Aplinkos tarša

1. RŪGŠTŪS LIETŪS. Juos sukelia rūgščios dujos (azoto deginiai, sieros dvideginis), kurias į orą išmeta gamyklos, automobiliai. Nuo rūgščių lietų žūsta upių, ežerų gyvybė, miškai.

2. Kai kuriuos miestus gaubia užterštas oras – SMOGAS. Jis susidaro dėl transporto ir gamyklų taršos.

3. VANDENYNŲ TARŠA. Iš tanklaivių per avarijas išsilieja nafta. Dėl to žūsta žuvys, paukščiai ir kiti gyvūnai.

4. VIDAUS VANDENŲ TARŠA. Gamyklų, miestų nutekamieji vandenys, netinkamai naudojami chemikalai žemės ūkyje nuodija, teršia ežerus, upes.

Rūgštūs lietūs

Neutralaus vandens ppH yra 7 pH nurodo medžiagos rūgštingumą ar šarmiškumą ir svyruoja nuo 0 iki 14. „Švarus“ lietus yra natūraliai šiek tiek rūgštus, jo pH yra apie 5,6, kadangi vanduo ore reaguoja su anglies dioksidu ir sudaro angliarūgštę. Lietus laikomas rūgščiu tuomet, kai jo pH mažesnis nei 5 (tai reiškia, kad jis yra beveik 10 kartų rūgštesnis nei „švarus“ lietus).

Rūgštūs lietūs susidaro dėl anglimi ar mazutu kūrenamų katilinių, elektrinių, metalo pramonės. Itin kenkia į orą išmetamos transporto dujos bei deginamas kkuras. Nuodingos dujos susidaro išsiveržus vulkanams, išsiskiria pelkėtose vietose ir pan.

Koks rūgštaus lietaus poveikis?

• Rūgštus lietus didina ežerų, šaltinių rūgštingumą, dėl to žūva vandens organizmai. Taip pat žūna varlės ir kiti gyvūnai.

• Rūgštus lietus didina dirvos ir gruntinio vvandens, kurį mes geriame, rūgštingumą.

• Dėl rūgščių lietų žūva daug miškų.

• Rūgštūs lietūs ardo pastatus, paminklus, akmeninius meno kūrinius.

• Manoma, kad rūgščios dalelės sukelia nemažai kvėpavimo problemų.

Smogas

SMOGAS – tai ore tvyrančių teršalų migla, kurią galime matyti paprasta akimi. Ji panaši į rūką. Dažniausiai toks „teršalų rūkas“ susidaro virš pramonės centrų, didmiesčių, kai ilgesnį laiką nepučia vėjas ir nelyja.

Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė, todėl smogas dažniau pasitaiko virš daubose įsikūrusių didmiesčių.

Pirmiausia nukenčia kvėpavimo organai. Teršalai ardo bronchų, plaučių ląsteles. Sumažėja atsparumas virusams ir bakterijoms. Žmonės dažniau pradeda sirgti bronchitu, plaučių uždegimu, astma, lėtine obstrukcine plaučių liga ir pan. Be to, užterštas oras ddirgina akis, nosį, burną. Padidėja alergijos tikimybė. Per ilgą laiką teršalai gali paskatinti vėžines, širdies bei kraujagyslių ligas. Jautriausi smogui yra vaikai ir asmenys, sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Baltijos jūros tarša

Dabar Baltijos jūros tarša tiesiogiai nėra pavojinga gyviesiems organizmams ir žmonių sveikatai. Tačiau nesiimdami priemonių ekologinės katastrofos neišvengsime.

Pesticidai augina dumblius

Nustatyta, kad į Baltijos jūrą patenka vis daugiau sunkiųjų metalų ir pesticidų. 2003 m. daugiausia fosforo į jūrą išmetė Lenkija (18 730 t). Lietuva –– aštunta. Pagal azoto išmetimą pirmauja Lenkija (229 990 t), Lietuva – septinta iš devynių valstybių. Pasak specialistų, 80 proc. visų teršalų į jūrą patenka iš sausumos – per nuotekų vamzdžius.

Atėjus šiltajam metų laikui jūroje labai padaugėja dumblių. Tokiame vandenyje maudytis ne tik nemalonu, bet ir kenksminga. Žmonės gali jausti pilvo ir galvos skausmus, gali prasidėti akių uždegimas, egzema, alerginės reakcijos. Be to, per dumblius trūksta deguonies kitiems augalams ir žuvims.

„Baltijos jūra yra viena labiausiai izoliuotų pasaulio jūrų. Sąsiauriai, jungiantys ją su Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu – labai siauri ir seklūs. Kad jūroje visiškai atsinaujintų vanduo, turi praeiti apie 30 metų. Panaši, nors šiek tiek geresnė, – Gibraltaro sąsiauris vis dėlto gilesnis, – Viduržemio jūros padėtis“.

Keliaujanti nafta

Kita Baltijos jūros bėda – nafta. Beveik iš visų pusių esame apsupti naftos terminalų. Iš pietų – Rusijos D-6, šiaurėje – Būtingė, per vidurį – Klaipėdos terminalas. Didesnės ar mažesnės nelaimės, susijusios su naftos tarša, įvyksta beveik kasmet. Prie Būtingės dar išleidžiamos ir Palangos nuotekos, o kai kurie naujos kartos teršalai nesuyra daugybę metų.

Baltijos jūra kasdien plaukia apie 3 tūkst. laivų. Vis daugiau jų gabena naftos produktus, kurie išsilieję sukelia didžiulį pavojų jūrai. Neretai laivų savininkai ar kkapitonai piktnaudžiauja valydami laivus – palieka panaudotą kurą jūroje.

Palaidoti ginklai

Mažai kas prisimena, kad Baltijos jūroje paskandinti konteineriai su kovinėmis medžiagomis (aviacinės bombos, artilerijos sviediniai, granatos ir kt.). Apskaičiuota, kad sąvartynuose yra daugiau nei 40 tūkst. tonų cheminių ginklų. Mokslininkai nustatė, kad dėl intoksikacijos nuodingomis klampiosiomis medžiagomis žuvo keli milijonai jūros žvaigždžių, priedugninių žuvų. Kartais šiomis medžiagomis apsivelia žvejų tinklai. Buvo atvejų, kai dėl sąlyčio su jomis žvejus ištiko koma ar mirtis.

Baltijos jūros savivala nuo dirbtinių radionuklidų prasidėjo 1963 m ir nuo avarijos padarinių jūra išsivalys tik 2020 m. Palyginimui: Juodoji jūra, gavusi panašią radioaktyviųjų dalelių dozę, išsivalė jau 1991 m.

Vidaus vandenų tarša

Kuo ir kaip teršiamas vanduo?

Pagrindiniai vandens taršos šaltiniai yra:

• municipaliniai nutekamieji vandenys,

• pramoninės nuotekos ir

• žemės ūkis.

Municipaliniai nutekamieji vandenys paprastai daugiausia būna užteršti kietosiomis dalelėmis, ištirpusiais neorganiniais junginiais, deguonį naudojančiomis medžiagomis bei bakterijomis. Naudojant buitinės chemijos priemones, jie kartu su nuotekomis tiesiogiai patenka į vandens telkinius – upelius, tvenkinius, upes, jūras, sukeldamos stiprias neigiamas pasekmes.

Pramonė su nuotekomis išmeta eilę labai pavojingų, specifinių neorganinių ir organinių medžiagų.

Pavojingos medžiagos patenka į aplinką su tiesiogiai į paviršinį vandenį arba per vandens valymo įrenginius išleidžiamomis nuotekomis, išmetimus į orą, kurie vėliau nusėda, jos taip pat ggali būti išplaunamos iš užterštos dirvos, sąvartynų ar gaminių, gali išsilieti transportuojant ar gamybos procese nelaimingų atsitikimų metu.

Dėl žemės ūkyje naudojamų trąšų į vandens aplinką patenka daug maistinių medžiagų – fosfatų ir nitratų. Per didelis šių medžiagų kiekis sukelia vandens augalų ir dumblių augimą, dėl to užauga vandens telkiniai, upių vagos, kritiškai sumažėja deguonies kiekis vandenyje ir ima dusti žuvys, į gilesnius vandens sluoksnius nepatenka šviesa.

Dėl intensyvaus žemės ūkio (įskaitant gyvulių ir paukščių auginimą) į vandens aplinką taip pat išmetama daug kitų neorganinių ir organinių teršalų. Trąšose ir augalų apsaugos priemonėse yra ir labai vandens aplinkai pavojingų medžiagų.

Medžiagos, patekusios į aplinką iš gaminių ar gamybos procesų, dėl savo savybių gali neigiamai veikti ekosistemą, o per ją vėliau ir žmogų.