Johanas Gutenbergas

Dėl spaudos išradimo pirmenybės ir garbės varžėsi daugelis Europos nacijų ir miestų.Tarp jų Prahos auksakalys Prokopas

Valdfogelis mokęs ,,meno rašyti mechaniniu būdu”.Minimas ir Briugės miesto spaustuvininkas Janas Britas.Tačiau tiesa pateikta Johano Kelhofo knygoje ,,Kelno kronika”, išspausdintoje 1499m.Šios knygos autorius, remdamasis autentiškais amžininkų parodymais, paneigia dar vieną versiją- tvirtinimą, kad spaudą išradęs Nikolis Žansonas, spausdinęs knygas Paryžiuje, o vėliau Venecijoje.Kelhofo nuomone, pirmasis spaustuvininkas, panaudojęs judamas literas, buvo Mainco miestietis, vardu Johanas Gutenbergas.Kad Gutenbergas buvo spaudos išradėjas, rašoma ir kituose to laikotarpio dokumentouse.Sorbonos uuniversiteto profesorius Gijomas Fišė viename savo rašte garbina Johaną Gutenbergą kaip spaudos išradėją, pakeitusį kalamą ir plunksną metalinėmis literomis.

Apie Johano Gutenbergo gyvenimą žinoma nedaug.Nagrinėjant jo biografiją ir veiklą, galima remtis tik keliais lakoniškais dokumentais. Iki šiol nenustatyta net tikroji jo gimimo data.Vieni biografai mano, kad jis gimęs 1394, kiti- kad 1397, tačiau, daugumos nuomone, – 1399 arba 1400m.Gimė Johanas Gutenbergas Maince, šio miesto patricijų šeimoje.Kokių nors konkrečių žinių apie Gutenbergo jaunystę nėra, nežinoma, ir kokią mokyklą jis lankė.Tolesnė jo veikla rrodo jį buvus gana aukštos kultūros žmogų.Jis, išmoko, auksakalio amato, tapo prityrusiu metalo ir akmens raižytoju.Tai turėjo didelės reikšmės jo būsimam išradimui.

Tolesnį Gensfleišų- Gutenbergų šeimos likimą nulėmė klasių kova, kuri XV a. pradžioje įsiliepsnojo Maince tarp patriciato ir smulkiosios buržuazijos- ccechų amatininkų.Laimėjo pastarieji, ir Gutenbergų šeima buvo priversta palikti Maincą.Nežinoma, kur šios politinės ištremties metais buvo Johanas Gutenbergas, greičiausiai jis pateko į Štrasburgą.

1439m. kai kurie Štrasburgo miestiečiai iškėlė Gutenbergui bylą.Iš tos bylos aktų matyti, kad 1437m. pabaigoje ar 1438m. pradžioje Johanas Gutenbergas su teisėju Hansu Rife ir dviem kitais Štrasburgo miestiečiais buvo sudaręs sutartį gaminti veidrodžius ir pardavinėti juos artėjančioje Acheno mugėje.Spėjama, kad numatoma gaminti prekė nebuvo veidrodžiai, nes žodis,,Spiegel” tuometinėje vokiečių kalboje turėjo kitą reikšmę, – taip buvo vadinamos didaktinio turinio lubokiniais paveikslais iliustruotos knygelės, paplitusios tada visoje Europoje.

usdintoje 1499m. Šios knygos

Susidarė savotiška komercinė kompanija Gutenbergo išradimui eksploatuoti.Kiekvienas tos kompanijos dalyvis įmokėjo į jos kasą po 80 guldenų.Tačiau 1438m. vienas dalyvių – Dricenas – mirė, ir jo ppalikuonys iškėlė ieškinį Gutenbergui, reikalaudami, kad šis grąžintų Driceno investuotus pinigus.Bylos dokumentai išliko, ir nors Gutenbergo išradimo esmė iš jų aiškėja netiesiogiai, galima daryti tam tikras išvadas.Dokumentuose kalbama apie formas (taip vėliau vadinami spaudmenys), apie presą ir kažkokį sudedamą keturių dalių prietaisą, galbūt spaudmenų liejimo formą.Liudininkas H. Diunė pasisakė gavęs iš Gutenbergo šimtą guldenų, kad pagaminęs jam tai, ,,kas priklauso prie spausdinimo”.Visa tai dar neleidžia daryti išvados, kad Gutenbergas jau 1438- 1439 metais Štrasburge būtų įrengęs spaustuvę, tačiau, kad jis ččia dėjo pastangas realizuoti savo išradimą, neabejotina.Žymus Štrasburgo mokslininkas Jokūbas Vimfelingas savo istoriniame veikale ,,Epitome rerum germanicarum”.Gutenbergą vadina spaudos išradėju ir kartu priduria, kad Štrasburge Gutenbergas išrado spaudą, o praktiškai įgyvendino savo išradimą tiktai Maince.

Apie Johano Gutenbergo veiklos Maince aplinkybes ir sunkumus Hiršau vienuolyno metraščiuose pasakoja Johanas Heidenbergas.Šių metraščių 1450m. įraše skaitome: ,,Tuo metu Maince – Vokietijos mieste prie Reino [.] Johano Gutenbergo buvo sugalvotas stebuklingas ir negirdėtas menas spausdinti knygas sudėliotais spaudmenimis; kai jis to meno išradimui sunaudojo beveik visą savo turtą ir, kovodamas su neįveikiamais sunkumais, stokodamas lėšų ir visiškai netekęs vilties sėkmingai baigti, jau norėjo atsisakyti savo planų, jam savo patarimais ir paskolomis padėjo Johanas Fustas, taip pat Mainco miestelėnas; tai įgalino jį baigti pradėtąjį darbą [.].

Vėliau Johanas Gutenbergas ir Johanas Fustas įkūrė spaustuvę Maince.

J.Gutenbergo išradimas

Prieš pradedant pasakoti, kaip buvo spausdinamos knygos, reikia bent trumpai pakalbėti, kaip buvo gaminami spaudmenys.Kaip minėjome, svarbiausias dalykas, kurį Gutenbergas išrado, buvo spaudmenų liejimo technologija.

Liejimo pavyzdį Gutenbergas galėjo matyti to meto metalinių pinigų- monetų- kalyklose.Norint lieti spaudmenis, visų pirma reikėjo tam sukurti specialų patogų prietaisą.Toks prietaisas ir buvo sukurtas Štrasburge.

Tai stačiakampė liejamoji forma, atidaroma sąvara.Jos apačioje įdedama matrica, metalo plokštelė, į kurią prieš tai raidės akelė įspaudžiama punsonu, turinčiu iiškilų raidės reljefą.Įdėjus matricą, liejamoji forma uždaroma, tartum nedidelė iš viršaus neuždengta dėžutė, ir pripildoma lydyto švino.Metalas akimirksniu sukietėja, ir susidaro metalinė lazdelė su iškilaus reljefo raidės akele viename gale.Ši lazdelė ir yra spaudmuo, kuriuo spausdinama.Jis gali būti naudojamas tiek kartų, kiek reikia vieno tipo spaudmenų.

Kaip žinoma, alfabeto raidės skiriasi pločiu, todėl liejamoji forma turėjo būti priderinta prie kiekvienos matricos pločio.Tai buvo padaryta, sudėjus liejamąją formą iš dviejų ,,L” pavidalo dalių, kurias stumdant buvo keičiamas formos plotis.Spausdinant metaliniais spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo vartojamas, spausdinant ksilografines knygas.Gutenbergo tipografiniai dažai buvo gaminami, kaip ir vėlesniais amžiais, iš suodžių ir sėmenų aliejaus.

Kiti du būtini spaustuvės įrengimai – tai spausdinamosios staklės ir spaudmenų kasa.Ir vienas, ir kitas įrengimas Gutenbergui buvo žinomi.

Prieš pradedant spausdinti, buvo paruošiamas popierius.Sausas popierius blogai sugerdavo dažus, todėl jį drėkino.Sudrėkintą užklodavo makulatūra, iš viršaus prispausdavo medine lenta ir sunkiais akmenimis, kad drėgmė vienodai susigertų į visus lapus.Po 7 – 8 valandų popierius buvo paruoštas.

Kartu su popieriumi prie spaudmenų kasos buvo ruošiama spausdinamoji forma – rinkinys.Spaudmenų kasa – tai nuožulniai pastatyta, neuždengta gelda, suskirstyta į skyrius arba įvairaus dydžio, tačiau vienodo gilumo dėžutes.Kad būtų patogiau, spaudmenų kasa buvo suskirstoma į dvi dalis – viršutinę kasą su skyriais didžiosioms raidėms ir sskyrybos bei kitokiems ženklams

Ir apatinę kasą – mažosioms raidėms.Viršutinėms kasos skyriai išdėstyti pagal alfabetą nuo A iki Z, o apatinėje kasoje dažniausiai naudojamos raidės sudedamos į skyrius arčiau rinkėjo rankos.Rinkėjas, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, laikydamas vienoje rankoje rinktuvą, kita ranka surinkdavo jame teksto eilutę, o po to perkeldavo ją į spausdinamąją formą.

Paruošus rinkinį, popierių ir dažus, prasidėdavo darbas prie staklių – pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės.

Staklės buvo medinės, tačiau atskiros jų dalys – metalinės.Paprastai staklės buvo didelės, sunkios.Spausdinimas reikalavo tikslumo, todėl staklės, kad nejudėtų, buvo pritvirtinamos prie grindų ir prie lubų.

Pagrindinė staklių dalis buvo medinis sraigtas su svirtimi ir ištraukiamas stalas – taleris.Sraigtas ėjo per staklių rėmų skersines.Viršuje jis buvo įsukamas į veržlę, o apačioje baugėsi keturkampe metaline plokšte – pianu, arba tigliu.Sraigtas su pianu galėjo pakilti arba nusileisti, sukant veržlę.Sraigto judėjimą reguliavo svirtis, buvusi jo viduryje.Spausdinimas buvo sunkus darbas.Dirbantys prie staklių darbininkai turėjo būti tikslių ir koordinuotų judesių ir didelės fizinės jėgos.Ant talerio, įstumiamo su pianu, padėdavo spausdinamąją formą – vieną , du ar kelis surinktus teksto puslapius.Rinkinį suverždavo stipriais siūlais, kad spaudmenys nebyrėtų ir nejudėtų.Po to jį lygiu plonu sluoksniu užtepdavo dažais.Šį darbą atlikdavo specialus darbininkas dažytojas.Dažus jis tepdavo maca, kurios oda

buvo valoma ir mirkoma vandenyje po 7 – 8 valandas, kad būtų minkšta ir elastinga, po to aptepama laku arba linų aliejumi.Macos buvo dažnai keičiamos, nes nuo dažų užtepimo priklausė spaudos kokybė.Kadangi dažams užtepti reikėjo laiko, o tai galėjo sutrukdyti spausdinimą, tai tol, kol darbininkas presuotojas spausdino vieną lapą, dažytojas tepdavo dažus ant kitos tokios pat spausdinamosios formos.Popieriaus lapai. Suvilgyti vandeniu, kad geriau sugertų tipografinius dažus, buvo dedami ne tiesiog ant šios formos, o ant dekelio – aptrauktų standžiu audeklu aarba minkšta oda rėmų, vyriais pritvirtintų prie talerio.Kad dedamas ant dekelio popierius neišsibarstytų ar nejudėtų spausdinant, jis buvo suveriamas ant dviejų ,,ylų” dekelio viduryje, be to, ant popieriaus buvo uždedamas rašketas – mediniai arba geležiniai rėmai su užtemptu ant jų popieriaus arba kartono lapu, kuriame buvo iškerpamos vietos, kur turėjo būti spausdintas tekstas, ir paliekama neiškirpta ta dalis, kuri

Turėjo likti švari.Rašketas buvo pritvirtinamas prie dekelio vyriais.Jis saugodavo popieriaus kraštus, kad nesusiteptų.Taip paruošus spausdinamąją formą ir dekeli, pastarasis buvo užverčiamas ant fformos, taleris įstumiamas po preso pianu, presuotojas pasukdavo svirtį, popierius buvo stipriai prispaudžiamas prie spausdinamosios formos ir ant popieriaus lapo atsirasdavo atspaudas.Po to pianą pakeldavo.Ištraukdavo iš po preso talerį, pakeldavo rašketą, nuimdavo nuo dekelio ylų išspausdintą lapą ir pakabindavo šį llapą džiovinti.Taip visa operacija kartojosi iki darbo dienos pabaigos.Nuo vieno rinkinio buvo padaroma keli šimtai atspaudų.Išdžiovinus lapus spausdino iš kitos pusės.Iš abiejų pusių išspausdintus lapus dėjo ant lentos, užklodavo kita lenta ir prislėgdavo 40 – 50 svarų svoriu, kad lapai išsilygintų.Po 5 – 6 valandų išspausdinti lapai buvo sudedami pakais ir šitaip atiduodami įrišti.