LDK padėties blogėjimas XVI a. viduryje

XVI a. smarkiai pablogėjo LDK tarptautinė padėtis. LDK, turinti labai didelę teritoriją, pasirodė silpna tarp stiprėjančių kaimynių: Rusijos, Turkijos (Osmanų Imperijos) su vasalu Krymo chanatu ir Švedijos. Švedija išsiskyrė iš kitų valstybių tuo, kad jos valstiečiai nebuvo atidavinėjami bajorams (riteriams), nebuvo paversti baudžiauninkais ir neprarado pilietinių teisių. Todėl valstiečiai į karus dėl Baltijos pajūrio ėjo kaip piliečiai.

Rusijai pavyko visiškai nusikratyti mongolų – totorių jungo ir XVI a. pradžioje baigti vienyti atskiras kunigaikštystes. Jos užsienio politika rėmėsi idėja visus rusus pravoslavus ssuvienyti vienoje valstybėje ir, priėjus prie Baltijos jūros, plėsti ryšius su Europos valstybėmis. Siekdama šio tikslo, Rusija pradėjo ilgus karus su LDK.

LDK teko gintis ir nuo nepaliaujamų totorių puldinėjimų. 1549 m. totoriai surengė keletą grobiamųjų žygių, kurių metu padarė daug žalos, pagrobė nemažai belaisvių. Sklido gandai, kad jie ruošia didžiulį puolimą į LDK gilumą.

Sunkia našta užgulė Lietuvą ir 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas su Rusija.

Be to, krašte gilėjo bajorų anarchija. Kadangi nebuvo paveldimosios monarchijos, tai bajorai, rinkę karalių, galėjo jam ddiktuoti savo sąlygas ir reikalauti privilegijų.

Taigi, XVI a. viduryje LDK padėtis tapo tragiška. Vienintelis kelias, kuriuo galima buvo eiti – tai suartėjimas su Lenkijos Karalyste ir personalinės unijos pakeitimas federacija.