Ozono sluoksnio problema

VILNIAUS UNIVERSITETAS

APLINKOS STUDIJŲ CENTRAS

Eglė Ratkelytė

OZONO SLUOKSNIO PROBLEMA

Aplinkotyra ir aplinkotvarka

Referatas

Vilnius

Turinys

1.Įvadas …3

2.Ozonas 4

3.Stratosferos ozono sluoksnis virš Lietuvos 7

4.Stratosferos ozono sluoksnio nykimas 11

1. Pasekmės 16

2. Apsauga 17

5. Literatūros sąrašas 19

1.Įvadas

Stratosferos ozono sluoksnis yra susiformavęs maždaug 25 km aukštyje

virš žemės paviršiaus. Ozono sluoksnis yra tarsi šarvas, kuris saugo žeme

nuo biologiškai labai aktyvių 200- 400 nm bangos ilgio Saulės

ultravioletinių spindulių. Pažymėtina, kad ozonas atmosferoje yra

vienintelis ultravioletinių (200-400 nm) srauto absorbentas. UV radiacija

yra žymiai pavojingesnė už ggama spindulius (vertinant sugertos energijos

vienetui). Be to, žalingas biologinis poveikis didėja žymiai sparčiau nei

mažėja ozono sluoksnis. Čia galioja netiesinė priklausomybė: bendram ozono

kiekiui atmosferos stulpe sumažėjus keliomis dešimtimis procentų,

biologinis poveikis padidėja kelis ar net keliasdešimt kartų. Todėl vis

daugėja odos vėžio susirgimų, akių tinklainės pažeidimų, silpnėja augalų ir

gyvūnų imuninė sistema, nyksta planktonas ir žuvų mailius, mažėja žemės

ūkio kultūrų derliai.

Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš

svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų, pradėta kalbėti

beveik prieš 10 metų. 1985 metais buvo konstatuotas ozono ssluoksnio nykimas

virš Antarkties. Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio

plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais

vadinamosios ozono „skylės“ buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš

Vakarų Europos ir Norvegijos Šiaurėje. 1992 m. sausio mėnesį nustatyta, kad

ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo 40%. Panašūs duomenys užfiksuoti

virš Archangelsko ir Rygos.

Ozono sluoksnio storio svyravimai lemia ir kai kurių kitų globalinių

procesųpobūdį. Planktono nykimas gali paspartinti klimato šiltėjimą, nes

planktonas, asimiliuodamas į atmosferą patenkantį anglies dioksidą, mažina

„šiltnamio“ efektą. Be to, šie jūrų organizmai išskiria daug

dimetilsulfido, sudarančio debesų lašelių formavimosi centrus. Taigi

planktono nykimas gali atsiliepti kritulių pasiskirstymui bei šiluminiam

atmosferos balansui. Antra vertus, ozonas reguliuoja temperatūrinį

stratosferos režimą. Ozono sluoksnis stratosferoje sugeria 10 kartų daugiau

energijos nei išspinduliuoja. Todėl 40-45 km aukštyje temperatūra siekia 35

laipsnius šilumos. Ozono kiekiui čia sumažėjus 50%, temperatūra sumažėtų 20

laipsnių Celsijaus, 18-40 km aukščiuose – 6-81aipsniais Celsijaus, o 7-18

km -2-3 laipsniais Celsijaus. Akivaizdu, kad tokie pokyčiai gali

negrįžtamai pakeisti stambaus masto atmosferos cirkuliacinius procesus bei

pplanetos klimatines ir ekologines sąlygas.

2. Ozonas

Ozonas – tai cheminis deguonies molekulių junginys, turintis stiprų

kvapą. Ozono molekulėse susijungę trys deguonies atomai O3. Žemės

atmosferoje ozono yra labai mažai, jo koncentracija neviršija tūkstantosios

nuošimčių dalies bendrame atmosferos dujų kiekyje. Ozono ore yra nuo pat

Žemės paviršiaus iki maždaug 180 km aukščio, bet jis pasiskirstęs labai

netolygiai – didžiausia koncentracija stratosferoje, 15-25 km aukštyje. Yra

keletas įvairių ozono matavimo vienetų, bet dažniausiai bendras ozono

kiekis atmosferos stulpe išreiškiamas Dobsono vienetais – jeigu nusodintume

visas ozono molekules sąlyginiame atmosferos sstulpe, esančiame tam tikroje

vietoje, nuo atmosferos viršaus iki pat Žemės paviršiaus, tai normaliomis

sąlygomis, esant 1013 hPa atmosferos slėgiui ir 0OC oro temperatūrai,

susidarytų apie 3 milimetrų ozono sluoksnelis. Tokio sluoksnio stori, lygų

vienai šimtajai milimetro daliai, vadiname Dobsono vienetu.

Pagal oro temperatūros kitimą kylant aukštyn atmosfera yra suskirstyta

į keletą „sferų“. Nuo Žemės paviršiaus prasideda troposfera. Joje vyksta

beveik visi svarbiausi meteorologiniai reiškiniai, yra susikaupę 4/5 viso

atmosferos oro ir beveik visi vandens garai. Oro temperatūra kylant krinta

maždaug 0,6OC kas šimtas metrų iki 10-13 km aukščio (iki -50, -60 0C). Virš

jos yra tropopauzė – apie 1-2 km storio sluoksnis, kuriame temperatūra

beveik nesikeičia, todėl ji dažniausiai sulaiko aukštyneigius oro srautus.

Virš jos – stratosfera. Stratosferoje, apie 50 km aukštyje oro temperatūra

staiga pakyla iki 0oC . Toks staigus šuolis įvyksta dėl ultravioletinių

spindulių įgerties ozono sluoksnyje , kurios metu ir išsiskiria šiluma.

Nulinės temperatūros zona vadinama stratopauze. Ši zona tampa savotišku

buferiu, panaikinančiu vertikalių oro srautų maišymąsi ir tuo

stabilizuodama būklę šioje atmosferos dalyje. Virš stratopauzės yra –

mezosfera, kurioje temperatūra vėl krinta, dažnai žemiau nei -100 0C.

Mezopauzė yra maždaug 80 km aukštyje, tai viršutinė riba, kur dar yra

ozono.

Dažnai taip pat vartojamas terminas „ozonosfera“ – atmosferos

sluoksnis, kuriame aptinkamas ozonas. Terminu siekiama pabrėžti ozono

svarbą biosferai.

Įvairiuose aukščiuose ozono reikšmė yra skirtinga.

Troposferoje ozonas llabiau kenksmingas nei naudingas, nes didesnė jo

koncentracija kenkia žmonių sveikatai. Susidaro automobiliams išmetant

dujas, rūkstant gamyklų kaminams, perkūnijų metu ir 1.1. Šioje sferoje

ozonas veikia šiluminį planetos režimą. Tiksliau, ozonas sugeria šiluminį

(infraraudoną]į) spinduliavimą, kurį atspindi Žemės paviršius (prieš tai

įšildytas Saulės spindulių). Tose spektro dalyse, kur pagrindinės dujos –

anglies dvideginis ir vandens garai, sugeria blogai. Sugerdamas padidina

vadinamąjį ,,šiltnamio efektą“, nes pakelia oro temperatūrą.

Stratosferoje – ozonas yra visos gyvybės Žemėje saugotojas, nes

sugeria daug kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės 200-320 nm

ilgio bangų diapazone. Tai yra vertingiausia ir svarbiausia ozono savybė.

Sugerdamas ultravioletinius spindulius įšildo orą tame sluoksnyje. Čia yra

ir didžiausia ozono koncentracija.

Mezosferoje ozonas tik kartu su kitomis dujomis dalyvauja

fotocheminėse reakcijose, o 50-80 km aukštyje svarbus, susidarant

jonosferai.

Ozonas susidaro veikiant ultravioletinei Saulės spinduliuotei. Jos

poveikyje deguonies molekulės skyla. Kuo aukščiau virš Žemės, tuo daugiau

iš molekulės O2 ir atominio deguonies O susidaro ozono molekulių O3: Tuo

paaiškinama didėjanti ozono koncentracija kylant atmosferos sluoksniais į

viršų.

O2 + hή ( O + O

O + O2 + Kat. ( O3 + Kat. (A)

Kur hή – šviesos kvantas, Kat – katalizatorius.

Šviesos kvantas suardo deguonie molekulę į atomus, kurie jungdamiesi su

molekuliniu deguonimi, sudaro ozoną:

O2˙ + O2 ( (O2 + O) ( O3 + O

O + O2 + Kat. ( O3 ++ Kat. (B)

Susiduriant sužadintai ir nesužadintai deguonies molekulėms, sužadintoji

skyla, o nesužadintoji jungiasi su susidariusiu deguonies atomu.

Trumpesni nei 240 nm bangos ilgio Saulės radiacijos srautai

disocijuoja molekulinį deguonį. Arčiau Žemės paviršiaus troposferos

sluoksniuose vyksta A tipo reakcijos, kurios yra pagrindinis ozono

susidarymo šaltinis.

Veikiant Saulės spinduliavimui ozono molekulės taip pat ir skyla. Tam

tikrame aukštyje, (25-50 km) kur didžiausias ozono tankis, O3 pradeda irti

greičiau, negu susidaryti. Taip yra todėl, kad Saulės radiacija dalyvauja

ir ozono skilimo reakcijose. Ozono molekulių ir deguonies atomų jungimosi

reakcija yra pagrinidnė ozono disociacijos priežastis:

O3 + O ( 2 O2˙

Fotodisociacijos reakcijos vyksta ore atsirandant elektriniams išlydžiams.

Šiuo metu taip pat suskaldomas O2 ir pasigamina O3. Kadangi šios dujos

nestabilios, užtenka nedidelio energijos kiekio – UV šviesos, ir jos skyla

sudarydamos įvairius junginius. Esant atmosferoje molekulinio deguonies

trūkumui, ozono radikalai jungiasi tarpusavyje ir papildo deguonies stygių:

O3 + hή ( O2 + O

Taigi ozonas ne tik absorbuoja žalingus UV spindulius, bet ir palaiko

normalią deguonies koncentraciją atmosferoje. Viskas vyktų taip, jeigu

veiktų tik fotocheminiai procesai, bet iš tikrųjų ozono susidarymą bei

irimą lemia daugybė fotocheminių reakcijų su kitomis oro dujomis ir

įvairiausi dinaminiai procesai atmosferoje. Dabartinis ozono sluoksnis

susidarė nusistovėjus pusiausvyrai tarp ozono susidarymo ir disociacijos

reakcijų (O3 ↔ 2O2). Didinant stratosferoje disociacijos reakcijas

katalizuojančių medžiagų kiekius, suardoma natūrali ozono pusiausvira ir

tai kol

kas pagrindinė ozono sluoksnio plonėkimo priežastis. Geriausi ozono

disociacijos katalizatoriai yra azoto oksidai (NO, NO2, NOx), vandenilio

(H, HO, HO2), chloro (Cl, ClO, ClO2) bei bromo (Br, BrO) junginiai.

Ozonas yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas,

nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Daugiausia jo būna 20-30 kilometrų

aukštyje. Nuo ozono sluoksnio priklauso optimalus Žemės paviršiaus

apšvietimas ir terminis režimas, tinkamas gyviesiems organizmams gyventi.

Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose

miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų

ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes,

intensyviai ooksiduodamas, kraujyje ardo hemoglobiną.

3. Stratosferos ozono sluoksnis virš Lietuvos

1995 metais J. C. Farman žurnale „Nature“ pranešė apie katastrofišką

ozono sluoksnio plonėjimą virš Antarkties. Pradžioje buvo manyta, kad tai

tik Pietų poliaus rajonui būdingas reiškinys. Tačiau 1990-jų metų matavimai

parodė, kad „ozono skylės “ (tiesa, kol kas mažesnio „gylio“) formuojasi ir

virš Europos bei mūsų šalies. Biologijos specialistai tvirtina, kad

vidutinis metinis ozono sluoksnio suplonėjimas 10% sukeltų katastrofą

biosferoje. Vyktų ekosistemų išsigimimas. Pavojus grėstų ir žmonijai –

smarkiai padidėtų odos vėžio susirgimų. Minėtini ir kiti pavojai. Ozonas

sugeria ne tik ultravioletinius, bet ir dalį infraraudonųjų spindulių,

todėl kylant aukštyn stratosferoje didėja temperatūra. Akivaizdu, kad ozono

nykimas pažeidžia ir nusistovėjusią trapią mūsų planetos klimatinę

pusiausvyrą.

Ozonosferos tyrimams, arktinėms ir antarktinėms ekspedicijoms

skiriamos milžiniškos biudžeto lėšos tokiose šalyse, kaip JAV, Vokietija,

Kanada, Didžioji Britanija. Priimta keletas tarptautinių susitarimų,

ribojanėių ozoną naikinančių medžiagų naudojimą pramonėje. Juos ratifikavo

daugiau nei 50 valstybių. Tačiau ozono sluoksnio plonėjimo tendencija ir

toliau lieka akivaizdi. Taip, pavyzdžiui, 1991 m. ozono minimumo metu virš

Antarkties sluoksnio storis buvo 140 D.v., 1992 m. – 108 D.v., 1993 m.

spalio 6 d. – 88 D.v. Tiesa, 1994 m. jis vėl. kiek pastorėjo – iki 108

D.v., tačiau palyginus su ankstesnių dešimtmečių ozono sluoksnio storiu

(270 D.v.), matomas ryškus stratosferos ozono nykimas. Ir jei anksčiau buvo

manyta, kad ozono sluoksnio nykimas vyksta tik virš Antarkties, tai 1990-jų

metų matavimai parodė, kad „ozono skylės“ (tiesa, kol kas mažesnio „gylio“)

formuojasi ir virš Europos bei mūsų šalies. Lietuvoje epizodiniai

stratosferos ozono tyrimai buvo pradėti 1976 metais, o sistemingi matavimai

atliekami nuo 1992 metų. Jų tikslas – nuolatos stebėti ozono sluoksnio

storio kitimą, analizuoti mūsų šalyje ir užsienyje gautus rezultatus

siekiant įvertinti situacijų dėl ultravioletinio spinduliavimo didėjimo

pavojingumą, stebėti ir prognozuoti ilgalaikius bei trumpalaikius ozono

kiekio pokyčius.

Vilniuje bendras ozono kiekis (BOK) matuojamas pagal ultravioletinių

(UV) spindulių sugėrimą 280-330 nm bangų ruože. Šviesos šaltinis –

tiesioginai Saulės arba išsklaidyti spinduliai artimoje zenitui dangaus

skliauto zonoje. Matavimai atliekami M.-124 tipo ozonometru kalibruotu

Dobsono spektrofotometru. Tokio tipo prietaisų paklaida paprastai mažesnė

nei 6%.

4. Stratosferos ozono sluoksnio nykimas

Apie stratosferos ozono sluoksnio nykimą, kaip apie vieną iš

svarbiausių pastarojo laikotarpio ekologinių problemų, pradėta kalbėti

prieš 20-30 metų. 1985 metais buvo konstatuotas ozono sluoksnio nykimas

virš Antarkties. Gana ilgą laiką buvo manoma, kad ozono sluoksnio

plonėjimas būdingas tik Antarkties regionui, tačiau 1991 metais

vadinamosios ozono „skylės“ buvo pastebėtos ir Šiaurės pusrutulyje, virš

Vakarų Europos ir Norvegijos Šiaurėje. 1992 ra. sausio mėnesi nustatyta,

kad ozono sluoksnis virš Lenkijos sumažėjo 40%. Panašūs duomenys užfiksuoti

virš Archangelsko ir Rygos.

Ultravioletinę (UV) saulės spinduliuotės dalį sudaro 100-400 nm ilgio

bangos. Diapazonas skirstomas į UV A, UV B ir UV C ruožus. UV C ruožui

priklauso trumpiausios bangos, tad jų energija didžiausia ir jos pakanka

išardyti O_> molekulę į atomus. U V C ruožo spindulius sugeria stratosferos

ozonas ir jie nepasiekia žemės paviršiaus.

Ultravioletinę (UV) saulės spinduliuotės dalį sudaro 100-400 nm ilgio

bangos. Diapazonas skirstomas į UV A, UV B ir UV C ruožus. UV C ruožui

priklauso trumpiausios bangos, tad jų energija didžiausia ir jos pakanka

išardyti CK molekule į atomus. UV C ruožo spindulius sugeria stratosferos

ozonas ir jie nepasiekia Žemės paviršiaus.

UV A ruožui priklauso ilgesnių bangų spinduliai, juos sugeria gyvų

organizmų biomolekulės ir gali sukelti neigiamų pasekmių. Šio ruožo

spinduliu ozonas nesugeria ir jie pasiekia žemės paviršių.

UV B ruožo spinduliai yra ypač kenksmingi gyviems organizmams, o

startosferos ozonas – vienintelės dujos, sugeriančios šiuos spindulius.

Maždaug 99% UV saulės spinduliuotės diapazono (visą UUV C ir didesnę dalį UV

B ruožo) sugeria startosferos ozonas. Tai natūrali gamtos sukurta apsauginė

funkcija, apsauganti mus nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio.

Taigi ozono skilimas stratosferoje (sluoksnio plonėjimas) reiškia, kad

žemę pasiekia didesnis UV B spindulių kiekis. Tai gali turėti labai

neigiamų padarinių. Šie spinduliai ardo mikroskopinius vandenų organizmus

(fitoplanktoną), kurie yra vandenų gyvių maisto grandinės pagrindas, ir dėl

to mažėja jūrų ir vandenynų produktyvumas. Dėl šių spindulių daugėja

susirgimų katarakta. UV B spindulius gerai sugeria ląstelių DNR. Taip

inicijuojamos fotocheminės reakcijos, kurios pažeidžia DNR funkcijas ir

sutrinka normalus gentinės informacijos perdavimas. Ląstelės ima

nenormaliai daugintis ir išsivysto odos vėžys.

Ozono sluoksnį gali pasiekti tiktai chemiškai stabilios medžiagos,

netirpstančios vandenyje, atsparios saulės radiacijai ir cheminėms

reakcijoms. Tokios yra CFC medžiagos. Iki stratosferos molekulės keliauja 1-

2 metus. Ten, veikiamos saulės radiacijos, jos skyla, sudarydamos taip pat

chloro ir chloro oksido molecules.Ypač smarkiai ozoną naikina chloro

junginiai, vadinamieji freonai, kurie naudojami šaldytuvų, lakų,

dezodorantų, insekticidų, tepalų, antikorozinių dangų, pcnoplastų ir kt.

gamybai. Ypač pavojingi freonai, kurie ilgai nesuyra, nes įvairūs teršalai

naikina stratosferos ozoną, saugantį mus nuo ultravioletinio spinduliavimo.

Stratosferon pakliuvę teršalai kartu su oro masėmis nukeliauja į Žemės

ašigalius. Antarktidoje dėl specifinių meteorologinių sąlygų pavasarį yra

stebimas smarkus ozono kiekio sumažėjimas, kuris vadinamas Antarktidos

ozono „skyle“. Oro srautų pernešti į stratosferą freonai veikiami saulės

spindulių skylą į laisvuosius radikalus:

CF2C12 + hhή -> d* + CCIF2*.

Atominis chloras inicijuoja reakcijas, ardančias ozono sluoksnį:

Cl + O3 ( ClO + O2

ClO + O2 ( Cl + O2

O3 ( O2

Šių reakcijų pasekmė – ozoną ardančių reakcijų ciklas. Cl jungiasi su

ozonu, sudarydamas CIO, kuris savo ruožtu reaguoja su atominiu deguonimi ir

vėl išskiria Cl. Laisvas chloras vėl reaguoja su ozonu ir ardo jį. Taip

vyksta katalizinė grandininė reakcija, nes chloras iš reakcijos aplinkos

nepašalinamas ir procesas gali kartotis daugelį kartų. Apskaičiuota, kad

kiekvienas chloro atomas suardo apie 100000 ozono molekulių, kol galų gale

pasišalina iš stratosferos dėl kitų reakcijų ar iškrenta su krituliais.

Taip pat nustatyta, kad panašiai veikia ir bromas.

Pagal freonų hipotezę, iš visų junginių pavojingiausių ozono

sluoksniui, išskiriami savo sudėtyje turintys chloro ir bromo. Bromo

junginių atmosferoje kol kas nedaug, todėl kur kas pavojingesni chloro

junginiai. Stratosferoje pavojingiausi HCl ir ClONO2 junginiai.

Jau suvokta ir reali branduolinio ginklo bandymų stratosferoje žala

ozono sluoksniui – išsiskiria dideli kiekiai azoto monoksido, kuris

reaguoja su ozonu.

Neatmetamas ir natūralios kilmės teršalų neigiamas poveikis ozono

sluoksnio plonėjimui. Ugnikalnių išsiveržimai sukelia daugiaveiksmį

poveikį:

1. dėl išmestų į atmosferą aerozolių keičiasi stratosferos oro

masių cirkuliacija (aerozolių sankaupų zonose dėl saulės šilumos

oro masės kyla aukštyn).

2. staigiai padidėja cloro koncentracija atmosferoje

3. prasideda įvarios reakcijos, kurių

metu skaldomas ozonas.

Tačiau manoma, kad ugnikalnių sąlygojamas ozono nykimas sudaro tik 1-5 %,

tuo tarpu žmogaus veikla – 75-85 %.

Apibendrinant, galima išvardinti šiuos labiausiai ozono sluoksnį ardančius

veiksnius:

• aerozolių naudojimas vienkartiniuose plataus vartojimo flakonuose;

• freonų naudojimas šaldytuvuose ir kondicionieriuose;

• aviacijos plėtra;

• branduoliniai sprogdinimai atmosferoje;

• žemės ūkio produktyvumo didinimas tręšiant mineralinėmis trąšomis;

• kiti veiksniai.

Faktai ir skaičiai: , Ozono sluoksnį ardančių medžiagų gamyba Vakarų

Europoje sumažėjo beveik 90 %. Tačiau HCFC (hidrochlorB

fluorangliavendenilinių) medžiagų, kurios nežymiai ardo ozono sluoksnį, bet

turi didelį poveikį pasaulinio klimato šilimui, gamyba vis auga. Vis dar

auga ozono sluoksnį ardančių medžiagų radioaktyvus poveikis. Taip yra dėl

to, kad didėja HCFC radioaktyvus poveikis, o CFC (chloro B

fluorangliavendenilinių) medžiagų radioaktyvus poveikis stabilizuojasi

Manoma, kad ozono sluoksnį ardančių medžiagą kontrabanda ir nelegali gamyba

sudaro 10 % visos 1995 metų pasaulyje pagamintos produkcijos. Dėl šios

nelegalios veiklos ozono sluoksnio atsistatymas užtruks kelerius metus,

, Nuo 1991 iki 2000 metų Vakarų Europos saliu įnašai daugiašaliame fonde

sudarė 48 % visų pasaulio įmokų. Planuojama, kad iki šiol fondo išleista

bendra suma leis pamažu nustoti naudoti 122 milijonus kg medžiagų, turinčių

ozono sluoksnį ardantį potencialą (daugiau negu dvigubai 1997 metais Vakarų

Europoje pagaminto kiekio),

1999 metais paviršiaus ozono koncentracijos ore viršijo ateinančiam

laikotarpiui iškeltus standartus maždaug 30 % EES miestų. Daugiausia normos

viršijamos Centrines ir Pietu Europos šalyse. Prognozės 2010 metams rodo,

kad bus ženkliai sumažintos taršos koncentracijos, dėl ko labai pagerės

sveikatos apsauga. Tačiau šis sumažėjimas nebus toks, kad nustatytos normos

būtų neviršijamos visoje Europoje.

Ozono sluoksnį ardančių medžiagų pardavimas Vakarų Europoje

Pamažu mažėjant chlorino turinčių ir ozono sluoksnį ardančių medžiagų

koncentracijai

troposferoje, tampa akivaizdu, kad tarptautinė veikla, kuria siekiama

riboti ozono sluoksnį ardančių medžiagų išmetimą, yra sėkminga. Tačiau

padidėjusi ultravioletinių spindulių radiacija ir toliau bus juntama, kol

ozono sluoksnis visiškai neatsistatys, o žalingas ultravioletinių spindulių

poveikis žmonių veikatai ir ekosistemoms išliks dar ilgiau. Įgyvendinus

dabartines kontrolės priemones, ozono sluoksnio mažėjimo sukelto odos vėžio

atvejų skaičiaus augimas bus minimalus, didžiausias poveikis turėtų būti

juntamas apie 2050 metus. 1997-2001 metų laikotarpiu kovo mėnesį virš

Europos esantis ozono sluoksnio storis buvo maždaug 7 % mažesnis negu

vidutiniškai per 1979-1981 metų laikotarpį. Šis sumažėjimas žiemos-

pavasario laikotarpiu šiaurės vidutinėse platumose yra maždaug 4 % didesnis

už pasaulio vidurkį. Akivaizdu, kad Vienos konvencijos ir Monrealio

protokolo įgyvendinimas buvo sėkmingas Vakarų Europoje, kur ozono sluoksnį

ardančių medžiagų sunaudojimas mažėjo daug greičiau, negu nustatyta

Protokole. Tačiau ilgas šių medžiagų išsilaikymas atmosferoje reiškia, kad

net ir taip sparčiai mažinant naudojimą, ozono sluoksnis gali visiškai

neatsistatyti iki 2050 metų.Centrinės ir Rytų Europos bei REKCA šalyse per

penkerius metus taip pat mažiau pagaminta ir sunaudota ozono sluoksnį

ardančių medžiagų.

Kontroliuojant likusias ozoną ardančių medžiagų atsargas, užkertant kelią

kontrabandai ir šių medžiagų patekimui į sąvartynus, bei skatinant

pakaitalų, kurie turėtų mažiau neigiamų padarinių aplinkai, kūrimą,

pagrindinė veikla Vakarų Europoje bus padėti besivystančioms šalims mažinti

ozoną ardančių medžiagų gamybą ir sunaudojimą.

4.1. Pasekmės

Kadangi žmonija nuolat ką nors gamina, nuolat teršia, nuolat mažėja ir

ozono kiekis stratosferoje. Dar ne visai aišku, kas laukia mūsų visų, bet

jau yra žinoma, kad ozono kiekio mažėjimas didina į Žemės paviršių

patenkančių ultravioletinių spindulių kiekį. Gyvybė per milijonus metų

prisitaikė prie ilgalaikių sąlygų, o padidėjęs ultravioletinis

spinduliavimas gali sukelti įvairiausias visos gyvybės, augalų, gyvūnų,

taip pat ir žmonių mutacijas. Jau yra įrodyta, kad padidėjęs spinduliavimas

sukelia odos vėžį, kenkia akių tinklainei.

Ozono sluoksnio storio svyravimai lemia ir kai kurių kitų globalinių

procesų pobūdį. Planktono nykimas gali paspartinti klimato šiltėjimą, nes