BIRŽŲ RAJONO DRAUSTINIAI IR REGIONINIS PARKAS.

TURINYS

ĮVADAS 2

1.BIRŽŲ KRAŠTO ISTORIJA. 3

2.BIRŽŲ REGIONINIS PARKAS – ŠIAURĖS LIETUVOS GAMTOS IR ISTORIJOS VEIDRODIS. 3

2.1.Regioninio parko draustiniai, gamtos vertybės ir jų apžvalgos takai 3

2. 2. Karstiniai Šiaurės Lietuvos ežerai. 5

3.LANKYMOSI REGIONINIAME PARKE TAISYKLĖS 10

IŠVADOS 11

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 12

PRIEDAI. 12ĮVADAS

Biržai – derlingų lygumų, ramių upių, garsios praeities kraštas. Gamtininkai unikalų Šiaurės Lietuvos karstinį kraštovaizdį kartais vadina lietuviškąja Slovėnija. Žemė čia vietomis panaši į subombarduotą fronto liniją – visur žioji didesnės ar mažesnės, seklesnės ir gilesnės duobės.

Paslaptingos Biržų krašto žemės gelmės. Nuo seniausių laikų gamta čia krečia pokštus – tai vvienoje, tai kitoje vietoje, kur slūgso dolomitas, gipsas, vyksta karto procesai, įgriūvą žemė, atsiranda smegduobės. Susidariusios tuštumos tik ir laukia savo valandos. Senoliai pasakoja apie prasmegusias trobas, žemių prarytus galvijus. Įgriuvose dingsta upeliai, o susijungusios įgriuvos sudaro nedidelius ežerėlius. Tačiau tai nebaugina čia gyvenančių žmonių. Jau daug metų tvirtai stovi Radvilų pilis, Astravo rūmai, džiaugsmą teikia Širvėna – vienas iš pirmųjų šalyje dirbtinių ežerų, atsiradęs užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes.

Tema: BIRŽŲ RAJONO DRAUSTINIAI IR REGIONINIS PARKAS.

Darbo tikslai:

1. Sužinoti, kkokie draustiniai yra Biržų rajone ir juos apibūdinti.

2. Išsiaiškinti kas sudaro Regioninį parką.1. BIRŽŲ KRAŠTO ISTORIJA.

Jeigu nebūtų Biržų krašto, Lietuvai stigtų labai savitu kraštovaizdžiu pasižyminčios dalies, kurioje tokia gausybė ne tik pavojus, bet ir nuostabą keliančių paslaptingų, plynumas pagyvinančių smegduobių, oo tarp jų įsikūrusioje dažnoje sodyboje biržietiška tarme gali būti pasiūlyta gardaus putojančio čionykščio alaus. Biržų pilis ir smegduobės seniai garsina Šiaurės Lietuvos kraštą, nuo 1919 iki 1950 metų vidurio Lietuvos administraciniame žemėlapyje buvusią Biržų apskritį, į kurią įėjo dabartinių Biržų seniūnijos ir Pasvalio bei Kupiškio savivaldybių seniūnijų dalis. Karstiniai reiškiniai ir žemės įgriuvos, pačių gyventojų taikliu smegduobių vardu vadinamos, nuo neatmenamų laikų siejo Biržus ir Pasvalį.

Biržų apylinkėse žmonių buvimo pėdsakai siekia labai gilią senovę – akmens amžių, tačiau Biržų vietovardis pirmą kartą paminėtas tik bene 1455 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis busimam Trakų vaivadai ir Vilniaus kaštelionui Radvilai Astikaičiui nusipirktose Biržų žemėse leido apgyvendinti šešis pavaldinius. Apie Biržus, kaip apie besikuriantį miestelį, žinia ėėmė sklisti dar vėliau – 1520 m., kai čia būta 53 namų. Gamta, nuolat prasmenganti žemė ir keistas vanduo savaip veikė žmones, skatino juos stebėti ir fiksuoti gamtos reiškinius, o patys žmonės, apgyvendinami žemę, čia kirsdami miškus ir plėsdami žemdirbystės plotus, darė įtaką gamtai, skatino paslaptingų karstinių reiškinių plitimą ir intensyvumą. Ir tebeskatina iki šių dienų.2. BIRŽŲ REGIONINIS PARKAS – ŠIAURĖS LIETUVOS GAMTOS IR ISTORIJOS VEIDRODIS.

2.1. Regioninio parko draustiniai, gamtos vertybės ir jų apžvalgos takai.

Biržų regioninis parkas – yra šiaurės LLietuvoje; direkcija Biržuose. Parko plotas 14659 ha, miškai sudaro 20 proc. Įsteigtas išsaugoti Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai ir kultūros paveldo vertybėms.

Biržų regioninio parko konservacinę zoną sudaro Biržų pilies kultūrinis rezervatas, Karajimiškio, Kirkilų, Širvėnos ir Tatulos kraštovaizdžio draustiniai, Daumėnų, Drąsikių ir Padaičių geologiniai draustiniai, Apaščios ir Upytės hidrografiniai draustiniai, Daudžgirių, Kirdonių, Medamiškio ir Padaičių botaniniai draustiniai, Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis, Ažubalių telmologinis draustinis, Biržų urbanistinis draustinis ir Pabiržės kraštovaizdžio architektūros draustinis.

Parko teritorijoje tarp draustinių įsiterpia apsaugos zonos – Daininių, Kirdonėlių, Kojeliškių, Paežerių, Pelenikių, Ripeikių, Šlepečių kaimų apylinkėse, Kirkilų, Užušilių miškai ir Kirdonių bei Medomiškio miškų dalys. Didžiausias šio regioninio parko savitumas – karstinis kraštovaizdis su daugybe karstinių įgriuvų – smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus.Daugiausia jų – Karajimiškių ir Kirkilų apylinkėse, Tatulos slėnyje. Karstinės įgriuvos labai įvairios, vienos taisyklingos, kitos gi sudėtingos konfigūracijos, vienos su ežerėliais, kitos sausos. Lyguminis kraštovaizdis su gausiomis smegduobėmis unikalus ir Europos mastu. Pastaraisiais metais karstiniai reiškiniai ypač suaktyvėjo. Atsiveria naujos smegduobės, pasiglemždamos ne tik medžius, bet ir gyvulius bei pastatus.

Rekreacinė zona – Biržų bei Rinkuškių rekreacinės teritorijos prie Širvėnos ežero, Likėnų kurortas ir Bitniškių miško dalis.

Drąseikių geologinis draustinis (782,5 ha). Išsiskiria karstinio reljefo įvarove, čia daug nevienalaikių uždurpėjusių smegduobių iir jas skiriančių nesukarstėjusio gipso plotų – lėkštų reljefo gūbrių. Daugumoje duobių telkšo vandenio, yra ir didelių vandens sklidinų ežerėlių. Juose rasta reta kerpsamanė – plūduriuojantysis ričiokarpis. Pievose greta smegduobių auga baltijinė gegūnė. Uždurpėjusių, su raistais susijungusių smegduobių itin gausu šiaurės rytinėje draustinio dalyje, netoli Varnupio upelio ir naftotiekio trasos.

Greta yra Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis (89,5ha) su senomis medžių priaugusiomis smegduobėmis ir Skrebiškių alkakalniu – archeologijos paminklu. Ąžuolynėje prieš kelerius metus buvo gerokai praretinti sausi ąžuolai, todėl kai kurių rūšių paukščiai neteko savo vietų ir maisto. Čia rasta 71 paukščių rūšis: didžioji dauguma – įprastos. Peri tik 55 rūšys. Šiame miške labai geros sąlygos uoksiniams paukščiams – peri didieji ir mažieji geniai, juodosios meltos. Ir dar daug kitų paukščių.

Su karstiniais reiškiniais, jų raida susijusios ir Apaščios bei Rovėjos santakos pietrytinėje pusėje, gausu šaltinių ir smegduobių. Galima teigti, jog tai susiję su geologine sandara ir požeminio vandens pertaka iš Rovėjos į Apaščios upę. Į šiaurę nuo Rovėjos plyti nesukarstėję plotai.

Ąžuolyno miške gausu smegduobių, kurių dugne telkšo vanduo, jame atsispindi supantys medžiai. Aukštas reljefas, kalvos, siekiančios 56 m abs. a. ir jas supantys karstiniai akivarai sukuria ypatingą mikroklimatą, kurį būtų galima išnaudoti kaip foną kino filmams. Regis, suburbuliuos aakivaro vanduo ir pasirodys paslaptinga krokodilo akis. Nuo Ąžuolinės miško keliaujant toliau į šiaurę pasieksime vingiuotą Rovėjos upę. Norint patirti technikos amžiaus nesudarkytos upės pirminį grožį, verta paplaukti ja valtele ar bent paklaidžioti vingiais ir duburiuotomis pievomis su gausiomis senvagėmis ir dar neuželgusiais karstiniais akivarais. Rovėjos upe eina Biržų regioninio parko riba, kartu tai yra ir gamtinė dviejų skirtingų kraštovaizdžių riba – gausiai sukarstėjusias ir sužėlusias kairiojo Rovėjos kranto žemes dešinėje jos pusėje keičia karsto nepaliestos lygumos, ištisiniai dirbamų žemių plotai.

Širvėnos kraštovaizdžio draustinyje (487,0 ha) pažymėta užtvanka ir tiltas per Apaščios upę, Astravo dva.ro rūmai. Tokio vandens baseino, kaip Širvėnos ežeras, suformavimas ir užtvankos profilyje atsiradęs požeminio vandens nuotėkio slenkstis negalėjo nepaveikti karsto proceso – užtvankos profilio zonoje ir žemiau šios zonos turėjo suaktyvėti gipso tirpimas.

Iš apsaugos zonų, kurios išsidėsto tarp draustinių, viena įdomiausių vietų, vertų draustinio statuso, yra rytiniu parko pakraščiu, į pietus nuo Drąseikių geologinio draustinio, iki Roliškio ežero nusidriekusi zona. Iš vakarų ją riboja Širvėnos apyežerys. Ruoliškio ir Širvėnos tarpuežerio zona įdomi ne vien senųjų smegduobių virtinėmis ir jas apsaugusiais krūmynais, bet ir pašlapusiomis pievomis, kurias kas rudenį paauksina vešlūs nendrynai, meldai, švendrės.

2. 2. Karstiniai Šiaurės Lietuvos ežerai.

Piečiau esantis Kilučių ežeras žinomas kaip buvusi vienintelė

radinvietė reto Lietuvoje augalo vandens riešuto – agaro, kurio tėvynė – Tolimieji Rytai, Kinija ir Japonija. 1960 m. įkurtas Kirkilų geologinis draustinis (382 ha) apėmė Sodeliškių apylinkės Kirkilų ir Ežerėlių kaimus su gausiomis, dažniausiai vandens užpildytomis smegduobėmis. Įsteigus regioninį parką, draustinio plotas padidintas iki 1137,3 ha. ir pavadintas Kirkilų kraštovaizdžio draustiniu, kuriame saugumos sudėtingų konfigūracijų įgriuvos, Kirkilų (Ilgasis arba Upėgalis) ežeras bei Jonavos (Šilinio) ežerėlis. Čia reljefo abs. aukštis svyruoja nuo 44,5 m iki 53 m. Reljefą savaip formuoja karstinės įįgriuvos, kurių 1 km2 pasitaiko iki 200 ir daugiau. Nemažai karstinių įgriuvų yra 20-35 m ir didesnio skermens, gilios (iki 10 m) vienur susispietusios grupėmis, kitur virtinėmis nutįsusios šiaurės pietų kryptimi ir, susiliesdamos kraštais, sudaro sudėtingus duburius. Giliausias šiauriau Kirkilų ežero 1915 m. įgriuvusios Lydžio duobės ežeriukas – 10,2 m. Kirkilų ežeras susidaręs iš daugiau kaip 30 skirtingo amžiaus ir dydžio smegduobių. Kirkilų ežeras – vienas įdomiausių ir mokslui vertingų objektų. Remdamiesi Geografijos instituto Ežerotyros ir pelkėtyros sektoriaus tyrimų duomenimis, ppateikiame detalesnį jo aprašą. Ežero kranto linija yra 2,48 km ilgio, labai vingiuota, juosia daug kyšulių, pusiasalių, jį daro ežeringo labirinto vaizdą. Prie Kirkilų ežero pietinio kranto nuo 1993 m. veikė hidrologinių matavimų stotis. Kirkilų ežero krantai vienur stačiašlaičiai, todėl ssaulėtą dieną nuo jų žvelgiant po vandeniu galima matyti gelsvo dolomito ir gipso atbrailas, kitur – visai lėkšti.

Kirkilų ežeras ir jo apyežeris su kaimo sodybomis kiekvienam, čia apsilankiusiam, patrauklūs ir įsimintini. Ežeras itin gražus žiemą, kai apsikloja baltomis sniego pusnimis ir pro neužšalusius akivarus vis pučia garą, kuris kyla virš apšarmojusių belapių krūmynų kartu su sodybose pro kaminus kylančiais dūmais. Ežerai smarkiai eutrofizuoti. Tai susiję su didele karbonatų ir sulfatų koncentracija ežerų vandenyje bei gausiu fosforo kiekiu. Botanikos instituto mokslininkų grupė, vadovaujama hab. dr. Ričardo Paškausko, jau gerą dešimtmetį tyrinėja Kirkilų ežero duburių biologinių procesų įvairovę ir atskleidė išskirtinę jų ekologinę struktūrą. Kirkilų (Ilgasis) ežeras pagal Europos Buveinių direktyvą pripažintas kaip unikali tam tikro sierabakterių komplekso ir jų aplinkos BBuveinė.

Kirkilų ežere susiformavo labai jautri specifinė gyvybinė terpė, kurią neatsargi ūkinė veikla (tarša, sintetinių trąšų, biogeninių ir organinių medžiagų prietaka) gali sudaryti, pažeisti būdingą ekologinę pusiausvyrą. Kirkilų draustinio pagrindinis tikslas – išsaugoti didžiausias Lietuvos smegduobes, virtusias ežerais, pelkutėmis, turinčias išskirtinę mokslinę ir mokamąją bei turistinę vertę.

Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis (674,0 ha) yra Apaščios ir Tatulos vandenskyroje. Reljefo absoliutūs aukščiai čia kinta nedaug – nuo 50 iki 53,5 m. ir tik ties Požemio upelio žiotimis nusileidžia iki 44,5 m. Draustinyje kkarstinės įgriuvos turi ryškius kontūrus, apvalainio piltuvo formos, dažnai susispietusios grupėmis ar nusitęsusios grandinėmis, dar besijungian.čios viena su kita. Tokia plačiai žinoma dviguba smegduobė yra ir Karvės ola.

Karvės Ola – karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas respublikinės reikšmės geologinis paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Karvės Ola yra beveik apskrita, piltuviška karstinė smegduobė, kurios gylis apie 12 m. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. Smegduobės dugne yra siaura anga, pro kurią galima patekti į požeminius urvus. Urve yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir požeminis ežeriukas. Bendras urvo praėjimų ilgis siekia apie 50 m. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi. Apie Karvės ola pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti. Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto ssignalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas . nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas. Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio, girdi, ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves. 1975 m. prie Karvės olos buvo pastatytas dailininko J. Varno iš medžio skaptuotas įdomus paminklinis stulpas. 1981 m. pavasarį vilniečiai geologai buvo įrengę medines pakopas nusileisti į Karvės olos dugną, tačiau neprižiūrimos šios pakopos po kelerių metų nunyko kaip ir paminklinis stulpas

Paslaptingos Biržų krašto žemės galmės. Nuo seniausių laikų gamta čia krečia pokštus. Tai vienur, tai kitur įgriūva žemė, atsiranda smegduobės. Skirtingai nei kitur, Biržų rajone gipso ir dolomito klodai yra labai arti žemės paviršiaus, todėl gruntiniams vandenims juos išplovus žemė įgriūna.

Šiaurės – pietų kryptimi lyg nupjautos sienos atsidengia gipso klodai keletoje krūmais apaugusių smegduobių šiauriau Karvės olos, taip pat kitapus Karajimiškio – Kaunių kelio vadinamoji Klevų duobėje. Šiaurinėje Karajimiškio draustinio dalyje yra karstinių – sufozinių įgriuvų plotai. Viena greta kitos yra nedidelės, nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių viduje ir pakraščiuose apsinuogina uolienos kartu su labai sseniai ištirpinto gipsinio dolomito atliekiniu guralu. Gipsą dengia vos keliasdešimties centimetrų storio morenos, o kai kur tik armens sluoksnis. Čia apie 16 ha plotą apimančiame Mantagališkio geodinaminio monitorinio poligone, grunto įslūgimai ir naujos karstinės sufozinės įgriuvos stebimos nuo1994 m. 2003 m. pavasarį šiame plote netoli garsiosios Lapės duobės vienos itin aktyviai atsinaujinančios ir grimzdančios smegduobės, pažymėtos 6 numeriu, vietoje žemė įgriuvo iki 8 m. gylio, – susidarė didžiulis „šulinys“, pavadintas Geologų duobe, tačiau žemės paviršiuje skersmuo nepadidėjo; tik praėjus keliems mėnesiams pasiekė 6 metrus.

Gausybė karstinių – sufozinių smegduobių Karajimiškio kraštovaizdžio draustinyje ir naujų židinių spartus daugėjimas užmina ne vieną mįslę apie šio reiškinio priežastys. Viena priežasčių – gruntinio-karstinio vandens sluoksnio lygio žemėjimas ir padidėjusi jo sezoninio svyravimo amplitudė. Tai gali būti susiję ir su giliau slūgstančio požeminio vandens išsiurbimu Biržų miesto vandentiekiui, o visame rajone – su žemių melioracija. Įtakos galėjo turėti ir kontrastingos klimato sąlygos. Karstinės-sufozinės smegduobės Mantagailiškio ir Karajimiškio apy.linkėse formuojasi ir pagal save generuojančio proceso principą: daugėjant įsmukimo židinių, į požemį patenka vis daugiau atmosferinio vandens infiltracijos greitis, intensyvėja sufozija, gipso tirpinimas. Dar vienas veiksnys – gipso klodo ardymas ir atidengimas, kai veikė Karajimiškio gipso laužykla ir ilgai žiojėjo iškastas dujotekio trasos griovys.

Padaičių geologinis draustinis

(741,7). Šiam draustiniui priskirti ir sukarstėję Šilelio bei Atžalynės miškelių plotai su garsiomis Velniaduobėmis – susijungusiomis dviem 40 ir 50 metrų skersmens smegduobėmis-karstiniais ežerėliais, su gausiomis bebrų gyvenvietėmis ir nukreiptais į smegduobes melioracijos grioviais. Netoliese Naciūnų ežeras.

Užubalių telmoliginis draustinis (142,0 ha). Šiuo metu durpynas neeksploatuojamas, jo vakariniu pakraščiu iki pat Kirkilų tvyro ramybę teikiančios pievos, javų laukai ir pavienės smegduobės.

Durpyno karjerai užlieti, vietomis susidaro gana nemaži atviro vandens plotai. Užubalių durpyne, kur pirminė augmenija buvo sunaikinta eksploatavimo metu, rrastos dvi retos augalų rūšys: baltijinė gegūnė, auganti paprastoji vandens lelija. Durpyno karjerai gausiai apgyvendinti bebrų.

Kirdonių botaninis draustinis (156,25 ha). Jo tikslas – išsaugoti baltamiškio, šlapgirio tipo mišrų, įvairaus amžiaus ir sudėties medyną bei gausią Lietuvos Raudonosios knygos rūšies paprastojo kardelio populiaciją.

Biologinės įvairovės požiūriu Kirdonių miškas yra ytin įdomus ir vertingas; net tris augalų rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai vienintelė rajono vieta, kurioje rasta plaukuotoji jonažolė, paprastasis kardelis ir melsvasis gencionas. Draustinyje veisiasi stirnos, šernai, taurieji eelniai, briedžiai, kiškiai ir kiti mažieji gyvūnai.

Medomiškio botaninio draustinio (58,2 ha) tikslas – išsaugoti etaloninį Mūšos-Nemunėlio lygumos minkštųjų lapuočių medyną bei gausią Lietuvos raudonosios knygos rūšies paprastojo kardelio populiaciją. Iš medžių vyrauja uosiai, ąžuolai, drebulės, baltaksniai, juodalksniai. Gyvūnai – ttaurieji elniai, stirnos, šernai, pastebėta vilkų. Ypatingai gausėja ir didelę žalą paskutiniu laikotarpiu miškui kelia bebrai. Paukščiai – suopiai, vištvanagiai. Pastebėtas ir perintis juodasis gandras.

Tatulos kraštovaizdžio draustinio (1775,5) viena pagrindinių vertybių yra pati Tatulos upė, jos slėnis ir gausios smegduobės. Tatulos dugne daug šaltinių, piltuvo pavidalo duburių bei urvų, jos vaga atidengia arti paviršiaus slūgstančias devono sistemos uolienos.

Tatula – svarbiausia Biržų regioninio parko upė, prasidedanti už pietinės parko ribos, Vabalninko apylinkėse, surenkanti Juodupės, Upytės, Berlės, Ūgės iš pietų pusės, o iš šiaurės – Smardonės vandenis. Jos ilgis – 65 km, baseino plotas – 453 km2. Apie 80% jos baseino ploto yra aktyvaus karsto zonoje. Šiai zonai tenka apie 25 km pačios Tatulos žemupio ruožas, kuriame ir didžiausias ištirpinto ggipso kiekis – vandens bendra mineralizacija siekia 1700-2000 mg/l. Vandens sudėtis ir upės dugne daugelyje vietų apnuogintos gipso bei dolomitinės uolienos turi įtakos ir Tatulos augmenijai.

Vykdydama karsto regiono ekologinį monitoringą Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos darbo grupė, vadovaujama dr. V. Rašomavičiaus, tyrė karstinio kraštovaizdžio upes. Pateikiame svarbiausias jų išvaizdas, apibūdinančias Tatulos ir jos baseino augmeniją. Jos kaip mažos ir gana siauros upės užžėlimui įtakos turi vandens lygis vegetacijos periodu, srovės greitis, vagos apšviestumas. Vandens lygio svyravimai veikė vegetaciją, bbet nedarė įtakos rūšių skaičiui – vis augo tų pačių rūšių augalai.

Upytė – pats ilgiausias Tatulos intakas. Jame užregistruota 18 augalų rūšių. Iš hidrofitų augo tik lūgnė, vandenyje – uodeguonė. Tik upės žemupyje, netoli žiogių, vagoje susiformavę nedideli šiurpyno ploteliai.

Smardonė – pati trumpiausia iš tirtųjų upių, tačiau visiškai atviroje, medžiais neapaugusioje, ištiesintoje, apie 1 km ilgio jos atkarpoje rasta augant 24 augalų rūšių. Trijų rūšių .hidrofitai, ir vandeninės formos uodeguonė upės žiotyse sudarė nemažą sąžalyną.

Ugė. Siauroje (1-2 m pločio) upės vagoje, tik šviesioje atkarpoje, pavieniui augo lūgnė ir kanadinė elodėja, netoli žiogių ant akmenų – hidrofilinė samana – krantinė bukasnapė. Iš viso vagoje ir jos pakraščiuose užregistruota 16 rūšių pavieniui augančių augalų.

Ąžuolpamušio piliakalnis. Štai kaip Regioninio parko kraštotvarkininkė Aldona Stankevičienė apibūdina Ąžuolpamušės botaninį parką: „Tai vieno kilometro ilgio takas, aprėpiantis gamtos ir kultūros vertybes. Takas vingiuoja Ąžuolpamušės piliakalnio šlaitais, Ūgės ir Tatulos upių pakrantėmis. Seniausius laikus mena Ąžuolpamūšės piliakalnis.

Smardonė ir ūksmingas Likėnų gydyklos parkas. Smardonės šaltiniai yra Likėnuose. Šaltinis, esantis už 50 m nuo pirmojo sanatorijos korpuso, panašus į 7 m skersmens, 3 m gylio piltuvą. 1961 m. jo debitas buvo 540 l/s, o per parą – 46 mln. litrų. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. TTačiau 1961 m. nusausinus vietovę, jo galia sumažėjo iki 14 l/s. Šaltinių vandenys durpingoje pelkėje suteka į Smardonės upelį, kuris už 1,5 km nuo kurorto, netoli Černiškių kaimo įteka į Tatulą.

Dėl vandenyje esančių sieros junginių šaltiniai skleidė supuvusių kiaušinių kvapą, todėl upelis ir šaltiniai, o nuo jų ir pati vietovė iki 1938 m. buvo vadinami Smardonės vardu. Šių šaltinių vandeniu žmonės gydėsi jau XVI a. (pirmieji Lietuvoje, mat Druskininkuose – tik XVIII a., Birštone – XIX a. pr.).

Smardonės šaltinis – iš seno žinoma karstinės kilmės versmė, 1985 m. paskelbta geologijos paminklu. Ji dar žinoma Smaronės – 1 vardu, atskiriant nuo 2, 3 ir 4 Smardonės upelio šaltinių. Likėnų parko pakraštyje ties reabilitacijos ligoninės I korpuso, iš karstinio duburio kunkuliuojanti versmė duoda pradžią Smardonės upeliui, kuris įteka į Tatulos upę. Smardonės šaltinis davė pradžią Likėnų kurortui. Taigi Smardonės šaltinis yra dabar mokslo ir poilsio objektas, kurį būtina prižiūrėti, išsaugoti.

Smardonės versmės karstinį duburį šiandien supa mišraus planavimo 12 ha Likėnų parkas, pradėtas kurti 1927 metais. Parkas (15 ha) yra Likėnuose. Mišraus plano parke auga paprastosios pušys, kanadinės tuopos, tųjų alėja. Jau aukšti paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, mažalapės liepos. Ošia Bankso, sibirinės, Vermuto pušys. DDar jaunos dygiosios ir baltosios eglės, europiniai maumedžiai, o sibiriniai jau augaloti. Tarp parko medžių pilkieji kėniai, paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, bukai, gluosniai, amūriniai kamšteniai, uosialapiai, totoriniai klevai, platanalapių – raudonlapės formos atstovai. Gausu įvairių rūšių tuopų: kininių, berlyninių, pilkųjų, balzaminių, kanadinių. Ypač patrauklios glaustašakės kininės tuopos rombiškais lapais, kybančiais ant trumpo lapkočio. Kol kas Lietuvoje žinomi tik vyriškieji jų egzemplioriai, auga penkiose Lietuvos vietose. Drūti žalieji, pensilvaniniai ir paprastieji uosiai. Iš krūmų rutuliška laja čia išsiskiria trilapė ptelija. Medžių ir krūmų rūšių gausa (68), tvarka ir grožiu Likėnų parkas pralenkia ne vieną Respublikos parką. Jame įrengta aikštelių, yra tvenkinys, šaltinių. Parkas ribojasi su naturaliu mišku.

Pabiržės kraštovaizdžio ir architektūros draustinis (130,0 ha). Jis įsteigtas turint tikslą išsaugoti, atkurti bei rodyti lankytojams Pabiržės architektūrinio ansamblio ir buvusių dvarų sodybų kraštovaizdį. Parkas (3,5 ha) yra Pabiržės apylinkėje, Balandiškių kaime. Pabiržė – miestelis. Juoduopės, dirbamų laukų bei gražių apylinkių supamas. Netoli miestelio žaliuoja XIX a. antrojoje pusėje Komarausko įveistas parkas. Jo planas geometrinis. Parke auga 28 medžių ir krūmų rūšys. Prie upelių – trapieji gluosniai. Tarp parko medžių paprastieji bei svyruoklinės formos uosiai, baltosios tuopos, miškinės kriaušės, beržai. Iš egzotų auga Veimuto pušis, 29 sibiriniai maumedžiai, žydi parkuose retokas vijoklinis sausmedis..3. LANKYMOSI REGIONINIAME

PARKE TAISYKLĖS

I. Regioniniame parke galima:

1. Poilsiauti, statyti palapines, kurti laužus tik tam skirtose vietose.

2. Važinėti po draustinius tik keliais, statyti autotransporto priemones tik tam tikslui skirtose aikštelėse, šalikelėse.

3. Uogauti, grybauti, riešutauti laikantys galiojančių taisyklių.

4. Lankytis visuose miškuose, išskyrus privačius, esančius iki 100 m atstumu nuo miško savininko sodybos.

5. Statyti autotransporto priemones prie vandens telkinių tik tam skirtose vietose. Nesant jų, ne arčiau kaip 20 m nuo vandens linijos.

II. Regioniniame parke draudžiama:

1. Kasinėti kapines, piliakalnius, senkapius ir 50 m aplink juos.

2. Teršti iir šiukšlinti aplinką.

3. Laipioti įgriuvų šlaitais ir jios ardyti.

4. Naikinti ir gadinti poilsiaviečių įrangą, informacinius ženklus bei stendus.IŠVADOS

1. Biržų regioniniai draustiniai yra tokie: Karajimiškio, Kirkilų, Širvėnos ir Tatulos kraštovaizdžio draustiniai, Daumėnų, Drąsikių ir Padaičių geologiniai draustiniai, Apaščios ir Upytės hidrografiniai draustiniai, Daudžgirių, Kirdonių, Medamiškio ir Padaičių botaniniai draustiniai, Ąžuolynės botaninis – zoologinis draustinis, Ažubalių telmologinis draustinis, Biržų urbanistinis draustinis ir Pabiržės kraštovaizdžio architektūros draustinis. (Jų aprašymus plačiau pasiskaitykite turinyje). Visi tikrai yra skirtingi ir kažkuo išsiskiria.

2. Biržų regioninio parko kkonservacinę zoną sudaro Biržų pilies kultūrinis rezervatas, ir Biržų regioniniai draustiniai. Gausūs regioninio parko draustiniai saugo geologinę žemės sandarą, tatulos ir kitų šio krašto upių slėnius, Šiaurės Lietuvai būdingą augmeniją ir gyvūniją. Biržų regioninis parkas tikrai yra gražus, didelis ir tturistų pamėgtas.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Linčius A., Narbutas V., 2005, Gamtos ir žmogaus istorijos pėdsakai Biržų krašte.Vilnius.

2. Biržys A., 1932, Lietuvos miestai ir miesteliai. Biržų apskritis. Kaunas.

3. Balčiūnas J., 1995, Nuo Kirdonių iki Biržų. Kaunas.

4. Grabauskas E., 2004, Biržai. Vilnius.

5. Kilkus K., 1977, Karstiniai Šiaurės Lietuvos ežerai. Mūsų gamta. Vilnius.

6. Linčius A., 1990, Lietuvos geologiniai draustiniai. Vilnius.

7. Trečiokas E., 1999, Iš Biržų istorijos. Biržai.

8. Prieiga per internetą 2008-03-27:

9. Prieiga per internetą 2008-03-29:

10. Prieiga per internetą 2008-03-29:

PRIEDAI (skaidrės).