Renesansas

Ryškus kiekvienas tautos kultūros pažangos rodiklis yra rašto atsiradimas, literatūrinės kalbos susidarymas ir raštingumo paplitimas liaudyje. Taip pat susiformavo ir mokslo reikšmingumas visuomenėja.

1539 m. buvo bandoma steigti pirmąsias gimnazijas bajorų vaikams, bet Kapitula leidimo nedavė, motyvuodama, jog negalima pavesti vaikų mokymą tiems, kurie studijavo Leipcige, bei dėl mažo skaičiaus mokynių. Buvo bandoma mokyklas atidaryti ir be vyskupo sutikimo. Tokia mokykla buvo atidaryta 1539 m. ją įkūrė Abraomas Kulvietis, bet įsikišus vyskupui Alšėniškiui ji buvo uždaryta 1542 m.. 1570 m. Vilniaus vvyskupas Valerijonas Protasevičius įsteigė Vilniaus kolegija, be valstybinės valdžios leidimo. Bet toks leidimas buvo nereikalingas, nes mokyklos priklausė bažnyčiai. Greta kolegijos Vilniuje veikė Radvilos Rudojo remiama reformatų mokykla. Katalikų kunigams ruošti 1582 m. Vilniuje buvo įsteigtos dvi kunigų seminarijos: diecezinė ir popiežiaus aliumnatas. Žemaitijoje 16a. pirmoje pusėje veikė trys mokyklos: Varniuose, Tauragėja, Joniškyje. Jose buvo mokoma netik žemaitiškai, bet ir lenkiškai. Buvo ir keliolika parapinių mokyklų. Jėzuitų kolėgija Vilniuje įsikūrė greta šv. Jono bažnyčios. Joje buvo dėstoma ir teisės dalykai. KKolegijoje mokslas buvo einamas pagal sutrumpintą septynių laisvųjų menų programą. Visą aukštojo mokslo programą sudarė triviumas ir po jo kvadriviumas. 1571m. buvo steigiama filosofijos klasė, ir po trijų metų dar buvo atidaryta ir teologijos klasė. O jau 1579m. kolegija buvo ppakelta į universitetą.

Renesanso kūrybinė tendencija architektūroje pradėjo ryškėti 15 a. pirmoje pusėje. Pradėta atsisakyti gotikai būdingų konstrukcijų — smailių arkų, kontraforsų, arkbutanų, kryžminių skliautų su konstrukcinėmis plytų nerviūromis, imta grįžti prie antikinių, romaninių konstrukcijų arba ieškoti naujų sistemų. Statiniuose paplito pusapskritės ir segmentinės arkos, tiesios sąramos, piliastrai, cilindriniai skliautai su liunetėmis arba kryžminiai su dekoratyviomis tinko nerviūromis, kupolai ir kupoliniai skliautai. Pastatų išorės ir interjero kompozicijoje vietoj formų, detalių ir siluetų dinamikos pradėjo dominuoti ramuma, vietoj judrių vertikalių linijų — tiesios statiškos horizontalios linijos, skaidančios tūrį į tarpsnius arba aukštus. Sienas vertikaliai dalijo piliastrai arba puskolonės. Darni horizontalių ir vertikalių linijų vienovė teikė renesansiniams pastatams savitos harmonijos. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės fformos.

Renesansinės tapybos paminklų Lietuvoje yra labai mažai išlykę, jų autoriai nežinomi. Tokiems paminklams priklauso ir Vilniaus Aušros Vartų madona. Su knygų spausdinimo plitimu plito ir grafika, atliekama medžio raižinių technika. Vilniuje išleistos P. Skorinos knygos iliustruotos. Jose nemaža vinječių, inicialų, ornamentų ir siužetinių raižinių. Pirmosios Karaliaučiuje spausdintos lietuviškos knygos gana puošnios. Mažvydo Katekizmo titulinį puošia renesansinė vinjetė. Yra išlikę A.Goštauto, P.Alšėniškio, L.Sapiegos ir S.Radvilos skulptūriniai portretai ant jų antkapių plokščių. Nors šie antkapiai nevienalaikiai, tačiau juos jungia Renesansui būdinga paskirtis, iidėja ir stilius. Ir mirusiojo veidu, ir viso jo kūno padėtim stengtasi išreikšti amžiną poilsį.

Kaip Renesansas Lietuvoje keitė gotiką, matyti iš Vilniuje gretimai stovinčių trijų bažnyčių: šv. Onos, Bernardinų ir šv. Mykolo. Gotikines šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias skiria vidaus išplanavimas: pirmoji halės tipo, vienanavė; tokia pat ir renesansinė šv. Mykolo bažnyčia. Jų interjerai beveik vienodų aukščio, ilgio ir pločio proporcijų. Visai kitokia Bernardinų bažnyčia — ji aukšta, pailga, trijų navų. Ją galima laikyti tipiškai gotiška, tuo tarpu šv. Onos bažnyčia erdvės proporcijomis yra renesansinė. 16 a. Lietuvoje — Renesanso amžius, tačiau tai nereiškė, kad gotikai jame neliko vietos.

Renesanso stiliumi buvo pastatytos Šiauliuose šv. Petro ir Povilo, Simno, Rykantų, Kėdainių kalvinistų ir kai kurios kitos 16 a. pabaigos ir 17 a. pradžios bažnyčios. Tokio stiliaus buvo ir Žemutinė Vilniaus pilis, baigta statyti apie 1530 m. Netrukus pilį ištiko gaisras. Ji buvo atstatyta tuo pačiu stiliumi. Deja, nieko iš šios pilies neišliko. Iš renesansinių pasaulietiškos paskirties pastatų minėtini Universiteto ir Aliumnato rūmai.

16a. Prūsijoje išėjo lietuvių kalba 16 religinio turinio knygų, 4 pasaulietinio turinio ediktai ir J.Bretkūno dviejų tomų pamokslų knyga. 1547 metais buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo katekizmas su elementoriumi. 1523m. Vilniuje Pranciškus Skorina išspausdino ggimtąją kalbą „Apaštalą“ ir „Mažąją keliomių knygelę“. Jo pradėtą darbą tęsė Simonas Budnis. Jis išleido dvi savo knygas baltarusių kalba, vėliau, vis labiau suartėdamas su savo globėju Radvila ėmė versti Bibliją. Jėzuitai leido atsišaukimus, tezes ir polemines knygas lotynų ir lenkų kalbomis, žodžiu ir raštu kovoje su reformatais. Vilnius pasidarė visos valstybės spaudos centru. Čia buvo leidžiamos knygos įvairiomis kalbomis. 1585m. buvo išspausdintas Katekizmas latvių kalba. Tik praėjus 48 metams nuo Mažvydo Katekizmo išspausdinimo, Vilniuje iš spaudos išėjo dvi pirmosios lietuviškos katalikų knygos: 1595m. „Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszczonii priwalus“ ir 1599m. „Postilla catholicka“. Abiejų tų knygų autorius ir vertėjas buvo Mykalojus Daukša. Jo išverstoje Postilėje reformatai vadinami apgavikais, melagiais, dievo ir žmonių piktintojais, tikrojo krikščionių tikėjimo niekintojais. Beveik tuo pačiu metu Vilniuje 1598m. buvo išspausdintas reformatų Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“ ir 1600m. Jokūbo Morkūno pamokslų knyga „Postilla Lietuwiszka“. 16a. išėjo keturios lietuviškos knygos: du Katekizmai ir dvi Postilės, iskaitant ir Morkūno Postilę. Reformacijos ir kontrrevoliucijos metu labiausiai išpopuliarėjo M.Daukšos ir J.Morkūno Postilės. Išėjo ir trys Lietuvai svarbūs statutai. Pirmame 1529m. Lietuvos statute buvo nurodyta, kad bajorai už savo, tėvų ar senolių gautas žemes turi atlikti karo tarnybą savo lėšomis. Be to, jie gali laisvai disponuoti tik trečdaliu turimos žemės. Antras 11566m. Lietuvos statutas įtvirtino politinius bajorų laimėjimus, gavusius bajoriškos demokratijos vardą. Panaikino žemės nuosavybės teisių ribojimą, tačiau nustatė, kad, jeigu bajoras, perleidęs savo dvarą, atsikels į miestą ir čia versis prekyba ar amatais, neteks luominių teisių. Valdovas valstybėja ką nors gali keisti tik seimui sutikus. Trečiuoju 1588m. Lietuvos statutu buvo pripažinta, kad valstybė yra viena, jos suverenas – karalius su bendrai renkamu seimu.

Taigi, lietuvių raštija ir toliau liko religijos propagavimo priemone patirdama negatyvių pasikeitimų. O administracijos ir teismo institucijose Lietuvos didikai vartojo lenkų raštą. Gotikinę architektūra keite renesansinė, bet gotikinė iki galo taip ir neišnyko, tik dailės menas tame laikotarpyje sunyko. Išsimokslonusių žmonių skaičius visuomenėja vis labiau augo.