JAV SUSIKŪRIMAS

Nuo XVI a. kolonizaciją Šiaurės Amerikoje vykdė Ispanija, Prancūzija, Anglija, Nyderlandai. Gyvybingiausios pasirodė esančios anglų gyvenvietės. Tai priklausė nuo Anglijos karinės galios ir kolonizacijos pobūdžio. Iš Anglijos į Ameriką plūdo didžiausias nuskurdusių gyventojų srautas. O Olandijos ir Prancūzijos kolonijose nebuvo masinės valstiečių kolonizacijos, stambūs žemių savininkai buvo labai suinteresuoti kailių prekyba su indėnais. XVII a. prancūzai įkūrė Kvebeko fortą (Kanados kolonijos pradžia), o vėliau Luizianos koloniją.

1607 m. buvo įkurta I – oji nuolatinė anglų kolonija – gyvenvietė Šiaurės Amerikoje ppelkėtose Džeimso upės žiotyse – Virdžinija.

Ilgainiui Atlanto pakrantėje įsikūrė 13 anglų kolonijų:

• šiaurinės, vadinamos Naująja Anglija: 1. Niu Hampširas,2. Masačiusetsas, 3. Konektikutas, 4. Rod Ailandas;

• centrinės: 5. Niujorkas, 6. Pensilvanija, 7. Niudžersis, 9. Delaveras;

• pietinės: 8. Merilendas, 10.Virdžinija, 11. Šiaurės Karolina, 12. Pietų Karolina, 13.Džordžija.

1619 m. atgabenami pirmieji juodaodžiai vergai į Virdžiniją.

1620 m. Į Ameriką atvyko anglų puritonai, kurie įkuria pirmąją koloniją Masačiusetse.

150 m. trukusio nuo anglų kolonijų įkūrimo Šiaurės Amerikoje iki 1775 – 1783 m. Nepriklausomybės karo, čia klostėsi kapitalistiniai ssantykiai, formavosi buržuazinės revoliucijos prielaidos. Svarbų vaidmenį suvaidino puritonizmas (griežti principai, moralė, elgesys). Naujajame Pasaulyje ši ideologija tapo teorine ankstyvosios buržuazinės visuomenės sukūrimo programa. Po truputį augo namudinė pramonė, o antroje XVII a. pus. atsirado ir manufaktūrų.

XVIII a. viduryje susidarė tteritorijos, kalbos, ekonominio gyvenimo ir kolonijų ūkinių interesų bendrumas, kuris padėjo naujos nacijos – amerikiečių – pamatus. Gyventojai įgijo bendrų psichinių bruožų. Pakito čia vartojama anglų kalba – atsirado naujų žodžių, kitų pakito tartis.

XVIII a. vid. daugelis kolonijų gyventojų jau vadino save amerikiečiais.

Š. Amerikos kolonijose pradėjo dominuoti anglai.

13 – oje Atlanto pakrantės kolonijose gyv. 1,6 mln. gyventojų. Čia atplaukdavo ir airių, vokiečių, škotų, prancūzų. Čia žmonės rasdavo tai, ko trūko gimtinėje: žemės, tesią laisvai išpažinti savo tikėjimą, lygias galimybes dalyvauti viešajame bendruomenės gyvenime.

Anglijos kolonijų ūkinė padėtis

Šiaurinėse kolonijose – vad. Naujojoje Anglijoje buvo plėtojama žemdirbystė ir gyvulininkystė, vyravo vidut. dydžio ūkiai (fermos), kuriuos fermeriai nuomojo iš stambių žemvaldžių; taip plėtojosi laivininkystė, žvejyba, prekyba ir pramonė (metalurgija, maisto ir kt.).

XIX aa. Š. valstijos tapo JAV pramonės, prekybos ir finansų centru. Buvo tiesiami geležinkeliai, kasami kanalai, statomos gamyklos, fabrikai. Buvo geros sąlygos metalurgijos raidai. Pagr. pramonės šaka buvo medvilninių audinių gamyba. Imta naudoti garo mašinos, plėtojosi mašinų, laivų gamyba.

Čia gyveno 2 kartus daugiau gyventojų nei P. valstijose.

Pietinėse kolonijose pramonė beveik nesivystė, vyravo stambus plantacinis ūkis (buvo auginamas tabakas, ryžiai, cukranendrės, medvilnės plantacijos), kuris buvo paremtas Afrikos juodaodžių vergų darbu. Pagr. Pietinių valstijų verslas buvo medvilnė. Darbas buvo neįsivaizduojamas be vvergų.

Anglijos kolonijų politinė ir visuomeninė padėtis

• Kiekvieną iš 13 kolonijų valdė Anglijos karaliaus paskirti gubernatoriai, kurie rėmėsi kolonijų konstitucijomis (chartijomis).

• Š. Amerikoje nebuvo tokio skurdo kaip Anglijos ir Prancūzijos prastuomenės.

• kolonistai buvo gana raštingi (ypač Naujojoje Anglijoje, kur buvo įsikūrę puritonai): kolonijose buvo aukštųjų mokyklų, rengusių daugiausia dvasininkus.

1636 m. įsteigtas seniausias Havardo koledžas. Veikė bibliotekos, buvo leidžiami laikraščiai.

1756 – 1763 m. Septynerių metų karas. Prancūzija Š. Amerikoje praranda Kanadą ir Luizianą.

Šiaurės Amerikos nepriklausomybės karas (revoliucija)

1775 – 1783 m.

1775 m. Masačiusetse prasidėjo karas tarp JAV ir Anglijos. JAV kariuomenės vadu buvo išrinktas Dž. Vašingtonas.

Amerikiečių sąjungininkai: Prancūzija, Ispanija, Olandija.

Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys 1. Agrarinė problema Anglijos karalius ir aristokratinė dvarininkija negailėjo pastangų feodaliniams principams įtvirtinti kolonijose. Stambiems valdytojams priklausė daug žemių ir karališkose kolonijose, ir tose, kurias karaliai dovanodavo stambiems dvarininkams (lordas Baltimoras buvo Merilendo savininkas ir pan.). Žemės sklypus jie dalindavo persikėlėliams fiksuotosios rentos sąlygomis, bet neleido kolonijose įsitvirtinti laisvai buržuazinei perkamos ir parduodamos žemės nuosavybei.

Anglijos karalius Jurgis III (Angliją valdo 1760–1820 m.) mėgino atstatyti karaliaus autoritetą.

• Jis stengiasi apriboti kolonijų (Š. Amerikos) savivaldą ir gauti ko daugiau iš jos pajamų.

• siekė kolonijas paversti žaliavų šaltiniu ir gatavos produkcijos rinka.

Feodalizmo elementai agrariniuose santykiuose – latifundijos, majoratas (žemės paveldėjimo aktas), fiksuotoji renta (nuoma, mmokestis) – buvo ypač ryškūs centrinėse ir pietinėse kolonijose. Kova dėl demokratinio žemės klausymo sprendimo pasireiškė įvairiomis formomis: kėlimusi į „laisvas“ žemes (skvoterystė – naujakurystė), sukilimais (1676 m., vadovaujamas Bekono). 2. Prekybinės ekonominės problemos Svarbi prieštaravimų tarp kolonijų ir metropolijos didėjimo priežastis, šalia agrarinio klausimo, buvo prekybinės ekonominės problemos. Anglijos buržuazija kolonijas traktavo kaip žaliavų šaltinį ir rinką savo pramoninėms prekėms. Įvežamų į kolonijas anglų prekių piniginė išraiška sutinkamai su merkantilizmo doktrina viršijo įvežamųjų žaliavų kainas. Tačiau šiaurinės ir centrinės kolonijos ėjo kapitalistiniu keliu, kaip ir pati metropolija, o buržuaziniai Amerikos savininkai tapo anglų buržuazijos varžovais laivų statyboje, geležies liejimo pramonėje, prekyboje su Vest Indija ir kitur.

• Anglija, būkštaudama dėl didėjančio ekonominio kolonijų savarankiškumo, stengėsi visaip riboti pramonės ir prekybos raidą Amerikoje. Ji uždraudė vilnonių gaminių eksportą iš kolonijų, 1750 m. įstatymu buvo užginta steigti metalo apdirbimo dirbtuves etc. Anglijos vyriausybė išleido daugybę įsakų, draudžiančių išvykti meistrams, išvežti iš Anglijos į kolonijas mašinas, išradimus. Navigaciniai aktai griežtai reglamentavo kolonijų prekybą su metropolija ir trečiosiomis šalimis. 3. Administracinė metropolijos politika Buržuazinei raidai trukdė administracinė Anglijos politika, siekusi kontroliuoti politinį kolonijų gyvenimą.

XVIII a. viduryje 13 Amerikos kolonijų politinė organizacija turėjo daug bendro. Karalius skyrė daugelio kolonijų gubernatorius, kurių rankose buvo sutelkta vvykdomoji, teisminė ir įstatymų leidimo valdžia.

Kolonijų asamblėjas sudarė Taryba (savotiški Aukštieji rūmai), kurios narius skyrė gubernatorius iš aristokratijos atstovų, ir gyventojų renkami Žemutiniai rūmai, kuriems priklausė įstatymų leidimo iniciatyva ir teisė votuoti (balsuoti) pinigines lėšas kolonijoms valdyti. Rinkimams buvo taikomas turto cenzas, jie visur buvo atviri. Taigi, kapitalistinių santykių raida kolonijose, karališkosios vyriausybės kursas į reglamentacijos stiprinimą ekonomikos ir politikos srityse, bet kokios ūkinės veiklos varžymas, politinės persikėlėlių laisvės ribojimas, amerikiečių nacijos susiformavimas – visa tai vedė į neišvengiamą konfliktą.

Džordžas Vašingtonas (George Washington)

Vašingtonas buvo turtingas plantatorius, kilęs iš Virdžinijos.

1775 – 1783 m. Nepriklausomybės karo metu jis priklausė nuosaikiajam sparnui.

Jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas (1789 – 1792 ir 1792 – 1796).

1774 m. I – ojo Kontinentinio Kongreso dalyvis, vadovavo Nepriklausomybės karui, aktyviai dalyvavo ruošiant JAV konstituciją 1787 m. Užsienio politikoje siekė plačių tarptautinių Amerikos santykių užmezgimo. Amerikoje jis vadinamas Tėvynės Tėvu. JAV nepriklausomybės deklaracija 1776 m. pavasarį daugelis kolonijų pasiskelbė nepriklausomomis valstijomis.

1776 m. liepos 4 d. Kongresas priėmė Nepriklausomybės deklaraciją.

1. Ji skelbė naujos nepriklausomos valstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų – sukūrimą. Jos autorius buvo nuoseklus demokratas, švietėjų sparno atstovas Tomas Džefersonas. Deklaracija sukurta remiantis švietėjų idėjomis.

XVIII a. JAV politiniame gyvenime įsitvirtino 2 politinės partijos:

Federalistų partija

– partijos vado vadovas A. Hamiltonas.

Respublikonų partija – partijos vadovas T. Džefersonas.

Svarbiausi deklaracijos teiginiai buvo antikolonializmo idėja ir liaudžiai pripažinta sukilimo teisė. Nepriklausomybės deklaracija turėjo didžiulę pažangią reikšmę. Taip gimė JAV.

Deklaracija paskelbė:

1. 13 kolonijų atsiskiria nuo Anglijos ir sukuria savarankišką valstybę.

2. nustatomi naujos valstybės santvarkos pagrindai (valstybėje turėtų būti užtikrinta visų piliečių lygybė ir prigimtinės teisės).

I – oji JAV sostinė buvo FILADELFIJA.

1781 m. Jorktauno mūšis (Virdžinijoje). JAV ir Prancūzijos kariuomenė nugalėjo anglus.

1783 m. po laimėto Nepriklausomybės karo Didžioji BBritanija pripažino JAV nepriklausomybę Paryžiaus (Versalio) taikos sutartimi.

Nepriklausomybės karo reikšmė

1. Susikūrė nauja savarankiška valstybė – JAV.

2. panaikintos feodalizmo liekanos, kurias palaikė metropolija.

3. naujoje valstybėje visi gyventojai (išskyrus indėnus ir negrus) tapo lygūs prieš įstatymus.

JAV valstybinė santvarka

1787 m. Priimta JAV konstitucija, įsigaliojo po 2 metų. Galioja ir šiandien. Ji nustatė naujos valstybės santvarką.

1. JAV paskelbta federacine respublika.

2. Respublikos valdžia priklausė prezidentui (renkamas 4 m.), kuris kartu buvo vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

3. Įstatymų leidimo valdžia priklauso Kongresui, kurį sudarė 2 – ji rūmai:

Senatas ir Atstovų rrūmai.

4. Aukščiausia teisminė valdžia priklausė Aukščiausiajam teismui.

5. Rinkimų teisę turėjo iš pradžių tik baltieji suaugę vyrai (vėliau visi suaugę JAV piliečiai).

1791 m. JAV konstituciją papildė „Teisių bilis” (būdingas tik JAV)

Esmė:

1. JAV piliečiams suteiktos pagr. žmogaus laisvės – spaudos, susirinkimų, sąžinės, žodžio, ttikėjimo.

JAV tapo pažangiausia ir demokratiškiausia to meto valstybe.

1789 m. įvyksta I – ieji JAV prezidento rinkimai. Juo tampa

1789–1797 – 6 m. Dž. Vašingtonas – pirmasis JAV prezidentas.

1800 m. Įkurta JAV sostinė Vašingtonas.

1801–1809 m. Tomas Džefersonas išrenkamas – JAV prezidentu.

XIX a. praradus įtaką senosioms partijoms įsikuria naujos – vigų ir demokratų partijos.

1803 m. JAV nusipirko iš Prancūzijos Luizianą.

1804 m. Haitis (JAV sala) iškovoja nepriklausomybę.

1808 m. į JAV buvo uždrausta įvežti vergus.

XIX a. 4 deš. JAV sustiprėja vergijos panaikinimo sąjūdis, kuris vad. abolicionizmu.

Esmė: buvo reikalaujama JAV panaikinti vergiją. Viena veiksmingiausių formų prieš vergija buvo vergų bėgimas iš P. valstijų.

XIX a. vid. JAV valdos driekėsi nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno.

1816 m. 02 mėn. Įkurta Pietinių valstijų Konfederacija.

1817 m. Atidaryta Niujorko bbirža.

1819 m. JAV iš Ispanijos nusipirko Floridą.

1821 m. Nepriklausomybę išsikovojo Meksika (iš Ispanijos), ir kitos Centrinės Amerikos šalys.

1823 m. Paskelbta Monro doktrina, įspėjusi europiečius nesikišti į Amerikos žemyno vidaus reikalus.

1846 m. kilo JAV ir Meksikos karas. Laimėjo JAV ir prisijungė Naujosios Meksikos, Kalifornijos ir Teksaso žemes.

1848 m. suorganizuota 1 – oji pasaulyje moterų konferencija Niujorke.

Esmė: reikalaujama sulyginti moterų ir vyrų teises visose gyvenimo srityse.

1860 m. JAV prezidentu tapo Abraomas (Abrahamas) Linkolnas.

1862 m. A. Linkolnas pasirašo aktą dėl vergijos ppanaikinimo visose atskiruose valstijose.

1861 – 1865 m. Pilietinis karas JAV.

Kova vyko tarp šiauriečių ir pietiečių.

Laimi šiauriečiai.

Priežastys:

pietinių valstijų regionas atsisakė paklusti JAV vyriausybei, įsteigė Amerikos Valstijų Konfederaciją 1816 m., išsirinko savo prezidentą Džefersona Deividą.

P. valstijose buvo nesirūpinama pramonės plėtojimu, jie siekė išsaugoti laisvą prekyba su Anglija. Vergovinė santvarka P. valstijose.

Karą laimėjo Šiaurinės valstijos, nes A. Linkolno buvo paskelbta P. valstijų blokada; 1863 m. paskelbtas vergų išsilaisvinimo sąjūdis.

A. Linkolno vadovaujama JAV vyriausybė palaužė pietiečių pasipriešinimą ir atkūrė JAV vyriausybės valdžią visame krašte.

JAV pilietiniame kare Šiaurinių valstijų būriams imasi vadovauti generolai Grantas ir Šermanas.

Pilietiniame kare labiausiai nukentėjo P. valstijos.

1863 m. JAV oficialiai panaikinta vergija.

1865 m. JAV uždrausta vergija.

1865 m. buvo nušautas A. Linkolnas.

1865 m. įkuriama Kuklusklano organizacija.

1915 m. įkurta 2 – oji organizacija nukreipta prieš kitatikius…….

1867 m. JAV iš Rusijos nusiperka Aliaską

Vergų padėtis po karo

1868 m. negrams JAV suteikiamos pilietinės teisės.

1869 – 1877 m. JAV prezidentas J. Grantas.

1869 m. Atidarytas Sueco kanalas.

1870 m. negrams JAV suteikiama rinkimų teisė (po pilietinio karo negrai gavo laisvę, bet ne lygybę: respublikonų valdžia JAV stūmė vergus iš politinio gyvenimo. Negrai buvo bauginami, gąsdinami, trukdoma jiems balsuoti.

Negrams buvo draudžiama lankytis daugelyje viešųjų vietų. Daliai buvo atimta rinkimų teisė balsuoti.

1882 m. NNiujorke, vadovaujant T. Edisonui, pastatyta pirmoji pasaulyje elektrinė.

1888 m. Pasirašyta Konstantinopolio konvencija dėl laisvos navigacijos Sueco kanale.

1895 m. JAV prezidentas pareiškė, kad be JAV negali būti sprendžiamas joks Vakarų pusrutulį liečiantis klausimas.

1898 m. JAV HAVAJUOSE įkuria karinę bazę Perl Harborą.

1898 m. JAV-Ispanijos karas. Laimėjo JAV. Jai atiteko Puerto Rikas, Guamas,Filipinai.

Prisijungė Havajus.

JAV ekonominės ir politinės galios augimas

Ekonomikos raida

• Šalis buvo turtinga gausiais naftos, geležies, rūdos, vario, cinko, alavo ir kt. naudingųjų

iškasenų ištekliais. Didelę reikšmę pramonės raidai ir žemių apgyvendinimui turėjo geležinkelių tiesimas. Pramonėje ir žemės ūkyje buvo diegiama daug mokslo ir technikos naujovių.

• Protekcionizmo politika – JAV vyriausybės siekimas apsaugoti vidaus rinką – pigioms užsienio prekėms buvo uždedami dideli muitai.

• Ūkiuose pradėta naudoti šienapjoves, javapjoves, mechanines sėjamąsias.

• Daugelyje valstybinių įmonių darbo diena apribota iki 8 val. Priimti darbo saugos įstatymai, apribotas vaikų darbas.

Imigracija į Naująjį Pasaulį

• XIX a. 2 pus. prasidėjo gausi emigracija į JAV. Tai turėjo svarbų vaidmenį JAV gyvenime.

Vakaruose buvo dar daug neapgyvendintų žemių, pramonėje reikėjo vis daugiau darbo jėgos.

• Imigracija vyko 2 etapais.

1. Prasidėjo XIX a. pr. ir tesėsi iki 1880 m. Imigrantai vyko iš Anglijos, Airijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos.

2. Antruoju etapu nuo 1880 m. iki XX a. pr. Atvyko daugiau emigrantų. Atvyko iš

P. ir R. Europos. Daugumą sudarė žydai ir iitalai, buvo įvairių religijų ir papročių.

Ekspancinė JAV užsienio politika XIX a. pab.

Amerikiečiai norėjo išplėsti savo įtaką Karibų jūroje ir Lotynų Amerikoje.

T. Ruzvelto valdymo metu išaugo JAV galia pasaulyje.

1904 m. amerikiečiai pradėjo kasti Panamos kanalą, kurį baigė kasti po 10 metų. Jis sujungė Atlanto ir Ramųjį vandenynus.

Lotynų Amerikos išsivadavimas

Lotynų Amerika

XIX a. Ispanų konkistadorai valdė Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos žemes.

Portugalijai priklausė Brazilija. Prancūzijai – Haičio sala Vest Indijoje.

Lotynų Amerika – tai prancūzų, ispanų, portugalų gyventojai, kurių kalba yra kilusi iš lotynų kalbos – pavadinimas. Ją sudarė: Centrinė Amerika, Pietų Amerika ir Vest Indijos salos.

• Lotynų Amerikos vietos gyv. buvo indėnai, kurie gyveno Centrinėje Amerikoje ir Peru – ankstesnėse majų, actekų, inkų civilizacijos vietose. dauguma indėnų dirbo plantacijose ir kasyklose. Į Lotynų Ameriką buvo gabenami vergai negrai.

• Didelę visuomenės dalį sudarė kreolai – tai ispanų palikuonys gimę Lotynų Amerikoje.

metisai – baltųjų ir indėnų palikuonys.

Jie vertėsi smulkiąja prekyba ir amatais. Visuomenėje užėmė žemesniąją padėtį.

Nepriklausomų valstybių susikūrimas

1804 m. paskelbta Haičio nepriklausomybė. tai pirmoji valstybė Lotynų Amerikoje.

Simonas Bolivaras – tai žym. kovotojas už Lotynų Amerikos nepriklausomybę. Jis įkūrė

Didžiąją Kolumbiją, kurią sudarė: Venesuelos, Kolumbijos, Ekvadoro ir Panamos žemės.

Vietoj buvusių ispanų valdų Lotynų Amerikoje susikūrė: Meksika,

Argentina, Paragvajus, Bolivija, Peru, Čilė, Didžioji Kolumbija (apėmė Venesuelą, Kolumbiją, Ekvadoras). Ispanams liko tik Kubos ir Puerto Riko salos Vest Indijoje.

Politinė ir ekonominė raida Lotynų Amerikoje

• Daugelio šalių vadovai buvo diktatoriai. Mažiau teisių visuomenėje turėjo mulatai, metisai ir tamsiaodžiai gyventojai.

• Europoje ir JAV prasidėjus pramonės perversmui Lotynų Amerikoje situacija ėmė keistis.

Pradėta tiesti geležinkelius, statyti naujus uostus. Valstybės turėjo daug naudingųjų iškasenų: vario, alavo, salietros. Augo cukraus, kakavos paklausa.

• Beveik visa dirbama žemė priklausė plantatoriams.

• Vergija buvo naikinama pamažu, Brazilijoje ir KKuboje ji išsilaikė net iki XIX a. 9 deš.