ES ir Lietuva
EUROPOS SĄJUNGOS IR LIETUVOS POLITIKA DĖL ATMOSFEROS IR ORO TARŠOS
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
1. ATMOSFERA IR ORO TARŠA…………………………4
1. 1. Atmosfera…………………………4
1. 2. Atmosferos ir oro taršos įtaka sveikatai………………………6
2. ES ORO APSAUGOS POLITIKA IR JOS ĮTAKA LIETUVAI………………10
2. 1. ES oro apsaugos politikos įtaka Lietuvai………………………10
2. 2. Aplinkos oro kokybę reglamentuojantys ES teisės aktai…………………10
2. 3. Tarptautinės konvencijos dėl oro kokybės apsaugos…………………16
2. 4. ES aplinkos oro apsaugos reikalavimų įgyvendinimo Lietuvoje problemos ir perspektyvos…………………………18
3. ATMOSFEROS IR ORO TERŠOS REIŠKINIŲ PASEKMĖS………………19
3. 1. Oro tarša – gryni faktai…………………………19
3. 2. Ozono sluoksnio plonėjimo nneigiamas poveikis aplinkai………………19
3. 3. Orų kaita ir ekonominiai svertai…………………………27
3. 4. ES veiksmai dėl emisijų mažinimo…………………………29
3. 5. Atsakomybė už aplinką – teršėjas moka……………………..31
4. NEIGIAMO POVEIKIO APLINKAI MAŽINIMAS…………………..33
4. 1. Transporto priemonių neigiamo poveikio aplinkai mažinimas……………33
4. 2. Neigiamo poveikio aplinkai mažinimas buityje bei elektrinėse…………..37
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS…………………………39
LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………41
ĮVADAS
Darbo problematiškumas – oro tarša kenkia tiek mūsų aplinkai, tiek ir sveikatai: nuo rūgščiųjų lietų nudegintų miškų iki dūstančių nuo didžiausios ozono koncentracijos miestų, nuo Skandinavijos ežerų, kuriuose nebėra jokios vandens augalijos ir gyvūnijos iki dumbliais apaugusių ttvenkinių. Po dvejų atkaklių derybų metų Europos Parlamentas ir Taryba išleido teisės aktus, kuriais siekiama sumažinti didžiųjų šiluminių elektrinių išmetamų teršalų kiekį ir nustatyti griežtas keturių didžiausių teršalų išmetimo leistinas ribines vertes. Sklindančio nuodingos dujos nepaiso valstybių sienų, todėl atmosferos iir oro tarša yra aktuali problema visoms valstybėms, siekiančioms pagerinti esamą situaciją oro taršai sumažinti.
Darbo aktualumas – daug mažiau žmonių sirgtų plaučių vėžiu, bronchitais, kitomis kvėpavimo organų ligomis. Mes galime pasirinkti, sakysime, svaresnį ar ne tokį svarų vandenį, dirvožemį ar kokią kitą gamtos išteklių rūšį, o štai oru kvėpuojame, deja, tokiu, koks jis yra. Tad visame pasaulyje aktuali atmosferos ir oro taršos problema skatina valstybes kaip įmanoma dėti daugiau pastangų, siekiant mažinti susidariusią taršą, taip apsaugant ne tik esamos, bet ir kitų žmonijos kartų sveikatą. Nuo mūsų pačių poelgių, įtakojančių atmosferos ir oro apsaugą, priklauso ne tik mūsų sveikata, bet tai turi įtakos ir mūsų palikuonims, mūsų kartų kartoms, todėl mums patiems reikia siekti gerinti atmosferos ir oro kokybę, sstengiantis kuo mažiau kenkti mus supančiai aplinkai, kaip įmanoma geriau tausojant ją.
Darbo tikslas – apžvelgti Europos Sąjungos ir Lietuvos politiką dėl atmosferos ir oro tašos.
Darbo objektas – Europos Sąjungos ir Lietuvos politika dėl atmosferos ir oro taršos.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti atmosferos sudėtį ir jos sluoksnių įtaką aplinkai bei žmonėms;
2. Pateikti ES teisės aktus, susijusius su atmosferos ir oro taršos reguliavimu;
3. Apibūdinti atmosferos neigiamų reiškinių pasekmes ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimą.
Darbo metodai:
Mokslinės literatūros, informacinių straipsnių, susijusių su atmosferos ir oro tarša, analizė.
Teorinis ddarbo reikšmingumas – susisteminti įvairių autorių pateiktas mintis apie Europos Sąjungos ir Lietuvos politiką dėl atmosferos ir oro taršos.
Darbą sudaro: įvadas, keturios dalys, išvados, literatūros sąrašas.
1. ATMOSFERA IR ORO TARŠA
1. 1. Atmosfera
Atmosferos kilmė, be abejo, susijusi su pačios Žemės atsiradimu. Dar tada, kai Žemė buvo tik išsilydęs kamuolys, ją tikriausiai gaubė didžiulis kosminių dujų (ir vandenilio) apvalkalas, kuris po truputį mažėjo, dujoms sklaidantis kosmose. Kai apie išsilydžiusį branduolį ėmė kietėti Žemės pluta, iš anglies dioksido, azoto dujų, vandens garų pamažu susidarė atmosfera, kurios sudėtis ne tokia pat kaip vulkanų skleidžiamos dujos. Toliau vėstant, vandens garai, matyt, kondensavosi ir krito į Žemės paviršių. Dabar jie sudaro mažiau kaip 4 % atmosferos. Deguonies atsirado gerokai vėliau. Jį išskiria žali augalai, iš anglies dioksido ir vandens sudarydami angliavandenius.
Nuo Žemės paviršiaus iki maždaug 50 km aukščio atmosfera labai vienalytė. Ją sudaro įvairių savybių dujų mišinys. Nepaprastai svarbūs yra anglies dioksidas, vandens garai ir ozonas, nors jie tesudaro nedidelę atmosferos dalį. Šios dujos sugeria Saulės ir Žemės spindulius; be jų Žemėje nebūtų gyvybės. Dėl Žemės traukos jėgų šis vienalytis dujų mišinys yra smarkiai suslėgtas. Labiausiai suslėgtos ir tankiausios dujos yra prie Žemės; vid. Tankis – 1,2 kg/m3, vid. slėgis – 1013 milibarų (mb), arba hhektopaskalių (hPa), t. y. maždaug 1 kg/cm2. 16 km aukštyje slėgis sumažėja iki 100 mb, o tankis irgi maždaug 10 kartų mažesnis.
Beveik visos atmosferą sudarančios dujos praleidžia Saulės spindulius. Laimei, atmosferoje iki 50 km aukščio yra (nors ir nedaug) ozono; daugiausia jo – 24 km aukštyje. Ozonas sugeria daugumą gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių. Jeigu visą ozoną nuleistume į jūros lygį, susidarytų vos 2,5 mm storio sluoksnelis. Dalis Saulės spindulių atsispindi, išsisklaido atmosferoje, ar susigeria į žemutinius, tankesnius atmosferos sluoksnius. Žemės paviršius šilumos pavidalu sugeria tik 46% viso Saulės spinduliavimo, patenkančio į atmosferos aukštutinę ribą. Ši energijos prietaka pakelia Žemės paviršiaus vidutinę temperatūrą iki 14°C. Kadangi ji yra daug mažesnė negu Saulės paviršiaus temperatūra (5700 °C), todėl Žemė spinduliuoja energiją gerokai ilgesnėmis negu Saulė bangomis (infraraudonosiomis arba šiluminėmis). Šias ilgąsias bangas žemutinėje atmosferoje sugeria anglies dioksidas, vandens garai ir debesys.
Vadinasi, atmosfera šildoma iš apačios, o ne iš viršaus, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. Atmosfera, kaip ir Žemė, spinduliuoja šilumą aukštyn (išsisklaido visatoje) ir žemyn (ši dalis šildo Žemės paviršių). Suskaičiavę kiek šilumos Žemė gauna ir atiduoda, matome, kad į visatą jos išspinduliuojama tiek, kiek gaunama iš Saulės; Žemės šilumos balansas yra lygus 0.
Dėl Žemės traukos poveikio oro tankis ir su jjuo susijęs slėgis didžiausi yra prie Žemės paviršiaus. Slėgis nuo maždaug 1000 milibarų (mb) jūros lygyje sumažėja beveik iki 0 (10 mb) 720 km aukštyje. Kylant aukštyn, oro temperatūra irgi krinta: vienuose sluoksniuose didėja, kituose mažėja, bet apskritai, juo aukščiau, tuo būna aukštesnė. Net dujų sudėtis kinta; atmosferos apačioje yra vandens garų. Atmosferoje galima išskirti 4 storus sluoksnius:
Egzosfera – aukščiau kaip 500 km nuo Žemės. Labai išretėjusio oro sritis, esanti aukščiau kaip 500 km aukštyje. Jai būdini elektromagnetiniai reiškiniai – pačios aukščiausios poliarinės pašvaistės.
Termosfera – nuo Žemės nutolusi iki 500 km, kuriame susidaro įelektrintos dalelės (jonai ir elektronai). Jonų tankis juose veikia radijo bangas: labai aukšto dažnio bangos sugeriamos, o trumposios atspindimos. Temperatūra pakyla iki 1200°C. Jonizuotos dujos sulaiko ypač stiprius, gyviesiems organizmams mirtinus UV spindulius
Mezosfera juosia žemę 50 – 80 km aukštyje. Temperatūra nuo +50°C iki – 80°C. Tai rodo egzistuojant ryškų atmosferos ribinį sluoksnį.
Stratosfera – sluoksnis, esantis 10 – 50 km aukštyje, į kurį įeina ozono sluoksnis, kuris Žemei yra gyvybiškai svarbus, nes “iškošia” kenksmingą saulės spinduliavimą, t. y. absorbuoja sklindančius nuo Saulės organizmams kenksmingus UV spindulius. Iki 30 km aukščio temperatūra – apie – 90 °C. Ozono sluoksnis įšyla iki 0°C.
Troposfera – atmosferos pagrindas, iki 10 km,
joje formuojasi orai. Drauge su aukštesniaisiais sluoksniais saugo Žemę nuo kenksmingų dalelių ir spindulių. Oro temperatūra kinta iki troposferos viršutinės ribos. Ties viršutine troposferos riba – 50°C.
Atmosferos struktūrą pagal temperatūros pasiskirstymą bei atmosferos susisluoksniavimą ir UV srautą pavaizduoti taip (1 pav.):
1 pav. (A) Atmosferos struktūra pagal temperatūros pasiskirstymą bei (B) atmosferos susisluoksniavimas ir UV srautas.
Taigi, nuo atmosferos sluoksnių priklauso žmonijos sveikata, nes neigiamai veikiant aplinką, neigiamai veikiama atmosfera ir oras, o šių veiksnių poveikis neigiamai atsiliepia žmogaus sveikatai.
1. 2. Atmosferos iir oro taršos įtaka sveikatai
Viena svarbiausių gyvybės atsiradimo ir vystimosi Žemėje prielaidų – ją supantis dujų sluoksnis. Kasdieninėje kalboje labai dažnai jį vadiname paprastai ir suprantamai – atmosfera, oras. Tai didelis ir sunkus dujų kiekis, sveriantis 5,15 x l015 tonų. Tiesa, palyginus šią didžiulę masę su Žemės mase, ji tesudaro tik 0,000001 pastarosios svorio dalį. Žemutinio atmosferos sluoksnio, kuriame sukaupta apie 80% oro masės, storis svyruoja nuo 8 km poliarinėse platumose iki 18 km ekvatoriaus zonoje. Vienoje knygoje buvo pateiktas ttoks vaizdingas Žemės ir jos atmosferos palyginimas: Žemė prilyginta apelsinui, o atmosferos sluoksnis – rūkoma jam popieriui, į kurį įvyniotas šis oranžinis vaisius. Žemutinį atmosferos sluoksnį, kuriame sukaupta pagrindinė oro masė, priimta vadinti troposfera, Aukštesnysis sluoksnis, kurio storis siekia iki 555 km – tai stratosfera. Nors ji ir kur kas didesnė, tačiau oras čia, žinia, retesnis ir bendras jo kiekis tesudaro kiek daugiau nei penktadalį Žemės atmosferoje esančio oro. Štai po tokiu oro sluoksniu ir vyksta visi svarbūs mūsų Žemės procesai. Šis sluoksnis sulaiko daugiau nei pusę Saulės energijos, pasiekusios atmosferą. Atmosfera visiškai sugeria gama spindulius, kurie žudomai veiktų gyvybę mūsų planetoje. Tarp atmosferos ir Žemės paviršiaus vyksta labai svarbi visai gyvybinei veiklai šilumos, dujų ir vandens apykaita. Kiekvienas iš 6 mlrd. Žemės gyventojų per parą sukvėpuoja po 15 – 20 kg oro. Galima drąsiai tvirtinti, kad tai – svarbiausias mūsų gyvybinės veiklos komponentas. Todėl ypač svarbu, kad oras būtų neužterštas, nes bet kokie nukrypimai nuo normalios oro sudėties yra žžalingi. Normalia atmosferos sudėtimi laikoma tokia, kai čia esama apie 78% azoto, 21% deguonies, kiek mažiau kaip 1% argono ir šiek tiek helio, neono, kriptono. Čia, matyt, tiksliau būtų vartoti ne esamąjį, o būtąjį laiką, nes tokia normali atmosferos sudėtis buvo. Kalbant apie oro sudėtį dabar, reikia nurodyti, kad joje esama, o kartais ir gana daug, įvairių nuodingų dujų ir dulkių. Daugiausia tokiu užterštu oru kvėpuoja miestų gyventojai. O tokių žmonių planetoje, intensyviai vykstant urbanizacijai, vis daugiau ir daugiau. Neseniai ppaskelbti SNO duomenys nurodo, kad, sumažinus atmosferos užterštumą 50%, gyventojų amžius pailgėtų 3 – 5 metais, vidutinis metinis sergamumas ir mirtingumas sumažėtų 4 – 5%. Daug mažiau žmonių sirgtų plaučių vėžiu, bronchitais, kitomis kvėpavimo organų ligomis. Mes galime pasirinkti, sakysime, svaresnį ar ne tokį svarų vandenį, dirvožemį ar kokią kitą gamtos išteklių rūšį, o štai oru kvėpuojame, deja, tokiu, koks jis yra. Ir jo kokybė ryškios gerėjimo tendencijos šiuo metu pasaulyje neturi. Anglų mokslininkas L. Botonas knygoje “Užterštas dangus“ rašo: „.galimi du variantai: arba žmonės padarys taip, kad ore liks mažiau dūmų, arba dūmai padarys taip, kad Žemėje liktų mažiau žmonių“. Dar palyginti neseniai žmonija ne itin rūpinosi oro kokybe, o dabar tai viena opiausių ekologinių problemų. Plačiai diegiama nauja, tobulesnė valymo technika. Griežtesni tapo teisiniai reikalavimai. Oras naudojamas įvairiuose technologiniuose procesuose kaip gamybos priemonė, kaip žaliava, kaip energijos šaltinis ir t.t. Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas atmosferos oro grynumo išsaugojimui.
Kaip teigiama http://www.sveikata.su.lt/sveika_aplinka/orotarsa.htm internetinės prieigos puslapyje, „aplinkos užterštumas vis dažniau vertinamas ne tik cheminiais ir fizikiniais, bet ir bioindikaciniais metodais. Tai lemia du svarbiausi veiksniai: 1 – fizikinių, cheminių metodų brangumas bei aparatūros sudėtingumas, palyginti su bioindikacija; 2 – bioindikaciniais metodais galima nustatyti teršalus mišinyje su kitomis medžiagomis, oo to negalima padaryti kitais metodais, nes teršalai veikia kompleksiškai. Tuo tarpu tam tikroms gyvų organizmų rūšims turi įtakos konkrečios aplinkoje esančios medžiagos.“
Didelį rūpestį pastaruoju metu žmonėms kelia tai, kad sieros ir kiti oksidai patenka į aplinką. Sieros ciklo schema tokia (žr. 2 pav,).
2 pav. Sieros ciklas
Pramonės rajonuose, jungdamiesi su vandeniu (garais, lietumi), jie virsta rūgštimis ir iškrinta ant žemės rūgščių lietų pavidalu. Kai kurie organizmai ypač jautriai reaguoja į sieros dioksidą (SO2), todėl jais galima naudotis aplinkos taršai įvertinti. Anksčiau Europoje lietūs buvo švarūs. Dabar lietus yra užterštas dėl mūsų sudeginamų didelių anglies, naftos, gamtinių dujų kiekių. Tačiau dabar mes jau žinome, kodėl taip atsitiko ir ką reikia daryti.“
Oro užterštumą SO2 galima pavaizduoti ekologine kreive, vadinama Kuzneco varpu (žr. 3 pav.), kuriame ekologinės problemos yra ne tik ekonominės plėtros, bet ir skurdo problema.
3 pav. Ekologinė kreivė (Kuzneco varpas)
Per pastaruosius 30 metų automobilių Europoje padaugėjo 5 kartus, ir mes gaminame, perkame išmetame daug daugiau, negu praeityje. Tam, kad pagaminti visus šiuos daiktus, mums reikia vis daugiau fabrikų, o tam, kad juos pristatyti iki parduotuvių – vis daugiau sunkvežimių, traukinių, lėktuvų. Šitiems fabrikams ir automobiliams reikia vis daugiau energijos. Daugiausia energijos, reikalingos gamykloms, mūsų butų apšildymui ir automobilių bei llėktuvų judėjimui, mes pagaminame degindami naftą, anglį ar gamtines dujas.
„Kokios oro taršos tendencijos Lietuvoje? Oro tarša – didžiulė miestų, pramonės centrų problema. Tačiau, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, Lietuvoje situacija šioje srityje geresnė. Tiesiog mes turime mažiau teršiančių objektų. Šiuo metu didžiausia problema – transportas. Mat Lietuva – vis dar senų automobilių sąvartynas. O pasaulinių tyrimų fone atrodome kaip bėgantieji paskui važiuojantį mersedesą. Mums vienintelis kelias – įstoti į kuo daugiau meteorologinių organizacijų. Tai ir darome – kad galėtume naudotis jų disponuojama informacija ir po truputį kelti savo specialistų kvalifikaciją. Kai tapome nepriklausomi, gavome nemaža įrangos iš užsienio valstybių, mūsų specialistai važiuodavo tobulintis. Tačiau negalima ištiesus ranką vaikščioti visą gyvenimą.“ (http://www.laikas.net/Default.aspx?tabid=90&ItemId=398).
Toliau pateikiant informaciją, http://www.sveikata.su.lt/sveika_aplinka/orotarsa.htm, teigiama, kad „visa tai, kas susidarė per milijonus metų, mes sunaudosime per keletą žmonijos kartų. Jei mes naudosime kurą tokiais tempais, kaip ir dabar, tai nafta pasibaigs per 40, gamtinės dujos per 60, o anglis per 400 metų. Vien tik 1991 metais Europoje mes sudeginome 1065milijonus tonų anglies, 1118 milijonų tonų naftos ir 768 milijonus tonų gamtinių dujų. Tai reiškia, kad 20 milijonų tonų sieros pateko į atmosferą. Siera, patekusi į atmosferą, reaguoja su oro deguonimi, susidarant dujoms – sieros dioksidui.
Sudeginus fabrike vieną
kilogramą gamtinių dujų, išleidžiama apie 13 gramų azoto oksidų. 1991 metais Europoje mes išleidome į atmosferą 23 milijonus tonų oksidų. Deginant naftą, anglį ir gamtines dujas, susidaro dar vienos dujos, kurios yra išmetamos per kaminus į orą – anglies dvideginis.“ (http://www.sveikata.su.lt/sveika_aplinka/orotarsa.htm); (žr. 4 pav.).
4 pav. Anglies ciklas
Deginant naftą, anglį ir gamtines dujas kiekvienais metais pasaulyje yra išleidžiama 6 milijardai tonų anglies dvideginio. Dėl padidėjusio jo kiekio atsiranda vadinamais „šiltnamio efektas“. Tai reiškia, kad CO2 sluoksnis suformuoja lyg ir šiltnamio sstogą virš žemės, tuo sukeldamas temperatūros padidėjimą. CO2 kiekio padvigubėjimas sukeltų didžiules neigiamas pasekmes klimatui ir augalijai (žr. 5 pav.).
5 pav. CO2 kiekio padvigubėjimo pasekmės klimatui ir augalijai
Taigi, įsisavinant ir suvokiant išdėstytus faktus ir teiginius, sietinus su atmosferos ir oro taršos įtaka, galima teigti, kad žmogaus veiklos įtaka atmosferai ir orui – didžiulė, bet gaila, kad žmogus neigiamai įtakoja atmosferą ir orą, kad gana vėlai susimąstyta apie neigiamas pasekmes, kurios įvyksta atlikus įvairią veiklą, kuri neigiamai veikia mus supančią aplinką. IIr galiausiai, lieka tik kuo skubiau šalinti neigiamas pasekmes, siekiant gyventi kuo švaresnėje ir sveikesnėje aplinkoje.
2. ES ORO APSAUGOS POLITIKA IR JOS ĮTAKA LIETUVAI
2. 1. ES oro apsaugos politikos įtaka Lietuvai
Aplinkos oro kokybės apsaugą reglamentuojantys teisės aktai yra kompleksiški ir susiję ssu reikalavimais transporto, energetikos, sveikatos apsaugos ir kitais ūkio sektoriais. ES oro kokybės valdymo politika pradėta formuoti tik 1980 metais, kai pasirodė pirmosios oro kokybę reglamentuojančios ES direktyvos. Teršalų išmetimų kontrolė siejama su oro kokybės tikslais. Oro kokybės valdymo strategiją valstybėse narėse išsamiai apibūdina Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva, o reikalavimai konkretiems teršalams reglamentuojami atitinkamomis dukterinėmis direktyvomis. Kitas oro sektoriaus direktyvas galimas suskirstyti dvejopai:
• direktyvos, nustatančios teršalų, išmetamų į orą iš stacionarių taršos šaltinių, kiekio ribines vertes;
• direktyvos, reglamentuojančios teršalų, išmetamų į orą iš mobilių taršos šaltinių, kiekio ribines vertes.
Be to, ES oro kokybę reglamentuojantys teisės aktai apima ne tik išmetamų teršalų limitus, bet ir kuro kokybės klausimus, todėl šie reikalavimai yra svarbūs ne tik aplinkosaugos politikos, bet ir ūkio bei energetikos ppolitikos plėtrai.
2. 2. Aplinkos oro kokybę reglamentuojantys ES teisės aktai
Knygoje ES aplinkos apsaugos politika ir jos įgyvendinimas (2002; p. 40 – 44), „ES teisėje galima išskirti daugiau kaip dešimt direktyvų, reglamentuojančių aplinkos oro kokybę:
1. ES Tarybos 96/62/EB direktyva dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo (Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva);
2. ES Tarybos 1999/30/EEB direktyva dėl sieros ir azoto dioksido, azoto oksido, suspenduotų dalelių ir švino ribinių verčių aplinkos ore (Pirmoji dukterinė direktyva);
3. ES Parlamento ir Tarybos 2000/69/EB direktyva dėl benzeno iir anglies monoksido ribinių verčių aplinkos ore (Antroji dukterinė direktyva);
4. ES Parlamento ir Tarybos 2002/3/EB direktyva dėl oro taršos ozonu (2002 m. vasario 12 d.), pakeitusi 92/72/EB direktyvą dėl oro taršos ozonu;
5. Europos Parlamento ir Tarybos 2001/81/EB direktyva dėl tam tikrų į atmosferą išmetamų teršalų nacionalinių limitų;
6. ES Parlamento ir Tarybos 2001/80/EB direktyva dėl didelių kurą deginančių įrenginių išmetamų į atmosferą tam tikrų teršalų limitų nustatymo;
7. ES Parlamento ir Tarybos 94/63/EB direktyva dėl išmetamų lakiųjų organinių junginių, susidarančių laikant sandėliuose ir gabenant benziną iš terminalų į degalines;
8. ES Tarybos 99/13/EB direktyva dėl lakiųjų organinių junginių, susidarančių naudojant organinius tirpiklius tam tikroje veikloje arba tam tikruose įrenginiuose, išmetimo mažinimo;
9. 1970 m. kovo 20 d. ES Tarybos direktyva dėl oro apsaugos nuo teršimo automobilių išmetamosiomis dujomis priemonių (su pakeitimais ir papildymais 88/436/EEB dir., 74/290/EEB dir., 77/102/EEB dir., 78/665/EEB dir., 83/351/EEB dir., 88/76/EEB dir., 88/436/EEB dir., 89/458/EEB dir., 89/491/EEB dir., 91/441/EEB dir., 93/59/EEB dir., 94/12/EB dir., 96/44/EB dir., 96/69/EB dir., 98/69/EB ir 98/77/EB dir.);
10. 1987 m. gruodžio 3 d. ES Tarybos direktyva dėl priemonių oro apsaugai nuo taršos iš automobilių, varomų varikliais, kuriuose kuro mišinys uždegamas suspaudžiant, ir varikliais, kuriuose kurui naudojamos gamtinės arba suskystintos dujos (su pakeitimais ir papildymais 91/542/EEB dir., 91/542/EEB dir., 996/1/EB dir. ir 1999/96/EB dir.);
11. 1972 m. rugpjūčio 2 d. ES Tarybos 72/306/EEB direktyva dėl priemonių oro apsaugai nuo taršos iš automobilių su dyzeliniais varikliais (su pakeitimais ir papildymais 89/491/EEB dir. ir 97/20/EB dir.);
12. ES Parlamento ir Tarybos 97/68/EB direktyva dėl priemonių mažinti taršą dujomis ir kietosiomis dalelėmis, išmetamomis iš vidaus degimo variklių, naudojamų ne kelių transporto mobiliuose mechanizmuose;
13. ES Parlamento ir Tarybos 96/96/EB direktyva dėl automobilių, įskaitant jų priekabas ir puspriekabes, techninės apžiūros (su pakeitimais ir papildymais 1999/52/EB dir.).
14. Europos Parlamento ir Tarybos 1999/32/EB direktyva dėl sieros kiekio mažinimo tam tikrų rūšių skystajame kure ir dėl 93/12/EEB direktyvos pakeitimų ir papildymų;
15. ES Parlamento ir Tarybos 98/70/EB direktyva dėl benzino ir dyzelinio kuro kokybės ir dėl 93/12/EB direktyvos pakeitimų ir papildymų.
Pagrindiniai ES reikalavimai aplinkos oro kokybės normoms, monitoringui, vertinimui ir valdymui apibrėžti trijose ES Tarybos direktyvose: Bendrojoje direktyvoje dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo, Pirmojoje dukterinėje direktyvoje dėl sieros dioksido, azoto oksidų, suspenduotų dalelių ir švino ribinių verčių aplinkos ore, Antrojoje dukterinėje direktyvoje ir Direktyvoje dėl oro taršos ozonu.
Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva nustato bendrą oro kokybės problemų sprendimo politikos struktūrą. Didžiausias dėmesys skiriamas oro kokybės palaikymui ir gerinimui, oro taršos poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai. Ši direktyva nustato pagrindinius oro kokybės valdymo bendros sstrategijos principus, kuriais valstybėse narėse siekiama sudaryti ar palaikyti gerą aplinkos kokybę, išvengti ir mažinti pavojingas taršos pasekmes žmogaus sveikatai bei visai aplinkai.
Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva reikalauja, kad valstybės narės įdiegtų oro kokybės vertinimo sistemas, pagrįstas bendra metodika ir kriterijais. Valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių užtikrinti rodiklių atitikimą nustatytoms ribinėms užterštumo vertėms. Ten, kur nustatytos vertės gali būti viršytos, turi būti sudaryti veiksmų planai trumpalaikėms priemonėms palaikyti aplinkos oro kokybę. Zonose ir aglomeracijose, kuriose teršalų kiekis viršija nustatytas ribines vertes, turi būti parengti veiksmų planai ar programos dėl aplinkos oro kokybės pagerinimo. Pagal direktyvos reikalavimus būtina kontroliuoti trylikos rūšių teršalų kiekį aplinkos ore, būtent:
• sieros dioksido;
• azoto dioksido;
• kietųjų dalelių (suodžių);
• suspenduotų dalelių;
• švino;
• ozono;
• benzeno;
• anglies monoksido;
• aromatinių angliavandenilių;
• kadmio;
• arseno;
• nikelio;
• gyvsidabrio.
Bendroji oro kokybės direktyva apima tik politikos struktūrą, o praktiškai priemonės yra įgyvendinamos per dukterines direktyvas. Šios direktyvos yra skirtos konkretiems teršalams, nustato tų teršalų pavojaus slenksčius, ribines vertes ir jų pasiekimo terminus, koncentracijų matavimo kriterijus ir metodus.
Pirmoji dukterinė direktyva nustato sieros dioksido, azoto oksidų, suspenduotų dalelių ir švino, o Antroji dukterinė direktyva – anglies monoksido ir benzeno ribines užterštumo vertes, siektinas užterštumo vertes, pavojaus slenksčius ir leistinus nuokrypius. Šios aplinkos oro kokybės normos yra skirtos žmonių sveikatos ir ekosistemų apsaugai.
Ribinė vertė – mokslinėmis žiniomis pagrįstas
oro užterštumo lygis, nustatytas siekiant išvengti, užkirsti kelią ar sumažinti kenksmingą poveikį žmogaus sveikatai ir (ar) aplinkai ir kuris turi būti pasiektas per tam tikrą laiką, o pasiektas neturi būti viršijamas;
Leistinas nuokrypis – procentinė ribinės vertės dalis, kuria leidžiama viršyti šią ribinę vertę
normose nustatytomis sąlygomis;
Pavojaus slenkstis – aplinkos oro užterštumo lygis, kurį viršijus net dėl trumpalaikio poveikio kyla pavojus žmonių sveikatai ir (ar) aplinkai ir kuriam esant atsakingos institucijos turi imtis skubių priemonių;
Be to, Bendrosios aplinkos oro kokybės direktyvos 4 sstraipsnis reikalauja, kad dukterinės direktyvos:
• nurodytų ribines vertes ir jų pasiekimo terminus;
• nustatytų laikinus leistinus nuokrypius iki ribinės vertės pasiekimo – termino;
• jei tai yra tikslinga, nustatytų pavojaus slenksčius ir nurodytų, kokia informacija turi būti pateikta visuomenei, jei pavojaus slenkstis yra peržengtas;
• parinktų matavimo kriterijus ir metodiką;
• nustatytų kitų aplinkos oro kokybės vertinimo metodų, ypač modeliavimo, naudojimo kriterijus;
• nustatytų apatinę ir viršutinę vertinimo ribą siekiant apibrėžti vertinimo reikalavimus, taikomus aglomeracijoje ar zonoje.
ES Parlamento ir Tarybos 2002/3/EB direktyvoje dėl oro taršos ozonu (Trečiojoje dukterinėje direktyvoje) reikalaujama, kad vvalstybės narės vykdytų ozono aplinkos ore monitoringą, teiktų duomenis atsakingai institucijai, keistųsi informacija tarpusavyje ir įspėtų gyventojus apie tai, kad oro užterštumas ozonu pasiekia ribą, kurią viršijus iškyla pavojus žmonių sveikatai. Direktyvoje nustatomos ozono aplinkos ore ribinės vertės, kurias pasiekus vvisuomenė turi būti informuojama apie pavojų.
Praktikoje Bendroji aplinkos oro kokybės direktyva turėtų būti interpretuojama kartu su atitinkama dukterine direktyva.
Įgyvendinant Bendrąją aplinkos oro kokybės direktyvą Valstybės narės turi imtis atitinkamų žingsnių:
• atitinkamuose lygiuose direktyvoje numatytoms užduotims vykdyti paskirti atsakingas institucijas,
• suskirstyti savo valstybės teritoriją į zonas ir aglomeracijas (aglomeracija – tai zona, kurioje gyvena daugiau kaip 250 000 gyventojų),
• atlikti pradinį oro kokybės vertinimą visose zonose ir aglomeracijose ir nurodyti aplinkos oro kokybės vertinimo būdą kiekvienoje zonoje ir aglomeracijoje,
• atsakingos institucijos privalo imtis atitinkamų priemonių (rengti planus ar programas teršalų koncentracijoms sumažinti, palaikyti esamą būklę ir pan.) atsižvelgdamos į oro kokybę zonoje,
• atitinkamos atsakingos institucijos informuoja visuomenę, jei viršijamas pavojaus slenkstis.
Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2001/81/EB dėl tam tikrų išmetamų į atmosferą teršalų nacionalinių limitų reglamentuoja, kkad šalys narės vėliausiai iki 2010 metų turi sumažinti metinius teršalų išmetimų kiekius tokių teršalų: sieros dioksido (SO2), azoto oksidų (NO2), lakiųjų organinių junginių (LOJ) ir amoniako (NH3). Direktyva apibrėžia nacionalinius teršalų išmetimų limitus kaip didžiausią medžiagos kiekį (kilotonomis), leidžiamą išmesti per metus šaliai narei. Nacionalinis išmetimų limitas, kurį būtina pasiekti iki 2010 metų, yra nustatytas penkiolikai Europos Sąjungos šalių narių keturiems minėtiems teršalams. Šalys kandidatės, įstojusios į ES, taip pat privalės laikytis joms nustatytų nacionalinių išmetimų limitų. Šalys narės tturi parengti Palaipsnio nacionalinių išmetimų mažinimo programas, kurias įgyvendinus būtų pasiekti išmetimų lygiai 2010 metams, ir kasmet parengti nacionalinių išmetimų inventorizaciją ir išmetimų prognozes iki 2010 metų.
ES Parlamento ir Tarybos 2001/80/EB direktyva dėl didelių kurą deginančių įrenginių išmetamų į atmosferą tam tikrų teršalų limitų nustatymo reglamentuoja išmetimus iš kurą deginančių įrenginių (daugiau nei 50MVV instaliuotos šiluminės galios).
ES Parlamento ir Tarybos 94/63/EB direktyva dėl išmetamų lakiųjų organinių junginių, susidarančių laikant talpose ir gabenant benziną iš terminalų į degalines siekiama kovoti su oro tarša, mažinant LOJ išmetimą iš įrenginių, transporto priemonių ir laivų, kuriuose laikomas benzinas, cisternų pripildymui ir benzino gabenimui iš vieno terminalo į kitą arba iš terminalo į degalinę. Direktyva nereglamentuoja transporto priemonių pripildymo benzinu degalinėse. Direktyva nustato techninius reikalavimus benzino saugojimo, pakrovimo ir iškrovimo įrenginiams terminaluose, pakrovimo ir iškrovimo įrenginiams degalinėse, specifikacijas pakrovimui pro dugną, garų surinkimui bei apsaugai nuo autocisternų perpylimo.
ES Tarybos 99/13/EB direktyva dėl lakiųjų organinių junginių, susidarančių naudojant organinius tirpiklius tam tikroje veikloje arba tam tikruose įrenginiuose, išmetimo mažinimo reikalauja įgyvendinti priemones ir procedūras, reikalingas tiesioginio ar netiesioginio lakiųjų organinių junginių išmetimo į aplinką, ypač į orą, poveikio prevencijai arba tokiam poveikiui bei jo įtakai žmonių sveikatai mažinti. Direktyva reguliuoja daugelį veiklos sričių (spaustuvių, cheminių vvalyklų veiklą, automobilių dažymą, baldų lakavimą ir pan.), jei tokios veiklos metu tirpiklių naudojimas viršija nustatytas ribas. Direktyva reikalauja, kad nauji įrenginiai, atitinkantys nustatytus kriterijus, būtų įregistruoti arba turėtų leidimus, o esami įrenginiai būtų pamažu tobulinami, kol atitiks direktyvoje nustatytus reikalavimus. Direktyvoje nustatytų tikslų galima siekti laikantis LOJ ribinių verčių arba laikantis LOJ išmetimo mažinimo planų. LOJ ribinių verčių ar LOJ išmetimo mažinimo planų laikymasis užtikrinamas nustatant leidimų sąlygas arba įgyvendinant bendrus aplinkosaugos reikalavimus tam tikrai veiklos rūšiai. Įrenginiai, kurie nepatenka į TIPK direktyvos reguliavimo sritį, turi būti registruojami arba jiems išduodami leidimai. Direktyvoje reikalaujama, kad veiklos vykdytojas vykdytų LOJ išmetimo monitoringą ir teiktų duomenis atsakingai institucijai. Kaip ir daugelyje kitų direktyvų, reikalaujama teikti ES Komisijai informaciją ir ataskaitas apie direktyvos Įgyvendinimą.
Mobilių taršos šaltinių naudojimą reglamentuoja keturios pagrindinės direktyvos, kurios nustato oro apsaugos priemones nuo teršimo automobilių išmetamosiomis dujomis, nuo taršos iš automobilių, varomų varikliais, naudojančiais skirtingą kurą, priemones mažinti taršą iš vidaus degimo variklių, naudojamų ne kelių transporto mobiliuose mechanizmuose bei reikalavimus automobilių techninei apžiūrai. Techniniai šių direktyvų reikalavimai keliami automobilių ir jų variklių gamintojams ir tikrinami suteikiant tipo pripažinimą.
70/220/EEB direktyvos dėl oro apsaugos nuo teršimo automobilių išmetamosiomis dujomis priemonių su pakeitimais ir papildymais, kuriuos padarė 98/69/EB dir., nustato EEURO III ir EURO IV aplinkosauginius reikalavimus M kategorijos (su ne didesne kaip 2 t bendrąja mase) ir N1 klasės automobilių Otto tipo (benzininiams ir naudojantiems dujas) ir dyzeliniams varikliams.
Pagal šią direktyvą valstybės narės dėl automobilių taršos išmetamosiomis dujomis neturi teisės:
– atsisakyti suteikti ES tipo pripažinimą pagal EEB 70/156 direktyvos nuostatas;
– atsisakyti suteikti nacionalinį leidimą eksploatuoti priemonę;
– atsisakyti registruoti, pardavinėti arba leisti eksploatuoti automobilius su galiojančiais atitikties sertifikatais pagal EEB 70/156 direktyvos reikalavimus, jei yra tenkinami 70/220/EEB direktyvos reikalavimai.
72/306/EEB direktyva nustato automobilių su dyzeliniais varikliais techninius reikalavimus dūmingumo matavimo metodams. Taip pat reikalaujama, kad kiekvienas variklis būtų pažymėtas sutartiniu ženklu nurodant išmetamųjų dujų absorbcijos koeficiento reikšmę. Valstybės narės dėl taršos išmetamosiomis dujomis neturi teisės netvirtinti tipo arba jo nepripažinti, jei yra tenkinami 72/306/EEB direktyvos reikalavimai ir, priešingai, jei atitinkami reikalavimai nėra tenkinami, turi būti atsisakoma suteikti ES arba nacionalinį tipo pripažinimo sertifikatą.
97/68/EB direktyva nustato teršalų ribines vertes išmetamosiose dujose variklių, naudojamų ne kelių transporto mobiliose priemonėse (mobiliuose kranuose, gręžimo mechanizmuose, kompresoriuose, sniego valymo mechanizmuose). Direktyva reikalauja tokiems varikliams numatyti tipo patvirtinimo (pripažinimo) procedūrą.
96/96/EB direktyva nustato reikalavimus techninės apžiūros procedūrai. Direktyvos straipsniai reglamentuoja administracinius potvarkius, o II priedas nustato techninius reikalavimus techninei transporto priemonių būklei. Atskiru skyriumi išdėstyti reikalavimai išmetamosioms dujoms.
Nagrinėjamos direktyvos pakeitimai ir papildymai, kuriuos padarė 1999/52/EB dir., nustato automobiliams su dyzeliniais varikliais naujus, privalomus nuo 2000 m. spalio 1 d., reikalavimus techninei apžiūrai.
Europos Parlamento ir Tarybos 1999/32/EB direktyva dėl sieros kiekio mažinimo tam tikrų rūšių skystajame kure apibrėžė ribines sieros kiekio vertes mazute ir gazolyje. Taip pat nustato reikalavimus švino, sieros, benzeno, aromatinių angliavandenilių, olefinų kiekiui degaluose. Direktyva draudžia vartoti mazutą, kurio sudėtyje yra daugiau negu 1% sieros, ir gazolį, kurios sudėtyje yra daugiau negu 0,2% sieros, bei nnumato mazuto ir gazolių kokybės kontrolės sistemos ir analizės metodus.
98/70/EB direktyva nustato techninius reikalavimus benzinui ir dyzeliniam kurui, siekiant apriboti sveikatos ir aplinkos apsaugos atžvilgiu svarbius švino, sieros, aromatinių angliavandenilių, ypač benzeno išmetimus iš mobilių taršos šaltinių. Direktyva draudžia vartoti benziną su švinu ir leidžia prekiauti tik tokiu bešviniu benzinu, kuris atitinka direktyvoje nustatytas aplinkosauginius rodiklius, ir nurodo benzino ir dyzelinio kuro kokybės kontrolės sistemos ir analizės metodus.“
Taigi, aplinkos oro kokybę reglamentuojančių ES teisės aktų gausa atspindi ES oro apsaugos ppolitikos ir jos įtakos Lietuvai aktualumą ir siekį didinti oro kokybę, pasitelkiant įvairias priemones ir būdus, kurios buvo aptartos ir nagrinėjamos įvairiose ES direktyvose.
2. 3. Tarptautinės konvencijos dėl oro kokybės apsaugos
Tarptautiniame kontekste Lietuvai aktuali Konvencija dėl tolimųjų atmosferos teršalų ppernašų ir Bendrosios klimato kaitos konvencija.
Kaip pažymima knygoje ES aplinkos apsaugos politika ir jos įgyvendinimas (2002; p. 44), „1994 metais Lietuva prisijungė prie 1979 m. Ženevos konvencijos dėl tolimųjų atmosferos teršalų pernašų. Konvenciją ratifikavusios šalys siekia bendradarbiauti tolimųjų pernašų srityje, mažinti aplinkos rūgštėjimą, eutrofikaciją, apsaugoti pažemio ozono sluoksnį bei vykdyti teršalų inventorizaciją.
Nuo 1995 metų Lietuva yra Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos narė. Šios konvencijos šalys siekia stabilizuoti vadinamąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2, CH4, N2O, chlorflorangliavandeniliai) koncentracijas tokiu lygiu, kuris apsaugotų klimatą nuo neigiamo antropogeninio poveikio. Įgyvendinant šią konvenciją 1996 m. parengta Nacionalinės klimato kaitos strategija ir veiksmų programa, daromi nacionaliniai pranešimai apie esamą būklę bei nuolat vykdomas šiltnamio efektą sukeliančių išmetamų dujų kiekio inventorizavimas. Trečiojoje klimato kaitos kkonferencijoje Lietuva įsipareigojo iki 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 8% palyginti su 1990 m. (CO2, išmetimas 2012 m. neturi viršyti 39 mln. tonų).
Tarptautinės konvencijos reikalavimus padeda įgyvendinti tarptautinės bendradarbiavimo programos. Įgyvendinant šias programas, kaip bendro įgyvendinimo veiklos (Activities Implemented Jointly) pavyzdys renovuota arba pakeistas iškastinis kuras biokuru (mediena, durpėmis) dešimtyje Lietuvos katilinių. Bendro įgyvendinimo projektai, kaip priemonė Kioto protokolo įgyvendinimui, Lietuvoje pradėti 1993 m. Švedijos Vyriausybės pagalba. Visų vykdytų projektų tikslas – padidinti energijos efektyvumą centrinio šildymo ssistemose ir kartu sumažinti CO2 išmetimus.“
Kovojant su oro tarša, Kioto protokolo neužtenka. Šiltnamio reiškinį sukeliančios dujos nėra mūsų vienintelis priešas. Šiluminių elektrinių į orą išmetamas sieros dioksidas (SO2) gali susimaišyti su lietumi ir virsti mūsų miškus naikinančia sulfidine rūgštimi. Jei ši rūgštis nusėda ant ežerų paviršiaus, ji sunaikina vandens augaliją ir gyvūniją. Dar vienas mūsų priešas yra azoto oksidas (NOx), kuris gali reaguoti su lakiaisiais organiniais junginiais ir virsti pažemio (troposferiniu) ozonu. Jei aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose ozonas yra mūsų draugas, apsaugojantis mus nuo ultravioletinių spindulių, žemės lygmenyje jis yra pavojinga nuodinga medžiaga, kuri naikina augaliją, dirgina kvėpavimo takus ir virsta..šiltnamio reiškinį sukeliančiomis dujomis (http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/703.html).
Taigi, iš pateiktos informacijos, pastebimas susirūpinimas oro kokybe ir siekis ją apsaugoti, pasitelkiant tarptautines konvencijas, kurios laipsniškai yra įgyvendinamos Lietuvoje. Konferencijose aptartos oro kokybės apsaugos priemonės, kuriomis siekiama išspęsti bei sumažinti su oro kokybe susijusias problemas.
2. 4. ES aplinkos oro apsaugos reikalavimų įgyvendinimo Lietuvoje problemos ir perspektyvos
Šios perspektyvos pateiktos knygoje ES aplinkos apsaugos politika ir jos įgyvendinimas (2002; p. 44 – 45), ir teigiama ,jog „pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis oro kokybės apsaugą Lietuvoje, yra LR Aplinkos oro apsaugos įstatymas (1999 m. lapkričio 4 d., Nr. VII-1392). Aplinkos oro apsaugos įstatymas nustato asmenų teises į švarų oorą, pareigas saugoti aplinkos orą nuo taršos, susijusios su žmonių veikla, ir mažinti jos daromą žalą žmonių sveikatai bei aplinkai. Be to, įstatymas nustato priemones, ribojančias aplinkos oro taršą ir mažinančias jos neigiamą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai, reglamentuoja visuomeninius santykius aplinkos oro apsaugos ir kokybės valdymo srityse. Įstatymas perkelia Europos Sąjungos Aplinkos oro sektoriaus direktyvų pagrindinius principus ir reikalavimus aplinkos oro apsaugos ir jo kokybės valdymo srityje.
LR Aplinkos monitoringo įstatymas (1997 m. lapkričio 20, Nr. VI11-529) nustato aplinkos monitoringo organizacinę struktūrą, vykdymo tvarką ir su tuo susijusią atsakomybę bei numato aplinkos oro kokybės monitoringo subjektus. Įstatymas reglamentuoja aplinkos monitoringo kontrolę, duomenų kokybės užtikrinimą, aplinkos monitoringo informacijos standartizavimą, kaupimą ir saugojimą.
Aukščiau tekste minėti ES teisės aktai perkelti į šiuos LR teisės aktus:
• LR aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrų 2000 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 470/581 Dėl zonų ir aglomeracijų aplinkos oro kokybei vertinti ir valdyti, sąrašo patvirtinimo,
• LR aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrų 2000 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. 470/582 Dėl teršalų, kurių kiekis ore vertinamas, sąrašo patvirtinimo ir ribinių aplinkos oro užterštumo verčių nustatymo,
• LR aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 1 2 d. įsakymas Nr. 596 Dėl aplinkos oro kokybės vertinimo,
• LR aplinkos ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro 2001 mm. gruodžio 11 d. įsakymas Nr. 591/640 Dėl aplinkos Oro užterštumo normų nustatymo,
• LR aplinkos apsaugos ministerijos 1998 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 67 Dėl aplinkos apsaugos normatyvinio dokumento LAND 12-98patvirtinimo. Šis normatyvinis dokumentas nuo 2002 m. gruodžio 31 d. neteks galios ir bus pakeistas normatyviniu dokumentu LAND 43-2001, patvirtintu LR aplinkos ministro 2001 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 486 Dėl išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normų LAND 43-2001 nustatymo,
• LR aplinkos, ūkio ir susisiekimo ministrų 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 438/268/266 Dėl kuro ir degalų kokybės aplinkosauginių rodiklių patvirtinimo.
Lietuva įsipareigoja įgyvendinti direktyvų reikalavimus iki hipotetinės stojimo datos – 2004 metų sausio 1 dienos. Aplinkos oro apsaugos srityje dėl investicijų ir laiko stokos išsiderėtas ketverių (2004-2007) metų pereinamasis laikotarpis dėl lakiųjų organinių junginių išmetimų, susidarančių skirstant ir laikant benziną, apribojimų įgyvendinimo (94/63/EB direktyva). Nustatytas ES reikalavimų įgyvendinimo grafikas terminalams, mobiliems konteineriams ir degalinėms.“
Nors transporto daroma tarša yra viena didžiausių aplinkos užterštumo priežasčių, tačiau dabar transportą reglamentuojantys nacionaliniai reikalavimai atitinka ES reikalavimus. Todėl reikia tik efektyviai įgyvendinti esamas nacionalines taršos iš transporto mažinimo priemones.
Problematiškiausias šiuo metu yra ES reikalavimų dėl sieros kiekio kure Įgyvendinimas, aplinkos oro kokybės kontrolės užtikrinimas bei lakiųjų organinių junginių kontrolė. Be to, atsižvelgiant į
pokyčius energetikos sektoriuje uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai yra aktualūs ir gana problematiški reikalavimai didelių kurą deginančių įrenginių išmetamų į atmosferą teršalų kiekiui.
Taigi, pagrindinės ES oro kokybės apsaugos teisinės nuostatos jau yra perkeltos į nacionalinę teisę, sukurtos ar paskirtos institucijos ES reikalavimams įgyvendinti. Dabartinis pagrindinis uždavinys – reikalavimų, perkeltų į nacionalinę teisę, įgyvendinimas.
3. ATMOSFEROS IR ORO TERŠOS REIŠKINIŲ PASEKMĖS
3. 1. Oro tarša – gryni faktai
Analizuojant, kas kenkia atmosferai ir orui, būtina pabrėžti tokius faktus, įtakojančius oro taršą ir neigiamai veikiančius mmus supančią aplinką. Kaip pateikiama http://ecoagents.lt.eea.eu.int/airpollution/facts_view tinklapyje:
• Orą teršia degantys daiktai. Mes teršiame degindami naftą ir anglį elektrinėse. Dar orą teršiame naudodami degalus lengviesiems automobiliams ir sunkvežimiams bei keliaudami lėktuvu. Deginamos atliekos irgi teršia orą.
• Kuras, kurį išgauname iš žemės, pvz., nafta, dujos ir anglis, vadinamas „iškastiniu kuru“.
• Kai mes jį deginame energijai gauti, išsiskiria dujos, pvz. anglies dioksidas (CO2). Vėjo, saulės ir vandens galia vadinama „atsinaujinančia energija“, ji neteršia oro. Kelionės automobilių keliais ir oru yra labai svarbi taršos priežastis. <
• Maždaug pusę visų suodžių dalelių į atmosferą išmeta automobiliai. Miestuose tai dažniausiai pagrindinė oro taršos priežastis. Įvairūs oro teršalai gali sukelti alergijas ir kvėpavimo sutrikimus.
• Tiesa, ore visuomet yra daugybė mažų dalelių, kurių ten neturėtų būti, tačiau paprastai jos nėra kkenksmingos.
• Užteršimu vadinama tada, kai tų dalelių tiek daug, jog jos tau tampa kenksmingos.
Taipogi, dera apžvelgti žmonijos veiklos neigiamą įtaką atmosferai ir orui. Todėl, sekančiame skyriuje bus analizuojama orų kaita, atsiradusi dėl žmogaus netinkamos veiklos ir kitų sąlygų, bei ekonominius svertus, kurie reikalingi šiai problemai spręsti.
3. 2. Ozono sluoksnio plonėjimo neigiamas poveikis aplinkai
Ar visada ozonas geras? Gal jis gali būti ir kenksmingas? Šis skyrius kaip tik apie tą “blogąjį” ozoną. Populiariai kalbant, yra “gerasis” ozonas, kuris saugo gyvybę Žemėje, ir “blogasis”, kuris ją žaloja – viskas priklauso nuo to, kur jis yra.
Kaip pažymi Brigita Serafinavičiūtė, Lietuvos miškų instituto doktorantė (http://ljms.lms.lt/?q=lt/Ivairus-ozonas), Žemės atmosfera skirstoma į sluoksnius, kurie vienas nuo kito skiriasi savo sudėtimi ir savybėmis. Beveik 90% viso atmosferos oozono kiekio yra stratosferoje 20-25 km aukštyje nuo žemės paviršiaus. Jis sudaro vadinamąją ozonosferą. Galima sakyti, kad tai ir yra “gerasis” ozonas, nes jis saugo mūsų planetą nuo žalingiausių ultravioletinių spindulių. 1973 m. pirmą kartą buvo nustatyti šį sluoksnį ardantys teršalai, vėliau atlikta daug tyrimų, imtasi įvairių priemonių šiam pavojingam procesui sustabdyti.
Kalbant apie troposferos ozoną, galima jį vadinti “bloguoju”, nes tai teršalas. Jis yra arti žemės paviršiaus, t.y., ore, kuriuo mes kvėpuojame. Troposferoje yra tik apie 10% viso atmosferos oozono kiekio. Vis tik didelė priežemio ozono koncentracija 0-2 km aukštyje virš žemės paviršiaus kasmet tampa vis aktualesne problema. Aukšta koncentracija yra žalinga, nes gali pažeisti mūsų plaučių audinius, pakenkti augalams, gyvūnams, apgadinti gaminius iš gumos, plastiko. Natūrali priežemio ozono koncentracija yra apie 20 μg/m³. Tokia ji buvo tik 19 a. pabaigoje. Mokslininkų stebėjimai rodo, jog ozono kiekis troposferoje per paskutiniuosius 50 metų padvigubėjo. Didžiausias troposferos ozono koncentracijos augimas Europoje vyko 1940-1960 m. laikotarpiu, kuomet keturgubai išaugo ozono pirmtakų (automobilių išmetamųjų dujų, pramonės teršalų) koncentracijos. JAV priežemio ozono lygis 1988 m., lyginant su 1983 m., pakilo 5%. Įvedus automobilių katalizatorius, maksimali ozono koncentracija Vakarų Europoje ir JAV sumažėjo, tačiau Pietų ir Rytų Europoje bei Azijoje ji vis dar auga. Šiaurės pusrutulyje ozono koncentracijos vidutiniškai padidėja po 1-3% per metus. Lietuvoje 1983-2000 m. ozono koncentracija didėjo po 1,27 μg/m³, t.y. 2,9% per metus (Preilos foninės stoties duomenimis). Ozono kiekio didėjimą Lietuvoje labiausiai lemia užterštos oro masės, atneštos iš kitų valstybių.”
Saulė – gera chemikė. Ji ima vienas chemines medžiagas, kurias degimo procesų metu į orą išmeta mūsų automobiliai, sunkvežimiai, gamyklos, elektrinės, ir pagamina kitas. Priežemio ozonas yra vienas iš tokių Saulės vykdomų cheminių reakcijų produktų. Galima kaltinti ir Saulę, tačiau didelė ppriežemio ozono koncentracija – žmogaus veiklos rezultatas. Kaip jau supratote, ozonas nėra išmetamas iš transporto priemonių ar pramonės įmonių, tačiau jo susidarymas tiesiogiai priklauso nuo jų išmetamų teršalų – daugiausiai nuo azoto oksidų ir lakių organinių junginių. Be pirminių teršalų ir Saulės spinduliuotės, ozono susidarymui svarbios ir meteorologinės sąlygos. Didžiausia ozono koncentracija būna tokiomis dienomis, kai yra karšta, saulėta, sausa ir beveik nevėjuota – taigi dažniausiai vidurdieniais ir vasarą.
Kartu su oro masėmis priežemio ozonas gali būti nuneštas net už šimtų kilometrų į kaimo vietoves ir miškus. Ypač didelė jo koncentracija stebima kalnuose, kur palankesnės apšvietimo sąlygos. Miškuose taip pat dažnai stebima didesnė jo koncentracija. Medžiai išskiria angliavandenilius (terpenus), o šie, veikiami saulės šviesos, aktyviai dalyvauja ozono susidaryme.
Ozonas – tai viena iš deguonies formų, tik jis sudarytas ne iš dviejų, bet iš trijų deguonies atomų. Jis lengvai skyla atiduodamas vieną atomą ir sudaro deguonies molekulę. Dėl tokios nestabilios savo struktūros ozonas yra labai reaktyvus junginys ir būtent dėl to kelia grėsmę gyviems organizmams. Ozonas reaguoja su kitais junginiais ir sukelia oksidacinį stresą arba, paprasčiau sakant, – skatina senėjimo procesą.
Pirmą kartą neigiamas ozono poveikis augalams pastebėtas 1944 m. prie Los Angelo. Ant javų ir daržo augalų lapų atsirado maži ttaškeliai. Netrukus tokie taškeliai buvo pastebėti ir ant pušų, augančių San Bernardino kalnuose. Vėliau šie pažeisti spygliai nukrito, kol galų gale, po žievėgraužio invazijos 1970–ais, pušys žuvo. Kaip augalams toksiškas junginys ozonas buvo pripažintas Šiaurės Amerikoje 1950-60 m., nuo 1980 m. – Vakarų Europoje, o nuo 1990 m. – Viduržemio regione.Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja 65 μg/m3 laikyti ribine ozono koncentracija, kurią viršijus pažeidžiami ozonui jautrūs augalai. Lietuvoje tokia priežemio ozono koncentracija būna apie trečdalį vegetacinio periodo. Į augalus ozonas patenka kartu su oru per lapų žioteles. Dažniausi ozono pakenkimai – sulėtėjęs augimas, padidėjęs augalų jautrumas ligoms bei kenkėjams, senėjimo procesų pagreitėjimas, lapų dėmėtumas, pageltimas, lapų netekimas. Manoma, kad Lietuvoje dėl ozono poveikio grūdinių kultūrų derlius sumažėja 5-10 %. Panašūs gali būti ir medienos nuostoliai Lietuvos miškuose. Prognozuojama, kad 2100 metais 49% (17 mil. km2) visų pasaulio miškų bus veikiami priežemio ozono koncentracijos, galinčios sukelti žymius pažeidimus.
Didžiausią ozono dozę augalai gauna šviečiant saulei ir esant vidutinėms temperatūroms. Jei temperatūra per aukšta ar per žema, žiotelės užsidaro, ir ozono patekimas sumažėja arba visai nevyksta. Nustatyti ryšį tarp priežemio ozono ir jo sukeltų pažeidimų nėra lengva, nes tai, ar augalas bus pažeistas, priklauso ne tik nuo ozono koncentracijos, aplinkos sąlygų, į augalą
patekusio ozono kiekio, bet ir nuo paties augalo jautrumo. Nuo 1993 metų Šveicarijoje, Ispanijoje ir kitose Europos valstybėse buvo nustatyta daugiau nei 100 ozonui jautrių augalų rūšių, tačiau šis sąrašas nebaigtas. 2002 m. vasarą Lietuvos miškų instituto atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje taip pat pirmą kartą užfiksuoti ozonui būdingi augalijos pažeidimai, ir mūsų kraštą Europos žemėlapyje prijungė prie tų šalių, kuriose jau esama pažeistų augalų. Pažeidimai nustatyti ant paprastosios avietės, blindės, baltalksnio ir paprastojo šaltekšnio. Jie pasireiškė tolygiu lapų paraudonavimu (ant aavietės) ir kaip smulkūs violetiniai-raudoni, rusvi ar juodi taškai (ant baltalksnio, blindės ir šaltekšnio). Daugiausiai pažeidimų rasta ant avietės lapų. Ji yra viena iš jautriausių ozonui rūšių. Ozono pažeistų augalų rasta beveik visoje Lietuvos teritorijoje (6 pav.).
6 pav. Vietos, kuriose nustatyti ozono sukelti augalų pažeidimai Lietuvoje (2002m.)
Kaip teigia Brigita Serafinavičiūtė (http://ljms.lms.lt/?q=lt/Ivairus-ozonas), „nors matomus ozono sukeltus pažeidimus nėra labai lengva atpažinti, tačiau yra tam tikri požymiai kurie būdingi ozono sukeltiems augalų pažeidimams. Dažniausiai tai smulkūs violetiniai-raudoni, geltoni ar juodi taškai, dėmelės aarba tolygus lapo paraudimas. Pirmiausiai jie pastebimi ant senesnių, subrendusių lapų tarpgyslių. Net labai smarkiai pažeisto lapo gyslos dažnai išlieka žalios. Be to, minėti pažeidimai pasireiškia ant tos lapo dalies, kuri būna apšviesta, t.y. – dažniausiai ant lapo viršaus. Be tto, ant lapo dalies, patenkančios į šešėlį (kai vienas lapas uždengia kitą), tokių pažeidimų nėra (“šešėlio efektas”). Taigi vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį dar neprasidėjus natūraliam lapų geltimui, susiradę saulės apšviestą pamiškę, galite patys pamėginti paieškoti tokių pažeistų augalų.
Jei priežemio ozonas žaloja augalus, tai, reikia manyti, žmogui jo poveikis irgi nėra teigiamas. Ozonas, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną. Dėl to gali padažnėti bronchinės astmos priepuoliai, gali kilti kosulys, atsirasti pakitimai plaučių audinyje. Ilgesnį laiką dirginant akių gleivinę, galimi regėjimo sutrikimai, esant ozono koncentracijai virš 200 μg/m³, gali pradėti skaudėti galvą. 160 μg/m³ ozono koncentracijai išsilaikius ilgiau kaip 3 valandas, gali susilpnėti žmonių atsparumas infekcinėms ligoms. Be to, nustatyta, kad oro tarša priežemio ozonu didina riziką atsirasti širdies kraujagyslių sistemos sutrikimams bbei centrinės nervų sistemos pakenkimams. Labiau jautrūs ozono poveikiui – senesni žmonės ir vaikai.
Pagal Europos Sąjungos direktyvą, visuomenė turi būti informuojama jei vienos valandos ozono koncentracijos vidurkis siekia 180 μg/m³, o jei šis vidurkis pasiekia 240 μg/m³ – skelbiamas pavojus. Tokia aukšta ozono koncentracija būna esant smogui. Esant tokioms sąlygoms, žmonėms rekomenduojama neiti iš namų. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvai smogas kol kas negresia. 180 μg/m³ valandos koncentracija pasitaiko labai retai ir pastaraisiais metais nustatyta nebuvo. Žiūrint į Europos žemėlapį, mmatyti, kad mažiausios priežemio ozono koncentracijos nustatomos Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o didžiausios – Centrinėje ir Pietų Europoje, ypač kalnuotose vietovėse – Alpėse ir Pirėnuose. JAV priežemio ozono problema tapo tokia įprasta, kad ji net minima grožiniuose kūriniuose. “Šią popietę nutariau nepaisyti gerklę graužiančio ozono, kuris kaupdavosi rugpjūčio mėnesį.” – tai citata iš Janet Evanovich 1994 m. išleisto romano “Seklė per prievartą”, kurio veiksmas vyksta Niudžersyje.”
Anot Dieter Heinrich ir Manfred Hergt (2000; p. 165), „visos degimui naudojamos žaliavos cheminiuose junginiuose turi anglies. Anglies monoksidas (CO) yra gyvūnams ir augalams pavojingos dujos. Jos įkvepiamos į plaučius ir vietoj deguonies, 240 kartų stipriau už pastarąjį, prisijungia pire hemoglobino (Hb) centrinio geležies atomo, sudarydamas karboksihemoglobiną (HbCO). Apnuodijimo laipsnis priklauso nuo kraujo įsotinimo (HbCO kiekis), nuo CO kiekio ore ir nuo kvėpavimo tūrio.Dėl anglies dvideginio (CO2), kuris kaip ir H2O garai, praleidžia atmosferoje sklindančius trumpabangius spindulius ir sugeria grįžtamąjį ilgabangį Žemės spinduliavimą (IR spindulių absorbentas). Dėl to oras įšyla ir susidaro šiltnamio efektas.CO2 kiekis gausėja dėl kuro emisijų, dėl augalų CO2 kaupimo, dėl tropinių miškų deginimo.
Kaip teigia Dieter Heinrich ir Manfred Hergt (2000; p. 167), „ozonas yra susikoncentravęs strastosferoje esamo ozono sluoksnyje daugiau nei 15 – 35 km aukštyje. Ozonas sugeria 260 – 3320 nm UV spindulius. Per skylėtą ozono sluoksnį (ozono skyles) trumpabangiai didelės energijos UV spinduliai pasiekia žmones (odos vėžio formos, genetinės pažaidos). Ozono sluoksnio ardymą stabdo pėdsakinės dujos CO, N2O, CH4 ir freono skilimo produktai. Ozono kiekis kiekvienais metais gali būti skirtingas ir priklauso nuo paros meto, oro sąlygų, aukščio, vulkanų išsiveržimų ir geografinės platumos” (7 pav.).
7 pav. Ozono koncentracija atmosferoje.
Troposferoje esantis ozonas laikomas vienu iš miškų pakenkimus sukeliančių veiksnių. Kadangi ore gausėja rūgščių dėl sieros dioksido SO2, azoto oksidų NOx ir vandenilio chlorido kiekio atmosferojedidėjimo. Vandenilio chloridas HCl, kuris susidaro deginant šiukšles, jungiasi su vandeniu, sudarydamas druskos rūgštį. Taip susidaro rūgštieji lietūs, kurie prisideda prie miškų nykimo ir kenkia pastatams ir telkiniams. Rūgščių skleidėjai ir rūgščių anijonų kiekis rūgščiame lietuje – pavaizduoti 8 paveiksle.
8 pav. Rūgščių skleidėjai bei rūgščių anijonų kiekis rūgščiame lietuje.
Miškų nykimo pagrindinės priežastys: klimatas, miškininkystės klaidos, grybai, bakterijos, tačiau svarbiausia – teršalų sukelta degradacija. Medžiai džiūsta dėl daugelio tasrpusavyje susijusių priežasčių (painūs ligos atvejai) (žr. 9 paav.).
9 pav. Galimo medžių žūties priežastys
Pakenkimus sukelia teršalų emisijos, kurios sustiprėja saulėtais metais. Kenksmingos medžiagos nusėda daugiausia ant lapų ir spyglių, arba ant dirvos ir šaknų.
Dar viena ozono kaitos pasekmė – smogas. Kaip teigia Dieter Heinrich ir Manfred Hergt (2000), „„ozonas, azoto oksidai ir anglaivandeniliai yra pagrindinės medžigos fotocheminiam smogui susidaryti. Smogas tvyro didmiesčiuoaw, kur daug transporto (žr. 10 pav.).
10 pav. Fotosmogas Los Andžele
Tolstant nuo dirvos, šalto oro sluoksnyje temperatūra žemėja, o aukščiau – šilto oro sluoksnyje – kyla. Kur ribojasi abi oro masės, negali vykti jokia dujų apykaita. Fotosmogas susidaro esant 25 – 35°C oro temperatūrai.
Anot Dieter Heinrich ir Manfred Hergt (2000; p. 167), „žiemos smogas (Londono tipas) susidaro pramoniniuose ir gausiai gyvenamuose miestų rajonuose esant aukštam slėgiui, didelei oro drėgmei ir nuo -3 iki +5°C temperatūrai. Smogų sukeliamos pasekmės – pseudokrupas, astma ar mirtina plaučių edema” (11 pav.).
11 pav. Astma sergančių ligonių būtini apsilankymai klinikose
Norėtųsi tikėtis, kad Lietuvoje didžiulės priežemio ozono koncentracijos nevirs kasdieniu reiškiniu. Vis tik, besikeičiant aplinkos sąlygoms, didėjant automobilių srautui, tai gali tapti vis aktualesne problema, o Europos Sąjungos direktyvos jau dabar įpareigoja nuolat stebėti priežemio ozono koncentracijas. Pramonės šakų įmones galima kontroliuoti, o be to, įvairios pramonės įmonės gerina savo veiklą, naudodamos neujesnes technologijas bei kitas priemones, padedančias mažinti išskiriamos veiklos padarinių neigiamą poveikį aplinkai.
3. 3. Orų kaita ir ekonominiai svertai
Pasaulyje pastebima nuolatinė orų kaita, todėl šiame skyriuje bus pateikta trumpa „šiltnamio efekto“ apžvalga, atsiradimo priežastys bei
būdai, prisidedantys prie šios problemos sprendimo. Kaip pateikia Heinrich Dieter, Hergt Msnfred (2000; p. 165), „ antropogeninės oro taršos šaltiniai yra pramonės gamybos procesai ir energijos gamyba pramonėje, energetikos ūkis, namų ūkis bei transportas. Degimo procesuose susidariusios dujinės, skystosios ir kietosios medžiagos patenka į atmosferą.” Tinklapyje http://www.laikas.net/Default.aspx?tabid=90&ItemId=398 teigiama, jog yra „paskaičiuota, kad 1,5 proc. sumažėjus Saulės radiacijos kiekiui, patenkančiam į Žemės paviršių, mūsų planeta apledėtų. Kodėl? Turbūt žinote, kad Žemė iš Kosmoso atrodo žydra. Jei nesiliausime naudoti aerozolių, Žemės atmosfera ppo truputį darysis balzganesnė. O šviesios spalvos labiau atspindi Saulės spindulius – ne veltui karštą dieną dėvime baltus drabužius.“
Taigi tiesiogiai paveikti klimato žmogus negali. Jis, pavyzdžiui, negali pakeisti ciklono krypties. Cikloną sudaro daugybė, vaizdžiai tariant, žemo slėgio burbuliukų, serijomis judančių į priekį. Norint išlaikyti vos vieną burbuliuką, reikia kas tris minutes jo centre sprogdinti tokio galingumo branduolinį užtaisą, koks buvo Hirosimoje.
Tačiau šalutiniai žmogaus veiklos veiksniai klimatą veikia. Pavyzdžiui, šiluminiam efektui daro įtaką vis didesnis kiekis į atmosferą išmetamų anglies dvideginio ddujų. Jos veikia tarsi pagalvė: šilumą sugeria, tačiau atgal beveik neišspinduliuoja, kaip turėtų būti esant normaliai šilumos cirkuliacijai. Dvidešimtas amžius buvo šilčiausias praėjusiame tūkstantmetyje.
Pagrindiniai temperatūros kitimo („šiltnamio efekto”) klausimai pateikti Kioto protokole, kuriame pabrėžiama, kad „XX amžiuje vidutinė temperatūra Europoje ppakilo maždaug vienu laipsniu ir ši tendencija žada išlikti, o galbūt net ir pablogėti per artimiausius šimtą metų. Žinoma, klimato pokyčiai vyksta ir dėl natūralių reiškinių, tokių kaip saulės aktyvumo svyravimai. Tačiau žmonės yra iš dalies atsakingi už klimato pokyčius, nes dėl jų veiklos atsirandanti tarša atmosferoje sulaiko šilumą, o tai sukuria šiltnamio reiškinį. Didžiausias šio reiškinio kaltininkas yra anglies dvideginis (CO2), kurį pagamina pramonė, transportas ir šildymo sistemos, bet aplinkai kenksmingos ir kitos dujų rūšys, tokios kaip metanas, azoto suboksidas ir anglies fluoridai.
Europos Sąjungoje gyvena 5 proc. pasaulio gyventojų, tačiau ji pagamina 15 proc. visų šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų. ES, atsižvelgdama į šią situaciją, atliko konstruktyvų vaidmenį derybose dėl Kioto protokolo. 1997 m. tarptautinė bendrija sutarė dėl šio pprotokolo, skirto stiprinti ir įgyvendinti Jungtinių Tautų pamatinę konvenciją dėl klimato pokyčių. Protokole numatyti privalomieji uždaviniai dėl šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų emisijos mažinimo.” (http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/704.html).
Aptartoji šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų emisijų pardavimo sistema, veiksianti tarp valstybių narių, yra dalis platesnio veiksmų plano, siekiančio skatinti švarią ir atsinaujinančią energiją bei ilgalaikėje perspektyvoje padėti ES infrastruktūrai pasirengti klimato pokyčių padariniams.
„Egzistuoja keletas ateities scenarijų: pesimistiškas, vidurinis ir optimistinis. Pasaulinė meteorologijos organizacija linkusi laikytis vidurinio: jei imsimės visų reikiamų priemonių šiam procesui sustabdyti, katastrofų išvengsime, o ttemperatūros kilimo kreivė turėtų vėl išsilyginti. Kas daroma, kad būtų sustabdytas klimato šilimas? Jau rimtai kalbama apie kvotų, kiek galima išmesti tam tikrų teršalų į atmosferą, nustatymą ir jų prekybą. Pavyzdžiui, jeigu turime leidimą išmesti 100 tūkst. Anglies dvideginio dujų, bet savo šalyje įdiegėme valymo įrangas, ir mums liko 30 tūkst. Rezervas, jį galime parduoti kitai valstybei, kuri nesugebėjo to padaryti. Nusipirkusi mūsų kvotos likučius ji išvengs ekonominių sankcijų ir laimės laiko išspręsti savo problemas. Taigi ieškoma ekonominių svertų, nes vien deklaracijos, kad reikia gelbėti Žemę, nepadės. Susitarti valstybėms nelengva, nes sprendimai susiję su didžiuliais pinigais. Pavyzdžiui, JAV atstovai postringauja: „Kodėl į mus pirštu rodote? Prekių paklausa, skatinanti gamybą ir pramonę, priklauso nuo žmonių skaičiaus. O labiausiai žmonių gausėja Brazilijoje ir Kinijoje. Taigi ribokime gyventojų skaičių jose“. Tuomet atsistoja perpykusi brazilė: „Ar mes turime uždrausti savo piliečiams gimdyti vaikus, kad jūs kiekvienas galėtumėte turėti po penkias mašinas? JAV vienam žmogui produkcijos gamina keletą kartų daugiau nei bet kuri kita šalis“. Panašūs užkulisiniai ginčai vyksta ir tarp branduolinės bei tradicinės energetikos atstovų.“ (http://www.laikas.net/Default.aspx?tabid=90&ItemId=398).
„Šiuo metu Lietuvoje didžiausia problema – transportas, nes Lietuvoje vis dar gausu senų automobilių.. O pasaulinių tyrimų fone Lietuva atrodo kaip bėgantieji paskui važiuojantį mersedesą. Vienintelis kelias – įstoti įį kuo daugiau meteorologinių organizacijų. Tai ir daroma – kad būtų galima naudotis jų disponuojama informacija ir po truputį kelti savo specialistų kvalifikaciją. Lietuvai, tapusiai nepriklausima valstybe, gauta nemaža įrangos iš užsienio valstybių, šalies specialistai važiuodavo tobulintis. Tačiau negalima ištiesus ranką vaikščioti visą gyvenimą.“ (http://www.laikas.net/Default.aspx?tabid=90&ItemId=398).
Žmonija privalo pasirūpinti visomis galimybėmis, įgalinančiomis sustabdyti „šiltnamio efektą“ ir užtikrinti kaip įmanoma stabilesnę atmosferos ir oro būseną. Vienas iš neigiamų veiksnių, prisidedančių prie atmosferos ir oro taršos yra išmetamųjų dujų emisijos.
3. 4. ES veiksmai dėl emisijų mažinimo
Labai svarbus veiksnys, įtakojantis atmosferos ir oro taršą – į aplinką išmetamų emisijų kiekis. Internetiniame tinklapyje http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/704.html pažymima, kad „Europa pirmauja pasaulyje kovoje su visuotiniu atšilimu. Nuo 2005 m. sausio mėn. ES turės pačią pažangiausią visuotinai taikomą pardavimo sistemą, skirtą dujų, sukeliančių šiltnamio reiškinį, emisijų normoms. Ši sistema bus labiau pažengusi už 2008 m. planuojamą įdiegti Kioto protokolo siūlomą schemą. Naujasis planas, kurį kuriant daug prisidėjo Europos Parlamentas, turėtų padėti ES įvykdyti bendrus Kioto protokolo įsipareigojimus iki 2012 m. sumažinti šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išsiskyrimą 8 proc., lyginant su 1990 m. lygiu. Daugelis ES valstybių narių abejoja, ar pavyks įvykdyti Kioto protokolo reikalavimus. Naujoji visai ES skirta emisijų pardavimo sistema padės išspręsti problemą atpiginant emisijų mažinimą. Be to, jji padės nukreipti Europos įmones reikiama linkme dar iki 2008 m., kai bus pradėta įgyvendinti visuotinė Kioto schema.
Nuo 2005 m. sausio mėn. 1 d. daugiau nei 10 tūkst. Europos įmonių galės parduoti ir pirkti leidimus išskirti anglies dvideginį. Nacionaliniai valdžios organai įmonėms nustatys emisijų normas, ir tos įmonės, kurios sugebės pasiekti mažesnius emisijų rodiklius, galės parduoti savo laisvas kvotas. Kitaip tariant, gamyklos, viršysiančios numatytas ribas, galės iš kitų Europos įmonių, kurios sugebėjo sumažinti savo emisijas, nusipirkti „teršėjo teises“.
ES, sukurdama minėtą normų pirkimo-pardavimo rinką, tikisi paskatinti emisijų sumažinimą. Pelnas, gaunamas iš emisijų normų pardavimo, gali paskatinti įmones kurti ir naudoti ekologiškas technologijas. Visą ES apimanti schema (priešingai nei pavienės nacionalinės sistemos) taip pat gali užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams šioje pramonėje. Ši schema ES taip pat gali padėti sumažinti Kioto protokolo reikalavimų įgyvendinimo sąnaudas 1,3 milijono eurų per metus iki 2010 m. arba tai sudarytų 35 proc. visų išlaidų. Sistema įsigalios dviem etapais: bandomasis etapas bus nuo 2005 m. iki 2007m., o antrasis – nuo 2008 m. iki 2012 m. ES valstybės narės turi sudaryti savo nacionalinius planus iki 2004 m. kovo mėn.” (http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/704.html).
Šiam procesui vykdyti buvo sudaryta privalomoji schema, nors kai kurių valstybių vyriausybės norėjo, kad ši sistema būtų pasirenkama savo
noru, tačiau Europos Parlamentas parėmė Komisijos nuomonę, kad sistema būtų privaloma visoje ES tiek aplinkosaugos sumetimais, tiek siekiant išvengti galimų netolygumų rinkoje.
Vyriausybės reikalavo išimčių, kad ištisos pramonės šakos būtų atleistos nuo sistemos taikymo. Tačiau Parlamentas primygtinai pareikalavo ribotos išimčių sistemos, kuri būtų taikoma tik pavieniams fabrikams ir gamykloms. Jis teigė, kad tiek daug išimčių pakenktų pačiai sistemai.
Kaip teigiama http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/704.html internetiniame puslapyje, „iš pradžių ši schema buvo skirta tik taršai anglies dioksidu ir tik energetikos, juodųjų metalų, popieriaus bei rūdos pramonės ššakoms, išskiriančioms maždaug 46 proc. visų anglies dioksido emisijų. Vėliau Komisija, remdamasi pažangos ataskaita, turėjo nuspręsti, ar į schemą įtraukti ir kitas dujų rūšis bei pramonės šakas. Tačiau EP nariai pasistengė, kad valstybės narės galėtų savanoriškai apsispręsti, ar įtraukti ir daugiau pramonės šakų. Be to, Komisijos pažangos ataskaita akcentuos, ar reikėtų įtraukti ir cheminių medžiagų, aliuminio bei transporto pramones. Galiausiai Parlamento dėka kiekviena valstybė narė šiuo metu gali savarankiškai nuspręsti, kokias šiltnamio reiškinį sukeliančias dujas įtraukti į schemą nuo 2008 mm.”.
Tačiau, netgi pjaunant vejoje žolę galima užteršti orą net ir tuomet, kai šienapjovė neturi jokio variklio. Kaip pateikiama http://www.rtn.lt/mi/9906/sienap.html puslapyje, „anot Kolorado universiteto (JAV) mokslininkų, iš nupjautos žolės per keletą sekundžių į orą patenka nemažai lakių organinių junginių, tokių kaip aacetonas ar formaldehidas, o dar daugiau jų išsiskiria žolei džiūvant. Abejotina, kad šienaujamos vejos galėtų žymiau padidinti oro taršą miestuose, bet dideli lakiųjų organinių junginių kiekiai, išsilaisvinę per šienapjūtes, gali paaiškinti iki šiol nesuprastą kai kurių kaimo vietovėse stebėtų oro taršalų kilmę.” (http://www.rtn.lt/mi/9906/sienap.html).
Nors kiekvienai valstybei suteikta laisvė savarankiškai nuspręsti, kurias pramonės šakas reikia įtraukti į emisijų mažinimo schemą, kaip aplinką teršiančias pramonės šakas, be to, kurias šiltnamio reiškinį sukeliančias dujas įtraukti į šią schemą nuo 2008m., tačiau tai nereiškia, kad valstybės narės gali vengti atsakomybės šiai problemaio spręsti. Kiekviena valstybė narė privalo galvoti apie tolimesnes įvairios pramonės beiklos pasekmes ir siekti mažinti atmosferos ir oro tašą visais įmanomais būdais ir visomis priemonėmis. Svarbiausias EP narių tikslas buvo pasiekti, kad ddegalų kokybės standartai ir ribiniai išmetamų teršalų kiekiai būtų privalomi. Mainais už privalomą apribojimų pobūdį deputatai sutiko su vyriausybių siūlomais ne tokiais griežtais skaičiais, su sąlyga, kad kai kurie aspektai bus peržiūrėti kitos kadencijos metu, atsižvelgiant į jų poveikį.
Siekiant mažinti atmosferos ir oro taršą, nuo 2003 m. sausio 1 d. transporto priemonių gamyboje draudžiama naudoti tokius sunkiuosius metalus kaip šviną, gyvsidabrį, kadmį ir šešiavalentį chromą. Nuo 2006 m. sausio 1 d. (EP nariai norėjo nuo 2005 m., bet sutiko, kkad būtų duoti dar vieneri metai prisitaikyti sektoriui ), ne mažiau kaip 85 proc. transporto priemonės svorio turi būti pakartotinai panaudota ir 80 proc. pakartotinai panaudota ar perdirbta. Nuo 2015 metų šis apribojimas padidėja iki 95 ir 85 proc. Parlamento pageidavimu ši direktyva netaikoma senovinėms transporto priemonėms, t. y., transporto priemonėms, turinčioms istorinę vertę, vertingoms kolekcionieriams arba skirtoms muziejams. Taigi, stengiamasi naudoti švaresnius degalus, siekiama važinėti mažiau aplinką teršiančiomis transporto priemonėmis, o ekspoatavimui netinkamos priemones siekiama perdirbti.
3. 5. Atsakomybė už aplinką – teršėjas moka
Kas atsako už aplinkos taršą? Internetiniame puslapyje http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/701.html teigiama, kad „Europos Sąjungos duomenimis, Europoje yra 300 000 vietovių, t. y. dirvožemio plotų arba vandens telkinių, realiai arba potencialiai yra užterštų kenksmingomis medžiagomis. Ir vienos tokios vietovės būtų per daug. Gyvūnijos ir augmenijos rūšims gresia išnykimas. Todėl ES teisės aktų leidėjai ateityje planuoja aplinkos teršėjus aktyviai traukti atsakomybėn: kas padaro žalą, tas privalo už ją ir atsakyti. Galimus aplinkos teršėjus bandoma sudrausminti jau iš anksto.
ES siekia, kad naujoji direktyva įpareigotų verslininkus, pavyzdžiui, chemijos fabrikų arba sąvartynų, statyti saugius objektus, kad būtų išvengta žalos bei finansinių išlaidų. Ir vis dėlto 2000 m. Europos aplinkosaugos agentūra tik dalies užterštų vandenų ir dirvožemių sanavimo išlaidas įvertino 106 milijardais eurų, kkurios yra paskirstytos keleriems metams. Vien tik kenksmingų medžiagų pašalinimo iš 100 000 ha užteršto dirvožemio ploto Didžiojoje Britanijoje sąmata siekė 39 milijardus eurų. ES iki šiol neturėjo bendro galiojančio teisės akto dėl atsakomybės už aplinkos teršimą. Taip aplinkos teršėjai galėjo lengvai išvengti atsakomybės. Todėl reikėjo sukurti bendrus teisės aktus šioje srityje. Dėl pavienių naujosios direktyvos skyrių vyko prieštaringos diskusijos tarp pramonininkų ir aplinkosaugininkų.
Direktyva apima dvi sritis, kurioms numatoma skirtingo griežtumo atsakomybė: už žalą, sukeltą atliekant tam tikrus pavojingus darbus, pavyzdžiui, dirbant chemijos gamykloje arba gaminant ir saugojant specialias augalų apsaugos medžiagas, bendra atsakomybė tenka verslininkui. Už žalą, padarytą atliekant ne itin pavojingus darbus, bet dėl jų sukėlus pavojų daugeliui gyvūnų ir augalų rūšių, atsakyti turėtų taip pat verslininkas, bet tik tuomet, jei jo veikla buvo tyčinė ar aplaidi.”
Bet kaip gi įmanoma sudrausminti teršėjus? „Jei verslininkas nesistengia užtikrinti savo įrengimų saugumo ir nepašalina jau esamų žalos padarinių, pagal direktyvą nacionalinės žinybos gali imtis priemonių. Jos gali nurodyti verslininkui, ką jis turi daryti arba pačios imasi veiksmų. Sąskaitą privalo apmokėti verslininkas. Jei jis nepajėgus atlyginti žalos arba neįmanoma surasti sukėlusio žalą kaltininko, ją pašalinti privalo valstybės narės. Kaip padengti šias išlaidas, pavienės ES šalys sprendžia pačios, pavyzdžiui, yra siūloma naudotis specialiais ffondais.” (pateikta http://www.rtn.lt/mi/9906/index.html internetiniame puslapyje).
Kaip plėtojama http://www.rtn.lt/mi/9906/index.html, „pagrindinės direktyvos projekto dalys sukėlė ginčą, todėl buvo pradėta taikinimo procedūra. Galiausiai buvo pasiektas susitarimas dėl lėšų, skiriamų aplinkai padarytai žalai likviduoti. Direktyvoje numatyta, kad Komisija, praėjus šešeriems metams nuo jos įsigaliojimo, privalo patikrinti, ar valstybėse narėse yra pakankamai priemonių už prieinamą kainą, pavyzdžiui, draudimo paslaugų, žalos pašalinimui finansuoti. Jei taip nėra, Komisija turi pateikti teisės aktų projektus dėl privalomo finansinio draudimo žalos aplinkai atveju. To atkakliai siekė Parlamentas.
Taryba pritarė nuosaikesniam direktyvos variantui. Ji daug prisidėjo sprendžiant žalos atlyginimo prevenciją, siekdama ją pirmiausiai skatinti, o ne daryti privaloma. Taryba taip pat atmetė parlamentarų reikalavimą, praėjus keleriems metams po direktyvos įsigaliojimo atsakomybę dėl aplinkos papildyti kitomis veiklos rūšimis ir pavojingomis laikyti ne vien tik išvardintąsias direktyvoje.”
Siekiant apsaugoti aplinką ir rūšių įvairovę, nepakanka atsakomybės principą taikyti tik Europoje. Jo reikia siekti visame pasaulyje. Todėl 2002 m. Europos parlamentarai pateikė prieš valstybių vadovų susitikimą Johanesburge nutarimą dėl darnaus vystimosi. Jame teigiama, kad valstybių vadovų susitikime Rio de Žaneire tarptautiniai aplinkos apsaugos tikslai, dėl kurių susitarta, nebuvo pasiekti. Jame pabrėžtinai reikalaujama pagaliau įgyvendinti aplinkos apsaugos susitarimus, darnų vystimąsi bei padaryti aplinkos apsaugą tarptautinių derybų objektu ir visuose pasaulio susitarimuose įrašyti prevencijos principą.
4. NEIGIAMO POVEIKIO
APLINKAI MAŽINIMAS
4. 1. Transporto priemonių neigiamo poveikio aplinkai mažinimas
LR susisiekimo ministerija apžvelia transporto priemonių neigiamo poveikio aplinkai mažinimą (http://www.transp.lt/Default.aspx?Element=IManagerData&TopicID=125&DL). „Transporto sistemos plėtra – dabarties ir ateities kartų gerovės užtikrinimas, turintis įtakos ne tik laisvam prekių judėjimui, energijos vartojimui, bet ir aplinkai, žmonių sveikatai, saugai ir komfortui. Todėl plėtojant transportą kartu turi būti sprendžiamos ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimo problemos.
Viena iš sričių, galinčių neigiamai įtakoti aplinką, žmonių sveikatą bei saugą yra pavojingų krovinių vežimas. Atsižvelgdama į vis didėjančias pavojingų krovinių vežimo aapimtis ir siekdama užtikrinti šios rūšies krovinių vežimo saugą, Lietuvos Respublika prisijungė prie visų transporto rūšių, išskyrus vidaus vandenų, konvencijų, reglamentuojančių pavojingų krovinių vežimą:
• Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR);
• Tarptautinio vežimo geležinkeliais konvencija (COTIF) B priedo (CIM) 1 priedėlis Pavojingų krovinių tarptautinio vežimo geležinkeliais taisyklės (RID);
• Tarptautinio vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) 2 priedas Pavojingų krovinių vežimo taisyklės;
• Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (ICAO) 18 priedas bei Saugaus pavojingų krovinių vežimo techninės instrukcijos (DOC 9284 – AN/905);
• Tarptautinis ppavojingų krovinių vežimo jūra kodeksas (IMDG – Code);
• Tarptautinis laivų, skirtų gabenti supiltus birius pavojingus cheminius krovinius, statybos ir įrangos kodeksas (IBC – Code);
• Tarptautinis laivų, skirtų gabenti suskystintas dujas, statybos ir įrangos kodeksas (IGC – Code).
Lietuvai suteiktas skirtas llaikotarpis derybų pabaigoje yra skirtas LOJ emisijos kontrolės saugant ir paskirstant benziną terminaluose ir degalinėse direktyva (94/63/EC) – 2007 12 31. Ketverių metų pereinamasis laikotarpis (nuo 2004 m.) dėl LOJ išmetimų ribojimo pervežant ir laikant benziną skirtas tam, kad šio pereinamojo laikotarpio metu ribojamas šių teršalų išsiskyrimas visoje benzino pervežimo ir laikymo grandinėje: terminalai – mobilios pervežimo priemonės (pvz.: benzovežiai, geležinkeliais pervežamos cisternos) – benzino kolonėlės. Pereinamasis laikotarpis bus naudingas smulkesnėms įmonėms, kadangi jos turės daugiau laiko prisitaikyti prie naujų reikalavimų.
Lietuvoje priimtas Pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymas (www.lrs.lt), Vyriausybės nutarimai dėl pavojingų krovinių vežimo keliais ir geležinkeliais, ministrų įsakymai dėl saugos specialistų, kurie turi būti paskirti kiekvienoje įmonėje, kurios veikla susijusi su pavojingų krovinių vežimu, vvairuotojų, vežančių pavojingus krovinius keliais, mokymo ir egzaminavimo bei mokytojų egzaminavimo, transporto priemonių pavojingiems kroviniams vežti sertifikavimo, leidimų išdavimo vežti kai kuriuos pavojingus krovinius bei kiti teisės aktai.
Įgyvendindama pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu kontrolės tvarkos“, kuris reglamentuoja pavojingų krovinių vežimo kontrolę ne tik automobilių keliuose, bet ir geležinkeliuose bei vidaus vandenyse bei su pavojingų krovinių vežimu susijusiose įmonėse. Taip pat ppatvirtintas Vyriausybės nutarimas „Dėl pavojingų krovinių vežimo ekspertų komisijos nuostatų ir sudėties“. Ši komisija prevencijos tikslais tirs pavojingų krovinių vežimo avarijas, sukėlusiais sunkias pasekmes.”
Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl transporto nacionalinės programos ir aplinkos apsaugos, dėl nacionalinės Acquis priėmimo programos, Susisiekimo ministerija įpareigota plėtoti subalansuotą susisiekimo sistemą, mažinti neigiamą transporto priemonių poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.
Nacionalinių teisės aktų suderinimas su Europos Sąjungos taisyklėmis ir direktyvomis yra svarbus žingsnis transporto infrastruktūros, transporto priemonių priežiūros, kuro kokybės kontrolės valdymo, pavojingų krovinių vežimo raidai, palankių aplinkos apsaugai ekonominių sąlygų sukūrimui transporto sektoriuje.
Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti tarptautinius susitarimus ir konvencijas dėl „šiltnamio“ efektą sukeliančių dujų ir rūgštėjimą sukeliančių emisijų mažinimo pagal Jungtinių Tautų 1992 m. Rio de Žaneiro konferencijos deklaraciją „Darbotvarkė XXI amžiui“, dėl Tolimųjų oro taršos pernašų, mažinant sieros junginių, azoto oksidų bei lakiųjų organinių junginių emisijas transporto sektoriuje.
Lietuvos transporto ir aplinkos apsaugos priemonėms įtakos turi ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (HELCOM), kitų tarptautinių organizacijų sprendimai, taip pat Europos Sąjungos veiksmų programa dėl subalansuotos transporto plėtros ir judamumo strategijos. Ekonominius Lietuvos transporto ir ryšių plėtros rodiklius taip pat lemia aplinkosauginių įstatymų derinimas prie ES direktyvų.
Europos industrinių valstybių patirtis rodo, kad siekiant išvengti perteklinio automobilių skaičiaus didėjimo būtina skatinti regioninio ūkio aautonomiją. Pavyzdžiui, efektyvi geležinkelių ir elektroninio ryšio infrastruktūra padėtų atgaivinti Lietuvos geležinkelio ir visuomeninio transporto sistemas, sparčiau įdiegti eismo valdymo sistemas. Skatinant alternatyvaus visuomeninio transporto panaudojimą, sumažės eismo intensyvumas miestų centruose.
Transporto politika aplinkosaugos srityje – tai atsakomybės už griežtą kuro kokybės bei neigiamo eismo poveikio aplinkai kontrolė. Efektyvi kuro kokybės gerinimo ir kontrolės sistema labai svarbi ekonominiu, finansiniu, aplinkosaugos ir žmonių sveikatos požiūriu. Lietuva 1998-2002 metais įvykdė įsipareigojimus dėl sieros ir švino kiekio sumažinimo degaluose pagal ES direktyvų reikalavimus – nuo 1998 m . sausio 1 d. importuojamas ir naudojamas tik bešvinis benzinas, o dyzelinio kuro sieringumas atitinka ES normų reikalavimus.
Nesaugus cheminių medžiagų ir pavojingų atliekų vežimas yra pagrindinė grunto ir požeminio vandens taršos priežastis, kelianti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai. Siekiant išvengti šios taršos ateityje numatyta diegti geriausias prieinamas technines priemones, panaudoti ekonominius instrumentus.
Lietuvos įstatyminės bazės derinimas su ES – sunkus, daug laiko ir lėšų reikalaujantis procesas. Tai ypač būdinga transporto sektoriui, sudarytam iš daugelio elementų: infrastruktūra, krovinys, vežėjas, kuras, poveikis aplinkai, žmonių saugumui ir jų sveikatai. Transporto aplinkosaugos srityje Aplinkos ministerija yra pagrindinė įstatymų leidžiamoji institucija, tačiau už transporto aplinkosaugos politikos įgyvendinimą atsakomybė tenka Susisiekimo ministerijai. Susisiekimo ministerija turi įgyti reikiamus pajėgumus, mokyti personalą ir parengti jį ddarbui pagal EMAS ir ISO 14000 standartus infrastruktūros plėtros, vežėjų vadybos (automobiliai, traukiniai, orlaiviai ir laivai), pavojingų krovinių ir cheminių atliekų valdymo, kuro kontrolės ir transporto priemonių priežiūros bei kitose srityse, įgyvendinant higieninius bei aplinkosaugos reikalavimus transporto srityje. Plėtojant šį procesą pirmiausia būtina atsižvelgti į Baltosios knygos, Acquis priėmimo programos direktyvas, sudarančias sąlygas ekonominei integracijai, plečiant Europos transporto tinklą.
Transporto priemonių keliamos taršos ir su tuo susijusio neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimas yra vienas aktualiausių Lietuvos aplinkos apsaugos politikos klausimų. 1997 m. Vienoje Jungtinių Tautų regioninėje konferencijoje „Transportas ir aplinka“ Lietuva pasirašė deklaraciją, kurioje pripažįstama, kad transportas yra labai svarbus šalių visuomeniniam gyvenimui, ekonominei ir socialinei plėtrai, tačiau tuo pačiu metu transportas yra pagrindinis aplinkos oro taršos šaltinis. Pasirašiusios šią Deklaraciją šalys įsipareigojo bendradarbiauti, siekiant mažinti transporto keliamą neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, stengiantis subalansuotai plėtoti transporto sektorių.
Įvairios priemonės ir veiksmai transporto taršai mažinti numatyti valstybinėse programose, tam tikrų ūkio šakų strategijose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose dėl priemonių atmosferos užterštumui automobilių išmetamosiomis dujomis mažinti, dėl valstybinės programos „Transportas ir aplinkos apsauga“. Įgyvendinamos priemonės, susijusios su degalų gamybos ir kokybės gerinimu, degalų kokybės kontrolės sistemos tobulinimu, alternatyvaus ir švaresnio kuro naudojimo skatinimu, taršos normatyvų griežtesniu reglamentavimu, transporto techninės
priežiūros stiprinimu, transporto eismo miestuose optimizavimu bei kelių kokybės gerinimu atitinka transporto neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai mažinimo tikslus.
Teršalų kiekis, išmetamas į atmosferą, priklauso nuo sudegintų degalų kiekio ir nuo automobilio konstrukcijos: to paties tipo automobilio, pagaminto 1970 m ., anglies viendeginio normatyvas išmetamosiose dujose neturėjo viršyti 54.3 g/km, pagaminto 1983 m . – 27.1 g/km, 1996 m . – 2.2 g/km. Šiuo metu 75 proc. lengvųjų automobilių Lietuvoje senesni nei 11 metų, o vidutinis automobilių amžius – 14 mmetų. Didžiulė aplinkos oro tarša yra intensyvaus automobilių transporto eismo zonose didžiuosiuose šalies miestuose, o ypač Vilniuje. Atlikti tyrimai rodo, kad Vilniuje automobiliai išmeta 88 proc. visų į atmosferą patenkančių teršalų (LR susisiekimo ministerija).
Transporto priemonių išmetamų emisijų kiekį galima sumažinti naudojant katalizatorius arba degimui vykstant žemesnėse temperatūrose (greičio ribojimas, liesojo mišinio varikliai). Katalizatoriaus darbui būtinas bsšvinis benzinas, nes švinas padengia ploną metalų sluoksnį, panaikindamas jo veiksmingumą. Bus reikalingos investicijos priemonėms, skirtoms direktyvos dėl išmetamųjų lakiųjų organinių junginių, susidarančių sandėliuojant iir gabenant benziną iš terminalų į degalines, įgyvendinimui. Visiems veikiantiems terminalams reikalinga suma sudaro maždaug 17 mln. litų. Kad minėtos direktyvos reikalavimus įgyvendintų Lietuvos degalinės, dar neturinčios reikalaujamų LOJ sugaudymo įrenginių, reikės maždaug 13 mln. litų. LOJ emisijos kontrolės saugant iir paskirstant benziną terminaluose ir degalinėse direktyvos reikalavimų įgyvendinimas iki 2008 metų pareikalaus iš viso apie 30 ml. litų, kurie bus panaudoti aplinkos gerinimui ir ES teisės normų bei principų įgyvendinimui.
4. 2. Neigiamo poveikio aplinkai mažinimas buityje bei elektrinėse
Buityje daugiausia išskirama SO2 ir CO2. Aplinkos teršimas buitiniais teršalais mažėja, nes šie pokyčiai yra susiję su perėjimu nuo individualaus šildymo prie kolektyvinio ir nuo anglių ir mazuto prie gamtinių dujų. Iš gamtinių dujų gavybos vietoje santykinai lengvai galima pašalinti sierą, taip mažiau pakenkiama aplinkai.
12 pav. Oro tarša: SO2 emisija
13 pav. Oro tarša: CO2 emisija
Anglimis ir mazutu kūrenamos elektrinės išmeta į atmosferą daugiausia SO2. Sierą galima pašalinti iš dūmų dujų sausuoju būdu, SO2 sujungia absorbentas, pvz., aktyvintas koksas. Šį SO2 koncentratą ggalima panaudoti sieros rūgšties gamybai. Dėl kokso kainų šis metodas taikomas tik šalinant didelį kiekį sieros. Taip pat taikomas išplovimas. Karštos išmetamosios SO2 turinčios dujos, iš kurių pašalintos dulkės, maišomos su kalkių pienu (negesintomis kalkėmis CaO/kalkės CaCO3/H2O). Cheminėse reakcijose kenksmingos dujos suskaidomos iki galutinio produkto gipso (CaSO4). Taip pat nedidelėse elektrinėse naudojamas deginimas sūkuriniu sluoksniu. Anglių dulkės dega ne ant grotelių, bet sumaišytos su pelenais ar kalkėmis. Dėl dalelių judėjimo geriau pernešama šiluma; liekamosios šilumos nuostoliai yra 80% mažesni nei ttradicijose įrenginiuose. Panaudojant 8% kalkių, SO2 sujungiamas gipse. Tokiu būdu be filtrų pašalinama 95% sieros. Įrenginiai veikia tik esant 800 – 900 °C. Todėl išskiriama nedaug NOx, susidarančių aukštose temperatūrose oksiduojantis atmosferos azotui (Dieter Heinrich ir Manfred Hergt; 2000; p. 241).
14 pav. BVP ir oro tarša (1990=100%)
Iš viso kai kurių katilinių pertvarkymui deginti dujas, dujotiekių nutiesimui į tuos rajonus, kur jų nėra, Lietuvos elektrinės rekonstrukcijai bei termofikacinių elektrinių modernizavimui prireiks apie 1,1 mlrd. litų. Tai – didžiulė suma, bet verta mokėti šią sumą, kad būtų išsaugota gamta, kad būtų mažinamas neigiamas poveikis aplinkai, taip siekiant išsaugoti ją ateities kartoms.
Nuo 2008 m. ES griežtai ribos taršą, kurią sukelia didelių deginimo įrenginių, tokių kaip elektrinės ir katilinės, veikla. Pagal šiuos reikalavimus nuo 2008 m. pačioms didžiausioms Lietuvos elektrinėms būtų taikomi septynis kartus griežtesni nei šiuo metu sieros dioksido apribojimai deginant mazutą. Lietuva išsiderėjo, galimybę šių reikalavimų taikymą Vilniaus, Kauno ir Mažeikių šiluminėse elektrinėse atidėti iki 2015 m. pabaigos. Pereinamasis laikotarpis įgalins minėtas įmones geriau prisitaikyti prie naujų reikalavimų.
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
1. Egzosfera, termosfera, mezosfera, stratosfera, troposfera – tai atmosferą sudarantys sluoksniai. Egzosferai būdini elektromagnetiniai reiškiniai – pačios aukščiausios poliarinės pašvaistės. Termosferos sluoksnyje susidaro įelektrintos dalelės, kurios veikia radijo bangas. Jonizuotos dujos ssulaiko ypač stiprius, gyviesiems organizmams mirtinus UV spindulius. Mezosferoje egzistuoja ryškus atmosferos ribinis sluoksnis. Į stratosferą įeina ozono sluoksnis, kuris Žemei yra gyvybiškai svarbus, nes “iškošia” kenksmingą saulės spinduliavimą, t. y. absorbuoja sklindančius nuo Saulės organizmams kenksmingus UV spindulius. Troposfera – atmosferos pagrindas. Drauge su aukštesniaisiais sluoksniais saugo Žemę nuo kenksmingų dalelių ir spindulių.
Taigi, visi atmosferos sluoksniai saugo žmoniją ir supančią aplinką nuo žalingų poveikių. Deja, žmonija netausojo juos supančios aplinkos ir net nesusimąstydami kenkė aplinkai teršdami ją įvairiausiais teršalais, todėl dabar tenka mažinti susidariusias neigiamos žmonijos veiklos pasekmes. Žmonija turi suvokti, kad kenkia ne tik sau, bet ir po savęs paliekamoms žmonijos kartoms, kurios, jei dabar nesugebėsime tausoti aplinkos, bus priverstos kvėpuoti kenksmingu oru ir sirgti įvairiomis ligomis vien tik dėlto, kad mes, kurie dabar gyvename, netausojame mus supančios aplinkos.
2. Su atmosferos ir oro taršos reguliavimu susijusių ES teisės aktų yra begalės, o tai tik įrodo gamtai ir aplinkai padarytą žmonijos žalą, kurią reikia kuo skubiau sumažinti. Norėtųsi tikėtis, kad žmonija sugebės įvertinti aplinkai daromą žalą ir galimas grėsmes, kurios iškils jei žmonės nesugebės tausoti aplinkos.
3. Orą teršia degantys daiktai. Aplinka teršiama deginant naftą ir anglį elektrinėse, naudodami degalus lengviesiems automobiliams ir sunkvežimiams bei keliaudami lėktuvu, deginant atliekas. DDeginant kurą, siekiant gauti energijos, energijai gauti, išsiskiria dujos, pvz. anglies dioksidas (CO2). Vėjo, saulės ir vandens galia vadinama „atsinaujinančia energija“, ji neteršia oro. Kelionės automobilių keliais ir oru yra labai svarbi taršos priežastis. Maždaug pusę visų suodžių dalelių į atmosferą išmeta automobiliai. Miestuose tai dažniausiai pagrindinė oro taršos priežastis. Įvairūs oro teršalai gali sukelti alergijas ir kvėpavimo sutrikimus. Svarbu siekti kaip įmanoma mažinti neigiamą poveikį, sukeliamą aplinkai – orui ir atmosferai, ir kaip įmanoma skirti daugiau dėmesio aplinkos tausojimui, tad visame pasaulyje sutelkiamas dėmesys LOJ išmetimų ribojimo pervežant ir laikant benziną, šiuo tikslu Lietuvai suteiktas 4 metų pereinamasis laikotarpis; ir 8 metų pereinamasis laikotarpis skirtas sieros dioksido ir azoto oksidų išmetimų ribojimo Lietuvos didžiausioms elektrinėms.
Tad, dėmesys aplinkos tausojimui sutelktas į svarbiausias, labiausiai aplinką teršiančias problemas: LOJ ir SO2 ir CO2 mažinimo, taip siekiant ištaisyti aplinkai padarytą žalą, ar bent jau ją stabdyti. Žmonija turi siekti pagerinti dabartinę situaciją, kuri yra susiklosčiusi pastaruoju metu, taip siekiant išlikti šiuolaikiniame pasaulyje, o taip pat ir suteikiant galimybę sveikai ir saugiai gyventi ateinančioms žmonijos kartoms.
Anglų mokslininkas L. Botonas knygoje „Užterštas dangus: rašo: „.galimi du variantai: arba žmonės padarys taip, kad ore liks mažiau dūmų, arba dūmai padarys taip, kad
Žemėje liktų mažiau žmonių“. Taigi, norėtųsi tikėti, kad visi žmonės sutelks visą dėmesį į aplinkos išsaugojimą, nes šiam tikslui nepakanka pavienių pastangų, juk „vienas lauke – ne karys“, tad tik visi kartu stengdamiesi žmonės sugebės pagerint dabartinę situaciją.
