EKOLOGINĖ ETIKA

EKOLOGINĖ ETIKA

TURINYS

Įvadas 3

1. Ekologinės etikos istorinė raida 4

2. Ekologinės etikos uždaviniai ir principai 5

3. Ekologinės etikos kryptys 5

4. Ekologinė etika ir religija 7

5. Ekologinė etika ir žmogaus veikla bei ekologinė atsakomybė 8

Išvados 12

Literatūros sąrašas 13ĮVADAS

Šiandien labai aktuali moralinė atsakomybė už gamtos išsaugojimą. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvą ir švarią aplinką. Būtent tokioje aplinkoje žmogus gali realizuoti savo, kaip asmenybės, sugebėjimus. Būtent iš gamtos išminties sėmėsi visų laikų didieji švietėjai, suvokdami save ir gamtą kaip vieną visumą.

Šių dienų žmogus, plėtodamas technologijas ir mokslą, kelia grėsmę aplinkai, kartu grasindamas iir visai žmonijos egzistencijai ateityje. Gamta nualinta tiek, kad ji jau nebegali atkurti savo milijonus metų žmonėms teiktų gėrybių ir turtų. Žmogus, įsivaizduodamas save pasaulio valdovu ir viešpačiu, turi prisiimti atsakomybę už jį supančią aplinką, už jos ateitį. Jis turi suvokti, kad gamtos galimybės yra ribotos, kad gamta nėra vien materialinės gerovės pamatas, kad ji lemia ir dvasinės kultūros lygį bei jos turinį.

Referato objektas – ekologinė etika. Referato tikslas – atskleisti etikos ir ekologijos ryšį, ekologinės etikos santykius su rreligija, išryškinti žmonių moralinį santykį su gamta. Nemažas dėmesys skiriamas įvairioms ekologinės etikos sritims, apžvelgiama ekologinės etikos raida, jos istorija.

Referate panaudotos Česlovo Kalendos – filosofijos daktaro, daug metų tiriančio ekologinės etikos problemas, monografijos, gausiai pateikiama elektroninių dokumentų medžiaga (darant vvertimą iš rusų kalbos), kitų lietuvių autorių nuomonės ekologinės etikos tema.1. Ekologinės etikos istorinė raida

Etika – tai vidinių įsitikinimų visuma, kuriais vadovaudamasis gyvena ir veikia žmogus. Etikos objektas yra dorovė. Veikdamas žmogus atsako ne tik už pagamintą produktą ar savo poelgį, bet ir pasekmes, kurias gali sukelti tas produktas ar poelgis. Pasekmės ekologijoje sunkiai prognozuojamos, dažniau nujaučiamos intuityviai. Todėl ekologijoje etika labai svarbi. Ekologinės etikos uždavinys – mažinti civilizacijos poveikį gamtai, nustatyti rūšių nykimo priežastis, sudaryti palankias sąlygas visoms gyvybės formoms egzistuoti, sukurti normas ne tik humaniškai gamtos apsaugai, bet ir jos išteklių humaniškam vartojimui [1, psl. 250].

Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Jie neskyrė savęs kaip ypatingų būtybių nuo gamtos, kkuri jų mitologinėje sąmonėje egzistavo gyvos, neretai sudievintos būtybės pavidalu [10, psl. 121]. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai [5].

Apie etinį žmogaus santykį su gamta nuo seno kalbėjo ddaugelis žymių žmonių: Buda, skelbęs pikto nedarymą kitiems gyviems sutvėrimams, Pitagoras, Platonas laikę žmogaus gerą elgesį su gyvūnais moralinio elgesio pagrindu, ir kiti, kvietę geranoriškai elgtis su gyvūnais. Net paties didžiausio bado metais Gandi atsisakė siūlymo – versti indus maitintis mėsa: ”Mes negalime žudyti karvių, mes turime būti solidarūs su visais kenčiančiais gyvūnais.”

Ekologinė etika ėmė vystytis veikiama ekologinės teologijos (įvairių religijų ekologinių etinių požiūrių nagrinėjimas), bei atkreipus dėmesį į įvairių tautų ekologines etines tradicijas, iš dalies Amerikos indėnų (ekologinė etnografija).

Negalima paneigti, kad ekologinės etikos vystymui didžiulę įtaką turėjo gyvūnų globos judėjimas. 1822 m. buvo priimtas pirmasis Europoje įstatymas, numatantis gyvūnų kankintojų baudimą. 1959 m. buvo įkurta Tarptautinė gyvūnų globos organizacija.

Vakaruose apie ekologinę etiką pradėta kalbėti 70-ųjų metų pradžioje. Ji buvo pradėta dėstyti kaip savarankiška disciplina universitetuose per filosofijos kursus. Ypač aktyviai ši disciplina vystėsi JAV, Anglijoje, Australijoje, Norvegijoje ir Kanadoje. Šiuo metu ekologinė etika Vakaruose turi daugiau kaip dešimt sparčiai besivystančių įvairiausių krypčių (gyvūnų išlaisvinimas, ekocentrizmas, ekofeminizmas, giluminė ekologija ir t.t.).2. Ekologinės etikos uždaviniai ir principai

Žmonės, veikdami gamtą, sukelia įvairių padarinių, tarp jų ir negatyvių. Tačiau tie padariniai paprastai išryškėja ne iš karto, taigi ne visada įmanoma juos iš anksto numatyti. Tokiu atveju žmonės negali suvokti bei jjausti už savo veiksmus atsakomybės [5]. Tačiau šiuolaikinis žmogus privalo suvokti, kad visos gyvosios gamtos rūšys taip pat yra lygiavertės su juo ir turi moralines teises. Bet kuris gyvūnas ar augalas taip pat gyvena tik vieną kartą, o Žemė – tai vieninteliai tiek žmogaus, tiek to gyvūno ar augalo namai.

Ekologinė etika – mokslas apie tai, kokie privalo būti žmogaus ir gamtos santykiai, pagrįsti gamtos moralinio statuso pripažinimu, didžiulių jos vidinių vertybių įvertinimu, gamtos teisių gerbimu ir žmogaus teisių apribojimu. Ekologinės etikos pagrindu laikomos žinios apie biosferą. Kiekvienas individas turi gauti ekologinį išsilavinimą, t.y. įgyti žinias apie biosferos dėsnius. Ekologinė etika turi reguliuoti ne tik atskiro individo santykį su jį supančia gamta, bet ir ištisų valstybių bei žmonijos santykius su biosfera. Ekologinė etika turi tapti žmonių tarpusavio santykių etika [9].

Viena iš ekologinės etikos užduočių – sukurti vidinius, moralinius barjerus visuomenėje, vidinius “tabu”, draudžiančius tam tikrus veiksmus gamtos atžvilgiu. Ekologinė etika kalba apie meilę, pagarbą, susižavėjimą, įsipareigojimus, pasiaukojimą, sąžinę, pareigą bei esamų vertybių ir biologinių teisių priskyrimą.

Amerikietis ekofilosofas Holsmas Rolstonas III išskyrė keletą ekologinės etikos principų:

1. Kuo retesni gamtiniai objektai, tuo atsargiau (delikačiau) su jais reikia elgtis.

2. Kuo gražesni gamtiniai subjektai, tuo atsargiau (delikačiau) su jais reikia elgtis.

3. Kuo trapesni ggamtiniai objektai, tuo atsargiau (delikačiau) su jais reikia elgtis.

4. Kuo labiau jaučianti gyvybės forma, tuo labiau ją reikia gerbti.

5. Rūšies gyvybė gerbtina labiau nei individo.

6. Pamilk mus supančią gamtą, kaip pats save.

7. Mąstyk apie gamtą, kaip apie bendriją, o ne kaip apie “prekių sandėlį”.

Ekologinės etikos mokslas labai jaunas ir turi daug ginčytinų bei neišspręstų klausimų. Ji truputį neįprasta, nes iš esmės nėra orientuota (nukreipta) į etiką. Tiksliau, ji apima daugelį gana tradicinių filosofijos sričių, o ypač estetiką, metafiziką.

Gamtos apsaugoje greta su etine motyvacija dažnai eina estetinė motyvacija. Abi vertybės priskiriamos laukinės gamtos idealioms vertybėms. Tačiau gamtos apsaugoje estetika visada lieka antroje vietoje, lyginant su etika. Gražūs paukščiai neturi didesnių teisių nei neišvaizdūs, visi gyvi sutvėrimai, neatsižvelgiant į jų estetinę vertę, turi vienodas teises gyventi.

Ekologinė etika tarsi ima konfliktuoti su estetika, kai paliečiama medžioklė ir pan. Vardan grožio (medžioklės grožio, gyvūnų žudymo) žmonės dažnai užmiršta etinį elgesį su gyvūnais.3. Ekologinės etikos kryptys

Ekologinėje etikoje išskiriami du pagrindiniai lygiai: “metaetikos” ir “normatyvinės etikos”. Metaetika stengiasi pagrįsti moralinius požiūrius (nuomones), t.y. teisingas metodas atsakymams į moralinius klausimus, tai taip pat koncepcinė analizė tokių svarbių moralinių sąvokų, kaip “vertybė” ir “teisių turėtojas”. Normatyvinė etika paliečia ir praktinius klausimus, pvz.: “Ką aš turiu daryti?”

Etika ekologine

prasme – tai veiksmų (taip vadinamų laisvių) apribojimas kovoje už egzistavimą. Pagal Žemės etiką nedera: naikinti rūšis ar padėti joms išmirti, neapgalvotai maišyti tėvynines ir egzotines rūšis; išgauti pernelyg daug energijos iš dirvožemio (grunto) bei išlaisvinti ją į bioaplinką; užtvenkti upes ir teršti jas; būtina rūpintis gyvūnais. Etišku žmogus save galės laikyti tik tada, kai jis ims gerbti bet kokią gyvybę ir bet kokiai gyvybei, kuriai gresia nelaimė, ateis į pagalbą.

Pagal radikalius biocentristus (ekocentristus) įvairūs gyvūnai, gyvosios gamtos rūšys, gyvenamoji aaplinka, laukinės gamtos kampeliai, ekosistemos ir Žemės biosfera, kaip visuma, – tai moralinės bendrijos dalys. Tokiu būdu žmogus tiesiogiai įsipareigoja gamtai.

Biocentristai kviečia atsisakyti gyvūnų išnaudojimo pasilinksminimams (cirkas ir t.t.), taip pat ir nuo gyvulinės produkcijos, reikalaujančios žudyti gyvūnus: atsisakyti mėsos, kailių, natūralios odos. Jie propaguoja vegetarišką gyvenimo būdą, siūlo uždrausti medžioklę ir žvejybą, eksperimentus su gyvūnais.

Kaip ekologinės etikos atskirą kryptį reikia paminėti “ekofeminizmą”. “Moters prado” išlaisvinimas pagal ekofeminizmo teorijos atstovus, turi prasidėti nuo gamtos, kaip moteriško archetipo nešėjos, išlaisvinimo. Moteris llaikoma artumo gamtai simboliu, kuris priešpastatomas “vyriškajam pradui”.

Pagal savo idėjas ekologinei etikai artimas kosmocentrizmas ir teocentrizmas. Kosmocentrizmas mano, kad jau pats pasaulis yra “vertybė” ir žmogus neturi teisės spręsti, koks turi būti pasaulis, priešingai, pasaulis sprendžia, koks turi būti žmogus. TTeocentrizmo šalininkai atkreipia savo dėmesį į tai, kad žmogus turi atsakyti už biosferos likimą prieš moralines “instancijas”, esančias aukščiau už žmogų.

Dar viena ekologinės etikos kryptimi gali būti laikomi tyrinėjimai, susiję su žmogumi kaip biologine būtybe (bioetika). Tai etinės genetinės inžinerijos metodų naudojimo problemos (pvz.: žmogaus ir beždžionės hibrido sukūrimas), moralinė abortų pusė ir pan.

Jei įprasta etika susijusi su seniai nusistovėjusiomis vertybėmis, tai ekologinė etika – tik su šiuo metu nusistovinčiomis vertybėmis, nuo kurių ir priklausys aplinkos reforma. Be grynai etinės vertybės, ekologinė etika vienaip ar kitaip yra susijusi su estetikos, religijos vertybėmis, su “laukine” gamtos vertybe, paveldimumo ir gyvybės vertybėmis bei kai kuriomis kitomis idealiomis (neekonominėmis, neutilitarinėmis) vertybėmis, bet ne ekonomine nauda. Vertybė gamtoje egzistuoja tol, kol ji nėra modifikuota žžmogaus sukurtos technikos ir technologijų. Idealios vertybės nėra susiję su šiandiena. Kuo stipresnis ir labiau išpuoselėtas mūsų kultūros suvokimas, tuo daugiau idealių vertybių mes randame laukinėje gamtoje.

Ekologinėje etikoje svarbi sąvoka – “tikra” (nesuklastota) vertybė. Tai objekto vertybė, nepriklausanti nuo vertintojo intereso ir tiesioginio dalyvavimo. Ekocentrizmo ir biocentrizmo šalininkai mano, kad visos gyvosios gamtos rūšys, ekosistemos ir gamtiniai objektai turi, kaip ir žmogus, tikrąją (būdingą, įgimtą, vidinę) vertybę, todėl elgtis su rūšimis taip, tarsi jos būtų tik daiktas, ištekliai – nneteisinga.4. Ekologinė etika ir religija

Svarbiu ekologinės etikos pagrindu ir šaltiniu laikoma religija, juk ekologinė etika impulsą gauna iš tikėjimo. Religija padeda žmogui suvokti, kad jis negali kontroliuoti viso gyvojo ir negyvojo pasaulio – viskam yra ribos, kad jo pasipūtimas ir manipuliavimas gamta gali atsisukti prieš jį patį. Tiesiogiai ar netiesiogiai, religija gali būti galingu šaltiniu ekologinės apsaugos plėtojime.

Pačia ekologiškiausia religija galima laikyti pagonybę (stabmeldystę). Joje įtvirtintos vertybės, skatinančios gyvybę: žemės sakrališkumas, pagarba faunos ir floros rūšims, protingas gamtinių išteklių naudojimas, jų išsaugojimas, atjauta silpniems, engiamiems, sergantiems, atstumtiems. Pagonių santykis su gamta pagrįstas didele pagarba vienas kitam, delikačia pusiausvyra. Pagonys neima iš gamtos daugiau, nei jiems reikia, ir neima neatsiklausę gamtos. Jie savaip bando grąžinti gamtai tai, ką paėmė, tarsi sumoka savo skolą. Gamtą jie laiko gyva būtybe.

Didžiuliai ekologinės etikos klodai paslėpti Rytų religijose – induizme, budizme ir kitose. Gyvūnų apsauga indui, išpažįstančiam induizmą, visada buvo svarbia etinės normos dalimi. Humaniškas elgesys su gyvūnais visada buvo laikomas aukšta elgesio etikos forma. Kad su gyvūnais negalima žiauriai elgtis, parodo ir reinkarnacijos idėja – žmogaus siela gali persikūnyti į gyvūną. Indai iš prigimties vegetarai. Jie mano, kad medžiai džiaugiasi ir liūdi. Indui religinė pareiga – pasodinti medelį.

Vienas iš svarbiausių etinių budizmo principų – uužuojautos (atjautos) visiems gyviems padarams bei nesmurtinio elgesio su augalais ugdymas. Gerą elgesį su gyvūnais budistai laiko nuostabiu šaltiniu – nuopelno, reikalingo žmonėms “pagerinti” savo likimą nesibaigiančiame atgimimų cikle. Žmogus, jų manymu, aplinką teršia tik todėl, kad jo paties vidus psichologiškai užterštas.

Islamas sako, kad gyvūnai turi savo sielą. Islamo įstatymai draudžia sukelti gyvūnams skausmą, juos žudyti, išskyrus maistui. Islamo atstovų manymu, gamtos apsauga turi būti vykdoma altruistiniais pagrindais, bet ne todėl, kad žmonės galėtų maksimaliai išnaudoti gamtinius išteklius.5. Ekologinė etika ir žmogaus veikla bei ekologinė atsakomybė

Žmogaus požiūris į gyvūnus pasikeitė XIX amžiuje. Nuo tada laikoma, kad morališkai neteisinga atskiriems gyvūnams sukelti nereikalingą skausmą. Pradėtos reikšti pažiūros, jog laikas apriboti žmogaus teises naudotis gyvūnais (arba išplėsti moralines teises, taikant jas ir gyvūnams). Buvo manoma, kad gyvūnai, ypač aukštesnieji – jaučiančios būtybės, sugeba supratingai veikti ir gali jausti tiek moralines, tiek fizines kančias. Gyvūnai privalo turėti ne tik teisę nepatirti kančių, bet ir teisę gyventi, daugintis, teisę nebūti užmuštiems, nukankintiems be jokio reikalo. Anksčiau, iki atsirandant ekologinei etikai, net jei ir buvo jaučiama, kad atjauta gyvūnams – tai teisingas žmogaus elgesys, šio elgesio nebuvo galima priskirti visuotinai paplitusiai etikai, kadangi ji dėmesį skyrė tik santykiams – “žmogus žmogui”.

Ekologinė etika leidžia žmogui ppakenkti gyvūnams tik tuo atveju, kai jis neberanda išeities. Ekologinės etikos požiūriu žmogus turi ginti gamtinius objektus, augalus ir gyvūnus nuo išnaikinimo, kurį nulemia besiplečiantis žemės ūkis ir pramonė. Tačiau ekologinė etika nereikalauja, kad žmogus stengtųsi apginti gamtos auką nuo jos gamtinio plėšrūno, uolą apsaugoti nuo suirimo dėl saulės, vėjo, vandens sukelto poveikio. Žmogus, kaip ekosistemos dalis, turi teisę gyventi kitų atskirų ekosistemos dalių keitimosi ir žūties sąskaita. Žmogus turi teisę egzistuoti. Pagrindinė etinė užduotis – stengtis nekenkti ekosistemos “sveikatai”. Žmonės laikomi stipriaisiais, todėl jie vieninteliai Žemėje yra morališkai įsipareigoję.

Žmogus yra ne tik subjektas, bet ir gyvosios gamtos objektas. Jo veikla neturi kirstis su gyvąją gamta, o turi pratęsti pastarosios raidą nauju lygmeniu. Tapęs galinga jėga planetoje, žmogus privalo suvokti, kad jo pašaukimas – būti išmintingam ir jautriam, įkūnyti visą gyvosios gamtos skausmą ir užtikrinti jos sveikatą bei ateitį. Būti gamtos skausmu, sąmone ir sąžine – štai tikroji žmogaus paskirtis Žemėje [9].

Istorijos tėkmėje žmonės sukaupė nemaža patirties, jų protas ištobulėjo. Pasinaudojant visa esama informacija, jau dabar galima priimti tam tikrus ekonominius, technologinius sprendimus, kuriuose tikslingumas, pragmatinis vertinimas nesikerta su doroviniu vertinimu. Ir vis tik mokslinė techninė kultūra, atskirai paimta, yra ribota. Žmonija dar daug ko nežino, todėl ne visada

gali tiksliai viską numatyti. Ne mažiau svarbi ir intuityvi patirtis, įkūnyta dorovėje, filosofijoje, religijoje, mene. Ja pasiremdamas, žmogus kompensuoja savo ribotą, vienpusišką, santykišką racionalų žinojimą ir išvengia daugybės klaidų, patikimiau planuoja, projektuoja, numato ir įgyvendina savo tikslus, mažiau pažeidžia aplinką [5].

Žmogaus teisingas elgesys – tai pagarba kiekvieno gyvo sutvėrimo gyvybei, tokia pat pagarba, kokią žmogus rodo savo gyvybei [3].

Žymus amerikiečių ekofilosofas Pol Teilor parengė keturias pagrindines žmogaus elgesio gamtos atžvilgiu taisykles:

1. Nekenk. Ji kviečia nekenkti bet kokiam gamtoje egzistuojančiam ggyviui, kuris yra susikūręs savo asmeninę gerovę. Tai reiškia nežudyti organizmo arba neardyti rūšies populiaciją arba biotinę bendriją, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pražudyti organizmą, rūšies populiaciją ar bendriją.

2. Nesikišk. Ji skatina susilaikymą, apribojant atskirų organizmų laisvę, bei reikalauja vykdyti bendrą politiką “rankas šalin”, kalbant apie ekosistemas ir biotines bendrijas.

3. Būk ištikimas. Ši taisyklė taikoma tik žmogui, jo elgesiui atskirų gyvūnų atžvilgiu, kuriuos žmogus gali apgauti arba išduoti. Jei gyvūnas mumis pasitiki, mes privalome pateisinti gyvūno viltis.

4. Atkurk tteisingumą. Šia taisykle įsipareigojama atkurti teisingumo lygsvarą tarp žmogaus ir gamtos, kai žmogus gamtos atžvilgiu neteisingai pasielgė. Pagrindiniais teisingumo atkūrimo būdais galima įvardinti naujų rezervatų ir draustinių kūrimą, retų (nykstančių) rūšių atkūrimą, vandens ir oro valymą.

Pati svarbiausia iš visų išvardintų ttaisyklių: “Nekenk” [2].

Ekologinės p.areigos kategorija apibendrintu pavidalu pateikia informaciją apie privalomą žmogaus elgesį gamtos atžvilgiu, apie jo priedermes saugoti ir puoselėti didžiuosius natūrinius pačių žmonių ir visos gyvybės namus. Tos informacijos žmogus gali įgyti mokydamasis, kaupdamas ekologines žinias, nuolat jas tikslindamas ir gilindamas. Ekologinė informacija padeda žmogui suvokti savo vietą bei vaidmenį gamtoje ir sudaro galimybę rinktis tokius poelgius, elgesį ir gyvenimo būdą, kuris nekenktų nei žmonėms, nei gamtai [5].

Vienas iš pagrindinių ekologinės etikos postulatų skamba taip: visi turi lygias teises gyventi, egzistuoti, ne tik faunos ir floros atskiri individai ir rūšys, bet ir bendrijos, ekosistemos, gamtiniai objektai – kalnai, uolos, upės, kaip ir laukinės gamtos kampeliai, nežiūrint, kokią naudą iš jų gauna žmogus. Ši teisė gali būti įgyvendinta tik ddraustiniuose, bei tam tikra prasme nacionaliniuose parkuose. Draustinių kūrimas, pagal ekologinę etiką, – tai pati veiksmingiausia kompensacija laukinei gamtai už tą žalą, kurią neišvengiamai jai daro žmogus. Žmogaus interesai, kuriant draustinius, turi nusileisti laukinės gamtos interesams. Draustiniuose gyvoji gamta turi teisę spręsti pati, o tai reiškia, kad negalima bet kokia gamtos kontrolė: negalimas reguliavimas ir biotechninės priemonės, apskaičiavimai, negalimas ekologinis turizmas, teritorijos apsauga, ekologinis švietimas ir mokslas.

Kaip atsakymas į būtinybę kontroliuoti žmogaus poveikį gamtai mokslininkų sluoksniuose ėmė rastis kvietimai bei ddraudimai nedaryti rizikingų eksperimentų, veikti atsargiai, gerai įsižiūrint ir įsiklausant į gamtą, suprantant ir išmokstant jos kalbą [5].

Lietuvos gamtosaugos patriarchas profesorius Ivanauskas žmogaus pareigą globoti gamtą laikė akivaizdžia moraline būtinybe ir šią idėją bei įsitikinimą patvirtino ne tik vaisinga moksline veikla, bet ir prasmingomis, gražiomis visuomeninėmis akcijomis: įsteigė Žuvinto rezervatą, organizavo medžių sodinimo vajus, surengė pirmąją nacionalinę parskrendančių Paukščių dieną ir kt. [Ten pat].

Ekologinė atsakomybė – šiuolaikinio žmogaus prasmingo gyvenimo būtina sąlyga, ypatingo ryšio tarp dabarties ir ateities forma, asmenybės tobulėjimo būdas. Atsakomybė už ateitį – tai pirmiausia ekologinė atsakomybė. Ji geriausiai parodo individo subrendimą, kuris stiprina galimybę tęstis gyvybės evoliucijai ir civilizacijos raidai planetoje ir tuo, galima sakyti, prilygsta nemirtingumui [Ten pat].

Šiandien ekologinė realybė tokia, kad būtina mąstyti visapusiškai, gyventi ne vien sau, o matyti visą Žemę, ginti visumos interesus. Kaip tik šie alternatyvūs tikslai suartina žmogų su gamta, o gamtą – su žmogumi [10, psl. 123].

Č.Kalenda teigia, „. beveik kiekviename žingsnyje susiduriame su įvairiomis abejingumo gamtai apraiškomis. Tiek žmonių psichologijoje, tiek jų dorovinėje sąmonėje, tiek viešojoje nuomonėje dar daug inercijos, senų mąstymo, vertinimo ir elgsenos stereotipų, kurie nesiderina su įtempta dabartine ekologine situacija. Daugeliui tikresnės atrodo įprastinės pažiūros, ir daugelis nori gyventi taip, kaip gyveno iki šiolei, jjuoba kad aplinkosauga kelia naujų sunkumų bei nepatogumų, verčia perkainoti vertybes, riboti poreikius, saikingiau gyventi, žiūrėti toliau ir giliau“ [8, psl. 3].

Dabar ekologijos klausimais daug rašo spauda, kalba radijas, rodo televizija. Rengiami įvairūs specialistų tobulinimosi kursai, seminarai ir konferencijos, kurių metu gilinamos aplinkos apsaugos žinios, dalijamasi užsienio šalių patirtimi, skaitomos paskaitos, organizuojami Žemės ir Pasaulinės aplinkos apsaugos dienų minėjimai ir kitos akcijos, rengiami rašinių, piešinių, dainų konkursai, leidžiami specialūs pašto ženklai. Beveik visuose pasaulio šalių vadovų susitikimuose neišvengiama diskusijų apie aplinkos apsaugą ir visos žmonijos ateitį, priimami įvairūs su aplinkos apsauga susiję sprendimai bei pasirašomi juos patvirtinantys dokumentai.

Žmogus, per daugelį tūkstantmečių bandęs priversti gamtą jam tarnauti., yra priverstas keisti savo vaidmenį jos atžvilgiu: jis turi suvokti, kad gamtos galimybės ribotos, kad su ja negalima elgtis bet kaip, kad iš jos negalima vien imti, kad jai taip pat reikia duoti. „Logiškai mąstant, jeigu žmonija, tenkindama savo ekonomines ir socialines reikmes, stengsis nepažeisti ekologinės pusiausvyros, galima teigti, kad ji kartu užtikrins žmogaus teisę į sveiką ir pilnavertį gyvenimą harmonijoje su gamta“ [4, psl. 305]. Tai, ką žmonės, būdami visuotinio pamišimo būsenoje, ėmė laikyti norma, gali padėti pakeisti tik etika. Ekologinis išsilavinimas ir švietimas gali padėti įveikti šioje srityje egzistuojantį neišprusimą. Tad nnuo pat vaikystės reikėtų skatinti susidomėjimą gamta, kuris turėtų peraugti į aktyvų susirūpinimą jos būkle.

Ekologinė etika, kaip savarankiška disciplina, dar tebesiformuoja, nors ji visą laiką buvo ir išlieka bendrosios etikos ašimi. Šiuo metu nemaža dalis ekologinės etikos normų tampa teisinėmis normomis, įpareigojančiomis piliečius elgtis su gyvybe pagarbiai, draudžiančiomis be būtino reikalo ją naikinti ir kankinti. Toks yra Gyvūnų globos, Gyvūnų apsaugos, Augalų apsaugos įstatymų tikslas.

Dabar kaip niekada svarbu ekologizuoti visuomenės narių pasaulėžiūrą. Tai pasiekiama asmenybei įsisavinant epochos ekologinę kultūrą. Pasaulėžiūros ekologizavimas stiprina ekologinę atsakomybę. Šiandien gamtos supratimas negali būti abstraktus. Gamtą reikia suprasti kaip vientisą sistemą ir ypač per socialinių santykių prizmę [10, psl. 120].

Anot Č.Kalendos, būtina „.keisti žmonių sąmonę, formuoti naujas vertybines orientacijas, ugdyti ekologinę dorovę, kuri skatintų kiekvieną laikytis ekologinių taisyklių ne iš bausmės baimės, o iš įsitikinimo ir atsakomybės už mūsų pačių ir būsimųjų kartų ateitį“ [6, psl. 9].

Gamtos dėka mes atėjome į pasaulį ir privalome būti dėkingi jai už suteiktą galimybę gimti, už džiaugsmą gyventi. Kartu visada turime jausti atsakomybę už tai, kokią aplinką paliekame būsimoms kartoms. [8, psl. 25].

IŠVADOS

Referate apžvelgtos problemos – tai bendražmogiškos etikos klausimai apie tai, ką mes galime daryti gamtai ir ko daryti negalime, kokia žmogaus veikla bei koks gyvenimo būdas

daro neigiamą įtaką biosferai ir kokie jai nekenkia. Žmogaus veikla turi derintis su gamtos dėsniais. Tenkindamas savo poreikius, jis turi atsižvelgti į gamtos galimybes ir su derama pagarba bei saikingai naudotis jos teikiamais turtais.

Ekologinės etikos iškilimas rodo, kad ekologinių problemų svarstymas yra padiktuotas situacijos, į kurią atėjo žmonija, t.y. grėsmės jos saugumui, egzistencijai, išlikimui. Prieš mūsų akis – akivaizdūs nepagarbos gamtai faktai: iškirsti miškai, užteršti vandens telkiniai, išnykusios ir/ar nykstančios augalų bei gyvūnų rūšys, pramonės įmonės, pateikiančios statistinius faktus aapie nekenksmingą (!) jų išmetamų teršalų poveikį aplinkai. Žmogus privalo reikliai žvelgti ne tik į gamtą, kurią niokoja siekdamas materialinės naudos, bet ir į save, klausydamasis savo sąžinės balso bei nepamiršdamas vieno esminio dalyko: priešingai nei gyvūnai, kurie neturi nei proto, nei valios, jis yra dorovės subjektas. Tai dar kartą apibrėžia žmogaus pareigas prieš gamtą: nekenkti, nesikišti, būti ištikimam ir atkurti teisingumą.

Žmogaus elgesys priklauso tik nuo paties žmogaus. Akivaizdu, kad žmogaus dorovės ištakų reikia ieškoti šeimoje. Tačiau vien šeima nnėra pajėgi įskiepyti vaikui etikos normų. Ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose būtina skiepyti vaikų bei jaunimo meilę gamtai, supažindinti juos su žmogaus įtaka aplinkai. Dabar kaip niekada svarbu būti su vaikais kuo arčiau gamtos: lankyti botanikos sodus, įvairius gamtos muziejus, rezervatus, kkad ne vien iš vadovėlių ar televizorių ekranų vaikai sužinotų apie juos supantį pasaulį bei apie egzistuojančias jame ekologines problemas, juk vaikystėje įskiepytas pagarbos gamtai jausmas yra patikimas ir ilgalaikis, jis tarsi įaugęs “į žmogaus sielą, dorą, į sudvasintą gamtos sampr.atą” [8, psl. 24].

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baltrūnas, P., Lygis, D. 1996. Ekologinė etika. Iš: Aplinkos apsauga. Vilnius: Enciklopedija.

2. Борейко В.Е. Пpоpыв в экологическую этику [interaktyvus]. Электронная экологическая

библиотека [žiūrėta 2004 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą:

3. Борейко В.Е. Родерик Нэш и моральные права природы [interaktyvus] [žiūrėta 2004 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: .

4. Jankevičius, K., Stasinas, J.2000. Ekologinis švietimas, aplinkosaugos mokymas ir visuomenės informavimas. Iš: Lietuvos aplinkosaugos raida. Vilnius

5. Kalenda, Č. Ekologinė etika: ištakos ir dabartis [interaktyvus]. Pasaulis margas [[žiūrėta 2004 m. kovo 4 d.]. Prieiga per internetą: .

6. Kalenda, Č. 1992. Ekologinis idealas. Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“.

7. Kalenda, Č. 1998. Ekologinė etika: grožio ir gėrio sąveika. Vilnius: Lietuvos etinės kultūros

draugija „Ethos“.

8. Kalenda, Č. 1992. Ekologinė krizė ir dorovė. Vilnius: Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“.

9. Лебедев, Д. В. Концепция экологической этики Н.Н.Моисеева [interaktyvus]. Рукописный журнал Общества ревнителей русской философии, № 1/2000 [2001] [žiūrėta 2004 m. vasario 11 d.]. Prieiga per internetą: .

10. Vyšniauskienė, D., Kundrotas V. 2002. Aplinkos apsauga ir vartotojų saugumas. Iš: Verslo

etika. Kaunas: Technologija.