aplinka ir zmogus

1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro).

Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje. Labiausiai išsivystę organizmai gyvena ten kur susikerta visos šios sferos: apatiniuose oro, viršutiniuose dirvos ir vandens sluoksniuose. Bendra gyvųjų organizmų masė – 2.4*1012 tonų. Biosferos nėra griežtai apibrėžtos. Remdamiesi mmokslo ir technikos laimėjimais, gyvenamoji erdvė yra pastoviai plečiama (pvz : gyvieji organizmai kosminiais laivais iškeliami toli už biosferos ribų)

2.Biosferos apsauga.Biosferos apsaugos problema yra nepaprastai sudėtinga, kompleksinė ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais: planeta žalojama ardant natūralų landšaftą- statant miestus ir gyvenvietes, kasant kalnus, naikinant miškus, tiesiant kelius ir t.t. Gamta yra nepaprastai teršiama visoje planetoje. Per paskutinįjį šimtmetį išnyko šimtai gyvunijos rūšių, ties išnykimo riba dar yra apie 1000 rūšių. Biosfera jau praktiškai pati negali apsivalyti. Visas šias pproblemas turi spręsti pats žmogus. Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai naudojami visuomenės reikmėms tenkinti.gamtos ištekliai skirstomi į 1. Sąlygiškai neišsenkančius, 2.Atsikuriančius 3.Senkančius. Didelė tarptautinė problema yra nevienodas gamtos išteklių ir jų vartotojų pasiskirstymas. Kadangi ištekliai senka, tai itin svarbu jjuos racionaliai naudoti ir saugoti. Racionalus gamtos išteklių naudojimas labai susijęs su gamtos apsauga.

3.Energijos apykaita Energija- materijos judejimo matas, sistemos gebejimas atlikti darba. Pagal judejimo formas energija skirstoma i mechanine, silumine, elektros, magnetine, elektromagnetine, gravitacine ir branduoline. Energijos savybes ir jos kitima ekosistemose galima apibudinti dviem termodinamikos desniais. Pirmasis desnis aiskina,kad eneregija gali pereiti is vienos formos i kita. Bet negali is naujo susidaryti arba isnykti. Sistemai pereinant is vieno buvio i kita, jos energijos pokytis tiksliai atitinka su ta sistema saveikaujanciu kunu energijos padidejima arba sumazejima..Antras desnis nusako vykstanciu termodinaminiu procesu krypti: pereinant is vienos energijos formos i kita, kiekviena karta prarandama didesne dalis potencines energijos, ji issisklaido.

Visi gyvybiniai procesai musu planetoje vyksta pereinant is vienos energijos formos ii kita, Ji gaunama saules sviesos pavidalu ir zemes pavirsiuje paverciama silumine energija. Taigi gyvybes esme sudaro nuolatiniai energijos ir medziagu apykaitos procesu kitimai: augimas, sudetingu cheminiu medziagu sinteze ir ju irimas.

4.Ekologijos tyrimų objektas ir metodai .Ekologija – biologijos mokslo šaka, tirianti organizmų ir gyvosios aplinkos santykius, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, aukštesnio nei organizmas lygio biologines sistemas. Ekologija nagrinėja rūšies, augalų ir gyvūnų bendrijų, ekosistemų organizaciją, raidą, tiria medžiagų ir energijos apykaitos gamtoje specifiką, gamtinės atrankos,adaptacijų,ekogenezės, evoliucijos mechanizmą. Ekologija, kkaip ir visas moxlas remiasi dialektikos principais, pagal kuriuos visi gamtos reiškiniai siejasi ir vienas kitą veikia. Pagrindinis eko0logijos tyrimų metodas,populiacijų, biocenozių, ekosistemų racionalios eksplotacijos ir apsaugos teoriniai pagrindai remiasi gretimų mokslo šakų- botanikos, zoologijos,fiziologijos, genetikos geologijos- sinteze, naudoja lyginamuosius, aprašomuosius, variacinėje statistikoje, tikimybių teorijoje, kibernetikoje taikomus metodus.

5.Ekosistema Ekosistema – tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai, kartu su abiotine aplinka sudarantys vieningą kompleksą, jame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o ši biosistema vystosi toliau, prisitaikydama prie konkrečių aplinkos sąlygų. Taigi ekosistema – vieningas darinys, apimantis ne tik organizmus, bet ir visą fizinių jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksą. Ekosistemos būna įvairių tipų bei dydžių ir sudaro visumą. Nustatyti tixlias ekosistemų ribas galima tik iš dalies, nes ekosistemos glaudžiai susijusios, energija ir maisto medžiagos dažnai pernešamos sudėtingomis mitybos grandinėmis iš vienos sistemos į kitą. Ekosistemos yra save reguliuojančiosios, todėl procesai greitėja arba lėtėja(t.y palaikoma pusiausvyra.)

6. Ekologinė niša Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas . Kiekvienai organizmų rūšiai būdingi specifiniai santykiai su aplinka, todėl dažnai artimos rūšys, jeigu šiek tiek skiriasi jų mityba ar gyvenimo būdas, toje pačioje teritorijoje užima skirtingas ekologines nišas. KKadangi kiekviena augalų ar gyvūnų rūšis biocenozėje užima jai patogiausias mitybai ir gyvenimo būdui teritorijas – ekologines nišas, tai taip išvengiama konkurencijos, geriau pasinaudojama gamtinės aplinkos ypatybėmis. Biocenozės, kuriose visos nišos yra užimtos, vadinamos prisotintosiomis, o tos, kuriose yra tuščių nišų, neprisotintosiomis. Ekologinė nišos funkcinė pozicija ekosistemoje priklauso nuo kitų rūšių bei padėties erdvėje ir laike. Pirmą kartą (1940 rn.) nišos terminą pavartojo R. Džonsonas (Jonson), tirdamas, kaip priklauso gyvūnų rūšių paplitimas nuo abiotinės aplinkos ir mitybos. Dž. Grinelio (Grinelt) nuomone, toje pačioje teritorijoje negali būti dviejų skirtingų rūšių, kurios ilgesnį laiką užimtų visiškai vienodas, identiškas ekologines nišas. Ekologinė niša apibūdina rūšies arba populiacijos ypatumus, t.y. gyvąsias posistemes, kurios sudaro ekosistemas. Be to, fumdamentali niša atspindi rūsies arba populiacijos potencines savybes, užfiksuotas jos generiniame fonde. Reali niša priklauso nuo rūsies arba populiacijos fenotipų visumos, kurią nulemia genetinis fondas. Ekologinė niša lemia rūšies vietą mitybos grandinėje ir bendrijos trofiniame mitybos lygyje, taip pat apibūdina konkrečios rūšies santykius su kitomis rūšimis, kurios naudojasi bendrais ekosistemos ištekliais (erdve, teritorija, maistu, šviesa ir kt.). Rūšys, ūžimančios tą pačią arba panašią nišą skirtinguose geografiniuose regionuoseč vadinamos geografiniais ekvivalentais (pvz., voveres visame pasaulyje gyvena spygluočių miškuose).

7. Energijos ir medžiagų apykaita ekosistemose Energija (gr. energeia – veikimas) &– materijos judėjimo matas (fizikine prasme), sistemos gebėjimas atlikti darbą. XIX a. viduryje buvo nustatyta, kad visos judėjimo formos viena į kitą pereina griežtai apibrėžtais kiekybiniais santykiais. Pagal energijos tvermės dėsnį atviros sistemos energijos pokytis dėl sąveikos su išore yra skaitiškai lygus (tik priešingo ženklo) išorinių kūnų energijos pokyčiui. Sistemos energijos pokytis, pereinant sistemai iš vienos (pradinės) būsenos į kitą (galutinę), priklauso tik nuo būsenų, bet nepriklauso nuo perėjimo būdo. Tai aiškai rodo, kad energija yra vie-nareikšmė sistemos būsenos funkcija. Pagal judėjimo formas energija skirstoma į mechaninę, šiluminę, elektros, magnetinę, elektromagnetinę, gravitacinę ir branduolinę. Mechaninė energija skirstoma į kinetinę ir potencinę. Siluminė energija yra atomų ir molekulių chaotiško (šiluminio) judėjimo energija. Sį judėjimą apibūdina kūno (organizmo) temperatūra. Cheminę energiją lemia kūnų – organizmų cheminė struktūra ir sudėtis. Cheminių virsmų metu cheminė energija išsiskiria arba absorbuojama kita forma. Galimas ir at-virkščias reiškinys. Pavyzdžiui, augaluose, vykstant fatosintezei, Saulės energija virsta chemine. Pastaroji vartojama organizmo organinių junginių sintezei, kvėpavimo metu ji susikaupia makroenergetiniuose junginiuose (adenozintrifosfate ir kt.). Sią energiją lastelės vartoja mechaniniam darbui (pvz., raumenims sutraukti), elektrinėms (nerviniams impulsams pasiųsti), osmosinėms (molekulėms prieš koncentracijos gradientą judėti), cheminėms (naujoms organų struktūroms gaminti) ir kitoms funkci joms atlikti. Dalis energijos išsiskiria (arba absorbuojama) iš organizmo

į aplinką šilumos pavidalu. Energija matuojama džiauliais (J), ergais (erg), kalorijomis (cal). Kalorija – tai šilumos kiekis, reikalingas 1 g vandens temperatūrai pakelti 1°C; 1000 cal = 1 kcal; 1 cal = 4,1868 J; J = 0,24 cal = 107 erg. Gyvuosius organizmus veikia energijos srautas, kurį sudaro Saulės ir kitų kūnų ilgabangė šiluminė spinduliuotė. Dėl Saulės spinduliuotės susidaro tam tikros aplinkos klimatinės sąlygos (temperatūros režimas, vandens garavimo greitis, oro masių ir vandens judėjimas). Žalieji augalai organinei medžiagai kurti (t.y. ffotosintezei) asimiliuoja labai nedidelę Saulės energijos dalį (0,5-1,5%). Energijos formos biologinėse sistemose pakinta veikiant fermentams. Saulės šviesos energiją sugeria žaliųjų augalų ląstelių chloroplastų ir fotosintetinančių bakterijų pigmentai. Vykstant fotocheminėms ir tolesnėms oksidacijos-redukcijos reakcijoms, dalis šviesos energijos chloroplastų ir bakterijų membranose transformuojama į elektrinių potencialų skirtumą (elektros energiją) arba į vandenilio jonų koncentracijos gradientą (osmosinę energiją). Toliau elektros arba osmosinė energija transformuojama į cheminę energiją, kuri kaupiasi adenozintrifosfato (ATF) molekulėse (fotosintetinis fosforinimas). Gyvūnai ir hererotrofiniai mikroorganizmai vartoja būtent fotosintezės metu sukauptą oorganinių medžiagų energiją. Sioms medžiagoms oksiduojantis, dalis cheminės energijos tiesiog kaupiasi sintetinamo ATF molekulėse (glikolizinis ir substratinis fosforinimas). Laisvą deguonį vartojančiuose (aerobiniuo-se) organizmuose per tolesnes oksidacijos-redukcijos reakcijas cheminė energija transformuojama į elektros arba osmosinę energiją mitochondrijų ir aerobinių bakterijų membranose. ŠŠi energija vartojama ATF sintezei (oksidacinis fosforinimas). Kai kurie mikroorganizmai gali pasisavinti cheminę energiją, oksiduodami organinius ir neorganinius (pvz., sieros, geležies) junginius arba vartodami molekulinį azotą kaip

oksidatorių vietoj deguonies. ATF yra universalus biologinių sistemų gyvybinių procesų energijos šaltinis. Jis naudojamas organiniams junginiams sintezuoti (anabolizas), joniniams gradientams ląstelių membranose generuoti, mechaniniam darbui atlikti. Joninių gradientų energija vartojama impulsams perduoti, ląstelėms sužadinti ir medžiagoms pro ląstelių membranas transportuoti. Oksidacijos-redukcijos reakcijų metu susidaranti cheminė energija.

8. Fotosintezė ir augalų kvėpavimas. Fotosintezė – organinių junginių susidarymas žaliuosiuose augaluose ir kaikuriose bakterijose (žaliosiose, pumpurinėse) dėl šviesos energijos poveikio, pradinis asimiliacijos procesas. Iš anglies dioksido ir vandens sintetinasi angliavandeniai ir (įsijungiant azotui, fosforui, sierai ir kt. cheminiams elementams) kiti organiniai junginiai (organinės rūgštys, baltymai, riebalai), o įį atmosferą išsiskiria deguonis. Šviesos energiją augaluose absorbuoja chlorofilas ir fotosintetinantys pigmentai. Fotosintezė vyksta chloroplastuose ir bakterijų membranose. Augaluose greta vyksta du priešingi procesai – fotosintezė ir kvėpavimas, kurio metu skaidomos organinės medžiagos. Kai fotosintezei sąlygos būna palankios, tuomet augalai kvėpuodami išnaudoja apie 10 asimiliuotų produktų. Tačiau taip būna palyginti retai: paprastai augalai gamtoje per parą išeikvoja 15-20 asimiliuotų produktų. Fotosintetinis aktyvumas nusakomas organinių medžiagų kiekiu, pagamintam tam tikrame lapo paviršiaus plote per atitinkamą laiko vienetą. Fotosintezės intensyvumas priklauso nuo aaugalų apsirūpinimo mineraliniais elementais. Ypač svarbus yra azotas, nes jis įeina į chlorofilo sudėtį.

9. Populiacijų ekologija. Populiacija (lot. populiatio – populus — liaudis, minia) – vienos biologinės rūšies genetiškai skirtingų individų santalka, užimanti tam tikrą erdvę arba teritoriją, kurioje jie keičiasi genetine informacija, turi tik tai santalkai būdingus požymius ir savybes, kurios leidžia ilgai (teoriškai – neribotai) egzistuoti. Kitaip tariant, populiacijos yra elementari rūšies egzistavimo forma. Kiekviena rūšis susideda iš daugelio populiacijų, užimančių jos arealo dalis. Kiekvienai populiacijai būdinga viršutinė ir apatinė individų gausumo ribos. Šias ribas lemia energijos apytaka biocenozėje, klimatas, geografiniai veiksniai, savita populiacijos individų medžiagų apytaka ir jos greitis. Neorganiniai ir organiniai ištekliai taip naudojami, kad išliktų palikuonys, todėl savaime palaikomas individų skaičius, vadinamas populiacijos homeostaze, arba autoreguliacija. Kiekviena populiacija turi tik jai būdingą genetinį fondą. Jis santykinai pastovus, nes tos pačios populiacijos individai dažniausiai kryžminasi vieni su kitais negu su kitų populiacijų individais. Tačiau to paties genetinio fondo individai yra genetiškai nevienodi ir individualaus vystymosi metu nevienodai prisitaiko prie aplinkos. Dėl to populiacijos, vykstant mikroevoliucijai (laipsniškas gyvųjų organizmų kitimas), vis labiau prisitaiko prie aplinkos. Vidinė populiacijos struktūra yra sudėtinga: jos individai skiriasi lytimi, amžiumi, priklauso skirtingoms kartoms, skirtingoms populiacijos vidaus grupėms (bandoms, kolonijoms, šeimoms), užima nevienodą vvietą populiacijos hierarchijoje. Dėl biogeo cenozės kitimų keičiasi populiacijos genetinė sudėtis, struktūra, individų gausumas ir užimamas plotas. Savo ruožtu populiacija veikia aplinką ir kitų rūšių populiacijas, t.y. daro įtaką ekosistemos dinamikai. Kiekvienoje populiacijoje aptinkamos visos biotinių santykių formos, būdingos vidiniams rūšies ir tarprūšiniams santykiams. Kiekvieną populiaciją apibūdina šie požymiai: individų gimstamumas, mirtingumas, prieauglis, augimo tempas, biotinis poten-cialas, gausumas, tankis, genetinė struktūra, prisitaikomumas, ištvermingumas, paplitimas, gyvenimo ciklas ir pan. Populiacijų struktūrą, funkcionavimo ir raidos dėsnius tiria populiacijų ekologija, genetinę struktūrą ir kitimus – populiacijų genetika. Ypač svarbi pastaroji. Daugiausia dėmesio skiriama populiacijų genetiniam heterogeniškumui, struktūrai, individų skaičiaus dinamikai tirti. Dažniausiai tam naudojami matematiniai metodai. Populiacijų genetika teikia duomenų antropologijai, medicininei genetikai, mikroorganizmų, augalų ir gyvūnų selekcijai. Lietuvoje populiacijų genetikos tyrimai daromi nuo septintojo dešimtmečio pradžios. Tiriama galvijų (Z. Vagonis), žuvų (J. Virbickas) populiacijų genetinė struktūra, paveldimų ligų dažnumas žmonių populiacijose (V. Kučinskas, A. Sinkus), aplinkos mutagenų poveikis žmogaus ir gyvūnų populiacijoms. Populiacijų ekologija, arba populiacijų dinamika, tiria organizmų rūšies populiacijų struktūrą, jų funkcionavimo ir raidos dėsnius, sąveiką su aplinka, savireguliaciją, mikroevoliuciją, polimorfizmo, gausumo ir tankio kitimą. Populiacijų tipai ir jų jvairovė, kitaip rūšies populiacinė struktūra, priklauso nuo teritorijos ypatybių ir rūšies biologinių savybių: judrumo, prisirišimo prie teritori jos, gebėjimo įveikti natūralias kkliūtis ir kt. Skiriami trys populiacijos tipai: geografinė, ekologinė ir elementarioji. Kiekvieną populiacijos tipą riboja tam tikra teritorija arba erdvė. Geografinė populiacija yra didžiausia te-ritorijos atžvilgiu ir individų skaičiumi. Šiai populiacijai priklauso vienos rūšies individų populiacijos, užėmusios teritoriją su vie-nodomis geografinėmis sąlygomis, bet skir-tingomis biocenozėmis. Tai didelėje teritorijoje paplitusios rūšies vidinės santalkos. Pavyzdžiui, didžioji zylė užima didžiulę Euroazijos dalį. Cia žinomos penkios jos geografinės populiacijos. Mažesnės populiacijos vadinamos ekologinėmis (arba vietinėmis, lokalinėmis, biotopinėmis, cenopopuliacinėmis). Jos prisitaikę gyventi konkrečiose biocenozėse ir tam tikroje erdvėje. Kiekvienai ekologinei populiacijai būdinga nemažai ypatybių (pvz., elgsenos ir kt.), skiriančių ją nuo kitų kaimyninių populiacijų. Be to, ekologinės populiacijos esti silpnai izoliuotos viena nuo kitos, todėl jos dažnai keičiasi genetine informacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra dvi stirnų ekologinės populiacijos: gyvenančios laukuose, krūmynuose, miškeliuose ir gyvenančios miškuose, bet jos nėra griežtai atsiribojusios. Ekologinės populiacijos užimama teritorija aplinkos veiksnių atžvilgiu būna gana įvairi, nes jie skirtingai veikia populiacijos struktūrą. Priklausomai nuo vietinių aplinkos sąlygų susiformuoja elementariosios arba mikropopuliacijos, kurios morfologiškai, fiziologiškai arba etologiškai skiriasi viena nuo kitos. Etologija (gr. ethos – paprotys, charakteris + logos – mokslas) – mokslo šaka, tirianti gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje. Tarp vienos populiacijos narių (individų) susiklosčiusius tarpusavio santykius vadiname etologine populiacijos elgsenos struktūra. Elementarioji

populiacija nėra savarankiška rūšies dalies egzistavimo forma. Ją sudaro vienodos genetinės informacijos individai, kurie ta informacija keičiasi su kitų elementariųjų populiacijų individais – dėl to gali išnykti išoriniai požymiai. Elementariosios populiacijos migruoja ieškodamos ganyklų, maisto ar vandens, augalai gali būti kryžmiškai apdulkinti. Tokios populiacijos trumpai egzistuoja. Populiacijos gausumas ir tankis yra vieni iš svarbiausių jos požymių. Populiacijos gausumas – tai rūšies individų skaičius tam tikroje teritorijoje arba erdvėje. Populiacijos tankis – tai individų skaičius, tenkantis vienam teritorijos arba erdvės vienetui ((cm2, m2 ir t.t.). Populiacijos gausumas ir tankis nėra pastovūs dydžiai. Jie kinta priklausomai nuo gimstamumo, mirtingumo, emigracijos, imigracijos ir kt. Populiacijos tankis veikia biocenozę. Jis gali kisti iki tam tikros ribos. Viršutinę populiacijos tankio ribą lemia ekosistemos produktyvumas, trofinis (mitybos) lygis, metabolizmo (medžiagų apykaitos) intensyvumas, apatinę – homeostatinis mechanizmas. Didelis populiacijos tankis yra palankus masiniam specializuotų parazitų dauginimuisi, nes tuomet jiems lengviau susirasti ,,šeimininką“. Tačiau kai populiacijos augimo tempai itin dideli, parazitai taip pat netenka reguliuojamojo vaidmens. Reguliuojamieji veiksniai iišlygina populiacijos gausumo svyravimus. Kuo didesnis populiacijos tankis, tuo stipresnis būna jų neigiamas efektas. Tankioje populiacijoje (pvz., gyvulininkystės kompleksuose) padidėja infekcinių ligų tikimybė, greitai plinta ligų sukėlėjai. Dėl to pradeda veikti tam tikrų populiacijos rūšių homeostazės palaikymo mechanizmai. Jei populiacija aaugtų neribotai, tai būtų sunaudoti visi ekosistemos ištekliai ir ji nustotų egzistuoti. Tačiau natūraliomis sąlygomis taip būna labai retai, nes ekosistemoje veikia daugybė vidinių rūšies ir tarprūšinių reguliuojamųjų veiksnių. Dirbtinai žmogaus sukurtose arba dėl antropogeninių veiksnių supaprastėjusiose bendrijose reguliuojamieji veiksniai būna susilpnėję. Todėl kai kurios rūšys (pvz., žemės ir miškų ūkio kenkėjai, parazitai, graužikai ir kt.) gali itin greitai daugintis. Populiacijos gausumo reguliacijai gamtoje būdingos dvi ypatybės. Pirma, dauguma reguliuojamųjų mechanizmų veikia kaip atsakas į populiacijos gausumo pokyčius, todėl reguliuojamasis poveikis būna pavėluotas. Tai nereiškia, kad populiacijos negalima visiškai stabilizuoti, veikiant modifikuojamiems (sukeliantiems populiacijos gausumo kaitą) veiksniams. Antra, reguliacija yra vienpusė: populiacija skatinama augti. Kai tik sumažėja reguliuojamųjų veiksnių įtaka, sunykusi populiacija pradeda gausėti. Organizmų gausumo dinamikos veiks-nių išskyrimas į mmodifikuojamuosius ir reguliuojamuosius turi didelę praktinę reikšmę. Modifikuojamųjų veiksnių poveikio tyrimas svarbus gausumo kitimo priežastims aiškinti ir prognozuoti, reguliuojamųjų mechanizmų tyrimas – gausumo svyravimo amplitudei riboti ir kiek įmanoma stabilizuoti.

10. Gyvūnų ir augalų konkurencija. Konkurencija gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Tiesioginė: kai organizmai tiesiogiai varžosi vienas su kitu dėl vieno ar kito ištekliaus. Netiesioginė, kai organizmai tiesiogiai vienas su kitu nekovoja. Taip pat konkurencija gali vykti tarp skirtingų ir tos pačios rūšies individų. Konkurencija tarp skirtingų rūšių organizmų vadinama tarprūšine, oo tarp tos pačios rūšies organizmų – vidurūšine. Akivaizdžiausiai tarpusavyje kovoja gyvūnai. Jie dažnai stengiasi vienas kitą nukonkuruoti tiesiogiai, t.y. fiziškai įrodyti savo pranašumą prieš kitą gyvūną (dramblių kova dėl patelių ar maisto). Netiesiogiai gyvūnai konkuruoja dažniausiai naudodami tą patį maisto išteklių. Konkurencija taip pat egzistuoja ir tarp augalų. Dažnai miško medžiai stengiasi išaugti kuo didesni, kad gautų kuo daugiau saulės šviesos, taip nustelbdami mažesnius medžius.

11. Organizmų simbiozė. Simbiozė – biotinių santykių forma: laikinas arba ilgalaikis dviejų rūšių organizmų sugyvenimas (pvz.: gyvūnai su mikroorganizmais – žmogaus žarnyno bakterijos padeda skaidyti maistą, kurio dalį suvartoja savo gyvybinėms funkcijoms užtikriniti).

12. Organizmų komensalizmas – viena organizmų tarprūšinio sugyvenimo formų: vienos rūšies individai (komensalai) nuolat arba laikinai gyvena kitos rūšies sąskaita jai nekenkdami (pvz., komensalai maitinasi maisto likučiais arba jo ekstrementais).

13. Žmonių populiacija ir maisto ištekliai

14. ,,Žalioji revoliucija”. Nuo 1969 m. naudingi žemės plotai sumažėjo 1%. 59 šalys pasaulyje (Afrika, Lot. Amerika) pagamina 50-60% maisto. VNP vienam gyventojui (JAV. dol) pagamina 25000 energijos (Švedija, Suomija, Danija, Vokietija). T. Maltusas: kai trūksta maisto ir nėra sąlygų išgyventi, vyksta karai, susergama ligom (maras).

15.Ekologinės krizės ir katastrofos 16.Smogiai 17.Rūgštūs lietūs. Ekologinė krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikdymas didelėse teritorijose (pvz., rūgščiųjų lietų sukelta krizė SSkandinavijos pusiasalyje). Minėjome, kad nuo oro taršos kenčia augalija ir gyvūnija, mažėja natūralių bei kultūrinių biocenozių produktyvumas. Ypač pavojingas gyviesiems organizmams sieros dioksidas, kuris, susijungęs su vandens garais, sudaro sulfitinę rūgštį, galinčią ilgai išlikti atmosferoje. Ši rūgštis, palaipsniui oksiduojasi į sieros rūgštį ir iškrenta kartu su lietumi. Dėl rūgščiųjų lietų daugumoje pietų Švedijos ežerų nebėra žuvų. Vadinasi, ekologine krize dar galima būtų pavadinti tuos aplinkos pokyčius, kai tampa neįmanomas gyvybės egzistavimas. Dėl intensyvios industrializacijos ir urbanizacijos mažėja dirbamų žemių, miškų, daugelyje pasaulio rajonų oro ir vandens baseinų užterštumas viršija ekologiškai pavojingą lygį. Kartais krizę gali sukelti ir gamtos reiškiniai: išsiveržę vulkanai, potvyniai, žemės drebėjimai, nuošliaužos ir pan. Tačiau dažniausiai ekologinės krizės susidaro dėl antropogeninio gamtinės aplinkos užterštumo. Virš didmiesčių, aglomeracijų ir pramonės rajonų kartais susidaro net iki 700 m. aukščio nuo žemės paviršiaus rūkas, susidedantis iš dūmų, gamyklų ir automobilių išmetalų, deginių, dulkių, vandens lašelių. Šiame rūke, vadinamajame smoge, buna nuodingų junginių: anglies monoksido ir dioksido, azoto oksidų, švino junginių, kancerogeninių medžiagų. Smogas susidaro esant labai mažam (< 10-15 m/s) vėjo greičiui, drėgnam klimatui, lėtesniam oro masių judėjimui, kai būna daugiau debesuotų dienų, silpnesnė saulės spinduliuotė. Toks rūkas ne tik kenkia žmonių sveikatai, bet ir didina metalų koroziją, blogina matomumą. KKai ore anglies dioksido esti > 715 M-g/m3, dulkių > 750 |Ig/m3, smogas tampa itin pavojingu reiškiniu. Pavyz-džiui, 1952 m. Londone dėl smogo per keturias dienas žuvo apie 4000 žmonių, daug susirgo. Nors buvo imtasi visų priemonių, 1956 m. ši nelaimė Londone vėl pasikartojo, mirė daugiau kaip tūkstantis gyventojų. Tokių masinių gyventojų apsinuodijimų pramonės įmonių išmestomis atliekomis yra buvę JAV: Los Andžele, Niujorke, Čikagoje. Dažni smogai Tokijuje ir kituose pramonės didmiesčiuose. Tokius reiškinius galima vertinti kaip tam tikro regiono ekologine katastrofa.

16. Smogai. Smogas – rūkas, sudarytas iš vandens lašelių, dulkių gamyklų teršalų. Dėl smogo rūdyja metalinės detalės, žmonių sveikata blogėja. Smogas dažnai susidaro dideliuose miestuose, nes ten tarp didelių namų susidaro mažas vėjo greitis. 1952 m. Londone dėl smogo žuvo 4000 žmonių. 1956 m .tai pasikartojo.

17. Rūgštūs lietūs Fabrikai 5 atmosfer1 i6meta SO2, atmosferoje tai tampa SO3 ir toliau H2SO4.

Rūgštaus lietaus ph 4,3-4,6. Tokiose lietuose ištirpsta smulkieji metalai. N2O5 33o t. virsta dujomis tirpsta vandeny ir susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštieji lietūs mažina augalų atsparumą sausroms, ligoms, kenkėjams ir kitiems neigiamiems aplinkos poveikiams, pažeidžia medžių lapus ir spyglius, kuriuose vyksta fotosintezė. Mažėja daugelio augalų rūšių seklų daigumas.

18 Aplinkos taršos šaltiniai Rengiant aplinkos apsaugos priemones, būtina žinoti, kokia antropogeninė veikla, kokiais būdais

bei kuo labiausiai kenkia gamtai bei nustatyti aplinkosaugos priori-tetus, kad būtų galima per trumpiausią laiką optimaliai sureguliuoti visuomenės ir gamtos santykius, nepažeisti jau nusistovėjusios ekologinės pusiausvyros. Skiriama natūrali ir antropogeninė aplinkos tarša. Pažymėsime, kad kai kurių iki šiol natūraliu būdu patenkančių į biosferą medžiagų kiekis yra kur kas didesnis. Pavyzdžiui, kas metai į atmosferą dėl pustomo žemės paviršiaus patenka iki 500 mln. t priemaišų (iki 1 m dydžio dalelių), dėl gaisrų ir ugnikalnių išsiveržimų – iki 300 mln. t, vandenynų ppaviršiaus garavimo – iki 300 mln.t, o dėl ūkinės veiklos – apie 400 mln. t. Antropogeninė aplinkos tarša yra žmogaus veiklos padarinys, sukeliąs joje neigiamus biologinius, cheminius bei fizikinius reiškinius, sutrikdančius nuoseklią biosferoje vykstančių procesų tėkmę. Nustatyta, kad energetika, statybinių medžiagų pramonė, juodoji ir spalvotoji metalurgija, transportas labiausiai teršia atmosferą, žemės ūkis, maisto ir chemijos pramonė – vandenį. (Lietuvoje nėra tik me-talurgijos). Autotransporto teršalai planetoje sudaro apie trečdalj, Lietuvoje – daugiau nei pusę, labiausiai automobilizuotuose miestuose – net iki 70% aatmosferos teršalų. Automobilių gausa neišvengiama, blogiausia, kad į šalį dažniausiai įvežami jau padėvėti automobiliai, kurie ypač teršia orą. Vilniui, Kaunui ir kitiems didesniems mietams gresia smogai, sergamumo bei mirtingumo padidėjimas. Metalų apdirbimo, keramikos, odos apdorojimo ir kt. įmonės, kuriose vyksta ttermocheminiai ir elektro-cheminiai procesai, aplinką teršia ypač pavojingomis medžiagomis – sunkiųjų metalų(švino, nikelio, chromo ir pan.) jonais. Tokių įmonių Lietuvos Respublikoje yra apie šimtą, trečdalis jų jau valo šiuos teršalus ir neutralizuoja. Didėjant aplinkos užterštumui, daugėja susirgimų plaučių ligomis, ypač plaučių vežiu. Šiuo metu yra žinomos kelios chenių junginių grupės, galinčios sukelti vėžį. Tokių kancerogeninių medžiagų priskaičiuojama keli šimtai. Tai policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, cikliniai aminai, azoto junginiai. Be šių organinių junginių, kancerogeniniu veikimu pasižymi ir kai kurios neorganinės medžiagos – asbesto, chromo, nikelio ir arseno dariniai. Palemono keramikos gamykloje dalis atliekų su sunkiųjų metalų jonais yra naudojama gaminant kitą produkciją, pavyzdžiui, čerpes. Į jų masę įmaišyti sunkieji metalai tarsi “užkonservuojami”. Deja, didesnė dalis tokių atliekų patenka į sąvartynus. Čia, veikiami rrūgščių, tirpsta ir patenka į giluminius vandenis, su jais – į upes. Zemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik užteršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Daugeliui gyvūnų, taip pat ir žmogui, kenkia net labai mažos jų dozės, nes per visą ligšiolinę evoliuciją su tokiomis cheminėmis medžiagomis (ypač jų metabolitais) nebuvo susidurta, todėl gyvūnų adaptavimosi galimybės yra mažos. Pesticidai, kaupdamiesi gyvajame organizme (pvz., DDT buvo randama net moters piene), kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mmutaciją, sukelia vėžį. Dėl to beveik visi anksčiau naudoti pesticidai – DDT, granozanas, fentiuramas, cimbušas, sumicidinas ir kt. jau uždrausti. Tačiau kai kurie pesticidai dar ir šiandien naudojami. Dėl to išsigimsta augalinių kultūrų veislės, kinta vabzdžių ir paukščių adaptavimosi savybės, gyvūnai ir žmonės gimdo nesveikus palikuonis. Mutageninis pesticidų poveikis gali būti pastebėtas žmogaus sveikatai ir po nežinia kiek metų, nes jie, bėgant laikui, kaupiasi organizmo riebaliniame audinyje, kraujodaros organuose, nervinėse ląstelėse ir ilgai nieko blogo nejaučiama. Dar reikia pažymėti, kad daugelis šalies žemės ūkio objektų – gyvenviečių, gyvulininkystės fermų, mechaninių dirbtuvių, technikos kiemų, įvairių sandėlių ir bazių yra prie nedidelių upelių, ežerų, melioracijos griovių, kuriuos kaip mat užteršia ir nedaug teršalų. Galima teigti, kad gamybos technologijos bei įrenginių (ir pagrindinės gamybos, ir atliekų utilizavimo bei valymo) tobulinimas minėtose gamybos šakose ir žemės ūkyje turėtų tapti svarbiausiu aplinkosaugos uždaviniu. Reikia perdirbti ir utilizuoti visas atliekas, kurios dėl technologinių gamybos sąlygų ar organizacinių priežasčių iki šiol nebuvo racionaliai naudojamos. Siuolaikinė gamybos technologija turi kuo mažiau teršti aplinką, taupiai ir racionaliai naudoti gamtos turtus.

19. Teršalu klasifikavimas Technologinių procesų pobūdį, teršalų susidarymo šaltinius, kiekius, sudėtj, struktūrą, pavojingumo laipsnį ir kt. galima jvertinti remiantis taršos šaltinių klasifikacija. Sunkiausia klasifikuoti taršą biologinėmis atliekomis (tai buitiniai nutekamieji vvandenys ir srutos iš gyvulininkystės kompleksų). Jų sudėtį (ypač buitinių nutekamųjų vandenų) nuolat keičia gyventojai, pridėdami įvairių cheminių medžiagų (pvz., skalbimo miltelių). Svarbiausia, kad daug neišskalbtų ir nenuplautų šių medžiagų lieka vartotojams ir teršia jų aplinką, daugiausia vandenį. Tokios taršos reguliuoti beveik neįmanoma, o vien ekologinio švietimo kol kas nepakanka. Pagal kilmę visus teršalus galima suskirstyti į natūraliuosius (dulkės, gaisrų ir ugnikalnių išmesti teršalai, iš vandenyno išgaravusios druskos, žiedadulkės ir kt.) ir dirbtinuosius (pramonės atliekos, degimo produktai ir kt. teršalai, susiję su antropogenine veikla); pagal būvį – į kietuosius, skysfuosius, dujinius, pagal atsiradimo šaltinį -į gamybines ir biologines atliekas.

Kietųjų atliekų daugiausia būna kalnakasybos pramonėje. Paprastai tai esti bergždžios uolienos, iškeltos į žemės paviršių iš požeminių kasinių. Todėl šalia šachtų ar karjerų iškyla didžiuliai tokių uolienų kalnai, vadinamieji terikonai. Lietuvoje toks terikonas yra prie Kėdainių chemijos gamyklos. Daug kietųjų atliekų sukaupta ir visuose miestų sąvartynuose. Tačiau jas galima panaudoti kitose pramonės šakose. Skystieji teršalai – tai nutekamieji pramonėje bei buityje naudoti vandenys. Šiems teršalams valyti naudojami įvairūs (priklausomai nuo teršalų sudėties) mechaniniai, cheminiai ir biologiniai vandens valymo įrenginiai. Labai sudėtinga apdoroti žemės ūkio teršalus, nes dažniausiai jų šaltinis yra ne konkreti vieta (pvz., chemikalų sandėliai), o didelė teritorija – dirbami llaukai (jie sudaro du trečdalius viso respublikos ploto). Tačiau daugiausia žalos padaro neteisingai, ne laiku ir nemokšiškai naudojamos cheminės trąšos, kurios užteršia ne tik dirvožemį, bet ir vandenis. Dar vienas iš labiausiai paplitusių žemės ūkio teršalų – gyvulininkystės kompleksų nuotekos, teršiančios aplinką nepageidautinais mikroorganizmais. Pagal struktūrą išmetalai skirstomi į dujas, aerozolius ir daleles. Aerozoliai – tai dujos, kuriuose plūduriuoja skystos arba kietos dalelės. Vykstant fotocheminėms reakcijoms, jie sudaro prisotintus toksinėmis medžiagomis rūkus, arba smogus. Dulkėms surinkti ir dujoms valyti kuriami atskiri valymo įrenginiai. Skiriamos dvi grupės gamybos atliekų. Pirmosios – tai tie patys cheminiai elementai ir jų junginiai, randami gamtoje. Teršiant jais aplinką, suardoma nusistovėjusi medžiagų apykaita ar įvairių gamtos reiškinių eiga. Kita grupė – į aplinką išmetamos naujai sukurtos, anksčiau neegzistavusios medžiagos, pasižyminčios visai kitomis ne gamtinės kilmės ypatybėmis. Šios medžiagos gali ne tik pažeisti ekosistemos pusiausvyrą, bet ir sukelti netiesioginius, nenumatytus, sunkai likviduojamus padarinius. 98% gamybos atliekų yra nepanaudojamos. Tai rodo, kad šiuolaikiniai technologiniai procesai yra neekologiški, nes tenka intesyviai ir neracionaliai eksploatuoti gamtą.

20. Gamybos atliekos. Atliekų tvarkymo sistema apima atliekų apskaitą, surinkimą, saugojimą, pervežimą, padarymą nekenksmingomis ir deponavimą. Atliekos apibrėžiamos, kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Arba – tai įvairioje

žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tikslams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo, bei kt. pramonės įmonėse, žemės ūkyje, buityje. Jos būna skysto kieto ir dujinio pavidalo. Visas atliekas galima skirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingas ir pavojingas atliekas. Nepavojingos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas. Pavojingos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris grupes: degintinas, tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais ir deponuojamas. <

21. Savivala gamtoje. Gamtoje vyksta nepertraukiami biocheminiai, cheminiai, fizikiniai-cheminiai teršalų utilizacijos, bei perdirbimo procesai. Savaiminis vandens apsivalymo greitis priklauso nuo vandens susimaišymo su teršalais greičio, cheminės ir biologinės vandens sudėties, užterštumo laipsnio ir nuo vandenyje ištirpusio deguonies kiekio. Vykstant biocheminiams procesams ištirpusios organinės medžiagos mineralizuojamos , t.y. suskaidomos iki paprasčiausių junginių. Mineralizuojant atsiranda amoniako azoto, oksidavus amoniaką gaunami nitratai, kurie rodo, kad organinių medžiagų oksidacija baigta. Šitai vandenyje atsiranda reikalingų druskų. Tręšiant dirvą cheminėmis trąšomis, ardoma jos biologinė struktūra, mažėja mmikroorganizmų skaidančių organines medžiagas. Į dirvą patekus skystiems nešvarumams , dirvožemio dalelės apsitraukia gleivinga plėvele, todėl tokios dalelės negali absorbuoti ištirpusių medžiagų ir dujų.

22. Mineralizacijos procesas dirvožemyje. Pakliuvusios į dirvožemį organinės medžiagos ardamos ir naikinamos. Toks medžiagų išskaidymas paprasčiausiais junginiais aarba elementais bei druskų susidarymas vadinamas mineralizacija., o organizmai atliekantys šį darbą mineralizatoriais (paprastai grybai ir įvairios bakterijos). Dirvožemyje iki 30-40 cm. gylio, kur vyrauja aerobinės sąlygos, mineralizacija dažniausiai vyksta iki galo, kol susidaro anglies dvideginis. Esant anaerobinėms sąlygoms mineralizacija būna dalinė, čia išsiskiria nuodingos medžiagos, skaidymas vyksta lėtai, todėl dirvožemis, jei teršiamas medžiagomis, kurios pasižymi kitokiomis negu gamtinės kilmės medžiagos cheminėmis savybėmis, negreit arba visai neapsivalo. Mikroorganizmai yra prisitaikę ardyti tik gamtoje sutinkamus medžiagų junginius, todėl neardo susintetintų medžiagų.

23. Aplinkos apsaugos aspektai. Aplinkos apsauga vertinama ekologiniu, higieniniu, landšaftiniu ir urbanistiniu atžvilgiais. Ekologiniu požiūriu vykdant bet kokis darbus reikia prisitaikyti prie gamtos: nepažeisti vandens apytakos ciklo, išmetamų į aplinka kenksmingų medžiagų kiekis ir koncentracija neturi viršyti leistinų normų, ir tt.t. Kitaip tariant, turi būti išlaikyta optimali pusiausvyra tarp žmogaus veiklos ir gamtinių sąlygų. Higieniniu požiūriu aplinkos apsauga vertinama pagal esamo ir būsimo objekto eksploatavimo sąlygas: ar, eksploatuojant tą objektą, nebus teršiamas vanduo, dirvožemis, kokios numatomos techninės ir organizacinės priemonės aplinkai nuo taršos, triukšmo, vibracijos apsaugoti. Šitaip nustatoma, ar naujoji aplinka atitiks darbo, buities, poilsio poreikius, tenkins higienos ir aplinkos reikalavimus. Landšaftiniu ir urbanistiniu požiūriu vertinama numatomų statyti miestų arba gyvenviečių bei landšafto sąveika: gamtovaizdis, būsimo miesto vaizdas, žmogaus ir ggamtos ryšiai.

24. Žmogaus poveikis aplinkai ir jos komponentėm. Pražūtingas žmogaus poveikis aplinkai sparčiai pradėjo didėti antroje šio šimtmečio pusėje. Jau pasiekta ta riba kai gamta nesugeba atsikurti. Tapo aišku, kad niokojama aplinka pati savaime pradėjo kelti grėsmę žmonijai, vis mažiau teikia gėrybių ir patogumų. Žmogus aplinką gali veikti labai įvairiai: mechaniškai (sudarkydamas landšaftą, iškirsdamas medžius ir tt.), chemiškai (teršdamas mineraliniai ir organiniai junginiai), fiziškai (teršdamas dulkėmis, plastmase) biologiškai (išnaikindamas kai kurias rūšis) arba, atvirkščiai, ją tvarkydamas, atkurdamas pažeistą pusiausvyrą, kovodamas su nepalankiais gamtiniais procesais ir pan. Prieš pradedant bet kokį žymesnį aplinkos pertvarkymą būtina nustatyti galimus pokyčius, kitaip sakant atlikti aplinkos ekologinę ekspertizę. Žmogaus poveikis aplinkai gali būti skirstomas į poveikį: atmosferai ir klimatui (keičiasi atmosferos sudėtis, plonėja ozono sluoksnis, kinta vandens garu koncentracija ir tt), hidrologiniams procesams (kinta vandens telkiniai, didėja jų užterštumas), geologiniams procesams (kasant naudingas medžiagas lieka ertmės dėl to sutrinka gruntinio vandens tekėjimas ir pan), landšaftui, dirvožemiui, vegetaciniams procesams (kinta augalu aukštis, tankis, struktūra), biologinėms sistemoms.

25. Vanduo biosferoje. Vandens ekologinė reikšmė biosferoje yra labai didelė. Jis sudaro apie 70% gyvųjų organizmų svorio tarnauja kaip terpe visiems svarbiems biologiniams procesams. Jis išnešioja ištirpusias druskas bei dujas, tarpininkauja paskirstant maisto medžiagas, mažina temperatūros svyravimus ir yra eenergijos pernešimo ir naudojimo tarpininkas. Pagrindinę vandens apytakos biosferoje dalį sudaro jo kaita, vykstanti dėl krituliu ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos. Šiam procesui naudojama saulės spindulių energija. Kadangi visą kritulių kiekį atsveria išgarinto vandens kiekis, tai apytaka yra pastovi. Nors į sausumą iškrenta daugiau kritulių, negu iš vandenynų išgarinama vandens, šį disbalansą kompensuoja nuotėkis. Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso biosferoje esančio vandens. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandens atsargų. Upių ir gruntinis vanduo yra pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais naudojasi žmonija. Vandens apytaką augaluose lemia trys nuoseklūs procesai: vandens patekimas į augalą, po to į visas jo dalis. Daugiausia vanduo su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis į augalą patenka per šaknis iš dirvožemio. Jeigu dirvožemyje yra mažai vandens tai šaknys negali paimti tiek vandens, kiek augalas išgarina ir augalas pradeda vysti.

26. Lietuvos vandens ištekliai. Lietuva yra palyginti turtinga krituliais, todėl negalima skustis vandens stoka. 1990 m. Lietuvoje vandens telkiniai užėmė 4% teritorijos ploto. Šis vanduo nuolat atsinaujina. Lietuvos teritorijoje išskiriami 5 pagrindiniai upių baseinai, kurie savo vandenį plukdo į Baltijos jūrą: Nemuno, Mūšos-Nemunėlio, Ventos, Baltijos pajūrio ir Dauguvos baseinai. Lietuvoje yra 29 tūkst. Upių upelių ir kanalų, kurių bendras ilgis apie 64 tūkst. km. Lietuvoje yra virš 6000 ggamtinės kilmės ežerų, kurie užima apie 1,5% teritorijos ploto. Vandens išteklius papildo jų nuotėkio reguliavimas statant tvenkinius. Tvenkiniai būna upių vagose ir ežerų bazėje. Įrengiama nemažai tvenkinių-kūdrų. Tai dažniausia kultūrinės ir buitinės paskirties tvenkiniai. Gausus vidutinis metinis vandens išteklių kiekis dar nerodo, kad jų visuomet užtenka, nes jie nevienodai pasiskirstę erdvėje ir laike. Labai vertingas yra požeminis geriamasis vanduo, kurio ištekliai sudaro virs kubinio km per metus. Tai vandens kiekis kurį galima paimti iš vandeningo sluoksnio jo nenualinant.trūkstant požeminio vandens jo atsargos papildomos švariu, bei gerai išvalytu paviršinių vandeniu. Svarbią gydomąją reikšmę turi požeminis mineralinis vanduo.

27.Apytakinė vandens naudojimo sistema:

Labiausiai perspektyvus būdas vandens suvartojimui pramonės įmonėse sumažinti – įrengti apytakines ir uždaras vandens tiekimo sistemas, nes ir mažai užterštas vanduo gali būti naudojamas keletą kartų nevalant jo sudėtingais, brangiai kainuojančiais valymo įrenginiais.Visose pramonės šakose santykinė vandens apimtis, kai naudojama apytakinė sistema, nepaliaujamai didėja.Įrengiant apytakinę vandens tiekimo sistemą, reikia numatyti kaip bus valomas nutekamasis vanduo, atšaldomas apytakinis vanduo bei pakartotinai naudojamas nutekamasis vanduo. Naudojant apytakinę vandens sistemą, vandens suvartojimą galima sumažinti 10-50 kartų. Be to, gerokai sumažėja apytakinė vandens sistema daugiausia naudojama šilomukaitiniuose įrenginiuose šilumos pertekliui šalinti. Vartojamas vanduo turi tenkinti tam tikrus reikalavimus, t.y. reikia atsižvelgti į jo karbonatinį kietumą,

pH, suspenduotų medžiagų ir biogeninų elementų kiekį, cheminį deguonies suvartojimą, nes nuo to labai priklauso apytakinės sistemos termostabilumas ir vandentiekių apžėlimo intensyvumas. Projektuojant naujas arba rekonstruojant senas įmones reikia siekti, kad vandens nuostoliai technologiniame procese būtų kuo mažesni. Lietuvoje uždaroji apytakinė vandens valymo sistema idiegta Kaino popieriaus fabrike. Čia vanduo, užterštas celiuliozės plaušais, kaolinu ir kitomis medžiagomis, apdorojamas aliuminio sulfatu.

28. Vandens panaudojimo gamyboje veiksmingumo įvertinimas.

Vandens panaudojimo veiksmingumas gamyboje vertinamas šiais rodikliais:

Vandens apytakos naudojimo koeficientas: Pav=Qav(Qav+Qš),

Vandens naudojimo koeficientas: Kp=(Qš+Qnv)Qš<1,

Vandens panaudojimas kartais: n=(Qav+Qš+Qž)(Qš+Qž)>1,

Vandens nuostoliai gamyboje: Kn=(Qš-Qav)(Qnv+Qš)100,

Kur QQav – apytakinio vandens kiekis,m3/h, Qš – vandens kiekis, paimtas iš vandens tiekimo šaltinio,m3/h, Qnv – įmonės nuleidžiamas vandens kiekis,m3/h, Qž – vandens kiekis, gautas iš žaliavų, m3/h.

29. Lietuvos paviršinio vandens kokybė:Per metus Lietuvos teritorija prateka 4075 mln. m3 vandens ir 450 mln m3 to kiekio yra užteršta. Pagal standartus valomas vanduo sudaro 25,4%, nepakankamai gerai valomas vanduo – 46,9%, nešvarus vanduo – 27,6% viso pratekančio vandens. Vien Vilniaus ir Kauno miestų užteršiamas vanduo sudaro 40% viso tekančio užteršto vandens. LLietuvos upėse vandens pavyzdžiai imami aukščiau miestųm teršalų nepaviektoje vietoje ir žemiau išvalyto nutekamojo vandens išleistuvo. Iš viso nustatoma iki 55 vandens kokybės rodiklių (pagrindinių jonų, sunkiųjų metalų, specifinių organinių medžiagų, pesticidų ir kt.). Taip pat atliekami mikrobiologiniai tyrimai, nusakantys vvandens sanitarinę būklę, ir hidrobiologiniai tyrimai, kurie leidžia įvertinti biotos reakciją į visą antropogeninių veksnių kompleksą. 1993m pradėti upių vandens bei dugno nuosėdų radiologiniai tyrimai, pesticidų ir sunkiųjų metalų tyrimai dugno nuosėdose.Lietuvoje galioja buvusios SSSR bendrieji reikalavimai ir didžiausios leistinos koncentracijos(DLK) ( su kai kuriais laikinais pakeitimais ir papildymais) vandens objektams, skirtiems naudoti žuvininkystės ir kultūriniams bei buitiniams tikslams.

Pagal Lietuvoje naudojamą vandens užterštumo klasifikaciją:

I klasės vanduo yra labai švarus, atitinkantis pačius griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus.

II klasės vanduo – švarus, tinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei buitiniams poreikiams, maudytis;

III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;

IV klasės vanduo – vidutiniškai užterštas.

V klasės vanduo – smarkiai užterštas

VI klasės vanduo – labai smarkiai užterštas, net netinka transportuoti.

Neries vandens kokybė 1993 mm priklausė II-III vandens užterštumo klasei, tik žemiau Vilniaus – IV klasei. Daugumos Lietuvos upių vanduo yra mažai užterštas, t.y. priklauso I-III užterštumo klasei. Labiausiai paviršinis vanduo yra užterštas sunkiaisiai metalais Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Daugelio rajonų šulinių vanduo užterštas vario bei cinko jonais.

30. Požeminio vandens apsauga:Požeminis vanduo yra suėtinė hidrosferos dalis. Jis aptinkamas žemiau aeracijos zonos – vandeniu neprisotintų nuogulų, slūgsančių tarp žemės paviršiaus ir požeminio vandens paviršiaus. Aeracijo zona Lietuvoje dažniausiai yra 1 – 20 m storio. Požeminis vanduo –– svarbiausias geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje, todėl jį būtina saugoti, kad neužsiterštų, ir taupyti. Požeminio vandens ekspoatavimas neigiamai veikia gamtinę aplinką, todėl jį būtina kontroliuoti. Žemėjant vandens lygiui, o kartu ir slėgiui, požeminio, hidrauliškai suspausto vandens sluoksniuose, požeminis vanduo suteka iš gretimų vandeningų sluoksnių. Todėl gali kartais pablogėti geriamojo vandens kokybė, išsekti šaltiniai ir versmės.Požeminio vandens užteršimo pavojus gerokai didesnis negu išsekimo. Jo galima išvengti arba sumažinti kruopščiai ištyrus gamtinius apsaugos barjerus. Gruntinio vandens užterštumą veikia fiziniai geografiniai ir geologiniai hidrogeografiniai veiksniai. Pirmieji – tai reljefas, dirvožemio tipas, augalijos pobūdis, hidrografinio tinklo ypatybės. Tankus hidrografinis tinklas gerai drenuoja gruntinius vandenis, dėl to sumažėja jo tarša. Gruntinio vandens apsaugai nuo taršos itin svarbūs geologiniai ir hidrogeologiniai veiksniai – uolienų sudėtis ir jų pralaidumas vandeniui bei filtracinės savybės, vandensparos(vandeniui sąlyginai nelaidžių uolienų sluoksnis) ypatybės. Juo storesnė filtracijos zona tuo gruntinis vanduo švaresnis.

Žinomi trys požeminio vandens taršos barjerai: fizinis, cheminis ir hidrodinaminis. Fizinis barjeras – tai vandensparos. Tačiau vientisos vandensparos aprinkamos tik giliuose žemės sluoksniuose. Cheminio barjero esmė yra ta, kad teršalai sureaguoja su vandenyje ištirpusiais arba uolienose esančiais cheminiais junginiais. Tačiau šis barjeras gali išnykti, jei tarša intensyvi ir išeikvojami visi cheminių bei fizinių jungčių rezervai. Hidrodinaminis barjeras – kai saugomo požeminio vvandens sluoksnių vandens slėgis didesnis nei kaimyninių sluoksnių, tai teršalai iš jų negali patekti į saugomą sluoksnį.Požeminį vandenį teršia: netinkamas pramonės produkcijos ir atliekų saugojimas bei transportavimas, komunalinių ir buitinių atliekų kaupimo vietos, trąšos, pesticidai ir kitos cheminės medžiagos, užterštų teritorijų paviršinis vanduo, užterštų teritorijų vandeningasis sluoksnis, užteršti atmosferos krituliai, pramonės įmonės, filtracijos laukai, gręžiniai ir pan. Svarbios požeminio vandens taršos šaltinio savybės – jo dydis ir forma. Taršos šaltiniai skirstomi į: taškinius, linijinius ir regioninius.

31. Nutekamieji vandenys:

Nutekamieji vandenys – vandenys, panaudoti buityje, energetikoje, pramonėje, technologiniuose procesuose ir turintys taršos priemaišų.Nutekamųjų vandenų užterštumas priklauso nuo teršalų fizinio būvio ir matuojamas priemaišų kiekiu tūrio vienete. Teršalus sudaro mineralinės(smėlis, šlakas, molis, mineraliniai tirpalai) ir organinės medžiagos(augalų atliekos, mediena, reibalai, nafta ir jos produktai).

Nutekamieji vandenys pagal kilmę skirstomi:

1) buitiniai – šalinami iš gyvenamųjų namų, administracinių pastatų, sanitarinių mazgų, pirčių, ligoninių ir t.t. Jie būna užteršti fekalijomis, detergentais, maisto atliekomis, nuoplovomis, popierium ir kt.

2) žemės ūkio nutekamieji vandenys – gyvulininkystės fermose ir kompleksuose naudoti vandenys. Šie vandenys būna užteršti fekalijomis, pašarų atliekomis bei pienu. Be to žū. nutekamųjų vandenų cheminei sudėčiai didelės įtakos turi nekokybiškas dirvožemių tręšimas, ir nepakankama fermų bei gyvenviečių aplinko priežiūra.

3) Pramoniniai nutekamieji vandenys – gamyboje technologiniams procesams vartoti vandenys. PPriklausomai nuo gamybos pobūdžio jie būna užteršti įvairiomis organinėmis, neorg. ir radioaktyviomis medžiagomis.

4) Atmosferiniai nutekamieji vandenys – tai lietaus, ištirpusio sniego ir ledo vandenys. Juose gali būti ir nuodingų cheminių medžiagų.

Užteršti nutekamieji vandenys yra žalingi aplinkai.Nutekamuosius vandenis pagal teršiančias medžiagas ir taršos pobūdį galima suskirstyti į penkias grupes:

1) Nutekamieji vandenys, turintys toksiškų neorganinių priemaišų, sodos, sieros rūgšties, azoto min. trašų, sunkiųjų metalų.

2) Nutekamieji vandenys turintys toksiškų organinių priemaišų. Tai chemijos ir nafots perdirbimo gamyklų, medžio apdirbimo, popieriaus pramonės įmonių vandenys.

3) Nutekamieji vandenys turintys nekenksmingų mineralinių priemaišų – tai įvairių karjerų nutekamieji vandenys.

4) Nutekamieji vandenys turintys nekenksmingų organinių priemaišų. Tai maisto ir lengvosios pramonės nutekamieji vandenys.

5) Nutekamieji vandenys turintys įvairių nekenksmingų organinių ir mineralinių medžiagų.

32.Nutekamųjų vandenų valymo būdai. Pramoniniai nutekamieji vandenys valomi mechaniniais, cheminiais, fiziniais cheminiais, biologiniais ir terminiais būdais.

Valymo būdai skirstomi į rekuperacinius ir destrukcinius. Rekuperaciniais metodais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos ir tolimesniam naudojimui perdirbamos vertingos medžiagos, destrukciniais – vandenis teršiančios medžiagos suardomos ir pašalinamos dujų bei nuosėdų pavidalu.

Valymo metodas parenkamas atsižvelgiant į sanitarinius ir technologinius reikalavimus, kuriuos turi tenkinti valomas vanduo(tai priklauso nuo tolesnio vandens panaudojimo); nutekamųjų vandenų kiekį, įmonės energetiniu ir materialinius išteklius, valymo įrenginių užimamą plotą, valymo metodo veiksmingumą.

33.Nutekamųjų vandenų valymo grotelės ir sodintuvai. Grotelės dažniausiai

naudojamos kaip apsauginiai įrenginiai stambioms pramonės atliekoms ir kitoms šiukšlėms surinkti, kad neužsiterštų ir nesugestų smulkesnes priemaišas šalinantys įrenginiai.

Jei nutekamuosius vandenis tiekia siur¬bliai, grotelės statomos prieš valymo įren¬ginius, jei vandenys savaime nuteka, – pa¬čiuose įrenginiuose. Atstumai tarp grotelių skersinukų paprastai būna 15-20 mm. Grotelės valomos mechaniniu būdu. Sulai¬kytos šiukšlės ir priemaišos transporteriu patenka į smulkintuvus, susmulkinamos ir pašalinamos. Paskutiniaisiais metais pradė¬ta naudoti tokius agregatus, kuriuose smulkintuvai montuojami kartu su grotelėmis. Šitaip priemaišos surenkamos ir susmulki¬namos neištraukiant jų iš vandens.

Dažniausiai nnaudojamos šių tipų grote¬lės: mechaninės nejudamosios grotelės; grotelės su mechaniniais grėbliais (sulaikytosios priemaišos grėbliais sukraunamos į kontei¬nerius arba transporteriu nugabenamos į smulkintuvus); grotelės įtai¬sytos kartu su smulkintuvais. Grotelių skai¬čius nustatomas pagal valymo įrenginių na¬šumą (m3/parą).

Sodintuvais iš nutekamųjų vandenų atskiriamos didesnės kaip 0,25 mm mineralinės dalelės, kai va¬lymo įrenginių pajėgumas > 100 m3/parą, ir organinės dalelės, kurių nusėdimo greitis lygus smėlio nusėdimo greičiui. Sodintuvuose dalelės nusėda ant sodintuvo dugno arba išplaukia į paviršių.

Pagal pagrindinio vandens tekėjimo kryptį sodintuvai skirstomi į vertikaliuosius ((per parą patenka<10000m3 vandens, aukštis iki 3m, skersmuo 4,5-9m.) ir horizontaliuosius (kai reikia išvalyti > kaip 10000m3 vandens, ilgis 24-36m, gylis 3-4m). Iš horizontaliųjų sodintuvų dažniausiai naudojami radialiniai sodintuvai (skersmuo 18-54 m), kuriuose vandens srautas suka¬si ratu.

Sodintuvai projektuojami atsižvelgiant į vvalymo įrenginių našumą, nutekamųjų van¬denų kiekį ir ypatybes, galimybę sutankin¬ti ir transportuoti susidarančias nuosėdas, vietines sąlygas. Be to, kad solintuvas ge¬rai veiktų, nutekamieji vandenys turi būti tolygiai paskirstyti po visas valymo įrengi¬nių sekcijas, o susidariusios nuosėdos ar iš¬kilusios į paviršių medžiagos – laiku paša¬lintos.

Nutekamųjų vandenų valymas hidrociklonais. Hidrociklonai naudojami skirtingos masės priemaišoms atskirti. Veikimo principas pagrįstas kietųjų dalelių separavimu besisukančiame vandens sraute. Dalelių atskyrimo greitis veikiant išcentrinėms jėgoms, gali keliasdešimt kartų viršyti tokių pačių dalelių nusėdimo greitį. Be to, hidrociklonai yra labai našūs, ekonomiški, išcentrinės jėgos sukuriamos be papildomų mechanizmų. Dažniausiai naudojami atvirieji ir slėginiai hidrociklonai. Atviraisiais hidrocikonais atskiriamos ir nusėdančios ir išplaukiančios į paviršių dalelės, kurių nusėdimo greitis didenis už 0.2mm/s. Jie būna šių tipų: 1) be vidinių įtaisų ddalelėms atskirti.2) su kūgine perdanga ir vidiniu cilindru.3)daugiaaukščiai(naudojami nutekamajam vandeniui nuo naftos produktų ir mechaninių priemaišų valyti). Atvirųjų hidrociklonų veiksmingumas labai priklauso nuo fizinių dalelių savybių(matmenų, formos, svorio, ir t.t.)

34.Nutekamųjų vandenų valymas filtrais Po mechaninio, cheminio ir biologinio valymo nutekamiesiems vandenims papildomai valyti naudojami įvairūs filtrai. I filtrus vandens srautas gali tekėti iš viršaus žemyn arba atvirkščiai. Užpildai būna vienasluoksniai ir daugiasluoksniai. Naudojamos medžiagos: smėlis, žvyras, skalda, marmuro trupiniai, antracitas, šlakas, keramzitas ir kt. Pagrindiniai reikalavimai: 1) pirmiausia turi būti ffiltruojama per stambesnes, vėliau per smulkesnes užpildo daleles; 2) galimybė greitai pakeisti ir išvalyti užterštą užpildą; 3) filtro užpildas turi būti chemiškai atsparus.

35.Cheminis nutekamųjų vandenų valymas Įvairūs cheminiai junginiai – rūgštys, druskos, šarmai, sunkiųjų metalų jonai ir kai kurie kiti teršalai iš nutekamųjų vandenų šalinami cheminiais arba fiziniais cheminiais valymo būdais. Valant cheminiais būdais teršalai paprastai neutralizuojami ir oksiduojami. Neutralizuojama:

1) sumaisant rūgščius ir šarminius nutekamuosius vandenis, kad įvyktų tarpusavio neutralizacijos reakcijos.

2) Naudojant įvairius reagentus – kalkes(CaO),rūgščių tirpalus, kalcinuotą sodą, natrio šarmą, amoniako vandenį

3) Filtruojant neutralizuojančiaisiais filtrais(užpildas:kalkės, dolomitas,magnezitas, kreida ir kt.)

Pasirenkant teršalų neutralizavimo būdą, reikia atsižvelgti į rūgščių tipą ir koncentraciją, vandens tiekimo režimą, naudojamus reagentus.

Oksidacinis metodas taikomas tuomet, kai nutekamuosiuose vandenyse yra toksiškų priemaišų arba junginių, kuriuos šalinti kitais metodais netikslinga. Oksidatoriais naudojami: chloras, kalio ir natrio hidrochloridai, chloro dioksidas, ozonas, deguonis.

Nutekamiesiems vandenims valyti naudojami ir mišrūs fiziniai cheminiai metodai, paremti koaguliacijos (koloidinių dalelių sulipimas (joms susiduriant) į stambesnes – agregatus.), sorbcijos, floatacijos, ekstrakcijos(nutekamųjų vandenų perskyrimas tirpikliu, tirpinančiu tik reikalingas atskirti medžiagas),elektrodializės ir kt. reiškiniais.

36.Biologinis nutekamųjų vandenų valymas Biologinis valymo metodas remiasi mikroorganizmų gebėjimu skaidyti suspenduotas, koloidines ir ištirpusias organines medžiagas. Biologiškai negalima valyti tokiu pramoninių nutekamųjų vandenų, kuriuose yra labai mažai arba visiškai nėra organinių medžiagų. Biologinio valymo galimybę lemia šie vveiksniai: 1) organinių medžiagų geba oksiduotis; 2) mikroorganizmams būtinų maisto medžiagų(azoto, fosforo, kalio, anglies, vitaminų ir mikroelementų) buvimas; 3) teršalų koncentracija turi būti ne didesnė už nustatytas normas; 4) vandens rūgštingumo reakcija (pH) turi būti artima neutraliai (pH=6.5-8.2); 5) toksiškų medžiagų koncentracijos neturi slopinti mikroorganizmų dauginimosi ir jų biocheminio aktyvumo; 6) vandenyje negali būti deguoniui patekti trukdančių paviršinio aktyvumo medžiagų. Biologinis valymas susideda iš dviejų stadijų: 1) teršiančių medžiagų adsorbavimas biologinės plėvelės, aktyviojo arba septinio dumblo, smėlio ar žvyro dalelių paviršiuje; 2) teršalų mineralizacija. Nutekamieji vandenys biologiškai valomi gamtinėmis(biologiniuose tvenkiniuose, laistymo ir filtravimo laukuose) ir dirbtinėmis sąlygomis(biofiltruose bei aerotankuose).

37. Biofiltrai. Biofiltras – tai keturkampis arba apvalus rezervuaras, pilnas poringos, mažo tankio ar didelio santykinio paviršiaus medžiagos (skaldos, žvyro keramzito ir kt.). Didesni gabaliukai (50-70mm) pilami filtro dugne, ant jų smulkesni(20-40mm) ir viršuje – mažiausi (10-20 mm) grūdeliai. Biofiltrai skirstomi į lašelinius biofiltrus ir aerofiltrus.

Lašeliniai biofiltrai. Jais valomi toke vandenys, kurie turi palyginti nedaug organinių medžiagų. Nešvarų vandenį valo ant filtro dalelių paviršiaus biologinę plėvelę sudarantys organizmai(bakterijos, grybeliai, mielės ir pan.), kurie oksiduoja ir mineralizuoja organinius teršalus.

Aerofiltrai nuo lašelinių biofiltrų skiriasi didele oksidacine geba, storesniu filtruojančios medžiagos sluoksniu, jame įrengta intensyvi dirbtinė ventiliacija. Palyginti greitai tekantis vanduo išplauna mirusios biologinės pplėvelės skutelius ir netirpias, sunkiai oksiduojamas medžiagas.

Šių valymo įrenginių efektyvumas labiausiai priklauso nuo biocheminių, hidraulinių ir konstrukcinių įrenginių parametrų.

38.Nutekamųjų vandenų valymas aerotankuose. Aerotankas – tai gelž¬betoninis stačiakampis rezervuaras, išilgi¬nėmis pertvaromis suskirstytas į sekcijas, kuriuo lėtai teka aeruojamas nutekamasis vanduo ir aktyvusis dumblas. Ak¬tyviojo dumblo dribsniai sugeria, mikro¬organizmai skaido ir kaip maistą naudoja nutekamajame vandenyje suspenduotas ir ištirpusias organines medžiagas. Vanduo aeruojamas jį mechaniškai maišant. Tai trukdo dumblui nusėsti ant aerotanko dugno, mikroorganizmai geriau aprūpina¬mi deguonimi. Vanduo valomas nuo dvie¬jų iki keliasdešimt valandų.

Iš aerotanko vanduo patenka į antrinį sodintuvą, kuriame aktyvusis dumblas nu¬sėda. Praskaidrėjęs vanduo dezinfekuojamas ir išleidžiamas į vandens telkinį, o dalis ak¬tyviojo dumblo grąžinama į aerotanką.

Aerotankuose geriausiai išvalomas toks vanduo, kuriame yra pakankamai azoto, fosforo ir ištirpusio deguonies, reikalingo aktyviojo dumblo bakterijoms normaliai daugintis. Jei šių elementų trūksta, į aero¬tanką beriama amonio druskų, superfosfa¬to arba kitokios sudėties azoto ir fosforo trąšų. Valomajame vandenyje turi būti ne mažiau kaip 2 mg/l ištirpusio deguonies.

Kad vanduo būtų kokybiškai išvalytas, reikalingas tam tikras aktyviojo dumblo kie¬kis. Jis priklauso nuo valomo vandens or¬ganinio užterštumo ir aerotanko tipo. Valant vandenį be regeneratorių, dumblo sumažėja per pusę, todėl tokiais aerotankais valomas mažiau užterštas vanduo, šių įrenginių našumas taip pat yra mažesnis.

Aktyviojo dumblo kaupimasis priklauso nuo valomo

vandens cheminės sudėties ir jame esančių organinių medžiagų.

Aerotanko darbas sutrinka perkrovus valymo įrenginius organinėmis medžiagomis, susidarius anaerobinėms (bedeguoninėms) zonoms, trūkstant azoto ir fosforo, staiga pasikeitus temperatūrai arba aktyviajai reakcijai(pH), padidėjus toksiškų medžiagų koncentracijai ir pan. Aerotankai dirba ištisus metus, bet žiemą dėl pažemėjusios vandens temperatūros sulėtėja valymo proceso greitis.

39.Vandens valymas gamtinėmis sąlygomis. Biologinio vandens valy¬mo gamtinėmis sąlygomis įrenginiai pagal aplinką, kurioje valomas vanduo, skirsto¬mi į valymo dirvožemio paviršiuje įrengi¬nius (filtracijos ir lietinimo laukai) ir į va¬lymo vandens telkiniuose (biologiniai tven¬kiniai) įįrenginius.

Filtracijos ir lietinimo laukams paren¬kami pavasario polaidžių neužliejamos te¬ritorijos su vandeniui laidžių dirvožemiu — smėliu, priesmėliu arba priemoliu. Juose vanduo valosi filtruodamasis per paviršinį grunto sluoksnį. Lietinimo laukuose auginamos že¬mės ūkio kultūros. Dirvožemį nuo nešva¬rumų valo bakterijos, grybai, dumbliai, pir¬muonys, kirmėlės ir nariuotakojai, kurie ant dirvožemio grumstelių, pro kuriuos sunkiasi vanduo, paviršiaus sudaro biologinę plėvelę.

Filtracijos laukai įrengiami sklypuose su mažu nuolydžiu. Čia vanduo filtruojasi per gruntą į surinkimo įrenginius, o iš jų išlei¬džiamas į vandens telkinius. Jei gruntinis vanduo yra mmažesniame kaip 1,5 m gylyje, filtracijos ir lietinimo laukuose įrengiamas atviras arba uždaras drenažas.

Biologiniai tvenkiniai panašūs į mažus gamtinius vandens telkinius. Jų gylis – apie l m, plotas – nuo 0,5 iki l ha. Valymo procesas susi¬deda iš kelių stadijų: mmechaninio teršalų nusodinimo, fotosintezės, aerobinės teršalų oksidacijos ir anaerobinio skaidymo. Pagal organinių priemaišų ir ištirpusio vandeny¬je deguonies kiekį skiriami aerobiniai(dažnai palaikoma deguonies koncentracija dirbtinai aeruojant vandenį), anae¬robiniai(tvenkiniuose diena būna deguonies perteklius, o naktį – jo gali trūkti arba visai nebūti) ir fakultatyvūs (jų paviršutiniame vandens sluoksnyje vyksta intensyvi fotosintezė, o priedugnio sluoksnyje, jei trūksta deguonies, – anaerobiniai procesai) biologiniai tvenkiniai.

Biologiniuose tvenkiniuose tikslinga ap¬valyti tokį. vandenį, kuris dar bus valomas (ypač jei jis užterštas naftos produktais ir fenoliu) arba jau yra išvalytas biofiltrais bei aerotankais.

40.Dirvožemis. Dirvožemis — viršutinis, fizikinio ir che¬minio dūlėjimo labiausiai išpurentas Žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių me¬tų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, kli¬mato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio amžiaus sąveikoje. Tai svar¬biausias gyvybės substratas, gebantis duoti aaugalų derlių. Dirvožemis yra palyginti plo¬na, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Pedosferoje be paliovos akumuliuojasi ir transformuojasi Saulės energija, gaminasi ir vėl mineralizuojasi or¬ganinės medžiagos.

Dirvožemį sudaro kietoji(akmenis, žvirgždą, smėlį, dulkes, dumblą, koloidus), skystoji(dirvožemio van¬duo su ištirpusiomis organinėmis, minera¬linėmis medžiagomis ir dujomis), du¬jinė(dirvože¬mio oras, esantis vandens neužimtose po¬rose. Optimalus oro kiekis dirvožemyje su¬daro 10-20 % viso dirvožemio tūrio) ir gyvoji(mikroorganizmai, bestuburiai gyvū¬nai, dumbliai, augalų šaknys ir kt.) dalys – fazės.

Dirvožemyje įvairių junginių forma rran¬dami beveik visi cheminiai elementai. Dau¬giausia esti deguonies, silicio, aliuminio, ge¬ležies ir kt. Palyginti su Žemės pluta, dir¬vožemyje 20 kartų yra daugiau anglies ir 10 kartų daugiau azoto. Tačiau aliuminio, geležies, kalcio, magnio, kalio ir natrio dir¬vožemyje dažniausiai yra mažiau negu dū¬lėjančioje Žemės plutoje. Šie skirtumai – tai dirvodaros ir ypač gyvųjų organizmų veiklos rezultatas.

Dirvožemyje nuolatos vyksta cheminių elementų judėjimas ir akumuliacija. Dirvožemio tirpalu vadinama jo skystoji fazė, iš esmės dirvožemio vanduo, kuriame yra ištirpę mineraliniai, organiniai — mine¬raliniai ir organiniai junginiai. Dirvožemio tirpalas teikia augalams vandens, maistingųjų ele¬mentų. Dirvožemio tirpalo reakcija labai svarbi augalų gebėjimui pasisavinti maisto medžiagas, dirvožemyje vykstan¬tiems mikrobiologiniams ir cheminiams procesams.

Dirvožemio buferingumas — tai dirvože¬mio geba priešintis dirvožemio tirpalo re¬akcijos kitimui jį veikiant stipriomis rūgš¬timis arba šarmais, rūgščiomis arba šarmi¬nėmis druskomis.

Dirvožemyje nuolat vyksta medžiagų, ypač geležies, mangano, azoto, sieros, vandenilio, deguo¬nies, oksidacijos ir redukcijos reakcijos.

Dirvožemio drėgmė apibūdinama van¬dens, esančios dirvožemyje H2O moleku¬lių forma, kiekiu.

Dirvožemio oras – dujų ir lakių organi¬nių junginių mišinys, užimantis neužpildy¬tas dirvožemio poras. Iš atmosferos dir¬vožemis gauna deguonies, būtino gyvie¬siems organizmams kvėpuoti. Kadangi kvė¬puojant išskiriamas anglies dvideginis CO2 , būtina dirvožemio oro apykaita su atmos¬feros oru, kuri vadinama dirvožemio aera¬cija. Dirvožemio oro sudėtis skiriasi nuo atmosferos oro: atmosferos ore azoto 78%, dirvožemio – 778-80%, atitinkamai deguo¬nies 21% ir 0,1-20%, CO2 – 0,03% ir 0,1- 5%. Dirvožemio oro sudėtis nuolat kinta.

41. Dirvožemio biota: Dirvožemio gyvąją dalį sudaro įvairiausių organizmų(augalų, gyvūnų, mikroorganizmų) nuolat kintančios populiacijos, bei populiacijų grupės, vadinamos dirvožemio biota. Ji skirstoma į 4 grupes:

1) augalai- organinių medžiagų producentai(nuo vienaląsčiu dumblių iki aukštesniųjų augalų)

2) gyvūnai- organinių medžiagų vartotojai(nuo vienaląsčių pirmuonių iki žinduolių)

3) grybai- pagrindiniai organinių medžiagų skaidytojai

4) prokariotai- dažniausiai vienaląsčiai bei siūliniai mikroskopiniai organizmai, ekologinėse grandyse galintys būti it producentais ir skaidytojais.

Dirvožemio dumbliai skirstomi į tris ekologines grupes:

1. antžemines, augančias dirvos paviršiuje

2. drėgnamėges, augančias šlapiose dirvose

3. dirvožemio, augančias tik dirvos sluoksnyje

Dirvožemio gyvūnija skirstoma į tris grupes:

1. geobiontai- nuolatiniai dirvos gyventojai

2. geofilai- dirvoje gyvenantys didžiąją savo gyvenimo dalį

4. geoksenai- laikinieji dirvožemio gyventojai

Pagal gyvenimo būdą ir poveikį dirvožemiui, įvairių dydžių gyvūnai skirstomi į penkias grupes:

1. nanofauna- mikroskopinio dydžio vienaląsčiai pirmuonys, gyvenantys dirvos vandeniniuose tirpaluose. Kai kurių rūšių populiacijos gyvena ir dirvoje, ir vandens telkiniuose.

2. Mikrofauna- mikroskopinio dydžio daugialąsčiai gyvūnai, gyvenantys šlapioje(prisotintoje vandens garų) dirvoje. Jos įvairovę lemia augalinių liekanų ir humuso gausa.

3. Mezofauna- dažniausiai nariuotakojai gyvūnai, įžiūrimi plika akimi. Gyvena dirvos ertmėse, kuriose gali laisvai judėti ir migruoti.

4. Makrofauna- tai sliekai, šimtakojai, vabzdžių lervos, kurie aktyviai rausia dirvoje urvelius, gerina jos poringumą. Užėjus sausrai ar šalčiui ssugeba migruoti į gilesnius dirvožemio horizontus.

5. Megofauna- stambūs gyvūnai: dideli sliekai, žinduoliai(kurmiai, kirstukai), kurie sugeba permaišyti įvairių horizontų dirvožemį, pakeisti natūralų dirvožemio susiklostymą.

Pagal mitybos pobūdį dirvožemio gyvūnija skirstoma į fitofagus(mintančius augalų šaknimis arba dumbliais), zoofagus(minta kitais gyvūnais), saprofagus- gausiausią grupę(skaidančius apmirusias augalines liekanas)

Dirvožemio grybai- pagrindiniai mineralinių medžiagų gamintojai skaido augalų ir gyvūnų organines liekanas, formuoja humusą . Yra tarpinė grandis tarp augalų ir gyvūnų.

Dirvožemio biotai priskiriama ir kerpė- simbioze gyvenantis grybas ir dumblis.

Dirvožemio prokariotams- savo sandara paprasčiausiems dirvožemio biotos dalyviams – priskiriamos įvairios bakterijos ir virusai.

42. Dirvožemio degradacija: Nuo XIX a. pabaigos vis labiau pasireiškė neigiamas antropogeninis poveikis dirvožemiui. Dėl augalijos nykimo, dirvožemio išsekimo ir nuovargio sutrinka bioenergetinis dirvožemio režimas. Dėl technogeninio poveikio kinta dirvožemio fizinės ir cheminės savybės.

Procesas, kurio metu dėl antropogeninio poveikio dirvožemis praranda savo, kaip gamtinio kūno savybes, vadinamas dirvožemio degradacija.

Dirvožemio degradacijos kategorijos ir veiksniai:

Kategorija

Pirmoji Urbanizacija, transportas, komunikacijos, erozija, užpelkėjimas, druskėjimas, organinės atliekos.

Antroji Miestų šiukšlės ir nutekamieji vandenys, Pramonės neorganinės atliekos, atviri karjerai, radioaktyvumas, sunkieji metalai

Trečioji Trąšų perteklius, biocidai, detergentai

Fizinę dirvožemio degradaciją sąlygoja mechaninis poveikis, nuo kurio daugiau ar mažiau kenčia antropogeninių vietovių dirvožemis(pvz.: pramonės įmonių ar gyvenviečių teritorijų, žemės ūkio naudmenų): čia jį suslegia sunkios žemės ūkio mašinos, jis trypiamas, mindžiojamas, be to, pažeisto dirvožemio degradaciją

spartina vėjas ir erozija

Cheminę dirvožemio degradaciją dažniausiai sukelia įvairios organinės ir mineralinės atliekos, trąšų ir cheminių atliekų perteklius.

Šios medžiagos didina rūgštingumą(arba šarmingumą), neretai trikdo jame vykstančius gyvybinius procesus, naikina dirvožemio augaliją ir gyvūniją. Dirvožemio cheminę degradaciją sukelia 1) pramonės įmonių išmesti dujiniai teršalai(ypač sieros junginiai, halogenidai ir azoto oksidai); 2) organinio kuro deginimo produktai(pelenai ir kt.); 3) druskos(pernešamos vėjo bei vandens; daug jos išbarstome valant kelius nuo ledo ir sniego); 4) agrochemikalai(trąšos, preparatai, naudojami augalų ir miškų kenkėjams naikinti); 5) oorganinės dujos(pvz., sąvartynų biodujos); 6) organiniai skysčiai(perdirbti naftos produktai); 7) radionuklidai, iškritę iš atmosferos su radioaktyviais krituliais.

43. Dirvožemio tarša: Dirvožemio užterštumas apibūdinamas jame susikaupusių medžiagų, kenksmingų gyviesiems organizmams ir trikdančių dirvožemyje vykstančius procesus, koncentracija.

Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės bei žemės ūkyje naudojamos trąšos. Teršalai į dirvožemį patenka su krituliais, pramonės įmonių dulkėmis, autotransporto išmetamosiomis dujomis, nutekamaisiais vandenimis, tręšiant ir pan. svarbiausi jų- organinės ir mineralinės (sieros, druskos ir azoto) rūgštys, sunkieji metalai, organiniai pesticidai, radioaktyvūs izotopai, naftos produktai iir detergentai.

Dirvožemio užterštumas sąlygiškai skirstomas į stabilųjį(technologinė pramonės įmonių ir transporto įmonių tarša) ir nestabilųjį(pvz., mineralinės trąšos). Pagal teršalų pasiskirstymo pobūdį skiriama koncentruotoji ir išsklaidytoji dirvožemio tarša. Pirmuoju atveju dirvožemį teršia konkretus vietinis taršos šaltinis(gamyklos, sąvartynai, automagistralės ir kt.), antruoju aatveju tai būtų foninė dirvožemio dangos tarša(kai teršalai patenka iš įvairių vietų arba kai sistemingai naudojamos įvairios cheminės medžiagos).

Didelę dirvožemiui žalą daro rūgštieji lietūs, kuriose yra sieros, druskos ir azoto rūgščių. Šias medžiagas į atmosferą išmeta transportas, pramonės įmonės ir ugnikalniai. Šie teršalai didina dirvožemio rūgštingumą, dėl to lėčiau mineralizuojamos medžiagos(kai pH<3, dirvožemis tampa nederlingas), jame kaupiasi aliuminio, mangano ir kt. Sunkiųjų metalų junginiai, apdidėja jų cheminis aktyvumas, judrumas, toksiškumas ir pan.Virš 40 cheminių elementų, kurių santykinė atominė masė didesnė kaip 40, skiriami prie sunkiųjų metalų grupės. Pavojingiausi gyviesiems organizmams yra Hg, Pb, Cd, Ar, V, Cu, Co, Ni. Didesnė šių elementų dalis patenka iš atmosferos, kurioje jie atsiranda vykstant natūraliems biosferos reiškiniams(pvz., išsiveržus ugnikalniams) ir dėl antropogeninės veiklos(pvz., tręšiant llaukus, nusėdant pramonės teršalams ir pan.)

Lietuvoje dirvožemis neretai viršija leistiną užterštumo normą ties pramonės gamyklomis, ypač Jonavoje, Mažeikiuose, Kėdainiuose. Taip pat dirvožemis ypač užterštas buvusiuose SSRS kariniuose poligonuose, kur dirvožemis sutryptas, išsprogdintas ir užterštas kuru.

Intensyviai ūkininkaujant į dirvožemį patenka ir tie chemikalai, kurie vartojami augalų piktžolėms(herbicidai), kenkėjams naikinti ar nuo ligų(insekticidai, fungicidai ir kt.). Jie visi vadinami pesticidais ir priskiriami plataus veikimo nuodingoms medžiagoms. Pesticidai, kurie greitai suskyla į elementarius cheminius junginius didesnio poveikio gamtai neturi. Dirvožemio biota, ypač mmikroorganizmai, sugeba daugumą teršalų suskaidyti į elementarius junginius. Dirvožemis taip pat pasižymi antiseptinėmis savybėmis- neleidžia vystytis ligų sukėlėjams ir šie greit žūsta, bet užterštas dirvožemis antiseptiko savybes praranda, todėl labai užterštas dirvožemis gali tapt infekcinių ligų židiniu.

44. Dirvožemio erozija dirvožemio erozija- paviršinių dirvožemio sluoksnių (dažnai ir dirvodarinių uolienų) irimas, sukeliamas vandens ir vėjo, išnešiojančių dirvožemio daleles į kitas vietas. Ji vyksta visur, kur teka lietaus ar polaidžio vandenys, dirvožemį veikia vėjas. Dėl to sumažėja dirvožemio derlingumas, jis gali būti iš dalies arba visiškai nuplautas, nupustytas. Erozijai įtakos turi šie veiksniai: krituliai(lietaus stiprumas, trukmė, tirpstančio sniego kiekis, jo tirpimo staigumas), temperatūra, vėjų aktyvumas, augalija (erozija stipriausia kai augalija menka), reljefas ir mikroreljefas, dirvožemio sudėtis be struktūra.

Pagal dirvožemio eroziją sukeliančius veiksnius skiriamos šitokios jos rūšys: mechaninė, cheminė, vandens ir vėjo.

45. Dirvožemio apsauga atliekant statybos darbus Neigiamas statybos darbų poveikis dirvožemiui gali pasireikšti palankių sąlygų vėjo ir vandens erozijai sudarymu; mechaniniu poveikiu; tarša statybinėmis atliekomis ir kt. medžiagomis; hidrologinio režimo dirvožemyje pakeitimu. Todėl, norint išsaugoti dirvožemį, reikia nukasti viršutinį derlingą jo sluoksnį tuose plotuose, kuriuose numatoma atlikti žemės darbus, ir panaudoti statybų pažeistiems plotams atgaivinti arba žemės ūkio naudmenų kokybei pagerinti. Tai turėtų būti numatyta visuose pastatų, kelių ir kitų inžinerinių statinių projektuose. NNukasamo derlingo dirvožemio tūris V apskaičiuojamas šitaip: V=Sh,m3, čia S – teritorijos, kurioje bus nukasamas dirvožemis, plotas, m2; h – derlingo dirvožemio sluoksnio storis, kuris nustatomas inžinerinių tyrinėjimų metu arba imamas pagal dirvožemio tipą, m. Pagal tą pačią formulę apskaičiuojamas derlingo dirvožemio sluoksnio tūris V, būtinas statybos aikštelei rekultivuoti ir jos apželdinimo projektui įgyvendinti (tuomet S – rekultivuojamas plotas, h — derlingo dirvožemio sluoksnio storis).

Nuimto dirvožemio sluoksnio perteklius Vp = V-Vr turi būti panaudotas kitoms arti esančioms statybos aikštelėms atgaivinti arba žemės ūkio naudmenų dirvožemiui pagerinti. Rekultivacijai skirtas dirvožemis supilamas į ne aukštesnius kaip 8-10 metrų kaupus. Svarbu, kad saugomas dirvožemis nebūtų išpustytas ir išplautas. Todėl kaupai, kuriuose dirvožemį numatoma saugoti ilgiau kaip dvejus metus, turi būti apželdinti daugiametėmis žolėmis, o nuo išplovimo ar per didelio drėkinimo juos gali saugoti įrengti grioveliai vandeniui nutekėti. Labai dažnai statybos aikštelių tranšėjose, daubose ir kituose nelygumuose derlingas dirvožemis neleistinai sumaišomas su podirvio uolienomis. Šitaip ,,palaidotas“ dirvožemis labai greit praranda savo biologinę vertę. Panašiai būna ir tuomet, kai, formuojant statybos aikštelių paviršių, derlingas dirvožemio sluoksnis sumaišomas su gilesniuose sluoksniuose esančia dirvodarine uoliena. Be to, derlingas dirvožemio sluoksnis statybos aikštelėse ir gretimose teritorijose dažnai teršiamos — įvairios kilmės dulkėmis, naftos produktais, statybinėmis atliekomis, šiukšlėmis ir kkt.

46. Miškas ir jo sudėtinės dalys Miškas – augalijos tipas, kurio didžiausią bendrijų dalį sudaro sumedėję augalai. Miškui, be sumedėjusių augalų (medžių ir krūmų). būdinga savitos žoles, samanos, kerpės, grybai, gyvūnai, mikroorganizmai, dirvožemis, oro drėgnumo, šviesos ir temperatūros režimas. Visi šie komponentai yra biologiškai susiję, veikia vienas kitą ir aplinką. Pagrindiniai mišką sudarantys komponentai yra šie: medynas, pomiškis, trakas, dirvožemio danga ir miško paklotė.

Medynas – tai miško sklypas, apaugęs susivėrusia medžių ir krūmų augmenija. Medynai (pvz., pušynas, beržynas) skiriasi vienas nuo kito rūšine sudėtimi, amžiumi, medžių skersmeniu, aukščiu, medienos tūriu. Pomiškis – tai medyne po medžių lajomis augantys jauni perspektyvūs medeliai, galintys suformuoti naują medyną (eglė, beržas, pušis, uosis). Kertant brandų mišką, pomiškis saugomas. Trakas – tai medyne augantys krūmai ir maži medžiai, nepajėgūs suformuoti naują medyną (ieva, šermukšnis, lazdynas, kadagys). Trakas apsaugo miško dirvožemius nuo erozijos. Dirvožemio danga – tai žolinė miško augmenija, samanos. kerpės, krūmokšniai ir puskrūmiai, grybai. Ji subrandina vertingų miško uogų, joje auga vaistiniai augalai. Miško paklotę sudaro nukritę medžių lapai, spygliai, šakos, sausuoliai. Šios nuokritos sukaupia mineralines medžiagas, mažina vandens nuotėkį.

47. Miškų paskirtis ir nauda Miškai švelnina ir formuoja mikroklimatą, reguliuoja vandens režimą, gerina dirvožemio struktūrą, sugeria kenksmingas žmogui medžiagas (hektaras eglyno per metus sulaiko

30 tonų dulkių, pušyno – 35 tonas) ir praturtina orą deguonimi. Miškas, susidedantis iš tarpusavyje susijusių komponentų, atlieka gamtinėje aplinkoje pusiausvyros, stabilumo ir atsparumo palaikymo funkcijas. Miškuose auginama vertinga mediena, renkami sakai, uogos, grybai, vaistiniai augalai. Miškai teigiamai veikia žmonių sveikatą, sudaro palankias sąlygas poilsiui. Miško medžiai išskiria lakiąsias medžiagas – fitoncidus, kurie sterilizuoja orą. Pavyzdžiui, hektaras kadagyno per dieną išskiria maždaug 30 kg fitoncidų – toks jų kiekis vidutinio dydžio mieste gali sunaikinti visus ligas sukeliančius mikrobus. Miške esantis jjonizuotas oro deguonis teigiamai veikia žmogaus organizmą, gerina savijautą. Sudėtingas miško gyvenimas, jo grožis teikia estetinį pasigėrėjimą. Miškas yra vienas svarbiausių rekreacinių naudmenų. Beveik 60% Lietuvos gyventojų poilsiauja miškuose. Ypač vertinami miškai prie vandens telkinių: ežerų, upių, tvenkinių, jūros. Miškai be vandens telkinių yra daugiau lankomi uogavimo, grybavimo sezono metu. Miškuose prie vandens dažnai statomos poilsio stovyklos, kempingai, sanatorijos, profilaktoriumai

48. Vandens apykaita augale Vandens apykaitą augale (arba vandens režimą) lemia trys nuoseklūs procesai: vandens patekimas į augalą, jo srovenimas į vvisus organus ir garinimas. Daugiausia vandens su jame ištirpusiomis jonų pavidalu mineralinėmis medžiagomis į augalą patenka pro šaknis iš dirvožemio, nors kai dirvožemis labai sausas, augalai gali siurbti (pro lapus, pumpurus) rūko bei rasos vandenį. Veikiant šakniniam slėgiui, vanduo kyla aaukštyn į visus augalo organus. Jeigu dirvožemyje yra mažai vandens, dirvožemių dalelių adsorbcijos jėga, sulaikanti vandenį, būna didesnė už šaknų siurbiamąją jėgą, todėl šaknys nebegali paimti tiek vandens, kiek augalas išgarina, ir augalas vys-ta. Jeigu dirvožemyje stinga deguonies arba yra per daug anglies dvideginio, augalas siurbia mažiau vandens. Vanduo augale srūva vandens indais ir šaknies bei lapo parenchima (pagrindiniu augalų audiniu, esančiu visose augalo dalyse). Jam garuojant pro lapus, padidėja ląstelių siurbiamoji jėga, kuri traukia vandenį iš gretimų ląstelių, vandens indų. Dėl sankabos tarp molekulių vanduo indais kyla iš šaknų aukštyn. Mineralinės medžiagos yra augalų pa-grindinių sistemų – fotosintezės aparato, kvėpavimo grandinės, baltymų sintezės centrų – struktūriniai elementai arba fermentinių sistemų sudedamosios dalys. Augalai ypač intensyviai siurbia mineralines medžiagas žydėjimo iir sėklų augimo metu. Naktį, kai transpiracija (vandens šalinimasis iš augalų skysčio ir garų pavidalu ) yra sulėtėjusi ir vandens siurbiama mažiau, druskų koncentracija augaluose padidėja. Metalų jonai, aktyvindami fermentus bei įsijungdami į jų sudėtį, dalyvauja visuose augalo medžiagų apykaitos procesuose.

49. Miškas ir aplinkos užterštumas Labiausiai oro tarša veikia miško augmeniją, kuri tarytum filtras sulaiko labai daug medžiagų, dalį jų neutralizuoja. Pavyzdžiui, 1 ha pušyno per metus suturi apie 35 tonas dulkių, augalų lapai bei spygliai — iki 50% radionuklidų. MMedžiai, augantys kelių apsauginiuose želdiniuose, absorbuoja anglies monoksidą, kaupia sunkiuosius metalus, esančius automobilių išmetamose dujose. 1 km2 pakelių miško juostų ,,surenka“ 10-120 kg kenksmingų junginių, taigi mažina užterštumą pakelės laukuose. Miškas taip pat valo ir paviršinio nuotėkio vandenis. Pratekėjęs pro 20 m pločio želdinių juostą drenažo vanduo turi 3 kartus mažiau cheminių junginių. Kita vertus, dėl oro taršos žūsta arba visai išnyksta kerpės, samanos, grybai (jie jautriausiai reaguoja į ekosistemos pažeidimus), kinta medžių spyglių ir lapų spalva, dydis, augmenija nuskursta, greičiau sensta. Dėl sieros, azoto oksidų poveikio sutrinka medžių lajų ir spyglių kvėpavimas, jie netenka apsauginės vaškinės dangos, negali išgarinti drėgmės. Kai vanduo, esantis augaluose, persisotina rūgštimis, sunkiųjų metalų jonai trukdo medžiams įsiurbti maisto medžiagas per smulkiąsias šaknis. Suardomas medžių šaknų ryšys su dirvoje esančia grybiena, pradeda žūti mikroorganizmai, perdirbantys organines medžiagas į mineralines. Medžiai nusilpsta, tampa nebeatsparūs ligoms ir kenkėjams, sausroms, karščiams, šalčiui, vėjams. Lietuvoje aplinkinius miškus labai teršia Jonavos, Naujosios Akmenės, Kėdainių ir Mažeikių pramonės įmonės. 1993 m. duomenimis dėl atmosferos užterštumo labiau ar mažiau sparčiai nyksta apie 78,9% visų Lietuvos miškų. Tai 16,6% daugiau negu 1989 m. Vidutiniškai ir smarkiai pažeisti miškai sudaro 27,5%. Labiau pažeisti yra spygliuočiai medžiai – 84,5% visų spygliuočių (subrendusiuose, 60 metų senumo mmiškuose defoliacija, t.y. lapų arba spyglių ne-tekimas, dar didesnė). Lapuočių miškai yra atsparesni, pažeisti lapuočiai medžiai sudaro 67,1% (1993 m.) Bendros žalos miškams rodiklis gali būti lapų ir spyglių netektis, kuri siekia 24%. Išskiriamos penkios medžių defoliacijos klasės (nurodant lapų arba spyglių netekties procentą): 0 klasė: sąlygiškai sveiki medžiai (iki 10%). Laja be ryškesnių išorinių pažeidimų. 1 klasė: silpnai pažeisti medžiai (11—25%). Kai kurios šakos su mažesniais nei įprasta lapais; viršutinėje lajos dalyje pastebima lapų nekrozė. 2 klasė: vidutiniškai pažeisti medžiai (26-60%). Viršūnėje arba net visos lajos lapai yra mažesni, jų pakraščiuose pastebima nekrozė; sausų šakų nėra arba jos pavienės. 3 klasė: stipriai pažeisti medžiai (61- 99%). Daug sausų šakų; lapai gerokai mažesni ir su nekrozės požymiais. 4 klasė: žuvę medžiai (100%). Iš visų medžių rūsių Lietuvoje blogiausia ąžuolų būklė (vidutinė defoliacija -33,8%), geriausia – uosių (15,4%) ir juodalksnių (17.0%). 1989-1993 metų laikotarpiu Lietuvoje labai padaugėjo defoliacijos pakenktų medžių. 1993 m. duomenimis sąlygiškai sveikų (be ryškių defoliacijos požymių) lapuočių liko 32,9%, spygliuočių – tik 15,5%. Apie pusę medžių buvo praradę 11—25% spyglių bei lapų, ketvirtadalis medžių – 26—60%. Dechromacija — tai aplinkos užterštumo sukelti medžių lapų ir spyglių spalvos pakitimai. Skiriamos tokios dechromacijos klasės (nurodant pažeistų lapų arba spyglių kiekį pprocentais):

0 — sąlygiškai sveiki medžiai (iki 10%), 1 – silpna dechromacija (11-25%), 2 – vidutiniška dechromacija (26-60%), 3 – stipri dechromacija (61-99%).

50. Augalijos apsauga atliekant statybos darbus Nors statinių projektuose numatomi saugotini medžiai ir krūmai, bet šie dažnai žūsta ir pačios statybos metu, ir po statybos darbų praėjus keleriems metams. Mat medis auga tik tuomet, kai laisvai pletojasi šaknų sistema ir jų yra tiek, kiek medžio vainikas turi šakų. Dėl bet kokio šios pusiausvyros pažeidimo medis gali žūti. Medžio šaknys paprastai užima 1 m didesnio spindulio plotą nei vainiko projekcija žemės paviršiuje. Todėl dažniausiai statybos aikštelėje važinėjančios sunkios mašinos bei naudojami kiti mechanizmai pakenkia ne tik kamienui, bet ir šaknims, be to, suslegia dirvožemį, todėl iki šaknų nepatenka būtinas oro ir vandens kiekis, nutrūksta dirvožemio biotos veikla. Medžiai žalojami ir tiesiant inžinerinius tinklus. Medžiams apsaugoti patartina įrengti apsauginę konstrukciją.

Atviruoju būdu tinklai tiesiami ne arčiau kaip 2,5 m nuo medžio kamieno. Arčiau jo tiesiama tik uždaruoju būdu kasant rankomis, gręžiant, praduriant kiaurymę.

Medžiams taip pat kenkia staigiai pakitęs gruntinio vandens (pvz., patvenkus jį kelio sankasomis ar nuleidus grioviais) lygis.

Medžiai, kurių šaknų sistema yra plokščia, labai jautriai reaguoja natūralaus žemės paviršiaus altitudės (taško aukštis virš pasirinkto horizontalaus paviršiaus) pakeitimą šaknų užimame plote. Jos

tiesiog uždūsta papylus vos keleto centimetrų storio molio sluoksnį, tuo labiau įrengus kietąją dangą. Dažnai nukasus viršutinį dirvožemio sluoksnį į šaknis įsimeta infekcinis puvinys.

51. Miškų apsauga Visi miškai, nepriklausomai nuo pavaldumo, turi būti saugomi nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų, neigiamų aplinkos veiksnių, neteisėto kirtimo bei nustatytos miškų naudojimo tvarkos pažeidimų. Už miškų apsaugą atsako miško naudotojai.

Gaisrų pavojus priklauso nuo natūralaus (gamtinio) miškų degamumo, metų sezono, kritulių kiekio, oro temperarūros, vėjo greičio.

Atsižvelgiant į medynų rūšinę sudėtį, jų amžių bei natūralias dirvožemio ddregnumo sąlygas, skiriamos penkios miškų degumo klasės.

Pagal ugnies plitimo pobūdį skiriamos trys miško gaisrų rūšys:

1. Žemutinis gaisras. Jo metu dega miško paklotė, trakas, pomiškis: ugnis slenka 3-5 m/min greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.

2. Aukštutinis gaisras. Dega medžių kamienai ir lajos, ugnies slinkimo greitis iki 40 m/min. Šis gaisras yra didelės naikinamosios galios, greitai plinta.

3. Požeminis gaisras. Dega giluminiai (0,3-1,5 m) durpių sluoksniai, ugnis slenka 7 m per parą greičiu ir ją labai sunku gesinti. Šitoks gaisras dažniausiai plinta ttol, kol išdega durpių klodai. Miško gaisrų tikimybė labai priklauso nuo sausringų (be lietaus) dienų skaičiaus. Remiantis atskirų rajonų metereologinių stočių duomenimis, sausringu (pavasario – vasaros) laikotarpiu kasdien per masinės informacijos priemones nurodomos miškų gaisringumo klasės (jos skiriamos priklausomai nuo aanksčiau paminėtų klimatinių rodiklių): I – nėra pavojaus gaisrams kilti; II – mažas gaisrų pavojus; III – vidutinis gaisrų pavojus; IV – didelis gaisrų pavojus; V – labai didelis miškų gaisrų pavojus. Esant IV-V miškų gaisringumo klasėms, gali būti ribojamas miškų lankymas. Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas vanduo. Gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens telkinių gausumo, gero kelių tinklo, gaisrų rūšies. Mažus žemutinio gaisro židinius galima užplakti lapuočių šluotelėmis. Dideliems gaisrams gesinti naudojamos cheminės priemonės.

Kita miškų apsaugos kryptis — kova prieš miško kenkėjus ir ligas, neigiamus aplinkos veiksnius, sukeliančius miškų nykimą.

Skiriamos trys didelės miškų nykimą lemiančių veiksnių grupės: predisponuojantys, skatinantieji ir lydintieji. Pirmosios grupės veiksniai — tai oro tarša iš vietinių ir tolimų šaltinių, ilgalaikiai klimato svyravimai, kurie po truputį ssilpnina medžio gyvybingumą. Antrosios grupės veiksniai – nenormaliai šaltos žiemos, staigūs ir dideli temperatūros pokyčiai, lemiantys greitą medžių nykimą. Lydintieji veiksniai, greitinantys medžių žuvimą, – medžių ligos ir kenkėjai.

Miškų ligos būna infekcinės (jas sukelia grybai, bakterijos, virusai) ir neinfekcinės (sukelia nepalankios dirvožemio ir meteorologinės sąlygos, žmogaus ūkinė veikla). Pažeidžiama sumedėjusių augalų šaknys, stiebai, šakos, lapai arba spygliai, sėklos, vaisiai, sėjinukai. Išvengti miško ligų padeda tinkama sanitarinė miško būklė ir priežiūra.

Miškų kenkėjams priskiriami gyvūnai, daugiausia vabzdžiai (jų lervos), žalojantys šaknis (grambuoliai, kkurkliai), spyglius ir lapus (pjūkleliai, žiemsprindžiai, lapsukiai), medžių kamienus (kinivarpos, ūsuočiai, straubliukai).

Prieš miško ligas ir kenkėjus kovojama miško ūkiniu, cheminiu ir biologiniu būdais. Miško ūkinės sanitarinės priemonės tai sausuolių, pažeistų medžių iškirtimas, kirtaviečių valymas. Biologinės apsaugos priemonės — skruzdėlynų gausinimas, drevėtų medžių išsaugojimas, inkilų kėlimas, cheminės – pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų apdorojimas cheminiais preparatais.

Dideli (> 100 ha) spyglius graužiančių kenkėjų masinio dauginimosi židiniai, suderinus su Aplinkos apsaugos ministerija, apipurškiami iš lėktuvų ar sraigtasparnių insekticidais. Jei židiniai nedideli ir pažeistų medžių aukštis neviršija 10 m, galima naudoti traktorinius purkštuvus.

52. Gyvunija ir jos reikšmė

Gyvūnija – tai dirvožemyje, sausumoje, vandenyje ir atmosferoje laisvai gyvenantys gyvūnai (žinduoliai, paukščiai, ropliai, varliagyviai, žuvys, moliuskai, vabzdžiai ir kiti bestuburiai), kurie, budami biosferos dalimi, turi įtakos medžiagų ir energijos apytakai, dirvodarai, sausumos landšafto formavimuisi ir augalijos egzistavimui.

Gyvūnai yra heterotrofiniai organizmai, gaunantys iš kitų organizmų, kuriais maitinasi, energiją gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Heterotrofai, arba konsumentai, pagal mitybos būdą yra augalėdžiai (fitofagai), mesėdžiai (zoofagai) bei mišraus tipo (pantofagai). Fitofagai minta augalinės kilmės angliavandeniais, rečiau baltymais ir riebalais, kuriuos paverčia sudėtingesniais baltymais ir kitais junginiais.

Daug gyvūnų yra pirmosios eilės konsumentai (fitofagai), mintantys augaliniu maistu. Tokiais gyvūnais (pvz., vabzdžių vikšrais, peliniais graužikais ir kt.) minta antrosios ir trečiosios eilės kkonsumentai (zoofagai), įvairūs plėšrūnai (pvz., geniai, kregždės, šermuonėliai, vilkai ir kt.). Visų gyvūnų gyvybinės veiklos produktai (ekskrementai bei žuvę organizmai), patekę į dirvožemi ar vandenį, reducentų suskaldomi iki mineralinių medžiagų. Taigi per mitybos grandinę visa gyvūnija gauna energijos iš augalų. Be to, dauguma gyvūnų gyvena ant augalų arba tarp jų, maitindamiesi vaisiais ir sėklomis, platina augalų vaisius, sėklas, sporas (tai vadinama zoochorija), apdulkina (daugiausia vabzdžiai, rečiau paukščiai ir kirmėlės) aukštesniuosius žiedinius augalus (zoofilija).

Kai kurie gyvūnai veikia Žemės landšaftą. Koraliniai polipai suformavo ir tebeformuoja atolus — žiedo formos koralų salas, kurių viduryje telkšo laguna, rifus. Jurų moliuskai iš savo kriauklių sudarė nerijas Azovo jūroje. Tropiniuose kraštuose termitai stato stiprius 5-6 m aukščio, kūgio formos termitynus. Lietuvoje mikrolandšaftą formuoja urvus rausiantys gyvūnai, skruzdelės.

53. Gyvūnijos nykimo priežastys Gyvūnijos raida artima Žemės istorijai. Vieni organizmai pamažu keitė ir tebekeičia kitus. Kiekviena organizmų rūšis turi savo biologinį amžių, kurį nugyvenusi, išnyksta. Manoma, kad gigantiniai ropliai — dinozaurai gyveno maždaug 115 milijonų metų, o kai kurių rūšių paukščiai ir žinduoliai tik 2 milijonus metų.

Gyvūnų rūšies biologinio amžiaus trukmė priklauso nuo evoliucijos veiksnių, aplinkos kitimo pobūdžio ir spartos. Įvairūs gamtiniai kataklizmai pagreitina rūšies nykimą.

Siandieninė žmonijos raida susijusi su biologinėmis ir socialinėmis žmogaus savybėmis. Žmogaus socialinės savybės lemia jjo poreikius ir materialinių gėrybių vartojimą todėl mažėja gamtos išteklių, nyksta gyvūnija, augalija. Tačiau pagrindinė rušių naikinimo priežastis – stichiškas ir beatodairiškas gyvūnijos išteklių naudojimas.

Miestai, keliai, pramonės kompleksai, dirbtinės vandens saugyklos jau dabar užima daugiau kaip 4% sausumos teritorijos ir dar plečiama. Didelius plotus užima pramonės įmonės, kitkas neretai būna užteršta ir apnuodyta cheminėmis medžiagomis. Todėl mažėja ir prastėja gyvūnų gyvenamoji aplinka. Taigi žmogus gyvūniją naikina keisdamas gamtinę aplinką, intensyviai naudodamas biologinius išteklius, neapgalvota naujų gyvūnų rūšių introdukcija ir aklimatizavimu. Aptarsime tai smulkiau:

1. Gamtinės aplinkos keitimas labiausiai kenkia mūsų šalies gyvūnijai. Beveik trečdalyje Lietuvos teritorijos įvyko žymūs landšaftiniai pokyčiai: atlikta sausinamoji melioracija, iškirsti krūmynai, ištiesinti natūraliai tekėję nedideli upeliai. Miškuose iškirsta daug sausų ir drevėtų medžių. Dideli natūralių pievų bei krūmų plotai paversti pievomis. Tiesiami nauji keliai, elektros perdavimo ir kitos linijos. Žemės ūkyje naudojamos sunkios žemės ūkio mašinos, daug mineralinių trąšų, pesticidų.

Paukščių nykimas yra susijęs su pesticidų naudojimu žemės ir miškų ūkyje, melioracija, vandens lygio reguliavimu, upelių ištiesinimu, žemių kultūrinimu, jie žūsta įsipainioję į telefono, elektros perdavimo linijų laidus. Per pavasarinę migraciją keliuose daug vabzdžiaėdžių žvėrelių (kirstukų, kurmių, ežių) ir ypač varliagyvių suvažinėja automobiliai. Iškirtus žemės ūkio plotuose mažus miškelius, sumažėjo kamanių, kurapkų, griežlių, pilkųjų kiškių, po naudojamais mechanizmais

(ypač šienapjovėmis) nuolat patenka ne tik kiškių, bet ir stirnų jaunikliai.

2. Intensyvus biologinių išteklių naudojimas. Stambesni žvėrys ir paukščiai nuo senų laikų yra vienas iš pagrindinių žmogaus pragyvenimo šaltinių bei medžioklės objektų. Senovės žmogus didelės žalos negalėjo padaryti, bet vis tobulesnės technikos (žūklė, elektra, radijo aparatūra ir kt.) bei ginklų naudojimas gerokai palengvino gyvūnų medžioklę.

3. Neapgalvotas naujų gyvūnų rūšių įveisimas ir aklimatizavimas. Kartais gana daug žalos gyvūnijai padaro nepagrįstas naujų rūšių perkėlimas į tas vietas, kur jos anksčiau negyveno. Dažnai nnaujos rūšys, radusios palankias gyvenimo sąlygas, pradeda smarkiai daugintis ir išstumia vietines gyvūnų rūšis.

54. Gyvūnijos apsauga Gyvūnų apsauga plėtojama dviem kryptimis: mažinant arba šalinant neigiamą antropogeninį poveikį ir steigiant saugomas teritorijas.

Jau minėjome, kad pagrindinės gyvūnijos nykimo priežastys yra žemių melioravimas, pesticidų naudojimas, aplinkos teršimas toksinėmis ir biogeninėmis medžiagomis, urbanizacija ir transporto plėtojimas. Ūkinės veiklos poveikis gyvūnijai gali būti dvejopas: teigiamas ir neigiamas. Teigiamai ūkinė veikla veikia gyvūnijos rūšis, sugebančias prisitaikyti prie kintančios aplinkos (elniai, stirnos, varniniai paukščiai ir kt.), neigiamai &– nesugebančiais adaptuotis (kiškiai, lūšys, voverės, barsukai, gandrai, kurapkos, lašišinės žuvys ir kt.). Žemių melioravimas labai pakeičia pievų, vandens bei pelkių ir krūmynų paukščių populiacijas, retų paukščių tankumas po melioracijos sumažėja net 12 kartų.

Apsaugoti retus ir nykstančius gyvūnus galima: 11) išsaugant natūralią jų gyvenamają aplinką (landšaftą, dirvožemį, vandenį ir orą); 2) griežtai reglamentuojant medžioklę ir žvejybą; 3) dirbtinai veisiant ir aklimatizuojant; 4) steigiant saugomas teritorijas (rezervatus, draustinius). Be to, duomenis apie retus ir nykstančius gyvūnus renkami bei surašomi į pasaulinę ir šalių Raudonąsias knygas, pasirašomi tarptautiniai susitarimai bei priimami įstatymai, reglamentuojantys arba draudžiantys tam tikrų rūšių eksploatavimą.

Gana sėkmingas būdas išsaugoti gyvūnus – veisti juos nelaisvėje. Dirbtinai veisiamos žuvys, paukščiai, žinduoliai, kurie vėliau paaugę paleidžiami į laisvę. Natūralioms zoocenozėms ir atskiroms gyvūnijos rūšims išsaugoti naudojamos ekologinės (biotechninės), teritorijos planavimo ir organizacinės priemonės.

Ekologinėmis (biotechninėmis) priemonėmis siekiama sudaryti kuo palankiausias sąlygas natūraliai gyvūnijos rūšių mitybai, tiekti tiesioginę pagalbą (kelti inkilus bei rengti dirbtines lizdavietes paukščiams, gyvūnų maitinimas žiemos metu ir kt.), reguliuoti ppopuliacijų skaitlingumą ir kt.

Planavimo priemonės būtų šitokios: teritorijos zonavimas pagal mitybos išteklius, saugomų teritorijų steigimas.

Organizacinėmis priemonėmis reglamentuojamas žmogaus elgesys gyvūnijos atžvilgiu: teisiniais aktais apribojama arba draudžiama medžioklė, žūklė, žemės ūkio gamyba ir kitokia veikla.

55. Gyvūnijos apsaugos priemonių kompleksas (pagal K. Šešelgį, 1991): Apsaugos priemonių kompleksas susideda iš: 1. Ekologinės, biotechninės; 2. Teritorijos planavimas; 3. Organizacinės; Pirmoji tai: 1-švari gamtinė aplinka (oras, vanduo, dirvožemis), 2-geros mitybos sąlygos, kliūčių, trukdancių gyvūnijai migruoti, šalinimas, dirbtinų nerštaviečių ir lizdaviečių įrengimas ir esamų išsaugojimas, natūraliųjų mmaisto šaltinių gausinimas. 3-rūsių dauginimas ir biocenozių pusiausvyros išlaikymas (gyvūnų perkėlimas į kitas vietas, dirbtinis veisimas ir pan.), 4-apsauga nuo nesąmoningo gyvūnijos naikinimo. Antroji tai: 5-teritorijos zonavimas atsižvelgiant į gyvūnijos rūsių migravimą ir mitybą, 6-saugomų teritorijų sistemos sudarymas, 7-gamtinio karkaso formavimas. Trečioji tai: 8-medzioklės ir žūklės reguliavimas, 9-ūkinės veiklos kritiniuose arealuose ribojimas, 10-kova su sąmoningu gyvūnijos naikinimu.

56. Kraštovaizdis.Kraštovaizdis – tai nepastovi gamtinių ir antropogeninių tarpusavyje susijusių komponentų – reljefo, klimato, oro, vandens, dirvožemio augalijos, gyvūnijos ir kultūrinio rūbo visuma. Kraštovaizdis nuolat kinta: lauką keičia miškas, statomi ir vėl nugriaunami trobesiai, tiesiami keliai, sausinamos pelkės, užtvenkiami upeliai, susidaro ir vėl nuseka arba užanka vandens telkiniai ir pan. Pagal vyraujančių kraštovaizdžio komponentų kilmę skiriamas natūralusis ir antropogeninis (kultūrinis) kraštovaizdis. Natūralusis kraštovaizdis formuojasi vykstant įvairiems gamtiniams (žemės plutos raukšlėdaros, kalnodaros, uolienų dūlėjimo, apledėjimo ir kt.) procesams ir yra nepaveiktas žmogaus ūkinės veiklos.

Ankstyvojo antropogeninio kraštovaizdžio pavyzdžių galima aptikti olose, kuriose slėpėsi pirmykštis žmogus. Besikeičiantis klimatas vertė pirmykščius žmones kilnotis, keitėsi jų gyvenimo būdas ir būstai, darbo įrankiai. Todėl daug kur pradėtą formuoti antropogeninį kraštovaizdį sunaikindavo ar iš pagrindų pakeisdavo gamtoje vykstantys procesai, užklodavo storas sąnašas sluoksnis. Bėgant laikui, žmogus vis aktyviau keitė aplinką, nepaliaujamai skverbėsi į nepalankiausių gyvenimui žemių pakraščius. Tačiau, pažeidus gamtinę pusiausvyrą, ttekdavo trauktis: iškirtus mišką, smėlis užpustė Kuršių nerijos kaimus.

Antropogeninis kraštovaizdis skirstomas į agrarinį ir urbanizuotą kraštovaizdį. Didesnėje agrarinio kraštovaizdžio dalyje auginama kultūrinė augalija, pakeitusi natūraliąją. Jam būdingi dideli monokultūrų laukai ir sėjomainų sklypai su reguliuojamu drėgmės režimu. Lietuvoje agrarinis kraštovaizdis su natūraliųjų komponentų intarpais sudaro virš 70% teritorijos: žemės ūkio naudmenys – apie 56%, iš jų ariama žemė — 67%. Daugiausia auginami javai ir pašarinės kultūros. Sodai ir daržininkystės ūkiai dažniausiai yra išsidėstę priemiesčiuose. Neretai į agrarinį kraštovaizdį įsiterpia agresyvios urbanizuoto kraštovaizdžio detalės. Urbanizuotą kraštovaizdį, beveik sunaikindamas natūralųjį, kuria žmogus. Tokiam kraštovaizdžiui būdingi uostai, stotys, įvairių statinių santalka su nuo jų besidriekiančiais geležinkeliais, keliais, energijos perdavimo linijomis, besitęsiančiomis gyvenvietėmis. Panašaus darinio užuomazga pastebima palei automagistralę Vilnius – Kaunas. Urbanizuotas kraštovaizdis Lietuvoje užima apie 4,5% teritorijos ir nuolatos plečiasi, nes mažėja kaimo gyventojų, kurie persikelia gyventi į miestus. Planuojant pramoninių ir kt. objektų išdėstymą Lietuvoje, buvo nutarta juos ne koncentruoti, o išsklaidyti, kad tolygiai plėtotųsi visi rajonai.

57. Lietuvos kraštovaizdžio tipai Pagal tai, kaip formavosi reljefas, skiriami 9 Lietuvos kraštovaizdžio tipai:

1)moreninių lygumų kraštovaizdis užima didžiąją šiaurės Lietuvos dalį, Vidurio žemumą ir dalį Pajūrio žemumos. Tai – daugiausia plokščios dirbamos lygumos su velėniniais karbonatiniais dirvožemiais.

2)prieledyninių ežerinių lygumų kraštovaizdis abipus Nemuno užima Šešupės ir KKaršuvos žemumas, mažesni plotai šiaurės Lietuvoje įsiterpę į morenines lygumas. Vyrauja velėniniai glėjiški dirvožemiai, kurie susidaro dėl drėgmės pertekliaus, kai oras negali patekti į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

3)senovinės aliuvinės lygumos susidarė senuose upių slėniuose, išgraužtuose siaurų ir gilių vagų. Šias lygumas suformavo plačiai tekantis ir klostantis sąnašas upių vanduo. Daugiausia tokių lygumų išlikę šalia Nemuno, Neries, Šventosios ir kitų upių. Pasitaiko aukštapelkių, žemyninių kopų.

4)mažai žmogaus pakeistos miškingos zandrinės lygumos – smėlio sankaupos lygumose – išsidėsčiusios palei Žeimenos ir Merkio upes. Susidarė iš tirpsmo vandens sunešto smėlio ir žvirgždo. Vėjo suformuotų žemyninių kopų gausu kairiajame Merkio krante nuo Varėnos iki Druskininkų. Kopos apaugusios kerpšiliais.

5) kalvotos moreninės ežeruotos aukštumos apima Baltijos ir Žemaičių aukštumas. Šiam kraštovaizdžiui būdingi labai ir vidutiniškai kalvoti daubuoti vietovaizdžiai su marga dirvožemio danga.

6)labai nedideli kalvotų moreninių raguvų aukstumų plotai esti Švenčionių ir Ašmenos aukštumose. Šiam kraštovaizdžiui būdingos kalnų šlaituose vandens tėkmės išplautos gilios raguvos, nors kalvotumas gali būti nežymus;

7)jūros pakrantės lygumos apima Kuršių neriją ir žemyninę pajūrio dalį. Tai – smėlingos lygumos su pajūrio šilais ir pustomais kalvynais, tarp kurių įsiterpusios smėlingos užpelkėjusios lygumos.

8)deltinės lygumos prasideda žemiau dešiniojo Nemuno intako Jūros upės ir tęsiasi pamariu iki Minijos kanalo. Siauru ruožu į deltinę lygumą įsiterpia moreninės lygumos pleištas, apimantis Ventės

ragą. Per potvynius deltines lygumas apsemia vanduo, jose gausu senvagių ežerėlių bei kauburiuotų šilų.

9) palei upes vingiuoja gilūs ir seklūs upių slėniai, sudarantys atskirą kraštovaizdžio tipą. Mažiau paplitusios plačios priaugusios krūmų salpos (apatinė upės slėnio dalis, per potvynius apsemiama vandens). Tipiškas toks vietovaizdis — Šventosios slėnis žemiau Kavarsko, Nemuno žemiau Kauno. Gilūs terasiniai slėniai plačiau paplitę — jų esti apie visas didesnes ir mažesnes upes.

58. Saugomos teritorijos ir objektai Saugoma teritorija — sausumos ir vandens plotai, kuriuose dėl kraštovaizdžio, ekosistemų, įįvairių elementų ir objektų gamtinės bei kultūrinės vertės, ypatingų apsauginių, rekreacinių bei ūkinių ypatybių yra ribojama ar draudžiama žmogaus veikla. Saugomų teritorijų sistemą sudaro:

1. Išsaugančiosios (konservacinės) teritorijos (rezervatai, draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai).

2. Apsaugančiosios (prezervacinės) teritorijos (apsaugos zonos).

3. Gamtos išteklius atkuriančiosios (rekuperacinės) teritorijos (saugomi gamtos išteklių sklypai).

4. Kompleksinės paskirties (integracinės) saugomos teritorijos (valstybiniai nacionaliniai ir regioniniai parkai bei biosferos monitoringo teritorijos — biosferos rezervatai ir biosferos poligonai

59. Lietuvos raudonoji knyga Lietuvos raudonoji knyga yra juridinis Valstybės dokumentas, kurio pagrindu Lietuvos Respublikoje organizuojama retų ir nykstančių aaugalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Lietuvos raudonąją knygą sudaro sąvadas žinių apie retų bei nykstančių rūšių (porūšių, varietetų ir kitų taksonų) būklę ir apsaugos būdus, reikalingų rengiant bei įgyvendinant priemones šioms rūšims išsaugoti ir pagausinti. Į Lietuvos raudonają knygą įįrašomos augalų, grybų ir gyvūnų rūšys, kurioms gresia išnykimas sumažėjus jų skaitlingumui, pakitus paplitimo plotui, pablogėjus ekologinėms sąlygoms, taip pat itin retai arba mažame areale paplitusios rūšys, jei jos natūraliai auga (veisiasi) Lietuvos teritorijoje bei kontinentiniame šelfe prie šios teritorijos. Lietuvos raudonojoje knygoje rūšies aprašyme pateikiama šitokia informacija: rūšies lotyniškas ir lietuviškas pavadinimas, sistematinė priklausomybė, apsaugos statusas, bendras paplitimas, augimo (veisimosi) vietos, paplitimas, skaitlingumas ir jų kitimo tendencijos Lietuvoje, veiksniai (tarp jų – ir antropogeniniai), trukdantys rūšiai plisti; rūšies biologinės ir ekologinės ypatybės, sąlygojančios retumą ar nykimą; galimybė bei bandymai auginti kaip kultūrą (veisti nelaisvėje); dabar taikomos rūšies išsaugojimo priemonės, reikalingos papildomos išsaugojimo priemonės, informacijos apie rūšį šaltiniai; augalo, grybo, gyvūno piešinys (ar kitokia iliustracija) ir rūšies paplitimo Lietuvoje žemėlapis. ĮĮrašyti į Lietuvos raudonąją knygą retas ir nykstančias rūšis, išbraukti iš jos, pakeisti atskiros rūšies apsaugos statusą arba daryti kitus pakeitimus gali siūlyti mokslinės, valstybinės ir visuomeninės įstaigos bei organizacijos, atskiri mokslininkai. Pasiūlymus svarsto ir spendimus priima prie Aplinkos apsaugos ministerijos sudaryta Lietuvos raudonosios knygos komisija. Sprendimai tvirtinami Aplinkos apsaugos ministerijos įsakymu, kuris skelbiamas spaudoje. Lietuvos raudonoji knyga įsteigta 1976 m. Šiuo metu į ją įrašyta 501 rūšis, suskirstytos į penkias apsaugos kategorijas: 0)išnykusios rūšys; 1)išnykstančios rūšys; 2)sparčiai nykstančios rūšys; 33)retos; 4)retos, nepakankamai gerai ištirtos; 5)išsaugotos rūšys.

60. Rezervatai Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas (visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti, remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Rezervatuose draudžiama ūkinė veikla, dėl kurios gali sutrikti natūralūs gamtiniai procesai, pradėti nykti vandens ir sausumos augalija bei jų biotopai. Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tirianrys bei stebintys rezervato gamtinių elementų būklę. Lietuvoje yra keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto (įkurtas T. Ivanausko iniciatyva 1937 m.), Čepkelių (jsteigtas 1975 m. Varėnos rajone), Kamanų (jsteigtas 1978 m. Akmenės rajone) ir Viešvilės (jsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose).

61. Draustiniai Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti, atkurti atskirus gamtos komplekso elementus, būdingus mūsų krašto gamtai bei kultūrai, kurie yra svarbūs ir jdomūs moksliniu, mokymo, estetiniu, pažintiniu, turistiniu, poilsiniu, kultūriniu, ūkiniu požiūriu. Išskiriami valstybiniai ir savivaldybių draustiniai, taip pat draustiniai nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei biosferos monitoringo teritorijose. Draustinių teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus planavimo dokumentus. Tačiau neretai draustiniai turi daugiau nei vieną šeimininką, o tai trukdo įgyvendinti vieningą ūkininkavimą, atitinkantį ddraustinio paskirtį. Draustinių 1960 m. buvo įsteigta 89, 1974 m. – 71, 1983 m. – 45, 1988 m. -35, 1992 m – 128. Jie skirstomi į tris klases: gamtinius (geologinius, geomorfologinius, pedologinius, hidrografinius, telmologinius, botaninius, zoologinius, botaninius – zoologinius), kultūrinius (archeologinius, istorinius, etnokultūrinius, architektūrinius, urbanistinius) ir kompleksinius (kraštovaizdžio, kartografinius).

62. Regioniniai parkai Regioniniai parkai steigiami gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir vertingiausioms vientisoms ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Specifiniai regioniniai parkai yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Lietuvos regioniniai parkai pagal Saugomų teritorijų įstatymą yra kompleksinės paskirties saugomos teritorijos. Kartu su nacionaliniais parkais jie priskiriami atskirai saugomų teritorijų kategorijai – valstybiniams parkams. Tačiau regioniniuose parkuose, kitaip negu nacionaliniuose, gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių rekreacijai bei stacionariam poilsiui, juose gali nebūti teritorijų, kuriose draudžiama ūkinė veikla. Regioninių parkų veiklos organizavimo formą, pavaldumą, tarnybų struktūrą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti priimti individualūs nuostatai. Regioninių parkų veiklos organizavimas patikimas tam specialiai įsteigtoms biudžetinėms organizacijoms, urėdijoms arba jų padaliniams, valstybinių ir savivaldos institucijų jungtinėms taryboms. Numatoma, kad dauguma regioninių parkų bus pavaldūs savivaldybėms. Visus 30 regioninių parkų (1996 m.) galima skirstyti į šitokias grupes: upių slėnių parkai, ežerų duburių pparkai, ežeringų girių parkai, sudėtingų kraštovaizdžio kompleksų parkai ir unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai.

63. Gamtinis karkasas (psl. 174) Net ir optimaliausia saugomų teritorijų sistema negali išsaugoti visos biologinės įvairovės. Todėl, kaip atsvara technogeninių teritorijų tinklui, Lietuvoje sukurta bendra gamtinių teritorijų sistema (apie 50-60% šalies ploto) pavadinta gamtiniu karkasu (Vakarų Europos šalyse vartojamas kitoks terminas – ekologinis tinklas). Gamtinio karkaso schema įteisinta Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymu.

Gamtinis karkasas jungia įvairios paskirties teritorijas: rezervatus, draustinius, nacionalinius ir regioninius parkus, apsaugos zonas bei saugomus gamtos išteklių sklypus, įvairias rekreacines, miškų ūkio, taip pat ribojamos agrarinės veiklos zonas.

Gamtinį karkasą sudaro didžiųjų upių aukštupiai, ežerynai, dideli pelkynai, gausaus požeminių vandenų nuotėkio, stambių vandens telkinių (tarp jų Baltijos jūros ir Kuršių marių) pakrantės, Lietuvos karstinis rajonas (tai antropogeninei taršai jautriausios teritorijos), taip pat upių slėniai, hidrografiškai susietos ežerų virtinės, pažemio oro srautų judėjimo koridoriai (šiomis teritorijomis juda biosferos medžiagų srautai), mažesniųjų upių bei upelių aukštupiai ir dideli miškų plotai.

Gamtinio karkaso teritorijoje saugomas natūralus kraštovaizdis, gamtiniai rekreaciniai ištekliai, sudaromos sąlygos miškams atkurti, optimizuojama agrarinio kraštovaizdžio struktūra, reguliuojama agrarinė veikla, urbanizacijos ir technogenizacijos plėtra.

Gamtinis karkasas formuojamas pagal valstybinius, regioninius bei vietinius teritorinio planavimo dokumentus tose vietose, kur jis yra būtinas, o ne ten, kur išlikęs. Tai gana sunku, nes

didelė dalis jam turinčių priklausyti teritorijų naudojamos žemės ūkyje ir yra praradusios savo natūralią struktūrą. Todėl ypač svarbu šioms teritorijoms sugrąžinri biotos elementus, pavyzdžiui, suformuoti laukų ir giraičių kompleksus.

64. Atliekų susidarymas ir rūšys (psl 178) Atliekos apibrėžiamos kaip netinkamos naudoti medžiagos, kurioms buvo pakenkta gamybos procese arba po jo. Plačiąją prasme – tai įvairioje žmogaus veikloje panaudotų medžiagų likučiai, kurių negalima vartoti anksčiau numatytiems tiklams. Daug atliekų susidaro chemijos, metalurgijos, maisto, miško ir medžio apdirbimo bei kt. pramonės įmonėse, žemės ūūkyje, buityje. Jos būna skysto, kieto ir dujinio pavidalo.

Visas atliekas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: nepavojingąsias ir pavojingąsias atliekas. Nustatyta, kad 1992 m. Lietuvoje susidarė 17,7 mln., 1993 m. – 5,418 mln. nepavojingųjų atliekų. Savo ruožtu nepavojingosios atliekos skirstomos į organines, mineralinių žaliavų, buities, statybinių medžiagų ir kitas nepavojingas atliekas, antrines žaliavas, fotogipsą, gatvių bei kelių sąšlavas.

Per metus Lietuvoje susidaro apie 40 – 50 tūkst. tonų degintinų pavojingųjų atliekų. Kadangi daugelyje naftos atliekų ir emulsijų esti dideli kiekiai vandens, kkurį galima atskirti nesudėtingais ir nebrangiais metodais, tai degintinų atliekų tuomet būtų apie 30 tūkst. tonų per metus. Atliekų, kurias reikia apdoroti fiziniais ir cheminiais būdais, per metus susidaro apie 1075 t. Daugelyje pramonės įmonių įrengti vietiniai galvaniniai nuotekų valymo įįrenginiai, kuriuose susidaręs šlamas, turintis sunkiųjų metalų, privalo būti deponuotas. Nemažai pavojingųjų atliekų, jas perdirbus ar regeneravus, galima naudoti gamyboje kaip žaliavą.

65. Nepavojingosios atliekos (psl. 180) Buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan. Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje, buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingųjų atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama.

Iš viso Lietuvoje per metus į ssąvartynus isvežama apie 1800 tūkst. tonų buitinių atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250 kg).

Pastaruoju metu buitinių adiekų sudėtis keičiasi – gausėja plastmasės, popieriaus ir kartono atliekų, nes vartotojams vis daugiau pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune, jau bandoma sukurti atliekų (popieriaus, stiklo, plastmasių bei metalo) rūšiavimo sistemą, gyventojai raginami jas mmesti į skirtingus konteinerius. Reikia tikėtis, kad šitokia antrinių žaliavų rinkimo sistema prigys visoje šalyje.

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 800 miesto ir kaimo tipo buitinių atliekų savartynų. Daugelis jų ir geologiniu, ir geografiniu požiūriu prastai įrengti: esti arti gyvenviečių, atliekų nuoplovos dėl netinkamo grunto patenka į grunrinius vandenis. Nors kai kur, pavyzdžiui, Kėdainiuose ir Kaišiadoryse, įrengiami šiuolaikiniai sąvartynai.

Pramonės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan. liekanos, Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34% smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28% gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius sąvartynus ir pan.

21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklūno atliekos. Gumos atliekos – 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės atliekos, 1% padangų drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasinių ir polimerinių dirbinių atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polistirolo) yra 56%, termoreakcinių dervų -12%, dirbtinės odos – 8%, linoleumo – 2% ir maišytų plastmasinių atliekų — 22%.

Lietuvoje kkol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbri ir palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau įrengiami specialūs pramoniniai sąvartynai.

Kitos atliekos. Organines atliekas sudaro: 64% mėšlo, srutų ir fekalijų, 29% maisto, 6% laukininkystės ir daržininkystės bei 1% gyvulinės kilmės atliekų. Visiškai aišku, kad daugelis jų, kaip antai: mėšlas, pjuvenos, laukininkystės ir daržininkystės bei maisto atliekos, neturėtų patekti į sąvartynus. Jas reiktų kompostuoti ir vėliau jų pūdiniu tręšti žemę. Mineralinių žaliavų atliekos – tai 97% karjerų ir 3% mineralinių žaliavų sodrinimo atliekos. Jas, tinkamai paruošus, būtų galima naudoti statybose, tiesiant kelius ir pan. Didžiausią statybinių medžiagų atliekų dalį sudaro kreida ir kalkės, mažesnę – betono, plytų, keramikos, asbesto atliekos bei statybinių konstrukcijų laužas. Apie 60% statyblnių medžiagų atliekų išvežama į buitinius atliekų sąvartynus, nors jos galėtų būti panaudotos statybose, tiesiant kelius, o kalkės ir kalcio karbido atliekos – net dirvos rūgštingumui mažinti. Mažiausiai į sąvartynus patenka kalkių ir kreidos (tik 13%, likę 87% panaudojami dar kartą), daugiausia (apie 98%) – kalcio karbido.

66. Pavojingosios atliekos. Visas atliekas galima suskirstyti į pavojingąsias ir nepavojingąsias.Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 000 tonu pavojingųjų atliekų. Pavojingosios atliekos pagal ttvarkymo būdus skirstomos į 3 grupes: degintinas,tvarkytinas fiziniais ir cheminiais būdais bei deponuotinas. Didžiąją dalį degintinų pavojingų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų atliekos,mažiau – kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį – dervos klijai ir kt.Tik 2% naftos ir vandens emulsijų atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kaip antrinė žaliava. Fiziniais ir cheminiais būdais tvarkytinų atliekų didesnę dalį sudaro gyvulinės kilmės riebalai, tepalai ir muilai.apie 37% gyvulinės kilmės riebalų yra išvežama į gamybinių atlikų sąvartynus, 33% į buitinių atliekų sąvartynus, 30% panaudojama kaip antrinė žaliava.54% depuonuotinų pavojingųjų atliekų sudaro užterštas gruntas,29% -šlakai ir pelenai. 44% užteršto grunto išvežama į buitinių atlikų savartynus, 29 % sutvarkoma įmonėse, o 27% – išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.

67. Technologijų be atliekų kūrimasis Plėtojantis ir tobulejant gamybai, vis labiau mažėjant žaliavų resursams aplinkoje, pradėta kurti technologijas be atliekų ir iš žaliavų, panaudotų pagrindinei gamybai, likučių imta gaminti kitą produkciją. Sitaip mažinamas atliekų kiekis gamtoje, iš vienos ar kelių rūšių žaliavų pagaminama daug įvairių produktų, ekonomiškai sunaudojamos visos medžiagos. Tai gana paprasta, kai gaunamos atliekos nėra kenks-mingos. Kur kas sunkiau plėtoti technologiją be atliekų tose gamybos srityse, kuriose atliekomis esti pavojingosios medžiagos. Tokiu atveju taikomi anksčiau aptarti atliekų apdorojimo būdai. Be abejo, ne

kiekviename gamybos procese apsieinama be atliekų, kurios dar gali buti panaudotos. Dalis pavojingųjų atliekų yra deginamos ir gautoji šiluminė energija naudojama gaminant elektros energiją, gyvenamiesiems namams šildyti ar tiesiog pačioje gamyboje. Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis valstybėmis, technologijos be atlieku retai kur taikomos. Kol kas didžiuliai atliekų kiekiai laidojami savartynuose, todėl patiriame ne tik nemažus ekonominius nuostolius, bet ir teršiame aplinką.

68. Atmosferos sudėtis. Oras yra. sudėtinė atmosferos (gr. atmos – oras), melsvosios Žemės skraistės, dalis. Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo beveik 2200°C paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingų kosmoso spindulių. Maistą, gėrimą, gyvenamąją vietą mes galime pasirinkti. Oro – ne. Be oro žmogus gali išgyventi maždaug 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 milijonų kartų, todėl mums ne vis vien, kokiu oru kviepuojame. Visas planetą gaubiantis oro „vandenynas“ sveria apie 5000 trilijonų tonų. Tai sudaro tik vieną milijoninę Žemės masės dalį. Tuo tarpu reikšmė neproporcingai didelė.

Spėjama, kad mūsų planetos atmosfera susidarė prieš 3 milijardus metų. Iš pradžių būta iiš Žemės mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintesei, pamažu susikūrė dabartinė atmosfera. Prie Žemės paviršiaus ją sudaro: 78,09% azoto, 20,9% deguonies ir inertinės dujos – argonas (0,93 procento), neonas, helis, kriptonas bei kkitų dujų mišinys. Žemutiniuose jos sluoksniuose gausu jvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų. Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90 – 100 km sluoksnyje yra gana vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Aukščiau, intensyviai veikiant kosminei ir Saulės spinduliuotei, vyksta molekulių disociacija, fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferoje kinta vandens garų kiekis. Daugiausiai vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Kylant aukštyn, drėgmės kiekis sparčiai mažėja. Anglies dioksido kiekis priklauso nuo medžiagų apykaitos tarp atmosferos, litosferos, hidrosferos ir viso gyvojo pasaulio, taip pat nuo industrines bei agrarines žmonių veiklos.

Iš visų atmosferoje paplitusių junginių Žemės gyvybei svarbiausias yra deguonis, anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas. Deguonis reikalingas kvėpavimui, rūgimui. Be anglies dioksido nevyktų autotrofmių augalų fotosintezė. Jo išsiskiria yyrant organinei medžiagai. Azoto, deguonies ir argono kiekis atmosferoje mažai kinta, tuo tarpu ozono ir vandens garų kaita priklauso nuo metų laiko, geografinės platumos ir pan.

69.ATMOSFEROS STRUKTŪRA. Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo beveik paros temperatūros svyravimo. Visas planetą gaubiantis oro “vandenynas” sveria apie 5000 trilijonų tonų. Atmosfera susidarė prieš 3 milijardus metų.Prie žemės paviršiaus atmosferą sudaro:78,09% azoto,20.9% deguonies ir inertinės dujos- argonas(0.93%), ne3onas helis kriptonas bei kitų dujų mišiniai.Žemutiniuose jos sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių , bakterijų. Atmosfera yra ssloksniuota.Apatinio sluoksnio aukštis būna 9-16km vadinamas troposfera.Šis sluoksnis sudaro apie 80% visų atmosferoje pasklidusių vandens garų.Aukščiau esantis sluoksnis yra stratosfera (viršutinė jos riba 45-55km aukšty), čia mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio.60km aukšty Žemę juosia ozono sluoksnis, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių. Mezosfera (55-95km sluoksnyje), aukščiau esti jonosfera arba termosfera, 1000km aukšty prasideda egzosfera- viršutinis

Žemės atmosferos sluoksnis.

70.ANGLIES DIOKSIDAS ATMOSFEROJE Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90 – 100 km sluoksnyje yra gana vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Auksčiau, intensyviai veikiant kosminei ir Saulės spinduliuotei, vyksta molekulių disociacija, fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto.

Nepastovus ir anglies dioksido kiekis. Jis priklauso nuo nedžiagų apykaitos tarp atmosferos, litosferos, hidrosferos ir viso gyvojo pasaulio, taip pat nuo industrinės bei agrarinės žmonių veiklos. 1850 — 1950 m. anglies dioksido koncentracija ore padidėjo apie 10%. Prognozuojama, kad iki 2000 m. jo padaugės dar 20%.

Iš visų atmosferoįe paplitusių junginių Zemės gyvybei svarbiausias yra deguonis, anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas. Deguonis reikalingas kvėpavimui, rūgimui. Be anglies dioksido nevyktų autotrofmių augalų fotosintezė. Jo išsiskiria yrant organinei medžiagai. Azoto, deguonies ir argono kiekis atmosferoje mažai kinta, tuo tarpu ozono ir vandens garų kaita priklauso nuo metų laiko, geografinės platumos ir pan.

71.VANDENS GARAI ATMOSFEROJE Atmosferos tteršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90 – 100 km sluoksnyje yra gana vienoda. Jonizuotų atomų nedaug. Auksčiau, intensyviai veikiant kosminei ir Saulės spinduliuotei, vyksta molekulių disociacija, fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto.

Labiausiai atmosferoje kinta vandens garų kiekis. Daugiausiai vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pavyzdžiui, Lietuvoje pažemio oro sluoksnyje 1 kg ore būna 2—9 g drėgmės. Kylant aukštyn, drėgmės kiekis sparčiai mažėja. Vandens garų galima aptikti iki 80-95 km.

Iš visų atmosferoįe paplitusių junginių Zemės gyvybei svarbiausias yra deguonis, anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas. Deguonis reikalingas kvėpavimui, rūgimui. Be anglies dioksido nevyktų autotrofmių augalų fotosintezė. Jo išsiskiria yrant organinei medžiagai. Azoto, deguonies ir argono kiekis atmosferoje mažai kinta, tuo tarpu ozono ir vandens garų kaita priklauso nuo metų laiko, geografinės platumos ir pan.

72.OZONAS. Yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį.Atsiranda atominiam deguoniui jungiantis su su molekulų deguonimi.Ozonas susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba veikiant saulės ultravioletiniams spiduliam. Daugiausio ozono būna 20-30km aukšty. Ozonas – apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių bei 20% infraraudonųjų spindulių ir neleidžia išsisklaidyti Žemės šilumai. Apsaugo gyvybę Žemėje nuo pražūties. Nuo ozono sluoksnio priklauso priklausoptimalus žemės paviršiaus apšvietimas ir termini režimas Ties ppusiauju jo yra mažiausia ir aukščiau kaip 15km jo beveik nėra, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60km aukštį. Ozono kaita priklauso nuo metų laiko, goegrafinės platumos ir pan. Dedeliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis kraujyje ardo hemoglobiną.

73.ATMOSFEROS TARŠOS ŠALTINIAI. Atmosfera niekad nebuvo idealiai švari. Ugnikalniu veikla, Žemės paviršiaus išpustymas, drusku garavimas, ivairios žiedadulkės jau priešistoriniais laikais teršė atmosferą. Tačiau šiais laikais daugiausia teršia žmogus.

Pagrindinis atm.taršos šaltinis yra autotransportas. Iš pramonės ir energetikos objektų į aplinką patenka kiek mažiau teršalų. Daugiausia teršia chemijos ir naftos perdirbimo bei statybos ir statybinių medž.pramonės įmonės. 1994m.duomenimis automobilių teršalai sudarė 58% bendro kiekio, pramonės25%. Atmosfera, intensyviai maišantis oro sluoksniams, užteršiama daug greičiau negu kitos biosferos dalys- hidrosfera ir litosfera.

74.ATMOSFEROS PRIEMAIŠŲ KLASĖS. Pagal valstybinius standartus visos atmosferos priemaišos skirstomos i pagrindines ir specifines. Pagrindinės yra: siera , azoto dioksidas, anglies monoksidas, dulkės, visos kitos yra specifinės. Pagal poveikį aplinkai ir žmogui visos atmosferos priemaišos skirstomos: 1)ypač pavojingas (gyvsidabris, švinas), 2)labai pavojingas (varis, jodas, siera), 3) pavojingas (actas, boro rūgštis), 4) nelabai pavojingas (amonjakas, benzinas)

75.DLK IR DLT. Oro tarša matuojama . Gauti duomenys lyginami su didžiausiomis leistinomis konsentracijomis (DLK).

DLK- tai tokia priemaišų konsentracija, kuri, veikdama periodiškai arba visą žmogaus gyvenimą, nedaro neigiamo poveikio ne tik žmogui, bet ir visai aplinkai.DLK suminispriemaišų poveikis apskaičiuojamas šitaip: , čia C1,C2,Cn- faktinės konsentracijos, DLK1,DLK2,DLKn- leistinos priemaišų konsentracijos. Kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir tobulinama jų apsauga, LR aplinkos apsaugos ministerijos išleido įstatymą, nustatantį didžiausią leistiną taršą (DLT). Didžiausia leistina tarša – tai iš atskiro ar kelių šaltinių per laiko vienetą išmestų kenksmingų medžiagų kiekis, kuris nagrinėjamoje vietovėje, įvertinus kitų taršos ššaltinių poveikį ir įmonių raidos perspektyvas, neviršija pažeminių didžiausių leistinų konsentracijų (DLK).

76.”Siltnamio” efektas. Dar pries 15 metu daugelis abejingai ziurejome i bet kokiu tersalu ismetima i ora. Siandien issimokslinusi visuomene ir kiti blaiviai galvojantys musu planetos gyventojai suvokia realu pavoju. Vienas didziausiu slypinciu pavoju yra dideliame kiekyje CO2 kuris itakoja klimato atsilima. Istirta, kad maziausia CO2 buvo ledynmeciu laikais, o daugiausiai- atsilimu. Dabar pastaruosius 10 000 metu tesiasi atsilimas. Aisku, kad CO2 koncentracija dideja del zmogaus ukines veiklos.

Mokslininkai teigia, jog pper pastaruosius 60-70 metu pasaulio vandenyno lygis kasmet pakyla po 1.5 milimetro. Matyt, tirpsta ledynai. Vieni mokslininkai mano, kad Zeme gali virsti dykuma kaip Marsas, kiti teigia, kad, tirpstant ledynams, issiskiriantys vandens garai ims kondensuotis, vel kaupsis ledas ir gali pprasideti naujas ledynmetis. CO2 apykaitos sistema formavosi milijonus metu. Aktyvi zmogaus ukine veikla griauna si mechanizma. Deginant ivairiu rusiu kura, per paskutiniuosius simta metu i atmosfera issiskyre 25*1010 tonu CO2 , o dabar kas met ismetama 1010tonu. Daugejant atmosferoje CO2 formuojasi “siltnamio” efektas, nes CO2 praleidzia Saules spindulius, bet sulaiko Zemes infraraudonuosius spindulius. Tokiu budu bendra Zemes pavirsiaus temperatura po truputi syla, silti oro gusiai sruva i polius, poliuose esantys ledynai po truputi tirptu, taigi pakylus temperaturai, pasikeistu vandenu kryptis, oru srautu judejimo keliai, krituliu kiekis ir ekologines katastrofos isvenkti jau nepavyktu.

77.Oro valymo irenginiu klasifikavimas. Dulketam orui valyti sukurta ivairiu metodu bei irenginiu, todel, atsizvelgus i dulkiu fizines ir chemines savybes, koncentracijas ore ir kilme, galima pasirinkti, kas labiausiai tinka. OOro valymo irenginiai pagal isvalimo laipsni skirstomi i pirminio ir svariojo valymo laipsnio irenginius, pagal valymo metoda- i sausuosius ir slapiuosius:

Pirminis:

A)Sausasis(Kameros,Ciklonai,Zaliuziniai)

B)Slapiasis(Tusciaviduriai, Iscentriniai,Barbotavimo aparatai)

Svarusis:

A)Sausasis(Elektrostatiniai,Vertikalieji vienapoliai)

B)Slapiasis(Koaguliaciniai isscentriniai,Pluostiniai)

78.Pirminis ir švarusis oro valymas Oro valymo įrenginiai pagal išvalymo laipsnį skirstomi į pirminio ir švariojo.Klasifikacija žr.viršuj. Pirminio valymo įrenginiai išvalo orą nuo genėtinai stambių dalelių (20-30m sausam valyme ir 10m – šlapiam), jų valymo efektyvumas palyginus žemas (ypač sauso valymo – 40-65%).

Antrinio arba švariojo valymo įrenginiai pasižymi valymo kokybe (veiksmingumas sausojo valymo 75% – filtrų, 999,99% – elektrinių filtrų, šlapiojo valymo 90-95%), bei pašalinamų dalelių itin mažu dydžiu – sausam valyme 1,5-0,5m

79.Pirminio sausojo valymo pagrindiniai įrenginiai Dulkių nusodinimo kameros – nusodinamos stambios (daugiau kaip 40 k) dalelės. Patys paprasčiausi oro valymo įrenginiai, veikimo principas paremtas gravitacijos dėsniais. Kamerų veiksmingumas priklauso nuo to kaip ilgai jose būna dulkės, t.y. nuo oro srauto ir kameros gabaritų. Kameros gali būti vertikalios ir horizontalios. Dulkių nusėdimo trukmė turi būti trumpesnė arba lygi oro tekėjimo pro kamerą trukmei. Privalumai – konstrukcijos paprastumas, mažas hidraulinis pasipriešinimas, nedidelės eksploatavimo išlaidos.

Inerciniuose oro valymo įrenginiuose oro srauto kryptis keičiama 90 arba 180 laipsnių kampu. Dėl to lėtėja dalelių greitis ir jos greičiau nusėda. Mažesnių matmenų negu nusodinimo kameros, taikomi pirmame valymo etape, surenka didesnes negu 25-30m daleles. Valymo veiksmingumas 60-65%, hidraulinis pasipriešinimas 150-390Pa

Žaliuziniai oro valymo aparatai turi užtvarą iš šarnyriškai sujungtų plokštelių arba žiedų. Oro srautui darant staigų posūkį, inertiškesnės dalelės atsiskiria ir toliau juda ankstesne kryptimi. Oras išvalomas nuo didesnių kaip 20 m skersmens dulkelių, hidraulinis pasipriešinimas 100-150Pa. Trūkumas – esant dideliai dulkių koncentracijai, greitai susidėvi plokštelės.

Cikloinuose dulkių dalelės atsiskiria nuo oro veikiamos išcentrinės jėgos,kuri atsiranda savaime besisukančiame dulkėto oro sraute. Į cikloną dulkėtas oro srautas patenka vamzdžiu ir, atsimušęs į kreipiamąjį dangtelį, ppradeda suktis spirale žemyn cilindru. Srautui slenkant žemyn į kūgį, viena dalis jo patenka į išmetamųjį vamzdį, kita su išcentrinės jėgos prie sienelės nublokštomis dulkėmis – į bunkerį. Čia jis pakeičia kryptį, greitį (sulėtėja), todėl dulkės nusėda, o išvalytas oras išeina į išmetamąjį vamzdį. Bunkeryje susikaupusios dulkės pašalinamos per vožtuvą.

80. Pirminio šlapiojo valymo pagrindiniai įrenginiai Tuščiaviduris purkštuvinis skruberis dažniausiai naudojamas dujoms valyti vandeniu. Tai apvalus arba stačiakampis cilindras, su viename arba keliuose aukščiuose įtvirtintais 14-16 purkštukų. Hidraulinis pasipriešinimas <250Pa. Veiksmingi gaudant didesnes negu 10m daleles. Skruberio aukštis apie 2,5D (neklauskit kas tas D-pats nezinaurink.past.). Skysčio suvartojama 0,5-8L 1m3 dujų.

Barbotavimo ir putų aparatai skirti orui valyti nuo greit sudrėkstančių ir nedidelės koncentracijos dulkių. Putų aparatai dažnai naudojami nes paprasti ir efektyvūs. Putų aparatas yra paprasčiausias barboteris su iš ardelių arba iš perforuoto plieno lakšto padarytomis lentynomis. Skirstomi į dulkėgaudžius su horizontaliai tekančiu skysčiu ir su priešpriešiai tekančiais oro ir skysčio srautais. Vanduo pro kiaurymes lentynoje teka žemyn, pučiamas oras kyla aukštyn. Antrieji aparatai vandens sunaudoja 3-4 kartus daugiau (0,2-0,3 l/m3) negu pirmieji (0,8-0,9 l/m3). Gaudytuvų korpusas gali būti kampuotas ir apvalainas. Kampuotuose geriau pasiskirsto vanduo, apvalainuose – oras. Putų aparatai ypač sėkmingai valo orą, kai temperatūra ne aukštesnė kaip 1000C, ddulkėtumas ne didesnis kaip 200-300g/m3. Trūkumas – kartu su išvalytu oru pašalinama daug vandens. Rekomenduojas didžiausias valomų dujų tūris vienam aparatui – 14m3/s, vandens sluoksnio virš lentynos aukštis – 70-100mm, hidraulinis pasipriešinimas – 300-500Pa.

81. Švariojo sausojo valymo pagrindiniai įrenginiai Filtrai – akytos pertvaros arba medžiagos sluoksniai, skirti dulkėms ir aerozoliams sulaikyti. Būna rankoviniai, padaryti iš audeklo ar kitų pluoštų, kasetiniai arba tiesiog grūdėtos medžiagos sluoksnis; sausieji tinklai (automatiškai išsivalantieji) gaminami iš akytos plasmasės, keramikos, metalo keramikos.

Filtruojant dulkės kaupiasi ant filtro paviršiaus, mažėja jo porų skersmuo, didėja valymo efektyvumas, bet didėja ir dulkėto oro srauto pasipriešinimas. Kad filtras vėl normaliai veiktų, reikia būtinai dalį nusėdusių dulkių nuvalyti, t.y. regeneruoti filtruojančiąją medžiagą.

Dulkių nusodinimo ir filtruojančiosios medžiagos efektyvumas priklauso nuo adhezinių ir autohezinių jėgų, dulkių elektrinės varžos bei kilmės ir mechaninių savybių. Kadangi filtravimas yra sudėtingų reiškinių samplaika, filtruose hidraulinis pasipriešinimas ir valymo veiksmingumas nustatomas eksperimentiniu būdu. Filtrais galima išvalyti orą iki 98%

Grūdėtuosius filtrus tikslinga naudoti, kai oras yra labia užterštas lipniomis arba abrazyvinėmis dulkėmis, aukšta temperatūra ir slėgis, sudėtinga naudoti tradicinius oro valymo filtrus. Veiksmingumas – 75% (dalelių skersmuo didesnis kaip 1,5m). Našumas 1500-6000m3/val.

Elektriniai oro valymo filtrai yra vieni iš veiksmingiausių, unversaliausių ir progresyviausių. Sulaiko labai mažas daleles, didelis valymo efektyvumas

(iki 99,99%), našumas (30000-100000m3/val – senesni, našūs bet dideli, 1000-2000 m3/val – mažesni, labiau pritaikomi Lietuvos pramonėje), mažas hidraulinis pasipriešinimas (100-200Pa), valo orą ne tik nuo dulkių bet ir nuo dūmų rūkų. Valant orą, elektrinis laukas tiesiogiai veikia teršalų daleles, jas išstumia iš oro srauto ir nusodina ant elektrodų.

82.Švariojo šlapiojo valymo pagrindiniai įrenginiai. Šlapieji švariojo valymo irenginiai skirstomi i pluostinius ir alyvos filtrus, putu aparatus, smuginius-inercinius, rotoklonus, turbulentinius Venturio skruberius, rotacinius daleliu sulaikymo irenginius- oraputes, koaguliacinius iscentrinius daleliu sulaikymo irenginius. SSie irenginiai dazniausiai naudojami tuomet, kai valomo oro ar kitu duju priemaisomis esti atliekos arba kai dujas reikia ausinti. Valant skysciai rugsteja, todel siu tipu valytuvai kencia nuo korozijos, susidariusios nuosedos uztersia aparatus ir ju vamzdynus.

83. Jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančiąja spinduliuote vadinama tokia spinduliuote, kuriai veikiant, aplinkoje iš cheminių medžiagų atomų ir molekulių susidaro skirtingų krūvių dalelės – jonai, galintys sukelti radiacinius pokyčius gyvuosiuose organizmuose. Tokia spinduliuote skleidžiama savaime skylant atomo branduoliams. Sis vyksmas vadinamas – aktyvumu, arba radioaktyvumu, o savaime sskylantys atomo branduoliai – radionuklidais. Skylant atomo branduoliams, spinduliuojamos alfa ir beta dalelės, gama ir Rentgeno spinduliai, neutronai ir kt. Šias pagrindines jonizuojančiosios spinduliuotės rūšis aptarsime smulkiau.

Alfa dalelės sudarytos iš dviejų neutronų ir dviejų protonų. Dėl didelės masės jonizuoja daug aatomų. Šias daleles sugeria drabužiai, popierius, netgi didesnis oro tarpas (jos ore lekia ne daugiau kaip 10 cm), tačiau dėl didelės jonizuojančios galios jos yra labai pavojingos, kai patenka į žmogaus organizmą įkvėpiant orą ar su maistu.

Beta dalelės – tai elektronų srautai. Jas sulaiko storoka knyga, storesnė kaip l cm organinio stiklo plokštė (jos ore lekia keletą metrų).

Neutronai – tai neutralios, neturinčios elektros krūvio dalelės. Neutronai stabiliuosius atomus gali paversti radioaktyviaisiais, dėl to yra ypač pavojingi. Apsisaugoti nuo neutronų poveikio labai sunku.

Gama ir Rentgeno spinduliai – tai labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurias spinduliuoja sužadinti atomų branduoliai išlėkus alfa arba beta dalelėms. Ore šie spinduliai sklinda šimtus metrų, lengvai prasiskverbia į gyvųjų organizmų audinius, perduodami energiją elektronams.

84.Radioaktyvumas ir radioaktyviosios medžiagos. Skiriama ggamtinė ir technogeninė jonizuojančioji spinduliuote. Pirmoji – tai kosminė ir radioaktyviųjų žemės medžiagų spinduliuotės, antrąją skleidžia žmogaus sukurti šaltiniai – televizoriai, kompiuteriai, Rentgeno ir kt. medicininiai aparatai, atominės ir šiluminės elektrinės ir kt.

Ignalinos AE poveikis aplinkai. Nuo 1979 metų, tik pradėjus statyti Ignalinos AE, Lietuvos mokslininkai ėmėsi stebėti Drūkšių ežerą, dabartinį AE aušinimo baseiną, ir aplinkines vietoves. Buvo ne tik tiriamas AE poveikis aplinkai, bet ir prognozuojami ekosistemų pakitimai.

Radioaktyviosios medžiagos, susidariusios eksploatuojant bei remontuojant Ignalinos AE, paprastai kaupiamos elektrinės saugyklose. JJei elektrinė normaliai veikia, į aplinką išmetamas nuo radioaktyviųjų medžiagų apvalytas vanduo ir oras. Tarša sustiprėja tik ją remontuojant arba įvykus avarijai.

Užterštas vanduo kaupiamas specialiose talpose, po to filtruojamas. Nusodinus radionuklidus, nuosėdos padengiamos bitumu. Viena iš pagrindinių Ignalinos AE problemų – naudoto branduolinio kuro atliekų laikymas. Jos kaupiamos elektrinės teritorijoje, todėl dalis radionuklidų patenka i gruntą.

Ignalinos AE pasižymi kompleksiniu teršiančiuoju poveikiu viso regiono aplinkai. Šiluminė, cheminė ir radiacinė tarša ypač juntama Drūkšių ežere bei priekrantėje. Tiriamų radionuklidų koncentracijos ežero dugno nuosėdose artėja prie didžiausių leistinų koncentracijų. Dėl Ignalinos AE regiono geologinės ir hidrologinės specifikos ypatumų radionuklidai gali pasklisti po milžinišką teritoriją. Manoma, kad Ignalinos AE regione padidėjusią santykinę specifinių susirgimų (ypač vaikų skydliaukės) gausą gali lemti radionuklidai ir jonizuojančioji spinduliuote. Vaikų skydliaukės patologiniai pakitimai diagnozuojami du kartus dažniau nei Vilniuje ir Mažeikiuose – intensyviausiai pramonės bei transporto teršiamuose regionuose.

85.Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozės. Jonizuojančiosios spinduliuotės dozę galima išmatuoti tam skirtais prietaisais – do-zimetrais. Veikiant apšvitai (tai jonizuojančiosios spinduliuotės srauto, sugerto apšvitinamame paviršiaus plote, santykis su šiuo plotu) gyvojo audinio molekulės ir atomai yra jonizuojami. Tam sunaudota jonizuojančiosios spinduliuotės energija kiekybiškai įvertinama apšvitos doze. Skiriamos sugertoji, ekspozicinė, lygiavertė ir efektinė dozės.

Sugertoji dozė – tai švitinamo kūno sugertos energijos kiekis, tenkantis masės vienetui. MMatavimo vienetai – grėjus (Gy)

Ekspozicinė dozė rodo atmosferos oro jonizacijos dydį, todėl neatspindi tikro jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio žmogui. Dėl to ekspozicinės dozės sąvoka vis rečiau vartojama, bet dar plačiai naudojami dozimetriniai ir radiometriniai prietaisai, kurių skalės graduotos ekspozicinės dozės vienetu – rentgenu, kuris apytiksliai lygus 0,01 grėjaus (Gy).

Lygiavertė dozė – tai sugertoji dozė, pakoreguota atsižvelgiant į jonizuojančiosios spinduliuotės biologinio poveikio ypatumus, t.y. vienodos sugertosios dozės atveju, alfa dalelės yra daug pavojingesnės už beta daleles, šios – už gama spindulius. Pagrindinė jonizuojančiosios spinduliuotės biologinio poveikio charakteristika – lygiavertė dozė H, lygi sugertosios dozės D ir jonizuojančiosios spinduliuotės vidutinės kokybės koeficiento k sandaugai:H= kD .

Lygiavertės dozės vienetai – zyvertas (Sv) ir rėmas (rem):

l Sv = l Gy/k = 100 rad/k, l rem = 0,01 Gy/k = 0,01 Sv

Efektinė dozė – tai lygiavertė dozė, pakoreguota atsižvelgiant į žmogaus kūno organų ar audinių jautrį jonizuojančiajai spinduliuotei, t.y. padaugintai iš svorinio audinių jautrio daugiklio (pvz., skydliaukei šis daugiklis lygus 0,05, plaučiams – 0,12 ir t.t.). Taigi efektinė dozė yra lygi lygiavertei dozei, padaugintai iš minėtojo daugiklio.

86. Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozės galia. Sugertoji, ekspozicinė ir lygiavertė dozė, sukaupta per laiko tarpsnį, vadinama sugertosios, ekspozicinės ir lygiavertės dozės galia (aktyvumo lygiu).

Radioaktyviosios medžiagos aktyvumo vienetas yra bbekerelis (Bq). Tai – vieno atomo branduolio skilimas per vieną sekundę. Anksčiau vartotas vienetas buvo kiuris (Ci), lygus 3,71010 skilimų per sekundę.Lietuvoje per metus mes vidutiniškai gauname apie 2,0 mSv vidinės ir išorinės gamtinės apšvitos dozės (vidinė apšvita beveik du kartus viršija išorinę). Vaikų sugertoji apšvitos dozė maždaug 1,5 karto didesnė už suaugusiųjų. Si gamtinės apšvitos dozė laikoma nepavojinga, t.y. leistina.

87. Jonizuojančiosios spinduliuotės pirminis – fizikinis ir cheminis poveikis.

Jonizuojančioji spinduliuotė geba sukelti ląstelių, audinių, organų ir viso organizmo funkcinius ir morfologinius pakitimus. Absorbavusis spinduliuotės energijai, organizmo audiniuose prasideda sudėtingi radiocheminiai procesai. Sutrinka ląstelių, kuriose įvyksta rimtų biologinių pakitimų ir pažeidimų, gyvybinė veikla arba pakinta paveldimosios savybės. Nedidelės jonizuojančiosios spinduliuotės dozės tik laikinai nuslopina ląstelių dalijimąsi. Nuo didesnių dozių ląstelių dalijimasis nutrūksta, jose atsiranda fizikinių, cheminių ir morfologinių pakitimų. Dėl chromosomų sandaros pakenkimų atsiranda mutacijų, sukeliančių genetines pažaidas. Biologinis jonizuojančios spinduliuotės poveikis nuo kitų aplinkos veiksnių poveikių skiriasi tuo, kad jis nejuntamas ir išryškėja ne iš karto. Jonizuojančioji spinduliuote sukelia spindulinę ligą, kuri būna ūminė arba lėtinė. Ligos eiga priklauso nuo apšvitinimo dozės, laiko trukmės, spindulių sudėties, jų pasiskirstymo žmogaus organizme.

88. Jonizuojančiosios spinduliuotės antrinis- biologinis poveikis.

89. Pagrindiniai spindulinės ligos sindromai.

Elektromagnetinė spinduliuotė sukelia žmogui nuovargį,pradeda skaudėti galvą, dreba rankos pakyla temperatūra.Tačiau šie

visi negalavimai dažnai veikia tik trumpą laiką.Dažniausiai užtenka tik gero poilsio ir viskas praeina. Bet yra daug pavojingesnė spinduliuotė t.y jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančioji spinduliuotė sukelia spindulinę ligą, kuri būna ūminė arba lėtinė. Ligos eiga priklauso nuo apšvitinimo dozės, laiko trukmės, spindulių sudėties, jų pasiskirstymo žmogaus organizme. Jautriausiai į apšvitą reaguoja žmogaus kūno audiniai, atkuriantys kraujo kūnelius, ypač raudonieji kaulų čiulpai, virškinamojo trakto epitelis, nustoja daugintis ląstlės.

Dozė Laukiama reakcija

100 Sv Mirtis per kelias valandas dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo

12 Sv Mirtis po kelių dienų vvisų pirma dėl virškinamojo trakto pažeidimo

6 Sv Mirtis po kelių savaičių dėl kraujotakos organų pažeidimo

2-6 Sv Vėmimas 2val. Laikotarpyje. Kraujo ląstelių kiekio sumažėjimas. Padidėjęs jautrumas infekcijoms. Į šį diapazoną patenka LD dozė, ir baigtis priklauso nuo gydimo. Esant mažesnėms dozėms galima pasveikti per 1 mėn., kai dozės didesnės- per 1 metus.

0.75-2 Sv Trumpalaikiai nedideli kraujo sudėties pokyčiai. Dauguma žmonių turėtų pasveikti per kelias savaites

90.Bangos.Garsas Bangavimu vadinamas svyravimų sklidimas ištisine medžiaga. Sklinda ne pati medžiaga, o jos dalelių svyravimai, sužadinti bangų šaltinio. Bangavimas aplinka ssklinda kūno dalelių pagalba, kurios viena kitai perduoda energija taip sukeldamos viena kitos judėjimą, o tas judėjimas dažniausiai sukuria įvairaus dažnio garsus. Garsas sklindantis ore sklinda išilginėmis bangomis.Garsas yra mechaninės bangos maždaug tarp 16Hz ir 20kHz dažnio. Žemiau yra infragarsas, aaukščiau yra ultragarsas(“delfinų kalba”). Garso bangos ore sklinda maždaug 30 m/s greičiu. Garsą aplinkoje sukelia įvairūs prietaisai, žmonės, gyvūnai. Didelis garsas žmogui yra kenksmingas ir toks garsas dažnai vadinamas triukšmu. Triukšmas dažnai susideda iš įvairaus dažnio garsų kurie vienaip ar kitaip įtakoja žmogaus klausą, sveikatą.

91. Triukšmas. Triukšmu vadinami skirtingo slėgio ir dažnio (16-2000Hz) atsitiktiniai, netvarkingi garsai. Juos skleidžia virpantys kietieji arba dujiniai kūnai.Pagal šaltinio rūšį triukšmas skirstomas į: 1.mechaninį, atsiradusį judant įvairių mašinų detalėms arba mazgams; 2.smūginį, kurį skleidžia tam tikri technologiniai procesai; 3.aerodinaminį, atsiradusį judant dujų arba oro srovėms dideliu greičiu; 4.sprogimo impulsinį, atsirandantį dirbant vidaus degimo varikliams ir kt.Triukšmą galima išskaidyti į skirtingo intensivumo ir dažnio tono dalis. Grafinis tų sudėtinių dalių vaizdas vadinamas spektru. Spektras yra ssvarbiausia triukšmo charakteristika. Žmogaus ausis gali justi tik tam tikrą, bet gana plataus diapazono garso slėgį.Triukšmo bloga charakteristika yra ta kad jis kenkia žmogaus sveikatai. Skiriami du triukšmo lygiai –foninis ir vietinis. Foninio triukšmo intensyvumas priklauso nuo visų garsą skleidžiančių šaltinių,vietinis priklauso tik nuo pavienių garsų. Didžiąją dalį viso pasaulio triukšmo skleidžia automobiliai bei lėktuvai. Todėl kur šių transporto priemonių srautas yra didelis ten liestinos triukšmo normos yra viršijamos dešimtimis kartų.

92. Triukšmo poveikis žmogui.Technologinių procesų keliamas triukšmas blogina higienines darbo ssąlygas, mažina darbo našumą, dažnai esti gamybinių traumų ir profesinių ligų priežastis. Triukšmo poveikį organizmui neretai sustiprina ir kiti žalingi veiksniai – nepalankus mikroklimatas, toksiškos medžiagos, ultragarsas, virpesiai. Triukšmas blogai veikia visą organizmą, bet labiausiai klausos analizatorių, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemą. Triukšmo poveikis centrinei nervų sistemai greičiausiai išryškėja ir pasireiškia neurorefleksiniais bei neurohumoriniais pokyčiais, kurie sąlygoja centrinės nervų sistemos vidinio slopinimo, paslankumo ir pusiausvyros sutrikimus pasireiškiančius priešlaikiniu nuovargiu, nemiga, migreniniais galvos skausmais. Kadangi dauguma individų sugeba prisitaikyti prie ekstremalių sąlygų, tai ir žmogus, būdamas triukšmingoje aplinkoje, apsipranta ir tarytum jo nejaučia. Tačiau dėl to neigiamas triukšmo poveikis nesumažėja. Klausos jautrumo sumažėjimas iki 15 dB per 3 minutes atsikuriantis ramioje aplinkoje, vadinamas adaptacija. Jei po darbo triukšmingoje aplinkoje žmogaus klausai atsigauti reikia ilgesnio laiko, tai rodo prasidedantį klausos nuovargį. Pastarojo priežastis – per stipriai sudirgintos nervų ląstelės.

93.Apsauga nuo triukšmo.Apsisaugoti nuo triukšmo yra daug būdų vienas iš jų yra garso absorbcija.Šis kovos su triukšmu būdas remiasi medžiagų gebasugerti garsą. Paprastai garso bangų energija verčiama šilumos energija. Įvairių medžiagų bei konstrukcijų geba sugerti garsą žymima garso absorbcijos koeficientu. Čia Esug sugertas garso energijos kiekis, Ekr į medžiagą krintančio garso energijos kiekis.Įvairių medžiagų garso absorbsijos koeficientai skiriasi ir nustatomi bandant. Kitas aapsaugos nuo triukšmo būdas yra garso izoliacija. Tai garso, einančio per atitvaras silpninimas. Atskirų zonų triukšmas mažinant izoliuojant atskirus triukšmą kaliančius šaltinius. Triukšmingoms zonoms nuo netriukšmingų atskirti statomos sienelės – ekranai, įrengiamos kabinos, gaubtai.garso izoliacija priklauso nuo sienelių linijų, matmenų, sluoksnių skaičiaus, masės, dalelių vidinės trinties, triukšmo spektro ir pan. Miestuose didžiausią triukšmą kelia transportas, pramonės įmonės. Todėl stengiantis šių triukšmų išvengti statomi namai storesnėmis sienomis, naudojant įvairias garsą izoliuojančias medžiagas.Kai techninėmis priemonėmis darbo vietose negalima pasiekti higienos normų yra naudojamos kitos apsaugos priemonės:ausinės, šalmai, įkišami į žmogaus ausis antifonai.

94.Virpesiai.Virpesių poveikis.Technikoje virpesiais priimta vadinti periodiškai pasikartojančius svyravimus Pagal kilmę jie skirstomi į:mechaninius, akustinius, elektromechaninius, elektromagnetinius. Būna periodiniai ir neperiodiniai, slopinamieji ir neslopinamieji. Virpesiai tai kietų kūnų virpėjimas, dažnesnis negu 1Hz. Su virpesiais susiję daugelis technologinių procesų. Virpesius generuoja įvairūs pneumatiniai instrumentai, rankiniai prietaisai, žemės ūkio technika, transporto priemonės.Virpesiai skirstomi į vietinius ir bendruosius. Vietiniai virpesiai veikia žmones per rankas, laikančias įrankį. Visos darbo vietos virpesiai vadinami bendraisiais Juos nuolat jaučia verpimo cechuose dirbantys žmonės ir t.t. Tokie virpesiai veikia organizmą per kojas (jai dirbama stovint) arba per dubenį (sėdint) ir gali pažeisti centrinę nervų sistemą, vestibulinį aparatą, sutrikdyti vidaus sekrecijų liaukų veiklą. Dėl didelės amplitudės ir mažo dažnio virpesio ppoveikio gali pasislinkti atskiri organai. Nuolat veikiant virpesiams, kartais susergama vibracine liga, pažeidžiami rankų nervai ir kraujagyslės. Sutrinka plaštakų kraujo apytaka,jos pasidaro cianoziškos arba bąla, esti labai jautrios šalčiui. Dažnai sutrinka organizmo madžiagų apykaita, skydliaukės, skrandžio sekrecinė funkcija, atsiranda žarnyno diskinezija, pakinta moterų menstruacijų ciklas.

95.Apsauga nuo virpesių.Gerai izoliavus įvairius mechanizmus, jie ilgiau veikia, sumažinamas triukšmas, apsisaugoma nuo žalingo virpesių poveikio. Virpesiai izoliuojami juos slopinant arba tiesiog izoliuojant konkrečią vietą. Tai galima padaryti naudojant amortizatorius, izoliuojant virpančio įrenginio pamatą akustine siūle, darbo vietoje įrengiant dvigubas amortizuojančiąsias grindis, išklojant aikštelės grindis veltinio, kamščio, gumos kilimėliais bei kt. Tačiau svarbiausia reikia stengtis slopinti paties šaltinio virpesius. Todėl patartina konstrukcijų paviršius padengti virpesius sugeriančia medžiaga. Paprastai tam naudojamos įvairios cheminės sudėties mastikos. Rekomenduojama šiomis mastikomis tepti virpančius paviršius sluoksniais, kurių storis būtų lygus tokiam pačiam arba dvigubam padengiamo paviršiaus storiui. Šitaip daugiausia dengiamos įvairios iki kelių milimetrų storio plokštės. Gaunamas efektas priklauso ne tik nuo virpesių nuostolių slopinančiosios medžiagos sluoksnyje, bet ir nuo perduodamos virpesių energijos kiekio. Virpesius absorbuojančias mastikas veiksminga naudoti tuomet, kai įrenginio virpesiai artimi rezonansiniams ir kai skleidžiamos aukšto dažnio triukšmo bangos. Visos paminėtos priemonės priskiriamos pasyviosios apsaugos nuo virpesių grupei. Jos veikia be papildomų energijos šaltinių. Aktyviosios apsaugos priemonės yra

vibratoriai, šalinantys priešingos fazės virpesius. Juos valdo automatinės reguliavimo sistemos. Jei nuo virpesių techninės priemonės neapsaugo, laikinai vartojamos individualiosios apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, žmonės dirbantys rankiniais mechanizuotais įrankiais, rankas nuo virpesių apsaugo specialiomis pirštinėmis. Kad būtų galima apsisaugoti nuo aikštelių virpesių, dėvimi batai su amortizuojančiaisiais padais.

96.Aplinkos monitoringo tikslas ir uždaviniai. Žodis „monitoringas“ reiškia kokio nors objekto nuolatinį (ar reguliariai kartojamą) stebėjimą. Monitoringas gali būti vykdomas norint įvertinti pasirinktųjų veiksnių įtaką įvairiausių procesų bei komponentų raidai. Aplinkos monitoringas – tai sistemingas aaplinkos ir jos komponentų būklės bei kitimo stebėjimas ir antropogeninių pokyčių vertinimas bei prognozė. Aplinkos monitoringas dažniausiai vykdomas antropogeninio poveikio vietose, t.y. ten, kur žmogaus veikla yra nukreipta prieš gamtą, taip pat atliekant gamtotvarkos projektus (atkuriant pažeistą gamtos pusiausvyrą). Pagrindinis aplinkos monitoringo tikslas — įvertinti ir nuspėti oro taršos poveikį ekosistemoms, nustatyti jų ilgalaikius pokyčius bei išaiškinti šių pokyčių įtaką biotai. Iš to išplaukia, kad aplinkos monitoringas yra pagrįstas sudėtingais tam tikroje vietoje egzistuo¬jančių ekosistemų fizinių, cheminių ir biologinių parametrų mmatavimais, kuriais remiantis kuriami įvairiausi modeliai (pvz., sausumos ekosistemų biologinis modelis, vandenų ekosistemų biologinis modelis, vandens paviršiaus cheminės sudėties kitimo ir nutekėjimo, dirvožemio cheminės su¬dėties, biologinės įvairovės ir pan.). Svarbiausieji monitoringo uždaviniai:a)sudaryti monitoringo stočių tinklą,b)parengti išsamius monitoringo vietų ir jų vvariantų aprašymus,c)įvertinti atmosferinių sieros ir azoto teršalų poveikį ekosistemoms,d) remiantis sukurtais modeliais, prognozuoti ekosistemų reakcijas į teršalų pokyčius ateityje,e)numatyti, kaip kis aplinka ateityje, ir parengti atitinkamas rekomendacijas. Ilgalaikiai monitoringo uždaviniai:a)stebėti ekosistemų būseną dabar ir ateityje, aiškintis jų pokyčius, ruošti moksliškai pagrįstas teršalų emisijos kontrolės normas,b)kurti modelius, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kaip ekosistemos prisitaiko prie aplinkos taršos ir koks bus tos taršos poveikis kintant teršalų kiekiui.

97.Aplinkos monitoringo struktūra.Pagal antropogeninio poveikio pobūdį ir laipsnį skiriami trys monitoringo lygiai: vietinis, regioninis ir visuotinis. Vietinis monitoringas vykdomas atskirų taršos objektų arba jų komponentų (pvz., miestų ar pramonės centrų) poveikio zonose, kuriose antropogeninis poveikis biotai yra ryškiausias. Regioninis monitoringas vykdomas tam tikrame regione, kurio reikšmė gali būti traktuojama skirtingai. Atskirais regionais gali būti šalis aarba geografinis regionas. Visuotinis monitoringas vykdomas pasauliniu mastu daugelyje valstybių. Tai gali būti oro pernašų, pasaulio vandenyno ir pan. monitoringas. Pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkai tiria Kuršių nerijos foninį oro užterštumą, kurį lemia ne tik kaimyninių šalių, bet ir kitų regionų tarša.Monitoringas gali būti vykdomas valstybiniu, municipaliniu, arba savivaldybių, ir atskiro gamybinio objekto lygiu. Aplinkos monitoringo programos pagrindiniai objektai: a)taršos šaltiniai,b)geosferos komponentai (oras, vanduo, dirvožemis ir pan.),c)teršalų migracijos ir transformacijos procesai (įvairios pernešos, nuoplovos, išplovos),d)biologiniai objektai (augalų ir gyvūnų rūšys).Pagal tarptautinę kompleksinio mmoni¬toringo programą Lietuvoje yra įsteigtos trys kompleksinio monitoringo stotys mažiausio antropogeninio poveikio zonose: Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose. Dar kelios stotys yra įkurtos intensyvaus antropogeninio poveikio zonose, kuriose didžiausias dėmesys skiriamas išsklaidytai žemės ūkio taršai. Be to, daugelyje Lietuvos vietų, ypač stambių gamyklų zonose, yra įsteigta daug stacionarių stebėjimo postų, vykdomos atskiros programos.

98. Aplinkos poveikis žmogaus sveikatai. Žmogaus sveikatą, darbingumą ir amžiaus trukmę neigiamai veikia neracionaliai sutvarkytos gyvenvietės, žaliųjų želdinių stoka, užterštas oras, vanduo bei dirvožemis. Todėl labai svarbu taip sutvarkyti aplinką, kad ji kuo daugiau atitiktų biologinius ir socialinius žmonijos poreikius.

Šiandien jau įrodyta, kad dėl užterštos aplinkos (oro, vandens, dirvos) daugėja ligų, didėja mirtingumas. Pvz., Tarptautinio vėžio tyrimo centro duomenimis apie 80% žmonių vėžinių susirgimų glaudžiai susiję būtent su aplinkos, kurioje gyvenama užterštumu. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, perpus sumažinus oro taršą, gyventojų amžius pailgėtų 3-5 metais, sergamumo ir mirtingumo rodikliai sumažėtų vidutiniškai 4-5%, sergančiųjų plaučių ir kvėpavimo takų ligomis – 20-30%, žmonių, kenčiančių nuo širdies ir kraujagyslių ligų – dešimtadaliu.

Vilniui, Kaunui ir kitiems didesniems miestams gresia smogai, sergamumo bei mirtingumo padidėjimas. Metalų apdirbimo, keramikos, odos apdorojimo ir kt. įmonės aplinką teršia ypač pavojingomis medžiagomis – sunkiųjų metalų (švino, nikelio, chromo ir pan.) jonais. Didėjant aplinkos užterštumui, daugėja iir susirgimų plaučių ligomis, ypač plaučių vėžiu. Šiuo metu yra žinomos kelios cheminių junginių grupės, galinčios sukelti vėžį. Tokių kancerogeninių medžiagų priskaičiuojama keli 100. Tai policikliniai aromatiniai angliavandeniai, cikliniai aminai, azoto junginiai. Be šių organinių junginių, kancerogeniniu veikimu pasižymi ir kai kurios neorganinės medžiagos – asbesto, chromo, nikelio ir arseno dariniai.

Žemės ūkyje naudoti pesticidai ne tik užteršia aplinką, bet ir patenka į maisto produktus, nes juos iš dalies asimiliuoja augalai. Pesticidai, kaupdamiesi gyvajame organizme, kenkia genetiniam fondui, skatina ląstelių mutaciją, sukelia vėžį. Dėl to beveik visi anksčiau naudoti pesticidai – DDT, granozanas, fentiuramas, cimbušas, sumicidinas ir kt. jau uždrausti. Mutageninis peticidų poveikis gali būti pastebėtas žmogaus sveikatai ir po nežinia kiek metų, nes jie, bėgant laikui, kaupiasi organizmo riebaliniame audinyje, kraujodaros organuose, nervinėse ląstelėse ir ilgai nieko blogo nejaučiama.

1.Biosferos sandara 1

2.Biosferos apsauga 1

3.Energijos apykaita 1

4.Ekologijos tyrimų objektas ir metodai 1

5.Ekosistema 1

6. Ekologinė niša 1

7. Energijos ir medžiagų apykaita ekosistemose 2

8. Fotosintezė ir augalų kvėpavimas 3

9. Populiacijų ekologija 3

10. Gyvūnų ir augalų konkurencija 4

11. Organizmų simbiozė 4

12. Organizmų komensalizmas 4

13. Žmonių populiacija ir maisto ištekliai 5

14. ,,Žalioji revoliucija 5

15.Ekologinės krizės ir katastrofos 16.Smogiai 17.Rūgštūs lietūs 5

16. Smogai. 5

17. Rūgštūs lietūs 5

18 Aplinkos taršos šaltiniai 5

19. Teršalu klasifikavimas 6

20. Gamybos atliekos 7

21. Savivala gamtoje 7

22. Mineralizacijos procesas dirvožemyje 7

23. Aplinkos apsaugos aspektai 7

24. Žmogaus poveikis aplinkai ir jos komponentėm 7

25. Vanduo biosferoje. 8

26. Lietuvos vandens iištekliai 8

27.Apytakinė vandens naudojimo sistema: 8

28. Vandens panaudojimo gamyboje veiksmingumo įvertinimas. 8

29. Lietuvos paviršinio vandens kokybė 9

30. Požeminio vandens apsauga 9

31. Nutekamieji vandenys: 10

32.Nutekamųjų vandenų valymo būdai 10

33.Nutekamųjų vandenų valymo grotelės ir sodintuvai 10

Nutekamųjų vandenų valymas hidrociklonais 11

34.Nutekamųjų vandenų valymas filtrais 11

35.Cheminis nutekamųjų vandenų valymas 11

36.Biologinis nutekamųjų vandenų valymas 11

37. Biofiltrai 12

38.Nutekamųjų vandenų valymas aerotankuose 12

39.Vandens valymas gamtinėmis sąlygomis 12

40.Dirvožemis 13

41. Dirvožemio biota 13

42. Dirvožemio degradacija: 14

43. Dirvožemio tarša 14

44. Dirvožemio erozija 15

45. Dirvožemio apsauga atliekant statybos darbus 15

46. Miškas ir jo sudėtinės dalys 15

47. Miškų paskirtis ir nauda 16

48. Vandens apykaita augale 16

49. Miškas ir aplinkos užterštumas 16

50. Augalijos apsauga atliekant statybos darbus 17

51. Miškų apsauga Visi miškai, nepriklausomai nuo pavaldumo, turi būti saugomi nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų, neigiamų aplinkos veiksnių, neteisėto kirtimo bei nustatytos miškų naudojimo tvarkos pažeidimų. Už miškų apsaugą atsako miško naudotojai. 17

52. Gyvunija ir jos reikšmė 18

53. Gyvūnijos nykimo priežastys 18

54. Gyvūnijos apsauga 19

55. Gyvūnijos apsaugos priemonių kompleksas 20

56. Kraštovaizdis 20

57. Lietuvos kraštovaizdžio tipai 20

58. Saugomos teritorijos ir objektai 21

59. Lietuvos raudonoji knyga 21

60. Rezervatai 21

61. Draustiniai 22

62. Regioniniai parkai 22

63. Gamtinis karkasas 22

64. Atliekų susidarymas ir rūšys 22

65. Nepavojingosios atliekos 23

66. Pavojingosios atliekos 24

67. Technologijų be atliekų kūrimasis 24

68. Atmosferos sudėtis 24

69.ATMOSFEROS STRUKTŪRA 24

70.ANGLIES DIOKSIDAS ATMOSFEROJE 25

71.VANDENS GARAI ATMOSFEROJE 25

72.OZONAS 25

73.ATMOSFEROS TARŠOS ŠALTINIAI 25

74.ATMOSFEROS PRIEMAIŠŲ KLASĖS 25

75.DLK IR DLT 25

76.”Siltnamio” efektas 26

77.Oro valymo irenginiu klasifikavimas 26

78.Pirminis ir švarusis oro valymas 26

79.Pirminio sausojo valymo pagrindiniai įrenginiai 26

80. Pirminio šlapiojo valymo pagrindiniai įrenginiai 27

81. Švariojo sausojo valymo pagrindiniai įrenginiai 27

82.Švariojo šlapiojo valymo pagrindiniai įrenginiai 27

83. Jonizuojančioji spinduliuotė. 27

84.Radioaktyvumas ir radioaktyviosios medžiagos 28

85.Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos

dozės 28

86. Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos dozės galia 29

87. Jonizuojančiosios spinduliuotės pirminis – fizikinis ir cheminis poveikis 29

88. Jonizuojančiosios spinduliuotės antrinis- biologinis poveikis. 29

89. Pagrindiniai spindulinės ligos sindromai. 29

90.Bangos.Garsas 29

91. Triukšmas 29

92. Triukšmo poveikis žmogui 30

93.Apsauga nuo triukšmo 30

94.Virpesiai.Virpesių poveikis 30

95.Apsauga nuo virpesių 30

96.Aplinkos monitoringo tikslas ir uždaviniai 31

97.Aplinkos monitoringo struktūra 31

98. Aplinkos poveikis žmogaus sveikatai 31