Katų sistema

Senovės Indijoje, slėpiningo Indo slėnio civilizacijoje maždaug apie 1500 m. pr. Kr. Indijos gyventojai susiskirstė į kastas, griežtai atsiribojusios viena nuo kitos. Jų kūrėju ir sumanytoju laikomas to meto aukščiausias indų dievas Brahma. Tikslios ir aiškios aplinkybės, kaip atsirado kastų sistema nėra žinomos, tik aišku, jog Brahma žmones suskirstė į kastas dėl to, kad ne visi gyventojai yra vienodi, vienodai kilmingi, skiriasi jų užimamos pareigos, socialinė padėtis, dėl to žmones, anot dievo, reikėjo atitinkamai surikiuoti, kad vyrautų harmonija ir ttvarka. Kastų sistema atrodė šitaip.

Žyniai – buvo vadinami brahmanai. Kaip teigiama išlikusiuose to meto istorijos šaltiniuose, jie buvo sukurti iš Brahmos burnos ir priklausė aukščiausiajai kastai. Žyniai laikyti be galo įtakingais, nes nuo jų anuomet daug kas priklausė. Visą informaciją apie nepaprastus reiškinius, svarbius įvykius, darbus ir apie visą nežinomą žmonės klausdavo žynių. Pastarieji žmonių atžvilgiu buvo kone vaikščiojančiosios enciklopedijos, kurios niekada neklysta. Yra žinoma, jog žyniai skirtingai bendraudavo ir su kitų kastų asmenimis: vieni atsakinėdavo į žemiausių kastų žžmonių klausimus, kiti bendraudavo tik su valdovais. Žyniai buvo anuomet daugiausiai privilegijų turintys asmenys, nes jie buvo informacijos šaltinis apie viską, t.y. jų žinios apėmė visas sritis: nuo magijos iki mokslų, dėl to jie laikyti išmintingais ir neklystančiais. Jų žodis bbūdavo viskas ir beveik visada veiksmas vykdavo taip, kaip, anot žynio, ir turėtų vykti. Retkarčiais valdovai suabejodavo, tačiau aišku, jog žyniai buvo patys svarbiausi to meto istorijoje, nes nuo jų ir priklausė pastarosios formavimas.

Kariai ir valdovai – šios kastos atstovai buvo vadinami kšatrijais. Teigiama, jog Brahma juos sukūręs iš savo rankų. Kšatrijai buvo žemesniame lygmenyje nei brahmanai ir turėjo pripažinti žynių vyresniškumą. Tiek karių tiek valdovų reikšmė buvo itin didelė. Visų pirma, nuo karių priklausė visi kiti asmenys. Kariai užtikrino krašto saugumą, gynybą ir kai kuriais atvejais galėdavo pulti. Taigi krašto civilizacijos darna ir užtikrintumas neišnykti buvo karių rankose. Valdovai buvo karo vadai ir turėjo visa valdžią savo rankose. Jie priimdavo sprendimus, kurie visuomet būdavo padaromi su žynių pagalba, tt.y. brahmanai įtakodavo sprendimus. Būtent dėl karių ir valdovų santykio šie asmenys įeina į vieną kastą.

Valstiečiai pirkliai ir amatininkai – priklausė vaišijų kastai. Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, juos Brahma sukūręs iš šlaunų. Ši kasta apėmė didžiausią gyventojų dalį ir buvo nemažiau reikšminga, nei kariai, valdovai ar žyniai. Visų pirma valstiečiai augino ir gamino maistinę žaliavą. Jie ja ne tik apsirūpindavo patys, bet kaip duoklę kitą dalį atiduodavo valdovams, kurie ją paskirstydavo kariams, žyniams ir valdininkams. Pirkliai pardavinėdavo, pirkdavo ir vvėl pardavinėdavo įvairiausius daiktus, kuriuos darė amatininkai arba gamino valstiečiai. Pirkliai būtent iš perpardavinėjimo užsidirbdavo ir galėdavo save išsilaikyti. Amatininkai gamindavo įvairiausius daiktus: pradedant indais ir baigiant ginklais. Vieni amatininkai juos pardavinėdavo turguje, kiti juos parduodavo pirkliams. Būtent visa šia kasta tapo senieji Indijos gyventojai pavergti arijų.

Tarnai – iš purvinų dievo pėdų sukurta kasta, kuri vadinosi šudros. Tarnai neturėjo jokių teisių ir buvo visiškai priklausomi nuo kitų. Jie nieko negalėjo daryti be šeimininko žinios, turėjo atlikti jiems paskirtus darbus ir palaikyti tvarką, švarą namuose, nesvarbu ar jie būtų valstiečio ar valdovo. Aišku, priklausomai kieno buvo tarnai, nuo to priklausydavo jų darbo pobūdis. Tarnais jau gimdavo arba tapdavo už bausmę. Tarnams priklausė vergai ir mišrūnai.

Beluomiai – kitaip parijai, nepriklausė jokiai kastai. Jie laikyti nešvariais nuo pat gimimo. Į juos visi aplinkiniai žiūrėdavo, kaip į atmatas, neretas prie parijų bijodavo net prisiliesti. Beluomiai ne tik, kad negalėdavo su nieko bendrauti, jie negalėdavo visiškai nieko. Jų gyvybės būdavo tolygios nuliui ir nieko nereiškė. Visi gyventojai į parijus žiūrėdavo iš aukšto ir nekentė labiau nei galima nekęsti žmogaus.

Kaip teigia indų tikėjimas, žmogaus priklausymą kurią kastą jis pateks, nulemia jo gimimas. Kokios kastos šeimoje jis gimė, tos pačios kastos gyventojas bus pats, bbus ir jo palikuonys. Tikėta, jog kiekvienas žmogus turįs sąžiningai atlikti jam patikėtas ir paskirtas pereigas, tuomet po mirties jis atgims aukštesniame lygmenyje ir priklausys aukštesnei kastai. Toks šventas įsitikinimas lėmė, jog visi žmonės itin kruopščiai atlikdavo savo pareigas ir darbus. Tai leido ne tik, kad įsitvirtinti kastų sistemai, bet atskiruose regionuose egzistuoti labai ilgai. Panašus susiskirstymas esąs ir dabartinėje Indijoje.