AE radiacinė sauga
Turinys
ĮVADAS
I. AE KATASTROFOS………………… 4
RADIACINIAI ŠALTINIAI IR JŲ POVEIKIS………. 5
RADIACINĖ SAUGA……………….. 6
1. Darbuotojai……………………. 6
2. Gyventojai…………………… 6
RADIACINĖS SAUGOS ISTORIJA……………… 7
II. ATOMINĖ ENERGIJA IR APLINKA……………… 7
PRIEMONĖS ĮVYKUS REAKTORIAUS AVARIJAI…… 8
IŠVADOS
LITERATŪRA
ĮVADAS
XX a. į žmonijos istorija įeis ne tik kaip kosmoso užkariavimo ir atomo panaudojimo taikingiems bei karo tikslams pradžia, bet ir kaip neregėto masto karų, katastrofų, gaivalinių nelaimių laikas. Žmonės su¬kūrė tiek įvairių ginklų, pavojingų medžiagų bei technologijų, kad kyla reali grėsmė tolesnei žmonijos būčiai.
Šiuolaikiniame gyvenime elektra yra būtina: mūsų na¬muose ji naudojama vvirti ir šildyti, ji maitina skalbimo mašinas, televizorius ir taip toliau. Mes labai priklau¬some nuo elektros energijos, ir kai jos nėra, mūsų gyve¬nimas griūva. Gauname elektrą iš centrinių elektrinių, kurių daugelis kūrenamos anglimi, nafta ar dujomis. Siekdamos patenkinti didėjantį energijos poreikį, dau¬gelis šalių papildo savo reikmes naudodamos atominę energija.
Šiandien Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė, apie 200 įmo¬nių, gamyboje naudojančių stipriai veikiančias nuodingąsias medžia¬gas, taip pat Kauno hidroelektrinė, daug naftos ir duju saugyklų — jose visose gali susidaryti ypač pavojingos aaplinkybės. Yra nemažai ir kito¬kių objektų, kuriuose, įvykus avarijai, kiltų grėsmė tūkstančiams žmo¬nių, būtų padaryta didžiulė žala šalies ūkiui ir aplinkai. Pavojinga ir transporto (ypač geležinkelio), visapusiškai pasenusių įmonių būklė, čia taip pat gali įvykti didesnių ar mažesnių avarijų. 1992 mmetų vasaros gaisrai miškuose ir durpynuose — taip pat skaudžios pamokos. Nerei¬kia pamiršti, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybe ir siekiant politiš¬kai bei ekonomiškai įsitvirtinti pasaulyje, prieš mūsų valstybę gali būti imtasi veiksmų, keliančių grėsmę jos saugumui. Lietuvos geografinė padėtis verčia manyti, jog mūsų valstybės teritorija gali tapti karinių susirėmimų židiniu. Juk esame Europos kryžkelėje.
Turint galvoje visus čia suminėtus pavojus žmogui ir aplinkai, vi¬suomenė turi būti tinkamai pasiruošusi. Tam tikslui Lietuvoje 1991 m. lapkričio 23 d. buvo patvirtinta civilinės saugos sistema.
Lietuvos Respublikos civilinė sauga — tai valstybės gynybos ir val¬dymo sistemos dalis, apimanti šalies gyventojų apsaugą taikos ir karo metu, visuma specialių priemonių ir veiksnių gyventojams ir materiali¬nėms bei kultūrinėms vertybėms apsaugoti pavojaus sąlygomis. Civili¬nės saugos veiksmuose aktyviai turi dalyvauti visi gyventojai.
I. AE katastrofos
Katastrofa (katastrofinis įvykis ar reiškinys) — nelaimė, kurios metu miršta dešimtys žmonių, būna šimtai sužeistųjų, tenka evakuoti per pusę tūkstančio gyventojų, turto nuostoliai skaičiuojami dešimtimis milijonų litų, o aplinkai padaromas ilgalaikis neigiamas poveikis, transporto ūkyje vertinama kitaip, pavyzdžiui, geležinkelio katastrofa vadinama su eismu susijusi avarija, kai žūsta nors vienas žmogus. (1,14)
Černobylio avarijos ir gaisro metu žuvo 30 žmonių iš ugniagesių ir gelbėjimo komandų, kurios išgelbėjo kitus reaktorius ir užgesino liepsną. Sprogimo metu žuvo du žmonės, 28 netrukus mirė ddėl gautų didelių dozių. Per dešimtį metų po avarijos mirė dar 10 gel¬bėjimo komandos narių. Vėjas išnešiojo radioaktyviąsias medžiagas daugeliu krypčių, ir netrukus po šios ava¬rijos per 40 000 Pripetės gyventoju teko evakuoti. Gerokai daugiau žmonių apšvitino radioaktyviosios iškritos daugelio kilometrų spinduliu didelėse SSRS teritorijose. Pir¬maisiais metais buvo evakuota daugiau kaip 116000 žmonių. Kai kurie buvo iškeldin¬ti po du kartus; vėliau teko evakuoti dar 50000 ir 200000 žmonių. Žmonėms ši ava¬rija sukėlė daug rūpesčių ir nepatogumų: jie nebegalėjo dirbti žemės, vaikams buvo draudžiama išeiti i lauką, daugelis valstiečių negalėjo valgyti ar parduoti savo ūkio produktų. Černobylį supančių vietovių gyventojai gavo dideles apšvitos dozes, radio¬aktyvusis jodas apšvitino jų skydliaukes. Tarp Baltarusijoje gyvenančių vaikų užre¬gistruotas padidėjęs skydliaukės vėžio susirgimų skaičius. Iki 1996 metų penki vaikai mirė. Nors ligos prigimtis dar ne visiškai aiški, manoma, kad per artimiausius dešimt metų tūkstančiai žmonių gali susirgti skydliaukės vėžiu ir kad tam prireiks ankstyvosios diagnostikos bei gydymo. Per pirmuosius penkerius metus po avarijos didžiausia efektyvinę apšvitos dozė Eu¬ropoje buvo 0,65 mikrosiverto Austrijoje, maždaug iki 6 mikrosivertų Portugalijoje. Šios dozės yra nedidelės palyginus su metinėmis gamtinio fono sąlygojamomis dozė¬mis. Po avarijos Europoje keletą metų galiojo apribojimai pardavinėti ir vartoti kai kurių rūšių maistą. Sunkiausias poveikis sveikatai po aavarijos buvo daugelio žmonių gyvenimų suardymas. Daug žmonių patyrė sunkų nervinį stresą dėl gresiančios eva¬kuacijos ir jonizuojančiosios spinduliuotės baimės. Po Černobylio avarijos radioaktyviosios medžiagos išplito didelėje teritorijoje ir, kaip manoma, sukėlė didelę grėsmę aplinkai. Išmetos po daugiamečių branduolinių bom¬bų sprogdinimų JAV, Kinijoje ir SSRS viršijo Černobylio išmetu kiekį 17 kartų, ta¬čiau tokio poveikio sveikatai nestebėta niekur pasaulyje. Černobylio avarija susilaukė atgarsių visame pasaulyje, todėl kai kurios vyriausybės pakeitė savo politiką atominės energetikos atžvilgiu. RBMK reaktorių modelis nėra priimtinas Europos Bendrijos šalims. Ir dabar aptinkami reaktoriaus konstrukcijos trūkumai. Veiksmai, kurių buvo imtasi SSRS siekiant sumažinti išmetu kiekį, turėjo įtakos daugelio SSRS žmonių sveikatai. Dėl šių veiksmų apšvitos dozė sumažėjo, nors vėlyvųjų jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio sveikatai reiškinių pavojus vis dar išlieka. Avarija buvo 7, aukščiausiojo Tarptautinės branduolinių avarijų skalės lygio. Tai buvo pati didžiausia atominės elektrinės avarija pasaulyje.
• Siekiant išvengti radioaktyviųjų medžiagų patekimo į aplinką, numatomos sau¬-
gos priemonės reaktorių avarijų atvejais.
• Černobylio avarija buvo didžiausia branduolinė avarija pasaulyje.
• Veiksmai, kurių buvo imtasi siekiant užkirsti kelią radioaktyviųjų medžiagų pa-
tekimui į aplinką, turėjo įtakos gyventojams.
• Vėlyvųjų jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio reiškinių buvo ne tiek daug,
kaip tikėtasi, tačiau monitoringas dar tęsiamas.
• Naudojantis Tarptautine branduolinių avarijų skale galima įvertinti bet kokios
avarijos dydį.
Labiausiai pavojinga Lietuvai — Ignalinos atominė eelektrinė. Joje yra du reaktoriai, kiekvieno jų projektinė galia — 1500 MW. Tai tik elektrinė galia. Šiluminė vieno reaktoriaus galia gali būti net 4800 MW. Reaktorių konstrukcija panaši į sprogusio Černobylio AE ketvirtojo reaktoriaus.
Didelės avarijos metu iš reaktoriaus išsiveržusios radioaktyviosios medžiagos užterštų elektrinės apylinkes. Numatoma, jog tikrai pavojin¬gas užteršimas galimas 30 km, stiprus — 130 km atstumu. Toks įvykis keltų grėsme ir visai Lietuvai.
Smarkus AE priešininkas akademikas M. Lemeševas pa¬brėžia, kad tragedija yra ta, jog šėtoniška taikaus atomo panaudojimo idėja kai kurių šalių vyriausybių buvo iškelta į visos ūkinės politikos rangą. Jau l0 metų praėjo po Černobylio katastrofos, o jos padariniai ne šiaip sau juntami, bet vis baisesni. Tebedaugėja apšvitintų žmonių, pra¬randamos užterštos žemės. Nukentėjo ne tik 35 km zona aplink AE, bet ir daugelis Ukrainos, Baltarusijos bei Rusijos sričių. Radioaktyvusis debesis praslinko net virš Korėjos, Japonijos, JAV, Ramiojo vandenyno salų. Daugiau kaip 5 milijonai žmonių ir dabar tebegyvena pavojingos radiacijos zonoje. Ne pačiais naujausiais duomenimis, yra per 600 000 apšvitintų ir sunkiai sergančių žmonių, dalyvavusių kovoje su Černoby¬lio pabaisa. Per 20 tūkstančių jau mirė, kitų ateitis neaiški. Nukentėjo daugiau kaip 700 000 vaikų iki 14 metų amžiaus. Gimsta nesveiki kūdi¬kiai, — ir šitaip bus daug metų, nes
mažos radiacijos dozės sukelia ge¬netinius pakitimus ateinančiose kartose.
Radiaciniai šaltiniai ir jų poveikis
Ekonominiu požiūriu atominės elektrinės nėra labai naudingos, jos negali varžytis nei su šiluminėmis elektrinėmis, nei su hidroelektrinė¬mis, ekologiniu požiūriu jos kelia mirtiną pavojų visoms gyvybėms. Tokių elektrinių priežiūra, atlieku laidojimas kainuoja brangiau negu naujos AE statyba, o kur dar išlaidos, reikalingos avarijų šalinimo dar¬bams. Iš tikrųjų AE vietoj įprasto garo katilo, kūrenamo anglimis, ma¬zutu ar dujomis, įtaisytas branduolinis reaktorius, kuris labai sudėtin¬gu ir labai pavojingu būdu gamina. tuos pačius ggarus, kurie ir suka generatorių turbinas. Viską susumavus paaiškėja, kad atominių elek¬trinių nuostolingumas apie 8 kartus didesnis už šiluminių elektrinių nuostolingumą.
Fizikas S. Aleksejenka teigia, kad yra mažiausiai 18 priežasčių, dėl kurių reikėtų uždaryti AE, štai keletas jų:
— dar nepakankamai žinoma apie atomo sandara, todėl ir ateityje
galimi visokie netikėtumai;
— nėra galimybių numatyti cheminių reakcijų krypties, jeigu jose
dalyvauja daugiau kaip trys elementai;
— negalima 100 procentų išvengti AE avarijų;
— negalima išvengti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio AE
dirbantiems žmonėms (aptarnaujančių darbuotojų AE daug, pvz.,
Ig¬nalinos AE ddirba per 4000 žmonių);
— apšvitinti žmonės neišgydomi;
— neįmanoma perdirbti radiacinių atliekų į nekenksmingus chemi¬nius
elementus;
— užterštų radiacija žemių negalima naudoti tūkstančius metų;
— nėra galimybių prognozuoti žemės drebėjimų, o jie labai pavojin¬gi AE;
— AE neapsaugotos nuo teroristų, nuo priešo veiksmų, įvykus kari¬niam konfliktui, ir t.t.(1,98)
Taigi aatominė energetika yra tiesioginė branduolinio ginklo gamini¬mo tąsa. Tai, kas buvo sukurta žmonėms naikinti, niekaip negali būti jiems naudinga. Pasaulis turėtų nustoti domėtis atomine energetika ir naudoti kitus energijos šaltinius, kurių yra pakankamai, taip pat ir Lietu¬voje (geoterminiai šaltiniai, vėjo, Saulės, bangų energija, mikrohidroelektrinės ir kt.).
Ignalinos atominėje elektrinėje veikia du RBMK-S500 tipo galin¬giausi pasaulyje reaktoriai (jų šiluminė galia — 4800 MW, elektrinė — 1500 kW). Elektrinė turėtų būti uždaryta 1998—2008 metais. Nors įpras¬tai veikianti elektrinė neteršia aplinkos daugiau negu leista, tačiau ava¬rijų nuolat įvyksta, taigi grėsmė Lietuvos ir gretimų valstybių gyvento¬jams visą laiką išlieka. Gerai, kad Lietuvoje kiekviena dieną daugiau kaip 450 vietų tikrinamas radiacijos lygis (foninis lygis Lietuvoje nu¬statytas 10—20 mR/h). Jeigu kur nors jis būtų didesnis kaip 30 mmR/h, apie tai tučtuojau būtų pranešta civilinės saugos tarnyboms.
Didžiausias apšvitos dozes gauna žmonės, dirbantys atominės pra¬monės objektuose. Tai profesinės dozės, jos truputį didesnės. Daugiau¬sia spindulių tenka techniniams darbuotojams, mažiau — administraci¬jai, operatoriams ir dozimetrininkams. Gauna spindulių ir medicinos dar-buotojai, įmonių darbuotojai, dažnai net to nežinodami. Spinduliuojami mokslininkai, stomatologai, farmacininkai, laborantai, rentgenologai, ka¬riškiai, lakūnai ir kt.
1964 m. tabake buvo aptiktas polonis-210, tačiau visuomenė apie tai sužinojo tik devintojo dešimtmečio pabaigoje. Dabar jau įrodyta, kad cigaretėse yra radioaktyviųjų medžiagų, kurios patenka per pplačiai var¬tojamas tabako plantacijose fosfatines trąšas. Jose yra nemažai urano, patenkančio į tabako stiebelius ir lapus. Ant lapų dar nusėda radono, kuris greitai virsta radioaktyviuoju švinu. Visa tai patenka į cigaretes ir kartu su jų dūmais — į rūkančiųjų plaučius ir ten lieka visam laikui, ardydami lasteles ir silpnindami atsparumą. Nustatyta, kad jeigu žmo¬gus kasdien surūko pusantro pakelio cigarečių, tai per metus jis gauna dozę, apytikriai lygią tai, kurią gautu 300 kartų peršvietęs plaučius rent¬geno spinduliais.
Neseniai cigarečių dūmuose buvo surasti radis-226, švinas-210 ir kalis-40. Nereikia pamiršti ir priverstinai rūkančių žmonių, t.y. tų, kurie sėdi viename kambaryje su rūkančiaisiais.
Yra ir kitų žmogaus sukurtų spinduliavimo šaltinių: laikrodžių su šviečiančiomis skalėmis ir rodyklėmis, radiacinių gaisro signalizatorių, radiacijos matavimo prietaisų ir kt. Tačiau jų spinduliavimas nedidelis.
Radiacinė sauga
Dabartiniu metu ICRP laikosi nuomonės, jog tikimybė, kad l siverto doze (panašią dozę gavo japonai, išlikę gyvi po atominės bombos susprogdinimo) apšvitintas asmuo mirs nuo vėžio, yra nuo 25 iki 30%. Natūrali susirgimo vėžiu tikimybė yra 25%. Tai atsitiktinio reiškinio arba mirties nuo vėžio tikimybė. Taigi, l siverto dozė skeliamas papildomas pavojus vidutiniam žmogui sudaro 5%. Per trumpą laiko tarpą gavus apšvitą didesnėmis dozėmis, po kelių dienų ar savaičių po apšvitos gali rastis dar ir kitoks, vadinamasis nnulemtasis reiškinys. Mažesnės nei 1 Sv dozės pagrindinis poveikis sąlygo¬ja papildomą susirgimo vėžiu tikimybę. Šis vėžys bus pastebėtas po tam tikro laiko tarpo ir vystysis taip pat, kaip vystosi tokio pat tipo normalus vėžys.
Bet kokia žmogaus veikla savaime sukelia tam tikrą pavojų, ir ICRP numatė priimti¬ną pavojų, remiantis kuriuo nustatomos jonizuojančiosios spinduliuotės dozės ribos. Šios ribos nustatytos, kad būtų naudojamos ICRP radiacinės saugos sistemoje, ku¬rios tikslas yra pasiekti reikiamus saugumo standartus pernelyg netrukdant naudoti jonizuojančiąja spinduliuote. Europos Sąjunga pritaikė šią sistemą Europos Tarybos direktyvoje „96/29 Euratom“, kuri privaloma visose Europos Sąjungos šalyse. (2,122)
Darbuotojai.
ICRP rekomenduoja dirbtinės spinduliuotės dozės ribojimo sistemą, pagrįstą priim¬tina pavojaus tikimybe. Ši tikimybė darbuotojams per metus yra 1:1000, jei tik pavo¬jui sumažinti taikomos visos prieinamos saugos priemonės. ICRP įvertino, kad pavo¬jaus tikimybė žmonėms nuo 18 iki 65 metų yra 4% (1:25) vienam sivertui. Rekomen¬duojama metinė dozės riba yra 20 mSv. Tokios dozės sąlygojamo pavojaus tikimybė yra l mirtis tarp 1250 žmonių.
Ši riba taikytina tik darbingam amžiui ir nustatyta atsižvelgiant į kitus pavojus, pavyz¬džiui, nemirtinas vėžio formas. Galime palyginti apšvitos keliamą pavojų darbuotojui su pavojumi, su kuriuo susiduria tolimojo plaukiojimo žvejys. Jam tikimybė žūti yra 1:850. ICRP rekomenduojama 20 mSv dozės riba yra vidutinė ppenkeriems metams.
Tikimybė darbuotojui, kurio gaunama dozė yra tokio dydžio, per visą darbo laikotar¬pį susirgti mirtinu vėžiu yra 1:25. Remiantis optimizacijos principu, vadinamu ALARA, reikalaujama, kad jonizuojančiosios spinduliuotės dozės būtu kuo žemes¬nės.
Gyventojai.
ICRP nustatė, kad vieno gyventojo mirties tikimybė, lygi 1:100000000 per metus, yra labai maža, tuo tarpu tikroji mirties tikimybė yra 1:10000.
Gyventojų amžius gali būti pats įvairiausias, tad jiems taikoma nominali 5% pavojaus tikimybė l sivertui. Mirtinos vėžio ligos išsivystymo tikimybė, gavus l mSv doze, yra 1:20000. Gaunant tokią dozę kasmet visa, gyvenimą, tikimybė mirti nuo vėžio bus lygi 1:250.
Išlieka ir kitų po tam tikro laiko tarpo pasireiškiančių nemirtinų vėžio formų bei poveikio paveldimumui tikimybė, tačiau pavojaus tikimybė neviršija 1:10000 per me¬tus. ICRP rekomenduojama dozės riba gyventojams yra l milisivertas per metus. Didesnė dozė atskiram asmeniui leidžiama esant ypatingoms aplinkybėms. Tuomet metinis vidurkis imant 5 metų laikotarpį turi neviršyti l milisiverto.
Gyventoju dozės riba yra žemesnė iš dalies dėl to, kad vaikai ir moterys yra gerokai jautresni apšvitai, ypač dar negimė vaikai. Vaisiaus sauga svarbiausia paties jautriau¬sio laikotarpio metu, tarp 8 ir 15 nėštumo savaičių. Hirosimoje ir Nagasakyje stebė¬tas vaikų, šioje stadijoje apšvitintų didelėmis dozėmis, protinis atsilikimas. Nėščio¬sios pilvo sritis rentgeno spinduliuote neturi būti
švitinama, jei tik to labai nereikia.
Radiacinės saugos istorija
Rentgenui atradus rentgeno spinduliuote, netrukus ji buvo pradėta taikyti medici¬noje. Deja, daug gydytojų ar radiologu ėmė sirgti. Netrukus buvo nustatyta, kad per¬nelyg didelė apšvita žmogui yra žalinga. 1928 metais ieškant šios problemos sprendi¬mo būdų buvo įkurta Tarptautinė radiologinės saugos komisija (ICRP). Jau minėta, kad jonizuojančioji spinduliuote, spinduliuojama iš žemės ir iš kosmoso, yra įprastinė mūsų gamtinės aplinkos dalis. Neutronais, susidarančiais branduoliniuose reaktoriuose (apie neutronus bus kalbama vėliau) radioaktyvumą kuria ir žmogus. MMatomoji šviesa, infraraudonoji spinduliuote ir keletas kitų spinduliuotės rūšių, tiek dirbtinių, tiek gamtinių, nesukelia jonizacijos, tačiau gyviesiems audiniams gali kenkti, todėl irgi privalo būti kontroliuojamos. Taigi tiek jonizuojančiosios, tiek nejoni¬zuojančiosios spinduliuotės, tiek gamtinių, tiek dirbtinių šaltinių kontrolė yra būtina visuomenės sveikatos apsaugos sąlyga.
II.ATOMINĖ ENERGIJA IR APLINKA
Branduolių dalijimosi produktai yra radioakty¬vūs ir keletas barjerų trukdo jiems patekti į aplinką. Atominei elektrinei dirbant nor¬maliai, į aplinką patenkantys radioaktyviųjų medžiagų kiekiai yra nedideli, tad vidu¬tinė gyventojų dozė yra 0,002 milisiverto per metus, oo jos sąlygoto pavojaus tikimybė yra labai nedidelė – 1:10000000 per metus.(2,161) Dides¬nes apšvitos dozes gali gauti žmonės, gyvenantys šalia atominių elektriniu. Jei avari¬jos metu į aplinką patenka radioaktyviosios medžiagos, daugybe būdų su maistu jos gali patekti į mūsų organizmą. RRadioaktyviosios medžiagos gali keliauti oru ar vandeniu ir jos gali kauptis kai kuriose augaluose ar gyvūnuose, prieš patekdamos į maistą. Šiluma, susidaranti reaktoriuje, privalo būti tinkamai pašalinama ir ne tiktai pritaikoma kaitinti į turbogeneratorių tiekiamam garui, bet ir palaikyti reikiamai urano temperatū¬rai. Uranas yra atvėsinamas skysčiu, kuris pašalina šilumos perteklių. Tai reaktoriaus aušiklis, kuriuo paprastai būna vanduo, tačiau kartais tai gali būti dujos, pavyzdžiui, anglies dvideginis CO2. Kai tam naudojamas vanduo, jis gali būti ir lėtikliu, ir aušikliu. Darbuotojų ir visuomenės sauga svarbi kiekvienoje pramonės sri¬tyje. Atominės elektrinės yra labai dideli agregatai. Jos supro¬jektuotos labai rūpestingai ir turi būti valdomos laikantis la¬bai griežtų reikalavimų. Bet koks didelis radioaktyviųjų me¬džiagų šaltinis gali kelti pavojų, medžiagoms atsitiktinai išsi¬veržus į aplinką. Atominių elektrinių aavarijų buvo nedaug, didžiausia avarija įvyko Černobylyje 1986 metais. Ką daryti įvykus reaktoriaus avarijai Europos Sąjungoje yra numatyta Europos Sąjungos direktyvoje „96/29 Euratom“, kurioje reika¬laujama paruošti atitinkamus apsaugomosios veikios planus. Tam būtina tinkamai apmokyti grupes žmonių, kurie dalyvaus ap¬saugomojoje veikloje. Pasiruošimas turi būti nuolat tikrinamas.
PRIEMONĖS ĮVYKUS REAKTORIAUS AVARIJAI
„96/29 EURATOM“ direktyvoje iš Europos Sąjungos valstybių reikalaujama imtis būtinų atsakomųjų priemonių įvykus radiacinėms avarijoms arba tais atvejais, kai žmonės švitinami dėl seniau įvykusių avarijų. Pagal šią direktyvą apsaugomosios veik¬los reikia iimtis tik tada, kai spinduliuotės sąlygojama žala pakankamai sumažės, t.y. kai apsaugomojoje veikloje dalyvaujantiems žmonėms padaryta žala ir su veikla susi¬jusios sąnaudos bus pateisinamos. Apsaugomosios veiklos pobūdis ir jos trukmė turi būti optimalūs, t. y. tokie, kad žala sveikatai kuo labiau sumažėtų. Europos Sąjungos šalyse būtina įvertinti avarijos padarinius priklausomai nuo radioaktyviųjų medžiagų išplitimo ir galimų apšvitos dozių.
Remiantis „96/29 EURATOM“ direktyva numatyta apsaugomosios veiklos sistema, kurioje reikia imtis priemonių paties šaltinio spinduliuotei arba radionuklidų pateki¬mui į aplinką sumažinti arba sustabdyti.(2,162) Siekiant sumažinti gyventojų apšvitą radio¬aktyviosiomis medžiagomis būtina imtis aplinkosaugos priemonių, o gyventojai patys taip pat turi naudoti saugos priemones apšvitai sumažinti. Turi būti imamasi priemo¬nių avarijos metu nukentėjusiesiems gydyti. Jeigu apšvita ilgalaikė, turi būti pažymi¬mos užterštos vietos, jose atliekami matavimai, ribojamas patekimas į užterštąją teri¬toriją ir numatoma, kokios apsaugomosios veiklos reikia imtis. Apsauginės priemo¬nės yra slėptuvių naudojimas, evakuacija, jodo profilaktika, užteršto maisto naudoji¬mo apribojimas ir vandens kokybės kontrolė. Papildomos skubios priemonės yra įva¬žiavimo į užterštą zoną ir išvažiavimo iš jos kontrolė, asmeninės apsauginės priemo¬nės ir rūbų dezaktyvavimas.
IŠVADOS
Sauga yra per daug svarbi tema, kad apie ją būtų kalbama remiantis emocijomis ir išankstinėmis nuostatomis. Būtina remtis objektyviais kriterijais, kuriuos galima apskaičiuoti ir pateikti absoliučiais įvertinimais. Daugelyje technikos sričių (pvz., ttransporto) tokie kriterijai yra nustatomi naudojant praeityje susikaupusių įvykių duomenų bazės statistinę analizę. Toks būdas netinka branduolinei energetikai, nes praeityje įvykęs avarijų skaičius yra per mažas. Todėl buvo sukurtas metodas, leidžiantis pagal komponentų gedimų duomenis ir visapusišką analizę nustatyti du avarijų aspektus – įvykių tikimybę ir tų įvykių pasekmes. Šių dviejų rodiklių kombinacija visiems galimiems avariniams įvykiams duoda matą, kurį galima panaudoti skirtingų atominių elektrinių ir reaktorių tipų saugos palyginimui.
Išsamios tarptautinių ekspertų Ignalinos AE studijos nustatė, jog šie tikimybinės rizikos analizės rodikliai modifikuotai (po „Černobylio“) Ignalinos AE yra sulyginami su vakarietiškų reaktorių rodikliais. Pažymėtina, jog Ignalinos AE yra vienintelis RBMK tipo reaktorius, kuriam atliktas toks palyginimas.
Šią itin svarbią išvadą verta aptarti kiek detaliau. Netvirtinama, jog Ignalinos AE yra identiška vakarietiškiems reaktoriams. Grafitą lėtikliui naudojantis kanalinio tipo reaktorius savo konstrukcija skiriasi nuo vakarietiškų BWR tipo reaktorių. Šių skirtumų pasekmių detalios analizės dokumentacija yra labai išsami. Apsiribokime bendresnio pobūdžio išvadomis.
Tikimybė jog atsitiks koks nors trikdantis įvykis (pvz., vamzdžio trūkis, vožtuvo gedimai ir pan.), Ignalinos AE yra didesnė nei atitinkamiems vakarietiškiems BWR reaktoriams. Objektyvi to priežastis yra didesnis jėgainės sudėtingumas (žymiai didesnis vamzdžių, vožtuvų bei su jais susijusios įrangos skaičius) ir žemesnis sovietų projektavimo ir statybos kokybės lygis.
Tačiau ttarptautinė analizė nustatė, kad Ignalinos AE yra stebėtinai atspari ir didžioji dauguma sutrikimų neprives prie kuro rinklių perkaitinimo bei ten susikaupusių radioaktyvių medžiagų. išmetimo iš jų (pažymėtina, radioaktyvios medžiagos pasklis kuro rinkelėje, bet nebus išmestos į aplinką. Išmetimas į aplinką reikalauja papildomo gedimo).
Šis atsparumas taip pat turi objektyvias priežastis. Tai lemia kanalinė reaktoriaus konstrukcija, kuri riboja šilumnešio praradimo avarijas iki vienetinio kanalo, žymiai didesni aktyviosios zonos tūriai ir, tuo pačiu, geresnes aktyviosios zonos galimybes „pakelti“ energijos srauto svyravimus (tai reiškia, jog sutrikus vandens tiekimui, temperatūra kyla lėčiau), didesnis vertikalus pakilimas (didesnė varomoji jėga natūraliai cirkuliacijai), didesni vandens tūriai pirmame kontūre ir virš aktyviosios zonos bei didelis perteklinis faktorius, kuriuo sovietinių reaktorių projektuotojai kompensavo žemesnę valdymo kontrolę.
Atsižvelgiant į visus šiuos faktorius, galima teigti, jog avarijų tikimybė bei jų pasekmės yra palyginamos su įvertinimais, gautais vakarietiškiems reaktoriams.
Po Černobylio avarijos buvo atlikta Ignalinos AE įrengimų modifikacija, siekiant užtikrinti, kad visų darbo režimų metu reaktyvumo koeficientas būtų neigiamas. Šiuos pakeitimus sudaro valdymo strypų modifikacija, papildomų sugėriklių įvedimas, greito reaktoriaus stabdymo sistemos sukūrimas ir darbo procedūrų, susijusių su aktyviosios zonos valdymu, pagerinimas.
LITERATŪRA
1. Civilinės saugos pagrindai. Autorių kolektyvas: K.Baikštys, M.Beinoravičius, K.Burneika,R.Kisieliūnas,V.Mankevičius, R.Ožalinskas, V.Palubinskas, A.Sinius, P.Šibilskis, G.Trukanas. Vadovas-A.Milašauskas. “Meralas”, Vilnius.,1996.-98 p.
2. Spinduliuotė ir radiacinė
sauga. “Presvika”, Pamėnkalnio g.25-11, 2001 Vilnius,
Lietuva-162p.
