1991m. sausio 13d. įvykiai

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas

1990m.pradžioje įvyko eiliniai respublikų Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai. Juos didele persvara laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjūdis, gavęs daugiau nei 90% vietų. Tai buvo svarbiausia prielaida legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. Paskelbus nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimą, svarbiausia buvo tą nepriklausomybę įtvirtinti, užtikrinti valstybės suverenumą Realiai šalyje tebeveikiant okupacinės valstybės institucijoms, reikėjo pradėti nuo pamatų kurti nepriklausomą valstybę .Vienas iš šių darbų buvo perimti iš SSRS KGB kariuomenės sienų kontrolę , pasiekti, kad iš nepriklausomos valstybės tteritorijos būtų kuo greičiau išvesta okupacinė kariuomenė , ir sukurti savąją Lietuvos kariuomenę . Šių darbų nedelsiant ir buvo imtasi .1990m. kovo 11d. Lietuvos AT, pirmininkaujant V.Landsbergiui, priėmė Lietuvos Nepriklausomybės valstybės atkūrimo aktą. Kovo 14d. Lietuva nusiuntė SSRS Auksčiausios Tarybos pirmininkui Michailui Gorbačiovui kreipimąsi , kuriuo siūlė derėtis dėl neteisėtai Lietuvoje esančios kariuomenės įvedimo . SSRS Lietuvos atžvilgiu užėmė priešišką poziciją , skelbė ultimatumus , grasino , o 1990 m. balandį įvedė 74 dienas trukusią ekonominę blokadą.

SSRS Liaudies ddeputatų suvažiavimas ir M. Garbačiovas ėmė reikalauti atšaukti Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir neketino taikstytis su įvykusiu faktu. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, pvz., LSSR prokuratūra. Kareiviai užėmė kai kurių valstybinių institucijų ir SSKP priklausiusius pastatus. SSRS nutraukė naftos tiekimą LLietuvai. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomybės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo prasidės tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos.

Maskvos reakcija į kovo 11-osios aktą Estiją ir Latviją skatino rinktis geresnį kelią į nepriklausomybę. Estijos ir Latvijos AT panaikino Sovietų aneksiją ir paskelbė pereinamąjį laikotarpį iki visiškos nepriklausomybės.

Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicijos Nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda Maskvai atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti.

Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. .1991 m. sausio 2 d. kariškiai užgrobė Rygos spaudos rūmus, sužeidė keletą žmonių. Sausio 8 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsako įvesti desantininkų padalinius į Baltijos kraštus. Į Lietuvą pradėjo traukti divizijos daliniai iš Pskovo . Į Vilnių atvyko desantininkai iš Pskove dislokuotos divizijos. Sovietų vidaus reikalų ministerijos ir desantiniai daliniai užiminėjo pastatus Vilniuje, tuo keldami vis didesnę įtampą ir provokuodami konfliktus. Sausio 9 dieną Michailas Gorbačiovas apkaltina Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti buržuazinę santvarką.

Niekas nenujautė, kad artėja žiaurus išpuolis iir…..

„Sąjūdžio mitingai pažadino mumyse tai, apie ką seniai nebegalvojome arba svajojome slaptai – viltį būti laisviems. Nepaprastas žmonių entuziazmas, perpildytos mitingų aikštės rodė, kad lietuvio sąmonė bunda. Mes suvokėme, jog okupantai su tuo nesitaikstys. Kažkas turi įvykti. Kur? Kaip? Kada? To mes dar nežinojome.“

Sausio 10 dieną Vilniaus miesto Šiaurės kariniame miestelyje įrengiamas kosminio ryšio su Maskva punktas.

Sausio 11 dieną LKP CK biuro narys Juozas Jermalavičius skelbia, kad sudarė nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuris „imasi visos atsakomybės už Respublikos likimą“.

11 val. 30 min. užimamos krašto apsaugos patalpos Alytuje.

11 val. 45 min. Vladimiras Uschopčikas informuoja LAT apie Vilniuje prasidedančius karinius „manevrus“.

11 val. 45 min. desantininkai užima krašto apsaugos rūmus Vilniuje. Yra sužeistų.

Apie 12 val. užgrobti Spaudos rūmai. Akcijoje dalyvauja šarvuočiai, tankai, desantininkai. Keturi žmonės sužeisti, tarp jų ir moterys.

12 val. 30 min. užimamas krašto apsaugos pastatas Šiauliuose.

13 val. užgrobiamas Kauno vairuotojų mokyklos, kur vykdavo KAD kursai, pastatas.

13 val. 30 min. Vytautas Landsbergis skambina SSSR prezidentui M. Gorbačiovui. Pokalbis neįvyksta, nes prezidentas „pietauja“.

16 val. 30 min. iš Rudaminos į Vilnių išvažiuoja 50 desantininkų tankų. Marijampolės rajone ties Igliauka uždaro kelią į Vilnių. Karinės mašinos iš Panemunės išvyksta į Vilnių.

16 val. 40 min. Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas perskaito protesto notą SSSSR užsienio reikalų ministrui.

18 val. užgrobiamas Medžiotojų ir žvejų draugijos pastatas Vilniuje.

21 val. užimamas Nemenčinės TV retransliacijos centras.

23 val. pranešama, kad kariškiai užgrobė Vilniaus geležinkelio mazgą, sustojo traukinių eismas.

Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti Parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.

Sausio 12 dieną vadovauti kariuomenės veiksmams į Vilnių atvyko generolas Vladislavas Ačialovas

Po karinės jėgos panaudojimo LR AT įsteigė Laikinąją gynybos vadovybę. Šis organas vadovauja karinei, politinei ir informacinei gynybai, kurios tikslas – nutraukti SSSR puolimą ir karą prieš Lietuvą.

1 val. 30 min. Vilniaus gatvėse intensyviai pradeda judėti šarvuočiai ir kitas karinis transportas.

2 val. apsupamas ypatingosios paskirties policijos dalinys, esantis Valakampiuose. 32 Lietuvos vidaus organų darbuotojai pereina į SSSR pajėgų pusę.

4 val. 30 min. puolama Policijos akademija. V. Landsbergis tris kartus bandė susisiekti su M. Gorbačiovu.

11 val. kelyje Porečė–Druskininkai apsuptas KAD postas, žmonės sumušti, išvaikyti.

Trylikos Spaudos rūmuose užgrobtų redakcijų žurnalistai išleidžia bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“.

13 val. atvyko Leningrado delegacija.

14 val. Kaune karinis sunkvežimis, pažeidęs eismo taisykles, užkabino automobilį. Vienas žmogus žuvo, kitas sunkiai sužeistas. Tūkstančiai vilniečių ir žmonės iš visos Lietuvos budi prie Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos komiteto, TV bokšto ir tarpmiestinės ttelefonų stoties.

Žmonių atsiminimai

„1991 m. sausio 12 d. LŽŪA sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarime buvo nutarta organizuoti studentų grupes, norinčias vykti saugoti svarbiausius objektus Kauno rajone. Inžinerijos fakulteto, kuriame aš dirbu, studentai ir dėstytojai nutarė vykti į Juragius saugoti televizijos bokšto. Nuvykę pamatėme, kad lauke ruošiamasi gintis. Išardytas sunkvežimis ir kitos įvairių mašinų dalys, metalo laužas sunešti prie pagrindinio įėjimo į bokštą, kad jomis būtų užremtos durys ir iš lauko pusės kareiviai negalėtų įsiveržti į pastato vidų. Prie pastato rinkosi vis daugiau žmonių. Kai kurie ėjo pėsti, kiti vyko lengvosiomis mašinomis. Atvažiavo ir keletas traktorių, sunkvežimių. Iki 20 val. susirinko keli šimtai žmonių. LRT darbuotojai pranešinėjo apie vis didėjantį pavojų Vilniaus televizijai ir nurodinėjo, kad Kaunas būtų pasirengęs perimti iš Vilniaus TV stoties transliacijas, jei Vilniaus stotis būtų užimta kariškių ir negalėtų transliuoti laidų“.

„Sausio 12-osios vakarą prie bokšto buvo susirinkę kaip niekad daug žmonių. Skambėjo dainos, muzika ,anekdotų vakaronė. Vis dėlto nuotaika buvo nerami. Buvo susirinkę 7-9 tūkstančiai žmonių- ypač daug jaunimo“.

22 val. karinės technikos kolona važiuoja iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus.

„Tarp 22–23 val. buvo pranešta, kad miesto link pajudėjo tankai. Bokšto gynėjai įjungė sireną. Mes stovėjome ratu aplink bokštą. Stovėjau antroje eilėje, pirmoje – daugiausia vyrai. Sirena kaukė

netoli manęs, truputį iš kairės. Netrukus išgirdome pirmuosius dar labai tolimus tankų šūvius. Po to kurį laiką – tyla ir vėl – šūviai. Taip artyn ir artyn. Jau pasimatė prožektorių švysčiojimas tamsių debesų fone, po to išgirdome ir motorų gausmą. Kai laukimo įtampa pasidarydavo pernelyg didelė, pradėdavome skanduoti: „Lie-tu-va! Lais-vė! Lais-vė!“ . Karinės technikos kolona buvo jau prie Sudervės gatvės gyvenamųjų namų. Pasigirdo ypatingai garsūs šūviai“.

AT ir jos pirmininko vardu Lietuvos piliečiai raginami ginti Vyriausybės pastatus. Gyventojai atsiliepė į raginimus: ttūkstančiai žmonių išėjo į gatves ir apsupo Vyriausybės įstaigas. Daugiausia žmonių susitelkė prie TV bokšto ir Respublikos parlamento.

23 val. anoniminė antikonstitucinė grupuotė, apsišaukusi „nacionalinio gelbėjimo komitetu“, paskelbia „.savo pareiga paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje.“

„Pirmasis tankas privažiavo prie pat žmonių ir sustojo. Pavažiavo metrą kitą atgal ir šoktelėjo ant žmonių. Arčiau stovėjusieji įsirėmėme rankomis į tanko korpusą ir traukėmės atgal. Tankas sustodavo, vėl šoktelėdavo. Sukiojosi į šalis, nubarstydamas aplipusius žmones. Pajudėjo ir didindamas greitį ėmė artėti prie užtvaros, kkur stovėjo sunkvežimis su smėliu. Mes spėjome pasitraukti, bet tanko priekyje liko žmogus. Paskutiniu momentu mačiau tik jį vieną. Šis drąsuolis dar sušuko: „Vyrai nebijokite!“ Nemažindamas greičio tankas trenkė į sunkvežimio kabiną. Žmogų matėme dar kelias akimirkas. Su pakelta ranka, sspaudžiamas prie mašinos, jis buvo pakylėtas piestu besistojančio tanko. Paskui žmogus dingo. Tankas, sutraiškęs žmogų, persirito per sunkvežimį“.

Sausio 13 dieną apie 24 val. NGK atstovai kreipėsi į LAT peticija reikalaudami, kad ji atsistatydintų ir būtų įvestas prezidentinis valdymas. Tuo pačiu laiku NGK nutarė paimti kontrolėn Radijo ir TV pastatus.

„Žmonės nustojo giedoję „Marija, Marija“. Už nugaros viena moteris pradėjo garsiai kalbėti rožančių, o visi kartojo antrąją maldos pusę. Staiga tankai ėmė laužti tvorą.“

„Kolona, išlaužusi tvorą, pasuko mūsų link. Mes susiglaudėme, sudarydami kelis gyvus žiedus aplink bokštą. Tanketės apsupo mus, ir jų patrankų vamzdžiai sukiojosi virš mūsų galvų. Sunkieji tankai išsidėstė kas dvidešimt metrų, galingais prožektoriais blizgino žmonėms į akis. Griaudėjo kurtinantys patrankų šūviai. Šiek tiek dešiniau stovėjusi tanketė paskleidė tirštus dūmus. TTada ir prasidėjo ataka. Iš tankečių pasipylė automatų šūvių serijos. Šaudė virš žmonių galvų. Iš tankečių išlindę desantininkai paleido sprogstamuosius paketus į bokšto stiklus virš žmonių galvų ir į pačią minią. Sprogimo bangai nubloškus žmones, desantininkai, daužydami juos buožėmis, prasiveržė prie bokšto“.

„Bokšto jau buvo matyti kareivių siluetai. Pasiektą aukštą jie atžymėdavo išdaužydami langų stiklus. Pro žmones prasiskverbė dar vienas vyriškis praskelta kakta ir svyruodamas, susilenkęs ėjo tanketės link. Sulaikiau ir padėjau nueiti iki laiptelių, kurie vedė į gatvę. Jis sakė, kkad kraujo dėl Lietuvos laisvės negaila. Tuo metu desantininkai pasiekė tą aukštą, kur buvo Lietuvos vėliava, ir nuplėšė ją.“

Radijo ir televizijos centro ir cecho viršininkas Algirdas Ramanauskas iš bokšto nesitraukė jau kelinta diena. Apie pirmą valandą išjungė pagrindinius siųstuvus. Tuo tarpu darbuotojai šturmo laukė trečiajame aukšte. Įjungė sireną, užgesino šviesas- iš tamsos, be kita ko, geriau matyti. Apie tai kas, kas vyksta, A. Ramanauskas telefonu perdavinėjo į Aukščiausiąją Tarybą, deputatui ir žurnalistui Benui Rupeikai. Paskui juos aptiko desantininkai, tą pačią akimirką sudaužė telefono aparatą, o šešis žmones pastatė veidais į sieną. Šeši bokšto darbuotojai turbūt vieninteliai iš Lietuvą gynusių žmonių netyčia tapo ir pergalingo užpuolikų raporto liudytojais: „Vyška vziata! Zadanije vypolneno!“

2 val. nakties kariuomenė užima Radijo ir TV pastatus, TV bokštą. Iš tankų prie TV bokšto ir BTR, važinėjančių po miestą, buvo transliuojamas iš anksto parengtas magnetofono įrašas su J. Jermalavičiaus pranešimu, kad NKG paėmė visą politinę valdžią į savo rankas. NKG vardu buvo skelbiama, kad sausio 13 d. 6 val. 30 min. įvedama komendanto valanda ir Vilniaus komendantu paskiriamas Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras V. Uschopčikas.

„Nors pastatas jau buvo užimtas, kareiviai vis dar šaudė. Po to tankai ar tanketės (mačiau, su vikšrais) dideliu greičiu įvažiavo į aikštę pprie pat pastato, kur stovėjo žmonės, ir ėmė spausti juos prie sienos su vaikų piešiniais. Iš tankų iššokę kareiviai ėmė mušti žmones automatų buožėmis. Šalia mūsų stovėjusios dvi moterys verkė, klykė, prašydamos kareivių nešaudyti į žmones, pagalvoti apie savo motinas“.

„Staiga švystelėjo raudona raketa, ir pasigirdo komanda: „Očistit teritoriju!“ Šalmuoti desantininkai prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie pat mūsų veidų. Tas, kuris mane jau buvo apkūlęs, sušuko: „Atgal, kalės vaike, nušausiu!“ Pasakiau, šauk, sūneli, jeigu motina tau atleis, o man jau tas pats. Desantininkas, riktelėjęs, kad jis neturi motinos, nes jis iš vaikų namų, iššovė pro pat mano ausį. O iš kairės tuo metu trenkė tanko patranka. Pakilo tirštas dūmų debesis. Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį, gerklę, ir mes pradėjome skubiai trauktis. Bėgome atatupsti, veidu į priešą. Tankai patraukė į mus ir pradėjo vaikyti mus tarp medelių“.

„Tiesiai į mus važiavo tanketė. Ji važiavo trūkčiodama. Pradėjome trauktis, ir tada aš pirmą kartą gyvenime pajutau, kas yra sekundė – amžinybė. Mes traukėmės labai ramiai. Be panikos. Kaip sulėtintame kino filme. Pastatas jau buvo užgrobtas. Buvo labai liūdna, nes buvau įsitikinusi, kad mes apginsime“.

3 val. 20 min. pradeda veikti Kauno radiofonas ir televizija (Sitkūnuose).

„Tuo laiku, kada Lietuvos žmonės pakilo į laisvės kkovą, mes gyvenome netoli greitkelio, vedančio Sitkūnų link. Po kruvinosios nakties keletą parų budėjome prie Sitkūnų stoties bokšto. Tai buvo skausmo dienos: visi gedėjo žuvusiųjų, išgyveno dėl sužeistųjų, su nerimu gaudė kiekvieną naujieną iš „karštų taškų“. Tačiau visur jautėme net nepažįstamų žmonių nuoširdumą, broliškumą, vienybę ir neapykantą priešui“.

12 val. 25 min. į Vilnių atskrido SSSR AT delegacija. Aikštėje apie šimtas tūkstančių žmonių: atvyko solidarumo delegacijos iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos.

Mitingas, palaikantis teisėtą valdžią, tęsėsi iki 21 val. Buvo paskelbtas 3 dienų gedulas.

Taline Baltijos stotys ir RSFSR pirmininkas Borisas Jelcinas pasirašo kreipimąsi į JTO generalinį sekretorių Peresą de Kueljerą dėl JTO konferencijos kvietimo Baltijos valstybių problemai sureguliuoti. Talino pasitarime RSFSR AT pirmininkas B. Jelcinas kreipėsi į rusakalbius Pabaltijo gyventojus ir karininkus bei kareivius, esančius tose respublikose bei Rusijos teritorijoje: „Prieš eidami šturmuoti valstybinius objektus Pabaltijo kraštuose, prisiminkite savosios respublikos ir savo liaudies dabartį ir ateitį. Vykdydami įsakymą užimti vyriausybinius objektus ir panaudodami ginklą prieš gyventojus, Jūs tampate tamsių jėgų įrankiu.“

Gydytojų prisiminimai

Greitosios medicinos pagalbos brigados tą vakarą budėjo prie Parlamento, bokšto, Televizijos ir radijo.

Prie bokšto budėjusi gydytoja Zita Mickienė sako, kad žmonės buvo per daug drąsūs. „Atnešė vyriškį – tai buvo A. Kavoliukas

– nieko negalėjome padaryti. Agonija. Dešinis šonas, pilvas išsipūtę, koja nutraukta, kepenys trūkusios, galva sudaužyta. Mirė mūsų mašinoje. Paskui atnešė studentėlį peršautom kojom, pažeistais nervais. O kai pradėjo eiti pro priekines duris – muštos žaizdos, supjaustyti stiklų.“

Ligoninės knygose iki ryto buvo įrašyta 116 pavardžių. Psichologinė įtampa buvo baisinga –

nė vienam gydytojui ar medicinos seselei iki tol, regis, neteko gelbėti žmonių frontuose, o dabar, vos atbėgę į ligoninę, jie pirmiausia išvydo lavonus. Sužeistuosius vis vežė, ir niekas nežinojo, kada bbaigsis tas kruvinų, vaitojančių, žaizdotų žmonių srautas. Daugelis medikų, atskubėję nuo Televizijos ir radijo ar bokšto, nieko nežinojo apie ten likusius savo artimuosius, giminaičius, draugus. Moterys retai kuri įstengė sulaikyti ašaras, tačiau dirbti, nepaisant sukrėtimo, reikėjo greitai, be klaidų ir ilgai.

Gydytojai ankščiau negu prokurorai bei teismo medicinos ekspertai savo rankomis čiupinėjo iš pacientų kūnų ištrauktas garsiąsias išcentruotas 5,45mm kulkas. Su didžiule energija smigdamos į žmogaus kūną, jos vartosi, drasko didelius audinių plotus, kraujagysles, nervus, sukelia stiprų kraujavimą ir šoką. IIšeidama iš kūno kulka palieka baisią, daugsyk didesnę negu jos diametras angą. Jos pasižymi nepaprasta naikinančia galia. Jos sukelia neapsakomas žmogaus kančias ir dažniausiai pasmerkia žmogų neišvengiamai mirčiai.

Tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991m. Sausio 13-osios įvykiai. Jie ppareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo. Tai :

Loreta Asanavičiūtė (1967-1991). Ji nebuvo linksmuolė. Veikiau atvirkščiai–tyki, trapi mergaitė. Virginijus Druskis (1967-1991). Jis nebijojo užsidirbti duoną nešiodamas lentas, nors tos pačios rankos mokėjo surinkti ir spalvotą „Šilelį“.

Darius Gerbutavičius (1973-1991). Darius – be poros mėnesių stalius. Be polinkio į meistrystę, aiškiai turėjo piešėjo gabumų.

Rolandas Jankauskas (1969-1991). Vaikystėje, kol buvo gyvas Rolando senelis, pavasarininkas, apsišvietęs žmogus, jie labai daug laiko praleisdavo kartu.

Rimantas Juknevičius (1966-1991). Paskutiniais savo gyvenimo metais Rimantas labai pamėgo klasikinę muziką, radijo aparatūrą dar anksčiau užsidirbo statybose.

Ignas Šimulionis (1973-1991). Ant kėdės taip ir liko nė sykio nemūvėti nauji džinsai. Jam kažkodėl visai nerūpėjo gražūs drabužiai.

Vidas Maciulevičius (1966-1991). Buvo jautrus. Labai nagingas. Visą laisvalaikį kartu su tėvu ddirbo statybose. Mokėjo mūryti ir pats.

Titas Masiulis (1962-1991). Jis buvo laisvos prigimties žmogus. Gamtininku, kaip pranašauta, netapo, tačiau gamtos harmonija gyveno jo dvasioje.

Vytautas Koncevičius-bokšto gynėjas iš Kėdainių. Buvo doras, turėjo geras rankas.

Algimantas Petras Kavoliukas (1940-1991). Visus drąsino, sakė, kad kariškiai nepuls per žmones, nešaudys į beginklius.

Vytautas Vaitkus. Žemaitis nuo Šilalės. Mėgo daug dirbti, „niekada neturėjo vieno darbo“.

Apolinaras Juozas Povilaitis. Turėjo aukso rankas ir tokį pat būdą. Labai mylėjo Lietuvą, Nepriklausomybę. Ištisom parom lėkdavo prie televizijos bokšto, į Nepriklausomybės aikštę.

Alvydas Kanapinskas ((1952-1991). Gimė Kėdainių rajone. Labai lengvai bendraudavo su žmonėmis. Galėdavo kalbėt valandomis.

Alvydas Matulka. Jis žuvo ne nuo kulkų ar vikšrų-širdis neišlaikė smurto.

Sausio 13d. naktį Sitkūnuose, besaugant radijo stotį, staiga sustojo Juozo Vaidoto širdis.

Apie žmonių drąsą tomis dienomis galėjai išgirsti iš pačių dalyvių, spaudos, kitų informacijos priemonių. Tačiau laikas bėga; nugrimzta į užmarštį kraupūs vaizdai, apgyja dvasinės ir fizinės žaizdos, iš gyvenimo pasitraukia kai kurie įvykių dalyviai, o kiti prisiminimus atgaivina nenoriai. Šiandien prirašyta daug straipsnių, išleista nemažai knygų, kuriose politikai, istorikai, politologai nagrinėja faktinę medžiagą, pateikia situacijos, įvykių, politikų ir visuomenės vaidmens įvertinimą. Mūsų tikslas – užfiksuoti gyvąją atmintį, parodyti jaunajai kartai, kad žmonės, kurie dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, gyvena šalia ir yra mūsų seneliai, tėvai, artimieji. Visi privalome siekti išsaugoti nors dalelę autentiškų prisiminimų. „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“ (Just. Marcinkevičius).

Lietuvos radijo ir televizijos centras okupacijos metu

Visame pasaulyje galioja taisyklė, kad ištikus nelaimei laivo radistas iki paskutinės minutės pasilieka savo darbo vietoje ir siunčia SOS signalus. Lietuvos radistai nepaisydami mirtino pavojaus nepriekaištingai atliko savo pareigą Tėvynei. Jie žinojo – jei nenutils radijas, Lietuva nebus atskirta nuo pasaulio. Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų pastangų ir sumanumo dėka, net ir užėmus TTV bokštą, Vilniuje galima buvo matyti Nepriklausomos Lietuvos televiziją ir visą parą girdėti radijo programą. Lietuvos žmonės tomis dienomis nesiskyrė su radijo imtuvais. Namuose, darbe, gatvėje, parduotuvėje – visur klausėsi žinių. Jos buvo ne mažiau reikalingos už kasdieninę duoną, kad Nepriklausoma Lietuva išgyventų.

LRT darbuotojai pranešinėjo apie vis didėjantį pavojų Vilniaus televizijai ir nurodinėjo, kad Kaunas būtų pasirengęs perimti iš Vilniaus TV stoties transliacijas, jei Vilniaus stotis būtų užimta kariškių ir negalėtų transliuoti laidų.

Daugelis Lietuvos radijo ir televizijos centro darbuotojų yra apdovanoti Sausio 13-osios medaliais. Jie nelaiko savęs didvyriais, o mano, kad tai daryti buvo jų pareiga. Net ir po dešimties metų dauguma jų nelinkę dalytis siaubingais prisiminimais.

Sausio 13 – osios atminimo medalis

Sausio 13-osios atminimo medalis įsteigtas 1991 metų sausio 13 dienai atminti ir skiriamas pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečiams, pasižymėjusiems ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio-rugsėjo mėnesiais.

Sausio 13-osios atminimo medalis – pirmasis atkurtoje Lietuvos valstybėje naujai įsteigtas apdovanojimas. Tai kartu ir pats masiškiausias Lietuvos Respublikos apdovanojimas. Per devynerius metus juo pagerbti apie 3 tūkstančiai Lietuvos bei užsienio piliečių.

Už tvirtą poziciją Lietuvos atžvilgiu, parodytą 1991 metais, medalis įteiktas ir pirmajam Rusijos Prezidentui Borisui Jelcinui. Juo apdovanoti ir kiti Lietuvos nepriklausomybei ppritarę bei konkrečiais veiksmais ją parėmę užsienio šalių politiniai veikėjai.

„Sausio 13-osios naktis liko šviesesnė už dieną, bent jau tiems, kurie tada budėjo ir veikė, kurie bėgo ne tolyn nuo mirties pavojaus, o artyn prie jo .“ (Vytautas Landsbergis).

Naudota literatūra:

1) internetas: http://www.president.lt/ordinai/s13amedalis.phtml

http://day.lt/straipsniai/laisves_gyneju_diena

http://www.genocid.lt/Leidyba/9/inga.htm

2) knygos: „Naujųjų laikų istorija“(vadovėlis 10 kl.)

„Gyvoji barikada“(Edmundas Ganusauskas)