Ergonomikos namų darbas

Darbo erdvė

Šnekant apie darbo erdvę, visi nesunkiai įsivaizduojam, kad tai yra vieta, kur telpa visa kas reikalinga darbui – darbuotojo įrankiai, valdymo organai, prietaisai ir baldai. Darbo vietoje darbas turi būti organizuotas taip, kad visa, kas reikalinga tiesiogiai darbui būtų įprasto darbo zonoje, rečiau naudojami daiktai – atsitiktinio darbo zonoje. Ne darbo zonoje neturi būti darbo procese naudojamų daiktų. Darbo zonos.

Tačiau žiūrint plačiau, darbo procese yra įvairių fizinių ir protinių užduočių, todėl be fizinių reikalavimų darbo aplinkai reiktų atsižvelgti ir įį dar kelis aspektus:

· ar darbo vietoje yra užtikrinamas pakankamas akustinis privatumas (ar darbuotojui šnekant niekas netrukdys ir ar jo šneka netrukdys kitiems)?

· ar darbo vieta atvira ir visiem matoma, ar uždara?

· ar darbo vietoje pakankamas vizualinis privatumas?

· ar gali darbuotojas suasmeninti savo darbo vietą?

· ar darbo vietos išplanavimas palengvina darbuotojų bendravimą?

Net labai gerai apgalvotos darbo vietos neužtikrina visiško darbuotojų komforto. Kodėl? Todėl, kad be fizinių darbo vietos charakteristikų, egzistuoja ir psichologiniai aspektai – “mano teritorija” ir “mano privati erdvė”. ŽŽmonės stengiasi “pažymėti” savo teritoriją įvairiai ją dekoruodami atvirukais, šeimos narių nuotraukomis, augalais ir kitaip. O “privati erdvė” yra asmenį supanti teritorija ir kitų asmenų patekimas į ją yra nepageidautinas. Patenkinus darbuotojo tiek teritorijos, tiek erdvės poreikį, labai padidėja komforto ppojūtis. Ir priešingai, dirbant susispaudus, stiprėja stresas ir nepasitenkinimas, darbuotojas psichologiškai stengiasi atsiriboti nuo darbo aplinkos ir d

Be monitorius dirbant neapsieinama. Jei jis yra netinkamoje vietoje, dirbantysis bus priverstas sėdėti nepatogiai, greičiau kils diskomfortas ir nusiskundimai kaulų-raumenų sistemos pažeidimais. Be to, atsiras akių problemos – perštėjimas, ašarojimas, pablogės regėjimas, gali įsiskaudėti galvą. Mokslininkai pripažįsta, jog akims natūraliausias žvilgsnis yra tiesiai prieš save ir apie 10-30º žemyn. Planuojant darbo vietą reikia atsižvelgti į du veiksnius: žiūrėjimo kampą ir atstumą. Žiūrėjimo kampas yra kampas tarp dviejų linijų: horizontą ir dirbančiojo akis jungiančios bei monitoriaus centrą ir dirbančiojo akis jungiančios linijų. Žiūrėjimo atstumas yra tarp dirbančiojo akių ir monitoriaus paviršiaus. Jei šie du veiksniai neatitinka reikalavimų, greitai kils akių ir kaklo bei pečių ddiskomfortas. Teisingas žiūrėjimo kampas ir atstumas.

Tinkama kėdė irgi svarbi sveikatos pakenkimų prevencijai dirbant sėdimą darbą. Taigi, darbuotojui turi būti parinkta kėdė pagal jo antropometrinius duomenis, pagrindinį dėmesį atkrepiant į ūgį – kėdės sėdynės aukštis yra apie ketvirtadalis žmogaus ūgio. Specialiems darbams reikia specialių kėdžių.

Geros kėdės “bruožai”:

· greitai ir patogiai reguliuojamas sėdynės aukštis;

· reguliuojamas atlošo kampas, kad būtų patogu atsiremti tiek atsilošus, tiek palinkus į priekį;

· stabilumas. Tam geriausiai tinka kėdės su penkiais atramos į grindis taškais.

O kompiuterio pelė ar gali ssukelti sveikatos problemų? Taip, dažnai ją naudojant nuvargsta pirštai, riešas ir dilbis. Nors pelių pasirinkimas yra didelis, ergonomistai pataria atkreipti dėmesį į:

· dydį. Pelė turi tilpti į delną taip, kad pirštais būtų nesunku ir patogu pasiekti klavišus;

· formą. Raskite tokią pelę, kuria dirbant nereiktų labai užriesti riešo;

· mygtukai. Jie neturi būti nei sugrūsti, nei labai nutolę vienas nuo kito; jie turi būti jautrūs.

Kompiuterio pelė dažnai yra naudojama kartu su klaviatūra, todėl dedama priekyje ar šone jos, o retkarčiais ir toliau. Tai sukelia papildomą raumenų įtempimą ir nuovargį. Abi jos turi būti toje pačioje darbo zonoje; būtų gerai naudoti specialiai skirtus padus: taisyklinga klaviatūros ir pelės padėtis.

Kalbant apie reikalavimus klaviatūrai – ji turi būti atskirta nuo displėjaus ir pakreipta taip, kad būtų patogu dirbti, išvengiama plaštakų ir rankų nuovargio. Jis paviršius turi būti matinis, be akinančių atspindžių, simboliai lengvai įskaitomi.

Darbo vieta turi būti įrengiama atsižvelgiant į darbuotojo antropometrinius duomenis, kiekvienam žmogui individualiai. Jei darbas yra sėdimas, dirbantysis turi pasiekti visas darbo priemones, nesilenkdamas per liemenį. Labai svarbu yra pritaikyti kėdę. Nepatogi kėdė gali sukelti nugaros skausmą, kojų kraujotakos sutrikimus . Ji turi būti ne per minkšta ir ne kieta. Reikia, kad kėdė būtų stabili, negriūtų pasilenkus į šalį ar atsilošus. Atrama tturi būti išlenkta, atsižvelgiant į žmogaus anatominius stuburo išlinkimus.

Norint sumažinti regos analizatorių įtampą, stebimi objektai bei darbo priemonės (pulto mygtukai) parenkamos skirtingų spalvų. Svarbiausi, dažniausiai naudojami objektai turi būti ryškiausi, mažiau svarbūs – tamsesnių spalvų. Dirbant kompiuteriu, monitoriaus padėtis turi būti tokia, kad į jį būtų žiūrima ne didesniu kaip 30° kampu.

Labai svarbus yra darbo vietos apšvietimas. Blogas apšvietimas didina akių nuovargį, atsiranda perštėjimas, skausmas akyse, svaigsta galva, dėl to mažėja darbingumas. Apšvietimas turi būti pakankamo stiprumo, Kuo didesnė regos analizatoriaus įtampa (ji priklauso nuo objektų, su kuriais dirbama, dydžio – kuo mažesnis objektas – tuo didesnė regos analizatoriaus įtampa) tuo stipresnis turi būti apšvietimas. Jei apšvietimas nepakankamas ar apšviesta tik tam tikra patalpos dalis, žmogus sunkiau orientuosis erdvėje dėl susidariusių šešėlių. Apšvietimas neturi akinti. Todėl paviršius, ant kurio dirbama, turi būti padengtas matine spalva, kuri sugeria šviesą. Taip pat svarbu, kad šviesa nemirgėtų ir nemestų šešėlių.

7. DARBO VIETOS ERGONOMIKA

Visiems gerai suprantama profesinių pakenkimų rizika dirbant atominėje elektrinėje, statyboje, medžio padirbimo įmonėse. Biurai, raštinės ir įstaigos dažniausiai priskiriamos saugiai ir nekenksmingai darbo aplinkai. Tradicinėse šių įstaigų darbo vietose, kai pagrindinės darbo priemonės buvo rašiklis ir popierius, darbuotojas atlikdavo eilę fizinių veiksmų ir turėjo pakankamai vietos kūno padėčių ir jjudesių įvairovei. Jis galėjo tvarkyti dokumentus, užrašyti žinutes, naudotis telefonu, skaityti tekstą, keistis informacija su kolegomis, spausdinti ir atlikti kitus veiksmus. Tokiam įvairiam fiziniu požiūriu darbui, per žemas ar per aukštas stalas ar kėdė negalėjo sukelti dirginančio poveikio ar fizinio diskomforto. Skirtinga situacija susidaro dirbant šiuolaikiniame kompiuteriais aprūpintame biure. Darbuotojai ištisas valandas dažnai be pertraukos praleidžia prie kompiuterio. Vis daugiau darbuotojų biuruose ir valstybės tarnautojų įstaigose praleidžia darbo dieną dirbdami su klaviatūra, pele ir visą laiką žiūrėdami į displėjų. Dirbantis kompiuteriu tampa sistemos žmogus-kompiuteris-aplinka dalimi. Sistemoje apriboti operatoriaus fiziniai judesiai, dėmesys sukoncentruotas į displėjų, o abi rankos fiksuotos ant klaviatūros. Dėl tokių darbo sąlygų kompiuterių vartotojai yra labiau jautrūs darbo vietos ergonominiams trūkumams, tokiems kaip netinkamas apšvietimas, nepatogūs baldai, nevykęs sistemos komponentų išdėstymas ir t.t. Fiksuota darbo poza, netinkamas darbo stalo aukštis, regos įtampa tampa sveikatos pakenkimų rizikos šaltiniu. Tokios aplinkybės reikalauja skirti ergonomikos mokslo dėmesį kompiuterizuotų darbo vietų projektavimui.

Ergonominis projektavimas apima žmogaus sugebėjimų įvertinimą, optimizuojant sistemą žmogus-kompiuteris saugos, efektyvumo ir patogumo žmogui kriterijais. Pagrindinis kompiuterizuotos darbo vietos organizavimo principas – technika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus turi prisitaikyti prie technikos.

Žmogaus ir kompiuterio sąsajos problemos pradėtos nagrinėti 1980 metais. Ergonominių tyrimų metu nustatyta dirbančiųjų darbo vietose su

kompiuteriais sveikatos rizikos dėl ilgalaikės įtampos sindromo pagrindinės priežastys:

· blogas darbo vietų ir įrangos darbo vietose išdėstymas;

· netikę kūno laikysenos įpročiai;

· menkas vartotojo supratimas apie darbo vietos su kompiuteriu komforto svarbą.

Blogas darbo vietos išplanavimas susijęs su neteisingu displėjaus aukščio arba vietos parinkimu. Dažniausiai jie statomi per aukštai ir sąlygoja kaklo pečių ligų riziką. Jeigu displėjus pasukamas kampu vartotojo atžvilgiu, tai vartotojas, stebėdamas ekraną, priverstas pasukti viršutinę kūno dalį, ir tai didina juosmens skausmų riziką. Neteisinga displėjų lokalizacija natūralios ir ddirbtinės šviesos šaltinių atžvilgiu gali sukelti akinantį blizgesį bei atspindžius ir sąlygoti regos pakenkimus. Netinkamas klaviatūros ir pelės išdėstymas vartotojo atžvilgiu padidina riešo kanalo sindromo pasireiškimo riziką.

Daugumos kompiuterinių stalų lentynėlės yra per trumpos, kad būtų galima šalia klaviatūros patalpinti pelę. Vartotojai pelę laiko ant stalo ir dėl to susidaro nepatogi rankos riešo padėtis. Siekiant išvengti riešo kanalo sindromo rizikos, reikia minimizuoti darbo su pele laiką. Nerekomenduojama laikyti rankos ant pelės, kai nevykdomos operacijos. Reikia išnaudoti galimybę pakeisti darbą su ppele darbu su klaviatūra.

Nors ir tobulinama darbo vietų su kompiuteriais įranga, tačiau apsiribojama tik daliniais pakeitimais. Gerų rezultatų negalima tikėtis, kol problema nebus sprendžiama visapusiškai. Siekiant darbo vietos ergonomiškumo, bet kokios pastangos privalo suderinti mažiausiai trijų reikmenų išdėstymą:

· displėjaus ppaviršiaus kampą ir aukštį;

· klaviatūros kampą ir aukštį;

· kėdės paviršių kampus ir aukščius.

Derinant tris aukščiau paminėtus paviršius, darbo stalo aukštį reikia parinkti taip, kad displėjaus viršus būtų (5-8) cm aukščiau vartotojo akių lygio, o klaviatūrą talpinti alkūnės lygyje. Kėdės aukštis turi užtikrinti, kad pėdoms esant ant grindų arba ant atramos, šlaunys būtų lygiagrečios kėdės sėdimajai daliai. Kėdės sėdynė turi būti palinkusi į priekį 5o kampu, o atlošo kampas 107o.

Nuo pat vaikystės buvome mokomi sėdėti tiesiai, pasitempus, 900 kampu. Tokie sėdėjimo įpročiai yra žalingi, nes labai apkrauna stuburo tarpslankstelinius diskus bei sukelia statinę įtampą nugaros raumenims ir padidina juosmens srities skausmų atsiradimo riziką.

Daugelis darbuotojų įsitikinę, kad darbo vietose su kompiuteriu komfortą pasiekti neįmanoma ir vienintelė išeitis komfortui pasiekti yyra palikti darbo vietą. Kiti taip įsitraukia į darbą su kompiuteriu, kad užmiršta visus ergonomistų patarimus (pertraukos, pratimai ir kt.). Be to, nereti atvejai, kai dirbantys kompiuteriu pertraukas leidžia žaizdami kompiuterinius žaidimus. Toks darbo režimas neužtikrina komforto ir didina profesinių susirgimų riziką.

7.1. Darbo stalai ir darbo paviršiai

Higienos norma HN 32:1998 nurodo tokius reikalavimus darbo stalui arba darbo paviršiui:

· darbo stalas arba darbo paviršius turi būti pakankamai didelis, kad būtų galima patogiai išdėstyti būtinus reikmenis; paviršiai turi būti mažai aatspindintys;

· dokumento laikiklis turi būti stabilus, reguliuojamas, kad iki minimumo sumažintų galvos ir akių nepatogius judesius;

· stalo konstrukcija turi užtikrinti darbuotojui patogią pozą.

Reikalavimai darbo stalams ir darbo paviršiams priklauso nuo darbo pobūdžio, naudojamų kompiuterių ir pagalbinių reikmenų kiekio, dydžio ir konfigūracijos. Papildomas darbo paviršius gali būti reikalingas dokumentacijos, literatūros ar ryšio priemonių laikymui. Kompiuteriniams stalams taikomi šie ergonominiai reikalavimai (ISO 9241; ANSI/HFS 100-1988):

· Reguliuojamas aukštis. Reguliavimo ribos nuo 68 cm iki 76 cm. Jeigu Jūs nusprendėte įsigyti nereguliuojamą stalą, tai rekomenduotinas 72 cm aukšis.

· Aukštis keičiamas lengvai. Gali būti panaudotas pneumatinis arba mechaninis įtaisas.

· Stalo paviršiaus plotas turi būti pakankamas. Rekomenduotinas minimalus plotis 80 cm, o ilgis 160 cm. Kad kompiuterizuotos darbo vietos įranga neišsikištų už stalo ribų, patartina naudoti 100 cm pločio stalą. Darbo stalo paviršiaus ploto padidinimui galima panaudoti dviejų lygių stalus. Tai gali būti papildoma plokštuma displėjui:

· Klaviatūros lentynos ar panačių priemonių panaudojimas gali kartais priversti toli siekti kai kurių darbo priemonių (pvz. telefono). Jeigu darbo vietoje yra naudojama daug reikmenų, tai galima panaudoti kampinį stalą (žr. paveikslą 7.4 poskyryje) arba apjuosiantį vartotoją figūrinį stalą. Tai leis ne tik padidinti paviršiaus plotą, bet ir priartinti pagalbines priemones.

· Turi būti pakankamai vietos kojoms. Minimalus rekomenduojamas plotis kojoms ppo stalu 51 cm, nors tinkamesnis yra 61 cm. Minimalus nišos kojoms gylis 38 cm kelių lygyje ir 59 cm pėdų lygyje. Turi būti užtikrintas mažiausia 5 cm tarpas tarp šlaunų viršaus ir stalo darbo paviršiaus ar papildomos lentynos apačios.

· Stalas turi būti stabilus ir pakankamai tvirtas, kad atlaikytų naudojamos įrangos svorį.

· Stalas neturi turėti aštrių briaunų ir smailių kampų.

· Darbo paviršiai neryškių tonų, matiniai. Stalviršiai neturi būti balti, blizgantys, kad nesukeltų akinančių atspindžių

7.2. Kėdės pasirinkimas

Higienos norma HN 32:1998 reikalavimus kėdei nusako trimis punktais:

1. Darbo kėdė turi būti stabili, bet leidžianti darbuotojui lengvai ir laisvai judėti bei pasirinkti patogią pozą.

2. Darbo kėdės konstrukcija turi atitikti ergonominius reikalavimus: kėdė turi būti su kėlimo ir sukimo mechanizmu, leidžiančiu keisti kėdės aukštį bei atlošo atlenkimo kampą; kėdės atlošas turi būti pakankami aukštas ir pasviręs.

3. Pėdų atrama turi būti pritaikoma darbuotojui, kuriam reikia ja naudotis.

Perskaičius šiuos tris punktus, tikriausiai Jums bus sunku pasirinkti ir prireiks detalesnių paaiškinimų.

Norint išsirinkti ergonomišką kėdę, turite būti įsitikinę, kad ji atitinka šiuos kriterijus:

· Kėdės sėdimoji dalis yra patogi ir tinka Jūsų kūno formai. Kai atsisėdate ant kėdės, ji iš abiejų pusių turi būti bent 2,5 cm platesnė negu Jūsų klubai ir šlaunys. Kėdės sėdimoji dalis turi bbūti ne per ilga kojoms (38-43 cm), priešingu atveju ji arba užsikabins už pakinklių arba trukdys pilnai atremti juosmenį . Dauguma ergonomiškų kėdžių turi nuolydį į priekį, kuris neleidžia kojoms užsikabinti už sėdynės. Kėdės sėdimoji dalis turi būti tokios formos, kad sudarytų tolygų svorio pasiskirstymą ir būtų patogu sėdėti.

· Kėdės aukštis yra reguliuojamas. Geriausiai, kai kėdė turi pneumatinį reguliavimo įtaisą, kad galima būtų pritaikyti jos aukštį. Kėdės gali būti reguliuojamos ir mechaniškai (pvz. sukimas).

· Kėdės aukščio reguliavimo ribos atitinka vartotojo antropometrinius duomenis. 95% vartotojų tenkina reguliavimo diapazonas nuo 38 cm iki 53 cm. Turite sureguliuoti kėdės aukštį taip, kad šlaunys būtų horizontaliai arba truputį žemiau, o pėdos būtų tvirtai padėtos ant grindų. Daugumoje atvejų atramos kojoms Jums nereikia. Kėdės aukščio reguliavimo mechanizmas turi būti lengvai pasiekiamas bei užtikrinamas reikiamas lygis. Fiksuoto aukščio kėdė taip pat yra tinkama, jeigu tik sėdėdami jaučiatės patogiai, o be to, jeigu ja dažniausiai naudositės tik Jūs.

· Kėdė turi patogų atlošą apatiniai nugaros daliai (juosmeniui). Dauguma kėdžių turi minkštus atlošus, kuriuos galima reguliuoti (žemyn, aukštyn, į priekį, atgal) pritaikant pagal Jūsų kūno formą. Jeigu kėde naudosis daug vartotojų, tada bus reikalingas toks reguliavimas. Kėdės atlošo palinkimas svarbus operatoriui, kad šis galėtų patogiai palinkti į priekį

ar atgal, išlaikydamas teisingą kampą tarp kėdės sėdynės ir atlošo. 90o-130o atlošo palinkimo kampo reguliavimo galimybė yra tinkama. Kėdės su aukštais atlošais yra labiau mėgstamos, kadangi jos suteikia atramą ir apatinei, ir viršutinei nugaros daliai. Rekomenduojama pilna atrama, kurios aukštis (45 – 51) cm. Mažiausias atlošo plotis 36 cm. Tam, kad apsaugoti nugarą nuo įtempimo, rekomenduojama kėdė su atrama juosmeniui, kadangi sėdint ši kūno dalis yra labiausiai įsitempusi.

· Sėdint atsirėmus į kėdės atlošą yra pakankamai vietos klubams. Jeigu nėra pakankamai vvietos klubams, gali tekti sėdėti pasislinkus toliau į priekį taip, kad šlaunys neturės pilnos atramos.

· Kėdė dar yra patogi po 40 – 60 minučių sėdėjimo. Naudojantis kėdės sėdimąja dalimi, pagaminta iš mažo tankumo akyto plastiko, jos forma gali pasikeisti. Šiuo atveju nebeliks tinkamos atramos. Netinkama sėdynė bei netinkanti jos forma gali sukelti nepatogumą, pusiausvyros nebuvimą, klubų ir nugaros nuovargį.

· Kėdės sėdimosios dalies palenkimas yra reguliuojamas. Kai kuriais atvejais reikalingas sėdimosios dalies reguliavimas tam, kad palaikytumėte sėdimos padėties pusiausvyrą.

· Kėdės sėdimosios ddalies palenkimas yra nesusietas su kėdės atlošo palenkimu. Reguliuojant kėdės atlošo palenkimo kampą, neturi keistis sėdimosios dalies kampas, t.y. turi būti du nepriklausomi reguliavimo mechanizmai. Jei pavertus kėdės atlošą atgal, pakyla sėdimosios dalies priekis, tai jis gali spausti šlaunis ar ppakinklius.

· Kėdė turi penkias stovo atramas. Jeigu dirbant svarbu kėdės judrumas, tada kėdės stovas turi turėti bent penkias atramas su ratukais, kurie laisvai slystų grindų paviršiumi.

· Jums reikalingi kėdės porankiai. Jie turi būti platūs, kontūriniai, minkšti ir patogūs. Įsitikinkite, kad sėdint galite laisvai pakeisti porankių aukštį bei pritraukti prie savęs ir atitolinti. Porankių aukštis nuo kėdės sėdimosios dalies reguliuojamas (21-28) cm ribose. Geriausia, kad prireikus būtų galima nuimti porankius.

Kiti patarimai:

· Pėdų atrama. Įsitikinkite, ar Jums reikia pėdų atramos, kad galėtumėte patogiai sėdėti kėdėje. Tačiau, jeigu Jums reikia tokios atramos, pasirinkite laisvai stovinčią, ant grindų padėtą, kad galėtumėte patogiai pailsinti kojas. Rekomenduotinos reguliuojamo aukščio ir polinkio kampo pėdų atramos.

· Kėdės danga. Kėdės gali būti aptrauktos įvairiomis medžiagomis. Vinilo ir panašūs į vvinilą apmušalai lengvai išvalomi ir atsparūs irimui, tačiau jie nepraleidžia oro ir, jeigu kėdė po šlaunimis pradės kaisti, gali kauptis drėgmė. Drobės arba vilnos ir sintetinio pluošto mišinio apmušalai yra pralaidūs orui, tačiau mažiau atsparūs irimui bei sunkiau išvalomi. Jums paliekama teisė rinktis higieniškumą ar ilgaamžiškumą.

1. Ergonomiška klaviatūra. Dažniausiai tai yra klaviatūros, kuriose alfabetiniai – skaitmeniniai klavišai yra padalinti kampu. Spausdinantiems akląja sistema šios klaviatūros yra tikra bėda. Padalintos klaviatūros dizainas sukelia alkūnės kaulo iškrypimą. Nėra atitinkamų mokslinių tyrimų įrodymų, kkad padalintos klaviatūros dizainas duotų naudą. Daugumai žmonių puikiai tinka įprastas klaviatūros dizainas, jeigu ji naudojama užtikrinant tinkamą (neutralią) riešo padėtį.

Ergonomiška pelė. Daugumos pelių dizainas ar pasirinkto alternatyvus įvedimo būdo dizainas gali pagerinti riešo padėtį. Labai svarbu patikrinti, ar Jūs galite jais naudotis užtikrindami žasto atpalaidavimą, žastui esant kiek galima arčiau kūno. Jei tenka siekti “ergonomiškos pelės”, tai jos dizaino nauda netenka prasmės.

Riešo atrama. Tai buvo labai populiaru prieš kelis metus, bet moksliniai tyrimai neatskleidė jokios naudos. Jeigu vis dėlto pasirinksite riešų atramą, geriau būtų plati, plokščio paviršiaus atrama. Venkite minkštos atramos, kadangi ji deformuosis pagal riešo kontūrus ir tada, riešas išsilenks. Jūsų ranka, įvedant duomenis, turi slidinėti atramos paviršiumi

7.4. Darbo vietos reikmenys ir jų išdėstymas

Projektuojant naują kompiuterizuotą darbo vietą arba modernizuojant seną svarbu teisingai išdėstyti darbo vietoje naudojamus reikmenis.

Būtų idealu, jei kiekvienas įtaisas būtų patalpintas optimalioje vietoje, siekiant užsibrėžto tikslo. Optimalumas priklauso nuo žmogaus sugebėjimų ir charakteristikų, įskaitant pojūčius, antropometrines ir biomechanines charakteristikas. Realiai nėra galimybės vienareikšmiškai patalpinti kiekvieną įtaisą optimalioje vietoje. Konkrečios darbo vietos su kompiuteriu išdėstymas priklausys nuo vartotojų skaičiaus ir jų darbo režimo, kompiuterio tipo bei darbo metu naudojamų papildomų reikmenų, nuo naudojamų baldų ir netgi nuo dažniausiai naudojamos programinės įrangos.

Jeigu kkompiuteriu naudosis vienas asmuo, tada darbo vieta turi būti pritaikyta to asmens antropometriniams matmenims. Jeigu kompiuteriu naudosis keli asmenys, reikia sukurti tokią darbo aplinką, kuri tiktų netgi priešingoms žmogaus savybėms: aukštas – žemas, storas – plonas. Kompiuterį naudojant tik po keletą minučių per dieną ergonomikos reikalavimai neturės esminės įtakos. Esant darbo trukmei daugaiu nei 1 val. per dieną, reikia įvertinti ergonomikos reikalavimus, nes jų nepaisymas gali pakenkti sveikatai.

Reguliuojamo aukščio stalas ir reguliuojama kėdė leis darbo vietą pritaikyti kiekvienam vartotojui ( Ar moki prisitaikyti darbo vietą?).

Darbo aplinkos su kompiuteriu ergonomikos reikalavimai yra skirti stacionariam kompiuteriui, kai ekranas yra atskirtas nuo klaviatūros. Populiarėja nešiojami kompiuteriai, kurie labiausiai tinka trumpiems darbams. Patarti dėl nešiojamo kompiuterio ergonomiško naudojimo yra daug sunkiau, kadangi jo dizainas yra problematiškesnis – kada ekranas yra patogiame aukštyje ir atstume, klaviatūra naudotis nepatogu, ir atvirkščiai.

Šią problemą ergonominiu požiūriu galima geriausiai išspręsti organizuojant stovimą darbo vietą.

Kiekviena darbo vieta gali turėti skirtingą įrangą. Ankstesnės higienos normos ir standartai nurodydavo labai konkrečius dydžius ir reikalavimus. Dabartiniu metu darbo vietos įrengimo principas – daugiau individualumo, mažiau ribojimų. Biuro patalpose su keliais darbuotojais stengiamasi suformuoti uždaras erdves su atskiromis zonomis. Žemiau pateiktas tokios kompiuterizuotos darbo vietos reikmenų išdėstymo variantas su papildoma zzona rašymui, skaitymui ar klientų priėmimui. Paprastai tokios darbo vietos apribojamos (130-150) cm aukščio pertvaromis.

Nors kiekvienam vartotojui paliekama individualiai spręsti savo darbo vietos išplanavimą, tačiau saugias ir sveikas darbo sąlygas jis galės susidaryti tik vadovaudamasis pagrindiniais ergonomikos principais ir mokslinių tyrimų rezultatais.

Išdėstant įtaisus darbo vietoje taikomi svarbumo, naudojimo dažnio, funkcinio ryšio bei naudojimo sekos principai.

1. Svarbumo principas. Šis principas pagrįstas tuo, kad svarbūs komponentai turi būti patalpinti patogioje padėtyje. Svarbumas įvertinamas elemento įtakos laipsniu siekiant sistemos tikslų. Svarbumas paprastai nustatomas, remiantis sistemos veikimą vertinančių ekspertų nuomone.

2. Naudojimo dažnio principas. Šis principas pagrįstas tuo, kad dažniausiai naudojami įtaisai turi būti patalpinti patogioje padėtyje.

3. Funkcinio ryšio principas pagal susitarimą taikomas grupei elementų, priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų (displėjai, valdymo įtaisai ar įrenginiai, kurie funkcionaliai susiję su sistemos ar jos dalies veikimu).

4. Naudojimo sekos principas. Atliekant tam tikrą darbą, valdant įrenginį, nusistovi tam tikra veiksmų seka. Naudojant šį principą, reikmenis reikia išdėstyti ta tvarka, kuria jie dažniausiai naudojami.

Išdėstant įvairius sistemos elementus, negali būti vieningos tvarkos, tinkančios visoms situacijoms. Bendruoju požiūriu svarbumo ir panaudojimo dažnio principas yra priimtinesnis išdėstant elementus bendrai darbo erdvėje, o panaudojimo eiliškumo principas labiau tinka išdėstant elementus tam tikros zonos ribose.

Priimta tokia bendra reikmenų išdėstymo

darbo erdvėje tvarka:

1. Svarbiausių informacijos vaizdavimo priemonių išdėstymas. Informacijos vaizdavimo priemonės išdėstomos atitinkamu kampu nuo normalaus žvilgsnio linijos.

2. Svarbiausių valdymo reikmenų, susijusių su minėtomis informacijos vaizdavimo priemonėmis, išdėstymas normalioje pasiekiamumo zonoje. Mažiau svarbūs įtaisai talpinami maksimalioje pasiekiamumo zonoje.

7.5. Ar moki prisitaikyti darbo vietą?

Kūno ir akių padėtys labai priklauso viena nuo kitos. Neteisingas regos kampas vers keisti galvos ir kaklo padėtį tuo sukeldamas papildomą įtampą atskiroms raumenų grupėms. Tik turint nepriklausomai reguliuojamus darbo stalo, klaviatūros ir kėdės aukščius galima nustatyti eergonominius reikalavimus atitinkančią kūno pozą ir regos kampą, įvertinant atliekamo darbo pobūdį ir asmeninius vartotojo parametrus.

Čia pateikiama veiksmų seka skirta darbo vietų prie kompiuterio baldų reguliavimui:

1. Pradėkite nuo kojų. Reguliuodami kėdės aukštį, suteikite patogią padėtį, kad Jūsų šlaunys būtų horizontalioje padėtyje, o kojų pėdos patogiai remtųsi į grindis.

2. Sureguliuokite kėdės sėdimosios dalies polinkio kampą, kad jis būtų nežymiai (apie 7o) pasviręs į priekį ir sėdimosios dalies priekis nespaustų šlaunų ir pakinklių.

3. Sureguliuokite sėdimosios dalies ilgį. Parinkite tokį kėdės atlošo aatstumą, kad atrėmus nugaros apatinę dalį į atlošą tarp kėdės sėdimosios dalies priekinio krašto ir pakinklių liktų (2-3) cm atstumas.

4. Atlošo aukščio reguliavimas. Reguliuodami atlošo aukštį pasiekite, kad nugara patogiai remtųsi į atlošą. Atlošo išlenkimas turi būti klubų aukštyje.

5. Atlošo ppolinkio kampo reguliavimas. Keisdami atlošo kampą pasirinkite patogią padėtį, kuri būtų tinkamiausia atliekamam darbui.

6. Jeigu reikia, sureguliuokite kėdės atlošo aukštį.

7. Porankių aukščio reguliavimas. Porankiai turi būti alkūnės aukštyje. Pečiai nuleisti, o dilbiai laisvai guli ant porankių.

8. Porankių atstumo reguliavimas. Sureguliuokite porankių atstumą iki kūno taip, kad Jūsų rankų žastai būtų priglausti prie šonų, o dilbiai, gulėdami ant porankių, būtų vienoje plokštumoje su žastais.

9. Klaviatūros vietos, aukščio ir kampo reguliavimas. Klaviatūros aukštis nuo grindų turi būti pritaikytas prie dilbio aukščio taip, kad plaštaka ir dilbis būtų vienodame aukštyje ir nereikėtų lenkti riešo.

10. Klaviatūros lentynos arba stalo apačia turi būti per 5 cm nuo šlaunų. Nepatartina naudoti klaviatūros palenkimo kojelių, nes tai priverčia lenkti per riešą plaštaką aukštyn. Geriau tinka klaviatūra palenkta aatgal (neigiamu kampu), tada ji gali būti patalpinama žemiau. Klaviatūros vidurinė eilė nuo stalo ar lentynos krašto turi būti (10-25) cm atstumu.

11. Pelės aukštis. Klaviatūra ir pelė turi būti ant vieno paviršiaus ir vienodame aukštyje.

12. Monitoriaus aukščio ir polinkio kampo reguliavimas. Keisdami stalo aukštį arba naudodami kitas priemones pasiekite, kad monitoriaus centras būtų (12-20) cm žemiau akių lygio. Monitorių palenkite tokiu kampu, kad monitoriaus plokštuma ir veido frontalinė plokštuma būtų lygiagrečios.

13. Jeigu naudojate dokumentų laikiklį sureguliuokite jo polinkio kampą taip, kkad skaitomo dokumento kampas atitiktų monitoriaus kampą. Tai Jums leis pakaitomis stebėti dokumentą ir monitorių tik pakeliant ar nuleidžiant akis.

10. KOMPIUTERIZUOTOS DARBO VIETOS ERGONOMINIS ĮVERTINIMAS

Vienas iš būdų kompiuterizuotos darbo vietos ergonominėms charakteristikoms ir darbuotojų nuomonei įvertinti – dirbančiųjų prie kompiuterių anketinė apklausa. Tokią apklausą praktikuoja kai kurių šalių universitetai ir firmos [Berklis, Stenfordas, Hessenas, Wupertalis].

Anketose pateikiamus klausimus galima sugrupuoti į tokias grupes:

· darbo vietą identifikuojantys duomenys,

· klaviatūra ir pelė,

· kėdė,

· displėjus,

· darbo stalas ir papildoma įranga,

· aplinka,

· programinė įranga,

· sveikatingumo aspektai.

Apibendrinę darbuotojų sveikatingumu ir darbo vietos ergonomika besirūpinančių organizacijų patirtį, siūlome tokią anketą kompiuterizuotos darbo vietos ergonominėms charakteristikoms ir darbuotojų nuomonei apie darbo aplinką ir sąlygas įvertinti.