Pirtys

Pirčių kilmė ir istorija

Viso pasaulio tautos naudojasi pirtimis nuo neatmenamų laikų. Manoma, kad garo pirčių idėją mūsų protėviams „pašnibždėjo” pro stogo plyšį ant įkaitusio namų židinio krentantys lietaus lašai, arba paprasčiausiai ant židinio šliūkštelėtas vanduo.

1. Pirčių kilmė

Archeologai aptinka įvairių pastatų, skirtų kūno priežiūrai. Jų išorės formų įvairovę lėmė tiek klimato sąlygos, tiek statybinės medžiagos, tiek papročiai ir gyvenimo būdas. Įvairių tautų pirtys skyrėsi ne tik savo konstrukcija, bet ir vandens procedūromis, šilumos panaudojimu, prausimosi tradicijomis. Tačiau jų paskirtis buvo ta pati –– pirtys buvo naudojamos ne tik nusiprausti: ilgainiui buvo suvokta, kad karšto vandens procedūros padeda gydyti negalavimus – dingsta nuovargis, pagerėja nuotaika, t.y. nuo seniausių laikų žmonės naudojosi garo pirtimis skirtingomis formomis ir skirtingoms funkcijoms:

• Religinėms ceremonijoms;

• Ligų gydymui ir profilaktikai;

• Kūno prausimui, higienos tikslais;

• Atsipalaidavimui;

• Socialiniais tikslais.

Garo pirtys daugiausia buvo naudojamos šaltesnio klimato juostose, kur šaltasis laikotarpis trunka bent keletą mėnesių per metus. Taigi daugiausia garo pirtis įvairiausiomis formomis naudojo miškingų Europos teritorijų, Šiaurės Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos gyventojai.

Europoje viešosios pirtys buvo ppaplitę nuo pat romėnų laikų, tačiau XV-XVI a. daugumą jų buvo liepta uždaryti dėl plintančių įvairių ligų. Tik tokiose tolimesnėse teritorijose kaip šiaurės Rusija, Baltijos šalys, Suomija maudimosi pirtyse tradicija išliko nepakitusi iki šių dienų.

Senovės Rytų, Egipto, Babilono, Graikijos iir Romos literatūros kūriniai suteikia nemažai informacijos apie to meto pirtis. Teigiama, kad pirtys pradėtos naudoti susikūrus bendruomeninei santvarkai. Senovinės pirties liekanų rasta kasinėjant Kretos pilių ir šventyklų griuvėsius.

Senovėje įvairios tautos prausdavosi natūraliuose vandens telkiniuose, baseinuose, voniose, dušuose ar garinėse karštame sausame arba drėgname ore. Vandens procedūros buvo naudojamos Rytų liaudies medicinoje, ypač senovės Indijoje. Jos taip pat buvo mėgstamos slavų gentyse.

Vandens procedūras puikiai išmanė senovės Egipto žyniai, prausdavęsi net 4 kartus per parą. Egipto faraonai naudojosi akmenyje išskaptuotomis voniomis – gulintį įkaitintoje vonioje faraoną perliedavo vėsiu ir karštu kvapniųjų žolelių antpilu. Po tokios procedūros būdavo atliekamas masažas. Pirtys buvo prieinamos ne tik valdovams ir žyniams, bet ir paprastiems egiptiečiams.

Manoma, kad garinė pirtis buvo žinoma dar akmens amžiuje –– maždaug prieš 6000 metų. Tačiau tyrinėtojai nesutaria, kur ji atsirado – Rytuose ar finougrų tautose. Be to, garines pirtis – žemines su kupolais – statėsi actekai ir kiti Amerikos indėnai.

Taigi negalima teigti, kad pirtis yra kurios nors vienos tautos išradimas, nes įvairios tautos pirtimi naudojosi nuo senovės, o ir jų pirties procedūros gana panašios. Ilgą laiką pirties branduolys buvo akmenų krūva. Pertis susiruošę žmonės įkaitindavo akmenis, o aplink įrengdavo laikiną pastogę.

Žeminė pirtis Lauko pirtis

2. Pirtys antikinėje Graikijoje ir Romoje

Kaip ir ddaugumą kitų kultūros elementų, romėnai vandens procedūrų patirtį perėmė iš Graikijos. Tuo tarpu į Graikiją nemaža dalis pirties idėjų atvežta iš Egipto – kas yra dušas, kokia turi būti pirtis, kaip šildyti akmenines pirties grindis ir pan.

Pirčių kultūra vystėsi antikinės Graikijos klestėjimo laikotarpiu. Graikų aistrą maudynėms mini ir antikos rašytojas Homeras „Iliadoje”. Ypač populiarios pirtys buvo Spartoje – pirtyse buvo maudomasi ne tik po sunkaus fizinio darbo, bet ir prieš intelektualias diskusijas. Iš čia kilęs ir karšto oro pirties pavadinimas – lakonikas – nuo Spartos sostinės Lakonikos. Tokia garinė – tai apvali patalpa, kurios stogas buvo smailėjantis iki kūgio formos. Pačiame viršuje būdavo atvira ertmė, kuri grandinių pagalba būdavo uždengiama bronziniu dangčiu.

Senovės Graikijoje pirties valdovu buvo laikomas Dzeuso sūnus galiūnas Heraklis. Graikai tikėjo, jog pasinėrus į karštą vandenį ar mėgaujantis karštu garu gali įgyti mitologinių dievybių galių ir jėgų.

Pirčių populiarumą Antikos laikais liudija didžiuliai architektūros paminklai – pirtys-termos, vienu metu sutalpindavusios iki kelių tūkstančių žmonių. Užrašai ant senovės Romos termų skelbė: „Pirtis, meilė ir džiaugsmas – iki senatvės kartu”.

Vėlyvosios Romos Imperijos laikais termos buvo tikri rūmai: marmuru išklotos salės, galerijos, erdvios patalpos sportiniams žaidimams, poilsio kambariai, užkandinės, paveikslų ir skulptūrų parodų salės, sodai ir fontanai. Žinoma, pirtis statydavo įvairių vvisuomenės socialinių sluoksnių žmonėms – nuo prabangių, užimančių iki 30 ha plotą, iki niūrių ir nešvarių, skirtų varguomenei.

Romos imperatoriai statydavo vis didesnes ir ištaigingesnes pirtis, kad aplenktų savo pirmtakus. I a. po Kristaus Romoje priskaičiuojama apie 150 pirčių kompleksų. Žinomos Karakalos pirtys (apie 217 m.) užėmė virš 12 ha plotą, jose vienu metu galėjo lankytis apie 2500 žmonių. Imperatorius Diokletianas (apie 305 m.) pastatė dar didesnes, virš 3200 žmonių talpinančias pirtis, jose veikė apie 3000 vonių ir 3 baseinai. Patys imperatoriai, be abejo, turėjo atskiras pirtis, ir, teigiama, maudydavosi iki 8 kartų per dieną.

Romėnų pirties baseinas Caldarium (karšta pirtis)

Vėsaus vandens baseinas Romėnų pirties šildymo sistema

Viduramžių Europos pirtys

Žlugus Romos imperijai, Europoje trumpam nunyko maudymosi tradicijos. Krikščionių Bažnyčia, siekdama sunaikinti visus pagoniškosios Romos likučius, daugumoje termų įkūrė bažnyčias. Vis dėlto, pirtys nebuvo visiškai užmirštos.

XII-XIII a. Europoje išplinta turkiško hamamo idėja, parvežta kryžiaus žygiuose dalyvavusių riterių.

Viduramžiais pirčių kultūra išplito ir į kitus Europos kraštus – šiaurinę Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Nyderlandus, Belgiją, Angliją, Skandinaviją. XIII-XVI a. pirtys ir maudymosi pirtyse kultūra klestėjo. Tuo metu kiekviename didesniame mieste galima buvo rasti viešąją pirtį.

XIII a. buvo uždraustas vyrų ir moterų maudymasis kartu, paskiriant atskiras dienas vyrų ir moterų maudynėms. Tačiau ir toliau nesiliovė lėbavimai bei kovos viešosiose ppirtyse, nepaisant įspėjimų, kad būtent pirtyse plinta įvairios epidemijos ir venerinės ligos.

Įdomu, kad jau viduramžiais vietos valdžios atstovų reikalavimu, norintieji pastatyti viešąją pirtį, privalėdavo išsipirkti licenciją. Miestuose tokiomis teisėmis buvo prekiaujama, jas galima buvo ir išsinuomoti, o taip pat – paveldėti. Aukštuomenės atstovai ir turtingi miestiečiai dovanodavo pirties teises mokykloms, ligoninėms ar vienuolynams, kad šie galėtų užsiimti pelningu pirties verslu.

Nuo VI a. vienuolynų valdomos viešosios pirtys buvo statomos karštųjų srovių ar kitų šaltinių, kurių vanduo buvo laikomas gydomuoju, kaimynystėje. Katalikų bažnyčioje, vargšo nuprausimas buvo laikomas didele dorybe.

Bažnyčia aktyviai skatino maudymosi pirtyse idėją iki pat XIV a. – švaros palaikymo tikslu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau plėtėsi pirtyse teikiamų paslaugų spektras. Po kiek laiko visuomenė ėmė neigiamai žiūrėti į pirtis, tai nulėmė viduramžiškos pirties kultūros sunykimą. Bažnyčios požiūris į pirtis taip pat tapo neigiamas, kadangi pirtys virto labiau pasilinksminimo vietomis, pasižymėjo epidemijų ir ligų plitimu. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad 1920 m. miestuose jau beveik niekur nebuvo galima rasti pirties, nebent atokesniuose kaimeliuose, Alpių slėniuose, o taip pat Baltijos šalyse, Suomijoje ir šiaurės Rusijoje.

Suomiška pirtis

Dažnas iš mūsų, paklaustas, kas yra sauna, net nemirktelėdamas atsakys, kad tai – sauso oro pirtis, ir netgi su džiaugsmu pridurs

žinąs, kad joje temperatūra siekia 100-110 laipsnių C. Vis dėlto, nedaugelis yra girdėję, kokią sauną naudojo suomių protėviai, o jei dar pridursime, kad ji niekuo nesiskyrė nuo rusiška garine vadinamos, kažin ar iškart patikės.

Sauna – vienas iš Suomijos simbolių

Suomių dėka saunos išplito pasaulyje su prekiniu ženklu „pagaminta Suomijoje”. Tai bene sėkmingiausiai eksportuojama prekė. Suomijoje netgi yra įrengtas saunų muziejus, užimantis beveik 10 ha plotą, o seniausias jo eksponatas – suomiška pirtis, statyta 1764 m.

Turintieji verslo partnerių Suomijoje turbūt nenustemba išgirdę kkvietimą apsilankyti saunoje. Tai laikoma svetingumo ženklu, užsukti į sauną gali pakviesti net ką tik sutiktas verslininkas, jau nekalbant apie artimesnius draugus ir pažįstamus. Tokio kvietimo atsisakymas gali būti palaikytas nemandagiu gestu.

Nėra vienintelės ir teisingiausios formulės, kaip maudytis saunoje. Svarbiausia yra neskubėti. Sauna – tai vieta atsipalaidavimui ir jėgų atgavimui.

Suomiams sauna – šventa vieta, skirta kūno ir sielos gydymui. XIX a. sauna buvo vienintelė higieniška vieta ir buvo naudojama gimdymams, taip pat gydymo tikslais. Iki pat 1900-ųjų naujagimių mmirtingumas Suomijos provincijoje buvo žymiai mažesnis negu miestuose, kur buvo mažiau saunų.

Suomių įsitikinimu, saunoje gali maudytis visi, išskyrus kūdikius. Pagrindinė taisyklė maudantis saunoje – kaitintis tiek, kiek yra malonu. Suomiai sako, kad „Sauna be vantos, kaip maistas be druskos”. <

Pirtys, naudotos Suomijoje, Baltijos šalyse ir šiaurinėje Rusijos dalyje skiriasi nuo likusios pasaulio dalies pirčių tuo, kad oro drėgnumas šiose pirtyse buvo periodiškai keičiamas pilant vandenį ant įkaitusių krosnies akmenų.

Nuo garinės pirties.

Sakoma, kad suomiai saunas naudoja nuo tų laikų, kai apsigyveno Suomijoje. Pradžioje jų būstas būdavo žeminė, dengta durpėmis. Tokioje buveinėje suomiai buvo priversti gyventi dėl susiklosčiusių aplinkybių: šalto klimato ir nemokėjimo suręsti būstą iš rąstų.

Žeminėje būdavo sukraunama akmenų krūva su anga ugniai užkurti ir akmenims šildyti. Įkaitinti akmenys buvo vienintelė išeitis norint, kad šiluma išsilaikytų per naktį nekūrenant ugnies.

Kadangi nebuvo kamino, krosnis būdavo įrengiama tarpduryje, kad būtų galima pridėti į ją malkų neužeinant į dūmų pilną patalpą. Kai akmenys įkaisdavo, patalpa būdavo išvėdinama. Įkaitę akmenys išlaikydavo būstą ššiltą ir sausą ilgomis šaltomis naktimis.

Pasak suomių legendos, sauna atsiradusi taip: „lietaus lašai prasisunkė pro prakiurusį stogą ir nukrito ant įkaitusių krosnies akmenų, namuose pasklido miela, aromatinga šiluma, ir tada žmonės nusprendė savo rankomis padaryti tai, ką mokėjo padaryti lietus”.

Taigi buvo suvokta, kad pilant vandenį ant įkaitusių akmenų, būstą esant reikalui galima labiau įkaitinti. Supratus, kad karštas oras kyla į viršų, palubėje imta įrenginėti „laude” – plačią platformą, kur buvo mėgaujamasi „löyly” – taip buvo vadinamas vandens pylimo ant akmenų vveiksmas. Taip buvo išmokta valdyti šilumą, taigi buvo išrasta suomiška sauna.

Nėra tikslaus žodžio lietuvių kalboje, kuris apibūdintų suomiškąjį „löyly”. Tai specifinis žodis, reiškiantis garą, kylantį nuo įkaitusių akmenų, o svarbiausia – malonų šilumos pojūtį. „Löyly” gali būti tiek švelnus, tiek deginančiai karštas; pilant ant įkaitusių akmenų vandenį galima reguliuoti šilumą pagal kiekvieno asmeninį poreikį. Suomiai, vertindami pirtį, visų pirma įvertina „löyly”, ir yra tikri to specialistai. Pirties statybos kokybė ir medžiagos jiems turi žymiai mažesnę vertę.

Suomiams išmokus ręsti būstus iš rąstų, sauna „išlindo” iš žemės, tačiau vis dar neturėjo kamino. Tokia dūminė sauna būdavo įkaitinama per 2-5 valandas, be to, nemažai pastangų prireikdavo išvalyti ir paruošti ją kaitinimuisi. Kadangi labai pavojinga kūrenti beveik atvirą ugnį saunoje, XVII a. buvo uždrausta statyti saunas šalia kitų trobesių.

Dėl statybinių medžiagų trūkumo žeminės ar pusiau žeminės saunos kai kuriose skurdesnėse Suomijos dalyse buvo statomos net iki XX a. pradžios. O ten, kur trūko medienos, kaip statybinė medžiaga buvo naudojamos durpės.

XIX a. pradėtos statyti saunos su dūmtraukiu, kas sumažino gaisro pavojų, dėl to saunos labiau išpopuliarėjo. XX a. pradžioje krosnys pradėtos gaminti iš plieno. Populiariausios krosnys buvo statinės pavidalo ir buvo daugiausiai naudojamas iki II Pasaulinio karo. Tokia krosnis buvo prikraunama akmenų ir ppriminė autentišką suomišką sauną.

4 dešimtmetyje buvo išrasta technologija, kaip be perstojo kaitinti sauną medinėmis malkomis, tuo pat metu joje kaitinantis. Tokius šildytuvus buvo lengviau naudoti, jie buvo palyginti nebrangūs, be to, užtekdavo 20-40 minučių įkaitinti sauną. Šie šildytuvai galėjo būti naudojami netgi itin nedidelėse saunose, kuriose netilpdavo minėti statinės pavidalo šildytuvai.

Akmenų krosnis. Pirčių muziejus. Suomija Senovinės saunos viduje. Pirčių muziejus

.iki modernių technologijų

8-9 dešimtmetyje ėmė populiarėti elektriniai šildytuvai – produktas miesto gyventojams. Jie buvo pigūs, lengvai naudojami ir, svarbiausia, sudarė galimybę įrengti sauną beveik bet kur. Iki 8 dešimtmečio saunos už Suomijos ribų buvo retas reiškinys. Tačiau elektros panaudojimas šildymui sudarė sąlygas statyti saunas miestuose bei tose vietose, kur atviros liepsnos krosnys buvo griežtai uždraustos. Saunas imta įrenginėti net butuose. Šiuolaikinės saunos šildomos elektra, jose įrengti distanciniai temperatūros reguliatoriai ir kiti patobulinimai.

Akmenų kiekis krosnelėje buvo sumažintas iki 15-20 kg mažesniuose šildytuvuose ir 60-120 kg didesniuose. „Löyly” tapo sausesnis. Tačiau tai vis dar buvo suomiška sauna, nors ir praradusi daugelį autentiškų bruožų.

Vis dėlto, kaimo vietovėse didžioji dalis saunų iki šiol statoma senoviškai – tokios tradicinės malkomis kūrenamos saunos suomių mėgstamos labiau nei moderniosios. Ten garo pirčių mėgėjai vanojasi beržinėmis ir ąžuolinėmis vantomis, išsipėrę ilsisi gryname ore, maudosi upėje ar ežere, o žžiemą voliojasi sniege ar pasineria į eketę. Tačiau nemažai suomių nepripažįsta nei vantų, nei garų – mėgsta prakaituoti sausame įkaitintame ore (o po to maudosi vėsiame baseine ar natūraliame vandens telkinyje).

Elektrinės krosnelės triumfas buvo tarsi košmaras tikrosios suomiškos saunos gerbėjams. Miestuose jie tegalėjo naudotis elektra šildomomis saunomis, tačiau nepasidavė. Tikrieji saunos gerbėjai pirko sklypus ežerų pakrantėse ir statėsi malkomis kūrenamas pirteles.

Šiuo metu Suomijoje gyvena apie 5,2 mln. gyventojų ir yra apie 1,7 mln. saunų, iš kurių apie 600.000 yra pastatyta ežerų pakrantėse. Toks didelis saunų skaičius šioje šalyje gali būti paaiškinamas tuo, kad sauną galima rasti beveik kiekvienos šeimos būste, bendros pirtys įrengtos beveik kiekvieno daugiabučio rūsyje ar pirmajame aukšte. Be to, statant namus, saunos dažnai įrengiamos ir butuose.

Senovinės dūminės pirtys vienu metu jau buvo beveik beišnykstančios, šiuo metu jų Suomijoje priskaičiuojama apie 5000.

Sauna Moderni Sauna

Rusiškos pirties ypatumai

Senosios Rusios ir viduramžių Rusijos pirtys turi savo ypatumų. Jau IX a. metraščiuose minima, kad pirtys paplitusios visoje šalyje ir kad rusai, išsipėrę pirtyje, labai mėgsta pasivolioti sniege ar įšokti į eketę.

Garo pirtys Rusijoje atsirado žmonėms ėmus suvokti higienos svarbą, anksčiau už liaudies mediciną. Tokios liaudies higienos priemonės, kaip apsiplovimas šaltiniuose, karštos vonios ir pirtys, buvo

naudojamos ne tik kūno švarai palaikyti, bet ir sveikatai stiprinti, grūdintis, jaunystei ir grožiui išsaugoti. Net naujagimius pratindavo prie pirties ir beržinės vantos, prieš tai vaiko odą storai ištepę mielėmis ir suvystę į palą.

Visos Rusijos kaimuose ir miestuose ant upių, ežerų ir mažų upelių krantų būdavo statomos garinės pirtys. Rusiška pirtis – tai medinė troba, kurioje yra dvi patalpos: persirengimo kambarys ir pėrimosi patalpa. Pagrindinis pirties elementas – akmenų krosnis.

Rusiška pirtis gali būti dviejų tipų: kūrenama „juodai“ ir „„baltai”. Kūrenimas „juodai“ arba, kitaip sakant, dūminė pirtis, yra senovinis metodas, tačiau išlikęs iki mūsų dienų kai kuriose Rusijos šiaurės srityse. Šioje pirtyje nėra kamino, o dūmai iš jos išsisklaido per langą – pirtis vėdinama jau gerokai iškūrenta. Po to įkaitusios pirties sienos apipilamos vandeniu, kad susidarytų garai. Ši pirtis išsiskiria savo dūmų, garų ir medžio kvapu.

„Baltai“ kūrenama pirtis paplitusi visoje Rusijoje. Joje dūmai išeina pro kaminą, todėl oras pirtyje neteršiamas, nereikia pirties vėdinti. Tai higieniška ir šiuolaikiška pirtis.

Istorikai iir etnografai teigia, kad pertis krosnyje – senas rusų kaimo paprotys, išlikęs beveik iki XX a. Ši pirčių rūšis buvo naudojama tose srityse, kur neaugo miškai ir nebuvo galimybių statyti medines pirkeles.

Iš duonkepės krosnies buvo išimami pelenai, paklojamos medinių llentų grindys, viduje padedamas kibirėlis su vandeniu ir vanta. Šiam tikslui krosnis būdavo kūrenama šiaudais, kurių suodžiai netepa. Norintys išsimaudyti pirtyje sulįsdavo į krosnies vidų ir šlakstydavo vandeniu krosnies sieneles, kad susidarytų garai.

Turkiška pirtis

Turkijos bendrosios pirtys – didžiuliai akmeniniai pastatai aukštais kupolais, pro kuriuos patenka šviesa ir grynas oras; pastatai išpuošti marmuro kolonomis, veikia daugybė fontanų. Lankytojai čia gauna specialų apavą, kadangi basomis ant įkaitusių marmuro grindų vargu ar ištvertų.

Turkiškos pirties reikmenys

Hamame buvo naudojamos tam tikros specialios priemonės maudymuisi. Dar ne taip seniai kiekviena moteris, susiruošusi maudytis į pirtį, su savimi pasiimdavo apie 15-20 daiktų, tokių kaip:

– “pesh-te-mahl” – tai didelis dryžuotas arba languotas rankšluostis su kutais, kuriuo apsijuosiama einant į pirtį;

– “nalin” – pora medinių, kruopščiai išdrožinėtų, neretai ir bbrangiaisiais metalais inkrustuotų klumpių;

– “tas” – metalinis ornamentuotas dubuo vandeniui ant kūno pilti, pagamintas iš sidabro, vario, žalvario ar net paauksuotas;

– “keh-seh” – šiurkšti plaušinė, skirta ne tik prausti kūną, bet ir jį masažuoti;

– trys rankšluosčiai – vienas skirtas nusausinti plaukus, kitas – apgaubti pečius, o trečias – liemenį;

– “ayna” – veidrodėlis mediniais, sidabriniais ar žalvariniais rėmeliais;

– įvairios tradicinės, natūralios kosmetikos, kūno priežiūros priemonės ir kt.

Jaunoms moterims ši ruošimosi į pirtį ceremonija kartu būdavo puiki proga parodyti puošniai išsiuvinėtus rankšluosčius bbei dramblio kaulu inkrustuotas šlepetes, jau neminint jaunų gražių kūnų. Tokiu būdu vyresnės moterys nužiūrėdavo žmonas savo sūnums. Tuo tarpu vyrai pirtyje aptardavo verslo bei politikos naujienas.

Šiais laikais pirtys Turkijoje jau nebėra tokios populiarios. Tačiau dauguma istorinės ir architektūrinės reikšmės hamamų išliko, ir juos aplankyti labai rekomenduojama. Sakoma, kad tik aplankius turkišką hamamą pilnai susipažįstama su Turkijos kultūra.

Japoniška pirtis

Japonijoje pirtis – ne tik higienos priemonė, tai (kaip ir senovės Romos termos) susitikimų, pokalbių, poilsio vieta. Visuomeninėse pirtyse dažnai veikia restoranai, kino salės, skaityklos.

Ofuro

Mažai kuris japonas prausiasi rečiau kaip kartą per dieną. Skirtingai nuo daugumos europiečių ir amerikiečių, kurie renkasi greitą dušą, japonai mieliau pasineria į pilną vandens vonią ar statinę, ir kiek įmanoma karštesnę. Reikia pabrėžti, kad japonų vonios kambarys naudojamas tik prausimuisi, tualetui skiriama atskira patalpa.

Nesvarbu, ar namie, ar visuomeninėje pirtyje, ar karštųjų versmių kurorte, etiketas reikalauja, kad pirmiausia būtų nusiprausiama atskirai, nusiplaunant nešvarumus ir muilą. Prieš pasinerdamas į atpalaiduojančią vonią ar statinę, jau turi būti visiškai švarus.

Japonų pirties procedūras sunku sulyginti su kitokia pirtimi: tai pasyvus buvimas labai karšto vandens, siekiančio iki 45 laipsnių C, pripildytame inde, kuriame europietis neištvertų. Tas indas, vadinamas ofuro, – tai medinė statinė su specialiais suolais, kad būtų galima atsipalaiduoti pusiau ggulomis. Ant galvos paprastai uždedama šaltu vandeniu sudrėkinta kepuraitė. Ofuro gali iškęsti tik sveiki žmonės: po 8-10 min. pulsas padažnėja iki 140 ir daugiau tvinksnių per minutę. Tačiau, japonų medikų nuomone, dėl tokių trumpalaikių (4 min.) seansų šalyje nedaug sergančių širdies ligomis ir reumatizmu.

Kokybiškiausios statinės Japonijoje – pagamintos iš minkštos medienos. Geriausiai tam tinka hinoki (japoniškas kiparisas) ir maki (kiniška juodoji pušis). Maudymuisi skirtos medinės statinės gaminamos specialiai, kad būtų sandarios, atsparios drėgmei, o išdžiūvusios nesutrūkinėtų. Tačiau kokybiškos medienos Japonijoje nedaug ir ji labai brangi – trūksta ir profesionalių tokių statinių gamintojų. Kuo toliau, tuo labiau medinės statinės tampa prabangos preke, prieinama tik turtuoliams.

Ofuro. Japoniška pirtis Sento. Japoniška pirtis

Sento

Nors daugelyje modernių japonų namų bei butų yra įrengtos privačios maudyklės (vonios), tačiau japonai nepamiršta privalumų, kuriuos teikia bendras prausimasis. Išvyka su draugais ar kolegomis į kurortą, kuriame yra karštų versmių, yra mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas. O kai kurie daugiaaukščių gyventojai mieliau lankosi kaimynystėje esančiose visuomeninėse pirtyse (sento), nei maudosi asmeninėse voniose.

Lietuviška pirtis

Tarpukario Lietuvoje pirtis buvo dviejuose iš trijų ūkių, tačiau dabar jų daug mažiau, o ir tos išlikusios kažkodėl dažnai vadinamos „rusiškomis”. Tarytum lietuviškos pirties nė nebūtų buvę. Vis dėlto, lietuviška kaimo pirtis turėjo savų gilių tradicijų ir papročių.

Tradicinė ppirtis

Palyginus ankstesniųjų pirčių aprašymus ir dabartines kaimo pirtis, akivaizdu, kad per keletą šimtmečių jos nedaug pakito. Vis dėlto, šiandien pirtis daugeliui tapo pramoga. Tuo tarpu senovėje ji atliko daugybę reikšmingų funkcijų ir, ko gero, buvo pats svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys pirmiausia suręsdavo pirtį, o tik po to statydavo būstą,. Joje dar ir XX a. pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Kai kur pirtyse buvo apgyvendinami senieji šeimos nariai arba tie, kurie, pasidalijus turtą, neįstengdavo greitai pasistatyti namo.

Kaimuose pirtys dažniausiai buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežero arba upelio, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kai kada buvo krečiamos iš molio. Lubos neretai apkreiktos ilginiais (kūlio) šiaudais ir spaliais, grindys medinės arba kietai išplūkta asla, buvo įstiklintas langelis. Pirtyje dvi patalpos – nekūrenamas priepirtis ir pirtis. Pirties pasieniais išdėlioti suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kertelės drabužiams padžiauti.

Svarbiausia lietuviškoje pirtyje būdavo krosnis. Iš pradžių, krosnys pirtyse būdavo kraunamos iš akmenų. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Tokia krosnis dūmtraukio neturėjo. Dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta. Šalia krosnies būdavo pastatomas kubilas vandeniui, į kurį mesdavo įkaitintus akmenis, kurie ir šildydavo vandenį. XIX a. pabaigoje atsirado

plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais, jų viršuje buvo įtaisomos skylės šildomo vandens katilams uždėti.

Pirtis pamiškėje Pirtis šiaudiniu stogu

Vidaus įranga

Vidaus apdaila

Tradicinėse pirtyse stengiamasi įrengti ekologišką, kaip įmanoma natūralesnį, iš natūralių medžiagų sukurtą interjerą. Tokia aplinka nuramina žmogų, teigiama veikia jo savijautą.

Higienos sumetimais patariama nenaudoti įmantrių dekoratyvinių elementų, apvadų, geriau yra naudoti apvalintas formas, kurios tuo pačiu yra ir saugesnės. Pirties vidaus apdailai nenaudotina sakingų spygliuočių mediena, išskirianti dirginančias aromatines medžiagas.

Gamintojai siūlo daugybę įvairių priemonių, lakų vidaus apdailai, vvis tik, geriau palikti natūralią medieną.

Natūrali vidaus apdaila Dailylentėmis iškaltas pirties vidus

Suolai ir plautai

Pirtyje reikia suolų atsisėsti ir plautų atsigulti. Plautų formos ir matmenys priklauso nuo garinės parametrų. Paprastai garinėse plautai įrengiami prie sienų, dviejų arba trijų pakopų. Plautai ir suolai pirtyje turi būti tvirti, gražūs ir patogūs, suapvalintais ir lygiais kraštais, atvira apatine dalimi, kad geriau vėdintųsi.

Tinkamiausia plautams ir suolams mediena – liepų, drebulių, tuopų, baltalksnių, juodalksnių, jie neturi būti smalingų medžiagų, greitai džiūsta. Kategoriškai draudžiamų medžio rūšių nėra. PPraktiškai galima naudoti visas esamas medžio rūšis. Pas mus dažniausiai yra naudojama lapuočių mediena (uosis, liepa, alksnis). Skandinavijos kraštuose dažniausiai naudojama – uosis ir eglė. Geriau nenaudoti ąžuolo ar kitų kietų medžių lentų, kadangi jos per daug įkaista ir sukelia ddiskomfortą, ar net gali nusvilinti.

60-70 cm pločio suolus daro palei sienas. Suolai priepirtyje gali būti daromi tik vienos lentos pločio, jiems tinka bet kokia medžiaga.

Be šios įrangos, prausykloje ir garinėje patariama turėti nešiojamą medinę pagalvę, kojų groteles, muilo lentynėlę, vandens samtį ir kt. Geriau, kad jie būtų ne plastmasiniai, o mediniai. Prausyklos ir garinės įrangos nereikia dažyti ir lakuoti.

Garinėje esančius plautus ir apsiprausimo kambaryje esančias medžio lentynas reikėtų jungti 6-8 mm. tarpais, kad nesikauptų purvas. Vietoje vinių naudojami 10-12 mm. skersmens mediniai kaiščiai. Viršutinis plautas turėtų būti maždaug 110 cm. žemiau lubų ir maždaug 5-7 cm. virš akmenų krosnies. Jeigu plautas žemiau, tuomet neracionaliai išnaudojama šiluma. Apskritai, sėdint ant viršutinio plauto, nuleistos pėdos turėtų būti ne žemiau negu pirties aakmenys – tai užtikrina, kad oro temperatūra bus maždaug vienoda aplink visą kūną.

Norėdami mėgautis visa pirties šiluma, tarp viršutinio plauto ir lubų turėtumėte palikti 1-1,2 m tarpą. Taip patogu sėdėti ir nesunku užlipti ant 40-45 cm aukščio plautų, laiptelis neturėtų būti aukštesnis kaip 30 cm. Atsisėsti reikia 40 cm pločio plauto, o atsigulti reikia ne siauresnio kaip 60 cm pločio plauto.

Įrengiant plautus, patariama pagalvoti ir apie vanojimąsi vantomis – jei plautai bus įrengti per aukštai, pirtininkui ar vanotojui bus nnepatogu darbuotis vantomis, jis greit pavargs, jei rankas turės iškelti per aukštai. Jei krosnis yra per toli nuo plautų, ant kurių guli periamasis, tuomet periant bus daromos bereikalingos pertraukėlės norint, pavyzdžiui, užpilti vandens ant akmenų. Tokiu būdu periamasis gali jausti diskomfortą.

Klasikiniai plautai Trijų aukštų plautai

Pirties apšvietimas

Įprasta, kad apšvietimas pirtyje nėra ryškus – taip sukuriama jauki, intymi aplinka, juk į pirtį ateiname pailsėti ir palikti nuovargį, blogą nuotaiką. Pirtyje ant sienų kabinant šviestuvus įrengiamos apsauginės medinės grotelės dažnai atlieka ir grožio funkciją – įmantresnis dizainas sukuria ypatingą atmosferą pirtyje.

Svarbu, kad šviestuvas pirtyje nepliekstų tiesiai į akis. Tuo tikslu apšvietimą galima įrengti po viršutiniu plautu – iš apačios sklis šviesa, o viršutinius plautus gaubs jauki prieblanda.

Patariama apšviesti įėjimą, karštą krosnį, jei yra – ir laiptelius.