naikinimo ginklai

Branduolinis ginklas

Branduolinis ginklas – ginklas, naudojantis branduolių dalijimosi (grandininės branduolinės reakcijos) arba branduolių sintezės energiją ir turintis milžinišką griaunamąją galią lyginant su įprastiniais sprogmenimis. Dėl to vienu branduolinio ginklo užtaisu galima sunaikinti ištisą miestą.

Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą. Per visą istoriją nuo branduolinio ginklo sukūrimo kare jis naudotas du kartus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. rugpjūčio 6 d., JAV numetė branduolinę bombą „Mažylis (Little Boy)“ virš Japonijos miesto Hirošimos, o antrą bombą „Dručkis ((Fat Man)“ po trijų dienų numetė ant Nagasakio. Branduolinio ginklo panaudojimo būtinybė, atsižvelgiant į tai, kad dėl tiesioginio poveikio iškart žuvo apie 100-200 tūkst. žmonių ir dar daugiau po kurio laiko, išlieka ginčytina. Viena vertus teigiama, kad tai buvo nereikalingos masinės žudynės, kita vertus šios nuomonės priešininkai teigia, kad dėl ginklo panaudojimo buvo priartinta karo pabaiga ir taip išvengta dar didesnių aukų iš abiejų pusių.

Branduolinės valstybės

Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios ddemonstravimui septyniose šalyse (JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija ir Pakistanas).

Be šių valstybių branduolinį ginklą turbūt turi Izraelis, kuris niekada oficialiai to nepripažino, nors ir turi išvystytą branduolinę programą ir greičiausiai turi sukaupęs 100-200 branduolinių galvučių arsenalą. Apie tai, kkad turi branduolinį ginklą yra paskelbusi ir Šiaurės Korėja, bet tai nėra įrodyta; kai kurios šalys teigia, kad tai – tik politinis manevras siekiant padidinti savo politinį svorį. Šiuo metu keletas valstybių kaltina Iraną kuriant branduolinį ginklą, nors Iranas oficialiai teigia, kad jo branduolinė programa yra skirta tik taikiems tikslams.

Anksčiau branduolinių bombų turėjo Pietų Afrika, vėliau jų atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinius bandymus atliko (tačiau, manoma, taikiais tikslais) ir Argentina (Huemulo projektas).

Branduolines programas, siekdamos įsigyti branduolinių bombų, vykdė, bet vėliau atsisakė dar kelios valstybės. Esama įtarimų, kad kelios valstybės branduolines programas gali vykdyti ir dabar, ir tokie įtarimai stipresnėms valstybėms neretai tampa pretekstu ttaikyti įtariamoms šalims sankcijas ar net jas pulti (Irako karas).

Šalių branduoliniai arsenalai (branduolinių bombų kiekiais; branduolinės galimybės netiesiogiai priklauso nuo galvučių kiekio, nes kai kurios šalys (Indija, Pakistanas) stengiasi kurti silpnesnes bombas, daugiau pritaikytas panaudoti mūšio lauke, kitos turi miestams naikinti skirtas bombas. Tik kelios šalys turi raketų, kurios gali smogti bet kur pasaulyje, tuo tarpu likusios valstybės bombas gali panaudoti tik savo regionuose):

• Rusija – 13 000

• JAV – 10 455

• Kinija – 400

• Prancūzija – 3350

• Jungtinės Karalystės – 185

• Izraelis – maždaug 100-200

• Indija – 85

• Pakistanas – 20

• Šiaurės Korėja – iki 10

Cheminis ginklas

Cheminis ginklas – cheminės kovinės medžiagos ir jų junginiai, kurie naudojami žudyti, sužeisti ar tam tikram laikui padaryti žmogų ar gyvūną neveiksnų. Taip pat – įtaisai, kuriais cheminiai agentai pristatomi į veikimo vietą – cheminės aviacinės bombos, cheminiai artilerijos sviediniai, cheminės rankinės granatos, cheminiai aviacinio laistymo įtaisai ir t.t.

Cheminis ginklas buvo uždraustas 1925 m., bet daug kovinių cheminių medžiagų naudojama ūkyje, dalis pesticidų ir panašių medžiagų savo savybėmis prilygsta joms, o dirginančiosios (ašarinės) dujos naudojamos net buityje, savigynai.

Cheminių ginklų grupės

Nervus paralyžiuojančios. Sutrikdo nervinių impulsų perdavimą iš smegenų ląstelėms. Ankstyvieji apsinuodijimo simptomai: lipni oda, pamėlynavusios lūpos, smarkus drebulys. Medžiagos gali būti vaisių, kamparo arba sieros kvapo. Jos yra patvarios.

Bendrojo poveikio. Trukdo perduoti deguonį raudoniesiems kraujo kūneliams. Apsinuodijimo simptomas – pamėlynuoja oda. Medžiagos gali būti karčiųjų migdolų arba persikų sėklų kvapo. Jos yra nepatvarios.

Pūliuojamosios. Sukelia odos bėrimus, žaizdas ir didelius pūlinius. Medžiagos gali būti česnako, garstyčių arba pelargonijų kvapo. Jos yra patvarios.

Dusinančios. Paveikia nosies ir gerklės gleivinę, plaučius, pažeidžiami audiniai, pasireiškia dusimas, žmogus gargaliuoja, šniokščia. Medžiagos gali būti džiūvančios žolės, suplėkusio šieno, supuvusių obuolių kvapo. Jos yra nnepatvarios.

Elektroterminiai ir Elektroterminiai – cheminiai ginklai

Dažnai sakoma, kad nereikia vėl išradinėti dviračio ir taisyto to, kas nesugedę, visgi mokslininkai nėra tie žmonės, kuriems tai rūpi. Jie negali netobulinti puikiai veikiančių dalykų ir visai nekeista, jog jiems tai pavyksta. Daugelyje šiuolaikinių ginklų sviediniui pagreitį suteikia besiplečiančios parako dujos, ši sistema yra efektyvi ir laiko patikrinta, bet jai jau kuriami pakaitalai.

Naudoti parako dujų slėgį ginkluose pradėta labai seniai ir nuo pat pirmųjų dienų tokie ginklai imti tobulinti. Keitėsi ginklų ir šaudmenų konstrukcija, gerėjo parako mišiniai, bet mes jau priartėjome prie ribos. Besiplečiančios parako dujos gali sviediniui suteikti didelį pagreitį, bet tokios sistemos galimybės yra ribotos. Taigi greitis, kurį gali įgyti sviedinys taip pat yra ribotas. Kitas šios sistemos trūkumas yra pats parakas. Dėl amunicijoje esančio parako, su ja reikia elgtis itin atsargiai, todėl amunicijos laikymo ir transportavimo sąlygos yra gana sudėtingos.

Visgi pagrindinė problema skatinanti ieškoti naujų būdų suteikti sviediniui pagreitį yra efektyvumas. Kaip mes visi puikiai žinome, sviedinio kinetinė energija yra lygi masės ir greičio kvadrato sandaugos pusei. Taigi padidinę sviedinio greitį du kartus, energiją padidinsime keturis, padidinę greitį tris kartus, gausime net devynis kartus didesnę energiją ir taip toliau. Todėl savaime suprantama, kad jei besiplečiančios parako dujos negali suteikti sviediniui pakankamo ppagreičio, reikia ieškoti ko nors, kas gali. Kituose straipsniuose galite skaityti apie Raillguną ir Gaussguną, ginklus, kurie radikaliai skiriasi nuo mums įprastų ir gali suteikti sviediniui nepaprastai didelį pagreitį. Šiame straipsnyje aprašomi ginklai, o tiksliau jau esamų ginklų patobulinimai, skiriasi nuo įprastinių ginklų žymiai mažiau.

Elektroterminio ginklo idėja tikrai nėra nauja, Izraelyje, Prancūzijoje ir Vokietijoje toks ginklas imtas kurti jau 1986 metais, JAV pavėlavo trimis metais ir tokį ginklą ėmė kurti 1989 metais. Elektrotrminio ginklo idėja iš tiesų yra labai paprasta. Paprastame ginkle sviediniui pagreitį suteikia besiplečiančios parako dujos, kurios susidaro degant parakui, taigi jos yra cheminės reakcijos produktas. Nereikia būtį branduolinės fizikos žinovu, kad suprastum, jog žinotum, kad šildoma bent kokia medžiaga plečiasi. Tuo pasinaudoję mokslininkai sukūrė sviedinį, kuriame paraką pakeitė inertiškas (nereaguojantis su kitomis medžiagomis) skystis. Panaudojus didelę elektros energijos iškrovą, šis skystis tuo pat virsdavo garais. Besiplečiantys garai suteikdavo sviediniui pagreitį ir išstumdavo jį iš vamzdžio. Toks veikimas gali pasirodyti neefektyvus, nes elektros energija turi virsti šilumine, o ši kinetine, tai žinoma yra tiesa. Elektroterminis ginklas suvartoja beveik tiek pat elektros energijos kaip ir elektromagnetiniai ginklai (Railgunas ir Gaussgunas), o sviediniui suteikia panašų, gal net kiek mažesnį pagreitį. Visgi buvo pastebėta ir Elektroterminio ginklo privalumų. Įprastame ginkle

parakas sudega labai greitai, todėl sviediniui judant vamzdžiu, slėgis greitai mažėja, mažėja ir energija suteikiama jam. Elektroterminiame ginkle dujos yra šildomos iki tol, kol sviedinys palieka vamzdį, todėl slėgis krenta žymiai mažiau. Be to amunicijoje nebelieka sprogių medžiagų, todėl žymiai supaprastėja jos saugojimas ir transportavimas.

Didžiausiu pasiekimu Elektoterminių ginklų srityje tikriausiai galima laikyti Vokietijoje sukurtą ginklą. Šis 105mm ginklas galėjo iššauti 2kg sviedinį 2400m/s greičiu. Jis buvo išbandytas 1995 metais. Nors buvo pasiektas gana įspūdingas rezultatas, ginklo suvartotas elektros energijos kiekis ttaip pat buvo įspūdingas. Jis buvo net didesnis nei analogiško elektromagnetinio ginklo. Tai reiškė, kad montuoti Elektroterminį ginklą į tankus ar šarvuočius buvo ne tik neefektyvu, bet ir neįmanoma, dėl itin didelio elektros šaltinio.

Tapo akivaizdu, kad Elektroterminiai ginklai negali aplenkti savo konkurentų nei efektyvumu, nei kompaktiškumu, todėl buvo imta ieškoti būdų jį patobulinti. Buvo nuspręsta vietoje inertiško skysčio panaudoti chemiškai aktyvų skystį arba suspensiją. Dalį energijos šiam skysčiui ar suspensijai suteikia elektros energija, o dalį cheminės reakcijos metu išsiskirianti šiluma. TTaip atsirado Elektroterminio ir paprasto ginklo hibridas Elektroterminis-cheminis ginklas (ETC). Šiam ginklui reikėjo žymiai mažiau elektros energijos nei Elektroterminiam ginklui. Toliau tobulinant ETC ginklą, buvo prieita iki to, kad vos 6% energijos naudojamos sviediniui paleisti buvo elektros energija. Galiausiai buvo nnuspręsta naudoti ne chemiškai aktyvų skystį ar suspensiją, o pereiti prie kietojo kuro. Taigi ETC ginklas mažai skyrėsi nuo įprastų ginklų.

Po ilgų tobulinimo darbų buvo nuspręsta, jog geriausiai elektros energiją ETC ginkluose galima panaudoti plazminiame degiklyje arba plazmotrone. Plazma tai visiškai jonizuotos dujos, ketvirtoji medžiagos būsena. Nors plazmą galima gauti ir žemoje temperatūroje, dažniausiai ji yra labai didelės temperatūros. ETC ginkle plazmotronas sukuria karštos plazmos srovę, kuri pradeda cheminę reakciją užtaise. Dėl plazmos žymiai pagreitėja cheminės reakcijos ir kietasis kuras sudega žymiai greičiau bei efektyviau. Norint sukurti karštos plazmos srovę reikia daug elektros energijos, bet palyginus su Elektroterminime ginkle sunaudojama elektros energija, ETC ginklas jos vartoja labai mažai.

Nors ETC ginklas yra 25-50% efektyvesnis nei įprasti ginklai, jis turi ir daugybę ttrūkumų. Visų prima, reiktų paminėti, kad šiame ginkle naudojamos dvi energijos rūšys Elektroterminė ir cheminė, dėl to ginklo konstrukcija yra žymiai sudėtingesnė. Be to kyla sunkumų tiek su elektros šaltiniu, tiek su sviedinyje esančiomis sprogiomis medžiagomis. Visgi šios problemos yra mažesnės nei kitų ginklų naudojančių tik vieną energijos šaltinį. Kadangi ETC ginklas vartoja mažiau elektros energijos, elektros energijos šaltinis yra žymiai mažesnis, jį lengviau galima patalpinti tanke ar šarvuotyje. Kadangi cheminės reakcijos veikiant medžiagą karšta plazmos srove vyksta žymiai greičiau, ggalima naudoti mažiau chemiškai aktyvų užtaisą, todėl amunicijos laikymas ir transportavimas tampa saugesni. Kadangi sviediniui pagreitį suteikia besiplečiančios dujos, niekur nedingsta ir įprastų ginklų problemos. Norint suteikti sviediniui didesnį pagreitį, slėgis taip pat turi būti didesnis. Dėl to ginklas turi būti žymiai tvirtesnis, kad galėtų atlaikyti tokį slėgį. Žinoma, galima naudoti naujausias technologijas ir metalų lydinius ir padaryti ginklą tvirtesnį itin nepadidinant jo svorio, bet dažniausiai tvirtesnis reiškia sunkesnis. Todėl iškyla sunkumų dėl per didelio ginklo svorio. Taip pat nereikėtų pamiršti ir trečiojo Niutono dėsnio: „Veiksmo ir atoveiksmio jėgos yra lygios ir priešingų krypčių, bet veikia skirtingus kūnus, todėl viena kitos nekompensuoja“. Tai reiškia didesnis sviedinio greitis, didesnė kinetinė energija ir deja didesnė atatranka.

Elektroterminiai ir Elektroterminiai-cheminiai ginklai yra efektyvesni nei įprasti ginklai, bet turi ir daugybę trūkumų. Šie trūkumai yra šalinami arba stengiamasi juos kiek galima sumažinti. Tai daroma sėkmingai, šį faktą įrodo ir tai, kad 2004 metų rugsėjo 14 dieną JAV buvo atlikta vieša ETC ginklo demonstracija, 120mm ginklas buvo sumontuotas į kovinę mašiną su hibridiniu varikliu. Šūviui buvo panaudota tik elektros energija iš mašinos generatoriaus. Šis bandymas įrodė, kad tokį ginklą galima saugiai montuoti kovinėse mašinose ir sėkmingai jį panaudoti. Vargu ar ETC ginklai išstums mums įprastus ginklus aartimiausiu metu, bet šie hibridai akivaizdžiai rodo, kad ginklų naudojančių tik cheminę energija era eina į pabaigą.

Biologinis ginklas

Biologinis ginklas – masinio naikinimo ginklų rūšis. Jis apima ligas sukeliančius organizmus bei bakterijas, virusus, toksinus aptinkamus gamtoje ar jų genetinėmis priemonėmis modifikuotus analogus, įgijusius didesnę biologinio poveikio galią. Biologinis teroras, naudojant biologinius ginklus yra ir ekstremistinių organizacijų, kai kurių specialiųjų tarnybų arsenale.

Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos – ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.

Tačiau biologinis ginklas tikrai nėra naujovė. Biologinio ginklo panaudojimas aprašomas dar biblijoje, tačiau nekiekvienas tiki tuo, kas parašyta Biblijoje. Senovėje dažnai budavo užkrečiami priešiniko geriamo vandens šaltiniai, tai irgi galima llaikyti biologinio ginklo panaudojimu. Šeštame amžiuje pr. Kr. Asiriai nuodydavo priešinikų geriamo vandens šaltininius paprastaja skalse. Romos imperijos laikais buvo užrašytas pirmasis biologinio ginklo panaudojimo atvejis (neskaitan Biblijos). Skitų lankininkai kišdavo strėlių antgalius į pūvančius lavonus, ar kraują sumaišytą su mėšlu, kad net menkas įbrėžimas sukeltų priešininkui daug problemų. Per Kartaginos karą Romėnai mesdavo į šulinius gyvūnų lavonus, tas pat buvo daroma ir per Amerikos pilietinį karą. Generolas Džosefas E. Džonsonas (Joseph E. Johnson) žygiuodamas su Konfederatų kariuomene į Viksburgą vesdavo galvijus į tvenkinius ir ten juos nušaudavo. Sajungininkų kariuomenės generolas Wiljamas T. Šermanas (William T. Sherman ) savo užrašuose paminėjo, kad dvokiančią skerdieną reikėjo ištraukti iš vandens, bet nieko neminėjo, kaip tai atsiliepė jo karių sveikatai. Daug ankščiau katapultos ištobulėjimas leido visiškai kitaip panaudoti biologinį ginklą. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų. Daug labiau apgalvotai ir žiauriau biologinį ginklą panaudojo Britai

Šiaurės Amerikoje. Žinodamas, kad vietiniai yra labai neatsparūs raupams lordas Džefris Amhestas (Lord Jeffrey Amherst), Britų pajėgų Šiaurės Amerikoje vadas pasiūlė išdalinti indėnams užkrėstas antklodes, kad “sumažintų” jų skaičių. Raupų epidemija Pito forte suteikė jam galimybę įgyvendinti šį sumanymą. Vienas Amhersto patikėtinių išdalino indėnams antklodes iš raupų izoliatoriaus. Per kelis mėnesius raupai išplito tarp indėnų.

Biologinio ginklo savoka kaip mes ją suprantame dabar susiformavo per pirmąjį pasaulinį karą. Vokiečiai planavo panaudoti juodligę prieš galvijus, kurie turėjo tapti įvairių kariuomenių maistu. Bandymas ppirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti buvo gana nesėkmingas. Daug didesnį nerimą sukėlė tai, kad paaiškėjo, jog Vokiečių konsulas Ciurike, paliaubų metu ruošė cholerą, paskleidimui Italijoje. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji BBritanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.

Antrasis pasaulinis karas biologino ginklo kūrimo ir panaudojimo atžvilgiu buvo tikras košmaras. Japonai 1931 pradėjo vykdyti sistemingus tyrimus, siekdami sukurti biologinį ginklą. Japonų armijos karininkas Širo Iši vvadovavo šiems tyrimams. Kaliniai, tarp jų ir Amerikiečiai, karo belaisviai, buvo naudojami kaip jūtų kiaulytės. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. 1942 liepa Iši išdalino Nankino (Kinijos miestas) vaikams šokoladą užkrėstą juodlige. Bijant, kad Japonų sukaupta informacija po antrojo pasaulinio karo pateks į Rusų rankas, Japonų generolai atsakingi už šiuos karo nusikaltimus taip ir nebuvo teisiami. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių. Britai ir Amerikiečiai taip pat kūrė biologinį ginklą, bet jis taip ir nebuvo pradėtas gaminti, jei neskaičiuosime juodligės sporomis apkrėstų pašarų, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti. Britai visgi sukūrė biologinį ginklą ir nnetgi jį išbandė. Britai išbandė bombą su juodligės sporom ant avių Gruinardo saloje (sala Škotijos šiaurės vakaruose). Efektas buvo didesnis, nei jie tikėjosi, sala tapo negyvenama 45 metams. Kitas ne tik išbandytas, bet ir realiai panaudotas biologinis ginklas buvo rankinė granata impregnuota botulizmo bakterijų – toksinų (Botulizmas (lot. botulus – dešra) – tai liga, sukeliama botulizmo bakterijų – toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos). Ši granata buvo panaudota prastos reputacijos nacio, Reinhardo Hydricho (Reinhard Heydrich) nužudyme. Nors jjo sužeidimai buvo visai nežymūs ir nekėlė pavojaus jo gyvybei, Hydrichas netikėtai mirė po keletos dienų, pasireiškus simptomams būdingiems apsinuodijus botulizmo bakterijų – toksinu.

Po Antrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.

Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų šalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga.

1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų ssutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 valstybės. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.

Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio ekspertai mano, kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.

Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago) žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą. Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.

Biopreparato klestėjimo metu 1979 mm. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.

Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas. Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų.

Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kur moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų

Vakarų mokslo įstaigose.

BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uuždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.

Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių ir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos.

Biologiniai ginklai kartais vadinami vargšų atomine bomba. Pasigaminti biologinį ginklą gali net ekonomiškai silpnos valstybės. TTam reikalinga ne tokia brangi įranga ir infrastruktūra, pigesnės yra medžiagos, menkesnė kvalifikacija nei atominio ginklo kūrimui. Informacijos galima rasti mokslinėje spaudoje. Be to, gerų mikrobiologų pasaulyje daugiau negu gerų atominės fizikos specialistų. Todėl biologinis ginklas teroristams tapo prieinamesnis nei aatominis.

1984 m. Dalase (JAV) salmonelėmis apsikrėtė 750 žmonių, laimė, nė vienas nemirė. Tik po dvejų metų paaiškėjo, kad salmonelių bakterijos buvo paleistos sąmoningai, siekiant paveikti vietinius rinkimus.

Tarp 1990 ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.

Iš Shinrikyo ssektos galima pasimokyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje tai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija ttik blogėja.

Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje gyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų metų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad Rusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių teigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių baisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.

Mokslo pasaulyje vis didesnį nerimą kelia modernioji biotechnologija. Prasidėjo stulbinanti gyvybės mokslo revoliucija. Mokslininkai išaiškino daugiau nei 30 mikrobų ir dar didesnio virusų skaičiaus visą genomų seką. Neseniai buvo paskelbtas choleros DNR kodas ir baigiama išaiškinti daugiau nei 100 kitų mikroorganizmų, įskaitant sukeliančiuosius juodligę, marą, dizenteriją, vidurių ššiltinę, genomus. Šie tyrimai labai svarbūs atsakant į fundamentalius biologijos ir medicinos klausimus ir, be abejo, bus panaudoti praktiniams gydymo tikslams. Tačiau ar negali šiais rezultatais pasinaudoti ir juodoji biologija naujos kartos siaubingos naikinančios galios biologinių ginklų kūrimui? Tuo susirūpinę daugelis pasaulio mokslininkų. Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. Jau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.

JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali būti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.

Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie ggresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau visuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai turi ir rizikos laipsnį.

Jau B.Klintono vyriausybė 2000 m. skyrė 1,4 mlrd. dolerių kovai su gresiančiu biologiniu ir cheminiu terorizmu. Tačiau branduolinio ginklo atsargoms laikyti JAV skiria 30 kartų daugiau lėšų. Pinigai, išleisti naujų biologinio ginklo jutiklių kūrimui, federaliniam, valstijų ir lokalinių pavojaus grupių koordinavimui ir plėtojimui, parengė nelaimei sutikti. Tačiau kitos šalys tokiam biologinio terorizmo pavojui mažiau pasirengusios.

Taigi biologinis ginkalas nėra naujovė, tačiau tik dabar pradedama suvokti, kad jis kelia ne ka mažesnę drėsmę, nei atominis ginklas. Ir jei atominį ginklą turi daugiausiai didelės valstybės, kurios suvokia, kad tokio ginklo panaudojimas turės itin didelių pasekmių ir dažniausiai jį turi tik kaip apsaugos priemonę (su atomine valstybe yra vengiama pradėti atvirą karą), tai biologinį ginklą gali sukurti ir panaudoti beveik kiekviena valstybė ar net grupuotė, todėl šis ginklas dabar kelia beveik didesnę grėsmę, nei atominis.