ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS

Šis antikos karvedys, Makedonijos karalius gimė 356 m. pr. Kr. (liepos 12 d.) Peloje, tuometinėje Makedonijos sostinėje, o mirė 323 m. pr. Kr.(birželio 13 d.) Babilone.

Geriausi pusryčiai, Leonido manymu, buvo naktinis žygis, o vakarienė – menki pusKaralaitį mokė daugybė mokytojų (visi jie buvo graikai). Aleksandrui buvo būdingas kritiškas požiūris į juos ir jų dėstomus dalykus. Jis turėjo savotišką manierą reikšti pretenzijas mokytojams ir juos klausinėti.

Dešimtmetis Aleksandras jau mokėjo skambinti lyra, galėjo atmintinai sakyti Homero eiles. ,,Iliadą” jis laikė ne ttik puikiausiu grožiniu kūriniu, bet ši poema jam buvo ir karo vadovėlis. Ją būsimasis karžygys slėpė po pagalve kartu su kardu. Berniuką žavėjo teatras ir meno kūriniai karo tematika.

Trylikametį Aleksandrą ir keturis jo draugus pradėjo mokyti pats garsiausias senovės filosofas Aristotelis. Mokslai vyko Mezės gyvenvietėje, nuošalioje karaliaus viloje, kur buvo nuostabi gamta. Juos mokė gero elgesio taisyklių, valstybės valdymo, literatūros, meno, filosofijos.

Vėl grįžęs gyventi pas tėvus į karalių rūmus, karalaitis jautėsi galįs vadovauti. Tad, kol tėvas buvo žygyje į Perintą, ššešiolikametis Aleksandras sėdo prie valstybės vairo. Jaunuolis numalšino tuo metu šalyje kilusį maištą ir likvidavo jo pasėkmes.ryčiai.

Tėvas buvo patenkintas sūnumi, todėl aštuoniolikmečiui Pilypas jau leido dalyvauti mūšyje prie Cheronėjos. Čia Aleksandras pirmą kartą pasižymėjo karvedžio talentu: jo vadovaujamas kairysis sparnas nnulėmė visą mūšio eigą ir makedoniečių pergalę prieš graikų polių sąjungą.

Po šio mūšio Makedonijos karalius paskelbė karą Makedonijos ir Graikijos vardu Persijai. 336 m. pr. Kr. Pilypas II jau ruošė kariuomenę žygiui prieš persus, tačiau jis buvo nužudytas (Pausanijaus) Aleksandro sesers Kleopatros ir Epyro karaliaus vestuvių metu.

Pirmaisiais savo valdymo metais Aleksandras Makedonietis surengė žygius prieš kaimynines gentis: ilyrus, tribalus, tebiečius, o taip pat privertė Spartą ir Atėnus pripžinti Makedonijos pirmenybę.

334 m. pr. Kr. jo vadovaujama graikų ir makedoniečių kariuomenė išsilaipino Mažojoje Azijoje prie Graniko upės, sumušė persus ir užėmė beveik visą M. Aziją. Graikški persų miestai, išskyrus Miletą ir Halikarnasą, Aleksandrą sutiko kaip išvaduotoją. Jie buvo paskelbti laisvaisiais ir gavo autonomiją.

Antras didesnis susitikimas su persais Įvyko 333 m. pr. Kr. pprie Iso. Čia persams vadovavo pats Darijus III. Ir šiose kautynėse nugalėjo Aleksandras nors ir turėjo kelis kartus mažesnę kariuomenę nei persai. Darijus iš kautynių lauko pabėgo, palikęs net ir savo šeimą, su kuria Makedonietis elgėsi riteriškai. Darijus, pamatęs Aleksandro pergales, pasiūlė jam taiką, bet šis nesutiko.

Kitų metų žiemą Aleksandro kariuomenė užėmė Egiptą, iš ten nužygiavo į Mesopotamiją.

331 m. pr. Kr. prie Gaugamelų galutinai sumušė persus. Aleksandro pergales lengvino antipersiškos pavergtųjų Babilonijos ir Egipto gyventojų nuotaikos.

Aleksandras pasiskelbė sąmokslo metu nužudyto DDarijaus III įpėdiniu. Iš nukariautų Rytų kraštų gyventojų jis ėmė formuoti kariuomenės dalis, o persų diduomenę kvietė į tarnybą. Tai sukėlė Aleksandro pavaldinių ir bendražygių makedoniečių nepasitenkinimą, bet jų sąmokslai buvo žiauriai numalšinti.

330 – 329 m. pr. Kr. Aleksandras įsiveržė į Viduriniąją Aziją ir po kelių metų pasiekė Pendžabalą (Vakarų Indiją), kur sumušė Indijos karaliaus Poro kariuomenę.

Žygių nuvarginta kariuomenė grįžo į naująją sostinę Babiloną, kur, rengdamasis naujiems žygiams, Aleksandras mirė (nuo maliarijos). Jo kūnas, paguldytas į auksinį karstą, nugabentas į Aleksandriją ir ten palaidotas.

Apie Aleksandrą Makedonietį yra išlikę dagybė pasakojimų. Didelė jų dalis surinkta jo gyvenimo aprašyme, sudarytame Plutarcho.

Įdomus pasakojimas apie Gordijaus mazgą, kuriuo labai painiai buvo surištas miesto vežimas. Buvo kalbama, kad tas, kuris jį atriš, taps visos Azijos valdovu. Daugelis mėgino jį atrišti, bet neįstengė. Pabandė ir Aleksandras, o kai nepavyko, jis išsitraukė kalaviją ir mazgą perkirto (posakis ,,perkirsti Gordijaus mazgą” reiškia išspręsti painų klausimą).

Jis buvo užsispyręs, siekiantis tikslo bet kokiu būdu, atkaklus, trokštantis šlovės, visiško paklusnumo, žiaurus, vykdantis teisingumą, lakios vaizduotės, nujausdavęs priešo pavojų, drąsus, domėjosi visomis gyvenimo sritimis.

Aleksandras turėjo tris oficialias žmonas (santuokos buvo sudaromos siekiant politinių tikslų) : 1. 327 m. pr. Kr. Bahtrijos karaliaus duktė Roksana; 2. 324 m. pr. Kr. vyriausioji Darijaus III ddukra Statira; 3. buvusio Persijos karaliaus Artaksersio III jauniausioji dukra Parisatė.

Aleksandro Makedoniečio nuopelnai istroijai:

* jis pirmasis pradėjo skelbti tautų lygybės, brolybės idėjas;

* beveik per 13 metų sukūrė imperiją , kuri tęsėsi nuoDunojaus iki Indo ir nuo Egipto iki Viduriniosios Azijos, nors po jo mirties suskilusią ir žlugusią;

* politiškai įformino Graikijos ir Rytų suartėjimą – Rytų pasaulis helenizavosi;

* Aleksandro žygiai pradėjo naują – heleninę – epochą antikos istorijoje.

Įamžinimas:

* gausybė (nuo 16 iki 70) įtvirtintų miestų Aleksandrijų, tarp kurių svarbiausias – Egipte, Nilo deltoje – mokslo ir kultūros centras;

* didžiausia (6,3*3,8 m) senovės mozaika ,, Aleksandro kautynės” , vaizduojanti kautynes prie Iso (333 m. pr. Kr.). Ji rasta Pompėjoje, o dabar eksponuojama Neapolio muziejuje;

* Aleksandras Makedonietis renesanso laikotarpiu buvo idealizuojamas, laikomas genijumi, nešančiu į Rytus aukštą heleninės civilizacijos dvasią;

* daugybė straipsnių ir knygų parašyta apie šį įžymų žmogų;

* sukurta daug jo skulptūrų (vieninteliam Lisipui, Makedoniečio rūmų skulptoriui, buvo leista Aleksandrą vaizduoti).