Ekologijos referatas

TURINYS

ĮVADAS 2

OZONAS. TEIGIAMA IR NEIGIAMA JO REIKŠMĖ 3

STRATOSFEROS OZONAS 4

VAISTAI IŠ ORO 7

LIETUVOS ORO BASEINO BŪKLĖ 8

ORO TARŠA IR APSAUGA LIETUVOJE 10

ATMOSFEROS APSAUGA 11

IŠVADOS 13ĮVADAS

Šiandien pasaulio didžiausios ekologinės problemos – tai šiltnamio efektas, rūgštūs lietūs, kenksmingos dujos, ozono sluoksnio nykimas ir daugelis kitų, kurių problematika yra labai svarbi. Nuo šių problemų sprendimų priklauso mūsų pačių bei mūsų vaikų likimai.

Mūsų tyrinėjama tema, ozono sluoksnio nykimas ir priemonės jo nykimui mažinti, yra labai opi šiandieniniame pasaulyje. Daugelis žmonių yra girdėję apie šią artėjančią pasaulio katastrofą, kurios atėjimo nelaukia niekas. Ozono ssluoksnio svarba aptariama tolesnėse referato dalyse.

Ozono sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km aukštyje virš žemės paviršiaus. Ozono sluoksnis yra tarsi šarvas, kuris saugo žemę nuo biologiškai labai aktyvių 200 – 400 nm bangos ilgio saulės ultravioletinių spindulių. Ši radiacija yra žymiai pavojingesnė už gama spindulius (vertinant sugertos energijos vienetui). Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei mažėja ozono sluoksnis. Čia galioja netiesinė priklausomybė: bendram ozono kiekiui atmosferos stulpe sumažėjus keliomis dešimtimis procentų, biologinis poveikis didėja kelis ar net kkeliasdešimt kartų. Todėl vis daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės ūkio kultūrų derliai.OZONAS. TEIGIAMA IR NEIGIAMA JO REIKŠMĖ

Deguonis atmosferoje atlieka svarbų vaidmenį, nesisiejantį su kvėpavimu. Aukštai eesančiuose oro sluoksniuose, vadinamojoje stratosferoje, 15 – 40 km aukštyje, viešpatauja tokios sąlygos, kad dalis deguonies yra ne paprasto deguonies (O2), bet ozono (O3) pavidalu. Stratosferinis ozono sluoksnis sutrukdo ultravioletiniams saulės spinduliams pasiekti žemės paviršių. Jeigu nebūtų apsauginio ozono sluoksnio, daugelis gyvybės žemėje formų tikriausiai negalėtų egzistuoti, nes ultravioletiniai spinduliai gali pažeisti organizmo audinius. Mūsų oda įdega irgi dėl to, kad šiek tiek ultravioletinių spindulių vis dėlto pasiekia žemės paviršių. Tiems, kurie labai mėgsta saulės vonias, gresia odos vėžys.

Mokslininkai spėja, kad dabar stratosferinis ozono sluoksnis plonėja: kai kurie ilgaamžiai oro teršalai, patekę į stratosferą, skaldo ten esantį ozoną. Iš tų teršalų svarbiausi yra freonai, kurie naudojami šaldytuvų, putoplastų gamyboje, elektronikos pramonėje ir kt.

Ozono sluoksnis yra tarsi šarvas, kuris saugo žemę nnuo biologiškai labai aktyvių 200 – 400 nm bangos ilgio saulės ultravioletinių spindulių. Sumažėjus ozono sluoksniui, žemės paviršių pasiekiančio ultravioletinio spinduliavimo intensyvumas vidutinėse platumose padidėtų 2%, o tai jau galėtų turėti rimtų globalinių pasekmių.

Stratosferinio ozono sluoksnio nereikia painioti su padidejusia ozono koncentracija žemės paviršiuje, industrializuotose pasaulio šalyse. Žemės paviršiuje esantis ozonas – tai dažniausiai oro teršalas, kuris, veikiant saulės šviesai, susidaro azoto oksidais ir angliavandeniliais užterštame ore. Šiuos teršalus daugiausia išmeta automobilių transportas. Didelė ozono koncentracija kenkia augalams, gyvūnams ir mmedžiagoms. Ozonas tikriausiai yra pagrindinė sudedamoji vadinamojo fotocheminio smogo dalis. Pavyzdžiui, Kalifornijoje šis smogas sukelia didelių problemų. Manoma, kad padidėjusi ozono koncentracija yra viena iš priežasčių, kodel Europoje ir JAV nyksta miškai.

Žemės atmosfera ir anksčiau (prieš keliolika ar keliasdešimt mln. metų) turėjo, ir dabar turi panašią erdvę. Ją sudaro keturi pagrindiniai vertikalūs sluoksniai, vadinami sferomis: troposfera, stratosfera, mezosfera ir termosfera. Vieną sferą nuo kitos skiria pereinamieji sluoksniai – pauzės, kuriose temperatūra mažai keičiasi.

Sratosfera – virš troposferos prasidedantis labai svarbus žemės gyvybei atmosferos sluoksnis. Viršutinė stratosferos riba yra apie 50 – 55 km nutolusi nuo žemės paviršiaus. Žemutiniame stratosferos sluoksnyje oro temperatūra yra gana pastovi – apie -500 C. Maždaug nuo 25 km aukščio ji pradeda didėti, o ties riba su mezosfera pasiekia 00C. Oro sudėtis troposferos ir stratosferoje yra panaši, tik stratosferoje mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio. Kylant aukštyn oro tankis sparčiai mažėja, slėgis krinta. Stratosferoje gyvybė negali egzistuoti dėl šalčio ir žemo slėgio. Ozono esama visoje stratosferoje, tačiau didžiausia jo koncentracija aptinkama 20 – 25 km aukštyje nuo žemės paviršiaus. Tas sluoksnis dažnai vadinamas ozonosfera. Ozono molekulės gali sugerti ultravioletinius spindulius, todėl ozono sluoksnis tarsi skydas saugo žemę nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių, švelnina jos aplinką. Jeigu nnebūtų apsauginio O3 sluoksnio, daugelis gyvybės formų žemėje negalėtų egzistuoti, nes ultravioletiniai spinduliai pažeidžia organizmo audinius. Be to, stratosfera sulaiko nuo žemės atsispindėjusius infraraudonuosius spindulius, saugodama ekosferą nuo didelių temperatūsros svyravimų. Ozono storis stratosferoje Lietuvos geografinėje platumoje, t.y. visą stratosferos ozoną suspaudus į vientisą sluoksnį, būtų 3 – 4 mm.

Įvairių šalių monotoringo stočių stebėjimai rodo, kad nuo XX a. 8 dešimtmečio vidurio ozono sluoksnis paplonėja vidutiniškai po 0,3 – 0,5 % kasmet. Nustatyta, kad žemės ūkio augalams, miškams bei visiems sausumos gyvūnams, neišskiriant ir žmogaus, iškyla grėsmė dėl plonėjančio ozono sluoksnio stratosferoje ir didėjančios ozono koncentracijos .požeminiame troposferos sluoksnyje. Plonėjantis ozono sluoksnis sudaro sąlyga didėti ultravioletinės β spinduliuotės intensyvumui prie žemės paviršiaus. Ultravioletiniai spinduliai gali sukelti nepageidaujamus reiškinius ne tik augalijai, miškams, bet ir žmogui, ypač melanomos ir kt. Piktybinių navikų pavojų. Kadangi mūsų planetą nuo žalingų ultravioletinių spindulių saugantis ozono sluoksnis yra suplonėjęs, nepridengta oda nuolat yra atakuojama ne tik spindulių, kurie suteikia jai norimą rusvą spalvą, bet ir tokių, kurie gali ją pažeisti. Ilgiausios bangos UV spinduliai skatina melanino gamybą odoje, o kitų dviejų grupių spinduliai veikia intensyviau, jie ardo viršutinių odos sluoksnių baltymus, gali sukelti odos raudonę, tapti net vėžio priežastimi.STRATOSFEROS OZONAS

Atmosfera spinduliavimo sugėrimo atžvilgiu būdinga ttuo, kad juo didesnis dujų kiekis atmosferoje, tuo mažesnis jų vaidmuo radiacijos sugėrimui. Deguonis, kurio atmosferoje yra 20%, radiacijos sugėrime vadina labai mažą vaidmenį. Vandens garų atmosferoje yra tik 2%, tačiau jie spindulių sugeria labai daug. Angliarukstes yra 0,02%, ir ji labai stipriai sugeria spinduliavimą. Pagaliau vienas stipiriausių radiacijos sugėrėjų – ozonas, sudaro vos tiktai 0,000002% visos atmosferos tūrio. Prie žemės paviršiaus ozono yra labai mažai (vasarą – 0,000007%, žiemą – 0,000002%).

Svarbiausias ilgųjų bangų žemės radiacijos sugėrėjas prie žemės paviršiaus yra vandens garai. Visos teorijos, liečiančios radiacijos pusiausvyrą stratosferoje, iki paskutinių laikų rėmėsi nuomone, kad svarbiausias sugėrėjas yra vandens garai. Tačiau paaiškėjo, kad vandens garų vaidmuo stratosferoje yra nežymus, lyginant su kt. dujų vaidmeniu. Iki paskutinių laikų nepavykdavo nustatysi stratosferos vandens garų kiekio. Del stratosferos žemos temperatūros buvo manoma, jog ten vandens garų kiekis yra arti prisotinimo, tačiau kai pavyko surasti pakankamai tikrus metodus vandens garams išmatuoti, pasirodė, kad vandens garų stratosferoje daug kartų mažiau negu buvo manyta. Todėl reikėjo daryti išvadą, kad stratosferoje ne vandens garai, o kitos dujos sudaro sąlygas radiacijos pusiausvyrai. Ozonas – triatominis deguonis, kuris stipriai sugeria infraraudonąją spektro dalį. Žemės išspinduliavimas, vandens garų nesugeriamas, pereina per troposferą ir patenka į stratosferą, kur jį sugeria

ozonas. Jeigu troposferoje pagrindinis energijos sugėrėjas yra vandens garai, tai stratosferoje jį pakeičia ozonas. Kuo didesnis ozono kiekis stratosferoje, palyginti, su vandens garais, tuo aukštesnė stratosferos temperatūra.

Skiriamos stratosferos dalys: žemutinis sluoksnis su didele tamperatūrine inversija ( nuo 7 – 8 iki 40 km), vidurinė stratosfera (40 – 60 km), būdinga savo aukšta temperatūra, ir viršutinė stratosfera (60 – 80 km) – sluoksnis, kur kylant aukštyn temperatūra krinta.

Žemutinis sluoksnis tai izoterminis sluoksnis, nežymaus temperatūros pakilimo (iki 50 C). Aukščiausiems radiozondų ppakilimams (iki 38 km) nepavyko pramušti šitos izotermijos. Pagal teoriją, pastovi šio sluoksnio temperatūra susidaro dėl radiacinės pusiausvyros ozonui sugeriant žemės ir pačios atmoesferos spinduliavimą. Žemutinėje stratosferoje radiacijos pusiausvyrai išaiškinti, pakanka, kad ozonas sugeria ilgabanges žemės ir atmosferos radiacijas. Oro sluoksnis, kur ozonas sugeria trumpuosius ultravioletinius spindulius, turėtų būti šiltesnis.

Žemutinė stratosfera neįšyla, tai paaiškinama vidurinėje stratosferoje. Jeigu visą ozoną, kuris sugeria ultravioletinius saulės spindulius, surinktume ir patalpintume normaliame slėgyje ir temperatūroje, jis turėtų sudaryti visą žemę gaubiantį 0,3 cm sstorio sluoksnį.

Bet žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ozono labai nedaug. Jo kiekis ties žemės paviršiumi lygus 0,000001%. Šitokio ozono kiekio neužtenka tokiai spindulių absorbacijai, kokia iš tikrųjų vyksta. Todėl kylant aukštyn, ozono kiekis didėja. Trumpiausias žemės paviršių pasiekiančios bangos ilgis keičiasi priklausomai nnuo saulės aukščio virš horizonto. Esant saulei aukščiau, jos spindulių spektras tartum pailgėja į trumpųjų bangų pusę, o esant žemiau – patrumpėja.

Tyrimais (atlikti 1920 – 1930 m.) nustatytas vidutinis ozono sluoksnio aukštis nuo 40 iki 50 km virš žemės paviršiaus. Mūsų šimtmečio penktasis dešimtmetis davė tikslesnių žinių apie ozoną. Visa eile tiesioginių matavimų pakylant stratostatais, pavyko išmatuoti ozono kiekį iki 20 km aukščio. Be to, buvo patobulinti optiniai metodai nustatyti ozono sluoksnio aukščiui. 1941 m. Strongo tyrinėjimai davė tikslesnių žinių. Jis ozono pasiskirstymo aukštį nustatinėjo tyrinėdamas, kaip ozonas sugeria (10 mikronų juostoje) saulės ultravioletinius ir tuo pačiu metu infraraudonuosius spindulius. Strongas priėjo išvadą, kad daugiausia ozono yra 25 km au.kštyje ir nežymiai mažėja iki 50 km aukščio. Taigi tarp 20 iir 50 km aukščio galima laikyti vienodos ozono koncentracijos sluoksniu.

Ozonas atmosferoje yra pasiskirstęs. Ozono susidarymui reikalingas atominis deguonis. Bet bandymai rodo, kad žemutiniuose atmosferos sluoksniuose deguonis yra molekulių O2 pavidalo. Ozonas stratosferoje rodo, kad ten vyksta deguonies O2 disociacija į atomus O. Ozonas susidaro, matyt, 20 – 35 km sluoksnyje, bet kadangi ten temperatūra labai žema (-350 C), tai disociacijai reikalingas pašalinis energijos šaltinis – ultravioletinė saulės radiacija. 0,130 – 0,185 mikronų bangos ilgio saulės radiacija yra deguonies O2 sugeriama iir disocijuoja jį į atomus, sudarydama palankias sąlygas ozonui gamintis. Kadangi ozonas yra 15 – 60 km sluoksnyje, tai ši radiacija siekia iki 30 km aukščio. Radiacija yra sugeriama ozono ir sukelia jo molekulių disociaciją. Tarp šių dviejų procesu turi būti pusiausvyra.

Viršuje ozono sluoksnis apribotas, nes dideliame aukštyje intensyvi radiacija iš karto suskaldo kiekvieną naujai susidariusią ozono molekulę. Be to, deguonis dideliame aukštyje beveik visas disocijuotas ir beveik nėra molekulių O2. Spinduliams pereinant žemesniuosius sluoksnius, bangos ilgio radiacijos intensyvumas dėl sugėrimo susilpnėja, ir ozono molekulių susiskaldymas smarkiai sumažėja – ozono kiekis auga, bet žemiau gulinčiuose sluoksniuose pradeda mažėti atominio deguonies kiekis, nes dėl atmosferos sugėrimo sumažės ir radiacija, sukelianti jo susidarymą. Deguonies atomų kiekio sumažėjimas sustabdo ozono susidarymas. Tuo būdu ozonas turi būti apribotas šiuo sluoksniu.

Pagal naujausius tyrinejimus, bendras ozono kiekis atmosferoje nėra pastovus, jis svyruoja priklausomai nuo laiko, periodiškai arba neperiodiškai, o taip pat keičiasi priklausomai nuo geogr. Pločio. Ozono kiekis keičiasi metų būvyje: daugiausia jo pavasarį, mažiausia – rudenį. Bendras ozono kiekis šiaurėje didesnis negu pusiaujyje. Ties pusiauju jis minimalus ir mažai svyruoja priklausomai nuo laiko. Šie svyravimai čia vyksta maždaug 0,2 cm sluoksnio – ekvivalento ribose. Viso žemės rutulio ozono kiekis svyruoja 0,15 – 0,45 cm sluoksnio –– ekvivalento ribose.

Ozono sluoksnio storis matuojamas dobsonais. Vidutinis normalus ozono kiekis yra apie 300 dobsonų. Jis atitinka ozono sluoksnio 3 mm storį, esant normaliam 1 atmosferos slėgiui Lietuvos platumoje daugiausia ozono būna pavasarį ( kovo – balandžio mėn.) – iki 400 dobsonų, mažiausia – rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) – iki 200 dobsonų.

1 lentelė. Sezoninė stratosferos ozono kiekio kaita įvairiose platumose (1957 – 1969 m.)

Pagrindinis ozono šaltinis – ekvatorinių platumų stratosfera. Iš čia ozonas migruoja polių link.. Sezoninė stratosferos ozono kiekio kaita įvairiose platumose parodyta 1 lentelėje.

Be periodinių svyravimų, priklausomų nuo laiko, ozono kiekis svyruoja ir neperiodiškai, priklausomai nuo tos ar kitos oro masės atėjimo, nuo to ar kito slėgio pasiskirstymo duotoje žemės paviršiaus vietoje. Ciklono ir anticiklono susidarymas duotame rajone susietas su stratosferos žemutinės ribos svyravimais. Šie svyravimai paaiškinami ozono kiekio kitimu atmosferoje. Ozono kiekio padidėjimas žemutiniuose stratosferos sluoksniuose pakelia tų sluoksnių temperatūrą, ir tuo pačiu stratosferos sluoksnio inversijos pradžia nusileidžia. Atvirkščiai, ozono sumažėjimas, esant anticikloniniam orui, sukelia žemutinių stratosferos ribų atvėsimą ir stratosferos inversijos pakilimą.

Pasaulinis ozono duomenų centras yra Kanadoje. Jis surenka žinias apie ozono kiekį iš maždaug 343 stočių. Nuo 1970 m. vid. atliekami stebėjimai iš žemės palydovų. 1977 m. Jungtinių Tautų organizacija įsteigė ozono sluoksnio kkoordinacinį komitetą. 1985 m. Vienoje 44 valstybių atstovai priėmė „Ozono sluoksnio apsaugos Konvenciją“, 1987 m. buvo pasirašytas Monrealio protokolas apie ozono sluoksnį naikinančių medžiagų gamybos sumažinimą ir kontrolę..VAISTAI IŠ ORO

Po audros sakoma: kvėpuokite ozonu – tai sveika. Bet kai didelį miestą užklumpa karštis, ekologai su nerimu seka, kaip ore auga ti paties ozono koncentracija, ir netgi perspėja – geriau neišeikite iš namų.

Yra žinoma, kad planetoje ozonas apsaugo visa, kas gyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius ir kartu sugerdamas žemės ultravioletinį spinduliavimą. Prieš milijonus metų susiformavęs ozono sluoksnis leido naujoms gyvybės formoms ( iš jų – ir žmogui) paplisti po visą planetą. Dėl kosmoso spindulių daugėja onkologinių ir akių susirgimų.

Tačiau mūsų gynėjas ozonas gali pavirsti ir klastingu priešu. Karštu nevėjuotu oru atmosferoje vyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro dideli šių dujų kiekiai. O esant didelei koncentracijai, ozonas nuodija žmogų, paverčia rūgštimi lizocimą, esantį kvėpavimo gleivinėse. Todėl ima peršėti gerklę, prasideda kosulys, atsiranda kvėpavimo problemų. Turėdamas rūgštinių savybių, ozonas padeda padidinti azoto rūgščių ir kitokios organinės taršos kiekį ore – o miesto oras ir taip užterštas. Nuo ypač kenksmingo sveikatai ozono smogo ypač kenčia Mechikas. Pernai 30 laipsnių karštis sukėlė analogišką situaciją Paryžiuje. Ekologai bijo, jog drauge su šiltnamio efektu ateityje ozono

smogas gali tapti daugelio miestų problema.

Bet ir ozono trūkumas ore sveikatos neprideda, kadangi jis pasižymi stimuliuojančiu poveikiu (padidina atsparumą šalčiui, pakelia hemoglobino ir eritrocitų lygį, aktivizuoja apsaugines leukocitų jėgas, sustiprina imunitetą).

Aišku, ozono ore neturi būti daug. Normali gamtinė jo koncentracija – maždaug 0,01-0,02 mg/m3. ozonas – viena iš deguonies molekulinių formų, turinčių charakteringą, šviežią kvapą.

2-5 tūkst. lengvų ozono jonų, esančių viename kubiniame oro centimetre, suteikia jam tokio šviežumo, kuris jaučiamas po lietaus ar miške. Tačiautokiu oru mes kvėpuojame nnedažnai. Filtruodamasis per namų sienas, oras praranda ozoną: šių dujų koncentracija patalpose gali sumažėti iki 250 kartų. Taigi, praleisdami laiką uždaroje patalpoje, mes atimame iš savęs tokį būtiną mums ozoną.

Dar labiau sulaiko ozoną kondicionieriai ir kt. civilizacijos patogumai. Kaip parodė tyrimai, atlikti higienistų, ozono kiekis kondicionuotame ore sumažėja 300 – 400 kartų. Štai kodėl reikėtų periodiškai ozonuoti patalpas specialiais prietaisais – ozonatoriais.

Ozonas naikina ligas sukeliančius mikroorganizmus, taigi taikomas medicinoje. Tam reikalinga aukšta jo koncentracija. O žemos koncentracijos ozonas padeda uužgydyti žaizdas.

Pirmąkart kaip antiseptinė priemonė ozonas buvo išbandytas dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tačiau medicinoje plačiai taikomas nuo 70-ųjų metų, kai buvo sukurti jam atsparūs plastikai.

Iš pradžių ozonu buvo gydomos tik išorinės ligos. Ozonatoriais buvo pučiama į prastai gyjančias žaizdas, ggangrenuotą odą, grybeliais pažeistas kūno dalis. Po to ozono mišinius imta įvesti į organizmo vidų. Pasirodo, įvairios koncentracijos ozonas pagerina audinių aprūpinimą krauju ir sustiprina imuniną sistemą.

Ozoną galima plačiai pritaikyti medicinoje. Ozono turinčiais mišiniais, praleistais per fiziologinius preparatus, chirurgai praplauna įvairias kūno vietas. Tokios procedūros padeda išnykti randams. Ozonas naudojamas kraujui prisodrinti: juo praturtintas kraujas įšvirkščiamas žmogui.LIETUVOS ORO BASEINO BŪKLĖ

Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų, pradėta kalbėti beveik prieš 10 metų. Lietuvoje epizodiniai stratosferos ozono tyrimai buvo pradėti 1976 m., o sistemingi matavimai atliekami nuo 1992 m. Būdinga stratosferos ozono kiekio sezoninė kaita Lietuvos platumose pateikta 1 pav.

Stratosferos ozono sluoksnio irimo priežastys nėra visiškai aiškios. Šiuo metu plačiausiai pripažinta hipotezė ppagrįsta antropogeninių chlorfluorvandenilių (freonų) poveikiu. Iš freonų išsiskiriantys aktyvūs chloro atomai griauna ozono molekules.

1 pav. Stratosferos ozono kiekio sezoninė kaita Lietuvos platumose

Yra ir kitų ozono sluoksnio nykimą aiškinančių hipotezių. Kai kurių specialistų nuomone, esminę įtaką šiam procesui daro ugnikalnių išsiveržimai.

Ozono sluoksnio stebėjimai virš Lietuvos įtraukti į naują Lietuvos ekologinio monitoringo programą ir nuo 1993 m. Aplinos apsaugos departamento užsakymu Fizikos institutas pradėjo reguliarius stebėjimus. Atlikti stebėjimai parodė, kad sausio – kovo mėn. ozono sluoksnio storis virš Vilniaus buvo apie 220-30% mažesnis nei daugiametis vidurkis, būdingas šiam laikotarpiui.

Absoliutus 1993 m. stebėtas bendro ozono kiekio vienkartinio matavimo maksimumas – 380 D.v. (gegužės 7 ir 17 dienomis), minimumas – 220D.v. (spalio 18 d.). Tiek maksimalus, tiek minimalus kiekis yra mažesnis už stebėtas ankstesniais metais reikšmes. Tolimesni ilgalaikiai stratosferos ozono kiekio stebėjimai turėtų išryškinti ozono pokyčių tendencijas ir jų galimas priežastis.

Vilniuje bendras ozono kiekis (BOK) matuojamas pagal ultravioletinių (UV) spindulių sugėrimą 280-330nm bangų ruože.Šviesos šaltinis – tieioginiai saulės arba išsklaidyti spinduliai artimoje zenitui dangaus skliauto zonoje. Matavimai atliekami M-124 tipo ozonometru kalibruotu Dobsono spektrofotometru. Tokio tipo prietaisų paklaida paprastai mažesnė nei 6%. Kaip ir kitose Europos ozonometrijos stotyse, Vilniuje stebima aiškiai matoma bendro ozono kiekio sezoninė eiga su maksimumu pavasarį ir minimumu – spalio 27 d. (244 D.v.).

1995 m. spalio mėn. Lietuva prisijungė prie Vienos konvencijos ir Monrealio protokolo. Buvo parengta Lietuvos nacionalinė ozono sluoksnio apsaugos programa, atlikta ozoną ardančių medžiagų inventorizacija, numatytos priemonės jų atsisakyti artimiausioje ateityje.

Nuo 1993 m. sausio mėn. Kauno meteorologijos stotyje yra atliekami ozono matavimai.ORO TARŠA IR APSAUGA LIETUVOJE

Šiuo metu Lietuvoje iš viso nustatoma 16 kenksmingų oro priemaišų koncentracijų – sieros dioksido, azoto dioksido, anglies monoksido, sulfatai, sieros vandenilis ir kt.

Be stacionarių lokalinio oro monitoringo postų, Fizikos instituto pastangomis LLietuvoje įsteigta ir nuolat veikia viena tarptautinius standartus atitinkanti foninė oro monitoringo stotis Preiloje, kuri dirba pagal tarptautines EMEP ir EUROTRAC programas. Gavus Šiaurės šalių Ministrų tarybos finansinę paramą, 1993 metais Lietuvoje buvo įrengtos dar dvi EMEP standartus atitinkančios oro monitoringo stotys, kurios veikia, kaip Kompleksinio foninio monitoringo stočių, įsteigtų Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, sudedamosios dalys. Trečią tokią stotį, kaip minėta, numatoma įsteigti Žemaitijos nacionaliniame parke 1994 metais. Šios stotys sudarys globalinio oro monitoringo tinklą ir įgalins kontroliuoti tolimas užteršto oro pernašas į Lietuvą iš visų kaimyninių ir tolimesnių valstybių.

Regioninis atmosferos monitoringo lygis daugiausia remiasi kritulių užterštumo tyrimais ir šiuo metu Lietuvoje dar tik pradeda veikti, todėl patikimų duomenų apie atskirų Lietuvos regionų užterštumą nėra. Fragmentiniai moksliniai tyrimai bei biologinio monitoringo (Miškų monitoringas, sunkiųjų metalų sankaupų samanose tyrimai) duomenys rodo, kad atskiruose Lietuvos regionuose jau yra susiformavę nuolat padidėjusio atmosferos užterštumo laukai.

Aplinkos apsaugos departamento iniciatyva Fizikos institutas 1991 metais atliko tyrimo darbus ir pateikė pasiūlymus regioniniam atmosferos užterštumo monitoringo tinklui organizuoti. Remiantis šiais pasiūlymais, Lietuvos regioninio atmosferos monitoringo sistemą turėtų sudaryti 30-35 kritulių ir oro bandinių (pasyvių filtrų) ėmimo punktai, tolygiai išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje, atokiau nuo pramonės įmonių ir centrų. Tačiau dėl didelių transporto išlaidų dabar funkcionuoja tik 99 tokie punktai. Realiam taršos laukų lokaliniame ir regioniniame lygiuose įvertinimui, lygiagrečiai su stebėjimų sistema artimiausiu metu turi būti įdiegta ir atmosferos užterštumo procesų modeliavimo sistema. Modeliavimo duomenys bus verifikuojami ir koreguojami pagal stebėjimų duomenis.

Lietuvos Ekologinio monitoringo sistemoje išskirti du pagrindiniai radioekologinio monitoringo lygiai. Lokalinis – Ignalinos AE regione; regioninis stebėjimų tinklas, kuris teikia informaciją apie oro, vandens, dirvožemio, vandens telkinių dugno nuosėdų ir kai kurių biokomponentų radiacinį užterštumą – įvairiuose Lietuvos regionuose.

Oro monitoringo posistemyje numatyti šie oro radiacinio užterštumo tyrimai:

 gama spinduliavimo dozės galios įvertinimas;

 radiologiniai aerozolių tyrimai;

 radiologiniai kritulių tyrimai.

Atsižvelgiant į Ignalinos AE specifiką ir ypatingą pavojingumą artimiausiais metais numatyta įdiegti lokalinio monitoringo IAE poveikio zonoje sistemą, pasitelkiant šiems darbams kiek galint platesnę tarptautinę paramą.

Oro ir kritulių užterštumo stebėjimai, kurie vykdomi kompleksinėse monitoringo stotyse yra įjungti į kompleksinio kraštovaizdžio monitoringo posistemį.

Apskritai Lietuvoje oro užterštumas vidutinis, teršalų koncentracijos retai viršija leistinas normas ir tai tik didmiesčiuose.ATMOSFEROS APSAUGA

Kol kas neįmanoma visiškai sustabdyti kenksmingų medžiagų išmetimo į aplinką, bet galima jį sulaikyti. Labai svarbu plačiau vartoti suskystintas dujas, metilo ar etilo alkoholį, saulės energiją, elektros variklius, akumuliatorius, dviračius ir kitas ekologiškai švaresnes medžiagas bei įrenginius. Dauguma naujų energijos šakinių jau iš-bandyti ir pamažu pradedami naudoti. Tačiau prabėgs dar daug laiko, kol bus išplėsta

nauja kuro gavyba ir jiems pritaikyti varikliai.

Vis daugiau ir daugiau lėšų valstybės skiria aplinkos valymo darbams ir įrengimams. Tai dar vienas gana perspektyvus būdas mažinti kenksmingų medžiagų kiekį atmosferoje.

IŠVADOS:

 Įvairių šalių monotoringo stočių stebėjimai rodo, kad nuo XX a. 8 dešimtmečio vidurio ozono sluoksnis paplonėja vidutiniškai po 0,3 – 0,5 % kasmet.

 Lietuvos platumoje daugiausia ozono būna pavasarį ( kovo – balandžio mėn.) – iki 400 dobsonų, mažiausia – rudenį (rugsėjo – spalio mėn.) – iki 200 dobsonų.

 Ozonas apsaugo visa, kas ggyva, sulaikydamas žalingus ultravioletinius spindulius ir kartu sugerdamas žemės ultravioletinį spinduliavimą.

 Stratosferos ozono sluoksnio irimo priežastys nėra visiškai aiškios. Šiuo metu plačiausiai pripažinta hipotezė pagrįsta antropogeninių chlorfluorvandenilių (freonų) poveikiu.

 Lietuvoje įsteigta ir nuolat veikia viena tarptautinius standartus atitinkanti foninė oro monitoringo stotis Preiloje, kuri dirba pagal tarptautines EMEP ir EUROTRAC programas. Gavus Šiaurės šalių Ministrų tarybos finansinę paramą, 1993 metais Lietuvoje buvo įrengtos dar dvi EMEP standartus atitinkančios oro monitoringo stotys.

 Labai svarbu plačiau vartoti suskystintas dujas, metilo ar etilo alkoholį, saulės energiją, eelektros variklius, akumuliatorius, dviračius ir kitas ekologiškai švaresnes medžiagas bei įrenginius.