Aplinkos apsaugos valdymas
TURINYS
I .Aplinkos apsaugos valdymo samprata, tikslai ir uždaviniai
II.Aplinkos apsaugos valdymo turinys:
1. Ekologinių santykių reguliavimas
2. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas
3. Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas
4. Vastybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas
5. Aplinkos monitoringas
6. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė
II.Aplinkos apsaugos valdymo principai
I.Aplinkos apsaugos valdymo samprata,
tikslas ir uždaviniai
Aplinkos apsaugos veiksmingumas, jos tikslų bei uždavinių realizavimas, taip pat ekologinių normų įgyvendinimas reikalauja optimalaus ir nuolat funkcionuojančio aplinkos apsaugos valdymo aparato, kuris yra formuojamas nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygiais. Viena optimaliausių aplinkos apsaugos problemų – kaip sukurti optimalią aplinkos apsaugos sistemą.
Aplinkos aapsaugos valdymas – tai vienas savrbiausių ekologinės teisės institutų, kurio normos reguliuoja valstybės institucijų veiklą organizuojant ekologinius santykius, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas.
Lietuvos respublikos konstitucijos 54 straipsnyje yra sakoma, kad : “Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.” Taigi iš to galime daryti išvadą, kad aplinkos apsauga yra viena iš valstybės funkcijų, taip ppat ir visų valstybės institucijų, realizuojančių valstybės funkcijas, konstitucinė pareiga ir neatskiriama jų kompetencijos dalis. Aplinkos apsaugos valdymas – tai valstybės ir vietos savivaldos institucijų bei taikomų poveikio priemonių, siekiant visuomenės ekologinio saugumo bei ekologinės gerovės, sistema. Taip pat šį eekolooginės teisės institutą galime apibūdinti ir kitais žodžiais, tai:
Aplinkos apsaugos valdymas – normos, kurios reguliuoja valstybės institucijų veiklą organizuojant ekologinius santykius, kad būtų užtikrinta aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių naudojimas. Teisiškai aplinkos apsaugos valdymas apima tokias sritis:
1) aplinkos apsaugos strategijos ruošimą;
2) programų ruošimą ir įgyvendinimą;
3) poįstatyminių aktų leidimą;
4) gamtos išteklių apskaitą;
5) gamtos išteklių naudojimo planavimą;
6) gamtos išteklių kadastro rengimą;
7) valstybinių gamtos išteklių suteikimą naudotis;
8) aplinkos monitoringo vedimą;
9) aplinkos apsaugos kontrolę ir kt.
Tačiau nereikėtų pamiršti,kad aplinkos apsaugos valdymas apima labai plačią visuomeninių santykių sritį ir liečia ne tik betarpiškai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimą, bet ir mokslo, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos santykius, taip pat santykius, susijusius su teritoriniu planavimu, miestų statyba, rekreacija ir t.t.
Aplinkos apsaugos valdymo tikslas – palaikyti tokį vvisuomenės ir aplinkos sąveikos lygį, kuris :
1) Sudarytų sąlygas išsaugoti aplinką kaip būtiną natūralią visuomenės egzistavimo sąlygą;
2) Užtikrintų tolesnį socialinį ir ekonominį visuomenės vystymąsi;
3) Sudarytų sąlygas realizuoti žmogaus teises gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje.
Visa tai ir sudaro ekologinio visuomenės saugumo turinį.
Aplinkos apsaugos valdymo uždaviniai :
1) suformuluoti teisės normų sistemą, kuri atitiktų pasikeitusias sąlygas, palaipsniui sustabdant aplinkos kokybės blogėjimą;
2) pertvarkyti valstybinį valdymą, plačiau diegti ekonomines gamtos apsaugos priemones. 1990m. įkurtas Aplinkos apsaugos departamentas, pavaldus Seimui, 1994m. perorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją;
3) Užtikrinti ir skatinti ekologiškai racionalų (t.y. aaplinkai nežalingą) aplinkos ir jos išteklių naudojimą;
4) Užtikrinti gamtos apsaugos išteklių atkūrimą ir gausinimą;
5) Apsaugoti aplinką nuo bet kokio užteršimo;
6) Stiprinti taupaus gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos reikalavimų laikymosi kontrolę ir kiti uždaviniai.
II. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO TURINYS
Aplinkos apsaugos valdymo turinį sudaro aplinkos apsaugos valdymo funkcijų ( aplinkos apsaugos institucijų poveikio visuomenės ir aplinkos sąveikai krypčių) visuma. Kadangi valdymo funkcijos sudaro viso aplinkos apsaugos valdymo objektyvųjį turinį, todėl ir aplinkos apsaugos subjektai pirmiausiai priklauso nuo pagrindinių aplinkos apsaugos valdymo funkcijų išsiaiškinimo ir jų teisinio įtvirtinimo konkrečių institucijų kompetencijoje.
Ekologinių santykių reguliavimas, aplinkos apsaugos planavimas, aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas, gamtos išteklių kadastrų tvarkymas, aplinkos monitoringas, aplinkos apsaugos kontrolė – tai yra pagrindinės aplinkos apsaugos valdymo funkcijos , kurių pagrindu yra organizuojama visa aplinkos apsaugos veikla.
Tad dabar apie kiekviena iš šių funkcijų (pagrindų) plačiau:
1. Ekologinių santykių reguliavimas
Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo reguliavimas – tai pagrindinė valstybės funkcija. Jos turinį sudaro valstybės institucijų veikla, priimant teisės aktus (t.y įstatymus ir kitus teisės aktus) aplinkos apsaugos srityje. Priimdamos tam tikrus teisės aktus, priklausančius savo kompetencijai, aplinkos apsaugos institucijos nustato juridinių ir fizinių asmenų ribas ir taisykles aplinkos ir jos išteklių atžvilgiu, įtvirtina aplinkos apsaugos reikalavimų nevykdymą ( netinkamą vykdymą) ir k.t. Taip pat ekologinių santykių reguliavimo ffunkcija sudaro pagrindą visoms kitoms aplinkos apsaugos valdymo funkcijoms realizuoti.
Taigi klausimus, susijusius su aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimu, priima įvairios valdžios institucijos:
o Seimas;
o Vyriausybė
o Aplinkos pasaugos ministerija
o Kitos ministerijos
o Vietos savivaldos institucijos
Šiems visiems šių institucijų priimamiems teisės aktams yra būdinga tai, kad jie reguliuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo santykius pagal tam tikrus ekologinius reikalavimus, dėl to ekologinių santykių reguliavimas vadintinas teisės ekologizavimu.
2. Aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo planavimas
Norint tinkamai ir efektyviai suorganizuoti aplinkos apsaugos išteklių naudojimą, reikia į pagalbą pasitelkti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo ir planavimo funkciją. Jos turinį sudaro įvairių planinių dokumentų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais sudarymas. Aplinkos apsaugos įstatymas numato valstybinių ilgalaikių ir tikslinių programų, valstybinės svarbos aplinkos apsaugos schemų, valstybinių gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos programų, taip pat savivaldybių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programų ir scemų sudarymą. Šiuose planiniuose dokumentuose numatomos konkrečios aplinkos apsaugos bei gamtinių išteklių naudojimo kryptys bei priemonės, jų įgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos, reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai, šiuos minėtus dokumentus patvirtinus, jie tampa teisės aktais ir ekologinės teisės šaltiniais.
Viena iš specifinių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo sričių yra teritorijų planavimas. Teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos
vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti.
Teritorijų planavimo tikslai yra šie:
1) išlaikyti valstybės teritorijos socialinio, ekonominio ir ekologinio vystymo pusiausvyrą;
2) formuoti sveiką ir harmoningą gyvenamąją, darbo ir poilsio aplinką stengiantis sukurti geresnes ir visoje valstybės teritorijoje visavertes gyvenimo sąlygas;
3) formuoti gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros bei kitų veiklos sričių plėtojimo politiką;
4) saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius;
5) formuoti gamtinį karkasą, sudaryti prielaidas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti arba jai atkurti;
6) formuoti žemės sklypus, rezervuoti (nustatyti) teritorijas gyvenamųjų vietovių infrastruktūros ir kitų veiklos sričių, skirtingų rūšių žemės naudmenų plėtrai;
7) suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų;
8) skatinti investicijas socialiniam ekonominiam vystymui.
Nustatant konkrečių teritorijų planavimo tikslus, būtina atsižvelgti į visuomenės poreikius, planuojamos teritorijos kraštovaizdžio ypatumus, geografinę padėtį, geologines sąlygas, urbanistikos, architektūros, techninius, aplinkosaugos, paveldosaugos, žemės ūkio paskirties žemės naudojimo ir tvarkymo reikalavimus, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų ir
trečiųjų asmenų teises, valstybės saugumo ir gynybos poreikius.
3.
Aplinkos apsaugos priemonių koordinavimas
Aplinkos apsauga rūpinasi įvairios valstybės ir vietos savivaldos institucijos, juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys savų žinybinių, šakinių bei asmeninių interesų. Šių interesų ir aplinkos apsaugos reikalavimų derinimas – vienas pagrindinių aplinkos apsaugos principų, kuris realizuojamas veiklos koordinavimu. Koordinavimas, kaip apsaugos valdymo funkcija, yra specialiai įgaliotų institucijų veikla derinant ūkinę ir kitokią veiklą su aplinkos apsauga. Koordinavimas apima ne tik veiklos tikslų, bet ir priemonių jiems pasiekti derinimą.
Aplinkos apsaugos koordinavimas įstatymais ir kitais teisės aktais yra pavestas vykdyti, aatliekant įvairias funkcijas :
1) Vyriausybei, kuri ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklą įgyvendina, priimdama nutarimus ir jais nustato šių institucijų uždavinius ir įgalinimus aplinkos apsaugos srityje.
2) Aplinkos apsaugos ministerijai, kuri derina įvairius projektinius dokumentus siekdama, kad juose būtų numatytos aplinkos apsaugos priemonės ir pan.
4. Vastybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymas
Aplinkos apsaugos įstatymas nustato, kad „ūkinė veikla planuojama ir vykdoma remiantis šiuo ir kitais įstatymais, norminiais aktais, aplinkos monitoringo, valstybinės gamtos išteklių apskaitos duomenimis, aplinkos apsaugos programomis bei schemomis, kraštotvarkos projektais bbei generaliniais planais atsižvelgiant i Lietuvos Respublikos gamtos potencialą.“
Tvarkant gamtos išteklius yra kaupiami duomenys apie jų kiekybinę sudėtį, paplitimą, teisinę bei ekonominę padėtį – visa tai ir sudaro valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo, kaip aplinkos apsaugos valdymo funkcijos, turinį. TTeisiniai valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo pagrindai įtvirtinti Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, reglamentuojančiuose gamtos išteklių naudojimą.Ūkinė veikla planuojama remiantis atitinkamais duomenimis. Norint priimti sprendimus reikalingi naujausi duomenys apie gamtos išteklius. Renkami ir sisteminami duomenys apie gamtos išteklius, jų kiekį, kokybę, ekonominę, teisinę padėtį, duodamas jų ekonominis įvertinimas. Visuma duomenų apie gamtos išteklius sudaro gamtos išteklių kadastro turinį. Šių duomenų naudojimas yra labai įvairiapusis (pvz. žemės kokybės duomenys – dėl išpirkimo ir savininkų).
Duomenų apie gamtos išteklius rinkimas atsirado kartu su mokesčių sistemos susikūrimu. Pirmuoju objektu (ir vieninteliu iki 20a.) buvo žemė, jos kiekis bei kokybė, nuo kurių priklausė žemės kaina, mokesčiai. Lietuvoje žemės kadastro darbai buvo pradėti 16a. per valakų reformą. Tarpukario Lietuvoje žemės kkadastro darbai buvo atliekami pagal du įstatymus: 1920m. ir 1923m. Valstiečių žemės mokesčių įst. Atkūrus nepriklausomybę kadastrą reikėjo tik patikslinti. Kadastras labai svarbus šiuo metu, vykdant žemės reformą. Darbai kitų gamtos išteklių atžvilgiu taip pat atliekami, ypač vandens ir miškų išteklių. 1992m. Vyriausybė patvirtino LR valstybinio gamtos išteklių kadastro laikinuosius nuostatus, pagal kurį kadastrą sudaro savarankiški kadastrai:
1) Valstybinis žemės kadastras;
2) Valstybinis žemės gelmių išteklių kadastras (valstybinė geodezijos tarnyba);
3) Valstybinis miškų kadastras ( valstybinis miškotvarkos institutas);
4) Valstybinis upių kadastras (energetikos institutas);
5) VValstybinis ežerų kadastras;
6) Valstybinis saugomų teritorijų kadastras;
7) Valstybinis augalijos ir gyvūnijos kadastras.
Valstybinio gamtos išteklių kadastro (išskyrus žemių) sudarymo darbus koordinuoja Aplinkos apsaugos ministerija. Valstybinį žemės kadastrą sudaro ir tvarko apskrities valdytojo administracija ir valstybinės įmonės; valstybinį žemės gelmių išteklių kadastrą – lietuvos geologijos tarnyba; kitus kadastrus – kitos atskiros institucijos. Kadastrų duomenys pagrįsti atitinkamų gamtos išteklių tyrimais, ruošiama kartografavimo medžiaga ir t.t. Kadastro vedimas reguliuojamas Žemės, Miškų, Laukinės gyvūnijos ir kt. įstatymais.
Valstybinio gamtos išteklių kadastro tvarkymo tikslas – sukaupti ir nuolatos atnaujinti informaciją apie krašto apsaugos išteklius, jų kiekį ir kokybę, teisinę priklausomybę, naudojimo sąlygas bei apribojimus, kitas gamtos išteklių , kaip nuosavybės ar naudojimo objekto, charakteristikas, gamtos išteklių pasiskirstymą pagal naudotojus, savininkus ir k.t. Valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys yra oficiali informacija apie krašto išteklius, jų priklausomybę ir naudojimą. Valstybinio gamtos išteklių kadastro duomenys naudojami valstybinei gamtos išteklių naudojimo politikai formuoti ir įgyvendinti., gamtos išteklių informacinei sistemai sukurti, gamtos išteklių naudojimo valstybinei kontrolei įgyvendinti. Dar reikėtų paminėti, kad šiam valstybiniam gamtos išteklių kadastrui sudaryti reikalingi darbai yra vykdomi iš valstybės, vietos savivaldybių, gamtos išteklių savininkų bei naudotojų lėšomis ir laikantis tvarkos.
5. Aplinkos monitoringas
Kiekvienai valstybei yra būtina aplinkos apsaugos būklės diagnostinė sistema – monitoringas, sudaranti galimybes surinkti objektyvią ir laiku eekologinę informaciją. Aplinkos apsaugos įstatymo 25 straipsnis teigia, kad „ Aplinkos ir jos komponentų būklei stebėti Lietuvos Respublikoje sudaroma vieninga aplinkos monitoringo sistema“.
Aplinkos monitoringas – tai sistemingas aplinkos bei jos komponentų būklės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio įvertinimas ir prognozė. Monitoringas yra tarptautinės bendrijos 1972m. priimtas sprendimas. Speciali teisinė jo bazė yra “LR aplinkos monitoringo įst.” (1997 11 20d.). Pagal jį subjektai, vykdantys monitoringą, yra: „valstybės, savivaldos ir mokslo
institucijos, veikiantys aplinką ir naudojantys gamtos išteklius ūkio subjektai, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka renkantys, kaupiantys ir analizuojantys informaciją apie gamtinės aplinkos elementų būklę.“ Pagrindinis aplinkos monitoringo tikslas yra stebėti aplinkos būklę ir prognuozuoti jos pokyčius veikian antropogeniniams ir gamtiniams faktoriams, kad būtų sukaupti duomenys, reikalingi visuomenės ir aplinkos sąveikai prognozuoti. Aplinkos monitoringas atliekamas, vadovaujantis šiems principams:
• Reprezantytivumo – renkama informacija turi atspindėti krašto gamtinių sąlygų ir antropogeninio poveikio įvairovę.
• Kompleksiškumo – renkant informaciją apie kiekvieną biosferos komponentą turi būti įvertinamas jo ryšys su kitais.
• Pakankamumo – informacija turi būti pakankama ekologinei situacijai įvertinti.
• Patikimumo – informacija turi būti reali.
• Lankstumo – monitoringo metodai turi bųti taikomi kūrybiškai atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, besikeičiančią ekologinę situaciją ir į naujausias mokslo žinias.
• Biocentriškumo – stebėjimai yra orientuoti į gyvąją ggamtą ir žmogų.
Pagrindiniai aplinkos monitoringo uždaviniai:
1) sistemingai stebėti gamtinės aplinkos ir jos komponentų būklę LR teritorijoje;
2) sisteminti, vertinti ir prognozuoti gamtinėje aplinkoje vykstančius savaiminius ir antropogeninio poveikio sąlygotus pokyčius, aplinkos kitimo tendencijas ir galimas pasekmes;
3) kaupti, analizuoti ir teikti valstybės institucijoms, visuomenei informaciją apie aplinkos būklę, reikalingą ūkio plėtros, teritorijų planavimo ir socialinės raidos sprendimams priimti, sveikatos apsaugos, mokslo ir kitoms reikmėms;
4) užtikrinti tarpvalstybinius monitoringo informacijos mainus.
Aplinkos monitoringo sistemą sudaro valstybinis, savivaldybių ir ūkio subjektų aplinkos monitoringas, kuriuos vykdant kaupiama ir analizuojama informacija apie visos gamtinės aplinkos elementų būklę ir jos pasikeitimus lokaliu, regiono ir valstybės mastu. Kaip bendro valstybinio aplinkos monitoringo dalis yra vykdomas specialus aplinkos monitoringas (miškų, žemės gelmių), kuris apima vieną tam tikrą aplinkos elementą (miškus, žemės gelmes). Valstybės, savivaldos ir mokslo institucijos, juridiniai ir fiziniai asmenys atskirų programų, projektų ar sutarčių pagrindu gali vykdyti nuolatinius gamtinės aplinkos būklės stebėjimus, kurie nėra valstybinio aplinkos monitoringo sistemos dalis ir šio įstatymo nėra reglamentuojami.
6. Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė
Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė – tai specialių valstybės institucijų veikla, siekiant tikrinti aplinkos apsaugos reikalavimų laikymąsi, išsiaiškinti, įspėti ir nutraukti aplinkos apsaugos teisės aktų, gamtos išteklių naudojimo taisyklių ir kitų reikalavimų pažeidimus bei sudaryti sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus
tokių pažeidimų padarymu.Šiai kontrolei būdinga tai, kad ji apima ne tik aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo, bet ir aplinkos apsaugos valdymo procesą. Pagrindiniai valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės uždaviniai yra šie:
• Užtikrinti teisėtumą aplinkos apsaugos srityje.
• Užtikrinti, kad visi subjektai ( juridiniai, fiziniai asmenys, valstybės ir vietos savivaldos institucijos) griežtai laikytųsi nustatytos gamtos išteklių naudojimo tvarkos bei aplinkos apsaugos reikalavimų.
• Užkirsti kelią galimiems aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams.
• Išsiaiškinti aplinkos apsaugos pažeidimus , jų padarymo sąlygas ir pažeidėjus.
• Užtikrinti asmenų, kaltų aplinkos aapsaugos teisės aktų pažeidimų padarymu , patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.
Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės turinį sudaro:
• aplinkos apsaugos programų ir teisės aktų faktinio vykdymo tikrinimas.
• aplinkos apsaugos priemonių ir metodų tikslingumo tikrinimas.
• Priemonių esamiems trūkumams pašalinti skyrimas.
• Visuomenės informavimas apie pavojingus aplinkos užteršimo atvejus.
• Pasiūlymų, kaip išvengti aplinkai kenksmingo poveikio, teikimas.
• Neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių veiklos organizavimas ir kontroliavimas bei k.t.
III.Aplinkos apsaugos valdymo principai
Aplinkos apsaugos valdymas remiasi bendrais principais, tačiau kaip ir kiekvienoje teisės šakoje, taip ir ekologinės teisės institutas – aplinkos apsaugos valdymas turi specifinių principų.
Aplinkos aapsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei
kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga. Aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktikas turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą ppoveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą. Gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir
kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus. Aplinkos apsauga grindžiama visapusiška, teisinga ir laiku sukaupta informacija apie aplinką.
Aplinkos apsaugos valdymo principai:
1. Kompleksinio požiūrio, sprendžiant aplinkos apsaugos problemas jis sąlygotas gamtos vieningumo, dėsningumo, jei daromas poveikis kuriam nors gamtos ištekliui, netiesiogiai veikiami ir kiti ištekliai. Todėl visada turi būti vadovaujamasi aplinkos interesais (planuojant teritorijas, reikia įvertinti poveikį aplinkai). Ekologinės ekspertizės bei monitoringas turi tai užtikrinti;
2. Ūkinių ir kontrolės funkcijų atskyrimo principas- kai kuriamos atskiros kontrolės institucijos, kurios pačios nevykdo ūkinės veiklos, nes tas funkcijas apjungus dažnai ekonominiai interesai tampa svarbesni , jiems suteikiamas prioritetas prieš aplinkos apsaugos interesus, o šiaip aplinkos apsaugos ir ekonominiai iinteresai turi būti derinami;
3. Valdymo pagal geografinį- gamtinį šalies rajonavimą principas- labai aktualus šalyse, kur skirtinguose rajonuose labai skiriasi gamtinės sąlygos. Lietuvoje, pagal ES direktyvas, vandens telkinių valdymas bus organizuojamas upių baseinų pagrindu.
LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Priimta lietuvos Respublikos piliečių 1992 spalio 25 d. referendume//Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014
2. A. Marcijonas ir B. Sudavičius „Ekologinė teisė“//Eugrimas, Vilnius 1996 m.
3. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas // Valstybės Žinios 2004 02 07, Nr.21
4. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas /// Valstybės Žinios, 1992 02 20, Nr. 75
5. Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymas // Valstybės Žinios 1997 12 10, Nr. 112
