Atliekos
Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas
Verslo vadybos fakultetas
Verslo technologijų katedra
ATLIEKOS
Referatas
Studentė:
Dėstytoja:
Vilnius, 2005
TURINYS
ĮVADAS 2
ATLIEKŲ ŠALTINIAI 3
Nepavojingos atliekos 6
Pavojingos atliekos 7
ATLIEKŲ SUDĖTIS 8
ATLIEKŲ SAVYBĖS 9
Atliekų fizinės savybės 9
Atliekų cheminės savybės 9
Atliekų biologinės savybės 10
ATLIEKŲ ATSIRADIMO GREITIS 11
ATLIEKŲ RINKIMAS 13
Nerūšiuotų (maišytų) atliekų rinkimas 14
Surūšiuotų atliekų rinkimas 15
Pavojingų atliekų rinkimas 15
ATLIEKŲ PERKROVIMAS IR TRANSPORTAVIMAS 16
Atliekų perkrovimo stočių tipai 16
Pavojingų atliekų perkrovos stotys 16
Transportavimo priemonės ir metodai 16
Pavojingų aatliekų transportavimas 17
ATLIEKŲ PERDIRBIMAS 17
Atliekų utilizavimo reikšmė 18
Plastmasių atliekų perdirbimas 19
Automobilių laužo perdirbimas 20
Elektronikos atliekų perdirbimas 20
Kompiuterių perdirbimas 21
Gumos atliekų perdirbimas 21
Nuotėkų valymo dumblo panaudojimas 22
Organinių atliekų kompostavimas 22
Kenksmingų atliekų perdirbimas 23
IŠVADOS 24
NAUDOTA LITERATŪRA 25
ĮVADAS
Atliekų tvarkymas ir susidarymas – viena svarbiausių aplinkosaugos
problemų, atsiradusi vos įsikūrus pirmosioms gyvenvietėms ir tapusi ypač
aktuali mūsų šimtmetyje. Apskritai atliekos apima visus žmonių ir gyvūnų
veiklos teršalus.
Anksčiau atliekos nekėlė rimtos problemos, nes gyventojų buvo nedaug,
o atliekoms ššalinti žemės plotų buvo pakankamai. Jau senovėje žemdirbiai
bandė atliekas panaudoti perdirbdami jas į kurą ir trąšas.
Technikos visuomenės vystymasis gali būti siejamas su pramonės
revoliucijos pradžia, tačiau tuo pačiu laiku iškilo ir pagrindinės atliekų
šalinimo problemos. XIX amžiaus pabaigoje Anglijos aplinkos sąlygos buvo
tokios blogos, kad 1888 m. buvo paskelbtas Sanitarijos įstatymas, kuris
draudė mesti atliekas į miesto griovius, upes ir vandens telkinius.
Atliekos atsiranda jau proceso pradžioje su neperdirbtomis žaliavomis
ir vėliau susidaro kiekvienoje pakopoje, kol neperdirbta žaliava nevirsta
vartojimo prekėmis.
Iš pav. matyti, kad vienas iš geriausių būdų sumažinti atliekų, kurios
turi būti pašalintos, kiekį yra riboti neperdirbtų žaliavų vartojimą ir
didinti atliekų medžiagų perdirbimą, atnaujinimą bei jų antrinį
panaudojimą. Visuomenė yra priversta gerinti atliekų tvarkymą ir ieškoti
naujų nuolatinių vietų atliekoms šalinti. Priešingai, nei vandenyje ar ore
esantys teršalai, atliekos niekur neišnyks, kur mes jas numesime, ten ir
rasime ateityje.
Šiuolaikinės technologijos nuolat sukuria kintamų dydžių atliekų.
Ypatingos reikšmės turi didėjantis pakavimo medžiagų naudojimas ir maisto
pusfabrikačių vartojimas, tai mažina maisto atliekas namuose, bet didina
atliekų kiekį produktų perdirbimo vietose. Pavyzdžiui, vartojant įpakuotą
maistą namuose beveik nelieka jokių atliekų, išskyrus pačias pakuotes.
Tokie nesibaigiantys pokyčiai kelia projektuotojams problemų, nes atliekų
perdirbimo inžinerinės priemonės reikalauja labai didelių kapitalo
investicijų, o pačios priemonės projektuojamos ilgam laikotarpiui. Taigi
inžinieriai, atsakingi už atliekų tvarkymo įrenginių projektavimą, turi
žinoti technologijų plėtros kryptis, vienaip ar kitaip paveiks atliekų
charakteristikas.
ATLIEKŲ ŠALTINIAI
Duomenys apie atliekų šaltinius ir atliekų rūšis kartu su informacija
apie atliekų sudėtį ir susidarymo greičius yra pagrindinis parametras
projektuojant ir valdant atliekų tvarkymo sistemų funkcinius elementus.
Atliekas pagal jų atsiradimo šaltinį galima suskirstyti į grupes:
1) bbuitinės;
2) komercinės;
3) institucijų;
4) statybinės;
5) municipalinių tarnybų;
6) atliekų tvarkymo įmonių;
7) gamybos;
8) žemės ūkio.
Kartais 1-6 grupių atliekos vadinamos komunalinėmis, t.y. jos atsirado
miesto gyvenimo, veiklos proceso metu. Tada atliekas galima suskirstyti į 3
grupes:
1) komunalines;
2) gamybos;
3) žemės ūkio.
Buitines ir komercines atliekas sudaro organinės ir neorganinės
frakcijos. Organinę atliekų dalį sudaro: maisto atliekos, visų rūšių
popieriaus, kartonas, visų rūšių plastmasės, tekstilė, guma, oda, mediena
ir t.t. Neorganinę dalį sudaro: stiklas, molinių bei porcelianinių indų
duženos, juodieji bei spalvotieji metalai ir šiukšlės – purvas.
Kai kurios atliekos greitai pūva, ypač šiltų orų metu. Pagrindiniai
tokių atliekų šaltiniai – produktų apdorojimo ir naudojimo procesai.
Nors popierius, kuris randamas komunalinėse atliekose, skirstomas į 40
kategorijų, galima išskirti pagrindines: laikraščiai, knygos, žurnalai,
komerciniai skelbimai (reklama), įstaigų susirašinėjimo popierius,
kartonas, pakavimo popierius (servetėlės, rankšluosčiai), gofruotas
kartonas ir t.t.
Specifines buitines ir komercines atliekas sudaro: stambūs daiktai
(susidėvėję arba sulūžę baldai, kambarių apdailos elementai), elektros
įranga ir prietaisai (elektrinės ir dujinės viryklės, šaldytuvai,
indaplovės, skalbyklės, radijo imtuvai, televizoriai ir t.t.), kiemo
tvarkymo atliekos, galvaniniai elementai, akumuliatoriai, tepalai,
padangos. Tokios atliekos turėtų būti renkamos atskirai nuo visų buitinių
ir komunalinių atliekų.
Galvaniniai elementai ir akumuliatoriai būna įvairių tipų: rūgštiniai,
šarminiai, gyvsidabriniai, sidabriniai, cinko, nikelio, kadmio ir t.t.
Sunkieji metalai iš šių elementų gali užteršti gruntinį vandenį (patekdami
su ssąvartynų filtratu į gruntą) arba atmosferą (su atliekų deginimo įrangos
emisijomis[1]).
Pagrindiniai naudoto tepalo šaltiniai – automobilių servisai ir
garažai. Naudotas tepalas, jeigu neatiduodamas regeneruoti, dažnai pilamas
tiesiog į gruntą, į kanalizacijos, lietaus tinklus arba atliekų
konteinerius. Išpiltas į konteinerį su kitomis atliekomis tepalas jas
užteršia ir sumažina jų antinio panaudojimo galimybes.
Institucijų atliekų susidarymo šaltiniai – mokyklos, kalėjimas,
ligoninės, valdymo centrai ir t.t. Atmetus kalėjimų gamybines bei ligoninių
medicinines atliekas, likusi institucijų atliekų dalis labai panaši į
komunalines atliekas. Specifinės medicininės atliekos turėtų būti renkamos
ir tvarkomos atskirai nuo kitų atliekų.
Statybines atliekas sudaro statybų, rekonstravimo, griovimo, remonto
darbų atliekos. Šių atliekų sudėtis – akmenys, betonas, tinkas, plytos,
lentos, skiedros, kanalizacijos, šildymo-vėdinimo bei elektros
instaliacijos dalys, purvas, šiukšlės. Griovimo ir ardymo darbų atliekos
atsiranda pastatų, gatvės dangų, šaligatvių, tiltų ir kitų inžinerinių
statinių ardymo metu. Jų sudėtis panaši į statybų atliekas, tačiau
papildomai gali būti sudužusio stiklo, plastmasės, gelžbetonio.
Municipalinių[2] tarnybų atliekos – tai įvairių miesto tarnybų tvarkos
palaikymo veiklos atliekos: gatvių sąšlavos, pakelių šiukšlės, miesto
šiukšliadėžių turinys, kraštovaizdžio tvarkymo, kirtaviečių ir parkų
tvarkymo atliekos, kritę gyvuliai, paliktos autotransporto priemonės.
Atliekų tvarkymo įmonių atliekas sudaro kieti ir skysti vandens,
nuotėkų ir gamybos atliekų tvarkymo įrenginių produktai. Jų savybės
priklauso nuo taikomų atliekų tvarkymo procesų. Dažnai nuotėkų dumblas
šalinamas tuose pačiuose buitinių atliekų sąvartynuose. Deginant medienos
ir kitas degias atliekas, gautos medžiagos sskirstomos į pelenus ir nedegius
likučius. Likučius sudaro smulkios, miltelių pavidalo medžiagos, šlakas ir
nevisiškai sudegusios medžiagos, kartais taip pat stiklo, porceliano ir
įvairių metalų dalelės.
Kietų gamybos atliekų šaltiniai ir rūšys
|Atliekų grupė |Atliekų susidarymas |Būdingos atliekos |
|Maisto produktų|Gaminių perdirbimas, pakavimas, |Maisto produktų (mėsos, |
|pramonė |gabenimas, sandėliavimas |riebalų, kaulų, gyvulių |
| | |vidurių, daržovių, vaisių, |
| | |riešutų, grūdų) atliekos |
|Lengvoji |Kirpimas, siuvimas, audimas, |Medžiagų, pluošto, metalo, |
|pramonė |perdirbimas, dažymas, |plastmasių, gumos atliekos |
| |klijavimas, presavimas, | |
| |gabenimas, sandėliavimas | |
|Medžio |Medienos mechaninis apdirbimas, |Atraižos, drožlės, pjuvenos, |
|apdirbimo |dažymas, lakavimas |taip pat plastmasių, metalo, |
|pramonė | |klijų, lakų, dažų, skiediklių |
| | |atliekos |
|Popieriaus |Popieriaus gamyba, popieriaus |Popieriaus ir pluošto |
|pramonė |apdirbimas |atliekos, įvairios cheminės |
| | |medžiagos, dažai, klijai, |
| | |katalizatoriai |
|Spaustuvės |Laikraščių leidyba, |Popierius (tarp jų |
| |spausdinimas, graviravimas, |laikraštinis), kartonas, |
| |įrišimas |metalas, įvairios cheminės |
| | |medžiagos, dažai, klijai |
|Chemijos |Cheminių medžiagų (nuo vaistų |Organiniai ir neorganiniai |
|pramonė |iki muilo ir sprogmenų) gamyba |chemikalai, plastmasės, |
| |ir paruošimas |stiklas, tepalai, guma, dažai,|
| | |skiedikliai, pigmentai |
|Naftos |Naftos perdirbimo procesai |Asfaltas, dervos, asbestas, |
|perdirbimo | |popierius, medžiagos, pluoštai|
|pramonė | | |
|Odos perdirbimo|Odos išdirbimas (šikšninimas) ir|Odos atraižos, siūlai, dažai, |
|pramonė |apdorojimas |tepalai, cheminės medžiagos |
|Stiklo ir |Stiklo lydymas, formų
paruošimas|Stiklas, cementas, molis, |
|keramikos | |keramika, gipsas, popierius, |
|pramonė | |abrazyvai[3] |
|Metalo |Metalo lydimas, liejimas, |Metalo atliekos, smėlis, |
|paruošimo |valcavimas, formavimas, |nuodegos, modeliai, formų |
|pramonė |štampavimas, presavimas |likučiai |
|Metalurgija |Metalo mechaninis apdirbimas, |Metalas, keramika, smėlis, |
| |suvirinimas, paviršiaus |tirpikliai, tepalai, aušinimo |
| |padengimas, grūdinimas |skysčiai, galvaninis šlamas |
|Prietaisų |Inžinerinės, laboratorinės bei |Metalas, plastmasės, guma, |
|gamybos pramonė|tiriamosios technikos ir |dervos, medis, abrazyvai |
| |prietaisų gamyba | |
|Elektrotechniko|Elektros įrangos, ryšių |Metalai, suodžiai, stiklas, |
|s pramonė |prietaisų ir kt. aparatūros |retieji metalai, guma, ddervos,|
| |gamyba |plastmasės, medžiagos ir pan. |
Nepavojingos atliekos
Buitinės atliekos. Daugelis buitinėje žmonių veikloje susidariusių
atliekų yra tiesiog išmetamos į šiukšlių surinkimo talpyklas, iš kur
išvežamos į sąvartynus. Vakarų šalių gyventojai buitines atliekas paskirsto
po konteinerius: atskirai kaupiamas popierius, spalvotasis ir bespalvis
stiklas, spalvotieji ir juodieji metalai, plastmasės gaminiai ir pan.
Perdirbus šias atliekas, gaunamos naujos žaliavos, gerokai sumažėja atliekų
kiekis aplinkoje. Daugelyje rytų bloko šalių, tarp jų ir Lietuvoje,
buitinės atliekos nerūšiuojamos, todėl nemažai naudingų medžiagų iškeliauja
į sąvartynus. Be to, į buitinius sąvartynus išvežama ir dalis pavojingų
atliekų, nors formaliai Lietuvoje tai daryti griežtai draudžiama. Iš viso
Lietuvoje per metus į sąvartynus iškeliauja apie 1800 tūkst. tonų buitinių
atliekų, jų vienam gyventojui tenka apie 160 kg (pasaulyje – apie 200-250
kg).
Pastaruoju metu buitinių atliekų sudėtis keičiasi – gausėja
plastmasės, popieriaus iir kartono atliekų, nes vartotojams vis daugiau
pateikiama supakuotų maisto produktų. Jeigu veiktų antrinių žaliavų
surinkimo sistema, didžioji dalis šių atliekų turėtų patekti ne į
sąvartynus, bet į antrinių žaliavų perdirbimo punktus. Šiuo metu Lietuvos
didžiuosiuose miestuose diegiama atliekų rūšiavimo (popieriaus, stiklo,
plastmasių bei metalo) sistema.
Pramoninės atliekos (antrinės žaliavos). Tai įvairiuose gamybos
procesuose naudotų medžiagų: metalo, stiklo, plastmasių, medienos ir pan.
liekanos. Lietuvoje daugiausia susidaro medžio atliekų – 42%; iš jų 34%
smulkios medienos atliekos (pjuvenos, drožlės), 31% maišytos atliekos, 28%
gabalinės atliekos (atraižos, plokštės, faneros), 7% žievės. Šios atliekos
deginamos, naudojamos dirvai tręšti (pjuvenos), išvežamos į buitinius
sąvartynus ir pan.
21% juodųjų metalų atliekų sudaro anglinis plienas, 2% ketus, 77% kiti
juodieji metalai. Stiklo atliekų didžiausią dalį – 78% sudaro lakštinio
stiklo atliekos, kita dalis: 9% spalvoto stiklo, 7% bespalvio, 5% maišyto
ir 1% medicininio, elektrovakuuminio, neutralaus stiklo ir stiklūno
atliekos. Gumos atliekos – 70% padangų, 7% gumos bei tekstilės, 1% padangų
drožlių ir 22% kitų gumos atliekų. Plastmasių ir polimerinių dirbinių
atliekose termoplastų (polietileno, polivinilo chlorido ir polistirolo) yra
56%, termoreakcinių dervų – 12%, dirbtinės odos – 8%, linoleumo – 2% ir
maišytų plastmasių atliekų – 22%.
Lietuvoje kol kas nesukurta sistema, leidžianti saugiai perdirbti ir
palaidoti pavojingąsias atliekas, antrinių žaliavų utilizavimas labai
silpnai organizuotas, todėl šiuo metu nemažai įmonių nelegaliai veža savo
atliekas į buitinius sąvartynus, nors pramonės atliekoms kaupti jau
įrengiami specialūs pramoniniai sąvartynai.
Kitos atliekos. Organines atliekas sudaro: 64% mėšlo, srutų ir
fekalijų, 29% maisto, 6% laukininkystės ir daržininkystės bei 1% gyvulinės
kilmės atliekų. Visiškai aišku, kad daugelis jų, kaip mėšlas, pjuvenos,
laukininkystės ir daržininkystės bei maisto atliekos neturėtų patekti į
sąvartynus. Jas reiktų kompostuoti ir vėliau jų pūdiniu tręšti žemę.
Mineralinių žaliavų atliekos – tai 97% karjerų ir 3% mineralinių žaliavų
sodrinimo atliekos. Jas, tinkamai paruošus, būtų galima naudoti statybose,
tiesiant kelius ir pan. Didžiausią statybinių medžiagų atliekų dalį sudaro
kreida ir kalkės, mažesnę – betono, plytų, keramikos, asbesto atliekos bei
statybinių konstrukcijų laužas. Apie 60% statybinių medžiagų atliekų
išvežama į buitinius atliekų sąvartynus, nors jos galėtų būti panaudotos
statybose, tiesiant kelius, o kalkės ir kalcio karbido atliekos – net
dirvos rūgštingumui mažinti. Mažiausiai į sąvartynus patenka kalkių ir
kreidos (tik 13%, likę 87% panaudojami dar kartą), daugiausia (apie 98%) –
kalcio karbido.
Pavojingos atliekos
Kasmet Lietuvoje susidaro apie 200 tūkst. t pavojingų atliekų.
Pavojingos atliekos pagal numatomus jų tvarkymo būdus skirstomos į tris
grupes:
• degintinas;
• tvarkytinais fiziniais ir cheminiais būdais;
• deponuotinas.
80% degintinų pavojingų atliekų sudaro naftos ir vandens emulsijų
atliekos. 11% – odų ir kailių išdirbimo dumblas su chromu, likusią dalį –
dervos, klijai, latekso ir kt. atliekos. Tik 2% naftos ir vandens emulsijų
atliekų yra sudeginama – didžioji dalis naudojama kkaip antrinė žaliava.
Fiziniais ir cheminiais būdais tvarkytinų atliekų didesnę dalį (40%)
sudaro gyvulinės kilmės riebalai, tepalai ir muilai. 37% gyvulinės kilmės
riebalų, tepalų ir muilų išvežama į gamybinių atliekų sąvartynus, 33% – į
buitinių atliekų sąvartynus, 30% panaudojama įmonėse kaip antrinė žaliava.
54% deponuotinų pavojingų atliekų sudaro užterštas gruntas, 29%
sutvarkoma įmonėse, o 27% išvežama į Palemono keramikos gamyklą perdirbti.
Pavojingų atliekų skirstymas pagal jų tvarkymo būdus
|Degintinos pavojingos |Fiziniais ir cheminiais |Deponuotinos pavojingos |
|atliekos |būdais tvarkytinos |atliekos |
| |pavojingos atliekos | |
|Medicininės sanitarinės |Rūgštiniai akumuliatoriai |Šlakai ir pelenai |
|atliekos | | |
|Farmacijos atliekos |Šarminiai akumuliatoriai |Užterštas gruntas |
|Biocidų ir fitofarmacijos |Medienos apsaugos |Katalizatorių atliekos |
|atliekos |priemonių atliekos | |
|Organinių tirpiklių |Atliekos su cianidais |Skruberių dumblas |
|atliekos | | |
|Organinių tirpiklių |Atliekos su |Vandens valymo dumblas |
|atliekos su halogenais |polichlorintais difenilais| |
| |ir terfenilais | |
|Halogenintos organinės |Medžiagų gryninimo, |Dekarbonizacijos atliekos |
|medžiagos, išskyrus |distiliacijos ir pirolizės| |
|tirpiklius |atliekos | |
|Naftos produktų atliekos |Mineralinės vatos atliekos|Jonitų atliekos |
|be vandens | | |
|Naftos ir vandens |Nenustatytų cheminių |Įrangos plovimo ir valymo |
|emulsijos |medžiagų atliekos |atliekos |
|Naftos produktais |Pirotechninių ir |Automobilių plovimo |
|užterštos medžiagos |sprogstamųjų medžiagų |dumblas |
| |atliekos | |
|Dažų, lakų, oksolio ir |Fotografijos darbų |Galvaniniai elementai |
|pigmentų atliekos |atliekos | |
|Dažais, lakais užterštos |Polichlorintu |Kitos ppavojingos atliekos |
|medžiagos |dibenzofuranu užterštos | |
| |atliekos | |
|Dervų, plastifikatorių, |Gyvulinės kilmės riebalai,| |
|klijų ir latekso atliekos |tepalai ir muilai | |
|Bitumo atliekos |Naftos produktais | |
| |užterštas gruntas | |
|Polichlorintu |Neorganinės atliekos be | |
|dibenzodioksinu užterštos |sunkiųjų metalų | |
|atliekos | | |
|Nehalogenintos organinės |Grūdinimo druskos be | |
|medžiagos, ne tirpikliai |cianidų | |
|Odų ir kailių išdirbimo |Metalų milteliai | |
|dumblas su chromu | | |
|Panaudoti filtravimo |Tirpalai ir dumblas su | |
|audiniai |sunkiaisiais metalais | |
|Šarminiai riebalų tirpalai|Rūgštinių akumuliatorių | |
| |elektrolitas | |
| |Šarminių akumuliatorių | |
| |elektrolitas | |
| |Augalinių aliejų atliekos | |
| |Lempos su gyvsidabriu | |
| |Gyvsidabrio turinčios | |
| |atliekos | |
ATLIEKŲ SUDĖTIS
Sąvoka „atliekų sudėtis“ naudojama tam, kad galima būtų apibūdinti
atliekų atskirus komponentus, jų vietą bendroje masėje. Dažniausiai sudėtis
nustatoma pagal svorio arba tūrio dalį.
Duomenys apie atliekų sudėtį reikalingi projektuojant atliekų
perdirbimo technologijas ir jų tvarkymo planus, parenkant ir eksploatuojant
atliekų tvarkymo įrenginius, įvertinant atliekų komponentų antrinio
panaudojimo galimybes, numatant energijos išgavimo perspektyvas.
Pavyzdžiui, jeigu komercinių atliekų didžiąją dalį sudaro tik popieriaus
produktai, tai tokios atliekos perdirbamos naudojant specialią techniką
(smulkintuvus, draskytuvus ir kt.). Taip pat projektuojant atliekų
surinkimo sistemas, objektus su šiomis atliekomis reikėtų išskirti į
atskirą grupę tam, kad palengvėtų atliekų utilizavimas.
Atliekų sudėtis priklauso nuo
bendro regiono ekonomikos lygio,
komunalinių paslaugų lygio, naudojamų vandenvalos sistemų ir procesų.
Surenkamų atliekų sudėtis skiriasi atsižvelgiant į regioną, metų
laiką, ekonominius ir kitus rodiklius. Atliekų sudedamųjų komponentų dalių
svyravimai paprastai nustatomi tik bandymų metodu.
Tiksliai nustatyti atliekų prognozuojamą sudėtį naudojantis tik
teorinių skaičiavimų statistiniais metodais yra sudėtinga, jei iš viso
įmanoma. Praktikoje dažniausiai taikoma lauko tyrimų metodai, paremti
nagrinėjamų atliekų pavyzdžių paėmimu bei tyrimu.
Kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į jos ekonominio išsivystymo lygį ir
žmonių gyvenimo būdą, susidarančių atliekų sudėtis skiriasi.
ATLIEKŲ SAVYBĖS
Atliekų fizinės savybės
Svarbiausios atliekų ffizinės savybės: lyginamasis svoris, drėgnumas,
dalelių granuliometrinė sudėtis, drėgmės absorbavimo rodiklis, atliekų
laidumas.
Atliekų lyginamasis svoris parodo, kiek sveria atliekų tūrio vienetas,
pvz., kg/m3. Duomenys apie atliekų lyginamąjį svorį planuojamiems bendram
mastui ir masei nustatyti.
Atliekų drėgnumas dažniausiai išreiškiamas dviem būdais: drėgno svorio
matavimo metodu ir sauso svorio matavimo metodu. Pirmu atveju pavyzdžio
drėgnumas parodo drėgmės dalį, antruoju – sausos liekanos dalį. Drėgno
svorio nustatymo metodas dažniausiai naudojamas atliekų charakteristikai.
Duomenys apie atliekų granuliometrinę sudėtį reikalingi projektuojant
atliekų rūšiavimo procesų įrangą, ypač mechaninę ir magnetinius
separatorius. Granuliometrinė sudėtis charakterizuojama pagal atliekų
komponento didžiausią išmatavimą ir galimybę praeiti pro sietą su tam
tikrais akutės išmatavimais.
Atliekų drėgmės absorbavimo rodiklis rodo drėgmės kiekį, kurį gali
savyje sulaikyti atliekų pavyzdys, veikiamas tik gravitacijos jėgos.
Rodiklis labai svarbus projektuojant sąvartynus ir nustatant iš atliekų
išsiskyrusį filtratą, kuriam surinkti būtina projektuoti specialias
drenavimo sistemas. Absorbavimo rodiklis priklauso nuo tankinimo lygio ir
atliekų irimo laipsnio.
Atliekų laidumas priklauso nuo atliekų hidraulinio pasipriešinimo. Tai
svarbi fizikinė charakteristika, kuri didžiąja dalimi lemia dujų ir skysčių
judėjimą atliekų sąvartynuose.
Atliekų cheminės savybės
Informacija apie komunalinių atliekų chemines savybes svarbi parenkant
labiausiai tinkamus atliekų tvarkymo metodus (pvz., atliekų deginimo
įrangos taikymas atliekoms utilizuoti priklauso nuo atliekų cheminių
savybių). Atliekas galima apibūdinti kaip degių ir nedegių medžiagų derinį.
Jeigu atliekas numatoma deginti, svarbiausios charakteristikos
naudojant jas kaip kurą yra:
1) terminė analizė;
2) pelenų sukepimo taškas;
3) elementinė analizė (pagrindiniai elementai);
4) kaloringumas.
Jeigu atliekas numatoma kompostuoji arba naudoti kaip žaliavas kitų
biologiniais būdais išgaunamų produktų gamybai, būtina turėti informaciją
ne tik apie pagrindinius atliekų cheminius elementus (elementinė analizė),
bet ir apie priemaišas (ypač sunkiųjų metalų).
Degių mmedžiagų terminę analizę sudaro šie tyrimai:
1) drėgnumo nustatymas (drėgmės praradimas per vieną valandą, kai
temperatūra 105 oC);
2) lakios dalies nustatymas (papildomas svorio netekimas arba
nudegimas uždarajame žaizdre, kai temperatūra 950 oC);
3) sureagavusios anglies nustatymas (degi liekana, likusi po lakios
dalies išgaravimo);
4) nedegaus likučio nustatymas (liekanų dalis, likusi po visiško
sudeginimo atvirajame žaizdre).
Pelenų sukepimo tašku vadinama tokia temperatūra, kuriai esant,
pelenai, susidarę atliekų degimo procese, sudaro kietą junginį dėl
aglomeracijos (sulipimo) ir sukepimo reiškinių. Tipinis atliekų pelenų
sukepimo taškas –– tai temperatūra tarp 1100-1200 oC.
Atliekų elementinė analizės metu dažniausiai nustatomas anglis (C),
vandenilio (H), deguonies (O), azoto (N), sieros (S) atomų bei pelenų dalis
bendrojoje atliekų sudėtyje. Elementinė analizės rezultatai parodo atliekų
cheminę sudėtį. Šios analizės rezultatai naudojami projektuojant biologinio
utilizavimo procesus.
Atliekų organinių komponentų kaloringumas gali būti nustatytas:
1) realiomis sąlygomis, deginant atliekas ir utilizuojant išsiskyrusią
šiluminę energiją;
2) laboratorijų sąlygomis kalomeritu;
3) teoriniu apskaičiavimu.
Dėl sudėtingumo ir netikslumo pirmasis variantas tyrimo tikslams
praktiškai nenaudojamas.
Jeigu neįmanoma laboratoriniais tyrimais nustatyti atliekų kaloringumo, tai
jis apytiksliai apskaičiuojamas.
Atliekų biologinės savybės
Komunalinių atliekų organinė frakcija (atmetus plastmasės, gumos bei
odos komponentus) galima būti klasifikuojama:
1) tirpi sudedamoji dalis (gliukozė, krakmolas, amino- ir įvairios
organinės rūgštys);
2) pusiau celiuliozė;
3) celiuliozė;
4) riebalai, aliejai, parafinai (alkoholių eteriai ir daugiagrandės
riebalų rūgštys);
5) ligninas (polimerinė medžiaga, kurios sudėtyje yra aromatiniai
žiedai su metoksilo grupėmis – OCH3);
6) lignoceliuliozė (lignino ir celiuliozės derinys);
7) proteinai (kuriuos sudaro aminorūgščių grandinės).
Svarbiausia biologinė atliekų organinių komponentų charakteristika ta,
kad beveik visi organiniai komponentai gali būti biologiškai perdirbti į
dujas ir santykinai inertines organines ir neorganines frakcijas.
Nemalonių kvapų atsiradimas ir musių veisimasis taip pat priskiriami
prie atliekų biologinių charakteristikų.
Atliekų organinių komponentų biodegradavimas. Atliekų biodegradavimui
apibūdinti naudojamas rodiklis, kuris įvertina lignino dalį bendroje
atliekų sudėtyje. Pastebėta, kad aatliekos su didesniu lignino kiekiu (pvz.,
laikraščiai) turi mažesnes galimybes biodegraduoti. Atliekų organiniai
komponentai dažnai skirstomi į greitai ir lėtai yrančius.
Kai atliekos ilgai laikomos pirminio atsiradimo vietose, tarpiniuose
surinkimo, perkrovimo punktuose bei sąvartynuose, atsiranda nemalonūs
kvapai dėl atliekų yrančių organinių komponentų anaerobinės degradacijos.
Pavyzdžiui, anaerobinėmis sąlygomis sulfatai redukuojasi į sulfidus, kurie
savo ruožtu jungiasi su vandeniliu, sudarydami sieros vandenilį (dujos, su
labai aštriu, nemaloniu kvapu). Sulfidai taip pat sąveikauja su metalų
druskomis ir sudaro metalų sulfidus.
Yrančios anaerobinėmis sąlygomis atliekos tampa juodos spalvos dėl
metalų sulfidų susidarymo. Jeigu sulfidai nereaguotų su metalais, o
reaguotų tik su vandeniliu, nemalonių kvapų problema taptų ypač svarbi.
Vasarą eksploatuojant atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemas būtina
įvertinti graužikų, musių bei kitų parazitų atsiradimo galimybes.
ATLIEKŲ ATSIRADIMO GREITIS
Komunalinių atliekų kiekų įvertinimas remiasi kiekiu, kuris
apskaičiuojamas pagal vieno žmogaus dienos atliekų normą. Gyventojų ir
komercinių įstaigų atliekos (išskyrus specialias ir pavojingas) sudaro 50-
75% viso bendro komunalinių atliekų kiekio.
Gamybos ir žemės ūkio atliekos įvertinamos pagal tam tikrus gamybos
kiekio vienetus. Surenkamas atliekas sudaro maišytos (bendrijose, kuriose
nėra atliekų rūšiavimo programų) ir maišytos, bei išrūšiuotos atliekos
(bendrijose, kuriose veikia atliekų rūšiavimo programos). Gyventojų ir
komercinių įstaigų susidariusių ir surinktų perdirbimui ir (arba) šalinimui
atliekų kiekiai išsivysčiusiose šalyse skiriasi 4-15%. Skirtumai susidaro
dėl atliekų kiekio, kuris buvo:
1) kompostuojas;
2) sudegintas;
3) išleistas į kanalizaciją;
4) parduotas antriniam panaudojimui bei atiduotas labdaros
organizacijoms;
5) pervežtas į surinkimo arba perdirbimo centrus;
6) perdirbtas tiesiogiai vietoje.
Paprastai skirtumas tarp susidariusių ir surinktų atliekų kiekių yra
mažesnis (4-6%) visuose daugiabučiuose rajonuose, palyginti su individualių
namų rajonais (8-15%), kur yra pagalbinių žemės plotų, tinkamų kompostuoti.
Surinktų ir susidariusių atliekų kiekiai skiriasi pagal dienas,
savaites, mėnesius ir sezonus. Labiausiai atliekų atsiradimo greitis kinta
atskiruose individualiuose būstuose ir mažose komercinėse įstaigose.
Buitinių atliekų susidarymo greitis labiausiai išauga Kalėdų atostogų
laikotarpiu ir pavasario namų tvarkymosi dienomis.
Veiksniai, kurie daro įtaką atliekų atsiradimo greičiams:
1) atliekų kiekių mažinimas jų atsiradimo šaltinyje ir jų perdirbimas;
2) visuomenės požiūris ir įstatymai;
3) geografiniai, fiziniai ir kiti veiksniai.
Atliekų kiekius galima mažinti projektavimo, technologijos pakeitimo
dėka, taip pat pakuojant produktus, naudojant minimalų medžiagos tūrį ir
pratęsiant gaminio naudojimo laiką. Atliekų kiekius sumažinti taip pat
galima namuose, komercijos ir pramonės srityse, pasirenkant ir perkant tik
reikiamus produktus ir medžiagas bei organizuojant antrinį jų naudojimą.
Keli būdai, kaip galima mažinti atliekų kiekius jų atsiradimo
šaltiniuose:
1) mažiau naudoti nereikalingų ir nepraktiškų pakuočių;
2) kurti ir naudoti produktus su ilgesniu tarnavimo periodu ir remonto
galimybe;
3) naudoti daugkartinio naudojimo indus (lėkštės, peiliai, šalutės,
daug kartų užpildoma tara);
4) efektyviau naudoti daiktus (pvz., kopijuoti ant abiejų lapo pusių);
5) produkto sudėtį padidinti perdirbamų medžiagų
kiekiu;
6) plėsti mokesčių ir tarifų politiką, kuri suteiktų galimybę
vartotojams gaminti mažiau atliekų.
Atliekų perdirbimo programų vykdymas atskirose bendruomenėse
akivaizdžiai daro įtaką atliekų kiekiams, renkamiems toliau tvarkyti ir
šalinti.
Atliekų kiekiai labai sumažėtų, jei žmonės patys pakeistų savo
gyvenimo būdą, kad būtų išsaugoti gamtos ištekliai ir sumažėtų ekonominė
našta, susieta su atliekų tvarkymu bei perdirbimu. Taigi nenutrūkstama
švietimo programa yra išties reikšminga norint keisti visuomenės požiūrį.
Geografinės padėties paveiktos skirtingos klimatinės sąlygos turi
reikšmės atsiradusių atliekų kiekiams ir laikotarpiui, per kurį atliekos
susidaro. Pavyzdžiui, daržų ir ssodų atliekų kiekiai įvairiuose regionuose
yra susieti su klimatu. Akivaizdu, kad šiltesniuose kraštuose, kur
vegetacijos sezonas yra daug ilgesnis negu šiaurėje, daržų ir sodų atliekų
yra ne tik daugiau, bet taip pat jos susidaro per ilgesnį laiką. Dėl tokių
svyravimų skirtingose klimato juostose turi būti atlikti specialūs tyrimai
tais atvejais, kai būtina gauti tikslius rezultatus.
Tam tikrų rūšių kiekius taip pat veikia metų sezonai. Pavyzdžiui,
maisto atliekų kiekiai yra susiję su vaisių ir daržovių augimo sezonu.
Aptarnaujant plotą su neribotu atliekų susikaupimu (neribotas atliekų
konteinerių talpumas), galima surinkti daug daugiau atliekų. Toks
pastebėjimas nereiškia, kad atliekų susidaro daugiau. Pavyzdžiui, jeigu
vienam gyvenamajam kvartalui skirti vienas arba du atliekų konteineriai per
savaitę ir jų talpumas ribotas, tai žmonės gali pradėti kaupti tam tikras
atliekas (laikraščius ir kitokias medžiagas). Todėl žmonės susikaupusias
atliekas meta neleistinose vietose. Kai konteinerių talpumas nėra
ribojantis veiksnys, žmonės linkę atliekas išmesti, o ne kaupti. Tokioje
situacijoje mes matome, kad surinktų atliekų kiekis stipriai skiriasi nuo
tikrojo susidariusio atliekų kiekio.
Aptarnaujamo ploto ypatumai gali veikti susidariusių atliekų kiekius.
Pavyzdžiui, daug daugiau kiemo atliekų, skaičiuojant vienam gyventojui,
susidaro turtingųjų rajonuose negu kitose miesto dalyse.
Kiti veiksniai, kurie daro įtaką atliekų kiekiui, tai aptarnavimo
ploto dydis, kraštotvarkos darbų mastai ir ploto aptarnavimo priežiūros
kokybė.
ATLIEKŲ RINKIMAS
Terminas „rinkimas“ reiškia ne tik atliekų rinkimą iš įvairių
šaltinių, bet ir atliekų pervežimą į specialias vietas, kur jos
iškraunamos. Iškrovimo operacija taip pat yra rinkimo proceso dalis.
Atliekoms surinkti naudojami įvairūs būdai:
a) betaris atliekų surinkimas;
b) surinkimas įvairiausių tipų konteineriuose;
c) surinkimas plastikiniuose maišuose.
Kokį atliekų surinkimo būdą pasirinkti, priklauso nuo daugelio
faktorių, t.y. nuo:
a) aatliekų kiekio;
b) atliekų sudėties;
c) vietovės ypatumų;
d) miesto užstatymo ir apgyvendinimo tankumo;
e) esamo miesto gatvių tinklo;
f) gatvių pločio ir eismo intensyvumo;
g) visuomenės požiūrio į atliekų tvarkymą;
h) atliekų surinkimą reglamentuojančių įstatymų.
Kaip rodo užsienio šalių patirtis, norint efektyviai ir saugiai
organizuoti atliekų surinkimą, būtina:
a) racionalus darbo organizavimas;
b) atliekas surenkančių tarnybų moderni techninė bazė;
c) darbininkų profesionalūs įgūdžiai bei individualios saugos
priemonės.
Nerūšiuotų (maišytų) atliekų rinkimas
Atliekoms surinkti iš gyvenamųjų namų rajonų taikomi tokie metodai:
a) ssurinkimas nuo kelkraščių;
b) surinkimas iš skersgatvių;
c) naudojant keičiamus konteinerius;
d) naudojant išvežamus konteinerius.
Kur teikiama surinkimo nuo kelkraščio paslauga, namo savininkas
atsakingas už konteinerio palikimą, ant kelkraščio, kad šis būtų
ištuštintas, atliekų rinkimo dieną ir už tuščių konteinerių grąžinimą į jų
laikymo vietą iki kitos rinkimo dienos. Skersgatviuose laikomi konteineriai
dažnai naudojami atliekoms surinkti. Keičiamų konteinerių paslauga yra
tokia, kai konteineriai paimami iš namo savininko kiemo ir atgal grąžinami
juos ištuštinus. Dažniausiai konteinerių tuštinimo darbus atlieka
papildomos kompanijos, bendradarbiaujančios su surinkimo paslaugas
teikiančiomis tarnybomis, kurios atsako tik už surinktų atliekų sukrovimą į
mašinas. Išvežamų konteinerių paslauga iš esmės tokia pati kaip ir keičiamų
konteinerių, išskyrus tai, kad namo savininkas pats atsako už konteinerių
grąžinimą į jų vietą.
Surenkant atliekas iš konteinerių nuo kelkraščio naudojamos žemos
surinkimo mašinos; šiuo atveju rinkėjų grupė perkrauna atliekas tiesiai iš
konteinerių į surinkimo mašiną. Kitais atvejais, surinkimo mašinos turi
papildomus konteinerius, į kuriuos supilamos atliekos. Iš papildomų
konteinerių atliekos į surinkimo mašiną supilamos mechaniškai.
Atliekos iš komercinių patalpų renkamos rankiniu ir mechaniniu būdu.
Daugelyje didžiųjų miestų, norint išvengti transporto grūsties dieną,
atliekos iš komercinių įstaigų renkamos vakarais ir ankstyvais rytais. Kai
atliekos iš komercinių įstaigų renkamos rankiniu būdu, jos sudedamos į
plastikinius maišus, kartonines dėžes ar kitus vienkartinius konteinerius
ir paliekamos ant kelkraščio, kad būtų surinktos.
Surūšiuotų atliekų rinkimas
Surūšiuotų atliekų komponentai turi būti rrenkami ir kaupiami atskirai
tam, kad juos būtų galima perdirbti. Pagrindiniai būdai, naudojami
surenkant tokias atliekas, yra:
a) atliekų surinkimas nuo kelkraščio, kai naudojamos įprastinės ir
specializuotos surinkimo mašinos;
b) atsitiktinis atliekų surinkimas, kurį atlieka specializuotos
organizacijos;
c) namų savininkų atliekų pristatymas į antrinių žaliavų supirkimo
centrus ir atliekų surinkimo aikšteles.
Rinkimo nuo kelkraščių sistemoje surūšiuotos perdirbti tinkančios
atliekos surenkamos atskirai nuo sumaišytų atliekų. Perdirbti tinkančios
supakuotos antrinės žaliavos sudedamos ant kelkraščio krašto. Tokioje
surinkimo sistemoje gyventojai neprivalo perdirbti tinkančių atliekų
nunešti toliau nei iki kelkraščio, todėl žmonių aktyvumas taip surenkant
atliekas yra kur kas didesnis nei programose, kuriose atliekas gyventojai
privalo patys pristatyti į specialias surinkimo vietas.
Komercinėse įstaigose surūšiuotas atliekas dažniausiai surenka
privatūs surinkėjai. Perdirbti skirtos atliekos saugomos atskiruose
konteineriuose. Didelėse komercinėse įstaigose kartonui ir popieriui
surišti gali būti naudojamos specialios rišimo mašinos, o aliumininėms
konservų dėžutėms suspausti – presas.
Pavojingų atliekų rinkimas
Pavojingų atliekų tvarkymas prasideda nuo jų susidarymo ir rinkimo.
Surinktos atliekos surūšiuojamos pagal jų kenksmingumą ir talpinamos į
specialius konteinerius. Kiekvienam konteineriui užpildoma deklaracija,
kurioje nurodomas konteinerių turinys bei transporto priemonės, galinčios
jas vežti. Europos šalyse remiamasi atliekų surinkimo, transportavimo ir
žymėjimo (ADR) taisyklėmis, kurios leidžia supaprastinti tarptautinių
atliekų pervežimo kontrolę bei tiksliai apibrėžti atliekų transportavimo ir
tvarkymo kompanijų atsakomybę.
Pavojingos atliekos iš smulkų ir vidutinio dydžio įmonių bei
gyventojų turėtų būti surenkamos tam tikruose savivaldybės įrengtuose
surinkimo punktuose. Įrengti pavojingų atliekų surinkimo punktą yra gana
paprasta. Tai apverta teritorija, kurioje esti atliekų, laikomų specialioje
taroje, sandėliavimo vieta, konteineriai nesupakuotoms atliekoms kaupti,
patalpa personalui. Dirbantieji turi mokėti elgtis su pavojingomis
atliekomis: jas priimti, rūšiuoti ir pristatyti į perkrovos stotis. Be to,
punktuose dirbantys žmonės turi teikti informaciją gyventojams apie
pavojingąsias atliekas, jų susidarymą buityje bei rekomendacijas, kaip jas
rinkti.
ATLIEKŲ PERKROVIMAS IR TRANSPORTAVIMAS
Perkrovimo operacijų būtinybė ypač išryškėjo, kai atliekų
transportavimo atstumai nuo surinkimo vietų iki šalinimo aikštelių padidėjo
ir tiesioginis transportavimas tapo ekonomiškai nenaudingu. Atliekų
perkrovimas yra neatskiriama antrinių medžiagų rūšiavimo proceso dalis.
Atliekų komponentų perkrovimo operacijos yra sudėtinė atliekų rūšiavimo
proceso dalis.
Tam, kad būtų užtikrintas gyventojų saugumas ir dėl vis griežtėjančių
atliekų šalinimo aikštelių įrengtos pagalbinės atliekų perkrovimo stotys.
Gyventojai ir mažų komercinių įstaigų atstovai gali pristatyti atliekas ne
į pagrindinę atliekų šalinimo aikštelę, o į pagalbinę atliekų perkrovimo
stotį. Todėl atliekų šalinimo aikštelėje gerokai sumažėja nelaimingų
atsitikimų galimybė.
Atliekų perkrovimo stočių tipai
Perkrovimo stotyse atliekos iš mažesnių surinkimo priemonių
perkraunamos į didesnes transportavimo priemones. Atsižvelgiant į tai,
kokios naudojamos transporto priemonės, perkrovimo stotys gali būti
suskirstytos į tris pagrindines grupes:
1) tiesioginio perkrovimo stotys;
2) saugojimo perkrovimo stotys;
3) kombinuotos tiesioginio iškrovimo ir pakrovimo perkrovimo stotys.
Pagal našumą (atliekų kiekis, kuris gali būti perkrautas ir išvežtas)
perkrovimo stotys klasifikuojamos:
1) mažo našumo iki 100 t/d;
2)
vidutinio našumo nuo 100 iki 500 t/d;
3) didelio našumo per 500 t/d.
Pavojingų atliekų perkrovos stotys
Atliekų perkrovos stočių naudojimo tikslas – atpiginti pavojingųjų
atliekų pervežimą iš toliau esančių surinkimo punktų, pramonės bei žemės
ūkio įmonių į atliekų perdirbimo įmones. Iš šių stočių atliekos vežamos
perdirbti tik tuomet, kai jų susikaupia pakankamas kiekis ir tik tada, kai
perdirbimo įmonė gali jas perdirbti. Išvežtoms medžiagoms užpildomos
deklaracijos.
Transportavimo priemonės ir metodai
Autotransporto priemonės, geležinkeliai ir laivai – tai pagrindinės
priemonės šiuo metu naudojamos atliekoms vežti. Kartais taip pat naudojamos
pneumatinės ir hidraulinės sistemos.
Kai atliekas iš perkrovimo stočių į šalinimo vietą galima pervežti
autotransporto priemonėmis, dažniausiai naudojami sunkvežimiai, vilkikai ir
vilkikai su puspriekabe. Transporto priemonės turi atitikti šiuos
reikalavimus:
1) atliekų pervežimas turi būti minimaliai pigus;
2) vežamos atliekos turi būti uždengtos;
3) transporto priemonės turi būti suprojektuotos greitkeliams;
4) transporto priemonės našumas turi būti toks, kad nebūtų viršijamas
greitkeliuose leistinas svoris;
5) iškrovimo būdai turi būti paprasti ir patikimi.
Atliekoms transportuoti naudojamos ir žemo slėgio oro, ir vakuumo
vamzdžių transportavimo sistemos. Dažniausiai ttoks transportavimo būdas yra
taikomas, kai atliekos iš tankia apgyvendintų gyvenamųjų ar intensyvios
komercinės veiklos rajonų transportuojamos į centrinę stotį perdirbti arba
pakrauti į transporto priemones. Didžiausia pneumatinė sistema yra įrengta
JAV Walto Disnėjaus pramogų parke Orlande, Floridoje.
Vandens panaudojimo koncepcija atliekoms transportuoti nėra nauja.
Šiuo metu hidraulinis transportas yra dažnai naudojamas maisto atliekoms
transportuoti (kur naudojami buitiniai atliekų smulkintuvai). Pagrindinė
šio metodo problema yra ta, kad panaudotas atliekoms transportuoti vanduo
ir nuotėkos turi būti išvalyti. Dėl organinių medžiagų tirpumo jų
koncentracija vandenyje yra aukštesnė nei kitose buitinėse nuotėkose.
Hidraulinės sistemos gali būti naudojamos tose vietovėse, kur speciali
transportavimo įranga įrengta kartu su vandens valymo sistema.
Pavojingų atliekų transportavimas
Atliekų transportavimas – vienas iš sudėtingiausių atliekų surinkimo
etapų, ne skelia didžiausią pavojų aplinkai. Jeigu ši grandis nėra
reikiamai sutvarkyta ir organizuota, avarijų metu atliekos patenka į
aplinką ir ją užteršia. Kiekvienai atliekų rūšiai gabenti turi būti
parinkta tinkama tara ir taikoma specifinė pervežimo tvarka. Skystos
atliekos vežamos autocisternomis, kietosios ir supakuotos – specialiai
pritaikytomis bortinėmis mašinomis. Rekomenduojama atliekas iš surinkimo
punktų į perkrovimo stotis bei iš perkrovimo stočių į perdirbimo įmones
vežti skirtingomis transporto priemonėmis. Tolimesniems pervežimams
ekonomiškiausias ir patikimiausias transportas yra geležinkelis.
ATLIEKŲ PERDIRBIMAS
Formuojant valstybinę atliekų utilizacijos politiką, pasirinkti
galima tris pagrindines atliekų tvarkymo kryptis: atliekų antrinį
panaudojimą (perdirbimą), deginimą specialiose įmonėse arba jų šalinimą ir
saugojimą tam tikslui įrengtuose kontroliuojamuose sąvartynuose. Visos trys
kryptys susijusios su daugybe problemų, kurių sprendimą lemia
aplinkosaugos, technikos, technologijos, ekonomikos veiksniai ir jų
suderinamumas. Tačiau pagrindinė yra aplinkosaugos problema. Sąvartynai ar
atliekų deginimas – šiandien diskutuojami klausimai visame pasaulyje;
sąvartynai yra lengvas atliekų šalinimo kelias, tačiau jie užima didelius
plotus ir yra koncentruoti ttaršos šaltiniai; atliekų deginimas išsprendžia
80% jų utilizavimo problemų, tačiau deginimas gamtosaugos kontekste yra
nepageidaujamas sprendimas.
Antrinių žaliavų surinkimą planuotam perdirbimui tinkamai organizuoti
nėra paprasta. Tai priklauso nuo teisinio reglamentavimo, gyventojų
švietimo, jų sąmoningumo bei kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo ir
paklausos. Antrinės žaliavos kartais gali ne tik neduoti planuojamo pelno,
bet netgi būti nuostolingos, nes reikia mokėti už surinkimą, rūšiavimą,
transportavimą, perdirbimą, realizavimą. Tačiau svarbiausia tai, kad
atliekų antrinis perdirbimas padeda taupyti šalies gamtos ir energetinius
išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą. Gamybos ir
vartojimo atliekos, tinkamos perdirbti į prekinę produkciją, priskiriamos
antriniams metrialiniams ištekliams.
Atliekų utilizavimo reikšmė
Atliekų utilizavimas turi keletą reikšmingų aspektų:
1) atliekos yra didelis materialių išteklių taupymo rezervas, žaliavų
išteklių gausinimo ir gamybos ekonominio efektyvumo didinimo
šaltinis;
2) ekologinė reikšmė: renkant ir naudojant atliekas valoma aplinka nuo
kenksmingų teršalų;
3) auklėjama visuomenė, mokoma ūkininkauti, taupyti gamtos turtus,
saugoti aplinką;
4) daugeliu atvejų antrinės žaliavos yra keliskart pigesnės už
pirmines;
5) taupomos ne tik pačios žaliavos, bet ir kuras, energija;
6) kai nepanaudojamos atliekos vežamos į sąvartynus, įmonės ir
visuomenė turi papildomų išlaidų dėl atliekų šalinimo, sąvartynų
įrengimo ir jų saugaus naudojimo;
7) didelius nuostolius patiria ir žemės ūkis, nes atliekų sąvartynai
užima daug derlingų žemių.
Atliekų utilizavimo reikšmę vaizdžiai apibūdina šie dažnai pateikiami
literatūroje duomenys: kiekvienos antrinio aliuminio tonos panaudojimas
pakeičia daugiau kaip 5 t pagrindinės žaliavos ir pagalbinių medžiagų,
kurios reikalingos pagaminti 1 t pirminio aliuminio. 1 t popieriaus ir
kartono pagaminti iš makulatūros sutaupoma 4,7-5,6 m3 medienos ir 165-200
m3 vandens. Be to, popieriaus gamyba iš antrinių žaliavų leidžia sutaupyti
70% energijos palyginti su gamyba iš pirminės žaliavos. 1 t iš atliekų
perdirbto vario reikia sunaudoti 65% energijos, reikalingos gauti 1 t vario
iš rūdos (1300 kWh/t vario). Tai suprantama, kai atsižvelgiama, kad beveik
30% vario atliekų pateikiama lengvai perdirbama forma (varinė viela,
vamzdžiai, skarda), ir reikalingos tik nedidelės transporto išlaidos. 25-
30% yra sunkiai perdirbama forma (lydiniai, mišiniai su kitais metalais)
arba reikalauja didelių transporto išlaidų. Likusi suvartoto vario dalis
(35-40%) būna neperdirbama forma (pigmentai, dažai, korozijos produktai,
vandens ir dirvožemio teršalai).
Išteklių perdirbimo pagrindinės kryptys:
1) uždaro gamybos ciklo sistemų kūrimas;
2) pakartotinis atliekų panaudojimas pirmine (pakartotina) paskirtimi
(padangų restauravimas);
3) atliekų panaudojimas naujose vartojimo srityse prieš tai tinkamai
apdorojus fiziniais, cheminiais arba biologiniais metodais (iš
padangų arba polimerinių medžiagų atliekų gaminamas granuliuotas,
kuris naudojamas kaip papildoma medžiaga pirminėje žaliavoje);
4) atliekų utilizavimas kaip žaliava pirminiam produktui gaminti
(makulatūra – popieriui gaminti, metalo laužas – metalui lydyti);
5) atliekų panaudojimas kaip žaliava kokybiškam naujam produktui
gaminti (šiluminės energijos šaltinis, kompostavimas trąšų
gamybai);
6) galutinis panaudojimas kitose srityse (užpildas tiesiant kelius,
statant užtvankas ir kt.).
Lietuvoje svarbiausios vietinės žaliavos yra mediena, augalininkystės ir
gyvulininkystės produktai. Iškasamų žaliavų ištekliai yra riboti ir tik iš
dalies tenkina statybinių medžiagų pramonės bei energetikos poreikius.
Metalai, nafta, anglis, dujos, cheminės žaliavos, medvilnė, mediena,
kailiai, oda ir daug kitų medžiagų importuojama iš kitų valstybių. Todėl
Lietuvai itin aktualu taupyti vartojamus išteklius, nuolat mažinti medžiagų
imlumą, ieškoti efektyvių pakaitalų, plėtoti antrinių žaliavų utilizavimą,
spartinti materialinių išteklių recirkuliacijos procesą.
Plastmasių atliekų perdirbimas
Plastmasės yra patraukli ir ekonomiškai naudinga alternatyva
daugeliui tradicinių medžiagų rūšių, tokių kaip: metalas, popierius,
stiklas. Jos naudojamos beveik visose gyvenimo srityse. Toks platus
naudojimas rodo jų universalumą, išskirtines savybes ir ekonominius
pranašumus lyginant su kitomis medžiagomis.
Svarbiausia plastmasių apdorojimo ir šalinimo problema – daugumos
plastmasių inertiškumas, dėl kurio jos šalinimo vietoje nekeičia savo
cheminės sudėties. Daugelyje miestų iškyla atliekų šalinimo problemų dėl
sąvartynams įrengti skirtų plotų stokos. Plastmasių atliekų išskyrimas iš
bendrojo miestų kietųjų atliekų tūrio minėtų problemų neišspręstų, nes jos
sudaro tik apie 7% bendrojo atliekų kiekio.
Kadangi plastmasių gamyba auga, o jų atliekos išsaugo savo naudingas
savybes, išlieka inertiškos laidojimo vietose, jos yra viena iš svarbiausių
medžiagų, tinkamų perdirbti. Kai kurios plastmasių atliekos perdirbamos
pakankamai efektyviai, nepaisant su tuo susijusių sunkumų. Atliekų
perdirbimo metodai plačiai paplito, tačiau perdirbamų medžiagų kiekiai yra
maži. Plastmasių atliekos yra užterštos, sumaišytos su kitomis ne
plastmasių atliekomis, neišskirstytos pagal
polimerinių medžiagų tipus.
Daugiausia plastmasių atliekų yra komunalinėse kietosiose atliekose, tačiau
šių atliekų perdirbama mažiausiai palyginus su kitais sektoriais, kuriuose
naudojami gatavi plastmasių dirbiniai.
Plastmasių vartojimo atliekos gali būti perdirbamos į žaliavą
mechaniniais arba cheminiais metodais bei į energiją deginimo būdu.
Perdirbti polimerai negali būti panaudoti kai kuriose pramonės šakose,
kuriose pagal gamybos technologiją neleistina termodestrukcija arba kai
polimerų žaliavai taikomi griežti technologiniai reikalavimai, kurie
eliminuoja perdirbtų polimerų naudojimo galimybę. Daugeliu atvejų perdirbtų
plastmasių perdirbėjai nepateikia informacijos apie jų vidutinį molekulinį
svorį, priedus ir t.t., kai tuo pat metu ttokią informaciją apie pirminius
polimerus jų gamintojai teikia. Šie faktai byloja, kad parenkant žaliavą
pramonei, svarstyklės nukrypsta į pirminius polimerus, išskyrus tuos
atvejus, kai perdirbti polimerai parduodami mažomis kainomis. Vokietijoje
buvo atliktas tyrimas, skirtas nustatyti galimas išlaidas plastmasių
rinkimui, rūšiavimui ir perdirbimui. Tyrimų rezultatai rodo, kad perdirbtų
plastmasių gamybos išlaidos gali 2-3 kartus viršyti pirminių polimerų
gamybos išlaidas. Nors remiantis tyrimais pripažįstama, kad norint gauti
tikslius palyginimo rodiklius būtina papildoma analizė, tačiau pateikta
informacija vis tiek gerai atspindi plastmasių perdirbimo ekonominius
sunkumus.
Automobilių laužo perdirbimas
Naudojami automobiliai nuolatos sensta ir dalis jjų kasmet išimama iš
apyvartos. Įvairiose šalyse tai kasmet sudaro apie 4-9% visų naudojamų
automobilių. Dauguma šių transporto priemonių perdirbama šalyje, likusios
eksportuojamos.
Automobiliams gaminti naudojamų medžiagų kiekiai kinta: mažėja
juodųjų metalų, tačiau daugėja plastmasių, aliuminio. 85% perdirbti skirtų
automobilių dažniausiai smulkinami, likę 15% supjaustomi į gabalus arba
supresuojami.
Perdirbimo procesuose dominuoja metalo išgavimas. Dažniausiai
atliekamos trijų smulkinimo operacijos: pjaustymas, smulkinimas, malimas.
Naudojamų tipų įrenginiai gali perdirbti apie 1,5 mln. T per metus.
Utilizuojami automobiliai, įvairūs jų likučiai gali būti be papildomų
operacijų tiekiami tiesiogiai į veikiančius plaktukinius malūnus ir
smulkintuvus.
Elektronikos atliekų perdirbimas
Elektronikos atliekų perdirbimas – tai produktų, priklausančių
elektronikos kategorijai ir aprėpiančių viską nuo paprasčiausių galvaninių
elementų iki įvairiausių kompiuterinių sistemų, limituotas perdirbimas.
Šios kategorijos atliekos apytiksliai turi 57% metalų, 22% plastiko, 9%
stiklo (pagal svorį). Tikri elektriniai ir elektroniniai komponentai
tesudaro tik 3% produkto svorio. Likusios medžiagos yra medis, popierius,
dirbtinis pluoštas ir kt. Jos sudaro 9% bendro svorio. Perdirbimo
rezultatas – juodųjų metalų išskyrimas, atskirų elektronikos elementų
išsaugojimas ir grąžinimas į gamybą, cheminis ar terminis tauriųjų metalų
atkūrimas.
Elektronikos detalės gali būti perdirbamos tiek ardant rankiniu būdu,
tiek ir taikant mechaninius, cheminius ir terminius metodus. Šių
technologijų tikslas – racionaliai suderinti ekonominį ir aplinkosaugos
aspektus.
Kompiuterių perdirbimas
Kompiuterių įranga greitai sensta. Panaudoti kompiuteriai,
monitoriai, klaviatūros ir kt. tampa nebenaudojamais. JAV Aplinkos apsaugos
agentūra uždraudė laidoti žemėje spausdintines plokštes, kuriose yra daug
švino, ir kitas potencialiai toksiškomis medžiagomis užterštas kompiuterių
dalis.
Sunkiausia apdoroti monitorius. Stiklo sudėtyje yra švino, fosforo,
kadmio, elektroniniame vamzdelyje yra gyvsidabrio. Viena kompanija JAV
taiko tokius kompiuterių išmontavimo procedūras:
1) kompiuteriai išardomi ir pašalinami metalai;
2) išimamos puslaidininkių mikroschemos;
3) veikiantys diskų įrenginiai yra laikomi atskirai nuo atsarginių
dalių, iš spausdintinių plokščių pašalinami taurieji metalai;
4) nuo kabelių nuimama izoliacija, mikroprocesoriai ir mikroschemos
dar kartą panaudojami žaisluose;
5) aukštos kokybės plastmasės perdirbamos, įvairių plastmasių rūšių
mišinys sudeginamas išgaunant energiją;
6) valdymo įtaisai, metalai ir kiti komponentai išimami.
Dauguma išimtų medžiagų iškart parduodama ar gabenama į centrines
perdirbimo įmones.
Švino turintis elektroninių vamzdelių stiklas gali būti panaudotas
kaip šlakas metalurgijoje. Stikle esantis stroncis ar baris pirmiausiai
gali būti panaudoti stiklo ar keramikos gamyboje. Fosforescencines
medžiagas (žemių retieji elementai – itris, europis) atkurti iš
elektroninių vamzdelių techniškai yra įmanoma, bet dėl didelių proceso
sąnaudų tai nedaroma, ir medžiaga yra šalinama į sąvartynus.
Gumos atliekų perdirbimas
Gumos atliekų susidaro pramonėje gaminant gumą ir jos mišinius,
formuojant gaminius ir juos apdorojant. Prie gumos atliekų dalį sudaro
panaudotos automobilių, traktorių, lėktuvų ir žemės ūkio mašinų padangos,
transporterių juostos, avalynė ir t.t. Vertingiausi gumos atliekų
komponentai – kaučiukas ir tekstilės pluoštas. Visiškai sudėvėtos
automobilių padangos, eksploatuojant praradusios 15-20% pradinės masės,
turi apie 75% jų gamybai panaudoto kaučiuko ir kitų dalių, kurie gali būti
sugrąžinti į gamybą.
Didelė dalis gumos atliekų šalinama į sąvartynus arba sudeginama.
Apie 20-30% gumos atliekų panaudojama dažniausiai tose pačiose įmonėse
plataus vartojimo gaminiams (guminiai kilimėliai, guminės žarnos, pirštinės
ir t.t.) ir gumos trupiniams gaminti.
Apdorojant praradusius savo vertę gaminius iš vulkanizuotos elastinės
gumos, ggaunamas plastinis produktas – regeneratas, tinkantis kaip žaliava
guminių techninių dirbinių gamybai. Regeneruojant vidutinio dydžio
automobilio padangą, galima sugrąžinti apie 10 kg kaučiuko. Būtina
pažymėti, kad ne visi sudėvėti guminiai dirbiniai gali būti panaudoti
degeneratui gaminti. Perdirbti netinka plastiškumą praradę ir tapę trapiais
gumos dirbiniai su mažu kaučiuko kiekiu, taip pat dirbiniai iš regenerato.
Nuotėkų valymo dumblo panaudojimas
Miestų nuotėkų valymo įrenginiuose kaupiasi didžiuliai kiekiai
dumblo. JO panaudojimas pirmiausia priklauso nuo kokybės:
❖ sanitarinės būklės;
❖ užterštumo sunkiaisiais metalais;
❖ užterštumo kitais toksiniais junginiais.
Žinomi įvairūs dumblo utilizavimo būdai:
▪ deginimas;
▪ laikymas saugyklose;
▪ panaudojamas dirvoms tręšti.
Vokietijoje apskaičiuota, kad pigiausia dumblą utilizuoti tręšiant
dirvas. Jeigu jo kaina laikysime 1, tai laikymas saugyklose kainuoja 2, o
deginimas – 4 kartus brangiau.
Lietuvoje dumblo kasdien susirenka iki 6000 m3. Ypač daug jo kaupiasi
prie didžiųjų miestų.
Dumblo panaudojimas tręšimui išsprendžia dvi svarbias problemas:
grąžina į dirvožemį iš jo su derliumi paimamą organiką ir sunaudoja
besikaupiančias miestuose atliekas. Besąlyginį nuotėkų dumblo naudojimą
tręšimui riboja du veiksniai: užterštumas patogeniniais mikroorganizmais ir
dideli sunkiųjų metalų kiekiai.
Organinių atliekų kompostavimas
Kompostavimas – medžiagų mikrobiologinės transformacijos procesas.
Dėl to atliekose esančios organinės medžiagos sukelia egzoterminį procesą
ir anglies dioksido išsiskyrimą. Vyksta organomineralinės sankaupos
pagerinimas ir trąšų, turinčių nitratų ir sulfatų, susidarymas. Celiuliozė
ir ligninas sudaro humuso substanciją. Atliekose esantys ligų sukėlėjai yra
sunaikinami. Dezinfekcinį vaidmenį atlieka stiprus atliekų masės
įkaitinimas dėl egzoterminio šilumos išsiskyrimo.
Egzistuoja mažiausiai trys pasirinkimai biologiškai apdoroti buitines
ir komunalines kietas atliekas: aerobinis, anaerobinis (biodujų gavyba),
kombinuotas (anaerobinis ir aerobinis).
Dažniausia praktikoje kompostuojant utilizuojama dauguma
biodegraduojamų medžiagų ir komunalinių atliekų nerūšiuoto mišinio. Kiti
komponentai yra naudojami tada, kai būna pašalinti tokie teršalai kaip
sunkieji metalai. Tam tinka popierius, kartonas ir kiti yrantys namų ūkio
produktai.
Kenksmingų atliekų perdirbimas
Perdirbimo įmonėje pavojingosios atliekos padaromos nekenksmingomis
arba deponuojamos. Pavojingų atliekų perdirbimo įmonėje turi būti:
➢ atliekų kiekybinės ir kokybinės kontrolės įranga;
➢ laboratorija;
➢ įranga visoms atliekų rūšims priimti;
➢ sandėliavimo įranga;
➢ įranga organinėms atliekoms deginti;
➢ dujų, skirtų atliekoms deginti, valymo įranga;
➢ degimo metu išsiskiriančios šilumos panaudojimo sistema;
➢ įranga neorganinėms atliekoms fiziniu ir cheminiu būdu apdoroti;
➢ patalpos personalui;
➢ vandens valymo storis.
Šalia įmonės turi būti įmonėje perdirbtų ir kitų atliekų, kurių
nereikia perdirbti, laidojimo vieta.
Pavojingosios medžiagos deginamos 1100-1200oC temperatūroje.
Šiuolaikiniuose deginimo įrenginiuose suardoma iki 99,99% pavojingų
atliekų. Atliekų deginimo būdas, nors ir labai paplitęs, bet yra gana
brangus: daug kainuoja deginimo produktų valymo sistemos, aplinkos
monitoringas.
Degimo metu susidariusios karštos dujos naudojamos šildymui arba
elektros energijai gauti. Išmetamos į atmosferą dujos turi būti išvalytos,
nes deginant atliekas susidaro keli itin kenksmingi junginiai: druskos
rūgštis, sieros dioksidas ir azoto oksidai.
Atliekų deponavimas – tai atliekų
laikymas kontroliuojamame sąvartyne
su specialiomis paviršinio ir požeminio drenažo sistemomis, dviguba
membrana, stebimų gręžinių tinklu ir kitais inžineriniais įrenginiais,
kurių paskirtis – kuo daugiau sumažinti teršalų prasiskverbimo į aplinką
pavojų.
IŠVADOS
Augant gamybos mastams, susidaro vis didesni atliekų kiekiai. Atliekos
ne tik teršia aplinką, užima daug vietos – didelė jų dalis yra pavojingos
gamtai ir aplinkai. Šiuo metu stengiamasi padaryti atliekas nekenksmingas,
neleisti joms patekti į aplinką, be to, kuriamos technologijos be atliekų,
daug dėmesio skiriama antrinių žaliavų panaudojimui. Beatliekių
technologijų kūrimo proceso metu iš panaudotų pagrindinei gamybai medžiagų
gaminama kita pprodukcija. Atliekų tvarkymas reikalauja daug lėšų, tačiau
žiūrint į tolimesnę ateitį pigiau tvarkyti atliekas šiandien, nei
likviduoti taršos padarinius ateityje.
Lietuvoje reikia kurti sistemą atliekų rūšiavimui. Siekti, kad žmonės
skirstytų atliekas pagal jų rūšį. Reikia juos skatinti ir šviesti
įvairiomis priemonėmis. Atliekų rūšiavimas ne tik palengvintų jų surinkimą,
bet ir būtų mažiau teršiama aplinka bei gamta.
NAUDOTA LITERATŪRA
1) A.Spruogis, B.Jaskelevičius. Atliekos ir jų tvarkymas. 2000m.
2) P.Baltrėnas, D.Lygys ir kt. Aplinkos apsauga. 1996m.
3) J.Daukšas. Aplinkos apsaugos technologijos. 2004m.
4) http://aaa.am.lt/article.php3?article_id=1457
5) http://www.sveikata.su.lt/sveika_aplinka/atliekoss.htm[pic]
———————–
[1] Emisija – eelektromagnetinių bangų (radijo bangų, rentgeno spindulių) ar
materialių dalelių (elektronų) spinduliavimas.
[2] Municipalinis – susijęs su vietos valdžia.
[3] Abrazyvai – kietos, kristalinės smulkiagrūdės arba miltelių pavidalo
medžiagos, vartojamos metalams, mineralams, medienai ir kt. medžiagoms
mechaniškai apdirbti, daugiausia paviršiui dailinti.
———————–
ŽALIAVA
GAMYBA
ANTRINĖ GAMYBA
Supaprastinta medžiagų ccirkuliacijos diagrama
Atliekinės medžiagos
Žaliava, pagamintas produktas, antrinės žaliavos
ŠALINIMAS
VARTOTOJAS
RŪŠIAVIMAS IR APDOROJIMAS
