Atliekos

TURINYS

ĮŽANGA IR TIKSLAS 3

ATLIEKŲ SUSIDARYMAS IR JŲ KELIAMAS PAVOJUS 4

ATLIEKŲ TVARKYMO PRINCIPAI 7

ATLIEKŲ RUŠIAVIMO PRADŽIAMOKSLIS 10

ATLIEKŲ TVARKYMO KONTROLĖ IR SVEIKATOS POLITIKA 11

PAKUOČIŲ ATLIEKOS 13

PAVOJINGŲ ATLIEKŲ KELIAMOS RIZIKOS TYRIMAS 15

BUITINIŲ ATLIEKŲ UTILIZAVIMAS IR ALTERNATYVŪS 18

JŲ PANAUDOJIMO BŪDAI 18

IŠVADOS 22

LITERATŪROS SĄRAŠAS 23ĮŽANGA IR TIKSLAS

Mes turime daugybę daiktų, kuriuos anksčiau ar vėliau tenka išmesti. Tai – perskaitytas laikraštis, sudėvėtas megztinis, po remonto užsilikę dažai ar perplėštas polietileno maišelis. Namuose susikaupia vis daugiau pakuočių atliekų: parduotuvėje mus viliojęs prašmatnus prekės rūbas labai greitai tampa nereikalingas. Didžioji atliekų dalis, deja, keliauja į savartynus.

Lietuvoje yra daugiau nei 8800 sąvartynų, iš jų dar apie 300 eksploatuojami. Į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3mln. tonų įvairių atliekų, beveik pusė jų- nerūšiuotos namų ūkio atliekos. Sąvartyne atliekos ilgai išlieka nesuirusios:

1. Popierius – 2 metus

2. Konservų dėžutės – 90 metų

3. Plastiko pakuotės – nuo80 iki 200 metų

4. Stiklo tara – 900 metų.

Atliekų kiekis sąvartynuose grėsmingai didėja. Sparčiai gausėja pavojingų buitinių atliekų- tai liuminescencinės lempos, elektros elementai, akumuliatoriai, nesuvartoti medikamentai, dažai, lakai, skiedikliai, plovikliai. Jeigu jų tinkamai nesutvarkysime, kenksmingos medžiagos gali prasiskverbti įį dirvožemį, užteršti gruntinius vandenis.

Projekto tikslas yra sužinoti daugiau apie atliekas: jų susidarymą, keliamą pavojų, atliekų tvarkymo politiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, pagrindinius atliekų tvarkymo principus ir atliekų panaudojimo būdus.ATLIEKŲ SUSIDARYMAS IR JŲ KELIAMAS PAVOJUS

Atliekos yra bet kurios medžiags ir ddaiktai, kuriuos turėtojas šali¬no, nori pašalinti ar privalo pašalinti ir kurie priklauso atliekų ka¬tegorijoms, išvardintoms Europos Sąjungos Bendros atliekų direkty¬vos 2 priede.

Dvidešimto šimtmečio pabaigoje daugelyje valstybių aplinkos taršos mas¬tas didėjo ir iš lokalaus peraugo į regioninį ir globalinį mastą. Imta taiky¬ti griežtesnius aplinkos taršos reikalavimus įmonių emisijoms ir gamy¬bos atliekoms. Duomenys apie atliekų sudarymą Europos Sąjungoje ro¬do, kad didėja bendras atliekų kiekis. Penkių sektorių – žemės ūkio, kal¬nakasybos, pramonės, municipalinės ir energijos gamybos – atliekų kie¬kis 1990-1995 metų laikotarpiu padidėjo 95 proc. Kasmet atliekų suda¬roma per 2 mlrd. tonų, iš kurių 200 mln. tonų yra komuna1inės.

Atliekų problema būdinga išvystytos pramonės šalims,o jų kiekis byloja apie neefektyvų medžiagų ir energijos naudojimą. Augant pra¬monei ir vartojimui daugėja atliekų. Atliekos sudaromos kiekviename gamybos pproceso etape, pradedant nuo žaliavų išgavimo, jų apdirbimo, produktų sukūrimo iki jų galutinio suvartojimo.

Atliekų kiekis Europos miestuose svyruoja nuo 260 kg Osle iki 500 kg Briuselyje ir Vilniuje vienam gyventojui per metus. Iš įvairios veiklos ir įvairių šaltinių susidaro daugybė įvairių atliekų. Kai tam tikros rūšies atliekos netinkamai tvarkomos, jos skleidžia nemalonų kvapą, gadina vaizdą, pritraukia graužikų, jose dauginasi sveikatai pavojingi mikrobai. Atliekos gali užteršti dirvožemį ir vandens šalti¬nius. Iš atliekų susidaręs metanas kelia gaisrų pavojų, tačiau jį gali¬ma naudoti iir energijai gauti. Be to, netinkamai tvarkomos atliekos ne tik kelia pavojų aplinkinių gyventojų sveikatai, – atliekų sąvarty¬nai užima dideles žemės teritorijas.

Pastaruoju metu stiprios ekonomikos šalyse gyventojų spaudžiami pramoninkai naikina pavojingų atliekų sankaupas, uždaro sąvartynus. Didėjant pavojingų cheminių atliekų nukenksminimo ir saugojimo išlai¬doms, dažnai pasirenkamas pigesnis atliekų atsikratymo būdas – jas iš¬vežti toliau nuo įmonių, dažniausiai į ekonomiškai silpnas šalis. Kasmet pasaulyje pervežama apie 400 mln. tonų pavojingų atliekų į besivystan¬čias šalis, kuriose iki šiol negalioja tarptautinės normos.

Pavojingoms atliekoms priskiriamos radio aktyvios medžiagos, che¬minės atliekos, pesticidai, švinas, policikliniai aromatiniai anglia¬vandeniliai, asbestas, plastmasės su metalo priemaišomis, medici¬ninės atliekos ir kitos medžiagos, išvardintos Pavojingų atliektl sąra¬še (2000/S32/EB).

Netinkamai sandėliuojamos pavojingos atliekos kelia grėsmę aplin¬kai, kaimynystėje gyvenančių žmonių sveikatai.

Didėjančios toksinių medžiagli pervažų tendencijos sukėlė dauge¬lio šalių visuomenės pasipriešinimą ir politikų spaudimą, todėl buvo pa¬sirašyti tarptautiniai juridiniai susitarimai. 1989 metais buvo priimta Tarp¬tautinizl pavojingų atliekt! pervažt! ir jt! sandėliavi7110 kontrolės Bazelio kon¬vencija. Konvencijos nuostata – riboti pavojingų atliekų pervažas ir jas saugoti šalia gamyklų – yra taikoma ir vietiniams gamintojams. Tuo sie¬kiama skatinti gamyboje naudoti mažiau pavojingas medžiagas, mažin¬ti atliekų kiekį ir kartu grėsmę, kylančią dėl netinkamo pavojingų atliekųsandėliavimo.

Be to, pavojingų atliekų pervažų ribojimas mažina žmonių sveika¬tos riziką, nes mažėja transporto avarijų ir katastrofų ttikimybė bei jųmetu kylanti apsinuodijimų grėsmė.

Dauguma teisingai tvarkomų dėl žmogaus veiklos pagamintų atlie¬kų yra nepavojingos. Tačiau iki šiol nėra apibūdinta teisinga atliekų su¬rinkimo, tvarkymo ir saugojimo sąvoka, nes tam turi didelės įtakos įvai¬rios vietinės sąlygos. Labai sunku reglamentuoti sąvoką dėl atliekų rū¬šies, kiekio, sudėties įvairovės, regioninių geografinių bei klimatinių ypa¬tumų ir ekonomikos sąlygų.

Atliekos būna įvairaus pavidalo – kietos, skystos, dujos – ir iš įvairių šaltinių: komunalinės, buitinės, parduotuvių ir įstaigų, medicinos įstai¬gų, pramonės, žemės ūkio, statybinės ir specialiosios arba pavojingos atli.ekos. Viena atliekų klasifikacijų yra pagrįsta galimybe jas pašalinti ir transportuoti vandeniu: išskiriamos kanalizuojamos (skystos) atliekos ir nekanalizuojamos (kietos) atliekos. Kitas klasifikacijos būdas – skirs¬tymas į pramonės ir buitines-komunalines atliekas, kurios dar skirsto¬mos į specifines rūšis.

Visos atliekos rūšiuojamos į 6 pagrindines rūšis: popierius ir pakuo¬tės, plastmasė, stiklas, metalai, organinės ir kitos. Didžiausią dalį suda¬ro popierius ir pakuotės bei organinės atliekos.

Nepavojingos atliekos skirstomos į tokias didesnes grupes: organinės atliekos, mineralinių žaliavų atliekos, buitinės atliekos, antrinės žaliavos, fosfogipsas, statybinių medžiagų atliekos, gatvių ir kelių sašlavos, kitos nepavojingos atliekos.

Atliekų kiekis susijęs su socialiniais, ekonominiais, kultūriniais veiks¬niais, jam turi įtakos vartojimo struktūra, gyvenimo būdas, gyventojų pajamos.

Atliekų tvarkymas pripažintas svarbiausia aplinkos apsaugos sri¬timi, nes turi įtakos gamybos ir produktų vartojimo sąveikai su gamti¬ne aplinka. Atliekų vvaldymas yra sudėtinga ir daugiakomponentinė politikos sritis, integruojanti atliekų surinkimą iš gyventojų, istaigų, pramonės ir žemės ūkio įmonių, jų apdorojimą ir saugojimą. Europos Sąjungos atliekų tvarkymo politiką formuoja bendroji darnaus vysty¬mosi doktrina.

Atliekų tvarkymo strategiją lemia atliekų sudėtis ir jų galimas povei¬kis oro, vandens ar dirvos taršai bei profesinei pramonės darbuotojų sveikatai. Be to, atliekos veikia klimatą globaliniu mastu, nes iš organi¬nių atliekų išsiskiria anglies dioksidas, metanas, kurie sukelia šiItnamio efektą, o chlorfluoro angliavandeniliai ardo stratosferos apsauginį ozo¬no sluoksnį.

Dėl to Jungtinių Tautų Rio de Ženeiro konferencijoje, įvykusioje 1992 metais, buvo numatyta atliekų tvarkymo strategija.

Svarbiausios atliekų tvarkymo strategijos nuostatos:

• mažinti atliekų sudarymą;

• didinti pakartotiną atliekų naudojimą;

• skatinti tinkamos, aplinkai nekeliančios pavojaus, atliekų tvarky¬mo sistemos įdiegimą.

Europos šalyse apie 70 proc. atliekų yra deponuojama, apie 25 proc. deginama,o apie 10 proc. kompostuojama arba perdirbama.

Dalis komunalinių-buitinių atliekų (0,5-1,5 proc.) yra pavojingos, nes jų sudėtyje yra toksinių arba specifinių medžiagų, kurios turi neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Buitinių atliekų sudėtyje dažniausiai būna šios atliekos: virtuvės atliekos (50%), popierius (16,9%), kartonas (4,5%), plastmasė (2,5%), kietos atliekos (7,5%), stiklas (4,0%), metalai (2,5%), kitos nedegios (12,1%). Tarp pavojingų komunalinių atlie¬kų yra:

• akumuliatoriai, baterijos, turintieji kadmio, švino;

• vaistai ir medicininės atliekos;

• toksinės medžiagos (pesticidai, insekticidai ir kitos cheminės me¬džiagos);

• dažai, lakai, klijai, kosmetika;

• dienos šviesos

lempos, gyvsidabriniai termometrai ir kt.

Minėtos atliekos turi būti tvarkomos ir saugomos specialiai įrengto¬se aikštelėse.

Gera atliekų surinkimo ir tvarkymo praktika mažina emisijas į aplin¬ką ir yra vienas svarbiausių veiksnių kuriant švarią ir sveiką aplinką miestų gyventojams.ATLIEKŲ TVARKYMO PRINCIPAI

Atliekų tvarkymas yra viena Europos Sąjungos aplinkos politikos pri¬oritetinių sričių. Pirmasis šios srities įstatymas buvo priimtas 1970 me¬tais. Svarbiausios atliekų tvarkymo strateginės nuostatos – mažinti at¬liekų sudarymą, skatinti jų pakartotini naudojimą, gerinti tvarkymą ir reguliuoti atliekų pervežimą. Veiklą, skirtą politinėms nuostatoms atliekų tvarkymo srityje iigyvendinti, veikia daugelis veiksnių. Atliekų tvarkymo principai priklauso nuo atliekų rūšies. Trys skiringos atliekų rūšys, kurių tvarkymas skiriasi iš esmės, yra:

• kietos municipalinės atliekos;

• pavojingos atliekos;

• radioaktyvios atliekos.

Kietas municipalines atliekas sudaro buitinės, komercijos, pramonės ir statybinės atliekos, nuosruvų nuosėdos ir deginimo krosnių pele¬nai.

Pavojingos atliekos apibūdinamos kaip atliekos, kurios gali sukelti pa¬vojų sveikatai, nes jos yra toksiškos, sukelia koroziją, yra degios, sprogstamos, reaktyvios ar patologiškos. Didžioji pavojingų atliekų dalis pagaminama pramonės sektoriuje ir nedidelė jų dalis sudaroma namų ūkyje.

Radioaktyvioms atliekoms būdingas lėtas skilimas (pusėjimas) iir spe¬cifinis jų tvarkymas. Jos būna didelio ir mažo radioaktyvumo. Pirminės branduolinių reaktorių kuro atliekos pasižymi dideliu radioaktyvumu, jos skleidžia radiaciją ir šilumą, todėl joms laikyti būtinos specialios sau¬gyklos, izoliacija ir skydai. Mažo radioaktyvumo atliekas sudaro urano kalnakasybos atliekos, perdirbtos rradioktyvios atliekos ir medicinos ar pramonės radioktyvios atliekos. Šios atliekos mažiau skleidžia šilumą, jos yra mažiau pavojingos.

Tvarkant bet kokios rūšies atliekas siekiama sumažinti jų kiekį ir poveikį aplinkai.

Europos sąjungos politika atliekų tvarkymo srityje apibrėžta atliekų tvarkymo strategijoje. Atliekų tvarkymo politikos principai nustatyti Bendrojoje atliekų direktyvoje (75/442/EEB) ir ją papildančioje Pavojingų atliekų direktyvoje (91/689/EEB). Dokumentuose Europos Komisija nustatė atliekų tvarkymo hierarchiją, kurios esmė – geriausio realaus aplinkosauginio pasirinkimo principas, integruojantis socialinius ir ekonominius aspektus. Pavojingų atliekų pervažas reglamentuoja Atliekų pervežimo reglamentas (259/93). Šiuose teisės aktuose nustatytus atliekų tvarkymo reikalavimus patikslina daugelis direktyvų ir sprendimų.

1 diagrama. Atliekų tvarkymo hierarchija

Visose šalyse, kurios yra Europos Sąjungos nerės, naudojamas vienodas atliekų apibrėžimas, nepriklausomai nuo to, ar jos perdirbamos ar šalinamos. Europos Komisija paskelbė Europos atliekų kkatalogą, skirtą atliekoms tvarkyti. Medžiagos įtraukimas į katalogą rodo, kad medžiaga bus priskirta atliekoms, kai bus ketinama šalinti.

Europos bendrijoje, siekiant sumažinti poveikį aplinkai, skatinama ekologiškai švaresnių produktų gamyba. Kuriant, gaminant ir vartojant ekologiškai švaresnius produktus, sumažėja jų daromas poveikis aplinkai per visą jų gyvavimo ciklą. Kartu sumažėja gamtos išteklių naudojimas ir gamybos procese išmetamų teršalų kiekis.

1 lentelė. Europos Sąjungos atliekų tvarkymo politikos principai

Principas Būdingi bruožai

Atliekų tvarkymo hierarchija Atliekų tvarkymo strategija:

1. sudarymo ir pavojingumo mažinimas;

2. perdirbimas, jas naudojant energijos gamybai;

3. šalinamos tik tos atliekos, kurių negalima ppakartotinai naudoti ar perdirbti.

Tinkama įranga Bendrijos narės turi sukurti integruotą atliekų šalinimo įrenginių tinklą, tenkinantį šalies ir Bendrijos poreikius.

Atsargumo principas Taikomi geriausi prieinami gamybos būdai. Atliekų tvarkymo įrenginių eksplotacija neturi kelti pavojaus aplinkai, ji turi būti efektyvi ir ekonomiška.

Artumo principas Atliekos turi būti apdorojamos ar šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos.

„Teršėjas moka“ principas Ūkio subjektai, gaminantys produkiją, kuri sudaro atliekas, turi būti atsakingi už visą gaminių gyvavimo ciklą ir šių gaminių atliekų tvarkymą.

Kitas atliekų poveikio aplinkai mažinimo būdas – ekonominių svertų naudojimas. Jais veikiami rinkos mechan.izmai. Naudojamos įvairios ekonominės priemonės:

• mokesčiai už atliekų sudarymą, pervežimą, šalinimą;

• apyvartiniai atliekų sudarymo leidimai;

• produktų mokesčiai;

• medžiagų apmokestinimas.

Ekonominiai svertai skatina aplinkos apsaugą. Siekiant užtikrinti tinkamą atliekų šalinimo įrangos naudojimą, reguliuojamas tarptautinis atliekų išvežimas. Pervažos reglamentavimas tarp Europos Sąjungos šalių ir už Bendrijos ribų. Atliekų importui, eksportui ir transportui per Europos Sąjungos šalis taikoma griežta kontrolė ir priežiūra.

Atliekų tvarkymą reguliuojančiais teisės aktais siekiama subalansuoti aplinkos apsaugą ir sklandų vidaus rinkos funkcionavimą. Vidaus rinkos aplinkosauginė politika visiems ūkio subjektams sukuria vienodas tvarkymo sąlygas ir taisykles. Valstybės narės įgyvendina savo valstybėje nacionalinę atliekų tvarkymo politiką, tačiau Europos Sąjungos teisės aktai reikalauja, kad atliekos būtų siunčiamos šalinti į artimiausią atliekų šalinimo įrenginį. Atliekos gali būti eksportuojamos tik tada, kai šalyje jas sutvarkyti nėra galimybių.

Atliekų tvarkymas – ttai problema, kurią turi spręsti ne tik valstybė, bet ir kiekvienas jos pilietis. Tai galima daryti rūšiujant antrines beitines atliekas. Antrinių žaliavų rūšiavimas Lietuvoje kol kas yra naujovė, bet daugelyje Europos šalių atliekų rušiavimas jau vyksta daug metų. Atliekos dažniausiai rūšiuojamos į šias pagrindines antrinių žaliavų rūšis: popierių, plastmasę, stiklą, metalą.

Atliekų rūšiavimas palengvina perdirbimą ir pagerina atliekų kokybę. Tai sumažina atliekų perdirbimo kaštus. Todėl atliekų rušiavimas yra naudinga ir valstybės ekonomikai ir aplinkos apsaugai. Nors Lietuvos gyventojai dar neseniai sužinojo apie atliekų rūšiavimą ir, dėja, retai šį atliekų tvarkymo būda taiko savo namuose, tačiau atliekų rušiavimas jau bandomas įdiegti ir pramonėje.ATLIEKŲ RUŠIAVIMO PRADŽIAMOKSLIS

Užsienyje antrinės žaliavos pradėtos rūšiuoti daugiau kaip prieš 2 dešimtmečius. Dabar atliekų rūšiavimas daugelyje Europos šalių yra tapęs įpročiu.

Atliekos yra išskiriamos į šias antrinių žaliavų rūšis:

• popierių

• plastmasę

• stiklą

į popieriaus konteinerį, kuris yra geltonos spalvos, meskite laikraščius, žurnalus, kartoną, popierinę tarą, spausdinimo popierių, kombinuotą gėrimų pakuotę.

1 pav. Popieriaus antrinių žaliavų konteineris

į plastiko konteinerį tinka plastikiniai buteliai, polietileniniai maišeliai, kiti plastiko dirbiniai

2 pav. Čia mesti plastmasę

prieš išmesdami plastikinius butelius, nepamirškite nusukti kamštelius. Užsuktas butelis užima daug vietos, nes jo suspausti faktiškai neįmanoma

Į stiklo konteinerį išmeskite butelius, stiklainius, stiklo duženas, langų stiklą. <

3 pav. Stiklo atliekų konteinerisATLIEKŲ TVARKYMO KONTROLĖ IR SVEIKATOS POLITIKA

Darniojo vystimosi politikai įgyvendinti, žmonių sveikatai, aplinkos apsaugai ir gamtos išteklių valdymui ypač svarbu efektyvi pavojingų atliekų sudarymo saugojimo, tvarkymo, perdirbimo, transportavimo, panaudojimo ir šalinimo kontrolė. Tam būtina, kad aktyviai bendradarbiautų Europos Bendrija, valstybės ir pramonės sektorius. Svarbiausi kontrolės tikslai – mažinti pavojingų atliekų sudarymą, atkurti užterštų vietų saugumą.

Europos Sąjungoje atliekų tvarkymo politikai įgyvendinti sukurta teisės aktų sistema, kuri padėjo pagrindus subalansuotam atliekų tvarkymui.

2 lentelė. Europos Sąjungos atliekų sektoriaus teisės aktų sistema

Bendrosios direktyvos:

• Bendroji atliekų direktyva (75/442/EEB);

• Pavojingų atliekų direktyva (91/689/EEB).

Atliekų srautų tvarkymo direktyvos:

• Pakuočių ir pakuočių atliekų (94/62/EB);

• Naudotų alyvų (75/439/EEB);

• PCB ir PCT (96/59/EB);

• Baterijų ir akumuliatorių (91/157/EEB);

• Nuotekų dumblo (86/278/EEB);

• Netinkamų naudoti automobilių (2000/53/EB);

• Titano dioksido pramonės atliekų (78/176/EEB). Atliekų tvarkymo įrenginių direktyvos:

• Atliekų sąvartynų (94/62/EB);

• Komunalinių atliekų deginimo (89/369/EEB);

• Pavojingų atliekų deginimo (94/67/EB);

• Atliekų deginimo (2000/76/EB);

• Laivuose susidariusių atliekų priėmimo (2000/59/EB);

• TIPK dėl oro ir vandens apsaugos (96/61/EB).

Reglamentas dėl atliekų importo, eksporto, tranzito (93/259/EEB).

Pagrindiniai reikalavimai, taikomi visoms atliekoms ir jų tvarkymo būdams, aprašyti Bendrojoje atliekų direktyvoje. Griežtesni pavojingu atliekų tvarkymo reikalavimai. Jie pateikiami Pavojingų atliekų direktyvoje. Minėtos direktvos papildo atliekų srautus reguliuojančias direktyvas ir atliekų tvarkymo įrenginius reguliuojančias direktyvas.

Bendrosios atliekų tvarkymo direktyvos esmė – valstybės narės turi užtikrinti, kad atliekos būtų panaudojamos arba šalinamos nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir

nenaudojant procesų, kurie gali pakenkti aplinkai.PAKUOČIŲ ATLIEKOS

Europos Sąjunga nusprendė atnaujinti 1994 m. priimtą pakuočių atliekų direktyvą, kuria buvo siekiama vykdyti pakuočių atliekų prevenciją ir skatinti jose aptinkamų žaliavų surinkimą ir panaudojimą. Nustatyti nauji ambicingi atliekų perdirbimo tikslai. Europos Parlamentas norėjo, kad nauji tikslai įsigaliotų anksčiau, tačiau jam nepavyko užtikrinti, kad pakeistoje direktyvoje didesnis dėmesys būtų skirtas prevencijai.

Pakuočių atliekos dabar sudaro apie 20 proc. komunalinių atliekų svorio ir 40 proc. jų apimties. Didžioji komunalinių atliekų dalis yra sudeginama arba išvežama įį sąvartynus. Atliekų kiekį mažinanti pakavimo politika ne tik padeda išsaugoti švaresnę aplinką, bet ir gali skatinti ekonomikos augimą, mažindama gamybos sąnaudas ir netgi stimuliuodama darbo vietų kūrimą atliekų naudojimo ir perdirbimo pramonės šakose.

2004 m. vasario mėnesį įsigaliojusi nauja direktyva leidžia valstybėms narėms pačioms spręsti, kaip siekti nustatytų tikslų ir skirstyti atsakomybę tarp pramonės įmonių bei valstybinės valdžios institucijų. Tačiau direktyva darys įtaką daugeliui pramonės šakų, kadangi dauguma gaminių yra pakuojami. Griežčiausi reikalavimai bus taikomi iš plieno, plastiko arba popieriaus ppagamintoms pakuotėms.

Perdirbimas ir naudojimas yra du glaudžiai susiję būdai pakuočių atliekų problemai spręsti. Apskritai, perdirbimas reiškia atliekų medžiagų pakartotiną apdirbimą išgaunant tą pačią arba kitą medžiagą (pvz., iš popieriaus – popierių arba iš popieriaus – kompostą). Naudojimas – tai aatliekų medžiagų perdirbimas ir energijos gavyba, pavyzdžiui, atliekas naudojant kaip cemento džiovinimo krosnių kurą.

Pakeista direktyva reikalauja iš esmės didinti visus 1994 m. direktyvoje nustatytus pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo kiekius, mažiausią kiekį, kurį kiekviena valstybė narė turi pasiekti iki 2008 m. gruodžio 31 dienos, padidinant nuo 25 iki 55 proc. nuo bendro pakuočių atliekų kiekio. Priimtuose pakeitimuose nustatyti mažiausi tokiose atliekose randamų specifinių medžiagų perdirbimo kiekiai: 60 proc. stiklo, 60 proc. popieriaus ir kartono, 50 proc. metalo, 22,5 proc. plastmasės ir 15 proc. medienos svorio. Šiuos kiekius reikia pasiekti per tą patį terminą. Be to, valstybės narės turi imtis veiksmų, skatinančių pakuočių ir kitų produktų gamybą naudojant medžiagas, išgautas perdirbant pakuočių atliekas.

Naujoje direktyvoje išliko nepakitę 1994 m. direktyvoje nustatyti mažiausi aatliekų naudojimo kiekiai. Tai reiškia, kad iki 2008 m. gruodžio 31 dienos kiekviena valstybė narė privalės panaudoti bent 60 proc. jos pakuočių atliekų.

Tačiau naujoji direktyva aiškiau apibrėžia „naudojimo“ sąvoką. Dabar jis apima atliekų deginimą deginimo įmonėse, turinčiose energijos gavybos įrenginius, išgaunančius ir naudojančius energiją, kuri yra šalutinis deginimo produktas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas anksčiau nutarė, kad atliekų deginimas nelaikytinas pakuočių direktyvos tikslų įgyvendinimu ir turi būti vertinamas kaip atliekų tvarkymo priemonė, net jei deginant išgaunama energija.

Siekdamas užtikrinti, kad valstybės narės nnenusižengtų taisyklėms atliekas išveždamos į trečiąsias šalis, kuriose aplinkosaugos standartai nėra tokie aukšti, Parlamentas į naujai priimtą direktyvą įtraukė išlygą, kad pakuočių atliekų eksportavimas iš Europos Sąjungos gali būti laikomas tikslų įgyvendinimu tik tuomet, kai eksportuotojas galės įrodyti, jog išvežtų atliekų naudojimo ar perdirbimo operacija daugmaž atitinka Europos Sąjungos teisės aktus.

Parlamentui taip pat pavyko užtikrinti, kad pakeitus pakuočių direktyvą ir toliau būtų skiriamas atitinkamas dėmesys prevencijai – vienam svarbiausių 1994 m. direktyvos tikslų –, o ne tik nustatyti nauji perdirbimo tikslai, kaip iš pradžių planavo Komisija. Parlamentas išreikalavo, kad gamintojų atsakomybė mažinant pakuočių poveikį aplinkai didėtų.

Europos Parlamento nariai taip pat reikalavo, kad Komisija iki 2005 m. birželio mėnesio pateiktų pakuočių direktyvos poveikio įvertinimo ataskaitą. .Ataskaitoje turi būti įvertinti pakuočių atliekų prevencijos supaprastinimo ir jos veiksmingumo didinimo būdai, o taip pat palygintos pakartotinio naudojimo ir perdirbimo sąnaudos bei nauda.

1994 m. direktyva, o ypač joje pateiktas pakuotės apibrėžimas, įvairiose valstybėse narėse buvo aiškinami skirtingai. Todėl pakeistoje direktyvoje aiškiau apibrėžiama, kas laikytina pakuote, o kas ne, ir pateikiamas pavyzdžių sąrašas. Saldumynų dėžutės ir kompaktinių diskų dėklus gaubiančios plėvelės laikytinos pakuotėmis, o įrankių dėžutės, arbatžolių maišeliai, vaško sluoksnis ant sūrio, dešros odelė ir gėlių vazonai, „kuriuose augalas išlieka visą savo gyvavimo laikotarpį“, – ne. Europos Parlamento nariai užsitikrino Komisijos įsipareigojimą peržiūrėti pavyzdžių sąrašą, pirmenybę teikiant kompaktinių diskų ir vaizdo juostų dėklų, gėlių vazonų, tualetinio popieriaus ritinių, lipnių etikečių, vyniojamojo popieriaus ir panašių gaminių klasifikacijai. Todėl atitinkamos pramonės šakos ateityje galės remtis tikslesne informacija.

Naujoji direktyva leidžia iki tam tikro lygio nukrypti nuo naudojimo ir perdirbimo tikslų terminų, kadangi kai kurioms valstybėms narėms būtų pernelyg sunku šiuos tikslus įgyvendinti per trumpą laiką. Daugybę salų apimančiai Graikijai, Airijai, kurioje apstu kaimo ir kalnų vietovių bei Portugalijai, kurioje pakuočių vartojimas yra labai nežymus, naudojimo ir perdirbimo tikslų įgyvendinimo terminai pratęsti nuo 2008 m. iki 2011 m. pabaigos.

Galiausiai, Parlamentui reikalaujant, susitarta, kad tikslų įgyvendinimo terminai naujoms valstybėms narėms bus pratęsti atsižvelgiant į jų jau pateiktus prašymus: Kiprui, Čekijos Respublikai, Estijai, Vengrijai, Lietuvai, Slovakijai ir Slovėnijai – iki 2012 m., Maltai – iki 2013 m., Lenkijai – iki 2014 m. ir Latvijai – iki 2015 metų.PAVOJINGŲ ATLIEKŲ KELIAMOS RIZIKOS TYRIMAS

Aplinkos epidemiologiniai tyrimasi vaidina lemiamą vaidmenį nagrinėjant aplinkos taršos poveikį žmonių sveikatai. Tačiau tinkamai įvertinti ekspoziciją sunku, ypač esant įvairios kilmės teršalų emisijoms iš pavojingų atliekų.

Ekspozicjos tyrimo metu nustatomi teršalai, jų šaltiniai, teršalų būsena ir sklaida aplinkoje, fizikinė ir cheminė transformacija. Reikia įvertinti medžiagų patekimo į organizmą kelius, kontakto intesyvumą ir ddažnumą, koncentraciją aplinkoje bei jos kitimus. Tinkamas ekspozicijos įvertinimas turi apimti bendrą įvairių komponentų ir mišinių ekspoziciją. Kai reikia nustatyti praeityje buvusią ekspoziciją, galima pasitelkti modeliavimą.

Atliekant daugumą tyrimų, skirtų nustatyti ryšinei priklausomybei tarp aplinkos veiksnių ir ligų, tiriamieji asmenys buvo skirstomi į dvi klases: paveikti eksozicijos ir jos nepaveikti. Tačiau dažnai sunku nustatyti kuri populiacijos dalis buvo veiksnio paveikta, o kuri nepaveikta. Tiriant pavojingų atliekų keliamą riziką, reikia kiek galima tiksliau nustatyti paveiktos populiacijos dalies ekspozicijos dydį. Tam galima naudoti matematinių modelių teikiamą informaciją. Į modelius įtraukia¬mi žinomi aplinkos ir biologiniai veiksniai, žmonių veiklą apibūdinantie¬ji duomenys, biologinės stebėsenos duomenys. Tinkama ekspozicijos cha¬rakteristika yra viena svarbiausių prielaidų vertinant aplinkos keliamąpavojų sveikatai.

Oro taršos iš pavojingų atliekų saugyklų tyrimai yra negausūs. Svar¬biausia problema, su kuria susiduria tyrėjai – ekspozicijos įvertinimo sun¬kumai bei nedidelė populiacijos dalis, kurią veikia padidėjusi ekspozici¬ja iš atliekų saugojimo aikštelių. Nepaisant minėtų sunkumų, yra pa¬skelbti duomenys apie kaimynystėje vinilo chlorido gamyklos gyvenan¬čių žmonių padidėjusią angiosarkomos riziką ir padažnėjusius vaikų apsigimimus. Gyvenančiuosius šalia pavojingų atliekų saugojimo aikš¬telių dažnai vargino neurologiniai simptomai. Manoma, kad neurologi¬nė kaimynystėje sąvartynų gyvenančių vaikų patologija gali būti nau¬dojama kaip ekspozicijos indikatorius.

Gruntinio vandens taršos iš pavojingų atliekų aikštelių tyrimus apsunkina teršalų difuzijos įvairovė. Dėl to, kad dažniausiai atliekama

sekologinis tyrimas, išvados apie priežastinį ryšį būna nepagrįstos. Šiau¬rės Karolinoje atlikto kohortinio tyrimo duomenimis, gyventojų, ilgą lai¬ką gėrimui vartojusių pramoniniais teršalais užterštos upės vandenį, mir¬tingumas nuo vėžio buvo du kartus didesnis negu lauktasis mirtingu¬mas. Paskelbti priežastingumo tyrimų duomenys byloja, kad dėl van¬dens chloravimo susidarantieji trihalometanai gali didinti blužnies ir ki¬tų organų vėžio riziką, vaikų apsigimimus. Analogiška, kad iš pavojingų atliekų saugojimo aikštelių į geriamąjį vandenį patekę minėti teršalai gali didinti pavojų gyventojų sveikatai. Toksinėmis medžiagomis užterštas geriamasis vanduo didina naujagimių ppatologijos riziką, padidėja įgim¬tų širdies ydų dažnumas, mažo gimimo svorio naujagimių tikimybė. Daž¬niau pasireiškia kepenų ir neurologinės ligos.

Dirvožemio taršos pavojingomis atliekomis poveikis sveikatai ma¬žiausiai ištirtas. Taršos modeliai rodo, kad suaugusieji gali būti teršalų veikiami tiesiogiai ir netiesiogiai per mitybos grandinę. Vaikų organizmą dažnai veikia didesnė ekspozicija, tenkanti vienam kilogramui kūno svorio negu suaugusiesiems. Nepaisant to, kad dažnai dirva būna užteršta tok¬siškomis medžiagomis, kurios patenka į organizmą pro kvėpavimo siste¬mą kartu su dulkėmis, ryšys su ligomis retai patvirtinamas. Kai dėl dirvos ttaršos užteršiami paviršiniai vandenys, kyla pavojus apsinuodyti maistui vartojant žuvis iš užterštų vandens rezervuarų. JAV ir Kanado¬je atlikti tyrimai patvirtino ryšį tarp Didžiųjų ežerų žuvų vartojimo maistui ir DDT bei polichlorbifenilų koncentracijos kraujyje. Motinos, kurios nėš¬tumo metu buvo veikiamos polichlorbifenilais, tturėjo didesnę riziką pa¬gimdyti vaikus su įgimtais defektais.

Siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir gyvenimo kokybę, paruoš¬tos Europos Są.jungos direktyvos, kuriose reikalaujama sukurti nuolati¬nę aplinkos ir gyventojų sveikatos stebėsenos sistemą. Jos sudedamo¬sios dalys gali būti rutininiu keliu sukaupti duomenys apie tam tikrų taršos šaltinių (pvz., pavojingų atliekų aikštelių) emisijas ir aplinkinių rajonų gyventojų sveikatos rodiklius.

Ryšinei priklausomybei tarp aplinkos taršos ir gyventojų sveikatos nustatyti reikia išsiaiškinti tokius klausimus:

• ekspozicijos nustatymo ypatumus;

• stebėsenos trukmę iki pasireikš sveikatos sutrikimai;

• paveiktos populiacijos dydį;

• sveikatos pakenkimo įvertinimo sunkumus.

Kuriant nuolatinės stebėsenos sistemą, reikia numatyti tirti pakan¬kamai didelę populiaciją ilgą laiką ir sudaryti standartizuotus klausimy¬nus unifikuotam duomenų kaupimui. Standartizuoti klausimynai teiks galimybę sujungti kiekvieno individo ekspozicijos ir atsako duomenis ir išsaugoti individualių duomenų konfidencialumą. Efektyviausias būdas duomenims apie sveikatos pakenkimus sukaupti yra nuolatiniai lligų re¬gistrai, tačiau galima naudotis ir jau sukauptų duomenų bazėmis bei rutininiais duomenimis.

Tiriant aplinkos apsaugos priemonių efektyvumą, tikslinga nusta¬tyti ekspozicijos ir sveikatos rodiklių kitimo tendencijas bei įvertinti rizi¬kos kitimus. Dažniausiai nustatomas santykinės rizikos rodmuo bei jo kitimas, įvertinamas statistinis patikimumas. Nustatant ryšinę priklau¬somybę tarp ekspozicijos iš pavojingų atliekų aikštelių ir sveikatos, vadovaujamasi epidemiologiniuose tyrimuose taikomomis priežastingumo tyrimo taisyklėmis.

Atliekų tvarkymo vadyba yra nauja aplinkos apsaugos sritis. Šiuo¬laikinė vadyba neatsiejama nuo atliekų tvarkymo planavimo ir povei¬kio aplinkai bei žmonių sveikatai vertinimo. Rizikos kkitimų tendencijos byloja apie taikomų priemonių efektyvumą, tinkamą aplinkos apsau¬gos kontrolę.

Atliekų tvarkymo vadybos elementas – poveikio vertinimo planavimas, turi tris lygmenis.

3 lentelė. Poveikio vertinimo planavimas

Lygmuo Charakteristika

Problemos nustatymas Problemos dydžio ir pobūdžio charakteristika; rizikos dydžio ir neapibrėžtumo nustatymas.

Poveikio nustatymas Apibūdinami atliekų tvarkymo nurodymai, numatomi lokalūs srendiniai; numatomi duomenys, kurios reikia surinkti; numatoma nuolatinė stebėsena; kiekybiškai įvertinama rizika.

Interesų reprezentacija Paveiktų asmenų grupių charakteristika; numatomi problemos sprendimo būdai; numatomi galimų sprendimų keliai.

Atliekų tvarkymas, skirtingai negu kitos aplinkos apsaugos problemos, yra aiškiai suvokiamas vietinės vietinės bendruomenės. Didelis visuomenės dėmesys atliekų tvarkymui skatina politikus priimti sprendimus ir sparčiai įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvas.

BUITINIŲ ATLIEKŲ UTILIZAVIMAS IR ALTERNATYVŪS PANAUDOJIMO BŪDAI

Formuojant valstybinę buitinių atliekų utilizacijos politiką, pasirenkamas vienas iš dviejų galimų variantų – atliekų deginimas specialiose įmonėse arba jų saugojimas tam tikslui įrengtuose sąvartynuose. Ir vienas, ir kitas šios daugialypės problemos sprendimo būdas reikalauja didelių kapitalinių įdėjimų, nes yra susiję su bendrais aplinkosaugos klausimais, kuriuos dažniausiai tenka vertinti ne vien ekonomiškai. Antra vertus, abu būdai gali duoti ekonominę naudą, nes buitinės atliekos, kurių 50-70 proc. tūrio sudaro degios arba biologiškai yrančios medžiagos, gali būti pigus netradicinių energetinių išteklių šaltinis. Problema ta, kad dažniausiai sunku pasverti kiekvieno būdo privalumus ir trūkumus, ypač kai gamtosaugos problema vyrauja. Sąvartynai ar atliekų deginimas – šiandien diskutuojamas kklausimas ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vieni specialistai (technikai) mano, kad atliekų deginimas išsprendžia apie 80 proc. jų utilizavimo problemos, kiti (ekologai) – kad deginimas gamtosaugos kontekste yra išvis nepriimtinas sprendimas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atliekų deginimas ekonomiškai yra geriausia išeitis. Sudegant 1 kg nerūšiuotų kietų atliekų, gaunama 10-17 tūks.t. J šiluminės energijos (1 kg akmens anglių išskiria 23 tūkst. J), kurią galima panaudoti pastatams apšildyti, gamybos procesuose arba paversti elektros energija. JAV duomenimis, atliekų šilumos tvermė sudaro 1400 kkal/kg (Rytų Europos šalyse – iki 2600 kkal/kg), o rudųjų anglių – tik 1400-1600 kkal/kg, taigi jų metinė (iki 1989 m.) 200 mln. t atliekų produkcija gali pakeisti 300-400 mln. barelių naftos. Iš atliekų gautas kietas kuras, gazolinas arba metanas gali duoti atitinkamai 14 USD/kkal, 0,85-1 USD/galoną ir 10-15 USD/kkal pelną. Japonų mokslininkų apskaičiavimais, jų metinis 41 mln. t atliekų kiekis gali pakeisti 6146 tūkst. m3 naftos arba 8060 mln. kWh elektros energijos. Tai vien ekonominiai rodikliai, kurie panašūs ir kitose šalyse. Gamtosaugai svarbu tai, kad deginimas atliekų kiekį sumažina 4-5 kartus, vadinasi, ir sąvartynų užimamą plotą bei jų tūrį, o tai aktualu ten, kur žemė brangi arba nėra tinkamų geologinių sąlygų sąvartynams įrengti.

Tačiau atliekų deginimas nnėra toks teigiamas atliekų utilizavimo būdas.Yra daugybė neigiamų veiksnių. Deginimo įmonės statyba trunka 3-5 metus ir reikalauja didelių pradinių kapitalinių įdėjimų. Net geriausiomis aplinkybėmis tokia įmonė atsiperka labai negreitai (o dažniausiai yra nuostolinga), todėl valstybė, imdamasi šio projekto, turėtų įsitikinti šiuo būdu gaunamos energijos būtinumu ir visapusiškai ištirti objekto poveikį aplinkai. Deginimui skirtos atliekos turi būti rūšiuojamos ir tinkamai paruošiamos – džiovinamos, smulkinamos arba briketuojamos, maišomos su kokybišku kuru (akmens anglimis, mazutu), o tam reikia papildomų energetinių sąnaudų, ypač džiovinimui, nes iš bendros 70 proc. atliekų drėgmės net 25 proc. sudaro koloidinė, o 4-6 proc. – chemiškai surišta ir ypač sunkiai pašalinama drėgmė.

Atliekų deginimo įrenginiai patys tampa aplinkos teršimo židiniais. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, jie „gamina” pačias toksiškiausias medžiagas, išmetamas į atmosferą – dioksinus, furanus, fenilus ir kitus (apie 64 rūšių) beveik neyrančius organinius junginius. Visi šie junginiai, tarp jų ir atliekoms būdingas nesudegantis benz-a-pirenas, yra kancerogenai, o dioksinai – stipriausi iš visų žmogaus sukurtų nuodų. Net Švedijoje, kur deginimo įmonių mažai, pagal dioksinų išmetimą jos prilygsta visai metalurgijos pramonei ir autotransportui, o bendras toksinių medžiagų išmetimas į atmosferą iš vieno tokio įrenginio sudaro 25 proc. didelio miesto išmetimo. Įrenginių išmetamose dujose daug lakių elementų (ypač

Hg, Pb, Cd, As, Se, Bi, Sb), kurių kiekiai proporcingi sudeginamų plastmasių kiekiui. Sudeginant 1 t atliekų, į atmosferą išmetama iki 8,5 kg druskos rūgšties, 730 g kietų dalelių, po 11 – 12 g dioksinų ir furanų, 23 g švino, ir net 4 g gyvsidabrio (pagal EEB pateiktus duomenis).

Nors sudegant nerūšiuotoms atliekoms jų tūris sumažėja 4-5 kartus, tačiau iš 1000 t susidaro apie 200-250 t pelenų (japonų duomenimis iš 1 t – 325 kg šlako, 25 kg lakių ppelenų, 13 kg dūmų valymo produktų), kurie tiek 4-5 toksiškesni už atliekas ir, suprantama, jiems reikia atitinkamai sudėtingesnių ir brangiau kainuojančių saugyklų. Jei JAV šie pelenai būtų saugomi taip, kaip to reikalauja federaliniai įstatymai, atliekų deginimo technologija taptų pernelyg nerentabili.

Griežtėjant aplinkosaugos normatyvams, reikia tobulinti dūmų valymo technologiją, kelti degimo temperatūrą iki 1200oC, o tai vėl didina energetines sąnaudas, 15 proc. brangsta įrengimai, didėja jų užimamas plotas, o gaunamas efektas yra labai menkas. Pakėlus temperatūrą, dalis organinių medžiagų suyra, ttačiau toksiškiausi metalai (Hg, Cd, Pb) tampa dar lakesni, o pavojingiausios medžiagos (dioksinai, furanai) iš viso neišvalomos, nes susidaro ne pakuroje, o kamine, dūmams vėstant. Tiesa, patobulinus valymo technologiją, iš dūmų teoriškai galima pašalinti iki 99 proc. metalų (išskyrus Hg), nnusodinti 95 proc. HCl ir 90 proc. SO2, tūkstantį kartų sumažinti d.ioksinų ir furanų išmetimą, tačiau tada deginimo įmonė ir jos eksploatavimas neapsakomai pabrangsta ir apie jos rentabilumą nėra ko ir kalbėti.

Ankščiausia deginimo technologiją pritaikiusios Danija ir Japonija (iki 1989 m. degino 70 proc. atliekų) dabar jos pamažu atsisako. Jų keliu pasukusios ir pakartojusios tą pačią ekologijai lemtingą klaidą JAV ir kitos Vakarų Europos šalys (degina 10 ir 30 proc. atliekų) elgiasi taip pat, nes atliekų deginimu vis labiau nepatenkinta visuomenė. Jai reikalaujant, JAV iš 100 veikusių tokių įmonių uždaryta net 60. Iki 1985 m. atliekų utilizavimo prioritetiniai uždaviniai Vakarų šalyse buvo jų surinkimas, nukenksminimas, dalinis perdirbimas ir saugus deponavimas, o nuo 1987 m. į pirmą vietą iškilo aantrinio panaudojimo klausimai. Centralizuotas selektyvus atliekų surinkimas – įstatymiškai įgyvendinta norma JAV, Kanadoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Į sąvartynus griežtai uždrausta įvežti buitinius galvaninius elementus, akumuliatorius, elektroniką, liuminescencines lempas, nes tai sumažina iki 95 proc. švino, 90 proc. gyvsidabrio, 65 proc. kadmio ir kitų pavojingų elementų kiekį atliekose. Plastikų surinkimas ir perdirbimas pripažintas perspektyvesniu už bio- ir fotoardomų plastmasių kūrimo programą. Apskaičiuota, kad tokios programos (šiuo metu sėkmingai bandomos ir Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje) sumažina atliekų kiekį 40-60 proc. ir duoda ddidelę sąvartynų ploto bei transporto išlaidų ekonomiją. Lietuvoje didesnių miestų sąvartynuose nemažai makulatūros, metalo, stiklo ir plastmasės šiuo metu iš atliekų pašalinama ir neorganizuotai. Antrines žaliavas surinkti nėra paprasta. Tai priklauso nuo gyventojų kultūrinio lygio, rinkos, vartotojo bei paklausos. Antrinės žaliavos kartais gali ne tik neduoti laukto pelno, bet net būti nuostolingos, nes vartotojui tenka primokėti už jų priėmimą arba mažinti mokesčius jas perdirbančioms įmonėms, tačiau ir tada išlaidos būna mažesnės už saugojimo sąvartyne kainas. Svarbiausia tai, kad antrinių žaliavų perdirbimas padeda taupyti šalies gamtinius ir energetinius išteklius, mažinti nutekamųjų vandenų ir atmosferos užterštumą

Iš atliekų pašalinus metalus, plastmases, stiklą ir kitas biologiškai neyrančias medžiagas, nebelieka kliūčių likusiai, daugiausia organinei jų daliai kompostuoti. Anaerobinio pūdymo metodu daugelis užsienio firmų per 8 mėnesius pagamina kompostą, kurį realizuoja kaip organinę trąšą. Svarbus ne pats kompostas, kurį kartais būna sunku realizuoti, o jo susidarymo metu išsiskiriančios biodujos, kurios gali būti gana reikšmingas vietinis energetinis kuras. Šios biodujos formuojasi yrant bet kokiai organinei medžiagai bedeguonėje aplinkoje, ypač buitinių atliekų sąvartynuose. Biodujos – bendras terminas, apibūdinantis unikalų pagal dujinių dalių sudėtį mišinį, kuris susidaro kaip galutinis atliekų organinės dalies aerobinio ir anaerobinio mikrobiologinio rūgimo arba cheminių reakcijų tarp suirusių atliekų dalių rezultatas. Jų sudėtyje dažniausiai bbūna metano (40-75 proc.), anglies dioksido (25-40 proc.), azoto (6-7 proc.), deguonies, vandenilio, sieros vandenilio, amonio junginių, vandens garų (iki 2 proc.) ir daug kitų junginių. Tyrinėtų Lietuvos sąvartynų biodujų sudėtyje yra 63-65 proc. metano, nedidelė priemaiša etano, etileno, propano, propileno, butano, butileno ir jų homologų, 17-22 proc. anglies dioksido, 12-15 proc. azoto, 2-2,5 proc. deguonies ir sieros vandenilio bei amoniako pėdsakų. Tik tuose sąvartynuose ar jų dalyse, kur saugomos statybinės ar pramoninės atliekos, metano mažiau (iki 22 proc.).

Rekultivuotuose ir veikiančiuose didesniuose sąvartynuose biodujos susidaro pagal klasikinę trijų stadijų organinės medžiagos irimo schemą: hidrolizė – acidogenezė – metanogenezė. Tam reikia, kad atliekos būtų drėgnos (50-65 proc.), pakaktų šilumos (35-60o C), stigtų deguonies ir būtų pakankamai heterotrofinių metanogeninių bakterijų. Sąvartynuose šios sąlygos yra kuo palankiausios, nes organinės .medžiagos, veikiamos bakterijų ir kitos mikrofloros, naudojančios deguonį, oksiduojasi, 2 m storio atliekų sluoksnyje per 1-2 mėnesių temperatūra pakyla iki 18-40oC. Šie procesai intensyviausiai vyksta pirmaisiais (2-5) sąvartyno egzistavimo metais. Vėliau gilesniuose atliekų sluoksniuose (ypač sąvartyną uždarius), senkant laisvo deguonies atsargoms, prasideda anaerobinis medžiagos irimo laikotarpis (metanogenezė). Organinės medžiagos irimas šiuo laikotarpiu vyksta labai lėtai, išskyrus maisto atliekas, suyrančias per 2-3 metus, kitos organinės medžiagos per 5 metus beveik nepakinta. Makfreilino (JAV) dduomenimis 50 proc. organinės medžiagos suyra per 50-60 metų uždarius sąvartyną, o 90 proc. – tik po 900 metų. Visą šį laiką jos produkuoja biodujas, kurių kiekis ir sudėtis priklauso nuo atliekų sudėties.IŠVADOS

Referatą sutvarkyti pagal pateiktus reikalavimus nebuvo sudėtinga. Atsiradus neiškumų teko kelis kartus pasinaudoti vadovėliu.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. R. Gražulevičienė „Aplinkos politika“ 2004 m., „Vytauto Didžiojo universiteto leidykla“ Kaunas 48 – 67 psl.

2. „Ekologijos atlasas“ 2000 m. „Alma litera“ Vilnius 179 – 187 psl.

3. http://www.sveikata.su.lt/sveika_aplinka/atliekoss.htm – 1k

4. http://www.ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/2/2katin.html

5. http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/707.html

6. http://www.culture.lt/