Floristika

Ikebana – gėlių išdėstymo menas vazose. Šiuo metu ikebana plačiai paplitusi visame pasaulyje ir vaidina didelį vaidmenį mene. Ši meno rūšis kildinama iš senojo gėlių padėjimo ant altoriaus, kuris paplito Japonijoje VI a. kartu su budizmu. Tuometinės puokštės dažniausiai buvo daromos senoviniuose bronziniuose induose iš pušies šakelės, kipariso, rožių ar narcizų. Ir šiandien ikebana yra neatsiejama japonų tautos dvasinio gyvenimo dalis, viena gražiausių nacionalinių tradicijų. Ši meno šaka Japonijoje vertinama ne mažiau nei tapyba, poezija, muzika ar kaligrafija. Nors naujosios kkultūros smarkiai įtakoja pasikeitimus šiame mene, daugelyje pasaulio šalių iki šiol išliko japoniškosios oranžiruotės bruožų.

Mes su šia meno sritimi susidūrėme pakankamai neseniai. Dėl Vakarų floristikos mokyklų įtakos mūsų šalies floristai pradėjo didesnį dėmesį skirti ikebanai. Ikebanos kompozicijoje dažniausiai vyrauja trys pagrindiniai elementai, apibrėžiantys tris pradžias: dangų, žemę ir žmogų. Šie gali būti išreiškiami gėlės žiedu, šakele ir žole. Jų tarpusavio derinys ir papildomi elementai pagal stilių ir turinį sukuria skirtingus kūrinius.

Gėlių oranžiruotojas savo meno kūrinį kuria iš gyvų augalų, taip kkaip tapytojas tapo savo paveikslus, naudodamas daugybę spalvų. Ikebana „dailininkas“ gali atskleisti savo jausmus, nuotaikas, perteikti tam tikrą idėją.

Slenkant amžiams, vykstant visuomeniniams, ekonominiams ir kultūriniams visuomenės gyvenimo pokyčiams, ikebana stipriai pasikeitė. Ikebana demokratiškėjo, paprastėjo jos kūrimo taisyklės, keitėsi kompozicijai naudojamų ggėlių apribojimai bei gėlių pateikimo technika vazose. Keitėsi pradiniai stiliai, vystėsi naujieji, steigėsi mokyklos, kurių dabar, pavyzdžiui, Japonijoje galima suskaičiuoti per šimtą. Tačiau septyni pagrindiniai principai vis dėlto išliko, nors, lyginant juos su griežčiausiais ikebanai taikomais reikalavimais, gali atrodyti visiškai demokratiški:

* Asimetrija – dešinioji ir kairioji dalys negali būti vienodos;

* Puokštės dydis (apimtis) – trimatė kompozicija (aukštis, plotis ir gylis);

* Dinamiškumas – gėlės ir augalai turi sudaryti judėjimo įspūdį;

* Proporcija – aiškiai išlaikytas proporcijų tikslumas tarp augalų ir indo, tarp gautos kompozicijos ir patalpos;

* Harmonija – gerai apgalvotas visų kompozicijos elementų derinys;

* Lyriškumas – kompozicijoje perteikta atitinkama emocinė nuotaika;

* Novatoriškumas – kiekvienoje naujoje kompozicijoje panaudojami nauji elementai, išvengiant pasikartojimo.

Ikebana konstruktyvi. Jos pagrindas – įvairiapusis trikampis. Ji asimetriška, harmoninga, išraiškinga. PPirmenybė teikiama linijų išraiškingumui ir grožiui, net lyginant su tokiu svarbiu elementu, kaip gėlių spalvos. Būtent linijos suteikia oranžiruotei išraiškingumo ir dinamikos.

Šiuolaikinėje ikebanoje, be gėlių, naudojamos visos augalų dalys: šakos, lapai, vaisiai, šaknys, medžių kamienai, taip pat ir akmenys, viela, tinklas, medžiaga, įvairūs plastmasiniai bei kiti dirbiniai.

Laikantis ikebanos tradicijų, joje turi atsispindėti metų laikas, o, pavyzdžiui, keleto gėlių derinys turi Japonijoje ir tam tikrą prasmę: pušis ir rožė – ilgaamžiškumas, bijūnas ir bambukas – žydėjimas ir taika, chrizantema iir orchidėja – džiaugsmas, magnolija – dvasinė ramybė ir t.t.

Šiandieną jau nieko nestebina gėlėmis puoštas stalas, gėlėmis puoštos vitrinos arba gėlių skulptūros. Sunkiau įsivaizduoti šventinį stalą, jubiliejų ar šiaip kokią progą be gėlių. Gėlės bei puokštės dominuoja visur, yra net keletas nusistovėjusių taisyklių, kurių reiktų paisyti:

· Sėdimo banketo metu gėlių puokštės turi būti ne aukštesnės kaip 25–30 cm, kad neužstotų kitam stalo gale sėdinčių žmonių;

· Jei šventė skirta svečiams iš užsienio, dažnai stalas puošiamas tų šalių vėliavų spalvas atitinkančiomis gėlėmis;

· Nedidelį sėdimo banketo stalą įprasta puošti nekvepiančių gėlių puokštėmis, kad jų aitrus kvapas neerzintų susirinkusiųjų.

Furšetams tokie griežti reikalavimai netaikomi, čia gėlių puokštės priklauso nuo progos, patiekalų asortimento bei floristų išmonės.

Kurkime gražesnę aplinką ir gražesnį gyvenimą. Žmogus iš prigimties jautrus grožiui. Gal ne kiekvienas sugeba jį kurti, tačiau kiekvienas gali pamėginti jį suprasti.