Liublino unija

1562 m. rugsėjo 13 d. karo stovykloje prie Vitebsko LDK bajorai surašė aktą, reikalaujantį unijos, ir įteikė jį Žygimantui Augustui. Akte bajorai prašė sušaukti bendrą seimą unijos klausimui spręsti. Bajorai pareiškė, kad jie nori seimuose kartu su lenkų šlėkta spręsti valstybinius reikalus, bendrai rinkti valdovą, naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendrai gintis nuo priešų. Skirtingai negu bajorai, Lietuvos didikai nenorėjo tokios glaudžios unijos: jie siekė sudaryti tokią sąjungą, kuri užtikrintų Lietuvai karinę Lenkijos paramą, bet paliktų Lietuvai savarankiškumą. Lenkų ponai LLDK norėjo prisijungti provincijos teisėmis. Pats Žygimantas Augustas buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.

Lenkijos ir LDK atstovų derybos dėl unijos prasidėjo 1563 – 1564 m. seime, sušauktame Varšuvoje. Abiejų pusių siekiai buvo skirtingi, todėl bendrame seime unijos klausimo išspręsti nesisekė. Vyko audringos derybos, nedavusios rezultatų.

1569 m. sausio 10 d. Liubline vėl buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos atstovų seimas. Atvykę į Liublino seimą, Lietuvos bajorai susėdo atskiroje salėje ir pasiruošė pateikti savo siūlymus dėl unijos.

Lenkijos ponai reikalavo sąjungos Krėvos ir MMelniko unijų pagrindu. Lietuvos didikai nepripažino tų unijų, nes jos iš tikrųjų nebuvo įgyvendintos. LDK ponai rėmėsi II Lietuvos Statutu, kuriame apie unija nebuvo pasakyta nė žodžio. Todėl seime tarp abiejų valstybių atstovų kilo smarkūs ginčai. Lietuvos atstovai, tarp kurių žžymiausi buvo delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis ir žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Jie reikalavo, kad išrinktas valdovas Lietuvoje turėtų valdžią tik tuomet, kai Vilniuje bus atskiru aktu patvirtintas didžiuoju kunigaikščiu, kad seimai rinktųsi ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad specifinius Lietuvos reikalus spręstų atskiras Lietuvos seimas, kad urėdai Lietuvoje būtų suteikiami tik Lietuvos piliečiams.

Lenkijos ponai, suprantama, su tuo nesutiko. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Nepavykus šioms deryboms, LDK atstovai 1569 m. vasario 28 d – kovo 1 d. netikėtai išvyko iš Liublino namo. Kai paaiškėjo, kad nemaža dalis atstovų „pabėgo“, seimas iširo. Tada lenkai pareikalavo, kad Žygimantas Augustas prijungtų prie Lenkijos Palenkę ir Voluinę. Kadangi juridiškai be Lietuvos bajorų sutikimo jis to padaryti negalėjo, tai buvo ppasitelkta prievarta. 1569 m. kovo – birželio mėnesiais Kijevo, Vraclavo, Voluinės ir Palenkės vaivadijos buvo atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos. Kad ir kaip piktinosi Lietuvos didikai, bet karas su Rusija ir lėšų stygius privertė juos nusileisti ir nepradėti karo su Lenkija.

1569 m. birželio 6 d. Lietuvos delegacija grįžo į Liubliną. Dabar delegacijai vadovavo J. Chodkevičius, labiau linkęs sudaryti uniją. Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose. Vis dėlto LDK atstovai ir toliau kėlė savo reikalavimus.

Lenkijai užgrobus Ukrainą, seime ttarp jos atstovų didesnę taką įgijo nuosaikieji, nes agresyviųjų pretenzijos ir siekiai buvo patenkinti. Nuosaikieji formaliai sutiko traktuoti LDK ir Lenkiją kaip lygiateises valstybes. Lenkų senatoriai parengė kompromisinį Liublino unijos projektą, kurį patvirtino Žygimantas Augustas. Su tokiu sprendimu sutiko ir LDK atstovai. 1569 m. liepos 1 d. Lenkijos ir LDK seimai parengė to paties turinio raštus apie abiejų valstybių susijungimą. Raštus 1569 m. liepos 4 d. patvirtino Žygimantas Augustas.

Liublino unijos sąlygos

1. LDK ir Lenkija susijungia į federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę – Respubliką – ir sudaro bendrą valstybę su vienu valdovu, vienu įstatymų leidžiamuoju organu – Seimu Varšuvoje ir bendra užsienio politika.

2. Karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį renka bendras Lietuvos ir Lenkijos bajorų seimas Lenkijoje, karalius vainikuojamas Krokuvoje. Tuo panaikinami atskiri rinkimai ir vainikavimo Vilniuje ceremonija.

3. Visi LDK tarybos nariai ir pareigūnai privalo prisiekti Lenkijos karaliui ir Karalystei.

4. Lenkijos šlėktos turi teisę turėti dvarų Lietuvoje, o Lietuvos bajorai – Lenkijoje. Tuo panaikinamai atitinkami Lietuvos Statuto straipsniai.

5. Respublikoje cirkuliuoja vienodo svorio monetos.

6. Tarnybos ir titulai su žemėvalda paliekami tiems, kas juos turi, o egzekucija nevykdoma.

7. Visi Lietuvos teismų dokumentai, visi iš Karalystės kanceliarijos jiems siunčiami raštai turi būti „ne kitaip, kaip rusiškai surašyti“.