Švietimo amžius

Turinys

1. Įvadas………………3 psl.

2. Švietimo ištakos…………..3 psl.

3. Bendri švietėjų bruožai…………3 psl.

4. Anglų švietėjai…………..4 psl.

5. Prancūzų švietėjai…………..4 psl.

6. Išvados……………..6 psl.

7. Naudota literatūra…………7 psl.

Įvadas

XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyko kultūrinis sąjūdis, gavęs Švietimo vardą. Mąstytojai, vadinami švietėjais, kritikavo feodalinę valstybės santvarką ir siūlė ją patobulinti. Pirmą kartą istorijoje labai susidomėta mokslu ir švietimu, kurie, kaip atrodė, galėjo atvesti žmoniją į “aukso amžių”. Tokį požiūrį grindė nauji mokslo atradimai ir technikos pasiekimai. Švietėjai karštai svarstė geresnės santvarkos projektus.

Švietimo ištakos

Švietėjai rėmėsi pasaulietine XVII a. filosofija. Jos pradininkai buvo anglas Frensis Beikonas iir prancūzas Renė Dekartas. Naujai pasaulėžiūrai formuotis padėjo gamtos mokslų laimėjimai.

Reformacijos ir kontrreformacijos religiniai ginčai Švietimui taip pat buvo labai reikšmingi. Reformacijos veikėjai ir Katalikų bažnyčią ginantys teologai atvirai svarstė daugelį anksčiau nekritikuotų tikybos tiesų. Švietimo amžiaus šūkiu, anot didžiojo vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724 – 1804), gyvenusio ir kūrusio Rytų Prūsijos sostinėje Karaliaučiuje, buvo žodžiai: “Turėk drąsos pats naudotis savo protu.”

Bendri švietėjų bruožai

Švietėjai tikėjo, kad žmonija eina pažangos keliu, nors ne visada jis tiesus, jame pasitaiko ir nukrypimų. Daugelis ššvietėjų tiesmukiškai laikė viduramžius “tamsos amžiais”, kai nebuvo nei pažangos, nei kultūros pasiekimų. Švietėjai smerkė religinį nepakantumą, netinkamus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Buvo sukurta geresnės valstybės santvarkos projektų, numatančių pirmiausia panaikinti absoliutizmą.

Dauguma švietėjų tikėjosi vvalstybės gyvenimą pakeisti taikiais pertvarkymais. Pertvarką turėjo daryti apsišvietę ir laikęsi švietėjų pažiūrų valdovai.

Anglų švietėjai

Švietimo idėjų pradininkai buvo anglų mąstytojai. Jie gyveno šalyje, kur XVII a. vidurio revoliucija ir 1688 m. perversmas apribojo karaliaus valdžią, paskelbė “Habeas Corpus Act”. Džonas Lokas (1632 – 1704) knygoje “Du traktatai apie valdymą” teigė, kad reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, viršenybė turi priklausyti pirmajai, t.y. parlamentui. Kita vertus, parlamentas taip pat privalantis nepažeidinėti prigimtinių piliečio teisių. Vykdomoji valdžia – karalius su savo ministrais – valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę nušalinti ministrus ir net karalių, jeigu jie laužo įstatymus. Kai vykdomoji valdžia nepaiso parlamento, pažeidžia prigimtines piliečių teises, leistinas sukilimas prieš karalių “kaip tironą”.

Loko teorija padarė didelį poveikį demokratijos raidai Anglijoje ir ŠŠiaurės Amerikoje. Prancūzų švietėjai išplatino Loko idėjas, keldami pavyzdžiu Anglijos valstybės santvarką, spaudos laisvę, dažnai nepastebėdami jos trūkumų. Tačiau palyginti su žemyno valstybėmis Anglija atrodė artimesnė pažangos idealams. Todėl anglų švietėjai nekūrė visuotinės pertvarkos planų, nors negailestingai išjuokdavo įvairias ydas, kaip darė didysis satyrikas Džonatanas Sviftas.

Prancūzų švietėjai

Vienas prancūzų švietimo pradininkų buvo kilmingas bajoras Šarlis Luji Monteskjė (1689 – 1755). Jis pavyzdžiu laikė Anglijos santvarką. Knygoje “Įstatymų dvasia” Monteskjė aiškino teisės kilmę ir išplėtojo valdžių atskyrimo teoriją. Pasak Monteskjė, įstatymų atsiradimą iir jų pobūdį lemia ne kieno nors užgaidos, o daugelis labai įvairių veiksnių: ”šalies gamta bei klimatas, jos gyventojų užsiėmimai, būdas ir papročiai, religija”. Įstatymų leidžiamoji valdžia turi priklausyti tautos atstovams, o vykdomoji – monarchui. Tačiau tautos privalo prižiūrėti, kaip karalius ir jo ministrai laikosi įstatymų. Teisminė valdžia turinti būti nepriklausoma nuo kitų dviejų, o teisėjų sprendimai visada atitikti įstatymus ir visuomenės interesus.

Kitas prancūzų švietėjas Volteras (1694 – 1778), pasiturinčio Paryžiaus miestiečio sūnus, buvo visapusiškas kūrėjas – poetas, dramaturgas, romanų ir politinių brošiūrų autorius, istorikas ir filosofas. Jam buvo gerai žinomos Loko ir Monteskjė idėjos, bet jis manė, kad asmens bei minties laisvė gali būti pasiekta ir absoliutinėje monarchijoje. Reikia tik apsišvietusio valdovo.

Volteras ragino karalių ir filosofų sąjungą prieš Katalikų bažnyčią. Šią Bažnyčią jis išjuokdavo, kaltino nebūtomis nuodėmėmis. Ta kritika buvo labai perdėta ir šiurkšti, bet tuometinėje Prancūzijoje dauguma aukštųjų dvasininkų iš tikrųjų beveik nesirūpino Kristaus mokymo skelbimu, gyveno prabangiai ir palaidai. Voltero rašiniai daug prisidėjo prie to, kad XVIII a. Europoje nemaža dalis bajorijos ir turtingųjų miestiečių atsitraukė nuo Bažnyčios. Tačiau Volteras nebuvo bedievis. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodinėjo, kad žmonėms būtina tikėti į Dievą, nes tik atpildo aname pasaulyje baimė sulaiko nuo nusikaltimų šiame.

Volteras susirašinėjo su monarchais, kurie pprašydavo jo patarimų, ilgai gyveno Prūsijos karaliaus Fridricho II rūmuose. Tarp švietėjų šlove su Volteru galėjo varžytis tik Žanas Žakas Ruso (1712 – 1778). Jis gimė Ženevoje, amatininko šeimoje, anksti neteko tėvų. Dideli gabumai jam, savamoksliui, padėjo tapti žinomu mąstytoju, kurio idėjomis domėjosi visi apsišvietę žmonės.

Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę, jis manė, kad pati tauta gali nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka yra respublika, kurios valdyme dalyvauja visi piliečiai. Jis lyg ir piršo mintį, jog prievarta reikia sugriauti senąją santvarką. Tokias išvadas Prancūzijos revoliucijos metais padarė jakobinai, kurie laikė Ruso savo mokytoju. Ruso buvo abejingas Bažnyčiai, bet netikėjimą Dievu vertino kaip pavojų visuomenei.

Tarp prancūzų švietėjų buvo ir socializmo šalininkų. Vienas jų – XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje gyvenęs kaimo klebonas Žanas Meljė. Veikale “Testamentas” jis ragino, panaikinus privatinę žemės nuosavybę, atiduoti žemę visiems bendrai naudotis, panaikinti luomus ir net valstybę, kaip žmonėms priešišką ir svetimą jėgą. Todėl Meljė laikomas ir anarchizmo pradininku. Nuosaikesnis socialistas buvo abatas Gabrielis Mabli. Jis žmonijos nelaimių priežastimi taip pat laikė privatinę nuosavybę, bet įrodinėjo, kad blogybes galima sušvelninti išmintingais įstatymais, kurie apribotų prabangą bei žmonių gobšumą.

Išvados

Ilgainiui kultūrinis sąjūdis, vadinamas Švietimu, apėmė visą Europą ir jos valstybių kolonijas Amerikoje. Visų ššalių Švietėjai skatino valdovus daryti pertvarkymus ir palaikė jų pastangas, daromas ta linkme. Žmonijos istorijoje radosi pokyčiai, nulėmę tolesnę jos raidą ir atvėrę plačius horizontus Švietimo idėjų realizavimui.

literatūra:

1. Pasaulio ir Lietuvos istorija VI – XVIII a. – Vilnius, 2000.

2. Pasaulio istorija II – Vilnius, 1998.