Demokratizacijos etapai Lietuvoje

Freedom House pateikiamuose valstybių demokratizacijos reitinguose Lietuva priskiriama laisvų valstybių grupei. Mūsų valstybė į šiuos reitingus pateko po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ir tuo metu ji taip pat buvo traktuojama kaip laisva demokratinė valstybė. Po Konstitucijos priėmimo, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvos reitingas šoktelėjo. Taigi, toks įvertinimas tarsi rodo, kad Lietuvoje gana greitai ir lengvai buvo pereinama iš nedemokratinio režimą į demokratinę sistemą.

Kalbėdamas apie demokratizacijos etapus Lietuvoje, visą dėmesį skirsiu į paskutinės dekados įvykius, t.y. laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iiki dabar, taip pat į paskutinius metus prieš atgaunant nepriklausomybę. Lietuvoje apie valstybėje vykstančius demokratijos procesus rašoma nemažai, tačiau aš didžiąja dalimi remsiuosi Laimono Talat-Kelpšos straipsniu, paskelbtu 1997 metų 27 “Atgimimo” numeryje.

Juan’as J. Linz’as ir A. Stepan’as teigia, kad demokratijos konsolidacija neįmanoma, kai nėra valstybės, t.y., kai nėra sąlygų laisviems rinkimams, efektyviai individo apsaugai ir k.t. Taip pat demokratija negali būti laikoma besikonsaliduojančia, kai nėra įvykęs demokratijos tranzicijos procesas – laisvų ir konkurencingų rinkimų vykdymas. Nė vienas režimas negali būti vvadinamas demokratišku, kol valdžia valdo nedemokratiškai. Tačiau iki demokratijos konsolidacijos egzistuoja dar du žengimo demokratijos link etapai: pasiruošimo ir įsitvirtinimo fazės (L. Talat-Kelpša prijungia dar ir identifikaciją)

Perėjimo iš autoritarinio ar totalitarinio režimo į demokratinį pradžios ženklas yra esamų pareigūnų bandymas kkeisti savo pačių elgesio taisykles, didinant individų ir grupių teisių garantijas. Sąlygos tam įvykti susiklostė prasidėjus perestrojkai. Plačiau apie Lietuvos demokratizacijos etapus, griežtai apibrėžtus ir apibūdintus galime pasiskaityti Laimono Talat-Kelpšos straipsnyje “Demokratizacijos etapai Lietuvoje”, išspausdintame dvidešimtseptintajame 1997 metų “Atgimimo” numeryje.

Šiame straipsnyje autorius teigia, kad Lietuvoje demokratizacija vyksta keturiais etapais. Remdamasis G. Sorensen’o tripakopiu modeliu, Talat-Kelpša prijungia papildomą elementą. Tokiu būdu, anot straipsnio autoriaus, pirmajame demokratizacijos etape buvo apibrėžiami resursai, t.y. atliekama savotiška identifikacija. Jos pradžia sietina su mano jau minėtu perestrojkos atėjimu į Lietuvą. Čia pat L. Talat Kelpša išskiria du identifikacijos proceso eigos lygmenis – tautiškąjį ir valstybiškąjį. Aišku, šie lygmenys nėra lygiaverčiai, nes apibrėžia skirtingas plotmes demokratijai reikštis. Resursų apibrėžimas, tai lyg tam tikrų ištakų ieškojimas (kaip sako aautorius – respektyvus vyksmas), ištakų, kurios suformuoja realų ir tvirtą pagrindą demokratijai arba bet kokiai kitai alternatyviai santvarkai atsirasti. Valstybingumo aspektu vyksmo šaltiniu buvo tarpukario Lietuvos pavyzdys, nė nežvelgiant į dar vėlesnius laikus. Esminis šio aspekto variklis – praeitis, susikristalizavusi į miražinė idilę, labai vaizdingai pateikiamą Sąjūdžio laikų leidiniuose. Šis istorinis idealizmas, kaip sako straipsnio autorius, skatino konsolidaciją prieš esamą, prievarta primestą nedemokratinę sistemą. Dar vienas akstinas identifikacijos mini procesui įvykti – tautiškumo aspektas. Nors tiek valstybingumo, tiek tautiškumo identifikacija yyra skirtingi dalykai, Lietuvos atveju jie yra labai susiję. Lietuva, net ir priklausydama TSRS, jos sudėtyje turėjo tam tikrą erdvę tautiniam identitetui reikštis. Lietuva nebuvo kokia nors apskritis, su menkai apibrėžta teritorija, kurioje be kita ko platus nacionalinis koloritas. Tautų draugystės principo pagalba, Lietuva, kaip ir kiekviena kita TSRS respublika turėjo griežtai apibrėžtą teritoriją, ir išskirtinę aukštą tautinių idėjų koncentraciją. Pokarinė rezistencija, ir kiti, prievarta pajungtoje valstybėje vykę antiokupaciniai procesai stabdė Lietuvos rusifikaciją ir lietuvių tautinio identiteto silpninimą, todėl didžiąja dalimi judėjimus devintajame dešimtmetyje lėmė tautiškumo aspektas.

Vykstant identifikacijai ir tuo pat metu susiklosčius tokioms palankioms sąlygoms kaip TSRS politikos liberalizacija, atvėrė galimybes pasirengti, kaip teigia L. Talat-Kelpša, demokratizacijos proceso įgyvendinimui – 1988 metais įsteigtas Sąjūdis, kuris ir suvaidino lemiamą rolę alternatyvizuojant ir perimant apibrėžtus resursus. Šį procesą galima suprasti paprastai – pirmajame demokratizacijos etape apibrėžti šaltiniai buvo “ne tose rankose”. Norint pasinaudoti resursų (tiek valstybingumo tiek tautiškumo) galimybėmis, reikėjo kad jie priklausytų tam vienetui, kurio tikslas – daugumos Lietuvos gyventojų troškimas – nepriklausoma Lietuva. Tuos resursus, kuriuos buvo įmanoma perimti – Sąjūdis perėmė. Visų pirma legitimumą, kurį pasiekė su didele visuomenės parama; taip pat Sąjūdis, kaip teigia straipsnio autorius, atėmė iš komunistų rekrūtinę bazę, kas suteikė šansą jauniems žmonėms iškilti ppolitikoje. Dar, kaip svarbų pasirengimo proceso reiškinį, autorius išskiria Sąjūdžio poveikį silpninant Lietuvos komunistų partijos vienybę, remiant reformistinį LKP sparną. Pasirengimo laikotarpiu nesąmoningai, tačiau visai dėl to ne netinkamai, vystėsi opozicijos politinis elitas, naujieji lyderiai mokėsi demokratinio, taigi jiems dar menkai žinomo, žaidimo taisyklių. Po LTSR Konstitucijos 6 straipsnio panaikinimo susidarė sąlygos naujoms partijoms kurtis. Bėgant metams šis procesas įgaudavo vis didesnį pagreitį, ir šiuo metu naujų partijų kūrimasis yra vienas dinamiškiausiai bevykstančių demokratijos proceso atributų.

Įvykus resursų perėmimui, arba kitaip – perėjimui į “tas rankas”, buvo prieita prie šių resursų išdėstymo. Kaip teigia Laimonas Talat-Kelpša, “1990 metais, išrinkus naująjį parlamentą, prasidėjo demokratijos įsitvirtinimo arba institucionalizmo etapas”. Autoriaus manymu, šis procesas buvo dvilypis – siekta įtvirtinti demokratinę valstybės sąrangą ir siekta įtvirtinti pačią valstybę tarptautinėje bendrijoje. Vis tik kyla abejonių, ar iš karto buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Lietuva turėtų būti demokratinė. Aišku, Lietuvos gyventojus masino JAV pavyzdys, nes visą okupacinį laikotarpį ši valstybė buvo daugumos lietuvių svajonių žeme, kad ir kokį baisų kapitalizmo veidą piešdavo Maskva. JAV galingumą, o visų pirma – ekonominį stabilumą, didžiąja dalimi lėmė demokratinis režimas, buvęs bene vienintėle alternatyva autoritarizmui. Todėl ir buvo pasirinktas šis kelias ir siekta šį kelią įtvirtinti pasaulinėje visuomenėje, kaip savotišką aartumo ir artėjimo aspektą. Tačiau gi buvo kilę minčių, kad tam tikri lyderiai, konkrečiai Sąjūdžio frontmenas Vytautas Landsbergis, buvo linkę į autoritarizmą. Vis tik tokios prielaidos realybėje nepasitvirtino ir Lietuvoje jau visu greičiu vyko institucionalizacijos procesai.

Po kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo priimtus įstatymus galime laikyti politinio režimo įsitvirtinimo aktais. Vėl gi, griežta data apibrėždamas trečiojo demokratinio proceso etapo baigtį, L. Talat-Kelpša teigia, kad tarptautinį statusą, tokį svarbų demokratijai, Lietuva įgavo po to, kai kitos demokratinės valstybės pripažino jos nepriklausomybę. “Vietiniu” lygiu šio etapo baigtis sietina su 1992 metų spalio 25 dieną paskelbta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri pabrėžė Lietuvos institucinės sistemos savitumus. Nors vėlgi, po LRK priėmimo šis procesas nesibaigė, o vyko toliau, tačiau ne teoriniame, bet jau praktiniame lygmenyje.

Laikotarpį nuo LRK priėmimo iki pirmųjų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą galime laikyti pereinamuoju iš įsitvirtinimo į konsolidacijos etapą. LRK apibrėžtos institucijos palengva įsiliejo į valstybės gyvenimą, todėl susidarė visos reikiamos priemonės, kaip teigia autorius, patikrinimui, ar tos institucijos yra pakankamai gyvybingos. Sunki to meto Lietuvos ekonominė padėtis menkino dabar jau Lietuvos piliečių akyse pasitikėjimą ir tikėjimą esamais lyderiais, tačiau ne esama santvarka. Čia verta pažymėti, kad Rytų Europos valstybės, perėjusios į demokratinį režimą susidūrė su sunkiomis ekonominėmis problemomis.

Tapo ypač svarbu perorientuoti rinką – iš lokalinės į integruotą į pasaulinę rinką, iš centralizuotos į laisvą. Taip pat itin svarbu buvo panaikinti kolektyvizmo principus ir sustiprinti privačios nuosavybės pozicijas. Su šiomis problemomis gana sunkiai tvarkėsi Sąjūdžio aktyvas, todėl per pirmuosius Lietuvos respublikos Seimo, o vėliau ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus anksčiau valdžioje buvę dešinieji turėjo užleisti vietą kairiesiems. Taip įvyko bene pirmasis taikus naujosios Lietuvos valstybės valdžios perėmimas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad identifikacijos laikotarpiu, prasidėjusiame su perestrojka, svarbiausias savęs – vvalstybine ir tautiškąja prasme suvokimas. Šis procesas, persvarstant viską iš naujo, vyksta iki šiol. Antrasis etapas, anot straipsnio autoriaus, prasidėjo nuo 1988 metų vidurio, kai buvo alternatyvizuojami ir perimami resursai. Šis etapas baigėsi po parlamento rinkimų 1990m. ir sekančiame etape procesas vyko dviejose plotmėse – tarptautinėje (iki pripažinimo) ir nacionalinėje (formaliai baigėsi po Konstitucijos priėmimo). Konsolidacijos etape itin svarbi tapo integracija į tarptautines organizacijas. Šio etapo baigtis perspektyviai gali būti siejama su Lietuvos įstojimu į ES ar NATO. Demokratinio proceso iištakose identifikuojama masė, taip vadinami demokratiniai resursai, sąlygojantys demokratijos įsitvirtinimo mechanizmo užkūrimą. Tarkim sukuriama mašina, kuriai paleisti reikalingas kuras. Pradiniame etape siekiama atrasti labiausiai tinkamą ir aptinkamą kurą.

Sekančiame etape identifikuoti resursai alternatyvizuojami ir /arba perimami. Taigi, plėtojant mašinos paralelę, rūpinamasi aatrasto kuro išgavimu.

Trečiajame etape mechanizmas paleidžiamas – įtvirtinama ankstesniame etape apibrėžta tvarka. Galiausiai, siekiant kuo labiau racionalizuoti mašinos darbą, stengiamasi keisti, gerinti kuro charakteristikas, siekiant kuo labiau sumažinti kuro sąnaudas. Taip ir demokratijos konsolidacija – esamomis priemonėmis siekiama išgauti kuo geresnį rezultatą.

Tačiau čia yra dar vienas labai svarbus niuansas – tiek demokratija, tiek jos paralelė mašina, turi būti idealios.