Gediminas

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas valdė 1316–1341 metais. Gediminas į sostą atėjo turėdamas apie 40 metų ir valstybinės veiklos patyrimą. Jis paveldėjo lietuvių žemes susivienijusią pagonišką valstybę, besiplečiančią į Rusios stačiatikių žemes. Paveldėjo jis ir valstybės išlikimo karą su agresyviuoju katalikiškuoju Vokiečių ordinu.

Gediminas valdyti pradėjo labai aktyviai politiškai veikdamas rytuose. Iki 1320 m.

Vakaruose tebesitęsė karas su Vokiečių ordinu. Šis tarp 1316 ir 1320 metų kasmet rengė žygius ir siaubė panemunę bei Žemaitiją. 1322–1323 m. Lietuva perėmė iniciatyvą ir surengė keturis žygius įį Ordino valstybę. 1323 metais, rygiečių padedamas, Gediminas pasiuntė laiškus popiežiui bei Hanzos miestams pranešdamas apie pasiruošimą krikštytis su visa Lietuva ir kad svarbiausia to kliūtis yra Vokiečių ordinas.

Gedimino planams priešinosi Vokiečių ordinas – jis galėjo tapti nereikalingas. 1323 m. spalio 2 d. sudaryta LDK ir Livonijos politinių jėgų taikos sutartis. Pats Vokiečių ordinas 1324 m. tebepuolė Lietuvą, papirkinėjo Žemaitijos didžiūnus, kad jie priešintųsi krikštui. Popiežius tik 1324 m. vasarą atsakė Gediminui, pritardamas jo norui krikštytis. Į Vilnių atvykę popiežiaus ppasiuntiniai rado pasikeitusią padėtį – Gediminas troško palaikyti taiką su Ordinu, bet krikštytis atsisakė. Bene svarbiausias buvo permainų nenorinčių pagonių, ypač Žemaitijoje, pasipriešinimas. Popiežiaus pasiuntiniai 1324 m. pabaigoje patvirtino keturių metų LDK ir Ordino paliaubas.

Lietuvos padėtį stiprino Gedimino sėkmingai plėtojami ssantykiai su kitais kaimynais. 1323 m. Pskovas kunigaikščiu pasikvietė Gedimino karvedį Dovydą Gardiniškį. Jis organizavo pasipriešinimą Livonijos ordinui ir padėjo Livonijos ordino sąjungininkui Naugardui suartėti su LDK. 1326 ir 1324 metų pabaigoje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. Vadinasi, būta neblogų santykių ir su totoriais.

LDK buvo svarbu suartėti su Lenkija. 1323–1324 m. Gediminas net atsisakė sūnaus Liubarto pretenzijų į Haličą-Volynę, užleisdamas jį Vladislavo Lokietkos remiamam Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Jurgiui. Santykiai su susiskaldžiusia Mazovija greitai komplikavosi, – jos kunigaikščiai suartėjo su Ordinu. Tai kompensavo 1325 m. sudaryta sąjunga su Lenkija prieš Vokiečių ordiną, sutvirtinta Gedimino dukters Aldonos ir Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero santuoka. Lietuva buvo įtraukta į Europos politiką: 1326 m. dalyvavo Lenkijos, remiančios popiežiaus kovą su Vokietijos imperatoriumi, suorganizuotame žžygyje į Brandenburgą. Taip pavyko dar tris metus pratęsti paliaubas su Ordinu.

1328 metais Ordinas vėl pradėjo pulti Lietuvą. 1329 m. į Ordino valstybę atvyko Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas. Prieš Lenkiją nukreipta Ordino ir Čekijos sąjunga veikė ir prieš Lietuvą. Abiejų sąjungininkų pajėgos įsiveržė į Žemaitiją. Margirio (galbūt Gedimino brolio) vadovaujami lietuviai nebeatlaikė kryžiuočių, užsimojusių nukariauti visą Žemaitiją.

Palanki Ordinui tarptautinė padėtis ir 1329 ir 1336 metų laimėjimai paskatino jį 1337 m. išsirūpinti Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro raštą, atiduodantį jam nukariautą LLietuvą. Buvo įvardyti Ordino tikslai Lietuvoje, rengiamas jų įgyvendinimo planas. 1338 m. Lietuvos padėties nepagerino Gedimino žygis į Ordino žemes. Jis pasibaigė pralaimėjimu Galialaukio mūšyje. 1338 m. buvo sudaryta LDK ir Livonijos ordino 10 metų prekybos sutartis. 1340 m. Ordino puolimai į Lietuvą nurimo.

Gedimino valdymo metais Lietuva plačiai skverbėsi į rytus, į slavų žemes Dauguvos aukštupio ir Dnepro link. Šiaurėje buvo Algirdo valdomas Vitebskas, pietuose nuo Lietuvos priklausomas Kijevas, kur prieš 1331 m. įsitvirtino Gedimino brolis Teodoras. Gedimino įtaka žinoma Severėnų žemės kunigaikštystėse į rytus nuo Dnepro. Dnepro aukštupyje buvusi Smolensko žemė atsidūrė tarp LDK ir Maskvos.

Kaip sakyta, 1340 m. Vokiečių ordino puolimai nurimo. Mat yra žinių, kad Gediminas 1341 m. kvietėsi vienuolius pranciškonus ir vėl ketino krikštytis. Ir šįsyk krikšto bandymas nepavyko, o kai kurie šaltiniai praneša net apie vienuolių nužudymą, Gedimino valdinių nepasitenkinimą ir net paties kunigaikščio nužudymą. Iš tiesų – 1341 metais Gediminas mirė. Nežinia, ar tai sutapimas, ar pagonių partija nužudė Gediminą.

Gedimino valdymas buvo dinamiškas. Gedimino diplomatijos dėka keleriems metams pavyko įveikti Lietuvos politinę izoliaciją. Vis dar neprarandant teritorijų buvo atremiamas Vokiečių ordino puolimas. Kartu Gediminas gerai suprato krikšto teikiamas perspektyvas Lietuvai, siekė jomis pasinaudoti. Tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę nepavyko – visuomenė tam bbuvo nepribrendusi ir pasipriešino. Plėsdamasi į Rusią, LDK galėjo daugiau jėgų skirti svarbiausiam reikalui – kovai su Ordinu. Tačiau Rusioje susidūrusi su Maskva ir Lenkija bei Vengrija. LDK XIV a. 4 ir 5-ojo dešimtmečių sandūroje įsivėlė į ilgalaikes, daug jėgų atėmusias, kovas. Greta didžiojo kunigaikščio susiklostė aktyviai valstybės gyvenime dalyvaujančių kunigaikščių iš Gedimino giminės grupė, todėl valdyti valstybę darėsi sudėtingiau. Tai patyrė Gedimino įpėdinis.