius. Nebebus atskirų seimų Lietuvoje . Nebus dalijamos vakansinės tarnybos asmenims, kurie prisiekę karaliui . Vienos pusės pasitraukimas iš seimo jo neišardys. Lieka Lietuvos pareigybės, apie kkurias kalbama ir Aleksandro privilegijoje . Tikriausiai turima mintyje Aleksandro privilegija. Naikinami visi Lietuvos įstatymai, draudžiantys lenkams įsigyti Lietuvoje žemės. Nieko naujo Liublino unijos akte nėra pridėta. Pirma, Palenkę ir Volynę, lenkams prašius dar Varšuvos seime (1564), karalius atiduoda Lenkijai. Antra, Varšuvos seime jis atsisakęs Lietuvos sosto, o dabar jį dovanojąs Lenkijos karalystei. Bet jo dvarai Lietuvoje ir toliau lieka jam priklausomi. Kai kurie lenkų pasiuntiniai reikalavo visą Lietuvą iš karto paversti Lenkijos provincija, nutraukti jos seimus, atimti iš jos LLivoniją. Prabilo ir Lenkijos primas, Gnezno arkivyskupas Jokūbas Uchanskis. Jis buvo nusiteikęs karingai. Anot jo, karalius dar nebaigė unijos, o tai jo pareiga, bet pagaliau jis ėmėsi tokių veiksmų, dėl kurių unija turi įvykti. Tai buvo tik pirmieji žingsniai kaip atsakymas į lietuvių pasitraukimą. Bet tai greičiau buvo tik pretekstas pradėti seniai planuotą Lietuvos inkorporaciją. 1569 m. kovo 3 d. lenkai paprašė iš karaliaus privilegijos dėl Volynės ir Palenkės //grąžinimo“, pasiūlė sušaukti tų sričių seimą, pareikalauti iš tų žemių seniūnų priesaikos Lenkijai, vartoti Lenkijos antspaudą, kuriame vytis būtų pakeistas ereliu, o pačią uniją užbaigti ne tik teise, bet ir kalaviju. Lenkų pasiuntiniai ir senatoriai nesiskirstys tol, kol nebus kontumacinio karaliaus sprendimo. Pasitaręs su lenkų senatoriais (lenkų pasiuntinių reikalavimai buvo agresyvesni), karalius atsisakė karaliaus valdžios jėga vykdyti uniją be lietuvių sutikimo ir paprašė

jų dar palaukti. Palenkės ir Volynės atplėšimą nuo Lietuvos ir prijungimą prie Lenkijos karalius vykdė jėga ir skubotai. 1569 m. kovo 15 d. karalius paskelbė universalus dėl Palenkės ir Volynės. ,,Mes grąžiname Lenkijos karalystei ir amžinai prijungiame prie jos Palenkės ir Volynės žemes, kurios nemažą laiką buvo Lietuvos, bet ne kokia nors teise, o tuo pretekstu, kad mes abiejų valstybių valdovas. Anksčiau šios žemės visada priklausė karalystei.“ Karalius kovo 88 d. pareikalavo, kad šių žemių seniūnai atvyktų į Liubliną kovo 27 d. ir prisiektų jam ir Karalystei, atsisakytų paklusti Lietuvos valdžiai, būtų Lenkijos piliečiai. Visų teismų apeliacijos turėjo būti siunčiamos Lenkijos kancleriui. Visi, kas iš Lietuvos turėjo tose žemėse seniūnijas, buvo verčiami prisiekti Lenkijai. Bresto seniūnas, Lietuvos pakancleris Eustachas Valavičius vienas iš pirmųjų, verčiamas prisiekti Lenkijai, pareiškė: ,,Aš prisiekiau Lietuvai, kaip man dabar prisiekti Lenkijai, darykite su manimi ką norite, prisiekti Lenkijai negaliu“. Tose žemėse turėjo turtingas seniūnijas įtakingi Gediminaičiai – Višnioveckiai, Liubartaičiai – Sanguškos, Czartoryskiai ir kiti stačiatikių tikėjimo kunigaikščiai – Lietuvos senatoriai. Iš žymesniųjų seniūnų buvo Bogušas Koreckis, turėjęs Lucko, Braclavo ir Vinicos seniūnijas, Ivanas Kiška iš Palenkės, Zbaravskis ir kt.

Prisiekti karaliui ir Lenkijai niekas neskubėjo, ir Žygimantas Augustas priesaikos terminą nukėlė į gegužės 14 dieną.Tą dieną priesaiką davė daugelis, jau yra Palenkės prisiekusiųjų sąrašas. Volynės šlėktai galutinis priesaikos terminas buvo nukeltas į birželio 16 d. Priesaika buvo duodama atskirais pavietais. Drohično, Melniko, Bresto, Vladimiro, Lucko sričių seniūnai norėjo likti turtingose seniūnijose. Karalius nenusileido ir pareikalavo iš jų priesaikos Lenkijai. Lenkijos primas Gnezno arkivyskupas pasakė: ,,Mes imame tą jūsų priesaiką (t. y. Lietuvos – M. J.) savo sąžinei“. Po tų pirmųjų priemonių lenkai tikėjosi, kad lietuviai ggrįš į seimą ir su jais tęs derybas dėl unijos. Iš tikrųjų balandžio 5 d. dalis lietuvių delegacijos grįžo. Jos sudėtyje buvo Jonas Chodkevičius, Eustachas Valavičius (nebuvo išvykęs), Vitebsko kaštelionas Pacas, Lietuvos taurininkas Kiška ir raikytojas Radvila. Bet buvęs delegacijos vadovas Mikalojus Radvila (Rudasis), apsimetęs sergąs, negrįžo ir pasiuntė savo sekretorių Andrių Volaną. Delegacija grįžo ne atgailauti, o kaltinti lietuvių ir lenkų tautų draugystės pažeidimu. Grįžusi lietuvių delegacija, prieš tai pasitarusi su Ponų taryba,siūlė: 1) Lietuvai turi likti jos valstybinės institucijos ir pareigybės; 2) turi likti dvi tautos – lenkų ir lietuvių, tarp kurių būtų tikra draugystė; 3) uniją sudaryti ne pagal senas kunigaikščių sutartis, bet abiejų tautų lygybės pagrindu; 4) Palenkė ir Volynė visuomet priklausė Lietuvai, todėl prašė karalių atšaukti savo universalą; 5) abi valstybes ateityje jungs tik bendras valdovas.Delegacija užbaigė savo siūlymus tokia kalba: ,,Ponai lenkai, saugokite jo didenybės ne tik garbę, bet ir sąžinę ir mūsų brolišką meilę, įtvirtintą sutartimis, saugokite abiejų valstybių santarvę. Tuomet ir unija, arba dviejų valstybių sąjunga, bus sukurta greičiau ir tiksliau“. Dėl to, jog jie, apleidę seimą, išvyko į Lietuvą, taip pasiaiškino: Lietuvos seimeliai buvo įpareigoję nepradėti derėtis dėl unijos pagal senas kunigaikščių sutartis. Senatoriai negalėję veikti be pasiuntinių pritarimo, todėl ir

išvykę pasitarti.Unijos reikalų negalėjo toliau svarstyti, kol iš Lietuvos neatvyko seimelių pasiuntiniai. 0 jų reikėjo laukti net keturias savaites, nes unijos reikalų negalėjo spręsti vien Lietuvos senatoriai. Lietuviai dirbtinai vilkino laiką ir norėjo išgauti iš karaliaus universalų panaikinimą. Maršalka Czarnkowskis tvirtino, jog lietuviai išsisukinėja, nes, atvykę į Liubliną, turėjo visus įgaliojimus vykdyti uniją. Delegacija prašė: 1) sušaukti naują seimą arčiau Lietuvos sienų; 2) naikinti karaliaus universalus dėl Lietuvos žemių atplėšimo ir 3) naujo unijos projekto.

Unijos egzekutorius – Lenkijos ppasiuntirdų maršalka Czamkowskis atsakė į naują Lietuvos delegacijos pareiškimą. Lenkijos senatas atmetė visus lietuvių siūlymus ir paliko galioti seną lenkų unijos projektą. Lietuvos seimelių nuomonė lenkams nereikalinga, nes, kaip ir anksčiau, ją formuoja vaivada, teismo seniūnas ir karužis. Jie seimelio vardu surašo instrukciją ir išsiuntinėja bajorams tik pasirašyti.

Lenkai nusprendė ir toliau naudoti jėgą prieš lietuvius. Unija būtų buvusi seniai, samprotavo Czarnkowskis, bet mūsų proseneliai, gavę iš Jogailos pažadus, jų neišreikalavo. Dabar to atidėlioti negalima. Reikia elgtis su lietuviais ggriežčiau.Gegužės pabaigoje iškilo klausimas dėl likusios Ukrainos – Kijevo ir Braclavo vaivadijų. Maršalka pateikė karaliui senus raštus dėl tų žemių. Diskusija dėl Kijevo prasidėjo birželio 1 d. Lenkijos pasiuntiniai per savo maršalką pareikalavo: ut Kiioivia regno adiudictur. Mat esą Kijevas, BBraclavas, Vinica kadaise priklausė Lenkijai. Pirmiausia vėl buvo numatyta priversti prisiekti Lenkijai pačius įtakingiausius Lietuvos žmones: Mikalojų Kristupą Radvilą, Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikštį Kijevo vaivadą Konstantiną OstrogiŠkį, Lucko seniūną ir kaštelioną Koreckį, Braclavo kaštelioną, Braclavo vaivadą Romaną Sangušką. Karalius pats ragino nebijoti dvigubos priesaikos: Lietuvai, o po to Lenkijai. Buvo ieškoma ir stipresnių argumentų, pateisinančių tų žemių atplėšimą nuo Lietuvos: 1) Volynės padėtis be Kijevo netikra, nes lietuviai per Kijevo žemę gali vesti į ją totorius; 2) Maskva nori Kijevo, nes ten Rusijos metropolija, o Lietuva nepajėgs ginti Kijevo; 3) turėdami Kijevą, lietuviai niekuomet neklausys lenkų; 4) Kijevo žemė kadaise mokėjo duoklę Lenkijai (regno tributaria fuerat) ir pripažino karaliaus valdžią (hommagium praestare erant soliti); 5) galiausiai Kijevas yra vartai į PPodolę. Vienintelis kontrargumentas buvo: lenkai nepajėgs ginti visos Ukrainos ir neturės lėšų mokėti totoriams duoklę. Pagrindinis karaliaus argumentas, kodėl reikia atimti iš Lietuvos Kijevo žemę, buvo šis: Kijevas yra karalystės vartai. Lietuviai bus geriau valdomi, jei bus supami Ukrainos tvirtovių. Karaliaus žodis buvo lemiamas. Bet ir didesnė lenkų senatorių pusė pasisakė už tai, kad Kijevas būtų prijungtas prie Lenkijos. Karalius paliepė Lenkijos kancleriui skelbti Kijevo prijungimą prie Lenkijos. Beje, ta proga Krokuvos vaivada pareiškė: ,,Surasim savo privilegijas ne tik į KKijevą, bet ir į Vilnių bei Trakus/ Dokumentas dėl Kijevo prijungimo prie Lenkijos išduotas birželio 5 d. Jonas Chodkevičius ta proga pareiškė: ,,Nežinau, kokia dabar bus unija, kai matome, kad tarp jūsų jau sėdi lietuvių senatoriai. Jūs pakirpote mums sparnus.“ Karalius tik pakartojo jo žodžius: ,,Lietuviams pakirpti sparnai, o jūs, ponai lenkai, siekite savo.“

Ukrainos atplėšimas susilpnino lietuvių reikalavimus. Buvo aišku, kad, vykstant sunkiam karui su Maskva, Lietuva be Ukrainos negalės toliau priešintis. Liko tik minimalūs lietuvių prašymai: 1) išrinktas karalius turi prisiekti ir Lietuvai; 2) jo privilegijų konfirmacinis aktas turėtų būti patvirtintas ir Lietuvos antspaudu; 3) pareigybės turėtų likti Lietuvai; 4) Lietuvoje neturi būti dvarų egzekucijos; 5) bendri seimai pramečiui turi vykti Lenkijoje ir Lietuvoje. ,,Duokit mums pataisytą unijos aktą“, – prašė jie.

Lietuvių seimelių pasiuntiniai dar tebebuvo kelyje, o lenkai su karaliumi jau vykdė tolesnę egzekuciją. Lenkams dabar rūpėjo kuo greičiau išgauti lietuvių sutikimą ir pritarimą unijai. Grėsmės iš užsienio akivaizdoje jiems buvo neparanku naudoti prievartą. Bet jie nenorėjo ir niekur nusileisti. Lenkijos primas Uchanskis pasakė: ,,Turi išlikti visi unijos paragrafai iki pat paskutinio žodžio.“ Pagaliau birželio 5 d. atvyko lietuvių seimelių pasiuntiniai. Birželio 9 d., likus nesuderintiems paskutiniams paragrafams, žemaičių seniūnas J. Chodkevičius kalbėjo: ,,Nesuprantu, kodėl kkaralius prisiekęs negali išsaugoti Lenkijos ir Lietuvos įstatymų, nors šis paragrafas yra ir Aleksandro privilegijoje, kodėl negali būti dviejų antspaudų ir seimo, keičiant jo rinkimosi vietą. Jis toliau dar aiškino lietuvių poziciją: seimui pirmininkautų Lietuvos maršalka, kai seimas vyktų Lietuvoje, o visi priimti įstatymai tegul bus ir su Lietuvos antspaudu. Tegu lieka Lietuvos pareigybės, tam neprieštarauja ir Aleksandro privilegija. Birželio 15 d. J. Chodkevičius dar kalbėjo: ,,Kodėl mes turime būti žemesni negu jūs?“, ,,jūs elgiatės su mumis lyg su senute, nuslydusia nuo kelio“. Paskutinės dvi savaitės praėjo derinant galutinį dokumento variantą. Lenkai teigė, jog lietuviai priima ir sutinka skelbti vieną valstybę – ,,nedalomą kūną“, o tam kūnui ir vieną galvą, tai tegu sau pasilieka savo antspaudą (tvirtinantį sau įstatymus) ir pareigybes, ir nebereikia skelbti prievartinio Lietuvos žemių įjungimo.

PO UNIJOS SUDARYMO LDK prarado dalį savo valstybingumo: karaliui persikėlus į Lenkiją, Lietuva neturėjo savo sostinėje nuolat gyvenančio valdovo. Unijos nuostatai nors ir prieštaravo Lietuvos statutams, bet leido lenkams įsigyti nuosavybę Lietuvoje, todėl kolonistų — pasauliečių ir dvasininkų, nešančių krikščionybę ir lenkinančių Lietuvą, padaugėjo. Ne iš karto unijos kūrinys — Respublika — tapo viena valstybe. Ilgai ji buvo savotiškas hibridas: nei viena valstybė, nei dvi. Susidarius dviem vyriausybėms vienoje valstybėje, vaidai, varžytinės ttarp jų nuolat kartojosi. Nepaisant viso to, Lietuva išlaikė valstybingumo elementus iki 1795 metų.

IŠVADOS 1.1569 m. unijai buvo paimta iš 1501 m. Melniko akto: bendro monarcho institucija, užsienio politikos koordinacija ir užuomina apie bendrus seimus. Bet lenkai labiau nutolo nuo 1501 m. akto: įvestas bendras seimas ir uždrausti atskiri Lenkijos ir Lietuvos seimai, nustatyta bendra užsienio politika, įvesta teisė įsigyti žemes abiejose valstybėse ir panaikintas mišrių vedybų draudimas, nustatytos žemutinių rūmų (pa-

siuntinių) teisės pagal lenkų seimo pobūdį.

2. Lietuviai neprieštaravo principui bendrai su lenkais rinkti karalių, bendrai užsienio politikai, vienai piniginei sistemai, žemių ir indigenato įsigijimui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, galiausiai ir bendram seimui, kuriame jie tikėjosi priimti sau atskirus įstatymus.

3. Lietuviai prieštaravo lenkams, bet turėjo atsisakyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimo Vilniuje, Ponų tarybos ir atskiro Lietuvos seimo, skirto vien Lietuvos reikalams.

4. Lietuviams pavyko apginti: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavadinimą ir jos teritoriją, pareigybes ir titulus, savo teisę ir teismus bei lietuviškojo parlamentarizmo tradicijas – formuoti sau įstatymus. Todėl Liublino unija nebuvo unitarinė, o federacinė.

5. Lietuvoje neabejotinai būta patriotinių nuotaikų, be to, lietuviai (ponai ir bajorai) baiminosi, kad unija leis lenkams įsigyti Lietuvoje posesijas (valstybines seniūnijas), pareigybes, taip pat ir teismo, ir tada jie valdysią ir teisią lietuvius.

6. Lietuvos valstybė

nenustojo gyvavusi. Liublino unija sukūrė ne tik unikalų, bet ir pastovų, ir net patraukų valstybės modelį. Unijos aktas garantavo Lietuvai valstybinių institucijų neliečiamumą, tapo lietuviams šventas. Lietuviai šiuo aktu du šimtus metų gynėsi nuo per didelių lenkų ponų pretenzijų.Unijos nuostatai išliko nepakeisti iki pat XVIII a. pabaigos.

Iki šiol unija tebėra lenkų istoriografijos domenas.Ji siekia atsakyti į klausimus, liečiančius visus unijos etapus: 1385m. Krėvos sutartį, 1569m. Liublino uniją ir 1764-1791m. reformas bei unijos pabaigą 1795m.

Naudota literatūra

1. “Lietuvos istorija”, A.Butrimas, 1993m.

2. “Lietuvos iir Lenkijos unija”, M.Jučas, 2000m.

3. “Naujųjų amžių istorija” ,J.Brazauskas,S.Jurkevičius,K.Petrauskis,

1999m.