Jūros ir vandenynai
Turinys
1. Įvadas 2
2. Pasaulio vandenynai 3
2.1. Arkties vandenynas 3
2.2. Atlanto vandenynas 3
2.3. Indijos vandenynas 4
2.4. Pietų vandenynas 5
2.5. Ramusis vandenynas 6
3. Pasaulio jūros 7
3.1. Viduržemio jūra 7
3.2. Juodoji jūra 8
3.3. Kaspijos jūra 8
3.4. Aralo jūra 8
4. Baltijos jūra 10
4.1. Baltijos jūros formavimosi istorija 11
4.2. Baltijos jūros dugno reljefas 12
4.3. Hidrologinės sąlygos 13
4.4. Klimatinės sąlygos 13
4.5. Baltijos jūros krantų ypatumai 14
4.6. Baltijos jūros biota 14
4.7. Žmogaus įtaka jūros biotai 16
4.8. Kuršių nerija 16
5. Baltijos pajūrio aplinkosauginės problemos 17
6. Jūrų transporto poveikis Lietuvos pakrantei 18
7. Išvados 23
Literatūra: 251. Įvadas
Vanduo – unikalus ir nepakeičiamas gamtos turtas. Jis palaiko gyvybę planetoje. Vanduo būtinas buityje ir gamybinėje veikloje.
Planetos vandens atsargos ssudaro apie 1,4 milijardo km3. Vanduo dengia apie 71 Žemės paviršiaus ploto. Absoliuti jo dauguma (daugiau nei 90 ) sukaupta jūrose ir vandenynuose.
Visi jūrų ir vandenys sudaro taip vadinamąjį Pasaulinį vandenyną. Jame išskiriami penki vandenynai – Arkties, Atlanto, Indijos, Pietų (arba kitaip Antarkties) ir Ramusis. Ramusis, arba kitaip dar vadinamas Didžiuoju, vandenynas – didžiausias vandens telkinys Žemėje, užimantis net trečdalį planetos ploto.
Mūsų planeta pasižymi jūrų gausmu: beveik nėra žemyno, kuriame nebūtų jūros (išimtis – Pietų Amerika). Itin daug jjūrų Eurazijos žemyne: geografai čia suskaičiavo jų net 27. Didžiausios yra Koralų, Arabų ir Pietų Kinijos.
Jūros ir vandenynai turi neabejotinos įtakos sausumos klimatui, taip pat yra svarbūs susisiekimui, rekreacijai bei teikiamomis gėrybėmis (fauna).
Neracionalus išteklių naudojimas neigiamai paveikė jūrų ir vvandenynų fauną ir florą: nelegali medžioklė ir žvejyba akivaizdžiai sumažino žuvų, jūrų žinduolių ir kitų jūrų bei vandenynų gyventojų populiacijas; kai kurie jų netgi atsidūrė ties išnykimo riba. Prie jūrų ir vandenynų gyvybės nykimo taip pat prisidėjo ir teršimas kenksmingomis ar net nuodingomis, toksiškomis medžiagomis.
Ypač didelį pavojų kelia tanklaiviai, pervežantys naftą, jos produktus ar kitas toksiškas mdžiagas. Dėl tanklaivių avarijų į jūras kasmet patenka šimtai tūstančių tonų naftos. Be to, į jūras upėmis, oru, iš laivų patenka pakankamai dideli kiekiai atliekų, iš laivų nelegaliai išpilami teršalai.
Norint išvengti ekologinės katastrofos ir užtikrinti, kad jūrų ir vandenynų teikiamomis gėrybėmis galėtų mėgautis ir ateities kartos, būtina nedelsiant imtis reikalingų (taršos prevencijos, mažinimo ir kontrolės) priemonių.2. Pasaulio vandenynai
Didesniąją žemės rutulio dalį dengia vvandens plotai. Vientisas žemės rutulio vandens apvalkalas, jungiantis visų vandenynų ir jūrų vandenis, supantis žemynus ir salas, sudaro Pasaulinį vandenyną. Jame išskiriami keturi mažesni vandenynai, o pastaruoju metu dar ir penktas – Pietų vandenynas [1].2.1. Arkties vandenynas
Arkties vandenyno plotas – 14 mln. km2.
Arkties vandenynas pasižymi atšiauriomis klimato sąlygomis, ledų gausumu ir palyginti nedideliu gyliu. Arkties vandenynas – mažiausias žemės vandenynas. Jis apima didelius plotus aplink šiaurės ašigalį.
Arkties vandenynas ne visada buvo taip vadinamas. Gausybė plaukiojančių lyčių, o kartais iir ledkalnių, didžiuliai ledo plotai suteikė vandenynui šiaurės ledinuotojo vandenyno pavadinimą. Tačiau dabar jis vadinamas Arkties vardu (gr. „arktos“ – lokys, Didžiojo Lokio žvaigždynas). Reiškia, Arkties vandenynas – tai šalis, kuri yra po Didžiojo Lokio žvaigždynu, t.y. tolimoje šiaurėje.
Vandenyno pakrantės daugiausia žemos ir tik vietomis kalnuotos. Gausu salų – Naujojo Sibiro, Špicbergeno salynas, Naujosios Žemės ir kt. Dėl atšiaurių klimato sąlygų pakrantės ir salos mažai apgyvendintos [1].
Didžiausias Arkties vandenyno gylis – 5449 metrai, vidutinis – 1131 metras.
Klimato ypatybes Arkties vandenyne nulemia poliarinė vandenyno padėtis. Virš jo vyrauja arktinės oro masės. Vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo – 20 iki – 40 oC, o vasarą artima 0 oC. Vasarą dažni rūkai. Arkties vandenyną gerokai sušildo šiltesni Atlanto ir Ramiojo vandenyno vandenys.
Būdingiausia Arkties vandenyno ypatybė – ledynai, kurie čia susidaro dėl žemos temperatūros ir palyginti nedidelio paviršinio vandens druskingumo, nes vandenį nugėlina iš žemynų sutekančios vandeningos upės. Tačiau pastarąjį dešimtmetį ledas labai suplonėjo ir, jei klimatas ir toliau šiltės, vasarą gali visai ištirpti.
Arkties vandenyno šelfe [1] atrasta įvairių naudingųjų iškasenų : naftos ir gamtinių dujų telkinių, gausu įvairių rūdų ir kt. Kita vertus, biologiniai turtai nėra gausūs. Paatlantės rajone žvejojama, renkami dumbliai, medžiojami ruoniai, tačiau griežtai draudžiama banginių mmedžioklė.2.2. Atlanto vandenynas
Atlanto vandenynas – antras pagal dydį vandenynas, apimantis apie penktadalį planetos paviršiaus. Vandenyno pavadinimas kilęs iš graikiško žodžių junginio Atlaso jūra [2].
Atlanto vandenyno plotas – 82 mln. km2.
Senovės mokslininkai Atlanto vandenyną vadino Vakarų vandenynu, vėliau – Hesperidžių jūra. Tokiu vardu vandenynas buvo 1 pav. Atlanto vandenynas
vadinamas I – ame mūsų eros amžiuje nežinomo autoriaus veikale „Egėjo jūros Periplė“ [1].
Atlanto vandenynas siejamas su mitu apie Prometėją ir jo brolį Atlantą. Iš pradžių tokiu pavadinimu buvo vadinama tik šiaurės Afrikos kalnų grandinė, o vėliau ir vandenynas už Gibraltaro sąsiaurio.
Arabų mokslininkai al Birunijus ir al Idrisijus vandenyną pavadino „Tamsos jūra“. Šis vardas buvo susijęs su tuo, kad į Atlanto priekrančių vandenis nuo Afrikos dykumų vėjai neretai atnešdavo tokią daugybę dulkių debesų, kad plaukiant laivu dažnai net Saulės nebuvo matyti [1].
Atlanto vandenynas nutįsęs iš šiaurės į pietus. Šiauriniame pusrutulyje vandenynas driekiasi tarp Europos ir Šiaurės Amerikos, pietiniame – tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Pietuose ribojasi su Antarkties vandenynu, šiaurėje – su Arkties vandenynu [2].
Vandenyno krantai šiaurės pusrutulyje labai vingiuoti, o pietiniame – žymiai mažiau. Dauguma salų išsidėstę arti žemynų.
Atlanto vandenynas yra gana jaunas. Jam ne daugiau kaip 250 mln. metų. Vidutinis vandenyno gylis yra mažesnis už Ramiojo iir Indijos vandenynų. Giliausia vieta siekia 8742 metrų (Puerto Riko įduba) [1].
Atlanto vandenynas tyvuliuoja visose žemės klimato juostose, todėl jo klimatas labai įvairus. Vandens paviršiaus temperatūra žemesnė nei Ramiojo ir Indijos vandenynuose (+16 oC). Tai nulemia iš Arkties ir Antarkties atplūstantys vandenys su ledynais bei intensyvus vandens maišymasis [1].
Vandens masių druskingumas kai kuriuose vandenyno rajonuose didesnis negu vidutinis – 37,5‰. Vandenynas yra gana siauras ir didelę išgaravusios drėgmės dalį vėjai perneša į gretimus žemynus.
Atlanto vandenyno srovės daugiausia teka platumine kryptimi ir beveik sutampa su dienovidiniais. Tai nulemia vandenyno ištęstumas. Atlanto vandenyno šaltosios srovės: Labradoro, Kanarų, Bengelos; šiltosios – Golfo, Šiaurės Atlanto, Brazilijos, Pietų pasatų, Šiaurės pasatų srovės.
Atlanto vandenyno gamtinės sąlygos palankios gyvybei, todėl iš visų vandenynų jis produktyviausias: sužvejojama daugiausia žuvų ir surenkama kitų jūros produktų šiaurinėje vandenyno dalyje. Vandenyno žemyniniuose atabraduose (šelfe) gausu naudingųjų iškasenų: naftos, fosforitų, deimantų.2.3. Indijos vandenynas
Indijos vandenynas – trečias pagal dydį vandenynas, užimantis maždaug 20% viso žemės vandens paviršiaus.
Indijos vandenyno plotas: su jūromis 74 917 000 km², be jūrų – 73 442 700 km², tūris – 292 131 000 km³ [3].
Indijos vandenyno vardas žemėlapyje pirmą kartą atsirado XVI
amžiuje. Jo pavadinimas reiškia Rytų vandenyną. 2 pav. Indijos vandenynas
Indijos vandenyno didesnioji
dalis išsidėsčiusi Pietų pusrutulyje. Šiaurėje jis ribojasi su Azijos žemynu (Indijos subkontinentu), vakaruose su Arabijos pusiasaliu ir Afrika, rytuose su Malakos pusiasaliu, Sundos salomis ir Australija, pietuose su Antarkties vandenynu. Priešingai nei Atlanto arba Ramusis vandenynai, neturi tiesioginio ryšio su Arkties vandenynu. Riba su Atlanto vandenynu eina per 20° rytų ilgumos meridianą į pietus nuo Afrikos, o su Ramiuoju vandenynu – 147° rytų ilgumos meridianą. Šiauriausia Indijos vandenyno dalis yra Persijos įlanka siekianti 30° šiaurės platumą [1, 3].
Vandenyno krantai mmažai raižyti, salų nedaug. Didžiausios salos – Madagaskaro, Indonezijos, Šri Lankos. Tai kontinentinės kilmės salos. Ketvertas didžiausių salynų – Komorų, Seišelių, Maldyvų, Maurikijaus.
Kaip svarbus tranzitinis kelias tarp Afrikos ir Azijos vandenynas yra daugelio konfliktų scena. Dėl jo dydžio nei viena tauta negalėjo sėkmingai dominuoti vandenyne, kol Didžioji Britanija, beveik iki 1800 m., valdė aplinkines kontinentines teritorijas [3].
Vidutinis vandenyno gylis apie 3890 metrų. Pats giliausias vandenyno taškas yra Javos duburyje, jo gylis siekia 7450 metrų [3]. Kontinentiniai vandenyno šelfai yra ssiauri, apie 200 kilometrų į plotį, išskyrus esančio vakarinėje Australijos pakrantėje kurio plotis siekia 1000 kilometrų.
Vakarinėje vandenyno dalyje tęsiasi povandeninis kalnagūbris, kurio centre yra giluminių lūžių. Dėl šių lūžių dažnai vyksta žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai.
Vandenyno klimato ypatumas &– sezoniniai vėjai musonai. Stiprūs šiaurės rytų vėjai pučia nuo spalio iki balandžio mėnesio; nuo gegužės iki spalio vyrauja pietvakarių vėjai. Arabijos jūroje susiformavęs stiprus musonas atneša Indijos subkontinentui lietų. Pietų pusrutulyje vėjai švelnesni, bet vasaros audros šalia Maurikijaus būna apkankamai rimtos [3]. Vidutinė aukščiausia temperatūra [1] čia siekia net iki +30 oC. Pietuose didelę įtaką turi šaltoji Antarktida. Čia atšiauriausi vandenyno rajonai.
Indijos vandenyne [1] daug gyvybės: čia veisiasi gausybė žuvų. Vandenyno šelfe taip pat daug naudingųjų iškasenų. Vandenyno šiaurės vakarų pakrančių šalyse, kur beveik nėra gėlo vandens, gėlinami druskingi vandenys.2.4. Pietų vandenynas
Kai kurie pasaulio geografai mano, kad greta keturių nuo mažumės mums žinomų vandenynų turi būti išskirtas ir penktasis – Antarkties, arba Pietų vandenynas. Pastaruoju metu nustatinėjamos oficialios Pietų vvandenyno ribos [1].
Pietų vandenynas – tai aplink Antarktidos žemyną esantys vandenys. Dauguma Jungtinių Tautų narių pasisako už 60o pietų platumos ribą, nors yra kelios valstybės, kurių manymu ši riba turėtų būti vedama 50o pietų platuma. Tikėtina, kad riba eis 60o pietų platuma ir vandenyno plotas bus 20,3 mln.km2. Tai būtų ketvirtas pagal dydį vandenynas po Ramiojo, Atlanto ir Indijos. Penktasis būtų Arkties.
Ši teritorija labai svarbi mokslinių tyrinėjimų atžvilgiu: vandenynų vandens judėjimas, visuotinio atšilimo tyrinėjimai bei kt. Tai atskira ekosistema.
Giliausia vvieta prie Sandvičo salų – 7235 metrai. Vandens temperatūra nuo -2 iki +10 oC.2.5. Ramusis vandenynas
Ramusis (arba kitaip dar vadinamas Didžiuoju) vandenynas – didžiausias vandens telkinys Žemėje, užimantis net trečdalį planetos ploto – 179,7 mln.km² [4].
Pirmasis žmogus – Vasko Nunjensas de Balboa išvydęs dabartinį Ramųjį vandenyną, pavadino jį Pietų jūra. 1520 m. lapkričio 28 dieną F. Magelanas pirmas iš europiečių įplaukė į šį vandenyną, iš
3 pav. Ramusis vandenynas
Atlanto prasibrovęs pro sąsiaurį, kuris dabar vadinamas atradėjo vardu. Pustrečio mėnesio jis plaukė link Filipinų salų, o vandenynas visą laiką buvęs ramus. Todėl jį ir pavadino Ramiuoju vandenynu [1].
1756 metais buvo pasiūlyta Ramųjį vandenyną vadinti Didžiuoju, nes žmonės suprato, kad tai didžiausias vandenynas.
Vandenynas driekiasi nuo rytinių Azijos ir Australijos krantų ligi Amerikos vakarinių krantų, nuo Arkties šiaurėje iki Antarktidos pietuose [4].
Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausios – Celebeso, Koralų Rytų Kinijos, Japonijos, Pietų Kinijos, Sulu, Tasmanijos ir Geltonoji jūros. Ramusis ir Indijos vandenynai susijungia per Malakos sąsiaurį, o Ramusis ir Atlanto vandenynai – per Magelano sąsiaurį.
Ramiajame vandenyne gausu salų, kurios sudaro ištisus salynus (pvz., Indonezijos salynas). Salų čia priskaičiuojama daugiau apie 25 000 [1, 4].
Ramusis vandenynas yra giliausias. Giliausia vieta – Marianų lovys (įduba) – 11 022 mm. Vidutinis vandenyno gylis 3980 m.
Vandenyno dugno reljefas gana sudėtingas. Jo šelfo plotas mažiausias lyginant su kitais vandenynais. Ryškiausias jis prie Azijos ir Australijos krantų. Žemynų šlaitai statūs [1].
Ramusis vandenynas, plyti visose klimato juostose, išskyrus poliarines. Vandenyno centre aktyviai pasireiškia pasatai, o vakarinei daliai būdingi musonai. Taip pat čia pasireiškia viską nušluojantys atogrąžų uraganai – taifūnai.
Su klimato ypatumais susijusios vandens savybės [1]. Kadangi vandenynas labai platus, vidutinė vandens paviršiaus temperatūra kinta nuo -1 iki +29 oC. Tarp atogrąžų ji lygi +19 oC ir yra didesnė nei kituose vandenynuose.
Ramusis vandenynas pasižymi nepaprastai turtinga ir įvairia augalija bei gyvūnija. Tai paaiškinama vandenyno dydžiu, gamtos sąlygų įvairove bei amžiumi. Gausiausias gyvasis pasaulis atogrąžų ir pusiaujo platumose, koralinių rifų zonose.
Ramusis vandenynas svarbus žvejybos šaltinis. Čia sugaunama pusė pasaulyje sugaunamų žuvų. Taip pat gausu naudingųjų iškasenų: įvairiausi metalų sąnašynai, gausu naftos. Be to, vandenynas labai svarbus susisiekimui.3. Pasaulio jūros
Jūra – tai vandenyno dalis, dažniausiai atskirta nuo jos sausuma ar seklumomis. Jūros skirstomos į:
• vidines,
• pakraštines,
• tarpsalines.
Vidinės jūros giliai įsiterpia į sausumą (Viduržemio, Marmuro, Juodoji, Baltijos, Raudonoji). Pakraštinės jūros negiliai įsiterpusios į sausumą (Arabų, Barenco, Norvegų, Šiaurės). Tarpsalines jūras juosia salų virtinės (Javos, Koralų jūra). Didžiausios pasaulyje jūros – Koralų, Arabų iir Pietų Kinijos.
Visos pasaulio jūros surašytos 1 lentelėje:
1 lentelė. Pasaulio jūros [5]
Eurazija
Adrijos
Arabų
Aralo
Azovo
Baltijos
Baltoji
Barenco
Beringo
Čiukčių
Egėjo
Filipinų
Geltonoji
Japonų
Javos
Juodoji
Karos
Kaspijos
Laptevų
Marmuro
Norvegų
Ochotsko / Okatos
Pietų Kinijos
Raudonoji
Rytų Kinijos
Rytų Sibiro
Šiaurės
Viduržemio Šiaurės Amerika
Bafino
Boforto
Beringo
Grenlandijos
Karibų
Labradoro
Pietų Amerika
–
Afrika
Raudonoji
Australija
Arafūro
Koralų
Tasmano
Timoro
Antarktida
Amundseno
Beligshauzeno
Deivio
Kosmonautų
Lazerevo
Mosono
Riser Larseno
Roso
Sandraugos
Vedelio3.1. Viduržemio jūra
Viduržemio jūra – tarpžemyninė Atlanto vandenyno jūra, įsiterpusi tarp Europos, Azijos ir Afrikos žemynų. Viduržemio jūros plotas sudaro 2,58 mln. km2. Didžiausias gylis yra 5121 metras, vidutinis – 1541 metras [6].
Jūra į ilgį ištįsusi iš Vakarų į Rytus 3700 kilometrų. Didžiausias plotis sudaro 1800 kilometrų. Per Gibraltaro sąsiaurį jungiasi su Atlanto vandenynu, per Dardanelų sąsiaurį su Marmuro jūra, o per Sueco kanalą su Raudonąja jūra [6]. 4 pav.Viduržemio jūra [7]
Į Viduržemio jūros baseiną įeina Azovo, Juodoji ir Marmuro jūros. Viduržemio jūros didžiausi pusiasaliai (Balkanų bei Apeninų) ir didesnės salos skaldo Viduržemio jūrą į mažesnes jūras: Ligūrijos, Tirėnų, Adrijos, Jonijos ir Egėjo [6]. Be minėtų pusiasalių, į Viduržemio jūrą taip pat įsiterpia Pirėnų ir Mažosios Azijos pusiasaliai.
Viduržemio jūros kalnuoti krantai daugiausiai abraziniai, žemi – lagūniniai ir deltiniai.3.2. Juodoji jūra
Juodoji jūra – vidinė jūra tarp pietryčių Europos ir Azijos. Priklauso Atlanto vandenyno baseinui. Su Viduržemio jūra jungiasi Bosforo (Bosporo) sąsiauriu, taip pat su Marmuro jūra ir Azovo jūra.
Juodosios jūros plotas – 422 000 km², giliausia vieta – 2210 metrų. Svarbiausia įtekanti upė
–Dunojus [8].
Juodoji jūra skalauja Rusijos, Rumunijos , Bulgarijos, Graikijos, Ukrainos, Gruzijos ir Turkijos krantus. Krantai apaugę paatogrąžio augalija.
Svarbūs pakrantės miestai – Stambulas (anksčiau Konstantinopolis, taip pat Bizantija), Varna, Jalta, Odesa, Sevastopolis, Sočis [8].3.3. Kaspijos jūra
Kaspijos jūra – didžiausias pasaulyje ežeras ir žemiausias taškas (28 metrai žemiau jūros lygio). Plotas 394 299 km2. Didžiausias gylis – 946 metrai.
Kaspijos jūra skalauja Azerbaidžano, Irano, Kazachstano, Rusijos ir Turkmėnistano krantus [9].
5 pav. Kaspijos jūra3.4. Aralo jūra
Aralo jūra yra Centrinėje Azijoje, Kazachijos ir UUzbekijos teritorijose. Iki 1960 metų ši jūra buvo 4 pagal dydį tarp vidinių ežerų pasaulyje. Aralo jūra yra pusdykumių ir dykumų geografinėje zonoje, taigi per visą regiono istoriją tarnavo drėkinamajai žemdirbystei. XX amžiaus pradžioje čia gyveno iki 8 mln. žmonių. Drėkinamos žemės užėmė apie 3,5 mln. hektarų. Šiandien
gyventojų skaičius viršija 50 mln., o drėkinamieji laukai išaugo iki 7,9 mln. hektarų [10]. 6 pav. Aralo jūra
Drėkinamoji žemdirbystė Aralo jūros regione pradėta VI – VII amžiuje prieš mūsų erą, tačiau eekologinė katastrofa prasidėjo tik praėjusiame amžiuje, kada žmonės masiškai pradėjo plėsti dirbamuosius laukus. Daugiausiai šioje teritorijoje auginami ryžiai bei medvilnė. Abi šios kultūros yra imlios vandeniui, todėl laukams drėkinti vanduo imamas iš dviejų didžiausių ir pagrindinių Aralo jūros intakų – AAmudarjos ir Syrdarjos. Vandens sunaudojama drėkinimui tiek daug, kad upės jūros paprasčiausiai nebepasiekia. Nuo 1961 metų vanduo jūroje traukiasi nuo 20 iki 90 centimetrų per metus ir šiuo metu ji jau yra nusekusi 17 metrų [10].
Aralo jūra prarado žvejybos ir transporto svarbą. Šiandien ji persiskyrusi į dvi dalis, – Didįjį Aralą ir Mažąjį Aralą,- ir nuo buvusio kranto nutolusi 100 – 150 kilometrų. Nusekus jūrai, pakrantę paklojo druska, kurią išpustė vėjas (manoma apie 100 mln. tonų druskingų dulkių). Visos šios druskingos dulkės vėliau nusėda ir prasiskverbia į dirvožemį. Padidėjo ir Aralo jūros druskingumas. 1965 metais druskingumas buvo 9,94 ‰ (9,94g druskos litre vandens), o 1996 metais 15 ‰ [10].
Anksčiau Aralo jūra susilpnindavo iš Sibiro pučiančius šaltus vėjus, vasaras darydavo vvėsesnėmis, tačiau dabar dėl jūros nusekimo vasaros regione pasidarė trumpesnės ir sausesnės, o žiemos ilgesnės ir 7 pav. Nusekusi Aralo jūra
šaltesnės. Vegetacinis periodas (laikotarpis kada auga ir duoda vaisius augalai) sutrumpėjo iki 170 dienų. Drėgmės sumažėjo 10%, vasaros pašiltėjo 3 oC. Išdžiūvusios jūros vietoje formuojasi nauja dykuma – Aralkum‘as [10].
Ši ekologinė katastrofa palietė visą pasaulį. Kadangi Aralo jūra yra vėjų, pučiančių iš vakarų į rytus, kelyje, todėl mokslininkai tuo galėjo paaiškinti, iš kur Antarktidos regione gyvenančių pingvinų kraujyje atsirado ppesticidai, naudojami prie Aralo jūros, ir iš kur Grenlandijos ledynuose, Norvegijos miškuose ar Baltarusijos laukuose atsirado tipiškos Aralo regiono dulkės [10].
Aralo jūros degradacija ypatingai įtakoja ledynų tirpimą Himalajuose, Pamyre, Tianšanyje ir Altajuje, kurie maitina Syrdarją ir Amudarją. Ant ledyno paviršiaus patekusios dulkės ir kitos mineralinės medžiagos skatina ledo tirpimą. Šiuo metu Pamyro regione jau ištirpo 1081 ledynas, Zaili Alatau regione 71 ledynas ir daugybė ledynų Akširake. Tianšanyje per metus ledynai atsitraukia po 7,5 – 13,1 metrų ir nuolat plonėja. Tai labai pavojinga, nes šie ledynai yra vienintelis gėlo vandens šaltinis Centrinėje Azijoje [10].
Neapdairus pesticidų naudojimas labai paveikė gyvąjį pasaulį. Išnyko 24 žuvų rūšys ir liko tik kilkės bei kūjagalviai. Katastrofa neaplenkė ir žmonių: iš 1000 gimusių kūdikių miršta 75, iš 10 000 moterų gimdymo metu miršta 120; skurdžiau gyvenantys žmonės labai dažnai serga tuberkulioze, įvairiomis infekcinėmis ligomis, kenčia nuo vidaus organų parazitų, serga šiltine, hepatitu, paratifu, anemija, skydliaukės, inkstų ir kepenų, kraujo, onkologinėmis ligomis, astma ir širdies ligomis. Medikų tyrimai rodo, kad visos šios ligos plinta kartu su Aralo ekologine katastrofa [10].
Šiandien imamasi įvairių priemonių katastrofos padariniams sumažinti, tačiau daugeliu atvejų pastangos neduoda norimų rezultatų. 8 pav. Aralo jūra iš NASA pa –
. lydovo4. Baltijos jūra
Baltija yyra Atlanto vandenyno dalis, atskirta siaurų sąsiaurių. Tai beveik uždaras vandens baseinas, įsiterpęs šiaurinėje Europos dalyje.
Baltija – viduržemyninė (vidinė) jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai. Išilginė jūros ašis pagal dienovidinį susidaro apie 1300 kilometrų. Pagal lygiagretę išvesta linija sudaro apie 1070 kilometrų. Didžiausias jūros ilgis nuo Skageno rago (Danijoje) iki Tornio uosto Botnijos įlankoje yra apie 1800 kilometrų, o didžiausias plotis tarp Sankt Peterburgo ir Stokholmo yra apie 700 kilometrų [11, 12].
Su Šiaurės jūra Baltiją jungia platūs Skagerako, Kategato bei siauresni Eresuno (Zundo), Didžiojo ir Mažojo Belto sąsiauriai.
Nepaisant to, kad Baltijos jūra yra vienas geriausiai ištirtų vandens baseinų, dėl jos ploto ir vandens tūrio iki šiol nėra vieningos nuomonės [12]. Nesutarimai kyla vedant ribą tarp Šiaurės ir Baltijos jūrų.
Baltijos jūros plotas be salų sudaro 419000 km². Jos vidutinis gylis – apie 50 metrų, vandens tūris – 21000 km³.
9 pav. Baltijos jūra (NASA nuotrauka)
Giliausia Baltijos vieta – Landsorto duburys – 459 metrai, o arčiausiai mūsų krantų yra Gotlando duburys (249 metrai), kurio rytinis šlaitas įeina į Lietuvos ekonominę zoną [11].
Remiantis Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus J. S. Frolovo duomenimis (1971), Baltijos jūros plotas be salų ssudaro 422700 km2. Kadangi jūra labai sekli (vidutinis gylis 48 metrai), ji talpina tik 20300 km3 vandens. Mažesnis vandens tūris yra tik Azovo (290 km3), Marmuro (3400 km3), Baltosios (6000 km3), Geltonosios (16000 km3) ir kitose mažesnėse jūrose [12].
Beveik pusė jūros ploto tenka 3 didelėms įlankoms – Botnijos (6378 km3), Suomių (1103 km3) ir Rygos (408 km3). Į žemyną įsiterpusios ir mažesnės įlankos: Gdansko, Hanės. Pietvakariuose yra lagūnų, vadinamų mariomis – Kuršių, Aistmarės, kurias skiria Sembos pusiasalis, garsėjantis didžiausiomis pasaulyje gintaro kasyklomis.
Baltijos jūra skalauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos krantus. Lietuvai priklauso tik 99 kilometrai Baltijos pajūrio. Iš jų 54 kilometrai tenka Kuršių nerijai Lietuvos pakrantėje [13].
Į Baltiją įteka apie 250 skirtingo vandeningumo upės, kurios per metus atneša 440 km³ vandens.
Baltijos jūros druskingumas nedidelis. Nuo Kategato sąsiaurio iki centrinės Baltijos dalies druskingumas sumažėja nuo 30 – 32 ‰ iki 7 – 8 ‰. Suomijos ir Botnijos įlankos druskingumas tesiekia tik 4 – 2,5 ‰. Yra sąsiaurių bei užutekių, kuriuose vanduo visiškai gėlas.4.1. Baltijos jūros formavimosi istorija
Tai labai jauna šelfinė jūra. Baltijos jūra pradėjo formuotis maždaug prieš 13000 metų tirpstant paskutiniams ledynams. Iki tol tai buvo gėlo vandens ežeras, susidaręs tektoninėje įduboje ištirpus milžiniškam ledynui.
Beveik po 1000 metų įvyko didžiulė gamtos katastrofa: ties šiaurės Gotlandu perlūžo sausumos ruožas nuo žemyno iki Skandinavijos ir ežero vanduo ištekėjo į vakarus, vandens lygis nusileido 26 metrus. Atsiradus sąsiauriui, sujungusiam su vandenynu, į ežerą iš vakarų ėmė plūsti sūrus vanduo ir jis tapo jūra, vadinama Joldijos vardu (prieš 10000 metų). Tai buvo arktinė jūra su arktine fauna [12]. Todėl dar ir dabar Baltijoje yra arktinės faunos, pavyzdžiui, žieduotasis ruonis.
10 pav. Baltijos pajūris (prie Svietligorsko, Rusija)[14]
Prieš 9000 metų vvidurinėje Švedijoje vėl ėmus kilti Žemės plutai, nutrūko Joldijos ryšys su vandenynu. Nustojus į jūrą tekėti sūriam vandeniui, ėmė sparčiai tirpti ledynai ir galinga gėlo vandens masė suformavo Anciliaus ežerą (prieš 8000 metų). Jo lygis kilo. Didžiausi transgresijos krantiniai dariniai ties Lietuvos krantais dabar slūgso jūroje 5 – 6 metrų gylyje, Latvijoje – 10 – 14 metrų, Estijoje – 45 metrų.
Maždaug prieš 7000 metų, dumbant žemės plutai, Baltijos pietuose susiformavo sąsiauriai, Anciliaus ežeras nuslūgo ir prasidėjo Litorinos jūros laikotarpis [12]. ŠŠio laikotarpio pabaigoje Žemės pluta vėl pradėjo kilti, sąsiauriai siaurėjo, seklėjo ir jūra pamažu įgavo dabartinius kontūrus su savo dugno ypatumais (prieš 3000 – 3500 metų).4.2. Baltijos jūros dugno reljefas
Dėl Žemės plutos svyravimų, jūros dugne susidarė įvairios reljefo formos: gūbriai, ddaubos, slenksčiai, duburiai, salos. Baltijos jūros dugną reljefo atžvilgiu galima suskirstyti į 3 stambias dalis: Pietų, Vidurio ir Šiaurės Baltiją [12].
Pietinei daliai priklauso Kategatas, Beltai, Zundas maždaug iki linijos Lenkijos pajūris -Bornholmo sala – Skonė (Pietų Švedijoje). Ši jūros dalis pasižymėjo blokiniais Žemės plutos judesiais, vykusiais poledynmetyje (prieš 9000 – 8000 metų), todėl susidarė įvairios reljefo formos:
• Bornholmo sala (588 km2).Tai Žemės plutos luistas – horstas , išlikęs, nusprūdus gretimiems
žemės ruožams;
• Arkonos dauba – gylis 40 metrų;
• Rionės sekluma – gylis 16 metrų;
• Adlerio sekluma – gylis 5metrai;
• Pietinėje jūros dalyje tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių įsiterpusi didžiausia visoje Baltijoje moreninė Zelandijos sala (7016 km2).
Pietinę ir Vidurio Baltiją skiria didelio Žemės plutos nuosprūdžio zona. Už šios tektoninės linijos į vakarus paskutinių 7000 metų laikotarpyje ŽŽemės pluta grimzta [12].
Vidurio Baltijos dugno sričiai priklauso Suomių, Gdansko, Rygos įlankos, susidariusios dėl tektoninio grimzdimo, vėliau paveiktos ledynų. Šioje dalyje išskiriamos dvi gelmių ir duburių atšakos, kurios susikerta į šiaurę nuo Gotlando. Čia yra giliausia Baltijos įduba – Landsorto (459 metrai), susiformavusi dėl vertikalių Žemės plutos judesių, o vėliau gremžiamojo ledynų poveikio.
Nuo Estijos krantų per visą Baltiją iki Fenoskandijos tęsiasi klintinių uolienų šlaitas (glintas), jūros dugną skaidantis į povandenines pakopas – plynaukštes.
Vidurio Baltijai taip pat priklauso šios rreljefo formos [12], susiformavusios dėl Žemės plutos judesių:
Rytinė Gotlando įduba – 249 metrai;
Gdansko gelmė – 110 metrų;
Bornholmo įduba – 106 metrai;
Gotlando sala – 2960 km2;
Saremos sala – 2710 km2;
Elando sala – 1244 km2;
Hyjumos sala – 926 km2.
Vidurinę Baltijos dalį nuo Šiaurinės skiria tektoninė struktūra – fleksūra (raukšlė), sutampanti su Rusų platformos ir Fenoskandijos kristalinio skydo riba. Šiaurinei Baltijai priklauso:
o Botnijos įlanka su Fingrundeto ir Ventaliteto seklumomis;
o Botino dauba – 294 metrai;
o Kvarkeno dauba – 233 metrai;
o Alandų salynas – 650 km2.Tai į paviršių iškilęs granitinis Žemė plutos pagrindas , sudarantis 6500 įvairaus dydžio salų bei uolų.
Baltijos jūros dugnas įvairus ne tik reljefu, bet ir uolienų sudėtimi [12]. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi juostuoti moliai. Gilesnėse jūros vietose juos dengia rudi arba juodi dumblai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyras. Smėliai dažniausiai dengia seklumas.4.3. Hidrologinės sąlygos
Hidrologinės Baltijos jūros sąlygos Lietuvos ekonominėje zonoje maždaug atitinka bendruosius centrinės jūros dalies dėsningumus.
Vandens masių pernaša, kaip ir visoje jūroje, dažniau nukreipta į šiaurę. Srovės nėra stiprios, bet priekrantėje jos neretai viršija 1,0 – 1,5 m/s. Ypač stiprios srovės priekrantėje ties Klaipėdos uostu ir šiauriau jo.
Kadangi iš Klaipėdos sąsiaurio per metus į Baltiją įsilieja 5÷7 km³ gėlo vandens, jūros priekrantė yra gėlesnė nnegu atvira jūra. Neretai druskingumas ties Palanga tebūna apie 5 ‰, o esant mažesnei gėlo vandens sąmaišai – net mažesnis.
Lietuvos akvatorijoje [11] vyrauja 2,5÷3,5 metrų aukščio bangos. Baltijos jūros vandens lygis siejasi su daugiamečiais klimato kaitos ciklais, o tokios kaitos amplitudė paprastai neviršija 15÷17 centimetrų.4.4. Klimatinės sąlygos
Baltijos jūros klimatines sąlygas labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytų Atlanto vandenyno dalyje, kur ji tiesiogiai veikiama šiltosios Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėnesio oro temperatūra tik –3 oC.
Taip pat Baltijos klimatą apsprendžia sezoninis oro masių kaitaliojimasis. Kadangi čia vyrauja cikloninis režimas, jūra pasižymi drėgnu, švelniu klimatu. Net pačiame šiauriausiame Botnijos įlankos pakraštyje vidutinė vasario mėnesio temperatūra tik –10,5 oC, Suomių įlankoje – 1 – 3 oC, Centrinėje Baltijoje – -3 oC, Pietų Baltijoje – 1 oC. Vasarą temperatūra virš šių teritorijų skiriasi mažiau: centrinėje dalyje bei seklesnėse vietose būna +16÷18 oC, o Botnijos įlankos šiaurėje – +14 ÷15 oC.
Kadangi virš Baltijos vyrauja vakarų vėjai, vasarą jie šiltesnį vandenį gena link rytinių jūros krantų. Dėl to čia paviršiaus temperatūra 1÷3 oC aukštesnė nei prie Švedijos krantų. Be to, Švedijos pajūrio vandenis šaldo ir išilgai kranto einanti šaltesnė srovė. Tačiau žiemą būna atvirkščiai, kai ties Ventspiliu temperatūra 0,7 oC, tai prie vakarinių kkrantų – 1 oC. Tai už Skandinavijos pusiasalį masyvesnio Europos žemyno šaldančios įtakos rezultatas [12].
Baltijos jūra, nepaisant gana įšiaurios geografinės padėties, užšąla ne visa ir ne visada. Tai irgi šiltos Šiaurės. Atlanto srovės įtaka. Šiltomis žiemomis ledai tesusidaro vien įlankų viršūnėse, o šaltomis ir ilgomis žiemomis užšąla ne tik Botnijos įlanka, bet ir Danijos sąsiauriai bei pietvakarinė jūros dalis. Tačiau dažniausiai ledu pasidengia tik visa šiaurinė Baltijos dalis, Suomių ir Rygos įlankos. Centrinė bei pietvakarinė dalys neužšąla [12].
Daugiausiai kritulių iškrenta Kategate ir pietinėje jūros dalyje – apie 1000 mm, o mažiausiai – Švedijos ir Suomijos pakrantėse (400÷500 mm), nes čia drėgniems Atlanto vandenyno vėjams kliūtį sudaro Skandinavijos kalnai.4.5. Baltijos jūros krantų ypatumai
Klimato ypatumai nulėmė Baltijos jūros geografinių zonų išsidėstymą. Kadangi Baltija labiau ištįsusi platumine kryptimi, tai ji patenka į tris vidutinių platumų geografines zonas. Botnijos įlanka priklauso taigos zonai. Baltijos jūros dalis nuo Gdansko įlankos iki Alandų salų priskiriama mišriųjų miškų zonai, o likusi jūros dalis – plačialapių miškų zonai.
Įvairūs hidrometeorologiniai veiksniai (vėjas, bangos, srovės, vandens lygio svyravimai), nevienalytė Baltijos geologinė sąranga, nevienoda povandeninio šlaito morfologija, turėjo įtakos Baltijos jūros krantų įvairovei [12].
Botnijos įlanką, Pietvakarių Švediją, rytinę Jutlandijos pakrantę supa fiordiniai ir fiardiniai krantai. Tai upių išgraužti, o
vėliau ledynų nuzulinti krantai.
Suomijos įlankos šiaurėje, vakarinėje Baltijos dalyje plyti šcheriniai mažai jūros pakeisti krantai. Tai apsemtų “avinų kaktų”, kartais drumlinų, ozų landšaftas [12].
Suomijos įlankos smaigalį, Rygos įlanką, Pietų Baltiją Vokietijoje supa išlyginti krantai, susidarę prie jūrinių aliuvinių lygumų. Šios vietos garsėja puikiais smėlio paplūdimiais.
Visą Pietų ir Rytų Baltiją juosia vyraujančios bangų veiklos suformuoti krantai: Kuršių ir Aistmarių nerijos – tai išlyginti akumuliaciniai krantai, skardingi Sambijos krantai – jau priklauso išlygintų abrazinių krantų tipui, o į šiaurę nuo Klaipėdos driekiasi iišlyginti abraziniai – akumuliaciniai krantai.
Estijoje paplitę abraziniai ir abraziniai-akumuliaciniai įlankomis suskaidyti krantai [12].4.6. Baltijos jūros biota
Planktonas. Vandens stulpe gyvenančių organizmų (fito- ir zooplanktono) gausumas ir rūšinė sudėtis Lietuvos priekrantėje priklauso tiek nuo sezoninės vandens temperatūros kaitos, tiek nuo vandens druskingumo. Gausiausios jūrinės rūšys: Acartia, Podon, Pseudocalanus, Temora, Eurytemora; gėlavandenės, patenkančios į jūros priekrantę su Kuršių marių vandeniu: Daphnia, Bosmina, Chydorus, Mesocyclops, Cyclops. Planktono vėžiagyviai sudaro pagrindinę strimelės jauniklių bei bretlingių raciono dalį [11].
Bentosas. Lietuvos priekrantėje yra randama apie 60 dugno nnuosėdose gyvenančių rūšių (makrozoobentoso, kurių dydis daugiau nei 1 mm), tarp jų dažniausiai sutinkami vėžiagyviai, moliuskai ir įvairios kirmėlės. Daugelis šių rūšių yra žuvų maisto resursas, kai kurios svarbios priekrante migruojančių saugomų paukščių rūšių mitybai, kitos faunos rūšys – geri aaplinkos pokyčių indikatoriai arba aktyvūs vandens filtratoriai [11].
Dažniausiai dugno rūšių pasiskirstymas priekrantėje priklauso nuo nuosėdų tipo, gylio ir vandens maišymosi poveikio dugnui. Ties Kuršių Nerijos krantais, kur labiausiai paplitę smėliai, dažniausiai sutinkamos dugno nuosėdose užsirausiančios sėslios arba jų paviršiuje gyvenančios judrios. Čia dažni moliuskai Macoma baltica, Mya arenaria, lygiakojai vėžiagyviai Saduria entomon. Dugno gyvūnų svoris kvadratiniame metre čia retai didesnis nei 100 gramų [11].
Ties žemyniniu krantu į šiaurę nuo Klaipėdos, kur didesnę dalį dugno dengia riedulynai, vyrauja prie akmenų prisitvirtinantys kolonijiniai gyvūnai midijos Mytilus edulis ir jūros gilės Balanus improvisus. Skirtingai nei ties Nerija, šių gyvūnų kolonijos tokios tankios, kad bendras dugno gyvūnų svoris dažniausiai viršija 1 kilogramo kvadratiniame metre (kg/m2), o kartais siekia ir daugiau kaip 5 kg/m2. Šios kkolonijos ypač palankios daugeliui kitų rūšių, kurioms čia lengviau rasti maistą arba slėptuves, todėl dugno gyvūnų įvairovė nepalyginamai didesnė nei smėlėtame dugne ties Kuršių Nerija. Didžiausia dugno faunos įvairovė Lietuvos priekrantėje rasta ties Palanga, kur susiklosčiusios ypatingai palankios aplinkos sąlygos bei auga didžioji dalis Lietuvos priekrantėje randamų dugno augalų – makrofitų. Kartu su augalais dugno gyvūnai formuoja tik šioje priekrantės vietoje randamus rifus, kurie svarbūs kaip žuvų nerštavietės.
Žuvys. Dėl mažo vandens druskingumo Baltijos jūroje gali gyventi tiek jūrinės žuvys – mmenkės, silkės, skumbrės, uotai, tiek ir gėlavandenės – karšiai, lydekos ir kitos. Lietuvos teritoriniuose vandenyse gyvenančių žuvų rūšinė sudėtis ir gausumas labai priklauso nuo priekrančių srovių, vėjų krypties, metų laiko. Čia pasitaiko virš 50 žuvų rūšių.
Vandens augalų pasiskirstymui Baltijos jūroje svarbiausią reikšmę turi šviesa ir druskingumas. Rytiniuose pakraščiuose labiausiai paplitę gėlavandeniai augalai. Čia auga žalieji, rudieji, raudonieji dumbliai, meldai, švendrės. Pagal spalvą dumbliai jūros gelmėse pasiskirstę priešingai saulės spindulių spektro kitimui: sekliausiose vietose įsikūrę žalieji dumbliai, giliau – rudieji ir giliausiai – raudonieji. Giliau (30 – 40 metrų gylyje) augalai nebeauga.
Baltijos dugne auga ir du žiedinių atstovai: jūrinis andras (ypač paplitęs Danijos pakrantėse) ir šukinė plūdė.
Gyvūnijos kaip ir augalijos pasiskirstymui tiesioginę įtaką daro vandens druskingumas [12]. Kadangi einant nuo sąsiaurių tolyn į jūrą druskingumas mažėja, faunos sudėtis ir kokybiškai, ir kiekybiškai darosi vis skurdesnė. Mažiausiai gyvūnų rūšių yra Botnijos, Suomių įlankose.
Baltijoje vyrauja arktinės faunos rūšys: vėžiagyviai – mizos, pontoporėjos, palasėjos, limnokalanai, mezidotėjos; žuvys – stintos, sykai, ožkos. Gausu jūroje gėlavandenių žuvų: starkių, vėgėlių, ešerių, lydžių; žuvų keliautojų: ungurių, lašišų, nėgių, ančiuvių, kefalių, makrelių.
Svarbiausios Baltijos pramoninės žuvys: strimelės, menkės, kilkės, plekšnės, lašišos.
Kartais į Baltiją atklysta ir retesnių gyvūnų – kardžuvių, ryklių, banginių,. delfinų, pjūklažuvių.
IIš žinduolių jūroje gyvena tik nedideli, delfinams giminingi banginiai, 3 ruonių rūšys (paprastasis, žieduotasis, ilgasnukis), ūdros. Dėl palyginti trumpo Baltijos jūros amžiaus nedaug yra endemikų. Tai verpetės, vėžiagyviai, kai kurie dumbliai [12].4.7. Žmogaus įtaka jūros biotai
Visų gyvų organizmų būklei Baltijos jūroje didžiulę įtaką daro žmogus. Ir dažniausiai neigiamą. Nustatyta, kad Baltija – labiausiai užteršta jūra pasaulyje. To priežastys [12]:
jūros baseino valstybėse gyvena apie 70 mln. žmonių;
prie Baltijos daug didelių uostų, pramoninių objektų;
iš miestų, žemės ūkio rajonų, pramonės įmonių upėmis kasmet į jūrą patenka apie 100 tūkst. tonų įvairių teršalų;
daug teršalų patenka iš atmosferos, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų – švino, cinko;
Baltija yra vidinė jūra. Vanduo čia pasikeičia maždaug per 30 metų, todėl nuodingos medžiagos išlieka ilgiau nei kitose jūrose.
Visi šie veiksniai stipriai paveikė Baltijos gyvybę – prieš 10 metų jūriniai ereliai buvo ties išnykimo riba, nyksta žieduotieji ir ilgasnukiai ruoniai (ištyrus 85 ruonius, sveiki buvo tik du jaunikliai), Baltijos jūros šcheruose visai išnyko ūdros, Švedijoje jų liko mažiau negu 1000. Ištyrus riebias jūros žuvų (lašišas, strimeles, menkių) kepenis, rasta didelė dioksino koncentracija, kuri kenksminga žmogaus organizmui (šis nuodas atsiranda pramonės šakose, kur naudojamas chloras).
Kenčia jūra ir nuo naftos produktų. Naftos kiekis, nuo kurio jūra pati gali aapsivalyti, yra 0,3 mg/l. Tačiau į jūrą išsiliejusios naftos kiekis kai kur siekia 0,2÷5,5 mg/l. Paskaičiuota, kad kiekvienais metais į Baltiją patenka 60 tūkst. tonų naftos produktų, kurie labai kenkia žuvims ir jų jaunikliams, pažeidžia žuvų genetinį mechanizmą [12].4.8. Kuršių nerija
Būdingas Baltijos kraštovaizdžio elementas – Kuršių nerija. Ji susidarė maždaug prieš 5000 metų, Litorinos jūros laikotarpyje. Traukdamasis paskutinis ledynas jūros pakraštyje paliko moreninį gūbrį, kuris, vietomis išnirdamas iš vandens, sudarė salų grandinę. Smėlingoms nuosėdoms užpildžius tarpus tarp salų, marios buvo atskirtos nuo jūros. Liko tik prataka ties Smiltyne.
Kuršių nerijos plotas 180 km2, ilgis 97 kilometrai. Plačiausia nerijos vieta 3,8 kilometrai, siauriausia – 380 metrų. Kuršių nerijos puošmena – pustomo smėlio kopos; kai kurios jų aukštesnės kaip 60 metrų. Smėlynai nerijoje užima 12 teritorijos, o 70 – apaugusi miškais (tai miškingiausia vieta Lietuvoje).
Nerijai būdingas ir savitas klimatas. Įtakos turi jūra ir marios, vėjus užstojantis kopų barjeras. Vasarą nerijoje daugiau negu žemyne būna saulėtų dienų, čia mažiausi paros ir metų temperatūros svyravimai, vėlesnis pavasaris, tačiau ilgas ir šiltesnis ruduo. Beje, tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė teka ir leidžiasi nuo vandens paviršiaus [12].5. Baltijos pajūrio aplinkosauginės problemos
Lietuva turi tik apie šimtą kilometrų jūros kranto linijos. Daugiau kaip du trečdaliai
jos priklauso saugomoms teritorijoms – nacionaliniams ir regioniniams parkams, draustiniams. Apie 2000 km2 yra Lietuvos teritorinis vandens plotas, o ekonominė zona siekia 7000 km2. Tai sudaro tik labai nedidelę visos Baltijos jūros ploto dalį ( apie 2 % ), tačiau aplinkos problemų čia susikaupė daug. Vienos jų sąlygojamos natūraliai vykstančių gamtinių veiksnių, kitos – žmogaus veiklos.
Kasmet iš Kuršių marių į Baltijos jūrą išteka apie 23 km3 gėlų vandenų, prisotintų organinių ir mineralinių medžiagų. Iš marių plūstantis vanduo yra 3 –– 4 kartus labiau prisotintas biogenų nei jūroje. Toks vanduo iš Klaipėdos sąsiaurio teka į šiaurę, Palangos link ir daro įtaką ne tik gamtinio fono pasikeitimui pačioje priekrantėje – kartais jis išplinta apie 10 kilometrų į atvirą jūrą ir gali sąlygoti jūros ekosistemos pakitimus [15].
Pasikartojantys uraganiniai vėjai padaro žalos Lietuvos pakrantei. 1999 metų gruodžio 4 d. galingas uraganas “Anatolijus” , kurio metu vėjo greitis gūsiuose siekė 40 m/s, keturių metrų aukščio bangomis nuardė apsauginį kopagūbrį, ypač stačius jūros krantus. BBeveik visa kontinentinė pajūrio dalis nuardyta 5 – 15 metrų. Bangų išplautas iki 15 metrų 24 kilometrų ruožo Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris.
Kasmet Klaipėdos uoste apsilanko daugiau kaip 7000 laivų, todėl iškyla balastinių vandenų surinkimo ir sieros bei kitų atmosferos ooro teršalų išleidimo iš laivų energetinių įrenginių problema.
Klaipėdos uosto gilinimas gali paskatinti sūrių vandenų įtekėjimą į marias ir neigiamai paveikti Kuršių marių ekosistemą. Nors plečiami ir naujai statomi trąšų terminalai ir turi modernių technologijų, negali nekelti susirūpinimo gamtosaugininkams, ekologams ir visuomenei [15].
Mąstymas apie Šiaurinį Klaipėdos uostą Melnragės rajone – tai tik dar viena idėja apie intervenciją į ypač jautrią pajūrio gamtą.
Tebelieka neišspręsta labai užteršto grunto Klaipėdos uoste problema. Išvežti į jūrą jo negalima, sandėliuoti krante brangu ir ne mažiau pavojinga. Be to, pradėjus kasti tokį gruntą, iškyla labai nepageidaujama nuosėdų sklaidos problema, ypač žinant sedimentų užterštumą sunkiaisiais metalais ir pavojingais organiniais alavo junginiais.
Didelį pavojų Baltijos jūrai kelia naftos paieška ir jos išgavimas jūroje. Rusijos teritorijoje, tik uuž 22 kilometrų nuo Nidos, 1976 m. jūroje išgręžtas naftos gręžinys su 6 – 8 mln. tonų naftos atsargomis. Lietuvos ir Latvijos jūros sienos sandūroje ketinama žvalgyti naftos išteklius. Manoma, kad jūroje galėtų būti apie 30 mln. tonų naftos [15].
Dar didesnį pavojų Baltijos jūrai kelia vis didėjančios naftos produktų pervežimų apimtys, siekiančios arti 100 mln. tonų per metus. Tai didina jūros užteršimą naftos produktais net 30 %. Vien tik Būtingės naftos terminale per porą jo eksploatavimo metų įvyko dvi aavarijos, išsiliejus naftai. Šiais metais sukanka 20 metų nuo didžiausios ekologinės nelaimės Lietuvos pajūryje, kai 1981 metais Klaipėdos uosto prieigose, sudužus tanklaiviui “Globe Assimi“ , išsiliejo 16 tūkst. tonų mazuto.
1984 metais sovietinės armijos vadovybės įsakymu Baltijos jūroje į pietvakarius nuo Liepojos, buvo paskandinta apie 1000 tonų karinių nuodingų medžiagų [15]. Šis cheminio ginklo jūroje sąvartynas įeina ir į Lietuvos ekonominę zoną, ir gali būti dar labiau išplitęs, nes dėžės ir konteineriai buvo skandinami, laivams plaukiant arba dreifuojant. Negalima atmesti galimybės, kad korozijai paveikus nuskandintų artilerijos sviedinių sieneles nuodingosios medžiagos gali pasklisti po jūrinę aplinką.
Gilinant Klaipėdos uostą, iškastas gruntas gramzdinamas jūroje. Nuo 1987 metų, kai buvo pradėta pilti gruntą III sąvartyne, į jūrą išvežta 13,5 mln. m3 grunto. Žuvininkystės tyrimų laboratorijos duomenimis, laidojamas gruntas užima žymiai didesnį plotą nei pažymėtos dampingo ribos.
Bendras žvejybos verslui netinkamas jūros akvatorijos plotas jau siekia 185 km2. Tai apie 10 % tr.alavimui tinkamos Lietuvos ekonominės zonos akvatorijos. Be to, grunto sąvartyno nuosėdose randama ir didesnių sunkiųjų metalų koncentracijų. Verslinių žuvų (pvz. menkių) sumažėjimą lemia ir veiksniai Baltijos jūros gelmėse. Kai ilgiau neįteka sūrių Šiaurės jūros vandenų, Baltijos gilumoje, menkių neršimo vietose – Gdansko ir Gotlando įdaubose – mažėja druskingumas, deguonies kiekis, ima formuotis sieros vvandeniliu užterštos zonos. Didelė žvejų gausa Lietuvos priekrantėje irgi neigiamai veikia žuvų populiaciją [15].6. Jūrų transporto poveikis Lietuvos pakrantei
Jūrų transportas tiesiogiai veikia visas jūrų aplinkos komponentes: vandenį, dugną, krantą, atmosferą, taip pat ir gyvąją gamtą. Bandant suklasifikuoti šiuos poveikius, tenka skaidyti jūrų transportą kaip objektą į būdingas sudedamąsias dalis. Galima išskirti dvi pagrindines dalis: uostus su krantinėmis, akvatorijomis bei terminalais ir jūrų laivus.
Uostai. Uostai aplinkosaugos požiūriu yra daugiau kranto negu jūros objektai. Didžiausią poveikį aplinkai, sukeliantį reikšmingus pokyčius, daro uostų statybos ir plėtros procesai. Paprastai, šiame etape siekiama padidinti apsaugotą nuo bangų ir vėjo uosto akvatoriją, pailginti krantines, pagilinti jas ir įplaukos kanalą, o tada pakinta kranto linija, priekrantės zonos gyliai, vandens srovės ir jo cirkuliacija, nešmenų kaupimosi sąlygos. Gilinant krantines ir akvatoriją, tenka iškelti ir išgabenti už uosto ribų gausybę grunto.
Jo deponavimas – dar viena problema. Dažniausiai ji sprendžiama, skandinant gruntą tinkamuose artimuose jūros rajonuose (dampingas). Tačiau tada sukeliama naujų komplikacijų – iš veikiančio uosto šalinamas gruntas paprastai būna užterštas įvairiomis kenksmingomis medžiagomis: sunkiaisiais metalais, stabiliais angliavandeniliais, suodžiais, geležies oksidais, dažų liekanomis (tarp jų – švino ir alavo junginiais) ir kt. Šios medžiagos tam tikromis sąlygomis gali būti nuplukdomos į priekrantės zoną ir kauptis paplūdimiuose [15].
Dėl sspecifinių hidrografinių sąlygų zona, kurioje skandinamas gruntas iš gilinamo Klaipėdos uosto, nėra visiškai patikima ir kelia grėsmę jūros pakrantei, esančiai šiauriau Klaipėdos.
Vandens tarša Klaipėdos uoste normaliomis jo eksploatacijos sąlygomis nėra reikšminga ir praktiškai nesiskiria nuo bendro municipalinės taršos fono. Netgi atvirkščiai, uosto tarša gali būti mažesnė dėl griežtesnių reikalavimų, keliamų technologiškai gerai organizuotiems uosto objektams [15].
Pauosčio zoną labai veikia privažiavimo keliai. Uosto atžvilgiu visi kroviniai yra tranzitiniai, pristatomi į terminalus ar išvežami iš jų geležinkelių ar kelių transportu. Šios transporto trasos kelia sunkumų miestui – tai triukšmo, vibracijos, emisijų šaltiniai, be to, jos apsunkina miesto transporto
sąlygas.
Daug diskusijų kelia Klaipėdos uosto strateginis plėtros planas. Akivaizdu, kad, norėdamas išlikti konkurencingas, Klaipėdos uostas turi siekti ateityje priimti didelio tonažo laivus – iki 200 – 250 metrų ilgio, 15 – 16 metrų grimzlės. Vargu ar šios sąlygos gali būti sudarytos esamo uosto ribose. Realiausias, nors ir labai brangus, variantas yra šiaurinio avanuosto statyba su 18 metrų gyliu prie krantinių, saugiu gaubiamuoju molu ir vidine akvatorija, leidžiančia manevruoti laivams iki 300 metrų ilgio. Tačiau šis variantas radikaliai pakeis Melnragės pakrantę, pažeis esamą hidrografinį priekrantės zonos režimą – tai turi būti labai nuodugniai įvertinta poveikio aplinkai požiūriu [15].
Kiti uosto poveikiai priekrantės zonai ir
miestui nėra dideli, nebent kai gabenami ir perkraunami specifinių savybių kroviniai, o naudojamos nepritaikytos krovos priemonės ir technologijos, statomi arba rekonstruojami uosto objektai. Čia paminėtini lakūs ir lengvai garuojantys skysčiai, dulkančios medžiagos, taip pat greit užsidegančios ar sprogstančios medžiagos. Prie tokių medžiagų galima priskirti naftos produktus, amoniaką, metanolį, įvairius kitus chemikalus ir trąšas. Tačiau šie pavojai nėra dideli, jeigu krovai pritaikytomis specialios saugios technologijos ir priemonės ( pavyzdžiui, “Klaipėdos naftos” terminale).
Daug diskusijų Klaipėdoje kilo dėl amoniako rezervuarų ir perkrovimo kkomplekso statybos uoste. Kai kurie specialistai mano, kad tai ypač pavojinga medžiaga, kurios įsileisti į terminalą jokiu būdu nevalia. Tačiau šis pavojus akivaizdžiai perdedamas: avarijos tikimybė nepaprastai maža, o jai įvykus, šios medžiagos sklidimo greitis bus gana ribotas dėl palyginti aukštos virimo temperatūros (– 33,4 °C), didelės garavimo (1372 J/kg) ir specifinės (2,094 .J/kg⋅K) šilumos. Be to, amoniakas dėl didelio tirpumo vandenyje lengvai absorbuojamas aplinkos ir gali būti neutralizuojamas vandeniu [15].
Aerozolinė oro tarša kyla, atliekant krovos operacijas ir uosto objektų sstatybos ar remonto metu. Šio veiksnio veikimo zona dažniausiai yra ribota, jis pavojingas tik artimiausiems pauosčio mikrorajonams. Tačiau pabrėžtina, kad aerozolių sklaida yra ne krovinių ar medžiagų, o technologijų savybė ir praktiškai gali būti eliminuota, pasitelkus saugias krovos, statybos ar rremonto technologijas.
Specifinis uosto poveikis žmonėms [15] – triukšmas, keliamas krovos operacijų. Su tuo kovoti sunkiau, nes triukšmui slopinti reikia brangiai kainuojančių priemonių (pavyzdžiui, aukštų užtvarų, uždarų ar pusiau uždarų angarų ir pan.).
Visi kiti uosto poveikiai aplinkai, išskyrus oro taršą, nėra specifiniai ir šiuo požiūriu uostas niekuo nesiskiria nuo kitų pramonės ar transporto įmonių teritorijų. Svarbiausias oro taršos šaltinis uoste yra laivai, todėl tai nagrinėsime jūrų laivų poveikio aplinkai kontekste.
Jūrų laivai. Jūrų laivo poveikis aplinkai yra įvairialypis ir gali būti klasifikuotas, pavyzdžiui, pagal tokią schemą [15]:
1. Mechaninis – vandens masių išjudinimas, dugno ir kranto (plaukiant arti pakrantės) ardymas,
dugno ardymas inkaruojantis.
2. Šiluminis – šilumos išskyrimas į vandenį ir orą. 100 % laive sudeginamo kuro galų gale sunaudojama aplinkai šildyti.
3. Akustinis – triukšmas, skleidžiamas laivo jjėgainės ir mechanizmų, akustiniai signalai.
4. Elektromagnetinis – laivo radijo ryšio ir radiolokacijos priemonės skleidžia į eterį įvairaus instensyvumo ir „ kietumo ” bangas.
5. Vandens tarša – į jūrą išleidžiami daugiau ar mažiau pakitę (palyginti su jūros vandeniu) ar sąlyginai išvalyti vandenys: balastiniai, aušinimo, nutekamieji, naftingi ir krovinio medžiagomis užteršti vandenys. Prie vandens taršos priskiriamos ir išmetamos iš laivų šiukšlės ir atliekos.
6. Atmosferos oro tarša – įvairios emisijos iš laivo energetinių, kitų inžinerinių įrenginių ir
krovinio.
Iš energetinių įrenginių (eigos ir pagalbiniai varikliai,garo generatoriai) į aaplinką išmetami sieros ir azoto oksidai, angliavandeniliai, suodžiai ir dalelės, kiti kuro nevisiško degimo produktai, anglies dioksidas.
Iš šaldymo įrenginių išsiskiria šaldymo medžiagos – freonai, amoniakas ar kt.
Gesinant gaisrą, į aplinką gali būti išmetama daug halonų, amoniako ar aglies dioksido.
Naudojant insineratorius, į aplinką gali patekti įprastų visiško ar nevisiško kuro degimo produktų, taip pat įvairių cheminių junginių, tarp jų ir ypač pavojingų dioksinų (jeigu deginamos plastmasės).
Laivui plaukiant jūra, už teritorinių vandenų ribos (12 jūrmylių nuo kranto) ir griežtai laikantis tarptautinių konvencijų (MARPOL 73/78 ir HELCOM 92) bei Lietuvos jūrų aplinkos apsaugos įstatymo aplinkosaugos reikalavimų, laivo poveikis pakrantei gali pasireikšti tik plaukiojančių šiukšlių išmetimu į paplūdimius ir stipriai atskiestų teršalų šleifu. Iš tanklaivių kartais krantą gali pasiekti išsklaidytų naftos teršalų pėdsakai.
Žymiai stipresnis laivybos poveikis – uoste. Čia kenkia praktiškai visi nurodytieji faktoriai [15]. Kai kurie jų, priklausantys nuo laivo eigos (mechaniniai, emisiniai) yra trumpalaikiai (veikia tik eigos metu) kiti, veikiantys laivui stovint prie krantinių (pavyzdžiui., oro tarša iš pagalbinių energetinių įrenginių), – ilgalaikiai.
Ypač stiprų poveikį pajūrio aplinkos elementams daro laivų avarijos, pervežant pavojingus krovinius, pavyzdžiui, naftą ar jos produktus. Baltijos jūroje kasmet įvyksta keletas ar keliolika incidentų – išsiliejus naftai, statistinė naftos emisija sudaro nuo 20 iki 880 tūkst. tonų per metus.
Didžiausia Baltijos jūroje avarija [15] įvyko, kai išsiliejo (16 tūkst. tonų – „Globe Asimi”) kaip tik Klaipėdoje, viena svarbiausių priežasčių tada buvo nurodoma sudėtingos uosto įplaukos sąlygos.
Labai pavojingas naftos taršos požiūriu yra ir Būtingės naftos terminalas, kuriame jau užfiksuot.i mažiausiai du incidentai kai naftos nutekėjo iki 3 tonų.
Tarp netiesioginių poveikių sausumai, taip pat ir pakrantės zonai, reikėtų nurodyti laivų globalinio poveikio veiksnius [15].
1. Šiltnamio efekto didinimas. Anglies dioksidas, išleidžiamas su laivų energetinių įrenginių dujomis, įsilieja į globalinę CO2 emisiją ir prisideda prie globalinio atšilimo. Vien tik laivai su Lietuvos vėliava išleidžia į aplinką arti 1 mln. tonų CO2 per metus, iš jų iki 400 tūkst. tonų Baltijos jūros regione.
2. Rūgštūs lietūs. Į laivų emisijų sudėtį įeinantys sieros ir azoto oksidai prisideda prie aplinkos rūgštinimo per rūgščių lietų mechanizmą. Šis poveikis jūroje praktiškai nejuntamas dėl didelio jūros vandens sūringumo, tačiau sausumoje yra gana reikšmingas. Rūgštinių oksidų emisija iš laivų globaliniu mastu nėra didelė (neviršija 1 – 3 % pasaulinės emisijos), tačiau intensyvios laivybos rajonuose Baltijos pajūryje ir uostuose gali sudaryti 10 – 30 %. Bendroji rūgščių oksidų emisija iš laivų Klaipėdos uoste gali siekti 8 – 10 tūkst. tonų per metus.
3. Ozono sluoksnio ardymas. Medžiagos, naudojamos laivų šaldymo įįrenginiuose (freonai) ir gaisro gesinimo sistemose (halonai) yra aktyvios fotocheminėse stratosferos ozono ardymo reakcijose ir prisideda prie globalinio ozono sluoksnio naikinimo. Metinė šių medžiagų emisija iš Lietuvos laivų vertinama ne mažiau kaip keletu dešimčių tonų.
Galima prieiti išvadą [15], kad pakrantės aplinkai didžiausią įtaką daro uostas ir jo terminalai, ypač vykdant statybos darbus ar kraunant pavojingus krovinius. Intensyvi laivyba uoste pasireiškia ir kaip svarbus lokalinis oro taršos šaltinis.
Jūrų laivybos poveikis pakrantės zonai stipriausias laivų avarijų atvejais. Kitais atvejais jų poveikis nėra specifinis, palyginti nežymiai prisideda prie neigiamų globalinių aplinkos kitimo dėl antropogeninės veiklos efektų – šiltnamio, aplinkos rūgštėjimo ir ozono sluoksnio ardymo.
Svarbiausios problemos, kurių sėkmingam sprendimui būtini kompleksiniai tyrimai [15]:
1. Lietuvos pajūrio zonos ir kitų šalies konfliktinių regionų kraštotvarkinių koncepcijų, atitinkančių nacionalinius interesus, stygius.
2. Lietuvos Baltijos kranto zonos kompleksinio monitoringo strategijos, finansavimo ir vykdymo sunkumai.
3. Prioritetinių šalies ūkinės veiklos ir aplinkos apsaugos suderinamumo keblumai.
4. Posovietinės gyvenamosios aplinkos humanizavimo ir apsaugos nuo negatyvios įtakos iš kitų pasaulio regionų problema.
5. Rytų – Vakarų ir Šiaurės – Pietų transportinių koridorių ir turistų transportavimo sistemų suderinamumo su urbanistine, gamtine ir socialine sankloda problema.
6. Miestų aplinkos tyrimų kompleksiškumo, ekonominio racionalumo ir perspektyvios strategijos sunkumai.
7. Regionų gamtinio, kultūrinio ir socialinio savitumo išsaugojimo bei plėtros problema.7. Išvados
1. Vanduo – unikalus ir nepakeičiamas gamtos turtas. Jis
palaiko gyvybę planetoje.
2. Vientisas žemės rutulio vandens apvalkalas, jungiantis visų vandenynų ir jūrų vandenis, supantis žemynus ir salas, sudaro Pasaulinį vandenyną. Jame išskiriami keturi mažesni vandenynai, o pastaruoju metu dar ir penktas – Pietų vandenynas.
3. Ramusis (arba kitaip dar vadinamas Didžiuoju) vandenynas – didžiausias vandens telkinys Žemėje, užimantis net trečdalį planetos ploto – 179,7 mln.km².
4. Ramusis vandenynas pasižymi nepaprastai turtinga ir įvairia augalija bei gyvūnija. Tai paaiškinama vandenyno dydžiu, gamtos sąlygų įvairove bei amžiumi.
5. Ramusis vandenynas svarbus žvejybos šaltinis. Čia sugaunama pusė pasaulyje sugaunamų žžuvų.
6. Jūros skirstomos į vidines, pakraštines ir tarpsalines. Vidinės jūros giliai įsiterpia į sausumą (Viduržemio, Marmuro, Juodoji, Baltijos, Raudonoji). Pakraštinės jūros negiliai įsiterpusios į sausumą (Arabų, Barenco, Norvegų, Šiaurės). Tarpsalines jūras juosia salų virtinės (Javos, Koralų jūra).
7. Didžiausios pasaulyje jūros – Koralų, Arabų ir Pietų Kinijos.
8. Baltija – viduržemyninė (vidinė) jūra, plytinti Europos žemyno viduje. Nuo Atlanto vandenyno šiaurės vakaruose ją skiria Skandinavijos, o pietvakariuose – Jutlandijos pusiasaliai.
9. Beveik pusė jūros ploto tenka 3 didelėms įlankoms – Botnijos (6378 km3), Suomių (1103 km3) ir RRygos (408 km3).
10. Baltijos jūra skalauja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos krantus.
11. Lietuvai priklauso tik 99 kilometrai Baltijos pajūrio. Iš jų 54 kilometrai tenka Kuršių nerijai Lietuvos pakrantėje.
12. Į Baltiją įteka apie 250 skirtingo vandeningumo upės, kurios per mmetus atneša 440 km³ vandens.
13. Baltija – labai jauna šelfinė jūra. Ji pradėjo formuotis maždaug prieš 13000 metų tirpstant paskutiniams ledynams.
14. Baltijos jūra dabartinius kontūrus su savo dugno ypatumais įgavo prieš 3000 – 3500 metų.
15. Dėl Žemės plutos svyravimų, jūros dugne susidarė įvairios reljefo formos: gūbriai, daubos, slenksčiai, duburiai, salos. Baltijos jūros dugną reljefo atžvilgiu galima suskirstyti į 3 stambias dalis: Pietų, Vidurio ir Šiaurės Baltiją.
16. Baltijos jūros dugnas įvairus ne tik reljefu, bet ir uolienų sudėtimi. Kadangi visas Baltijos dubuo patyrė ledynų poveikį, jame labiausiai paplitę pilki bei rusvi juostuoti moliai. Gilesnėse jūros vietose juos dengia rudi arba juodi dumblai. Arčiau krantų paplitę smėliai ir žvyras. Smėliai dažniausiai dengia seklumas.
17. Baltijos jūros klimatines sąlygas labiausiai lemia jos padėtis šiaurės rytų Atlanto vandenyno dalyje, kkur ji tiesiogiai veikiama šiltosios Šiaurės Atlanto srovės. Jos dėka vidutinė vasario mėnesio oro temperatūra tik –3 oC.
18. Taip pat Baltijos klimatą apsprendžia sezoninis oro masių kaitaliojimasis. Kadangi čia vyrauja cikloninis režimas, jūra pasižymi drėgnu, švelniu klimatu.
19. Baltijoje vyrauja arktinės faunos rūšys: vėžiagyviai – mizos, pontoporėjos, palasėjos, limnokalanai, mezidotėjos; žuvys – stintos, sykai, ožkos. Gausu jūroje gėlavandenių žuvų (starkių, vėgėlių, ešerių, lydžių) ir žuvų keliautojų – ungurių, lašišų, nėgių, ančiuvių, kefalių, makrelių.
20. Iš žinduolių jūroje gyvena tik nedideli, delfinams giminingi banginiai, 33 ruonių rūšys (paprastasis, žieduotasis, ilgasnukis), ūdros.
21. Vandens augalų pasiskirstymui Baltijos jūroje svarbiausią reikšmę turi šviesa ir druskingumas. Rytiniuose pakraščiuose labiausiai paplitę gėlavandeniai augalai. Čia auga žalieji, rudieji, raudonieji dumbliai, meldai, švendrės. Baltijos dugne auga ir du žiedinių atstovai: jūrinis andras (ypač paplitęs Danijos pakrantėse) ir šukinė plūdė.
22. Kasmet Klaipėdos uoste apsilanko daugiau kaip 7000 laivų, todėl iškyla balastinių vandenų surinkimo ir sieros bei kitų atmosferos oro teršalų išleidimo iš laivų energetinių įrenginių problema.
23. Didelį pavojų Baltijos jūrai kelia naftos paieška ir jos išgavimas jūroje.
24. Dar didesnį pavojų Baltij.os jūrai kelia vis didėjančios naftos produktų pervežimų apimtys, siekiančios arti 100 mln. tonų per metus. Tai didina jūros užteršimą naftos produktais net 30 %.Literatūra:
1. Vandenynai. http://www.rimutija.com/Vandenynai.htm
2. Atlanto vandenynas. http://lt.wikipedia.org/wiki/Atlanto_vandenynas
3. Indijos vandenynas. http://lt.wikipedia.org/wiki/Indijos_vandenynas
4. Ramusis vandenynas. http://lt.wikipedia.org/wiki/Ramusis_vandenynas
5. Jūros. http://www.rimutija.com/juros_visos.htm
6. Viduržemio jūra. http://lt.wikipedia.org/wiki/Vidur%C5%BEemio_j%C5%ABra
7. Viduržemio jūra. http://www.bonsai.lt/jg/publikacijos/bernardinai/f3541b6986fc5d2e41b6c0e372e20_thumb.jpg
8. Juodoji jūra. http://lt.wikipedia.org/wiki/Juodoji_j%C5%ABra
9. Koks ežeras yra pats didžiausias pasaulyje. http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=3&KL_KODAS=15
10. Aralo jūra. http://www.rimutija.com/Aralo_jura.htm
11. Priekrantės ir lagūnų išteklių centras. Jūra. http://www.coast.lt/?lt=1210
12. Baltijos jūra. http://www.vpu.lt/vpu/geo/f/4a.Baltijos_jura.doc
13. Baltijos jūra. http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=30&zn=94
14. http://commons.wikimedia.org/wiki/Image:More_sverhu.jpg
15. V. Smailys, B. Tilickis. Lietuvos pajūrio aplinkos problemos//Environmental research, engineering and management, 2001. No. 3(17). p. 76 – 81
