Globalinio klimato atšilimo pasėkmės

Turinys

1. ĮVADAS 3psl

2. Globalinio klimato atsilimo priežastys 4psl

3. Globalinio klimato atsilimo pasekmės 5psl

4. Globalinio atšilimo įtaka Lietuvos dirvožemiui 6psl

5. IŠVADOS 9psl

6. Literatūros sąrašas 10psl

Įvadas

Globalinis atšilimas yra labai didelė problema, su kuria susidūrė žmonija. Tačiau tenka pripažinti, kad šios problemos kaltininkai ir yra patys žmonės dėl savo neapgalvotos, neatsakingos veiklos ir neproporcingo organinio kuro deginimo, kas yra viena iš pagrindinių šio reiškinio priežasčių.

Šiame darbe trumpai apžvelgsiu pasaulinio atšilimo priežastis, tačiau didžiausias dėmesys bus skirtas šio reiškinio pasekmėm.

Viena iš globalinio klimato atšilimo pasekmių – dirvožemio drėgmės ssumažėjimas. Šis reiškinys jau pastebimas ir mūsų krašte, būtent todėl ir pasirinkau plačiau apžvelgti šią temą, nes ji siejasi su mūsų valstybe. Lietuva – drėgnų orų kraštas, bet ir čia vyksta pokyčiai.

Kyla klausimas – kokie klimatiniai parametrai pasikeitė, kad mūsų lietingame krašte kartojasi reiškinys, dažniausiai pasitaikantis stepėse? Šis ir dar daugelis kitų klausimų bus aptarti straipsnyje „Sausros Lietuvoje – klimato kitimo rodiklis?“

Globalinio klimato atšilimo PRIEŽASTYS

Apie galimą pasaulini klimato atšilimą dėl didėjančio organinio kuro deginimo ir dėl to didėjančios anglies ddvideginio emisijos į orą buvo pradėta kalbėti dar XIX amžiaus pabaigoje. Žymus švedų chemikas Arėnijus 1896 metais paskelbė stebėjimų duomenis apie anglies dvideginio koncentracijos ore didėjimą. Pagal jo teorinius paskaičiavimus, dvigubai padidėjus anglies dvideginio koncentracijai ore, vidutinė oro temperatūra padidėtų 55 – 6 laipsniais. Šis reiškinys buvo pavadintas šiltnamio efektu, nes anglies dvideginis panašiai kaip šiltnamio stiklas ar plėvelė praleidžia iš saulės sklindančią radiaciją, tačiau sugeria ilgų bangų (infraraudonuosius) spindulius, kuriuos atgal į erdvę spinduliuoja įšilęs žemės paviršius. Be anglies dioksido, panašiomis savybėmis pasižymi metanas, azoto suboksidas ir freonai.

Tam tikras šių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis ore yra būtinas, nes priešingu atveju žemės paviršiaus temperatūra būtų apie 300 C žemesnė, ir gyvybė, bent jau dauguma dabartinių jos formų, žemėje egzistuoti negalėtų.

1 lentelė

Šaltinis CO2 CH4 N2O CFC

Energetika 80 9

Miškų naikinimas 17 17

Pramonė 3 15 100

Sąvartynai 11

Žemės ūkis 48 48

Biomasės deginimas 8 11

Vandens valymo įrenginių dumblas 7

Šiltnamio efektą sukeliančių dujų antropogeniniai emisijos šaltiniai (%)

Apibendrinus 1 lentelės duomenis ryškėja, kad energijos gamyba ir naudojimas sąlygoja 60% šiltnamio efekto , pramonė ir žemės ūkis apytikriai 15% ir miškų nnaikinimas – beveik 10%.

Dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad antropogeninė šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija yra pagrindinė žemės klimato atšilimo priežastis.

Globalinio klimato atšilimo PASEKMĖS

Jei išliks dabartinės organinio kuro deginimo tendencijos, tai iki šio šimtmečio vidurio, skaičiuojant anglies dioksido ekvivalentu, šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos ore išaugs dvigubai, kas turėtų sąlygoti vidutinės žemės temperatūros padidėjimą 1,5 – 4,50 C. Mažiausiai pasikeistų pusiaujo zonos temperatūra, o daugiausia – šiaurės pusrutulio aukštesnėse platumose. Prognozuojama, kad šiaurės ašigalio temperatūra gali išaugtu dešimčia llaipsnių.

Viena iš pagrindinių neigiamų klimato atšilimo pasekmių būtų pasaulinio vandenyno lygio kilimas. Pagal vidutinius vertinimus, esant dabartinėms šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijos didėjimo tendencijoms vandenyno lygis iki 2100 metų pakiltų apie 60 centimetrų ir didžiulės dabartinės sausumos teritorijos atsidurtų po vandeniu. Jei šių dujų emisijos augimą pavyktų sustabdyti iki 2030 metų, tai temperatūros augimas ir vandens lygio kilimas vis tiek tęstųsi iki 2100 metų ir tuo atveju vandenyno lygis pakiltų apie 40 centimetrų.

Kitos labai tikėtinos neigiamos pasaulinio klimato atšilimo pasekmės numatomos tokios:

 kritulių pagausėjimas dėl didesnio išgaravimo

 dirvožemio drėgmės sumažėjimas

 stratosferos atšalimas

 oro cirkuliacijos suaktyvėjimas ir padidinta uraganinių vėjų grėsmė

 drastiški augalinės dangos pasikeitimai, pagreitintas rūšių nykimas

Kalbant apie tokius sudėtingus ir stambaus masto procesus kaip pasaulinis klimato atšilimas, būtina suprasti, kad čia visada liks santykinai didelis atliktų vertinimų ir prognozinių skaičiavimų neapibrėžtumas. Kadangi pagrindinė priemonė, galinti iš esmės prisidėti prie pasaulinio klimato atšilimo sustabdymo arba bent sulėtinimo, yra organinio kuro deginimo apimčių mažinimas, tai ši strategija yra visokeriopai palaikytina ir remtina, nes organinio kuro deginimas, be klimato atšilimo pavojaus, sukelia daugumą pagrindinių šiuolaikinių aplinkos problemų (miesto smogai, rūgštieji lietūs, pažemio ozono koncentracijų didėjimas, vandens telkinių eutrofikacija ir kt.).

Sausros Lietuvoje – klimato kitimo rodiklis?

Išdegusios pievos, vietomis pliki javų plotai, ssudžiūvę bulvienojai, neūžaugos kukurūzai, geltoni medžių lapai vidurvasarį, nusekusios upės ir ežerai, perdžiūvę miškai, nuo saulėtų ir karštų orų suvargę žmonės, nuolat besižvalgantys į dangų, tikėdamiesi sulaukti lietaus, kuris pagaliau pagirdytų ištroškusią žemę – tai vaizdas, primenantis stepes ar net Afrikos savanas. Neįtikėtina, bet taip atrodė Lietuva sausringomis 1992 ir 1994 m. vasaromis. Lietuva yra perteklinio drėkinimo juostoje (kritulių iškrinta daugiau negu išgaruoja), todėl vyravo nuomonė, kad sausrų nebūna. Tačiau po sausringų 1992 ir 1994 m. vasarų jau manoma, kad ir Lietuvoje sausrų pasitaiko.

Sausra – atmosferoje ir dirvoje vykstantis reiškinys, kuris atsiranda dėl kritulių trūkumo, aukštos oro temperatūros ir intensyvaus garavimo, todėl sutrinka vandens balansas ir derlius užauga mažas ar net visai žūva.

LHMT Klimatologijos skyriuje rengiant klimato žinyną “Stichiniai meteorologiniai reiškiniai” nutarta išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Lietuvoje pasitaiko sausrų, todėl buvo išanalizuota 1961-1996 m. laikotarpio 23 stočių 05-09 mėn. agrometeorologiniai ir klimatologiniai duomenys. Pagal LHMT patvirtintus sausros kriterijus išryškėjo didžiausia 1992 m. stichinė sausra, kuri apėmė ir atmosferą, ir dirvožemį. Pagal vieną kriterijų (mažas produktyviosios drėgmės atsargas) išanalizavus 13 sausringų metų (1963, 1964, 1967, 1969, 1970, 1971, 1975, 1976, 1979, 1982, 1983, 1992, 1994), buvo išskirtos 1964, 1969, 1971, 1975, 1983 m. dirvožemio sausros, kurių trukmė > 4 ddešimtadieniai, apėmusios beveik pusę Lietuvos teritorijos. Žinomo mokslininko A.Dirsės drėgmingumo koeficientas parodė, kad sausiausia – 1992 m. vasara.

Nustatyta, kad stichines sausras Lietuvoje nulemia ne tik kritulių trūkumas, bet ir Saulės spindėjimo trukmė. Stichines sausras galima nustatyti pagal kompleksinį rodiklį: dienų, kai oro t > 30o C, skaičių (jei jis didesnis už normą 8 dienomis) ir dienų, kai santykinis oro drėgnumas < 30 proc., skaičių (jei jis 10 dienų didesnis už normą) per 05-09 mėn. (stočių normos skirtingos, todėl dienų didesnių už normą skaičius bus nevienodas). Stichines sausras dar galima nustatyti pagal oro drėgnumo deficito duomenis.

1971 m. (liepa, rugpjūtis) stichinė sausra tarsi susidėjo iš dviejų dalių: ypač sausų orų nuo balandžio iki birželio vidurio ir sausros, kuri prasidėjo liepos pradžioje Pietų Lietuvoje ir įsisiautėjo, kai paskutinį liepos penkiadienį plūstelėjo karštas oras nuo Afrikos. Beveik nelijo, oro t > 30oC truko 10-11 dienų, maksimali dirvos paviršiaus temperatūra Varėnoje pasiekė net 60oC. Smarkiai garuojant išseko drėgmės atsargos dirvoje, pvz., rugpjūčio pabaigoje Lazdijuose ir Varėnoje produktyviosios drėgmės atsargos 0-100 cm dirvos sluoksnyje buvo < 8 mm. Daugiamečių žolių derlingumas sumažėjo apie 30 proc., kukurūzų – 20-50 proc., o Pietų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose (Varėnos, Lazdijų, Alytaus, Šalčininkų ir kt.), kur sausra buvo didžiausia,

net daugiau kaip 50 proc. (palyginti su 1970 m.).

1971 m. stichinė sausra – pirmoji mišri sausra, nes apėmė ir atmosferą, ir dirvožemį. Jos išskirtiniai bruožai: didelis dirvos drėgmės trūkumas ir sausi orai, nes Lietuvoje pirmą kartą užfiksuotas toks didelis dienų, kai santykinis oro drėgnumas < 30 proc., skaičius (12-39 per 05-09 mėn., buvo didesnis už normą 8-28 dienomis). Sausra truko vidutiniškai 4 dešimtadienius.

1992 m. (birželis-rugpjūtis) stichinė sausra. Sausringus orus nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pradžios formavo iš pradžių arktiniai, o vvėliau Azorų anticiklonai, todėl beveik nelijo, orai iš lėto šiltėjo, išgaruodavo vis daugiau drėgmės ir birželio pabaigoje sausra apėmė beveik visą Lietuvą. Sausros metu 30, kai kur net 40 dienų nelijo, ryški saulė ilgai spindėjo, oro temperatūra buvo didesnė kaip 30oC, kai kuriose stotyse net buvo “pagerinti” oro temperatūros rekordai. Daugelyje rajonų produktyviosios drėgmės atsargos sumažėjo iki kritinės ribos (<10 mm), bet 0-100 cm dirvos sluoksnyje ne visur pasiekė kritinę ribą (<60 mm). Tačiau visoje Lietuvoje gerai išryškėjo atmosferos sausros ppožymiai: oro t >30oC ir santykinis oro drėgnumas <30 procentų. Dienų, kai santykinis oro drėgnumas <30 proc., skaičius – 14-37 per 05-09 mėn. (tai 3-5 kartus daugiau už normą). Dėl sausros visų kultūrų derlingumas sumažėjo 20-50 proc., tačiau didžiausi derliaus nnuostoliai – Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje (sausra ten buvo stipresnė). Kukurūzų derlius Kretingos, Šilutės, Raseinių, Utenos, Molėtų, o bulvių derlius Tauragės ir Panevėžio rajonuose sumažėjo 70 proc. Grūdinių kultūrų derlingumas sumažėjo 30 proc. (palyginus su 1991 m.).

Tai stipriausia nagrinėjamojo laikotarpio sausra, kurios vidutinė trukmė – 6 dešimtadieniai. Svarbiausi sausros bruožai: ilga saulės spindėjimo trukmė ir mažas santykinis oro drėgnumas. Kadangi sausringi orai vyravo nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pradžios, buvo nualinta visa gamta, nukrito vandens lygis upėse, miškuose kilo 1143 gaisrai.

1994 m. (liepa, rugpjūtis) stichinė sausra. Ši sausra buvo netikėta, nes visi meteorologiniai gegužės-birželio mėn. parametrai buvo artimi normai. Kai orus nuo liepos 10 d. pradėjo formuoti Azorų anticiklonas, dėl didelių karščių ir smarkaus garavimo labai greitai išseko produktyviosios drėgmės aatsargos ir sausra apėmė visą Lietuvą. Paskutinį liepos penkiadienį per visą Europą nuo Afrikos įsiveržė labai karšto oro srautas, todėl sausra buvo žiauri: nelijo 30, kai kur net 40 dienų, oro temperatūra viršijo 30oC, saulė nežmoniškai kaitino. Alytuje oro t>30oC išsilaikė net 17 dienų iš eilės (07 23-08 08), o Zarasuose užregistruotas Lietuvos absoliutus oro temperatūros maksimumas 37,5oC (1994 07 30). Oro temperatūros maksimumai buvo viršyti visose stotyse. Maksimali dirvos paviršiaus temperatūra Šilutėje ir Laukuvoje siekė 63 ir 60oC. Saulė sspindėjo 300-400 h (100-200 h viršijo normą), o Telšiuose pasiektas Lietuvos liepos mėnesio absoliutus rekordas – 456 h. Nuo sausros 18-23 rajonuose bulvių ir kukurūzų derlingumas sumažėjo 20-50 proc., Skuodo, Kretingos, Raseinių, Biržų rajonuose bulvių derlingumas sumažėjo > 70 proc. (“iškepė”), Kretingos, Akmenės, Kelmės, Radviliškio, Varėnos rajonuose kukurūzų derlius sumažėjo >80 proc. (palyginti su 1993 m.), kai kur visai neužaugo. Nors ši sausra truko tik 3 dešimtadienius, ji žiauriausia. Svarbiausi sausros požymiai: ypač aukšta oro temperatūra, ilga saulės spindėjimo trukmė ir labai smarkus garavimas.

Išanalizavus nagrinėjamojo laikotarpio agrometeorologinių ir meteorologinių parametrų nuokrypius nuo normos, panaudojant įvairius sausrų nustatymo metodus įsitikinta, kad sausros Lietuvoje jau pasitaiko. Kyla klausimas – kokie klimatiniai parametrai pasikeitė, kad mūsų lietingame krašte kartojasi reiškinys, dažniausiai pasitaikantis stepėse?

Kadangi sausros atsiranda trūkstant kritulių, galima daryti prielaidą, kad kritulių mažėja. Pasirodo, kad metinėje kritulių eigoje pastebima jų gausėjimo tendencija (pagal G. Alosevičienę, B.Kavaliauską), bet vyksta jų persiskirstymas – jų daugėja šaltuoju metu laiku, o mažėja – šiltuoju (ypač liepos, rugpjūčio mėn.).

Keičiasi oro temperatūros eiga. Per pastaruosius du dešimtmečius kyla rudens ir žiemos temperatūra, bet pastebima pavasario ir vasaros temperatūros mažėjimo tendencija (pagal P. Korkutį). Tačiau išryškėjo, kad dažniau pasitaiko karštų orų (t> 30oC). Pvz., 1971, 1992 ir 1994 m. uužfiksuota net 10-20 dienų, kai oro t> 30oC, nors anksčiau tokių dienų per vasarą pasitaikydavo viena-dvi, o šaltesnę vasarą – nė vienos. Įdomu, kad jų daug pasitaikė Šiaurės Lietuvoje.

Lietuva – drėgnų orų kraštas, nes ir vasarą santykinis oro drėgnumas retai būna < 70 proc. Bet ir čia vyksta pokyčiai. Nustatyta dienų, kai santykinis oro drėgnumas <30 proc., skaičiaus augimo tendencija Šiaurės Lietuvoje, o Pietų Lietuvoje – mažėjimo tendencija.

Sausų ir karštų orų vis dažniau pasitaiko Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, nors visada šilčiausia ir sausiausia būdavo Pietų ir Pietryčių Lietuvoje. Galima pastebėti, kad atsiranda žemyninio klimato bruožų ir vis dažnėja trumpalaikės oro temperatūros ir drėkinimo anomalijos.

Lietuvoje vykstantys klimato svyravimai – viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių klimato procesų dalis. Nors globalinė oro temperatūra per pastarąjį šimtmetį padidėjo 0,5oC, tačiau mokslininkų išvados apie klimato kaitą prieštaringos, nes vienur pastebima šiltėjimo tendencija, o kitur – šaltėjimo.

Kaip buvo prognozuota 2000-2002 m. artėjant į Saulės aktyvumo maksimumą (pagal R.Volskį), turėjo būti drėgnos vasaros (berods taip ir buvo) . Kito sausų metų laikotarpio pradžios galima tikėtis 2008 m., o kitų sausrų 2013-2015 m. Be abejo, to negalima tiksliai numatyti, nes laukiama kritulių pagausėjimo XXI a. pradžioje (gal ne veltui pranašaujamas tvanas?), todėl gali pasikeisti kiti klimato pparametrai, atsirasti kiti reiškiniai.

IŠVADOS

Globalinis atšilimas, kaip matome iš pateiktos medžiagos, jau prasidėjęs procesas, kurį sustabdyti yra labai sunku. Pamėginus tai daryti neigiamų pasekmių vis vien jau nebeišvengsime, nes pagal vidutinius vertinimus, esant dabartinėms šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijos didėjimo tendencijoms vandenyno lygis iki 2100 metų pakiltų apie 60 centimetrų ir didžiulės dabartinės sausumos teritorijos atsidurtų po vandeniu. O jeigu šių dujų emisijos augimą pavyktų sustabdyti iki 2030 metų, tai temperatūros augimas ir vandens lygio kilimas vis tiek tęstųsi iki 2100 metų ir tuo atveju vandenyno lygis pakiltų apie 40 centimetrų.

Puikiai matome, kad per didelis organinio kuro deginimas yra viena iš pagrindinių pasaulinio atšilimo priežasčių. Ir jeigu išliks toks pat sudeginamo kuro kiekis, tai temperatūra iki šio šimtmečio pabaigos išaugs 1,5 – 4,50 C. Organinio kuro deginimas be pasaulinio atsilimo pavojaus, sukelia daugumą pagrindiniu šiuolaikiniu aplinkos problemų (miesto smogai, rūgštieji lietus, pažemio ozono koncentracijų didėjimas, vandens telkiniu eutrofikacija ir kt.).

Pasaulinis klimato atšilimas vyksta visuose regionuose, neaplenkdamas ir mūsų šalies. Prasidėjusio sausros mūsų lietingame krašte, geriausias to įrodymas. Šylantis klimatas mažina įprastą drėgmės kiekį dirvožemyje ir sukelia labai daug problemų: išdegusios pievos, vietomis pliki javų plotai, sudžiūvę bulvienojai, neūžaugos kukurūzai, geltoni medžių lapai vidurvasarį, nusekusios upės ir ežerai, perdžiūvę miškai. Šias

ir dar daugybė kitų problemų sukelia sumažėjęs dirvos drėgnumas, o drėgnumas mažėja dėl šylančio oro temperatūros ir mažėjančių kritulių vasaros laikotarpiu.

Akivaizdu, kad visi šie vykstantys procesai aplinkoje yra tarpusavyje susiję, todėl svarbu, kad būtų mažinamas organinio kuro deginimas, nes jis kelią didžiausią pavojų globalinio klimato atšilimo problemoje. Jeigu nebus atsižvelgta ir susidorota su šiuo veiksniu, tai ateityje mūsų laukia dar skaudesnės šio reiškinio pasekmės. Todėl laibai svarbu, kad būtu tinkamai sureaguoti ir imtasi atitinkamų priemonių. Būtu labai gerai, jeigu ppavyktų, kuo labiau įtraukti visuomenę. Tik aktyvus žmonių dalyvavimas priešinantis globalinio masto problemoms gali sukelti reikiamus atgarsius, nes vieni mokslininkai to padaryti negali. Stebint dabartinę informacija, manyčiau, kad yra per mažai informuojama ir supažindinama su šios problemos mastu. Jeigu ne šis aplinkotyros kursas ir aš pati nebūčiau daugiau, nei minimaliai, apie tai žinojusi.

Literatūros sąrašas

1. Juknys R., 2002. Aplinkotyros pagrindai. Paskaitų medžiaga I dalis., Kaunas VDU

2. Marija Sigutė Buitkuvienė „Sausros Lietuvoje – klimato kitimo rodiklis?“ 1999 http://ausis.gf.vu.lt/mg 2005 m. Kovo 25 d.