Dirvožemio derlingumas ir užterštumas bei jo poveikis socialinei aplinkai

Įvadas

Mes nuolat per ištisus metus vienokiu ar kitokiu būdu veikiame gamtą. Teršiame vandenis, orą, dirvožemį. Tad, pasitelkę mokslo ir technikos laimėjimus, privalome ją saugoti, protingai ir racionaliai naudoti jos išteklius, galvodami ne tik apie šiandieną ir savo kartą, bet ir apie anūkus, būsimąsias kartas. (Jankevičius K., Stasinas J. Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius: ABO, 2000. Straipsnių rinkinys / Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. ISBN 9986-427-16-9. P. 1)

Kalbant apie aplinkosaugą Lietuvoje iki šiol sisteminių žinių, kurios padėtų specialistams dirbantiems šioje srityje, bbuvo nepakankamai.

Aplinka rūpinasi valstybinės ir visuomeninės organizacijos.

Aplinkosauga remiasi mokslu. Jai ypač svarbios tokios sritys, kaip biologija, miškininkystė, biogeocenolija, dirvotyra, geografija, geologija, chemija, medicina ir daugelis kitų.

Aplinkosaugos turinį sudaro oro, vandens, dirvožemio, žemės gelmių, augalijos, gyvūnijos, landšafto moksliškai pagrįstas, protingas naudojimas ir apsauga. Rūpinimasis oro ir vandens švarumu, dirvožemio derlingumu, miškais, augalijos ir gyvūnijos pasauliu – tai ne kas kita, kaip rūpinimasis žmogaus sveikata, jo darbo, buities, poilsio sąlygomis. O tas pasiekiama, taupiai naudojant žaliavas, energiją, įsisavinant atliekų nneduodančias ar mažai atliekų duodančias technologijas. (p. 1)

Bendras aplinkos apsaugos strategijos tikslas – užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsį, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, optimizuojant gamtonaudą. Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioriteas suteiktas vandens ir oro problemoms spręsti, rreikiamą dėmesį skiriant visiems vandens ir oro apsaugos tikslams bei prioritetiniams tikslams kitose aplinkosaugos srityse. Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos mažinimas jos šaltiniuose ir mažai atliekų duodančių technologijų diegimas. (p. 10)

Švari, vešli, klestinti gamta – svarbiausia žmogaus kūno ir dvasios sklaidos erdvė, pasitikėjimo savimi ir pasauliu garantas. Užteršta gamta naikina žmogaus organizmą, nuskurdina jo dvasinį pasaulį (Kalenda Č. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002. P. 35)

Iš Gitanos kng.

Žmogaus poveikis dirvožemiui

Dirvožemiu yra laikomas viršutinis purusis žemės plutos sluoksnis, susidaręs iš pirminės (gimtosios) uolienos ir gebantis duoti derlių.

Dirvožemio susidarymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurį sąlygoja visas kompleksas gamtinių ir antropogeninių dirvodaros veiksnių. Gamtiniai dirvodaros veiksniai paprastai yra skirstomi į tris pagrindines vveiksnių grupes:

• Fiziniai dirvodaros veiksniai – vėjas, krituliai, temperatūros svyravimai;

• Cheminiai dirvodaros veiksniai – tirpinimas, hidrolizė, hidratacija, oksidacija ir kt;

• Biologiniai veiksniai – mikroorganizmų, augalų, aukštesniųjų gyvūnų veikla. (p. 209)

Be dirvodaros procesų, skatinančių dirvožemio susidarymą, gamtoje pastoviai vyksta ir dirvožemio viršutiniojo sluoksnio ardymas, kuris paprastai vadinamas dirvožemio erozija. Laikoma, kad natūralioji dirvožemio erozija, mūsų gamtinėmis sąlygomis pastebimesnės žalos nepadaro ir tarp natūralių dirvodaros ir erozijos procesų yra nusistovėjęs tam tikras balansas – kiek dirvožemis iš viršaus nuardomas, tiek ar dar ddaugiau dirvožemio susidaro. Natūralioji daugiametė augalija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį stabdant dirvožemio erozijos procesus.

Dažniausiai yra išskiriama natūrali vandens ir vėjo erozija, kuri dažnai yra vadinama defliacija. Prie natūralios geologinės erozijos priskirtinas ir ledynų poveikis, kai užslinkdami ir tirpdami bei atsitraukdami ledynai faktiškai performavo žemės paviršių.

Įsikišus žmogui ir ypatingai sunaikinus daugiametę augaliją, paprastai prasideda antropogeninė arba pagreitintoji erozija, kuri dirvožemiams dažnai padaro didelę žalą.

Be pagreitintos dirvožemio erozijos žmogaus veikla sąlygoja ir kitus neigiamus dirvožemio pokyčius. Visų pirma tai dirvožemi teršimas. Be to nemaži kiekiai dirvožemio plėtojant įvairiapusišką ūkinę veiklą gana dažnai yra paprasčiausiai sunaikinami. Supaprastinta žmogaus poveikio schema pateikta 1 pav.

1. DIRVOŽEMIO GERINIMAS

1.1. Žemės ūkio veikla

1.1.1. Purenimas

1.1.2. Trešimas

1.2. Melioracija

1.2.1. Sausinimas

1.2.2. Kalkinimas

1.2.3. Drėkinimas

2. DIRVOŽEMIO DEGRADACIJA

2.1. Erozija

2.1.1. Mechaninė erozija

2.1.2. Fizinė (vandens ir vėjo) erozija

2.1.3. Cheminė erozija

2.2. Tarša

2.2.1. Vietinė tarša

• Pramonė ir energetika

• Transportas

• Stambios gyvūlių fermos

2.2.2. Pasklidoji tarša

• Ž.ū. veikla (trąšos, pesticidai)

• Rūgštieji lietūs

2.3. Dirvožemio suslėgimas

2.3.1. Rekreacija

2.3.2. Žemės ir miškų ūkio technika

3. TIESIOGINIS DIRVOŽEMIO SUNAIKINIMAS

3.1. Urbanizacija

3.2. Iškasenų gavyba

3.3. Sąvartynai

3.4. Dirbtinių vandens telkinių kūrimas

3.5. Sausinamoji melioracija

1 pav. Žmogaus poveikis dirvožemiams (Juknys R. Aplinkotyros pagrindai I dalis. Kaunas, 2003, p. 212)

Dirvožemio gerinimas

Sparčiai didėjant žmonių skaičiui žemėje, vienu iš pagrindinių žmonijos uždavinių tapo dirvožemio derlingumo didinimas. Kaip matyti iš ppačio dirvožemio apibrėžimo, viena iš svarbiausių dirvožemio savybių yra jo purumas. Tik geros struktūros puriame dirvožemyje gali būti užtikrinamas tinkamas oro, drėgmės ir maisto medžiagų režimas, normali dirvos mikroorganizmų veikla, geros augalų augimo bei vystymosi sąlygos bei aukštas jų derlingumas.

Dirvožemio purumo ir jo struktūros palaikymui naudojamos įvairios agrotechninės priemonės, tačiau svarbų vaidmenį čia vaidina ir mechaninis dirvos purenimas (arimas, kultivavimas ir pan.), kaip viena iš pagreitintos dirvodaros priemonių. Iš kitos pusės, dirvos purenimas gali būti traktuojamas ir kaip antropogeninė priemonė, skatinanti dirvos eroziją. Suarus dirvožemį ir sunaikinus daugiametę augmeniją sudaromos ypatingai palankios sąlygos vandens ir vėjo erozijai. (p. 213)

Vėlesniuose žemdirbystės epochos etapuose, pereinant prie sėslios žemdirbystės, dirvožemiai daugiausia buvo tręšiami organinėmis trąšomis (gyvulių mėšlu). Mėšlas, tai kompleksinė ilgai veikianti trąša, kuriai pamažu mineralizuojantis, augalai aprūpinami ne tik būtinais makroelementais (azotas, fosforas, kalis), bet ir daugeliu mikroelementų. Be to mėšlas tam tikru laipsniu sumažina dirvožemio rūgštingumą, padidina humuso kiekį ir, kaip buvo minėta, gerina dirvožemio struktūrą. Aplinkos požiūriu, tai beabejo, pati tinkamiausia trąša ir pastaruoju metu vis plačiau diegiamų ekologinės žemdirbystės metodų pagrindas.

Šiuolaikinė žemdirbystė grindžiama gamybos mechanizavimu ir chemizavimu. Mineralinės trąšos, viena iš pagrindinių šiuolaikinių dirvožemio derlingumo didinimo priemonių. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vianas kilogramas azotinių trąšų (pagal vveikliąją medžiagą), padidina javų derlių daugiau nei dešimčia kilogramų, o bulvių ir cukrinių runkelių derlių beveik šimtu kilogramų. Tačiau gausus mineralinių trąšų naudojimas daro dirvožemiui ir neigiamą poveikį. Daugelis mineralinių trąšų didina dirvožemio rūgštingumą, tręšiant tik mineralinėmis trąšomis mažėja humuso kiekis, nyksta mikroorganizmai, blogėja dirvožemio struktūra.

Dirvožemio gerinimui, be minėtų agrotechninių priemonių, naudojamos ir specialios priemonės, kurios apibendrintai vadinamos dirvožemio melioracija. Tai dirvožemio sausinimas, kalkinimas, drėkinimas.

Sausinamoji melioracija yra vienas iš efektyviausių būdų perteklingo drėgnumo dirvožemių derlingumui padidinti. Pažeminus gruntinio vandens lygį, pagerėja dirvožemių hidrologinis režimas, aeracija ir struktūra, paspartėja dirvodaros procesai. Laikoma, kad mūsų gamtinėmis sąlygomis nusausintuose plotuose grūdinių kultūrų derlius vidutiniškai padidėja 6-7 cnt/ha, tai yra beveik trečdaliu. Lietuvoje perteklingo drėgnumo dirvožemiai sudaro apie 55 % visų žemės ūkio naudmenų. Per kelis intensyvios melioracijos dešimtmečius buvo nusausinta apie 80 % perteklingo drėkinimo dirvožemių (beveik 3 mln. Ha), kas be abejo davė didelį ekonominį efektą.

Tačiau tokia totalinė sausinamoji melioracija sukėlė ir nemažai aplinkos problemų. Realizuojant Lietuvos sąlygoms nepritaikytus stambaus masto melioracijos projektus, buvo iškirsta dešimtys tūkstančių hektarų nedidelių, bet sverbią ekologinę reikšmę turinčių miškelių, ištiesintos ir kanalais paverstos beneik 80 % mažųjų Lietuvos upių, nukelta per 115 tūkstančių vienkiemių ir sunaikinti sodybų želdiniai. Nemažoje Lietuvos dalyje įsivyravo

20-50km² melioruotos plynės, primenančios stepių kraštovaizdį. Tai padarė ne tik didžiulę žalą Lietuvos kraštovaizdžiui, bet ir sumažino šių teritorijų ekologinį stabilumą, suaktyvino vandens ir vėjo erozijos procesus.

Dirvožemio kalkinimas yra efektyvi rūgščių dirvožemių gerinimo priemonė. Pakalkinus rūgščius dirvožemius pagerėja jų agrocheminės savybės, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, pagerėja maisto medžiagų įsisavinimas. 1965 1990 metais Lietuvoje kasmet buvo pakalkinama 150-200 tūkst. ha rūgščių dirvų. Nuo 1990 metų dirvožemio kalkinimas nebevykdomas ir, kaip rodo Agrocheminių tyrimų centro tyrimų duomenys, anksčiau dirbtinai nurūgštintų dirvų rūgštingumas ppalaipsniui pradeda atsistatyti.

Daugelyje pasaulio regionų drėgmės stoka yra svarbiausias dirvožemių derlingumą ribojantis veiksnys. Dirbtinis dirvožemių drėkinimas, kaip ir visos antropogeninės dirvožemio derlingumo didinimo priemonės, turi ir tam tikrų neigiamų pasekmių – svarbiausia iš jų dirvožemio druskėjimas. Gruntiniai vandenys sausringuose pasaulio regionuose pasižymi gana dideliu druskingumu. Periodiškai gausiai drėkinant dirvožemį, drėgmė pasiekia gruntinį vandenį ir jai garuojant molekulinio vandens sukibimo dėka gruntinis vanduo dirvožemio kapiliarais pasiekia dirvos paviršių. Vandeniui išgaravus, druskos pradeda kauptis dirvos paviršiuje ir dirvožemio derlingumas pradeda sparčiai mmažėti. (p. 215)

Dirvožemio degradacija

Kaip matyti iš 1 paveiksle pateiktos schemos, prie dirvožemio degradacijos žmogus prisidėjo ir prisideda žymiai labiau ir įvairiapusiškiau nei prie jo gerinimo. Antropogeninė (pagreitintoji) dirvožemio erozija yra vienas iš rimčiausių dirvožemio degradacijos procesų.

Mechaninė dirvožemio eerozija prasideda kartu su dirvožemio įdirbimu. Didžiausią žalą ji padaro regionuose su stipriau išreiktu reljefu, kai ariant žemę ji perstumiama šlaitu žemyn. Suarus dirvą ir sunaikinus daugiametę augaliją, labai sustiprėja fizinė – vandens ir vėjo erozija. Be žemės ūkio veiklos prie stiprios mechaninės dirvožemių erozijos žmogus prisideda statydamas pastatus, tiesdamas kelius, įvairias komunikacijas ir pan., kai galinga technika gana didelėje teritorijoje aplink statomus ar tiesiamus objektus dirvožemio paviršinį sluoksnį suardo bei sumaišo su pirmine uoliena.

Vandens erozija, tai paviršinio derlingojo dirvožemio sluoksnio nuplovimas. Ji taipogi intensyviausiai pasireiškia stipriau išreikšto reljefo sąlygomis. Prie vandens erozijos pagreitinimo žmogus labiausiai prisideda sunaikindamas miškus ir daugiametę žolinę augmeniją. Vandens erozija yra Lietuvoje labiausiai paplitusi dirvožemio erozijos forma. Prie dirvožemių erozijos procesų pagreitinimo nemažai prisidėjo ssausinamoji melioracija, kai realizuojant stambaus masto sausinimo projektus buvo sunaikinti dideli plotai miškų ir kitos daugiametės augmenijos.

Vėjo erozija (defliacija) – tai paviršinio dirvožemio sluoksnio nupustymas. Didžiausią pavojų šis fizinės erozijos tipas kelia stepių ir pusdykumių regionams. Ypatingai vėjo erozija sustiprėja suarus šių regionų žemes. Nemažai prie vėjo erozijos pagreitėjimo prisideda ir per intensyvi ganiava. Jau žemdirbystės epochos pradžioje miškų išnaikinimas ir per intensyvus žemės dirbimas bei ganiava sąlygojo vėjo erozijos ir dirvožemio degradacijos suintensyvėjimą bei dykumų išplitimą didžiuliuose Šiaurės AAfrikos ir Vidurinės Azijos regionuose. Lietuvoje vėjo erozija nėra labai paplitusi.

Cheminę dirvožemio eroziją skatina per intensyvus mineralinių trąšų naudojimas ir rūgštieji lietūs. Rūgštesnėje terpėje žymiai sparčiau vyksta maisto medžiagų išplovimas ir mažėja dirvožemio derlingumas. Suintensyvėjus dirvožemio išplovimo procesams, paspartėja ir vandens telkinių tarša bei eutrofikacija.

Dirvožemio tarša pagal savo mastus skirstoma į vietinę (lokalinę) ir pasklidusiąją. Kaip matyti iš 1 paveikslo, pagrindiniai vietiniai dirvožemio taršos šaltiniai pramonė, energetika, transportas ir žemės ūkio veikla (gyvulininkystė).

Iš pramonės ir energetikos objektų (stacionarūs taršos šaltiniai) į orą patenka ne tik dideli kiekiai anglies, azoto ir sieros oksidų, kurie sąlygoja regionines ir pasaulines aplinkos problemas, bet ir nemažai sunkiųjų metalų bei kitų toksinių medžiagų. Apie pramonės centrus ir miestus dirvožemiuose dažnai randamos padidintos sunkiųjų metalų (cinko, vario, nikelio, chromo, mangano, švino) koncentracijos. Kai kurių Vakarų ir Centrinės Europos pramonės, ypač metalurgijos, centrų poveikio zonose keliolikos kilometrų spinduliu dirvožemiai taip stipriai užteršti sunkiaisiais metalais, kad augalininkystės produkcija ne tik stipriai sumažėjusi, bet ir netinkama maistui.

Didelį neigiamą poveikį dirvožemiams daro transportas, ypatingai autotransportas. Pakelėse randamos padidintos švino, kadmio, cinko, vario bei benz(a)pireno koncentracijos. Didžiausios teršalų koncentracijos paprastai aptinkamos 5-15 m. atstumu nuo kelio, tačiau didelių automagistralių poveikis dirvožemiams dažniausiai jaučiamas iki 100-150 m., o kkai kuriais atvejais net 200-300 m. atstumu nuo kelio. Uždraudus Lietuvoje naudoti šveningą benziną, pakelių tarša sumažėjo, tačiau pakelių dirvožemiuose susikaupę dideli šio toksiško metalo kiekiai dar ilgai darys neigiamą poveikį netoli kelio augantiems augalams ir kaupsis jų audiniuose. (p. 218)

Žemės ūkis apima 1/3 visos sausumos ir yra pagrindinė žmonijos veiklos priemonė, glaudžiai susieta su gamta. Nuo to, kaip jis bus vystomas, priklausys artimiausia žmonijos ateitis. Jokia kita ūkio šaka neapima tiek daug mūsų Žemės floros ir faunos ekosistemų. Agresijos prieš gamtą augimas žemės ūkyje prasidėjo paėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio pabaigoje. Iškilo dirvožemio, šio pagrindinio gyvosios gamtos ir žmogaus, egzistavimo šaltinio, visiškos degradacijos pavojus. Norint to išvengti reiktų pereiti pre tausojančios arba subalansuotosios plėtros žemdirbystės sistemos. XXI amžiaus žemdirbystė neišvengiamai turės būti tausojanti. (iš interneto) 2 pav. pateikiami kai kurių Europos šalių organinės žemdirbystės plotai.

///////?????????????????????///

Didžiausias žemės ūkio lokalus dirvožemio taršos šaltinis yra stambios gyvulių fermos. Pagrindinė tokių gigantiškų fermų problema – didžiuliai kiekiai srutų ir mėšlo. Mėšlas iš fermų šalinamas vandeniu ir susidaro ypatingai dideli kiekiai taip vadinamo skysto mėšlo. Šviežias mėšlas ir srutos yra labai toksiški, prieš naudojant juos dirvų tręšimui pagal technologinius reikalvimus jie turi būti tinkamai apdorojami.

Dirvožemiai aplink fermas sparčiai tampa hipeeutofikuotais, vietomis arčiau ššių fermų iš viso niekas nebegali augti, o ir augančiose žemės ūkio kultūrose kaupiasi neleistini nitratų kiekiai. Be to azoto junginiai iš dirvožemio sparčiai migruoja į gruntinius ir paviršinius vandenis.

Pasklidusios dirvožemių taršos pagrindiniai šaltiniai yra du – žemės ūkio veikla ir rūgštieji lietūs (1 pav). Dirvožemio tręšimas, ypač tręšimas mineralinėmistrąšomis, gana dažnai virsta dirvožemio arba vandens teršimu.

Kadangi azotinės trąšos yra palyginti labai tirpios, gausiau jomis tręšiant augalai gana dažnai nespėja įsisavinti viso su trąšomis įterpto azoto ir nemaža jo dalis išplaunama į gruntinius bei paviršinius vandenis ir prisideda priejų užterštumo ir eutrofikacijos. Mineralinių fosforo ir kalio trąšų žaliavoje yra įvairių sunkiųjų metalų, kurių tam tikra dalis patenka į pagamintas trąšas.

Kaip matyti iš 1 lentelėje pateiktų duomenų, sunkiųjų metalų koncentracijos Lietuvos dirvožemiuose dažniausiai yra 5-10 kartų mažesnės už didžiausią leistiną kiekį (DLK). (p. 219)

1 lentelė

Sunkiųjų metalų vidutinės koncentracijos

Lietuvos dirvožemiuose (1998)

(Juknys. R. Aplinkotyros pagrindai I dalis. Kaunas, 2003, p. 219)

Koncentracija, mg/kg

Gylis, cm Chromas Kadmis Švinas Nikelis Varis Cinkas

0-20

20-40

40-60

DLK 9,4

10,2

13,0

50,0 0,48

0,47

0,48

5,0 10,8

11, 3

10,5

32,0 9,3

10,7

12,6

50,0 5,4

6,0

7,1

40,0 27,9

27,9

26,8

150,0

Iš pateiktų duomenų taipogi matyti, kad sunkiųjų metalų koncentracijos įvairiame

gylyje skiriasi palyginti nedug.

Kitas svarbus su žemės ūkio veikla susijęs dirvožemio taršos šaltinis yra žemės ūkio chemikalų, naudojamų kovai prieš piktžoles, kenkėjus bei ligas ir apibendrintai vadinamų pesticidais, naudojimas. Per pastarąjį dešimtmetį jų naudojimas labai sumažėjo ir dabartiniu metu pasticidų sunaudojama tik apie 0,5 kg/ha. Be to labai pagerėjo naudojamų pesticidų kokybė ir dauguma jų per porą savaičių po panaudojimo praranda savo toksiškumą suskyla į nekenksmingas medžiagas – vandenį, amonį, nitratus, anglies dioksidą.

Rūgštieji lietūs yra tipingas pasklidusios dirvožemio ttaršos šaltinis. Padidinti rūgštingumo krituliai, patekę į paviršinius dirvožemio sluoksnius ne tik padidina jų rūgštingumą, bet ir suaktyvina katijonų (Ca, K, Mg ir kt.) išplovimą, padidina sunkiųjų metalų aktyvumą, skatina toksinių aliuminio junginių susidarymą.

Nors dauguma Lietuvos dirvožemių nėra labai karbonatingi, tačiau kol kas nėra užfiksuota žymesnių jų rūgštėjimo pokyčių. Kaip matyti iš 3 paveiksle pateiktų duomenų, per pastaruosius penkiolika metų Lietuvos dirvožemių rūgštingumas pakito nežymiai. Šiek tiek padidėjo sąlygiškai rūdščių dirvožemių, bet padidėjo ir sąlygiškai šarminių (ph>6,5) dirvožemių.

///////////////////////////////////////////////////////////////////

////////////////////

////////////////////////////////

Viena iiš dirvožemio degradacijos formų yra dirvožemio suslėgimas. Daugiausia suslėgtų dirvožemių yra intensyvios reakcijos, tai yra intensyvaus žmonių poilsio vietose. Priemiesčių miškų dirvožemiai labiausiai kenčia nuo jų sutrypimo ir suslėgimo. Suslėgtų dirvožemių struktūra yra suardoma ir į juos beveik nebepatenka oras. AAugalų augimo sąlygos tokiuose dirvožemiuose yra žymiai prastesnės, sumažėja jų produktyvumas, o dalis augmenijos iš viso išnyksta.

Tiesioginis dirvožemio sunaikinimas

Dėl įvairiapusiškos žmogaus veiklos nemaža dalis derlingų dirvožemių yra iš viso sunaikinama. Daugiausia prie to prisideda vis intensyvėjantys procesai, iškasenų gavyba, užtvankų statymas ir dirbtinių vandens telkinių kūrimas, sausinamoji melioracija. Nemažai dirvožemių sunaikinama ir rengiant sąvartynus. (p. 221)

Pagal apytikrius vertinimus vykstant intensyviai urbanizacijos plėtrai (miestų ir gyvenviečių augimas, kelių ir geležinkelių tiesimas ir kt.) pasauliniu mastu kasmet sunaikinama per milijoną hektarų dirvožemių. Lietuvoje pastaraisiais metais urbanizacijos procesai gerokai suintensyvėjo ir kasmet naujai užstatoma per 20 tūkst. ha teritorijos.

Iškasenų gavybos karjerams įrengti taipogi sunaikinami nemaži dirvožemio plotai. Be to, kasant naudingąsias iškasenas, į paviršių iškeliami ir dideli kiekiai netinkamų augalams aaugti ar net toksiškų gruntų. Lietuvoje bendras karjerų plotas sudaro per 30 tūkst. ha. Kadangi dauguma šių karjerų yra apleisti ir palyginti negilūs, artimiausiu metu teks skirti nemažai dėmesio ir lėšų jų rekultivavimui.

Statant hidroelektrines ar kitaip patvenkiant upes yra paskandinami didžiuliai žemės ūkio naudmenų ir miškų plotai. Be to, pakėlus vandens lygį, gana didelių aplinkinių teritorijų dirvožemiai pradeda pelkėti. Ypatingai dideli plotai yra užliejami patvenkiant lygumų upes, taip sunaikinant ne tik dirvožemius, bet ir kitus vertingus gamtinius komponentus.

Sausinamoji mmelioracija su atvirų rinktuvų (kanalų) sistema taipogi sunaikina didelius dirvožemio plotus. Beveik antra tiek, nei kanalų plotas dirvožemio sunaikinama iškeliant pirmines uolienas į žemės paviršių ir ją paskleidžiant šalia kanalų.

Siūlymai dirvožemio kokybės apsaugai.

Siūloma parengti užterštų teritorijų valymo programą, nurodant teritorijų valymo eiliškumą, parenkant reikiamas technologijas, numatant finansavimo šaltinius. Savivaldos institucijos turėtų parengti savo užterštų teritorijų valymo programas. Reikia nustatyti leidžiamas naftos ir jos produktų koncentracijos dirvožemyje normas, numatant ir išvalyto dirvožemio tolesnio naudojimo galimybes.

Ateityje, didėjant trąšų, pesticidų ir kitų chemikalų naudojimui žemės ūkyje, reikės sukurti efektyvią pavojingų medžiagų ir gaminių kontrolės sistemą. Rekomenduojama parengti ir įgyvendinti stambiųjų gyvulininkystės kompleksų rekonstrukcijos projektus, diegiant pažangias atliekų surinkimo, šalinimo ir naudojimo technologijas. Viena svarbiausių krypčių dirvožemio taršos prevencijos srityje – naftos produktų naudojimo, saugojimo ir pervežimo priemonių kokybės gerinimas. (p. 11)

Neturint pakankamai gamtos išteklių savo šalyje, labai svarbu nustatyti veiksmų prioritetus aplinkos apsaugos srityje, pasirinkti jų nustatymo kriterijus.

Dera pasakyti, kad šiandieninė aplinkos valstybinio valdymo sistema yra efektyvi. Žinoma, ji nėra nekintanti; ji nuolat tobulinama, atsižvelgiant į aplinkos apsaugai keliamus naujus uždavinius bei siekiant, kad šios sistemos darbas būtų dar efektyvesnis, operatyvesnis, kad struktūra visada atitiktų valdymo institucijoms keliamus reikalavimus. (Jankevičius.p. 27) (iš biblės kng)

Pats ekologinių problemų turinys bbei pobūdis yra toks, kad jos pirmiausia nepaprastai suatualina ateities klausimą. Problema kyla ne vien dėl to, kad gilėjant ekologinei krizei, žemėje gali nelikti ekologinės nišos pačiai žmonių giminei (Kalenda, p. 199).

Naudoti ir cituoti informacijos šaltiniai