Nikita Chruščiovas

Chruščiovas Nikita Sergejevičius, sovietų politikas, gimęs 1894 04 17 Kalinovkoje, prie Kursko. Mirė 1971 09 11 Maskvoje. Stalino įpėdinis partiją bei SSRS vedė nauju keliu, vadovavo “atšilimo periodui” bei destalinizacijai, pašalino V. Molotovą ir G. Malenkovą. Chruščiovas gimė valstiečių šeimoje. 1918 m. tapo Lenino pasekėju. Jo politinė karjera buvo labai sėkminga. 1935 m. tapo KP Maskvos Pirmuoju sekretoriumi, 1938 m. – Ukrainos. Politiniame biure (1939 m.) priklausė artimiausių Stalino bendraminčių būreliui. 1949 m. tapo CK sekretoriumi, 1952 m. – prezidiumo nnariu, 1953 m. – CK Pirmuoju sekretoriumi. 1954 – 1964 m. buvo politinis SSRS lyderis. Nuo 1958 m. – ir ministras pirmininkas. Svarbiausias Chruščiovo politikos tikslas – apleistas žemės ūkis. Deja, nepabaigtos ir diletantiškai daromos reformos buvo visiškai nesėkmingos. Užsienio politikoje Chruščiovas siekė bendradarbiauti su Vakarais, tačiau 1962 m. kartu su F. Kastro sukėlė Kubos krizę (Kuboje įrengė raketų bazes). Vis didėjančios ekonominės nesėkmės ir stiprėjantis konfliktas su Kinijos LR turėjo didelės įtakos jo pašalinimui 1964 m.

1953 m. rugsėjo mmėnesį SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, ir drauge faktišku šalies vadovu tapo N. Chruščiovas. Naujoji SSRS valdžia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą. Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, kkarininkų, kareivių, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Po to pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai. Visuose lageriuose buvo sušvelnintas režimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet GULAG’o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai žmonių, vyko lėtai. Iki 1956 m. į laisvę išėjo tik apie 10 tūkst. žmonių. XX amžiaus vergai už spygliuotų vielų gyveno laisvės viltimi. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.

Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą “Dėl asmens kulto ir jo padarinių”, kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį ir jo “nuopelnus” šaliai. Iki ttol Stalinas buvo aukštinamas, kaip Didžiojo tėvynės karo laimėtojas, o Chruščiovas jį apkaltino dėl didžiulių nuostolių karo pradžioje. Ši kalba buvo ilgai slepiama nuo visuomenės.

XX suvažiavimas pavedė Centro Komitetui parengti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos naujosios Programos projektą. Centro Komitetas atliko šį pavedimą ir, partijai, liaudžiai apsvarčius partijos Programos projektą, pateikė jį svarstyti suvažiavimui.

Suvažiavimas įėjo į istoriją kaip komunizmo statytojų suvažiavimas, kaip suvažiavimas, kuris apsvarstė ir priėmė didžiąją pirmosios žmonijos istorijoje komunistinės visuomenės sukūrimo programą.

Iš suvažiavimo tribūnos pirmieji meilės ir atsidavimo žžodžiai buvo skirti žmonijos genijams, didiesiems darbininkų klasės vadams – Marksui, Engelsui, Leninui. Socializmas, kurio neišvengiamumą moksliškai numatė Marksas ir Engelsas, socializmas, kurio pastatymo planą nubrėžė Leninas, Tarybų Sąjungoje tapo realia tikrove. Šalis žengė į naujas aukštumas – komunizmo aukštumas.

Darbininkų klasė ir jos Komunistų partija savo kovoje pereina tris pasaulinius istorinius etapus: išnaudotojų viešpatavimo nuvertimą ir proletariato diktatūros įvedimą; socializmo pastatymą; komunistinės visuomenės sukūrimą.

Programos projekte komunizmas apibūdinamas taip:

“Komunizmas – tai neklasinė visuomenės santvarka, kurioje yra vieninga bendraliaudinė gamybos priemonių nuosavybė, visiška socialinė visų visuomenės narių lygybė, kai visapusiškai vystantis žmonėms nuolat kylančio mokslo technikos pagrindu išaugs ir gamybinės jėgos, visi visuomeninio turto šaltiniai trykš pilnu srautu ir bus įgyvendintas didysis principas “iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”. Komunizmas – tai didžiai organizuota laisvų ir sąmoningų darbo žmonių visuomenė, kurioje įsigalės visuomeninė savivalda, darbas visuomenės labui taps visiems pirmuoju gyvybiniu poreikiu ir įsisąmonintu būtinumu, kiekvieno sugebėjimai bus pritaikomi su didžiausia nauda liaudžiai”.

Buvo numatyta per artimiausią dešimtmetį visi tarybiniai žmonės galės užtektinai įsigyti plataus vartojimo reikmenų, o sekantį dešimtmetį paklausa jiems bus visiškai patenkinta. Pagal numatytą planą per dvidešimt metų vartojimo apimtis, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, padidės. Tobulų elektrinių buitinių mašinų ir prietaisų pagrindu bus ektrifikuota buitis.

Ypatingą reikšmę Komunistų ppartija ir Tarybų valstybė teikė butų problemos pilnutiniam išsprendimui. Nė viena visuomeninė santvarka negalėjo išspręsti šios problemos. Gyvenamųjų namų statyba šalyje įgavo neregėtą užmojį. Vien per penkerius metus apie 50 milijonų žmonių gavo naują gyvenamąjį plotą.Buvo numatyta per artimiausią dešimtmetį pašalinti butų trukumą. Antrojo dešimtmečio pabaigoje kiekvina šeima turėjo būti aprūpinta atskiru gerai įrengtu butu. Todėl per dvudešimt metų šalies gyvenamąjį fondą reikėjo padidinti maždaug trigubai.

Išlaikant stambius miestus, kaip gamybinius ir kultūrinius centrus, tuo pat metu neleidžiant jiems per daug didėti, numatyta vystyti ir kurti nedidelius ir vidutiniškus gerai sutvarkytus miestus. Gyvenamosios vietos turėjo vis labiau atitikti “žaliųjų miestų”, “miestų – sodų” sąvoką. Juose turėjo derintis viskas, kas yra geriausio šiuolaikiniame mieste – gerai įrengti gyvenamieji namai, transporto magistralės, komunalinės – buitinės, vaikų, kultūros ir sporto įstaigos su visu tuo, kas yra geriausio kaimo vietovėse, – gausiais žalumynais, vandens telkiniais, grynu oru.

Programos projekte numatyta toliau trumpinti darbo dieną, kas atveria plačias galimybes kultūriniam – techniniam žmonių lygiui sparčiai kelti, jų geram poilsiui organizuoti. Buvo pereita į septynių, o kai kuriose šakose į šešių valandų darbo dieną. Pirmąjį dešimtmetį ketinama įvesti šešių valandų darbo diena arba 35 valandų darbo savaitė pagrindinei darbuotojų masei ir dar trumpesnis darbo laikas (30 vvalandų per savaitę) likusiems. Komunizmą statanti šalis bus trumpiausios darbo dienos pasaulyje šalis. Darbo našumo augimas įgalins toliau trumpinti darbo laiką. Kartu buvo siekiama prailginti apmokamas atostogas darbininkams ir tarnautojams iki trijų savaičių, o paskui iki mėnesio. Buvo ketinama nuo socialistinio paskirstymo pagal darbą principo pereiti prie komunistinio paskirstymo pagal poreikius.

Partija vadovavosi tuo, kad per ateinantį dvidešimtmetį apmokėjimas pagal darbą liktų pagrindinis materialinių ir kultūrinių poreikių tenkinimo šaltinis. Apmokėjimo pagal darbą principas yra galinga gamybos didinimo priemonė, jis skatina darbo žmonių kultūrinio – techninio lygio kėlimą, tuo pačiu padeda palaipsniui įveikti esminius skirtumus tarp protinio ir fizinio darbo, yra svarbus gyventojų realiųjų pajamų šaltinis.

Jau per artimiausią dešimtmetį Tarybų Sąjungoje buvo išspręstas istorinės reikšmės uždavinys: išnyko mažai apmokamų darbininkų ir tarnautojų kategorija. Kylant darbo našumui, didėjo kvalifikuotų darbininkų darbo užmokestis. Buvo keliamas uždavinys padidinti darbo užmokestį tokiems tarybinės inteligentijos būriams, kaip inžinieriai, technikai, agronomai, medicinos darbuotojai, mokytojai ir kultūros darbuotojai.

Vis didesnę reikšmę įgavo ir kitas liaudies gerovės kėlimo kelias – visuomeninių vartojimo fondų išplėtimas. Programos projekte numatomas dar spartesnis jų didėjimas palygint su individualiu darbo apmokėjimu, nes visuomeniniai fondai betarpiškai vedė į komunistinį pasiskirstymą. Programos projektas numato šias svarbiausias kryptis visuomeniniams vartojimo fondams vystyti per ateinantį dvidešimtmetį: laipsnišką perėjimą į

vaikų ir visų nedarbingųjų išlaikymą valstybės lėšomis, nemokamą mokymąsį ir medicininį gyventojų aptarnavimą, nemokamą naudojimąsi butais, komunaliniais patarnavimais, komunaliniu transportu. Ketinta įvesti visose mokyklose nemokamus karštus pusryčius, duoti nemokamai moksleiviams vadovėlius ir mokyklinius drabužius, panaikinti mokestį už vaikų išlaikymą lopšeliuose ir darželiuose, prailgintos dienos mokyklose.

Kartu buvo užtikrintas visiškas visų nedarbingųjų išlaikymas visuomenės lėšomis. Palaipsniui didėjo pensijos. Buvo plečiamas namų – pensionų seneliams ir invalidams tinklas.

Po suvažiavimo reformos paspartėjo. Iš kalėjimų ir lagerių paleista nemaža kalinių. Iš Sibiro į TTėvynę grįžo išgyvenę tremties siaubą žmonės. Specialiais įsakais buvo reabilituotos Stalino nurodymu ištremtos tautos. Kalmukai, čečėnai, ingušai, balkarai, graikai galėjo sugrįžti į gimtąsias vietas. Po keleto metų daug lagerių buvo uždaryta. Pasibaigus masiniams areštams represinis aparatas nebesiuntė naujų vergų

Naudota literatūra:

1. Chruščiovas N. Apie tarybų sąjungos komunistų partijos programą. V., 1961, P.3, 21, 56, 57, 58, 59.

2. Kanbay F. 1000 pasaulio įžymybių, enciklopedinis žinynas. K., 2000, P. 53.

3. Kasperavičius A., Jokimaitis R. Naujausiųjų laikų istorija. V., 1998, P. 210, 211.