,,Laidosenos ypatumai Lietuvoje geležies amžiuje”

Viena iš svarbiausių ir informatyviausių sričių archeologijoje, nagrinėjant tam tikro praeities laikotarpio žmonių gyvenimą, yra laidosena. Visų pirma, tokio tipo radiniai dažniausiai būna gerai išsilaikę, antra – jie suteikia įvairiapusiškų duomenų apie įvairias gyvenimo sritis: pvz., socialinę ir ekonominę žmonių padėtį (lyčių sąveiką visuomeninėje sferoje, vyraujantį šeimos tipą, darbo ir amatų pasiskirstymą, turtinį statusą), o, svarbiausia – žmogaus pasaulėjautą, tikėjimą, papročius ir kitus dvasinio gyvenimo aspektus.

Šiame darbe apžvelgsime geležies a. laidoseną Lietuvoje. Kaip įprasta, geležies a. turi tam tikras chronologines rribas (senasis, vidurinysis ir vėlyvasis geležies a.), todėl būtina jomis naudotis, nagrinėjant šio laikotarpio archeologinius paminklus.

Kitas tyrimo tikslas: nustatyti ir užfiksuoti duomenis apie kapų įrangą ir mirusiuosius. Dažniausiai nagrinėjami šie aspektai: akmenų statiniai, mirusiųjų kaulų liekanos, žirgų aukos, įkapės ir jų padėtis kapuose. Įkapių analizei naudojami tam tikri kriterijai (radinių grupės): įrankiai ir ginklai, drabužių elementai ir papuošalai bei kiti dirbiniai. Tokia informacija ir tikslingas jos interpretavimas suteikia daug duomenų, kurie iškelia – o tada patvirtina arba paneigia įvairias archeologines hhipotezes. Tyrinėjant geležies a. kapinynus ir kaupiant juose rastus duomenis, galima sužinoti, kaip elgėsi to meto žemdirbių bendruomenė akistatoje su amžinąja žmonijos dilema: gyvenimas – mirtis – gyvenimas.

Tyrimų apžvalga

Norint nagrinėti geležies a. laidoseną Lietuvoje, būtina atsižvelgti į turimą materialinį šio llaikotarpio palikimą. Darbe bus remiamasi šiais arch. šaltiniais (pagal chronologinę radinių datavimo tvarką):

1. Sen. geležies a.: Zapsės, Barzūnų ir Gilbonių kapinynų tyrinėjimai.

2. Vidur. geležies a.: Marvelės, Lazdininkų ir Kalniškių kapinynų tyrinėjimai.

3. Vėlyv. geležies a.: Kejėnų, Linkuvos kapinynų tyrinėjimai.

4. Ypač gerai ištirtas ir daug informacijos teikiantis Žvilių kapinynas, kuriame rasti kapai priskiriami visiems trims geležies a. laikotarpiams.

Būtina pažymėti, jog tokia kapinynų chronologija yra labai sąlyginė, nes daugelis kapų datuojami ne vienu geležies a. periodu (pvz.: VI-XII a. – tai yra vidur. ir vėlyv. geležies a. periodai).

Trumpa kapinynų apžvalga

Sen. geležies a. kapinynai:

1. Zapsės kapin. (Lazdijų r.). Ištirtas 109×109 m plotas, aptiktas vienas griautinis kapas, kelios duobės ir pora akmenų krosnių. Pirmas degintinis kapas rastas 1992 m., 3 griautiniai kapai aptikti 1995 m., o 11996-97 m. ištirti dar 8 kapai (Girininkas A., 2000 m.: p. 256 ).

2. Barzūnų kapin. (Šilutės r.) 1998 m. VU pradėjo naujai aptikto Barzūnų kapin. arch. tyrinėjimus. 1995 m. čia visai atsitiktinai rasti arch. radiniai: stipriai profiliuota akinė, 2 ilgakojės su lieta užkaba segės, storagalės apyrankės, Lietuvoje analogų neturinčios lipdytos keramikos šukės ir kt. (Girininkas A., 2000 m.: p. 271-272).

3. Gilbonių kapin. (Panevėžio r.). Šiame kapin. arch. tyrinėjimai buvo vykdomi 1999 m. Tyrinėjimų metu ištirtas 224×224 m plotas. Atidengti ir iištirti 7 suardyti griautiniai kapai. Rasta ir kitų palaidojimų atskirų kaulų (Girininkas A., 2000 m.: p. 287).

Vidur.geležies a. kapinynai:

1. Marvelės kapin. 1998-99 m. tęsti dar 1991 m. pradėti tyrinėjimo darbai Marvelės kapin. Kaune. Tyrinėjimų plotas siekė 1000×1000 m (1998 m.) ir 350×350 m (1999 m.). Rasta 2 degintiniai žmonių ir 20 griautinių žirgų kapų (Girininkas A., 2000 m.: p. 248).

2. Lazdininkų kapin. (Kretingos r.). 1998 m. Kretingos muziejus tęsė Lazdininkų kapin. tyrinėjimus. Ištirtame 182×182 m plote rasti kapai, priklausantys kapų su akmenų vainikais kultūrinei grupei bei griautiniai ir degintiniai kapai (Girininkas A., 2000 m.: p. 254).

3. Kalniškių kapin. (Raseinių r.) 1998 ir 1999 m. Kalniškių kapin. buvo tęsiami 1985 m. pradėti arch. tyrinėjimai. Ištirtas 296×296 m plotas. Aptikti 33 griautiniai kapai (Girininkas A., 2000 m.: p. 257-258).

Vėlyv. geležies a. kapinynai:

1. Kejėnų kapin. (Raseinių r.). 1999 m. Kejėnų kapin. ištirtas 250×250 m plotas. Rasti 5 sudegintų mirusiųjų kapai, 11 griautinių žmonių kapų bei dviejų žirgų griautinių kapų liekanų (Girininkas A., 2000 m.: p. 262 ).

2. Linkuvos kapin. (Pakruojo r.). 1999 m. buvo ištirta 246×246 m teritorija. Rasti 5 apardyti kapai, surinkti 79 radiniai (Girininkas A., 2000 m.: p. 294 ).

Žvilių kapin. Kapin. yra apie 5 km į PR nuo Šilalės mmiesto, šiaurinėje Žvilių kaimo dalyje. Arch. tyrinėjimai čia vykdomi jau nuo 1968 m. Rastos visiems trims geležies a. laikotarpiams priklausančios kapavietės, taip pat gausu ir kitų radinių (Vaitkunskienė L.,1999 m.: p. 6 ).

Duomenys apie kapų įrangą ir mirusiuosius

Akmenų statiniai

Akmenų statiniai dažniausiai aptinkami kapinynuose, kuriuose mirusieji laidoti sen. geležies a. Randami kapai, apjuosti geriau ar blogiau išsilaikiusiais akmenų vainikais. Kasinėjamoje kapin. teritorijoje viršutinės akmenų dalys beveik visada aptinkamos vos tik nuplėšus velėną arba šalinant armens sluoksnį (1 pav).

1 pav. Akmenų vainikas

Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 99

Akmenys aplink kapus krauti labai rūpestingai: ant apačioje glaudžiai sustatytų dažnai didesnių akmenų tvarkingai dedami kiti, kartais net perpus mažesni. Kiekvienas ratas – vis mažesnio skersmens. Statiniams parinkti labai įvairaus dydžio natūralūs lauko rieduliai. Kai kurių vainikų apatiniams ratams atridenta net pusmetrinių akmenų. Kraunant vainiką, akmenys dėti įvairiai: vienur jie orentuoti išilgai, kitur skersai, dažniausiai smailųjį galą nukreipiant į statinio vidų.

Išskirtinis atvejis pastebėtas, tyrinėjant Žvilių kapinyną. Čia viename kape aptikti 7 akmenys, gulintys ant išryškėjusių duobės kontūrų. Trijose vietose (kojūgalyje ir mirusiojo dešinėje) padėta po 2 sugrupuotus akmenis, kurių vienas didesnis, kitas – perpus mažesnis. Ketvirtoje vietoje, galvūgalyje, mirusiojo dešinėje, pačiame duobės kampe, buvo tik vienas mažesnis akmuo. Turint galvoje magijos principą pars pro toto ((dalis vietoj visumos), galima manyti, kad toks mirusįjį pusračiu juosiantis akmenų sugrupavimas simbolizuoja visą vainiką (Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 101).

Ugniakurai

Ugniakurai kapavietėse aptinkami retai. Žvilių kapin. teritorijoje aptiktos dviejų ugniakurų arba židinių liekanos. Šie ugniakurai datuotini III-IV a. Šalia židinių rasti pavieniai akmenys, pajuodę nuo degėsių. Galima spėti, kad šiais akmenimis ugniakurai buvo apjuosti. Tyrinėjant ugniakuro liekanas, paaiškėjo, kad jis buvo šiek tiek įkastas į žemę.

Neabejotina, kad šiuose ugniakuruose per laidotuves buvo kūrenama ugnis, o jos ,,liekanos” buvo barstomos į kapą, taip pat jomis apiberdavo akmenų statinius.

Kapų duobių kontūrai, degėsių ir karstų liekanos

Kapų duobių kontūrai dažniausiai užfiksuojami 40-90 cm gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, nors kartais duobių kontūrai nustatyti gerokai giliau, t.y net 100-110 cm gylyje (tokie kapai rasti Žvilių kapin.). Duobes žmonės kasė gana rūpestingai, nes kontūrai yra taisyklingo stačiakampio šiek tiek suapvalintais kampais (ovalo) formos.

Po armeniu išlikę trumpesni ir ilgesni juodi dryžiai su angliukais, suodžių dėmelėmis leidžia manyti, kad, palaidojus mirusįjį, duobės viršus daugiau ar mažiau būdavo pabarstytos degėsiais. Degėsių buvo ir kapų sampiluose. Nustatyta, kad, užpilant mirusįjį žemėmis, kartais į duobę berdavo nemažus žiupsnius degėsių, nes apie 20-40 cm skersmens jų dėmelės išryškėdavo tai vienoje, tai kitoje sampilo vietoje – pvz., tyrinėjant Žvilių (Vaitkunskienė L.,

1999 m.: p. 104), Kejėnų (Girininkas A., 2000 m.: p. 262), Lazdininkų (Girininkas A., 2000 m.: p. 262.) kapin.

Degėsiais taip pat buvo apibarstomas duobės dugnas, kai kada prie mirusiojo rasti pavieniai akmenys ar net visa akmenų vainiko įrėminta teritorija.

Dažnai kapavietėse randama ir karstų liekanų. Zapsės kapin. 30 cm gylio duobėje aptikta suanglėjusių medžio fragmentų. Tai neaiškios paskirties anglingas medis su išskobtu vidumi, trupantis, apdegęs ir suskeldėjęs (Girininkas A., 2000 m.: p. 257). Karstus žymi ir medienos puvėsiai, išlikę kapuose po žžalvariniais papuošalais arba žalvariu puoštais dirbiniais. Pvz., Žvilių kapin. medinio karsto liekanų gausiai aptikta po pentinais, kamanomis, kurių odiniai dirželiai gausiai pakaustyti žalvariniais apkaustėliais(Vaitkunskienė L., 1999 m., p. 106).

Mirusiųjų kaulų liekanos

Griaučių liekanos kapuose retai būna gerai išsilaikiusios. Dažniausiai aptinkami tik kaukolių dūlėsiai, kartais dar koks smegeninės fragmentas, žandikaulio dalis ir dantų trupiniai, ypač jei prie jų prigludę žalvariniai galvos ar kaklo papuošalai. Kartais prie apyrankių, žiedų išlieka ir rankų kaulų fragmentai, pirštikauliai, rečiau – kojų, dubenkaulių dūlėsiai.

Atsižvelgiant į kaulų liekanas, ggalima manyti, kad vyrai ir moterys buvo laidojami aukštielniki, ištiestomis kojomis, įvairiai sudėtomis rankomis. Tokia mirusiųjų poza užfiksuota visuose archeologų tyrinėtuose geležies a. kapinynuose, kuriuose buvo išlikusi osteoarcheologinė medžiaga. Žinoma, buvo ir kitaip paguldytų mirusiųjų: pvz., Marvelės ir Zapsės kapin. rrasta mirusiųjų griaučių, palaidotų sukryžiuotomis kojomis Galima daryti prielaidą, jog tokia neįprasta mirusiojo padėtis rodo, kad tai nepritapusio prie bendruomenės žmogaus kapas ar net auka. (Girininkas A., 2000 m.: p. 257).

Be griaučių liekanų randama ir sudegintų mirusiųjų kaulų. Degintiniai kapai datuojami X-XII a. Lietuvos pajūryje deginimo paprotys įsigalėjo X a. Pradžioje buvo laidojama karste, kur įkapės buvo sudedamos, o ne deginamos, sudegintus palaikus supildavo karsto vidury. Vėliau palaikus dėjo į medinę dėžę (ypač Kretingos raj.) ir užkasdavo duobutėse (Šinkūnas R., 1998 m.: p. 26). Tokio tipo kapų rasta ir Žvilių kapin., taip pat kituose Jūros ir Dubysos tarpupyje kasinėtuose kapin., kurie chronologiniu požiūriu priklauso I tūkst. pabaigai ir II tūkst. pradžiai.

Kad mirusieji minėtu laikotarpiu laidoti ir kituose, archeologų nekasinėtuose šio rregiono kapin., neleidžia abejoti ir kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus pateikti duomenys, kuriuos jis kaupė ne vienerius metus, lankydamas Šilalės apylinkėse išlikusius laidojimo paminklus, smarkiai nukentėjusius nuo žemės darbų. Apžiūrinėdamas Antininkų, Baravykų, Gulbių ir kitų kapin. suartą paviršių, jis rasdavo sudegintų kaulų fragmentų, apdegusių metalinių įkapių. Be to, kai kur kraštotyrininkas užfiksavo net apie 15×20 cm dėmių su suodžiais, angliukais, apdegusiais ginklais, papuošalais, darbo įrankiais, sudegintais kauliukais, keramikos fragmentais. Jo nuomone, tai galėjo būti mirusiųjų deginimo vieta (Statkevičius V., 1989 m.: p. 556 ).

Žirgų aukos

Kai kuriuose kapuose randama ir žirgų aukų liekanų. Kai kape randama tik žirgo galva, ji dažniausiai būna mirusiojo dešinėje, galvūgalyje, išilgai kapo (kartais skersai). Kai kurių kapų tyrinėjimai leidžia manyti, kad žirgo auką padėdavo ne šalia mirusiojo, bet virš jo. Su žirgo galva kartais randamos ir priekinės kojos arba net visas žirgo kūnas (tokiu atveju žirgas laidojamas kniūbsčias).

Žirgų kapuose randama įvairių dirbinių. Žvilių kapin. prie gyvulio kaukolės liekanų buvo aptikta odinių kamanų, apkaustytų žalvariu detalių, žalvarinių puošmenų – pakabučių, kamanų sagčių ar net žąslų tarp dantų. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad laidotuvių ceremonijoje žirgai, matyt, dalyvavo kamanoti (Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 117).

Įkapės ir jų padėtis kapuose

Arch. duomenys leidžia manyti, jog per visą geležies a. buvo laikomasi mirusiuosius laidoti su įkapėmis, pagamintomis iš įvairių medžiagų: tyrinėtuose kapin. buvo metalo, stiklo, gintaro, molio, medžio, akmens dirbinių.

2 pav. Įmoviniai kirviai

Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 134

Būdingas laidosenos bruožas – vyrus laidoti ne tik su ginklais, bet ir su tokiais įrankiais, kurie tinka kaunantis su priešininku bei dirbant įvairius ūkio darbus. Viena tokių universalios paskirties įkapių- tai įmovinis kirvis, kuris randamas daugelyje kapaviečių, ypač tų, kurios priskiriamos sen. geležies a. (2 pav.)

Kirvius buvo įprasta dėti mirusiojo galvūgalyje kartu su kitais įįrankiais ar ginklais, nors kartais jie randami padėti abipus vyro, tiksliau – palei jo rankas, kojas ar net kojūgalyje. Radinių padėtis leidžia daryti išvadą, kad kirvakočiai gulėjo lygiagrečiai su mirusiuoju, išilgai ietikočių. Kirvio korpusas galėjo būti atremtas į karsto sienelę, nes kape jie randami taip, lyg būtų įkirsti į žemę (Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 118).

Peilis – kita universalios paskirties įkapė, kuri dažna vyrų ir labai reta moterų kapuose, nesvarbu, kuriam geležies a. laikotarpiui jie priklausytų. Dažniausiai į kapą buvo dedama po vieną peilį. Kaip ir kirviai, peiliai kapuose dažniau randami mirusiojo galvūgalyje, negu prie jo rankos ar kojos (3 pav.).

3 pav. Peilių vieta kapuose (skaitmuo rodo kapų skaičių) Žvilių kapin.

Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 118

Dažniausiai šie įrankiai orientuoti išilgai kapo, smaigaliais į kojūgalį, rečiau – atvirkščiai. Skersai kapo galvūgalyje padėtų peilių smaigaliai nukreipti arba į kairę, arba į dešinę. Vienur geležtės ašmenys atkreiptos į mirusįjį, kitur – nuo jo.

Kapuose randama ir moterims būdingų įkapių. Viena iš tokių yra verpstukai. Dažniausiai jie randami galvūgalyje, mirusiosios dešinėje arba kairėje. Kartais su verpstukais buvo įdedamos ir ylos, peiliukai lenkta viršūne, geležinės adatos.

Palaidojimuose dažni ginklai: ietigaliai, kalavijai, durklai. Ietis – suaugusiųjų vyrų įkapė (berniukams šis ginklas dėtas retai). Įprasta ietigalių radimo vieta kape –– mirusiojo galvūgalyje, dešinėje arba kairėje pusėje. Ietis dažniausiai dėdavo po vieną.Taip pat ir kalavijus, kurie kartais ir su diržais, dėti į kapą taip, kad jų plačiagalės geležtės gulėtų mirusiojo kairėje, prie galvos arba palei ranką. Radinių padėtis kape leidžia teigti, kad, laidojant vyrą, kalavijai nebuvo prijuosti prie mirusiojo, bet dėti atskirai, šalia jo.

4 pav. Antskydis

Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 147

Neįprasta įkapė – skydas – rasta, tyrinėjant Žvilių kapin. Jo geležinė detalė – antskydis (4 pav.) – kape gulėjo mirusiojo galvūgalyje, kairėje pusėje drauge su kitomis įkapėmis. Susidaro įspūdis, kad skydas buvo padėtas ant kirvio ir peilio, po to ietis dėta taip, kad jos geležinis antgalis būtų ant antskydžio viršaus, o medinis ietikotis – lygiagrečiai su kirvakočiu (Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 119).

Su papuošalais daugiau buvo laidojamos moterys negu vyrai. Papuošalų spektras labai įvairus: randama daug metalinių galvos dangos detalių, apvarų, antkaklių, segių, apyrankių, smeigtukų, žiedų. Prie mirusiųjų papuošalai dėti taip, kaip jie buvo nešioti gyvųjų: pvz., antkaklė ir apvaros randamos kaklo vietoje, segės ir smeigtukai su amuletais – krūtinės srityje, apyrankės ir žiedai – prie rankų kaulų liekanų, galvos dangos detalės – tarp kaukolės dūlėsių. Papuošalų randama labai įvairių: pvz., Marvelės kapin. dalyje kapų buvo rasta

gintarinių dvigubo nupjauto kūgio formos karolių, įvairių formų (ovalių, kvadratinių, stačiakampių, penkiakampių, D formos) geležinių sagčių (Girininkas A., 2000 m.: p. 251).

Žemaitijos srityje tyrinėtų kapin. medžiaga leidžia manyti, jog žemaitės moterys puošėsi beveik vien žalvariu dengta kepuraite, dažnai kape randami du puošnūs kryžminiai smeigtukai, padėti ant mirusiosios krūtinės. Kaklą moterys puošdavo antkaklėmis ir apvaromis iš grandžių pavidalo kabučių. Vyrams apsiaustą segdavo pasaginėmis segėmis (5 pav.)

5 pav. Žemaičių apranga geležies a.

Šinkūnas R., 1998 m.: p. 26

Be papuošalų kapuose randama ir kitokių ddirbinių: pvz., geriamasis ragas. Sen. geležies a. su tokiomis įkapėmis laidodavo retai, be to, tik vyrus. Vid. geležies a. po geriamąjį ragą įdėdavo jau ne tik vyrams, bet ir kilmingoms, turtingoms moterims. Geriamieji ragai buvo dedami mirusiojo galvūgalyje arba šalia galvos. Kai kuriuose kapuose geriamasis ragas padėtas statmenai, net atremtas į miusiojo galvą, petį ar karsto sienelę, tartum būtų sklidinas gėrimo – tokia šios įkapės padėtis užfiksuota Žvilių kapin. (Vaitkunskienė L., 1999 m.: p. 190).

Taip pat pastebėtas paprotys mirusiuosius laidoti ssu keramikos dirbiniais. Šis paprotys labiausiai paplitęs sen. geležies a. Dažniausiai randamos įvairios molinės šukės, menkai degti puodeliai. Rankomis nulipdytų vadinamųjų miniatiūrinių puodelių dažnai randama kasinėjant pajūryje, ypač Klaipėdos ir Kretingos rajonuose išlikusius kapinynus. Šie indeliai – tai apeiginės įkapės, ggamintos specialiai laidotuvėms (Nakaitė L., 1964 m.: p. 90).

Ypač vertingas radinys – Romos moneta – aptiktas Žvilių kapin. Kraštotyrininkas V.Statkevičius, lankydamas Žvilių kapin., šiaurrytiniame jo pakraštyje aptiko gana gerai išsilaikiusią Faustinos II pomirtinę sesterciją. Netoli monetos ant dirvos gulėjo dar ir žalvarinė juostinė apyrankė trikampio pjūvio lankeliu, ornamentuotu išilginiais grioveliais ir smulkiomis įkartėlėmis (Statkevičius V., 1978-1981 m.: p. 22). Tai jau nebe pirmoji Romos moneta, aptikta Šilalės apylinkėse. Dabar žinoma, kad tokių radinių ten atsitiktinai rasta dar bent 5 vietovėse: tai Jokūbaičiai, Lileikėnai, Padievytis, Pajūrėlis, Kvėdarnos piliakalnis. Šiame rinkinyje yra ir pomirtinė Faustinos, ir Antonino Pijaus, ir Gordiano III, ir Komodo monetų.

Išvados

Laidojimo papročių analizė leidžia daryti išvadą, kad apeigų visumai būdingas savotiškas prieštaringumas. Vienos apeigos aiškiai liudijo gyvųjų rūpinimąsį mirusiuoju, ppastangas palaikyti su juo gerus santykius, o kitos apeigos rodė gyvųjų norą izoliuoti mirusįjį, užtikrinti jo negrįžtamumą, nuginti nuo bendruomenės nepageidautinas mirties pasekmes. Apie tokį dvilypį gyvųjų elgesį mirusiojo atžvilgiu daugiausia arch. žinių pateikė kapų įrangos tyrinėjimai ir tuose kapuose rastų įkapių analizė.

Akmenų konstrukcijos. Atkasti akmenų statiniai domina net ir vien todėl, kad baltų mitologijoje akmuo apgaubtas sakralumo aureole. Jis turįs stebuklingų galių, laiminančių, gydančių, saugančių nuo negandų. Akmuo siejamas su chtoniškaisiais baltų dievais – Velniu, Žemyna (Gimbutienė M., 1985 mm.: p. 152, 160, 169; Vėlius 1987 m.: p. 66). Taip pat ne vienas kapas buvo aptvertas keliaaukščių akmenų ratu – čia galima įžvelgti magiškąją rato, apskritimo galią. Labai tikėtina, kad šiuo ratu norėta užtikrinti mirusiojo negrįžtamumą, izoliaciją nuo gyvųjų pasaulio. Chronologiškai vėlesniuose kapuose randami tik pavieniai akmenys, bet visai įmanoma, kad tai išlikę papročio mirusįjį apjuosti akmenų vainiku fragmentai.

Ugniakurai (židiniai) liudija, kad per laidotuves būta apeigų su ugnimi. Galima daryti išvadą, kad geležies a. laidotuvėse ugnis turėjo apvalančios, naikinančios, griaunančios galios reikšmę. Apeigų ugnis turėjo sunaikinti visas medžiagines ir dvasines atliekas, gresiančias gyviesiems nelaimėmis, sugriauti bet kokią galimybę mirusiajam sugrįžti. Nors ir norėta mirusįjį izoliuoti, vis dėlto buvo rūpinamasi jo pomirtiniu gyvenimu. Akivaizdus to įrodymas yra daugelyje kapų rastos žirgų aukos. Tikėtina, jog žirgas buvo laikomas tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o žirgo auka turėjusi stebuklingų galių.

Rūpinimąsį pomirtiniu mirusiojo gyvenimu rodo ir kapuose rastos įkapės: ginklai, darbo įrankiai, drabužiai ir kiti daiktai. Žmonės manė, jog šie daiktai mirusiajam bus reikalingi, todėl nekyla jokių abejonių, kad buvo labai stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu.

Visi šie geležies a. laidosenos bruožai gerai atspindi šiuo laikotarpiu Lietuvoje gyvenusių žemdirbių mitologinę mąstyseną, bei leidžia rekonstruoti jų gyvenimo būdą, o tai reiškia – išsaugoti kultūrinį jjų palikimą ir geriau pažinti praeities pasaulį.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

1. Vaitkunskienė L. ,,Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas”, Vilnius, 1999 m.

2. Girininkas A., ,,Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais”, 2000 m., Vilnius.

3. Šinkūnas R., ,,Lietuvių etnogenezė ir tautinė savimonė”, 1998 m., Vilnius.

4. Statkevičius V., ,,Mirusiųjų deginimo paprotys”, 1989 m., Šilalė.

5. Nakaitė L., ,,Miniatiūrinės IX-XIII a. įkapės Lietuvoje”, 1964 m., Vilnius.

6. Statkevičius V., ,,Kraštotyrininko užrašai”, 1978-1981 m., Šilalė.

7. Gimbutienė M., ,,Baltai priešistoriniais laikais”, 1985 m., Vilnius.

8. Vėlius N., ,,Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis”, 1987 m., Vilnius.

9. Michelbertas M., ,,Prekybiniai ryšiai su Romos imperija. Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a.”, 1972 m., Vilnius.

Trumpinimai

Arch. – archeologija

a. – amžius

Sen. – senasis

Vid. – vidurinysis

Vėlyv. – vėlyvasis

r. – rajonas

m. – metai

Iliustracijų sąrašas

1. Vaitkunskienė L., ,,Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas”, 1999 m., Vilnius.

2. Vaitkunskienė L., ,,Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas”, 1999 m., Vilnius.

3. Vaitkunskienė L., ,,Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas”, 1999 m., Vilnius.

4. Vaitkunskienė L., ,,Lietuvos archeologija 17. Žvilių kapinynas”, 1999 m., Vilnius.

5. Šinkūnas R., ,,Lietuvių etnogenezė ir tautinė savimonė”, 1998 m., Vilnius.