AR SUSTABDYTA HIDROENERGETIKOS PLĖTRA?

Prof. Juozas BURNEIKIS

Lietuvos energetikos Institutas,

E. prof. p. Petras PUNYS

Lietuvos hidroenergetikų asociacijos pirmininkas

Doc. Bronislovas RUPLYS

LŽŪU Hidrotechnikos katedra

2004 m. kovo mėn. Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė trumpą Vandens įstatymo 14 straipsnio pataisą. Štai jos tekstas:

“Pakeisti 14 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

„3. Draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą tvirtina Vyriausybė.”

Pakeitimai, atrodo, nedideli, tačiau iš tikrųjų jie stabdo ttolesnę hidroenergetikos plėtrą Lietuvoje. Jau anksčiau (2003m.) Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų įsakyme, siekiant apsaugoti žuvis, buvo uždrausta statyti užtvankas (hidroelektrines) 146 šalies upėse ar jų ruožuose, tarp jų Neryje ir Nemune. Bet pastarajame buvo paliktas nedidelis ruožas aukščiau Alytaus. Tai beprecedentis atvejis Europoje, nes beveik visose didesnėse šalies upėse neleidžiama užtvankų statyba. Bent 3 m. virė aistros dėl šio įsakymo formuluočių. Aplinkos ministerija surado sąjungininką – tarptautinę žaliųjų organizaciją, įsikūrusią Švedijos, šalies kur apie 50 proc. elektros gaunama naudojant vandens energiją. Ši organizacija užsimojo sustabdyti mažosios hidroenergetikos plėtrą ir kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje. Šių veiksmų išdavoje mažųjų HE statytojai buvo sustabdyti. Siekiantys statyti didesnes HE vadovaudamiesi tuometiniais aplinkosaugos teisės aktais, gavę Aplinkos ministerijos sąlygas, pradėjo rengti būsimos Alytaus HE ppoveikio aplinkai vertinimą. Per 40 kompetentingų mokslo ir studijų institucijų specialistų (tarp jų dauguma ne hidrotechnikai) ėmėsi tyrimų. Dar prieš tai Ūkio ministerija pasiūlė parengti hidroenergetikos išteklių naudojimo schemą,(apie tai rašyta žurnale “Žemėtvarka ir hidrotechnika”, 2003 m. Nr.3). Schema buvo parengta, tačiau iki šiol nesuderinta su Aplinkos ministerija. Pastaroji pradėjo kelti vis naujesnius reikalavimus. O dabar naujas draudimas.

Hidroenergetikai darė ką galėjo, kad tokie klaidingi sprendimai nebūtų priimti. Jie siekė protingo balanso tarp būtinumo plėtoti hidroenergetiką ir aplinkosaugos interesų. Ne vieną kartą kartu su kolegomis kreipėmės į Seimą laiškais esamų ir rengiamų teisės aktų, apribojančių užtvankų statybą, hidroenergetikos plėtrą šalyje klausimu, dalyvavome konferencijose organizuotose Seime, plačiai rašėme spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Deja, jėgos buvo nelygios.

Šiame rašinyje norėjome parodyti įstatymų “priėmimo vvirtuvę”, parodyti kai kurių Seimo narių kompetencijos trūkumus sprendžiant valstybei svarbius klausimus, jų nenorą ar nesugebėjimą atsižvelgti į specialistų nuomonę. Skaitytojai taip pat gali susipažinti su minėto įstatymo projekto aiškinamuoju raštu ir jo komentarais. Juk net trys ketvirtadaliai šio aiškinamojo rašto aplinkosauginio pagrindimo teiginių yra neteisingi. Taip pat skelbiame autoritetingų vandens inžinerijos, verslo ir energetikos specialistų pareiškimą, kuris buvo skelbtas laikraščiuose, komentuotas televizijos.

Autoriai

Kaip buvo uždrausta HE statyba Nemune

2003 m. gruodžio 1 d. Seimo narys G.Jakavonis kritikavo aplinkos ministrą AA.Kundrotą už sprendimą panaikinti draudimą statyti hidroelektrines Nemuno ruože ties Alytumi. Aplinkos ministerija šį išpuolį taktiškai atrėmė interneto žinute „Strėlės ne į tą taikinį“. Joje pabrėžta, kad „. nėra pagrindo skambinti pavojaus varpais“, nes atliekamas galimų būsimų HE poveikio aplinkai vertinimas ir sprendimai bus priimti pagal to vertinimo rezultatus.

Šurmulys nenurimo. Pajutę progą pagerinti savo reitingus Alytaus HE statybos draudimo„arkliuką“ pabandė pasikinkyti Seimo nariai A.Kubilius ir A.Kašėta. A.Kašėta operatyviai parengė Seimo nutarimo „Dėl draudimo statyti hidroelektrinę ant Nemuno“ projektą. Tačiau jam nepavyko. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė, kad A.Kašėtos pasiūlytas projektas yra antikonstitucinis. Tam projektui taip pat nepritarė ir Vyriausybė.

2004 m. vasario 18 d. Seimo nariai B.Bradauskas, A.Skardžius ir G.Jakavonis įregistravo Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pakeitimo įstatymo projektą. Jo turinys iš esmės buvo identiškas A.Kašėtos projektui, bet teikėjai priklausė valdančiajai koalicijai, todėl jų projektas tiko. Pagrindiniu paskirtas Seimo Aplinkos apsaugos komitetas projektui pritarė, Ekonomikos komitetas – taip pat. Vyriausybė irgi pritarė šiam projektui. Gaila, kad tokį sprendimą palaikė Ministras Pirmininkas (jis hidrotechnikos inžinierius ir gerai supranta hidroenergetikos plėtros svarbą – per iškilmingą Kavarsko HE atidarymą 2003 m. vasarą jis išreiškė savo viziją – 300 HE Lietuvoje). O dabar štai totalinis HE statybos uždraudimas.

Buvo akivaizdu, kad Nemuno korta nesivaržant nnaudojama dėl populistinių priešrinkiminių interesų, dėl lengvai įžiūrimos rusiškos naftos ir dujų biznierių finansinės paramos artėjančiuose rinkimuose ir t.t. Tai kas, kad galimas papildomas hidroenergijos išdirbis Lietuvoje siektų 600 mln. kWh per metus. Tai kas, kad iš Rusijos nebereikėtų pirkti apie 150 tūkst. t. mazuto. Tai kas, kad virš Lietuvos nebepasklistų apie 3,6 mln. kg sieros dvideginio (SO2), kuris sąlygoja rūgščiuosius lietus, naikinančius visa, kas gyva, sukeliančius plaučių vėžį. Nesvarbu, kad į atmosferą kasmet nebebūtų išmetama 600 tūkst. t. anglies dvideginio (CO2), kuris skatina Žemės perkaitinimą.

Buvo užmirštas griežtas Europos Sąjungos reikalavimas – artimiausiu metu 22  elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarp kurių ypač vertinama hidroenergija. Hidroenergetikos, gamtosaugos, ekonomikos ir socialinių interesų suderinimas nebe problema pasaulyje. Valdžios elitas į visa tai atsainiai numojo ranka, jokių dividendų iš hidroenergetikos neįžiūri.

Vandens inžinerijos, energetikos specialistai, perpratę politikų veiksmus, mėgino įtikinti juos ir visuomenę, kad hidroenergetikos žlugdymas nuostolingas Lietuvai. Buvo organizuota diskusija Lietuvos televizijoje pokalbių laidoje „Dviguba teisybė“, dvi diskusijos Seime, paskelbta keletas straipsnių laikraščiuose. Visur jautėsi priešprieša, o toji televizijos laida „Dviguba teisybė“ netrukus buvo uždaryta. Hidroenergetikos oponentams praktiškai buvo suteikta „žalia gatvė“.

Ypatingu priešiškumu hidroenergetikai, nesiskaitymu su išsireiškimais ir faktais publikacijose pasižymėjo buvęs LŽŪA darbuotojas miškininkas, dabar tapęs aplinkosaugininku VDU pprofesorius R.Juknys. Gaila, bet „Lietuvos ryte“ prieš Nemuno HE pasisakė ir kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus.

Į profesionalų bandymą objektyviai įvertinti Lietuvos hidroenergetikos situaciją ir problemas, tuo pačiu jau minėtą Vandens įstatymo pakeitimo projektą (žr. publikuojamą laišką) visiškai nereagavo nei Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nei Seimo Ekonomikos (kuriam, beje, vadovauja hidrotechnikos inžinierius V.Karbauskis), nei kiti Seimo komitetai. Neatsiliepė ir aplinkos bei ūkio ministrai. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas „perkvalifikavo“ tą laišką tik kaip Lietuvos hidroenergetikos asociacijos nuomonę, neturinčią juridinės reikšmės. Vyriausybė į minėtąjį laišką taip pat neatsižvelgė, o tik kai Vandens įstatymo pataisa jau buvo priimta persiuntė jį Aplinkos ir Ūkio ministerijoms.

Šitaip „gerai“ pagrįsta įstatymo pataisa Seime „praėjo“ labai sklandžiai (nors 2004 m. kovo 30 d. Seimo darbotvarkėje buvo numatytas tik jos svarstymas):

– 12.10 val. sutariama daryti Seimo posėdžio pertrauką iki 15.00 val.;

– 12.22 val. grupė Seimo narių (53 iš prieš tai buvusių 70), nedaro tos pertraukos, ir pirmininkaujant V.P.Andriukaičiui pradeda tą pataisą svarstyti. Pasisako 6 Seimo nariai, 5 – už, 1 – prieš ;

– apie 12.30 val. V.P.Andriukaitis paskelbia A.Paulausko siūlymą svarstyti pataisą ypatingos skubos tvarka. Siūlymui pritariama bendru sutarimu.

– 12.35 val. 49 Seimo nariai balsuoja taip: už – 44, prieš – 2, susilaikė – 2. (Tarp balsavusių už pataisą abu hidrotechnikos inžinieriai – Seimo nariai

(V.Karbauskis ir J.Palionis) .

Taigi Lietuvos hidroenergetikos laidotuvių ceremonija užtruko tik apie 13() minučių.

_________

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Brazauskui

Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, Ekonomikos komitetui, Kaimo reikalų komitetui, Žmogaus teisių komitetui

Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui

Lietuvos Respublikos ūkio ministrui

Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto

Lietuva importuoja maždaug 97% kuro, reikalingo elektrai gaminti. Hidroenergetika – nacionalinės ir neišsenkančios energijos šaltinis – gali šį šaliai nuostolingą kiekį sumažinti 10-15%. Draudžiant plėtoti hidroenergetiką netiesiogiai pasitarnaujama iiškasenų kuro importuotojams ir tuo pačiu stiprinama valstybės ekonominė priklausomybė nuo užsienio šalių, aštrinamos ekologinės problemos – atmosferos tarša. Būtina pabrėžti, kad kiti atsinaujinančios energijos šaltiniai (vėjas, saulė, geotermija ir kt.) elektros rinkoje aiškių perspektyvų dar neturi. Hidroelektrinės (HE) ir jų tvenkiniai be tiesioginės paskirties – elektros gamybos, sukuria infrastruktūrą kitiems verslams, turi papildomų privalumų: laivybą, tvenkinių žuvininkystę, vandentieką, žemių drėkinimą, rekreaciją, paveldo atkūrimą ir išsaugojimą, apsaugą nuo potvynių, erozijos, upių išdžiūvimo ir kt.

Remiantis įvairiomis ES aplinkosaugos direktyvomis ir ttarptautiniais aktais šalies saugomas teritorijas numatoma labai išplėsti. Didelė jų dalis apima upių slėnius, tinkančius mažosioms HE statyti. Tačiau nė vienoje ES šalyje ši statyba nevaržoma taip, kaip Lietuvoje. Draudimai ypač padidėjo pastaraisiais metais. Aplinkos ministerija (AM), derindama ES aplinkosaugos tteisės reikalavimus su nacionaliniais, prisiėmė žymiai didesnius įsipareigojimus. Atsiradę nauji teisės aktai yra griežtesni nei analogiški ES dokumentai. Štai ES Buveinių direktyvos (92/43/EEC) 6 straipsnis leidžia atlikti poveikio aplinkai vertinimą net saugomose teritorijose, o tai nebuvo paminėta neseniai suderintame šalies Saugomų teritorijų įstatyme.

Pagal dabartinį Vandens įstatymą (14 str.) Aplinkos ministrui suteikta teisė vienašališkai skelbti draudžiamas užtvankoms statyti upes ar jų ruožus, reguliuoti laivybos kelio techninius aspektus. Vandens naudojimo sektorių interesai, nepaisant jų tvarios prigimties, yra ignoruojami motyvuojant žuvų apsauga: pvz., HELCOM rekomendacija atstatyti laukinių lašišų ir kitų praeivių žuvų išteklius beveik visose šalies upėse. Šiuo pretekstu neleidžiama ne tik statyti naujų HE, bet ir atstatyti buvusias vandens jėgaines įrengiant jose žuvims skirtus takus. Pritariame AM nuostatai nestatyti užtvankų ichtiologiniuose (žuvų) ddraustiniuose ir kitose patvankoms jautriose upėse. Tačiau “paketu” uždrausti statyti užtvankas beveik visose šalies upėse (AM ir ŽŪM 2003 01 16 įsakymas Nr. 27/3D-13) neturint tyrimų duomenų, atsižvelgiant tik į vienos pusės reikalavimus, privalo būti traktuojama kaip tvaraus verslo plėtros, vandenų rekreacinio naudojimo teisių pažeidimas.

Būtina skirti mažąją (mažos ir vidutinės upės) ir didžiąją hidroenergetiką (Nemunas ir Neris), kurių poveikis aplinkai yra skirtingas. Absoliuti dauguma mokslininkų teigia, kad mažųjų HE poveikis gamtos aplinkai, jei jos teisingai suprojektuotos, pastatytos (yra žuvų ppralaidos) ir eksploatuojamos, yra minimalus. Daugelyje šalių joms suteikiami žalieji sertifikatai (pvz., Švedijoje, Austrijoje, Italijoje) pabrėžiant švarų jų elektros gamybos būdą ir tvenkinių naudą. Didelių HE poveikis gamtinei upės aplinkai yra ženklesnis, tačiau, naudojantis dabartinėmis technologijomis, jį galima maksimaliai sumažinti ir taip suderinti su tvarios ekonominės plėtros koncepcija.

Šiuo metu baigiamas rengti Nemuno (Alytaus-Merkinės ruožo) galimų HE poveikio aplinkai vertinimas, suderintas su visais šalies teisės aktais. Jį rengia apie 40 įvairaus profilio specialistų, atstovaujančių mokslo, studijoms ir kitas institucijoms. Aplinkos apsaugos agentūra yra sudariusi komisiją šiai studijai įvertinti. Kol studija nebaigta, joks vandens inžinerijos ar aplinkosaugos specialistas negali objektyviai kalbėti apie HE poveikį fizinei, gamtinei, ekonominei, socialinei ir kultūrinei aplinkai.

Valstybė privalo plėtoti krovinių pervežimus (ne vien tik turizmo ar pramogų) laivais, kaip alternatyvą sausumos transportui ir ekologiškai švarų susisiekimo būdą. Draudimas statyti užtvankas Nemune (aukščiau Kauno) ir Neryje (iki Jonavos) komplikuotų krovinių laivybos plėtros galimybes tiek mūsų, tiek kaimyninių šalių.

2002 m. Ūkio ministerija, matydama priešpriešą tarp upių energetinio naudojimo ir jų ekosistemų apsaugos, pasiūlė parengti hidroelektrinių išdėstymo schemą. Ši HE išteklių naudojimo schema, atitinkanti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, yra parengta, dabar derinama. AM, atsakinga už teritorijų planavimą, pateikė sąlygas minėtam dokumentui rengti. Sudaryta schema nesuteikia vienašališko leidimo plėtoti hhidroenergetines sistemas, beatodairiškai įrenginėti tvenkinius. Tai atliekama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai (PAV) vertinimo įstatymo nustatyta tvarka, kuri visiškai atitinka analogišką ES direktyvą. Tik atlikus PAV studiją galima nustatyti planuojamos HE įtaką, bet ne atvirkščiai – iš anksto uždraudus, neturint detalių tyrimo duomenų. Reikėtų palūkėti skirtingų sektorių specialistų išvadų dėl šio planavimo dokumento likimo, neignoruoti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų.

Būtina pastebėti, kad tarp ES aplinkosaugos ir atsinaujinančios energijos šaltinių plėtros teisės aktų yra tam tikrų prieštaravimų. Abiejų pusių tikslai yra tie patys – saugoti aplinką. Pirmieji – upių ekosistemas, antrieji – atmosferą nuo žalingų emisijų, kai naudojamas iškasenų kuras, o tai neigiamai atsiliepia žmogaus sveikatai. Statant hidroelektrines netiesiogiai išvengiama tokį kurą naudojančių jėgainių statybos. Būtina surasti tvarų sprendimą vertinant prieštaraujančių sektorių interesus.

Seimo narių vardu B. Bradausko, A.Skardžiaus ir G. Jakavonio įregistruotas Vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo („3. Draudžiama statyti užtvankas Nemuno upėje bei ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbių upių ar jų ruožų sąrašą tvirtina Vyriausybė’’) aiškinamasis raštas yra neobjektyvus hidroenergetikos ir kitų upių vandens verslo šakų atžvilgiu, daugeliu atvejų prasilenkia su tiesa (žr. vandens inžinerijos ekspertų pridedamas pastabas).

Siūlymai

1. Šalies aplinkosaugos teisės aktų reikalavimai hidrotechnikos atžvilgiu yra pernelyg griežti lyginant su analogiškais EES šalių reikalavimais. Juos derinant liberalesnės ES nuostatos ūkinės veiklos atžvilgiu saugomose teritorijose (pvz., Buveinių direktyvos, 92/43/EEB, 6 straipsnis) buvo ignoruotas. Prašome laikytis tų pačių vakarietiškų reikalavimų, peržiūrėti Saugomų teritorijų įstatymą ir kitus teisės aktus, įtraukti minėtą nuostatą.

2. Administraciniai draudimai rengiamiems hidrotechnikos projektams, liečiantys įvairių sektorių – tiek naudojančių, tiek saugojančių upių vandens išteklius – interesus, privalo remtis tyrimais, kurie leistų priimti pagrįstą sprendimą. Tokių tyrimų pirmasis etapas – planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūra, kuri visiškai atitinka ES aplinkosaugos teisės aktų nuostatas. Šalyje, uždraudžiant a priori apie 90% didesnių šalies upių ir jų ruožus užtvankoms statyti, to nebuvo padaryta (Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 2003 01 16 įsakymas Nr. 27/3D-13).

3. Minėtas įsakymas de facto nesuteikia šioms upėms saugomos teritorijos statuso. Jei būtų pakeistas Vandens įstatymas, beveik visos didesnės šalies upės (šiame etape -147) de jure įgytų saugomos teritorijos statusą (beprecedentinis atvejis Vakarų Europoje). Tai neigiamai atsilieptų upių naudojimui.

4. Mūsų nuomone, Vyriausybė skubotai priėmė sprendimą dėl Nemuno hidroenergetinių išteklių naudojimo nesulaukus Alytaus HE poveikio aplinkai vertinimo. Šiuo metu nei vandens inžinerijos, nei aplinkosaugos specialistai dėl informacijos trūkumo negalėtų objektyviai ir tiksliai įvertinti šios HE galimybių ir jos poveikio aplinkai. Tik šios baigiamos rengti studijos

išvados leistų valstybės institucijoms priimti pagrįstą sprendimą.

5. Nemunas yra Europos E-IV klasės vidaus vandens kelias. Valstybė turėtų plėtoti krovinių (ne vien tik turizmo ar pramogų) laivybą kaip alternatyvą sausumos transportui. Draudimas statyti užtvankas Nemune (aukščiau Kauno) ir Neryje (iki Jonavos) komplikuotų krovinių laivybos plėtros galimybes tiek mūsų, tiek kaimyninėse šalyse.

6. Prašome atidėti Seimo narių pasiūlyto teisės akto dėl Vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo priėmimą tol, kol nebus patvirtinta šiuo metu derinama Ūkio ministerijos parengta Lietuvos hidroenergetikos išteklių naudojimo sschema.

Prof. Albinas Kusta,

Prof. Aloyzas Dirsė,

Habil. dr. Jonas Jablonskis,

Prof. Mykolas Lasinskas,

Prof. Juozas Macevičius

Vandens problemų taryba prie LMA Dr. Bronislovas Lubys

Lietuvos pramonininkų konfederacija Prof. Leonas Vaidotas Ašmantas

Asociacija “Lietuvos energetikų sąjunga”

Prof. Juozas Burneikis

Atsinaujinančios energijos komisija prie LMA Doc. Kazys Sivickis

Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjunga

E. prof. p. Antanas Maziliauskas

LŽŪU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas E. prof. p. Petras Punys

Lietuvos hidroenergetikų asociacija

_________

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto

Upės yra vertingiausios ekosistemos, turinčios esminį poveikį biologinei įvairovei, kraštovaizdžiui, kultūriniam paveldui, ekonomikai ir ppan. Tačiau jos yra ir labiausiai pažeidžiamos. Žymesni pokyčiai viename upės baseino taške atsiliepia visam baseinui, o padarytos klaidos dažniausiai būna nebepataisomos. Tuo tarpu Lietuvos upių hidrogalia yra nedidelė. Išnaudojus visą jų hidroenergetinį potencialą galima būtų patenkinti tik apie 10 %% Lietuvos elektros energijos poreikių1.

Priėmus siūlomą Vandens įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, būtų pakeistos galiojančiame įstatyme nustatytos užtvankų statybos reglamentavimo sąlygos2 šiais aspektais:

1. įstatymu būtų uždrausta užtvankų statyba visoje Nemuno upėje (pagal galiojantį įstatymą užtvankas statyti draudžiama upėse, kurių sąrašą tvirtina Aplinkos ministras);

2. būtų praplėsti kriterijai, dėl kurių upėje negalima statyti užtvankų (pagal galiojantį įstatymą užtvankas draudžiama statyti saugomų žuvų rūšių apsaugai svarbiose upėse, projekte – ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse);

3. Vyriausybė būtų įgaliota tvirtinti upių ar jų ruožų sąrašus, kuriuose draudžiama statyti užtvankas (pagal galiojantį įstatymą įgaliotas Aplinkos ministras).

Uždrausti užtvankų statybą Nemune siūloma dėl to, kad Lietuva, įgyvendindama direktyvas “Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos” bei “Dėl laukinių paukščių apsaugos”, turi įsteigti ppaukščių apsaugai ir gamtinių buveinių apsaugai svarbias saugomas teritorijas, kurios Lietuvoje sudarys Europos ekologinio tinklo NATURA 2000 dalį3. Dalis steigiamų ir potencialių teritorijų yra pačiame Nemune. Nemuno upės pakrantės – pvz., Panemunės pievos tarp Raudonės ir Gelgaudiškio – yra svarbios globaliai nykstančiai paukščių rūšiai – griežlėms apsaugoti. Nemuno upės atkarpa nuo Kauno miesto iki Kuršių marių yra svarbi teritorija retų žuvų (salačių, lašišų), apskritažiomenių (upinių nėgių) išsaugojimui. Ypatingai svarbi, tarptautinės reikšmės saugoma teritorija yra Nemuno deltos regioninis parkas (viena iš 55 Lietuvoje paskelbtų Ramsar’o konvencijos teritorijų) – šioje teritorijoje peri daugelis į Lietuvos raudonąją knygą ir ES direktyvą “Dėl laukinių paukščių apsaugos” įrašytų vandens ir pelkių paukščių rūšių, taip pat tai ypač svarbi migruojančių paukščių sankaupų vieta. Nemuno upės patvenkimas turėtų neigiamą įtaką paminėtų rūšių veisimosi sąlygoms4. Be Nemuno upės, Lietuvoje yra identifikuotos dar keliolika upių ar jų atkarpų (ruožų), kurios yra svarbios nacionaliniu bei europiniu mastu saugomų gyvūnijos rūšių ir natūralių buveinių apsaugai.

Helsinkio komisijos rekomendacijoje konvenciją pasirašiusių šalių vyriausybėms rekomenduojama imtis visų įmanomų priemonių pagerinti aplinkos sąlygas esamose ir potencialiose lašišinėse upėse palengvinant ateityje natūralią lašišų reprodukciją, nestatyti jokių naujų pastovių ar laikinų kliūčių šių žuvų migracijos keliuose5.

1997 m. vasario mėn. Varšuvoje įvykusios Žvejybos Baltijos jūroje tarptautinės komisijos nepaprastosios sesijos plenariniame posėdyje buvo parengtas planas “Lašiša 1997 – 2010”, kurio tikslas – pasiekti, kad iki 2010 m. laukinės lašišos sudarytų ne mažiau kaip 50% kiekvienos upės natūralaus produktyvumo. Vykdydamos šį planą Baltijos jūros valstybės įsipareigojo gerinti lašišų migracijos ir gyvenimo sąlygas.

Pagal Bendrąją vandens politikos direktyvą pakeisti natūralaus vandens telkinio fizines charakteristikas leidžiama tik tuo atveju, kai tokių pakeitimų priežastys yra labai svarbios visuomenės interesams, ir naujų pakeitimų nauda žmonių sveikatai, žmonių saugos palaikymui ar subalansuotai plėtrai yra ddidesnė už naudą, kurią aplinkai ir visuomenei duoda geros paviršinių vandenų būklės pasiekimas6.

Užtvankos ir dėl jų atsiradę tvenkiniai sudaro poveikių grandinę fiziniams ir biologiniams gamtos komponentams. Žuvų migracijos kelių užtvėrimas, nors iš dalies, gali būti kompensuojamas statomais žuvitakiais. Tuo tarpu nykstančių paukščių bei vabzdžių buveinės sunaikinamos negrįžtamai ir jokiomis biotechninėmis priemonėmis jų negalima atkurti. Paupių pievose peri daugiau nei 50% globaliai nykstančių paukščių rūšių – griežlės bei stulgio – nacionalinės populiacijos. Dėl intensyvios žemdirbystės drėgnų pievų išliko praktiškai tik upių slėniuose, kur buvo sunkiau panaudoti techniką. Hidroenergetikos plėtra sunaikintų ir taip negausias buveines, išlikusias po beatodairiškos melioracijos.

Pasaulinė užtvankų komisija (WCD) taip pat pripažįsta, kad didelių užtvankų žala aplinkai ir visuomenei yra kur kas didesnė už gaunamą naudą. Rūšys ir ekosistemos sunaikinamos negrįžtamai, arba jų atstatymo darbai kainuoja nepalyginamai daugiau už gautą ekonominę naudą. Paprastai tvenkinys anksčiau ar vėliau užnešamas dumblu ir nebegali būti naudojamas nei hidroenergijai gaminti, nei potvynių prevencijai7.

Europos komisijos Baltojoje knygoje „Ateities energija: atsinaujinantys energijos šaltiniai“ numatyta plėtra (lyginant su 1995 m.): vėjo jėgainių galią didinti 16 kartų, fotoelektros – 100 kartų, saulės kolektorių – 15,4 karto, biomasės sunaudojimą energetikos tikslams – 3 kartus, o vandens jėgainių – tik 1,14 karto8.

Hidroelektrinių statyba, jei pačios hidroelektrinių statybos vietos iir nepatenka į saugomas teritorijas, turi tiesioginį neigiamą poveikį saugomoms teritorijoms (užliejamos ir pažeidžiamos saugomos teritorijos arba jų dalys), kurios įsteigtos nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams, reprezentuojantiems etnokultūrinių sričių gamtos ir kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Naikinamas saugomas kraštovaizdis su daugybe unikalių geologinių, geomorfologinių, hidrografinių ir kt. gamtos elementų, taip pat naikinami ar pažeidžiami gamtos paminklai (gamtos paveldo objektai). Hidroelektrinių statyba padarytų nepataisomą žalą Lietuvos istoriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui.

Ūkio ministerija parengė „Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schemą“, kurioje numatoma įrengti hidroelektrines ant Nemuno upės ties Alytumi, Druskininkais, Birštonu ir ant Neries upės ties Jonava. Taip pat numatyta panaudoti hidroenergetikai 216 efektyviausių hidroenergetinių išteklių upių ruožų. Apie pusę iš jų yra svarbūs ir ekologiniu bei kultūriniu požiūriu, todėl čia mažųjų hidroelektrinių statyba galima tik prie esamų tvenkinių9.

Ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbios upės yra saugomų rūšių gyvūnų, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą ir tarptautinių konvencijų sąrašus, buveinės ir migracijos keliai, taip pat pagrindinė viso Lietuvos gamtinio karkaso dalis, jungianti didžiausią bioekologinę svarbą turinčias buveines, gyvūnų ir augalų migracijos koridorius, kuriais populiacijos pasikeičia genetine informacija. Tai vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius.

Seimo nariai B.Bradauskas, A.Skardžius, G.Jakavonis

Pastaba. Spausdinama sutrumpintai. Kursyvu išskirti teiginiai, kuriuos žemiau komentuoja prof. habil.

dr. J.Burneikis, habil. dr. J.Jablonskis, e. prof. p. dr. P.Punys, doc. dr. B.Ruplys:

1. Lietuva nėra kalnų šalis, ir mes niekada negalėsime pasiekti Norvegijos (99%), Austrijos (66%) ar Švedijos (apie 50%) lygio. Priešingas pavyzdys – Latvija (70%), turinti identiškas klimato ir reljefo sąlygas. Rusijoje hidroenergija tenkina apie 20%, Prancūzijoje -14% elektros energijos poreikių. Šiuo metu šalies hidroenergijos indėlis bendrame balanse sudaro apie 3%. Mūsų šaliai, neturtingai energijos ištekliais, 10% tikrai nėra mažai. Tai ekonominis potencialas, kuriam pasiekti tikrai nereikia užtvenkti visų LLietuvos upių.

2. Vandens įstatymo 14 straipsnyje Aplinkos ministrui suteikta galimybė skelbti draudžiamas užtvankų statybai upes. Ja buvo pasinaudota avansu (net neįsigaliojus šiam įstatymui), 2003 m. pradžioje uždraudžiant užtvankas statyti 147 mažose, vidutinėse ir didelėse upėse ar jų ruožuose.

Toks draudimas komplikuos laivybos didelėse upėse galimybes. Nemune planuojama atgaivinti vandens turizmą, laivybą, pastatyti uostus ar prieplaukas, sutvarkyti vandens kelią. Tai taip pat numatyta Neryje iki Jonavos. Pasaulinė patirtis rodo, kad didžiausias ekonominis efektas gaunamas naudojant upės vandens išteklius kartu gaminant elektrą ir llaivuojant upes. Pramoginei laivybai upėse užtikrinti užtvankų statyti nereikia. Tačiau krovininei, komercinei laivybai – jos būtinos vandens kelio techniniams parametrams garantuoti.

3. Minėtose direktyvose nėra nė vieno žodžio apie draudimą statyti užtvankas. Priešingai, upių ūkinę veiklą galima tam tikromis sąlygomis pplėtoti ar net iškelti saugomas teritorijas (pvz., ekologinio tinklo NATURA 2000).

6-ame Buveinių direktyvos (92/43/EEB) straipsnyje teigiama, kad prieš vykdant bet kokį naują planą arba projektą, kuris gali reikšmingai paveikti “Natura 2000” teritoriją, privalu atsižvelgti į gamtinę vertę, kuri nulėmė teritorijos įjungimą į tinklą. Reikalaujama teritorijos apsaugos tikslais atlikti priimtiną projekto poveikių įvertinimą. Nacionalinės institucijos gali leisti užsiimti veikla, jei atliktas poveikio aplinkai įvertinimas rodo, kad ta veikla neigiamai nepaveiks teritorijos. Jei nustatoma, kad veikla teritoriją paveiks neigiamai ir nėra jokių alternatyvų, numatyta veikla teritorijoje galima užsiimti tik pareiškus, kad ji atitiks pagrindinius visuomeninius interesus. Tokiu atveju ES šalis narė privalo imtis visų reikalaujamų kompensacinių priemonių.

Derinant mūsų šalies ir ES aplinkosaugos teisės sistemą minėtas straipsnis buvo ignoruotas, nuslėptas nuo visuomenės kaip nepalankus. Jis neatsispindi jokiame šalies aplinkosaugos teisės akte (pirmiausia – Saugomų teritorijų įstatyme).

Teiginys apie mažų tvenkinių ar mažųjų HE neigiamą įtaką laukiniams paukščiams yra klaidingas. Ar čia pasiremta tyrimais? Priešingai, nedidelės vandens akvatorijos sukuria jų buveinėms palankias sąlygas. Tai įrodyta.

4. Žemiau Kauno miesto jokios užtvankos elektros gamybai šioje upėje nėra planuojamos.

5. Visiškai pritariame minėtai rekomendacijai atstatyti natūralią lašišų reprodukciją. Tačiau užtvankų statyba, kaip rodo Vakarų šalių patirtis, galima. Tik būtina pastatyti žuvitakius. Kita vertus, ar vien ttik užtvankos yra kaltos dėl šių vertingų žuvų išnykimo (išskyrus Kauno HE, neturinčios žuvitakio)? Pamirštama visuotinė tarša, nevalytos nuotekos, vis dar tebesrūvančios į upelius. Tai viena pagrindinių priežasčių. Pajūrio upes (Miniją, Šventąją ir kt) tikrai vertėtų rezervuoti lašišoms. Tačiau kitose Lietuvos upėse nereikėtų taikyti tokių drastiškų reikalavimų užtvankų atžvilgiu (išskyrus Žeimenos upyną).

6. Kas gali šiame etape, neatlikus jokių tyrimų pasakyti, kokią naudą visuomenei atneš, pvz., Alytaus HE? Ar yra atlikta kokia nors jos techninių-ekonominių-aplinkosauginių galimybių studija (dabar atliekamas tik jos poveikio aplinkai vertinimas).

7. Neteisingai traktuojami WCD reikalavimai. Jie visiškai netinka mūsų šaliai, nes liečia tik dideles užtvankas, didžiules vandens saugyklas, kur užliejama šimtai km2, masiškai iškeliami gyventojai (statant Alytaus HE išsikelti nereikėtų). Be to, šios prieštaringai vertinamos komisijos reikalavimai buvo žymiai sušvelninti 2002 m. Johanesburgo konferencijoje dėl darnios plėtros, Pasaulio vandens forumo ministrų konferencijoje (2003 kovo mėn., Kiotas, Japonija).

Lietuvoje statomos užtvankos yra nedidelio aukščio, o tvenkiniai maži. Jie pagal techninius parametrus nepatenka į didžiausios užtvankų statybos priešininkės – Laukinės gamtos fondo (WWF) sąrašą, kuri jų statybai pasaulyje pasiūlė skelbti moratoriumą (užtvankos aukštis >15 m). Projektuojamos Alytaus HE maksimalus variantas nesiekia minėto aukščio.

Visiška netiesa apie šalies tvenkinių užnešimą dumblu. Kauno marios gyvuoja daugiau kaip 40 m., o jjų vandens tūris sumažėjo ne daugiau 5%. Tas pats ir su mažais tvenkiniais.

8. Tai neobjektyvi manipuliacija statistikos skaičiais. 1995 m. ES šalyse vėjo, fotoelektros, saulės kolektorių energijos gamyba buvo nežymi. Tad padidėjimas 16 ar 100 kartų, paverčiant į galią (MW) ar elektros gamybą (TWh), jokiu būdu neprilygtų HE padidėjimui 1,14 karto. Numatomas ES hidroenergetikos galios augimas taikomas naujų mažųjų HE statybai ar didelių HE atnaujinimui. O jis pagal ES AEŠ elektros direktyvą (2001/77/EC) numatomas 22%.

9. Prieš priimant politinį sprendimą reikėtų palūkėti skirtingų sektorių specialistų išvadų dėl šio planavimo dokumento likimo, neignoruoti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų, kurios be techninių aspektų nagrinėjimo reikalauja ir visuomenės pritarimo. Pastarajam šiuo metu rengiamasi.

Druskininkų HE buvo numatyta ankstesniame Nemuno energetinio panaudojimo plane. Jo įgyvendinimo galimybės menkos, nes tvenkinys nusitęstų į Baltarusijos teritoriją.

Kauno HE marios, paskelbtos regioniniu parku, tapo kauniečių mėgiama poilsio vieta. Ar mažosios HE ir maži tvenkiniai gali neigiamai paveikti kultūrą? Gal priešingai, tikslinga atstatyti buvusius vandens malūnus, atkurti paveldą ar naujai jį suformuoti, išvalyti upes nuo esančių užtvankų griuvenų. Pastarųjų ichtiologiniu požiūriu svarbiose upėse yra apie 80.

Šiuo metu pastatyta per 50 mažųųjų HE. Esamų tvenkinių, tinkančių joms įrengti, nebeliko. Iš tikrųjų šalyje yra apie 1140 mažų tvenkinių, tačiau jie netinkami elektros gamybai. Pagal Ūkio ministerijos parengtą “Hidroenergetinių išteklių naudojimo schemą” mažųjų HE, kurios galėtų pasiteisinti ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu, neturėtų būti daugiau kaip 120-150.

Būtina skirti mažąją (mažos ir vidutinės upės) ir didžiąją hidroenergetiką (Nemunas ir Neris), žemas ir aukštas užtvankas, kurių poveikis aplinkai yra visiškai skirtingas. Patyrimas pasaulyje rodo, kad mažųjų HE poveikis gamtinei aplinkai, jei jos teisingai suprojektuotos (yra žuvų apsaugos įrenginiai) ir eksploatuojamos, yra minimalus. Daugelyje šalių joms suteikiami žalieji sertifikatai (pvz., Švedijoje, HE < 1500 kW galios) pabrėžiant jų švarų elektros gamybos būdą, papildomą tvenkinių naudą. Tuo tarpu didelių HE poveikis gamtinei upės aplinkai yra labai jaučiamas. Tačiau naudojantis dabartinėmis technologijomis jį galima sumažinti. Tai visiškai atitinka tvarios ekonominės plėtros koncepciją.

Kas toliau?

Jau priėmus Vandens įstatymo pataisą Ministras Pirmininkas minėtą pareiškimą persiuntė Aplinkos ir Ūkio ministerijoms, Vandens problemų tarybai prie Mokslų Akademijos, pakviesdamas susipažinti su pasiūlymais ir prireikus pateikti Vyriausybės sprendimo projektą. Savo ruožtu šios ministerijos pakvietė pareiškėjus dalyvauti šio svarstant šią problemą būtų įvertinti jų pasiūlymai. Šiandien diskutuoti galima tik apie mažas ir vidutines upes, bei vieną didelę – Nerį. Po to Vyriausybė įgaliojo Aplinkos ir kultūros ministerijas (be Ūkio ministerijos) iki š. m. liepos 1 d. patvirtinti “ekologinių ir kultūriniu požiūriu vertingų

upių ar jų ruožų sąrašą”.

Tad hidroenergetikai, palaikomi gausaus būrio vandens inžinerijos mokslo atstovų, rengiasi pateikti kompromisinį upių sąrašą. Iš tikro, jis yra jau seniai parengtas, vadovaujantis šalies upių hidroenergetikos naudojimo schemą. Hidroenergetikos plėtra nenumatyta ichtiologiniuose draustiniuose, kurie labiausiai pažeidžiami (išskyrus vieną ar kitą buvusią vandens jėgainę, kurios gali būti atstatomos kaip nekilnojamos kultūros vertybės).

PunJungtA