Ūkinės ir buhalterinės apskaitos atsiradimas senovės valstybėse.

Ūkinės ir buhalterinės apskaitos atsiradimas senovės valstybėse.

Nėra vieningo nuomonės kada ir kur atsirado ūkinė apskaita. Dažniausiai minimos šalys Egiptas, Graikija, Roma, kur ūkinė apskaita atsirado pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje.Pagrindinis veiksnys paskatinęs ūkinės apskaitos atsiradimą yra visuomeninis darbo pasidalijimas.

Iš pradžių reiškiniai buvo stebimi ir skaičiuojami epizodiškai, o apskaitos objektai nefiksuojami dokumentuose. Šis stichiškas reiškinių fiksavimas-pirmoji ūkinės apskaitos pakopa, parengusi prielaidas atsirasti buhalterinei apskaitai. Pastarajai būdinga sistemingas duomenų fiksavimas jų kaupimas ir tolesnis apdorojimas siekiant koreguoti ir kontroliuoti ūkinių procesų eigą.

Manoma , kad ssenovėje ūkinė apskaita buvo reikalinga tenkinti viešpataujančios klasės interesus.

Ypač didelę reikšmę ūkinei apskaitai atsirasti turėjo amatų , žemės ūkio darbų ir prekybos vystymasis.Atsirado raštas, numeracija, o vėliau ir skaičiavimo priemonės. Buvo naudojamos rašymo priemonės Egipte (kaulai,oda, akmuo, medis, papirusas), Graikija, Roma (molinės lentelės, pergamentas, vašku padengtos lentelės). Ūkinės apskaitos atsiradimas glaudžiai siejamas su organizaciniu darbu, kurį atliko raštininkai , kadangi ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybę priimti sprendimus.

Egiptas ir Babilonija.

Abiem šalims būdinga tai , kad ūkinei apskaitai buvo naudojamos įįvairios skaičiavimo priemonės, pajamų ir išlaidų normavimo elementai, buvo stengiamasi atvaizduoti visas įvykusias ūkines operacijas.Vyravo centralizuota apskaita.Ją organizavo valstybinis aparatas ir specialiai organizuota kontrolės sistema. Babilonijoje apskaita buvo tobulesnė nei Egipte. Babilonijoje buvo naudojamos universalios skaičiavimo lentelės. Abejuose valstybėse daugiausia ddėmesio buvo skiriama pajamų ir išlaidų apskaitai. Žemės ūkyje , statybose buvo naudojamos išeigos normos, perskaičiavimo koeficientai. Pakankamai kruopščiai buvo vedamos darbo jėgos apskaita. Išdirbio normos buvo nustatomos atsižvelgiant į kvalifikaciją ir pareigas. Buvo plačiai paplitę išsamūs ūkio inventoriaus aprašymai, išvardijant kiekvieną objektą, juos papildant , grupuojant, sisteminant, ko pasėkoje atsirado inventorinė apskaita. Egipto ir Babilonijos inventorinės knygos skyrėsi. Egipte kiekviena pajamų ir išlaidų pozicija žymima atskirai , o Babilonijoje pajamų ir išlaidų įrašai buvo kaupiami ir į įrašomi į jas kas 2-3 dienas.

Buvo vedama darbo laiko apskaita (personalo, darbo laiko , darbo jėgos panaudojimo), išdirbio apskaitos dokumentai (panašu į dabartine paskyras).

Kasdieninės ūkinės apskaitos duomenų pagrindu buvo sudarinėjamos atkaitomybės (apie derliaus nuėmimą, darbo eigą ir t.t.). Atskaitomybė buvo detali ir ddažnai dubliavo einamosios apskaitos duomenis.

Kadangi šiose šalyse buvo stipri valstybinė kontrolės sistema, tai visi ūkiai privalėjo jai pateikti savo atskaitomybes.Kontrolės sistema buvo pagrįsta- kontrolieriais , inspektoriais.

Ūkinė apskaita buvo primityviai reglamentuojama, pirmuosiuose dokumentuose būdavo nurodomi rekvizitai, data, numeris, dedamas antspaudas.

Senovės Graikija ir Roma.

Graikija ypatinga apskaitos organizavimo požiūriu, o Roma buhalterinių knygų vedimo požiūriu. Apskaitos atsiradimą Graikijoje skatino pramonės, amatų, prekybos, jūreivystės tobulėjimas. Buvo išskirti keturi apskaitos objektai: prekių apyvarta, bankų indėliai, gyventojų turtas, šventyklų turtas. 420 m.pr.m.e. buvo sudarytas dokumentas vadinamas AAtėnų piniginis įstatymas, kas liudija , kad buvo vedama apskaita. Filosofai Platonas ir Aristotelis yra užsiminę apie ūkinę apskaitą. Ypač svarbus vaidmuo Graikijos ūkinės apskaitos raidai priklauso bankams ir šventykloms. Šventyklos saugodavo gyventojų lėšas, išduodavo paskolas, išieškodavo palūkanas, imdavo nuomos mokestį.Paskolos buvo išduodamos miestų valdyboms ir privatiems asmenims.Graikijoje atsirado kreditas ir pradėtos imti palūkanos, todėl buvo naudojamos tam tikrų bankinių operacijų apskaita.

Apskaitos duomenų kontrolei buvo skiriami specialūs asmenys evzvinai ir logistai.

Senovės Romos ūkinės apskaitos raidai didžiausią įtaką turėjo gerai išsivystę amatai , mokesčių rinkimas, armijos išlaikymas, prekyba vergais.Roma buvo svarbiausia piniginių operacijų , aukcionų, prekybinių sandėrių centru.Aukštą ūkinės apskaitos lygį liudija išlikę terminai: kasa, sąskaita, knyga, ir kt. Apskaita vedam vaškuotose medinėse lentelėse, pergamente. Įrašai daromi specialiose knygose juodraštinėje ir pagrindinėje. Pinigams apskaityti vedama Kasos knyga. Buvo gerai išvystyta Biudžetinė apskaita t.y. valstybinių asignavimų kontrolė. Plačiai buvo naudojamos buhalterinės knygos. Romos apskaitai būdinga tai , kad buvo siekiama išaiškinti ūkinės veiklos rezultatus, tai būdavo daroma inventorizuojant vertybes ir turtą.

Senovės Graikijos ir Romos apskaitos ypatybės rodo, kad šių valstybių apskaitos patirtis turėjo įtakos kitų valstybių apskaitos raidai, apskaita buvo skirta vergvaldžių interesams, nebuvo išaiškinamas pelnas, savikaina, apskaita neapėmė visų sričių, atliekant ūkines operacijas buvo naudojamos įvairios matų sistemos, buvo sukurti ppirmieji skaičiavimo prietaisai, romėniškoji numeracija.

Be minėtų valstybių ūkinę apskaitą vedė ir kitos senovės valstybės: Finikija (apskaitą vedė dvarų valdytojai), Senovės Žydų valstybė (apskaitą vedė levitai , raštininkai ,ūkių valdytojai), Persija (apskaitą vedė karaliaus kasininkas, o srityse Satrapų sekretoriai ir kasininkai), Indija (reikėdavo sudarinėti pajamų ir išlaidų ataskaitas ir pateikti karaliui), Centrinė Amerika (inkai samdydavo specialius raštininkus, kurie tvarkė specialias knygas), Chetų ir Uzartu valstybės.

Ūkinė apskaita vystėsi lėtai, nes nebuvo reikiamų sąlygų ir aplinkybių.Tik išvystyto feodalizmo stadijoje (XI-XV a.), kai amatai atsiskyrė nuo žemės ūkio ir intensyviai vystėsi miestai, prekyba, piniginis ūkis, ūkinėje apskaitoje įvyko kokybinių pasikeitimų , kurie pirmiausia susiję su dvejybinio įrašo atsiradimu. Didelę įtaką turėjo krikščioniškoji cerkvė , kuri vykdė įvairią ūkinę veiklą, atlikinėjo bankines ir prekybines operacijas. Pagrindinis apskaitos objektas – skolos. Ūkinės apskaitos plėtojimąsi skatino naujos arabiškos skaičių sistemos taikymas, popieriaus ir knygų spausdinimo išradimas,atsirado apskaitos knygos.Feodalizmo laikotarpiu ūkinė apskaita perėjo šiuos etapus:ūkinių operacijų registravimas chronologine tvarka, formalizacijos elementų atsiradimas, apskaitomų objektų sisteminimas, skolų grąžinimo datų nurodymas, asmeninių sąskaitų atidarymas. Dėl to atsirado dvejybiniai įrašai, kurių teoriniai pagrindai buvo suformuluoti 1494 m Venecijoje išleistoje Luka Pačiolio knygoje “Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius suma”, nors istorikai atranda dvejybinių įrašų pavyzdžių ir anksčiau XIII-XIV a. RReikia pažymėti , kad dvejybiniai įrašai , kurie buvo naudojami senovėje , ekonominiu požiūriu nepanašūs į šiuolaikinę dvejybinę apskaitos sistemą , nes šie įrašai apėmė tik su skolomis susijusius santykius.Galutinai dvejybiniai įrašai susiformavo , kai apskaitos objektais tapo kapitalas ir pelnas. Dvejybiniai įrašai leidžia kiekvienu konkrečiu atveju patikrinti reiškinių tarpusavio ryšį. Luka Pačiolio knygoje, kuriame yra traktatas apie sąskaitas ir įrašus , daug konkrečių patarimų ir nurodymų kaip turi elgtis prekyba besiverčiantis žmogus, kaip turi vesti savo ūkio apskaitą.Tačiau svarbiausia traktato idėja dvejybinio įrašo panaudojimas apskaitant prekybines operacijas , siūlomi apskaitos registrai Memorialas (operacijų registravimas chronologine tvarka), Žurnalas ir Didžioji knyga, inventorinė knyga (pirmąkart apskaitos istorijoje pateikia ūkinių lėšų klasifikavimo schemą). Luka Pačiolis moksliškai įrodė , kad kiekvienas įrašas buhalterinėje knygoje privalo charakterizuoti: operacijos atlikėją, apskaitos objektą, įvykdymo laiką ir vietą. Luka Pačiolio knyga reikšminga tuo , kad: joje išskiriama buhalterinė apskaita kaip atskira mokslo šaka, buhalterinė apskaita tapo savarankišku metodu , pagrįstu dvejybiniu įrašu, randame beveik visus apskaitos metodo elementus: dokumentavimą, inventorizaciją, įkainojimą, sąskaitas ir dvejybinį įrašą, balansą. Luka Pačiolio idėjų pagrindais kūrėsi Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Olandijos, Italijos buhalterijos pagrindai.