Nemuno kilpų regioninis parkas

TURINYS

1. NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS 2

2. Literatūra: 12

NEMUNO KILPŲ REGIONINIS PARKAS

Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čia

Tautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamas

Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. 1989 metais Vyriausybė priėmė

nutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtas

nebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kitais dvidešimt

aštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas.

Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemuno

kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros

vertybėms išsaugoti.

Didžiosios NNemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas

Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis

1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio,

Prienų ir Birštono kilpos. Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėje

Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas bei

Punios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje. Nemuno kilpų

regioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Metelių

regioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai.

Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinis

draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos,

Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kkilpų hidrografiniai draustiniai,

Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių

kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai,

Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas.

Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuo

seno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, DDidžiosios Nemuno kilpos,

sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiu

keliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vos dešimtį.

Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai

suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metų

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae“.

Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponių

dvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesorius

Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.

Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagą

regioninio parko ribose. Tikslas – išsaugoti savo pobūdžiu bei mastu

unikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų

(Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašias

hidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtinių

zonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu.

Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiai

kilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mmokslui vertingas Nemuno

slėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiria

eroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra nei

Nemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios ir įdomios Daukantų, Pošvenčio

terasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje – Nemuno

slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.

Balbieriškio geologinė atodanga

Birštono atodanga

Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas.

Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apie

keturiasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemuno

intakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniai

paminklai. Todėl be didžiųjų kilpų yra dar ddu hidrografiniai draustiniai –

Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčios

upelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumą

išlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį).

Didžiausi Nemuno intakai – Verknė ir Peršėkė. Kiti gi – švarūs,

darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nes

vingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė,

Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis.

Regis, tokį nedidelį plotą mūsų šalies teritorijoje užima

Nemuno kilpų regioninis parkas, tačiau mūsų upių tėvas Nemunas būtent

šiose apylinkėse turi nepaprastai daug intakų: Kriokšlis, Slanka,

Sūrelė, Punelė, Dedpis, Ymiksa, Pekla, Kiškynas, Gryšia, Sanaunėlis,

Zitkaus, Viesudas, Dubenėlė, Ilgaravas, Krakila, Skardupis, Mikasa, Zajų

ravas, Peršėkė, Onusupis, Ringis, Dūmė, Alica, Vaizgė, Perkasa, Mūlys,

Lokupys, Teledrikas, Uosa, Gojalė, Kukiškis, Vadė, Vaivalupė, Artalupė,

Varlesupis, Skriodė, Vilkupis,Kernuvės,Drubengis, Druskupės, Revuona,

Žiobas, Vūkatė, Veletupis, Kelasupis .

Upelis Kriokšlis

Upelių žemėlapis

Upelis Slanka

Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinės

vertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingą

vertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trys

iš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybių

išsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms,

eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinį

kraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių,

išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo tris

istorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponių

kaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir ttradicine kaimų

architektūra. Verknės žemupio giliame slėnyje yra tikras perliukas akiai –

Paverknių (Ginkaus) piliakalnis.

Punios

pilakalnis

[pic]

Paverknių (Ginkaus) piliakalnis

Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje.

Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiais

skendinčios sodybos. Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visų

pasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, tačiau šlaitai

vietomis iškyla 70 – 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokių

aukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelį

įspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į

vakarus, kitoje – į rytus.

Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja miškai. Čia yra gana

didelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760

ha) Punios šilo masyvas – mažutis lopelis didingų senovės girių, kurios

tęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šilą

juosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilo

medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savo

aukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusį

Punios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos ir

gyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu. Tai vienas

iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje.

Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį

gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą.

Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje

miško medžiai, išliko daugelis retų iir nykstančių augalų rūšių. Punios šilo

plotas virš 2700 ha. Iš jų apaugę miškais – 2530 ha (93,4%). Punios šilas

priskirtas ypač vertingų miškų masyvų kategorijai. Šilas yra didžiųjų

praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana.

Aukščiausia Punios šilo

Punios šilas

pušis

Punios šilo storasis ąžuolas

Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienų

šilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labai

aukšti medžiai. Prienų šile saugoma viena didžiausių meškinio česnako

(Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).

Prienų šilas –

tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęs

G. Valavičius.

Prienų šilas – didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsų

rajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar

praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtos

medienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniai

pušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45

metrai). Ir ne tik ta viena eglė. Aukščiausi 33-35 metų etaloniniai

pušynai rasti Prienų rajone.

Prienų

šilas

Savo grožiu neatsilieka ir Žvėrinčiaus miškas, esantis Prienų

rajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680

ha, mišku apaugę 620 ha.

Čia yra ir gamtos paminklai – Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaip

manoma, mena dar Vytauto laikus.

Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų ir

paukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos

Raudonąją knygą.

Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos.

Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yra

nykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje,

bet ir visoje Europoje. Keliaujant po parko teritoriją sutinkame daugybę

įvairių augalų, kurių gausu ne tik parko teritorijoje, bet ir visoje

Lietuvoje( Paprastasis ąžuolas ,  Karpotasis beržas ,  Paprastasis

klevas,   Baltalksnis ,  Juodalksnis ,  Drebulė,   Eglė ,  Pušis,  Mažalapė

liepa,   Paprastasis lazdynas,   Pirštuotoji viksva,   Dvilapė

medutė,   Baltažiedė plukė,   Paprastasis

kiškiakopūstis,   Bruknė,   Mėlynė ,  Paprastoji spanguolė,   Paprastoji

žemuogė,   Paprastoji pakalnutė,  Triskiautė žibuoklė ). Čia galima aptikti

ir tokių augalų, kurie yra ant išnykimo ribos. Tai    Paprastoji

raugė, Raudonasis garbenis,   Svogūninė dantažolė,  Žalioji plateivė.

[pic][pic][pic][pic]

Paprastoji raugė Raudonasis garbenis Svogūninė

dantažolė Žalioji plateivė

Nemuno kilpų regioniname parke yra daug įvairių rūšių paukščių

(Gegutė, Pilkoji musinukė, Čiurlys,  Paprastoji

medšarkė, Liepsnelė, Volungė,  Strazdas giesmininkas, Kėkštas,

Lakštingala, Liputis,  Didysis margasis genys,  Bukutis, Miškinis

kalviukas).

Liputis

Paprastoji medšarkė Pilkoji

musinukė

Nemuno kilpų regioninis parkas pasižymi ne tik įvairių paukščių

gausumu. Jame veisiasi ir gyvena paukščiai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją

knygą (Baltnugaris genys,  Erelis

rėksnys, Gaidukas, Gervė, Griežlė,  Juodasis bėgikas,  Juodasis

gandras,  Juodasis peslys,  Pilkoji meleta, Tripirštis

genys,  Tulžys,  Vidutinis dančiasnapis,  Žalvarnis,  Žalioji meleta).

Erelis rėksnys

Erelio rėksnio jauniklis

Juodasis peslys

Dabartinė Nemuno kilpų regioninio parko žinduolių įvairovę

atspindi tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos gyvūnai (kiaunės, elniai,

briedžiai, šernai ir t.t.). Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena ddaug

įvairių gyvūnų rūšių ( Akmeninė kiaunė, Kanadinė

audinė, Barsukas, Bebras, Briedis, Danielius,  Miškinė

kiaunė,  Ondatra, Pilkasis kiškis,  Paprastoji voverė,  Rudoji

lapė,  Šernas,  Stirna,  Usūrinis šuo,  Taurusis elnias).

Regioniniame parke gyvūnija nepastovi. Per pastaruosius

dešimtmečius pasikeitė ne tik atskirų rūšių gausumas, bet ir gyvunijos

rūšinė sudėtis

Barsukas

Miškinė kiaunė

Nemuno kilpų regioniniame parke galima aptikti ir retų gyvūnų rūšių, tokių

kaip  Baltasis kiškis,  Didžioji mmiegapelė, Kūdrinis pelėausis,  Rudasis

nakviša,  Ūdra.

Didžioji miegapelė

Rudasis nakviša

Kiekviena šalis, kiekvienas rajonas turi savo lankytinas vietas,

kurias puoselėja it kuriomis didžiuojasi. Parko teritorijoje yra nemažai

žymių vietų , kurios mėgiamos rajono gyventojų ir turistų. Tai Prienuose

ant Nemuno kranto stovintis paminklas Didžiajam Lietuvos Kunigaikščiui

Kęstučiui, Prienų, Birštono, Nemajūnų ir Punios bažnyčios, Nemajūnų

kapinės, Balbierškio „Ožkų pečiaus“ bei Birštono atodangos, Punios,

Paverknių ir 4 Pelekonių piliakalniai.

Paminklas Didžiajam Lietuvos

Kunigaikščiui Kęstučiui

Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias ir

vertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodami

dviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.

Galima „paklydinėti“ kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Punios

iki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais.

O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimus

iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis.

Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistams

įrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.

Literatūra:

1. Autorių kolektyvas Ar turėsime Nemuno nacionalinį parką. 1989

2. Daniulaitis G., Kavaliauskas P. Didžiųjų Nemuno kilpų turtas ir grožis.

1988

3. Lisauskas V. Santarvės salos. Lietuvos regioniniai parkai. Vilnius, 1998

4. Autorių kolektyvas Punios šilas. Vilnius, 1976

5. Kazlauskas J. Tarp Nemuno vingių – Birštonas, Daugai. 1996

6. Tinklapis internete www.google.lt

———————–

Aukščiausia Punios šilo pušis – tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos

skersmuo – 63cm, aukštis – 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo storasis ąžuolas – ttai vienas iš stambesnių šilo

ąžuolų. 1971m. paskelbtas medžių gamtos paminklu.