Regioniniai parkai
Turinys
1. ĮVADAS 3
2. KREKENAVOS REGIONINIS PARKAS 4
3. GAMTOS PAMINKLAI IR SAUGAOMI 5
KRAŠTOVAIZDŽIO OBJEKTAI 5
4. SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS 6
5. GAMTOS PAMINKLŲ ŽEMĖLAPIS 8
6. GAMTOS PAMINKLAI 9
6.1.Geomorfologiniai: 9
6.2. Hidrografiniai: 10
6.3. Hidrogeologiniai: 101. ĮVADAS
Šiuo referatu noriu supažindinti su Lietuvos regioniniais parkais , saugomais kraštovaizdžio objektais, bei gamtos paminklais. Pirma supažindinsiu su Lietuvos regioniniais parkais.
Tai naujausia daugiau nei pusę svarbiausių saugomų teritorijų bendrojo ploto užimanti, deja mažiausiai žinoma Kretingoje. Šių parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis rėžimas neatitiko ir nnegalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavimų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus. Ieškant būdų vertingu gamtinių bei kultūrinių kompleksų degradavimui išgyventi, siekiant išsaugoti gamtinių, kultūrinių ir pažintiniu požiūriu turinčių regioninę vertę vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinti kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius, taip pat ūkinius interesus stambiose vertinguose ekosistemose, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje atsirado idėja sukurti regioninių parkų sistemą.
Pasikeitus ekonominei socialinei padėčiai, Aplinkos ministerijos užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė regioninių parku stiegimo programą, pagal kurią regioninių pparkų sistema turėjo būti suformuota per dešimt metų. Jos kūrimąsi paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti regioninei parkai buvo įsteigti 1992m. rugsėjo 24d.
Lietuvos regioninei parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms vientisoms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, ssaugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų jie labai svarbūs rekreacijai. Specifinei regioninei parkai yra istoriniai regioninei parkai, stiegiami istoriškai vertingiausiems regioniniams etnokultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti.
Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją – valstybinius parkaus. Regioniniu parkų sistema glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regionų parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigti tiek vertingam, tie kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašus tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išsidėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos į funkcinio prioriteto zonas, vienose jų prioritetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kkitose – poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo rėžimą.
Įstatymų ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei nacionaliniuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privaloma, tai regioniniuose parkuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės sekrecijos rūšims bei stacionariam poilsiui plėtoti. Be to jei, nacionalinei parkai steigiami nacionalinės reikšmės kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, tai regioniniuose parkuose labiau akcentuojama kraštovaizdžio vertybių, reprezentuojančių šalies regionus, apsaugą.
Regioninius pparkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes: upių slėnių parkai, ežerų duburių parkai, ežeringu giriu parkai, įvairetipių kraštovaizdžio kompleksų parkai, ir unikalų kraštovaizdžio kompleksų parkai.
Kadangi gyvenu Panevėžį tai aprašysiu mūsų regioninius parkaus, tarp jų ir regioninis Krekenavos parkas.2. KREKENAVOS REGIONINIS PARKAS
Krekenavos regioninis parkas yra Valstybinė saugoma teritorija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį (Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius), jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, Pašilių stumbryną, šias teritorijas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Regioninį parką valdo biudžetinė įstaiga – regioninio parko direkcija, priklausanti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos.
Regioninio parko paskirtis yra:
išsaugoti Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius, Gringalių, Pašilių, Kalnelio ir Ramygalos miškų bei pelkių gamtinę ekosistemą, Pašilių stumbryną;
išsaugoti kultūros paveldo vertybes;
išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją;
atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus;
vykdyti tyrimus, stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse;
sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą, vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą,
propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą;
reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio pparko planavimo schemą.
Bendras parko plotas – 11 968 ha. Teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Čia išlikęs raiškus Nevėžio sėnslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų. Randama virš 800 augalų bei gyvūnų rūšių, tarp jų nemažai retų, saugomų. Čia auga karališkoje glindė, tuščiaviduris rūtenis, rudoji viksvuolė ir kt. Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje. Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai.
Čia nemažai kultūros paveldo objektų.
Archeologijos vertybės: Upytės piliavietė – Čičinsko kalnas , Burvelių alkakalnis , Bakainių piliakalnis ir kapinynas, Barinės kapinynas. Architektūros vertybės: sodyba -namas ir svirnas (XX a. pr.) Ustronės k. ; koplyčia – mauzoliejus (1861 m.) Rodų k . Istoriniai objektai: sodyba, diplomato J. Urbšio (1896-1991) tėviškėje Zaosės k. ; buvęs Krekenavos klebonijos pastatas, kuriame 1915-1918 m. gyveno Maironis ; senosios žžydų kapinės Krekenavos miestelyje; svirnas Ustronės k., kuriame 1902-1905 m. lankėsi ir gyveno J. Tumas – Vaižgantas. Svirne įrengtas J. Tumo – Vaižganto ir knygnešystės muziejus. Dailės vertybės: V. Svirskio kryžiai Iciūnų, Gringalių, Mučiūnų k., Krekenavos bažnyčioje (XIX a. pb.); stogastulpis su skulptūromis (XX a. pr.) Užliaušių k. ir kt. Iš buvusių 20 dvarų parko teritorijoje likę tik sodybų fragmentai. Išlikę Linkavičių – Slabados, Ūdrų dvarų architektūros ansambliai, Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas.
Stultiškių kaimo vėjo malūne įrengtas Linų muziejus.
3. GAMTOS PAMINKLAI IR SAUGOMI KRAŠTOVAIZDŽIO OBJEKTAI
Gamtos ir kultūros paveldo objektų apsaugą numato Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Saugomų gamtinio kraštovaizdžio objektų nuostatai, Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo ir naudojimo režimų, tvarkymo darbų taikymo taisyklės ir kt.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymą saugomi kraštovaizdžio objektai gali būti valstybinė ar privati nuosavybė. Gamtos paminklai yra valstybės nuosavybė. Saugomi kraštovaizdžio objektai gali būti privatizuojami tik nustačius apsaugos ir naudojimo režimą.
Vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai skelbiami gamtos ir kultūros paminklais. Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas.
Žemės ir miško grąžinimo tvarką ir sąlygas saugomų kraštovaizdžio objektų ir paminklų teritorijoje nustato Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Pagal šį bei Žemės reformos įstatymą objektų žemė gali būti valstybės ar privati.
Eil.
Nr. Pavadinimas Paminklų ir
objektų
skaičius
1 Geologiniai 179
2 Hidrogeologiniai 51
3 Hidrogeologiniai 39
4 Geomorfologiniai 72
5 Geomorfologiniai 410
Iš viso: 751
Gamtos paminklų ir saugomų gamtinių kraštovaizdžių objektų sąrašas negalutinis, šiuo metu papildomas ir tikslinamas.
Pagal gamtos elementų ypatumus saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai skirstomi taip:
-saugomi geologiniai kraštovaizdžio objektai – unikalūs rieduliai ir uolos, smegduobės ir olos, tipiškos ir unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;
-saugomi hidrogeologiniai kraštovaizdžio objektai &– išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai;
-saugomi geomorfologiniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinių dydžių ir formų kalvos, gūbriai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;
-saugomi hidrografiniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir panašiai;
-saugomi botaniniai kraštovaizdžio objektai – išskirtinio amžiaus ir formų medžiai, krūmai, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą augalų ir grybų rūšių augavietės, unikalios ir nykstančios augalų bendrijos;
-saugomi zoologiniai kraštovaizdžio objektai – įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą gyvūnų rūšių rradavietės (veisimosi ir maitinimo vietos), išskirtinių gyvūnų kolonijų buveinės, unikalūs paukščių lizdai, drevėti medžiai, kiti gyvūnų veiklos unikumai ir reliktai.4. SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS
Gamtiniu požiūriu vertingi kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Regioninio parko teritorijoje geomorfologiniu požiūriu vertinga aukščiausia Lietuvoje Suvalkų moreninės aaukštumos dalis su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, reljefo sąskaida išsiskiriantis Kylininkų tarpliežuvinis moreninis masyvas (atskiros stačiašlaitės kalvos siekia 40-50 m santykinio aukščio, o šlaitų polinkis apie 30°). Šio regioninio parko teritorijoje geomorfologine verte pasižymi Vyžainos senklonis, raiškus Armudiškių moreninis šlaitas ir keiminės kalvos. Hidrografiniu-hidrologiniu požiūriu vertingi ežerai, upių vagos, šaltiniai, pelkės. Didžiausią hidrografinę vertę sudaro tarpgūbriniame duburyje, iš visų pusių atitvertame kalvotų ruožų, telkšantis Vištyčio ežeras. Vertingos natūralios mažųjų upelių vagos, yra keletas šaltinių. Parko teritorija pasižymi gausiais, bet nedidelio ploto pelkiniais kompleksais.
Biologiniu požiūriu didžiausia Vištyčio regioninio parko vertybė yra brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai su skroblu ir liepa. Bendrijos su skroblumi Lietuvoje yra ant arealo ribos ir pasižymi savita augalija ir gyvūnija. Vištyčio regioniniame parke rasta augant 11 Lietuvos rraudonosios knygos rūšių. Ypač veringos Drausgirio ir Vištytgirio miškų biocenozės. Šiuose miškuose išlikę stambūs sengirių tipo medynai. Juose auga 300 metų senumo ąžuolynai, 200 metų senumo pušynai ir eglynai, pasižymintys augalijos įvairove, juose gausu retų augalų ir gyvūnų. Kylininkai ir Drausgirio miškas pasižymi didele žinduolių, roplių ir varliagyvių rūšių įvairove. Šioje teritorijoje sutinkamos beveik visos regioniniame parke gyvenančios rūšys. Taip pat išsiskiria didele bebraviečių koncentracija ir jų kiekiu. Daug į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų raudonpilvių kūmučių gyvena.
Ornitologiniu požiūriu ypač vvertingi brandūs Drausgirio, Mestgirio, Tadarinės miško ąžuolynai. Regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių sparnuočiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Savitas Grybingirio miškas išsidėstęs palei sieną su Lenkija. Čia, pasienio zonoje-0,5-1 km pločio juostoje tarp spygliuotos buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užtvaros ir oficialios Lietuvos-Lenkijos sienos, auga 50 metų neliesti sunkiai praeinami miškai, krūmų ir žolių bruzgynai. Dėl tokio biotopų originalumo, galima spėti čia esant botaninių zoologinių vertybių. Kaip pelkinės augalijos etalonas šiame regione, gana vertinga ir Paširvinčio pelkė, nepasižyminti floristinėmis retenybėmis, bet turintu savitą augalijos struktūrą.
Kultūriniu požiūriu vertingi kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Parko teritorijoje (1995 08 01) priskaičiuotos eksterjerinėje erdvėje esančios 23 kultūrinės kraštovaizdžio vertybės, iš kurių Lietuvos kultūros paminklų sąraše 4 įvardintos respublikinės reikšmės paminklais, 1 objektas įrašytas į išaiškintų paminklų sąrašą, likusieji kultūros paveldo saugotini objektai apskaitos dokumnetuose neregistruoti. Pagal rūšis kraštovaizdžio kultūrinės vertybės pasiskirsto taip: 12-istorinės, 4-archeologinės, 1 -urbanistinė, 5 –architektūrinės ir 8-dailės.
Istorinėms vertybėms priskirtos 9 neveikiančios kapinės, 2-paminklai ir 1 sakralinė vieta. Visi objektai, išskyrus dvejas kapines-neregistruoti. Kapinės ir paminklai priskirti kultūros vertybių, sakralinė vieta-kultūrinės vertės požymių turinčių objektų apskaitos lygmenims.
Archeologines vertybes atstovauja piliakalniai ir senovės gyvenvietės bei Vištyčio akmuo. Visi šie objektai yra respublikinės reikšmės paminklinės kultūros vvertybės.
Urbanistinėms vertybėms priskirti Vištyčio miestelio aikštės planas ir centrinės dalies gatvių tinklas. Šiai teritorijai siūloma suteikti kultūrinės vertės požymius turinčio komplekso apskaitos lygmenį.5. GAMTOS PAMINKLŲ ŽEMĖLAPIS
1 Švento ežeras
2 Smalvo-Smalvykščio landšaftinis draustinis
3 Gražutės regioninis landšaftinis draustinis
4 Dusetų-Antazavės landšaftinis draustinis
5 Stelmužės parkas
6 Vencavų parkas
7 Antazavės parkas
8 Stelmužės ąžuolas
9 Pušys dvynės
Akmenys
1 Lūžų akmuo su dubeniu
2 Vaidminių akmuo su pėdomis
3 Girutiškių akmuo su ženklais
4 Lapeliškių mitologinis akmuo6. GAMTOS PAMINKLAI
1. Raganos uosis – Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro parkas; paminklo plotas 80m2.
Šis medis – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis -7,2 m, aukštis – 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus. Dar kiti tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti.
2. Stirbaičių ąžuolas – Plungės raj., Platelių seniūnija, Stirbaičių km.; plotas 80 m2.
Stirbaičių ąžuolo kamieno apimtis – 4,42 m, lajos pprojekcijos plotas 14×14 m, aukštis – 21 m. Tai antras pagal storumą ŽNP ąžuolas. Auga Stirbaičių girininkijoje, 5 kv.16 sklp. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų. Pagal šalia gyvenusių žmonių pavardę, šis gamtos paminklas dar vadinamas Jerumbavičiaus ąžuolu (ąžuolai gali gyventi iki 500-1000 metų amžiaus).
3. Platelių liepa – Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro parkas; plotas 80 m2.
Ši liepa auga dvaro parko pietinėje alėjoje. Jos apimtis krūtinės aukštyje – 5.40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas 19 a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams, jos beveik nepuola kenkėjai. Šiam medžiui daugiausia kenkia kietoji ir minkštoji pintys, kurios sukelia šerdies puvinį.
4. Platelių vinkšna – Plungės raj., Plateliai, Platelių dvaro sodas; plotas 80 m2.
Manoma, kad medžiui – apie 180 metų, nes dvaro sodas ir Platelių parkas sodintas 19 a. pradžioje. Gamtos paminklo Platelių vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje 4,8 m., aukštis – apie 26 m. Vinkšnos sparčiai auga iki 60 metų, vėliau jų augimas sulėtėja. Išgyvena iki 300 metų. Atspari šalčiams, vėjovartai, nes giliai šaknijasi. Nukenčia nuo guobų maro.6.1.Geomorfologiniai:
5. Pūkštės kalnas – Platelių g-ja 86, 87, 89, 90 kv.; plotas 9,8 ha.
Pūkštės kalnas – tai didelis
kalvagūbris, kurio viršutinė dalis – apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Jis yra Skuodo rajone, Barstyčių apylinkėje, Kruopių kaime. Seni žmonės pasakoja, kad Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių-lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį išgirsta lyg atlekiant mmilžinišką paukštį, kitą – medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami , bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę Pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Šalia piliakalnio, ariant žemę, seniau būdavo randama akmeninių kirvukų, kūjelių.
Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo tranguliacijos bokštas.6.2. Hidrografiniai:
6. Kreiviškių pusiasalis – Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 20,1 ha.
Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio „kreivas“. Kreiviškes sudaro apie kilometrą į eežerą išsikišęs pusiasalis. Kranto linijos ilgis – apie 3 km. Pusiasalyje yra Varnos ragas. Pusiasalis apaugęs mišku. Labai įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Ąžuolynas priskiriamas sėkliniams medynams. Pusiasalyje esantys medynai priklauso Beržoro girininkijai. Pietinis ežero galas ssu Kreiviškių, Auksalės, Didžiosios bei Mažiosios salos pusiasaliais, Avino bei Ruibiškės ragais, Babrungo ištakomis įteisintas kaip Laumalenkos hidrografinis draustinis.
7. Auksalės pusiasalis – Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 43,6 ha.
Auksalės pusiasalį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km.atstumą. Hidrografinio paminklo teritorijoje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Pietinė Platelių ežero dalis su Kreiviškių, Auksalės pusiasaliais, Babrungo ištakomis paskelbti Laumalenkos hidrografiniu draustiniu.
8. Briedsalė – Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 6,1 ha.
Briedsalė yra didžiausia Platelių ežero sala. SSala gana lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri reti paukščiai: didieji dančiasnapiai, švygždos, žaliosios meletos, pelėdos. Šie paukščiai mėgsta ramybę, todėl netrikdykime jų.
9. Veršių sala – Plungės rajonas, Platelių ežeras; plotas 2,3 ha.
Veršių sala – trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišku. Mažąją pusę medyno sudaro eglės, kitą pusę &– ąžuolai bei kiti lapuočiai medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti tuščiaviduriai rūteniai, gyvena uoksiniai paukščiai.
10. Pilies sala – Plungės rajonas Platelių ežeras; plotas 5,5 ha.
Pilies sala – garsiausia Platelių ežero sala, antra pagal dydį iš septynių ežero salų. Lietuvos didikams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę. Saloje augantis miškas yra savaiminės kilmės. Iš medžių vyrauja apie 120 metų liepos, apie 160 metų ąžuolai. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti augalai, t. y. tuščiaviduriai rūteniai bei reti jonpaparčiai. Gyvena 36 rūšys paukščių, iš kurių įdomūs uoksiniai paukščiai: pelėdos, didieji dančiasnapiai, lipučiai, įvairios zylės.6.3. Hidrogeologiniai:
11. Plokščių šaltinis – ŽNP Plokštinės rezervatas; plotas 3,2 ha.
Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis – upeliukas labai įspūdingas. Jis teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūsta. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio ((6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei. Norint jį aplankyti reikalingas ŽNP direkcijos leidimas.
12. Pilelio šaltinis – Plungės rajonas, Žem. Kalvarijos seniūnija, Paplatelės k.; plotas 2,4 ha.
Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Šaltinis yra Platelių girininkijos Paplatelės miško 45, 46 kv. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišsenka per didžiausias sausras, neužšąla žiemą. Aplinkinių kaimų žmonės iš jo nuolat apsirūpina geriamu vandeniu. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų savybių, nes teka į rytus. Lietuvos geologijos tarnybos tyrimų duomenimis, vandens kokybė gera, vanduo gėlas.
6.4. Akmenys – gamtos paminklai
“Mokslas ir gyvenimas” gavo Vytauto Katino iš Vilniaus laišką, kuriame jis rašo, kad apie didžiausius Lietuvos riedulius Puntuką, Moką ir kitus daug buvo rašyta “Mokslo ir gyvenimo” žurnalo puslapiuose ir kitoje spaudoje. Apie juos žino plačioji Lietuvos visuomenė. Tačiau niekas nerašė ir turbūt nežino apie Utenos rajone Biliakiemio kaime buvusio ūkininko Alfonso Ramelio sodyboje esantį didžiulį bevardį akmenį. Jį galima pavadinti Biliakiemio Puntuku.
V.Katinas rašo, kad akmens forma netaisyklinga, panaši į namo dvišlaitį stogą. Akmens ilgis pagal įstrižainę – 6,4 m, plotis – 4,3 m, vvirš žemės iškilusi aukščiausia dalis yra 0,8 m. Nuožulnioji plokštuma susijungia su žemės paviršiumi. Jį buvo bandyta kastuvais atkasti, tačiau net 2 m gylyje akmens apačios nepavyko pasiekti. Kasantis gilyn pastebėta, kad akmuo į apačią vis platėja.
Melioruojant laukus akmenį buvo bandyta atkasti buldozeriais, tačiau ir tada akmens apačios nepavyko pasiekti. Akmuo guli netoli buvusios pelkės, giliai įsmigęs į žemę. Spėjama, kad jo aukštis gali būti didesnis nei Anykščių Puntuko. (Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7, aukštis – 5,7 m).
V.Katinas nori painformuoti plačiąją Lietuvos visuomenę apie šį akmenį, prilygstantį kitiems Lietuvos gamtos paminklams. Jis mano, kad akmenį galima būtų įtraukti į saugomų gamtos paminklų sąrašą. Taip jis išvengtų sunaikinimo ir išliktų ateinančioms kartoms.
Iš tikrųjų V.Katino minimas akmuo – vertas gamtosaugininkų dėmesio, ištyrinėjus jį reikia paskelbti saugomu gamtos paminklu.
Šiuo metu Lietuvoje geologiniais paminklais yra paskelbti 99 įvairios petrografinės sudėties akmenys, pleistocene ledynų atvilkti iš šiauriau Lietuvos esančių kraštų (Suomijos, Švedijos ir Baltijos jūros salų bei dugno vietų). Tai vadinamieji rieduliai. Daugiausia – pavieniai kristalinių uolienų luistai – granitai ir gneisai. Tačiau kai kur saugomi keli vienoje vietoje gulintys akmenys. Pavyzdžiui, Šilalės rajono Kvėdarnos apylinkės Kalnyčių kaime, Širvintų rajono Gelvonų apylinkės Dūdų kaime toje pačioje vietoje guli vienas viršum kito du
amfibolo ir biotito granitinio gneiso rieduliai. Apatinis didesnis (5,22×4,15×1 m), o viršutinis šiek tiek mažesnis (2,81×2,43×1,56 m). Šilalės rajono Pajūrio apylinkės Pailguočio kaime Ilgočio upelio dešiniajame krante ir vagoje guli du luistai perskilusio biotitinio ir plagioklazinio granitinio gneiso. Vienas didesnis (4,02×3,69×2,85 m), kitas mažesnis (2,95×2,02×4,27 m). Abu saugomi kaip vienas geologinis paminklas.
Didžiausių sau.gomų riedulių dešimtuką sudaro šie akmenys: 1) Barstyčių arba vadinamasis Puokės akmuo Skuodo rajone, 2) Puntukas prie Anykščių, 3) Kriaučiaus akmuo arba Valeikių akmuo Kelmės rajono Pakražantės apylinkėje, 44) Mokas Ukmergės rajono Šaltupės miške prie Sukinių kaimo (beje, mitologinis akmuo Mokas irgi ne vienišas. Jis stūkso su savo sūnumi Pašilio Moku), 5) Šilalės kūlys prie Mosėdžio, 6) Vištyčio akmuo netoli Vištyčio miestelio, 7) Daubos kūlys Naujosios Impilties kaime, Darbėnų apylinkėje, Kretingos rajone, 8) Vosgėlų akmuo Utenos rajono Leliūnų apylinkėje, 9) Didysis Dzūkijos akmuo Noškūnų miške prie Nemunaičio Alytaus rajone, 10) Velnio akmuo Švendubrėje prie Druskininkų. Visų jų ilgis – didesnis negu 6 m. Taigi Vytauto Katino aprašomas Biliakiemio aakmuo patektų į dabar saugomų riedulių – geologinių paminklų pirmąjį dešimtuką.
Savo dydžiu vis dėlto nepralenktas Puokės akmuo Barstyčių apylinkėje. Jo matmenys tokie: 13,35 m ilgio, 7,53 m pločio ir 3,6 m aukščio. Akmuo įdomus ne tik dydžiu, bet ir sudėtimi. JJį sudaro gyslinė mikroklininio granito atmaina – pegmatitas, suaugęs iš stambių mikroklino ir kvarco kristalų, tarp kurių pasitaiko žėručio ir kitų retesnių mineralų. Viename riedulio gale išlikusi gaubiančios uolienos – žėrutinio gneiso dalis. Tokių gneisų plyšyje Fenoskandijoje kristalizavosi nuo magmos židinio atitolusio vėlesnio lydalo masė prekambryje. Iš jos išaugo dideli uolienos kristalai.
Barstyčių milžinas (Puokės akmuo) nepastebėtas ilgus amžius gulėjo ledyninėse nuogulose kaip ir Biliakiemio akmuo. Vietos gyventojai savo sodybos sode pastebėjo iš žemės išlindusią akmens “nugarą”. Tik melioratoriams jį atkasus pasirodė, kad tai didžiausias ledynmečių laikų liudytojas Lietuvoje iš visų iki šiol surastų mūsų krašto žemės paviršiuje. Dabar saugojami daugiausia paviršiuje pastebėti akmenys. Tačiau niekas nežino, kiek tokių akmenų yra kvartero sistemos ledynmečių laikotarpio suklotų nuogulų sluoksniuose. Juos formavo ledyninės eegzaracijos (ardymo), transportavimo ir akumuliavimo (kaupimo) gamtiniai procesai geologinėje praeityje prieš 700 000-13 000 metų Lietuvoje.
Lietuvos ledyninės egzaracijos vidutinis dydis – apie 20 m, t.y. tiek pažemino pleistoceno ledynai prekvartero uolienų paviršių. Apie 70 proc. viso krašto ploto buvo padengta moreninėmis nuogulomis dar ankstyvajame pleistocene čia atslinkusių pirmųjų ledynų prieš 700 tūkst. metų. Taigi intensyvesnė egzaracija plotų, padengtų senesnėmis ledyninėmis nuogulomis, vyko tik pleistoceno pradžioje. Gerokai pažemintos buvo šiaurinės ir rytinės iškilusios Lietuvos dalys, ten ledyninis ardymas vyko per visą lledynmečių gadynę. Tai lėmė nevienodą kvartero ledyninių nuogulų storių pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje. Storiausia kvartero ledyninių nuogulų danga – pietinėje Lietuvoje. Didžiausi šių nuogulų storiai viršija 300 m. Maksimalūs ledyninių nuogulų storiai surandami marginalinėse (pakraštinėse) ir salų (tarpplaštakinėse) aukštumose – Baltijos ir Žemaičių aukštumose bei senuose palaidotuose slėniuose. Ploniausia kvartero ledyninių nuogulų danga Lietuvoje yra šiaurinėje dalyje, ten ji siekia 10-15 m.
Po Lietuvos kvartero nuogulomis esančio paviršiaus vidutinis aukštis – 10 m aukščiau jūros lygio, o dabartinis moreninis paviršius iškilęs beveik 100 m. Taigi visos pleistoceno dangos Lietuvoje vidutinis storis – 90 m. Ledyninių sąnašų tūris apytikriai sudaro 6 tūkst. (5883) kub. km.
Lietuvos Respublikos teritorija, būdama ledyninės morfostruktūros pakraštyje, turi daug storesnę pleistoceno nuogulų dangą nei šiauresnės sritys. Palygindami pastebėsime, kad tris kartus didesnio Rygos-Jelgavos sektoriaus, kuris apima dalį Latvijos, Estijos, Lietuvos ir Baltarusijos vakarinį pakraštį, kvartero nuogulų tūris tėra 1400+2100 kub. km, o viso Rusijos šiaurės vakarų regiono – 612 000 kub. km.
Egzaracijos (20 m) ir akumuliacijos (90 m) dydžiai rodo, kad beveik 2/3 pleistoceno ledyninių nuogulų – ne vietinės kilmės, t.y. jos atneštos iš įšiauresnių sričių. Ledynai egzaravo n.e mažesnį kaip 300 km paviršiaus ruožą, kad suklotų savo pakraščio zonoje minėtą morenos kiekį. Mūsų Lietuvoje morena daugiau “latviška”, “estiška” iir “fenoskandiška” negu “lietuviška”. Skandinaviškos kilmės kristalinių uolienų joje yra apie 30-25 proc. Kita dalis – iš nuosėdinių uolienų, ledynų pagriebtų iš Pabaltijo ir Baltijos jūros dugno ir salų sluoksnių. Vertinant dabartinį kvartero dangos tūrį, reikia atsižvelgti ir į nuoplovą vėlyvajame ledynmetyje ir poledynmetyje. Poledynmetyje vyko paviršiaus denudacija. Medžiaga buvo sunešama į pažemėjimus ir Kuršių marias bei Baltiją.
Iš toli ledyno atnešta skandinaviška medžiaga Lietuvoje yra eratinė (egzotiška), skandinaviškos kilmės, o pakeliui – Estijoje ir Latvijoje užgriebta – tranzitinė ir Lietuvoje nuardyta – vietinė, lokalinė.
Eratinė medžiaga sudaryta iš tolimos kilmės senų kristalinių prekambro amžiaus uolienų, o tranzitinė ir vietinė – iš paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus karbonatinių, molio, smėlio ir rečiau kitų (mergelių, kreidos, fosforitų, titnago aleuritų, gintaro ir pan.) uolienų.
Kristalinių tolimos kilmės uolienų luistai sunkiausiai pasidavė ledyniniam apdorojimui ir sutrupinimui. Jų rieduliai, įspūdingiausi savo dydžiu, išliko net toliausiai ledynų pernešti.
Pakeliui Pabaltijyje ir Lietuvoje išjudintos nuosėdinės kilmės uolienos sutrupėjo greičiau. Jos sudaro ledyninių sąnašų smulkesnes dalis. Tačiau ledyno išjudinti nuosėdinių uolienų sluoksniai kvartero nuogulų storymėje kartais sudaro gigantiškus luistus, kuriuos ir specialistams sunku atskirti, ar jie slūgso savo pirminėje vietoje. Tokių kreidos sistemos uolienų luistų atodangų surandama Merkio, Nemuno ir kitų upių atodangose. Juos irgi vertėtų paskelbti saugomais geologijos paminklais kartu su eeratiniais rieduliais, atkasamais ledyninėse nuogulose.
Barstyčių akmens ir V.Katino aprašytas palaidoto riedulio atvejis – ne vienintelis.
1979 m. vasarą Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje ledyninėse nuogulose slūgsojusį didžiulį riedulį aptiko dr. Bronius Karmaza, kuris ten darė areogeologinę nuotrauką. Akmuo gulėjo giliai žemėje. Jis – Pasvalio rajono Kriklinių apylinkėje, Banionių kaime, netoli Svalios ištakų. Prieš keliolika metų (1977 m.) jį bandė iškelti iš dirbamų laukų Panevėžio melioracijos statybos montavimo valdybos melioratoriai. Akmens ilgis siekia 6,5-7 m, plotis – 5,5-6 m, jis aukštesnis negu 3 m. Tikslus aukštis nenustatytas, nes akmuo ne visas atkastas. Slūgso duobėje, kurioje susirenka vanduo, iki pusės apsemiantis šį akmenį. Aplink akmenį driekiasi nenuotakios priesmėlingos lygumos vietovaizdis. Tai Mūšos-Nemunėlio moreninė lyguma.
Tokių ir panašių akmenų, rašo “Mokslo ir gyvenimo” žurnalo skaitytojas V.Katinas, palaidotų kvartero ledyninių nuogulų sluoksniuose, labai daug. Ilgus amžius Lietuvos paviršiuje, ten, kur jis sudarytas ledyninių sąnašų, taip pat buvo begalė akmenų. Pamažu juos išrinko iš laukų ir sunaudojo statyboms kaip puikiausią medžiagą, kurią dabar tenka atsivežti iš kitur.
Iškilus pavojui galutinai sunaikinti šiuos geologinės praeities vienišuoklius, buvo imtasi priemonių juos išsaugoti. Jie paskelbti saugomais geologiniais paminklais. Ateityje, be abejonės, šių paminklų sąrašą papildys atkasti nauji milžiniški akmenys. Todėl operatyvi informacija apie naujus radinius gamtosaugininkams labai reikalinga.
Šiems radiniams, kaip ir
jų paviršiuje gulėjusiems “broliams”, išlieka grėsmė būti sunaikintiems.
Saugomi rieduliai – ne tik geologiniai paminklai. 28 rieduliai yra drauge ir archeologijos paminklai. Vienas jų – Adomo Mickevičiaus akmuo Girstupio slėnyje Kaune – literatūros ir istorijos paminklas, o Puntukas su skulptoriaus B.Pundziaus iškaltais S.Dariaus ir S.Girėno bareljefais ir testamento ištrauka – dailės paminklas. Akmenys saugo mūsų etninės kultūros palikimą ir padeda suvokti gamtos procesus. ¬¬¬¬
7. SAUGOMOS TERITORIJOS IR REKREACIJA
Dabartinė būklė:
Lietuvoje saugomos teritorijos .užima 728042 ha arba 11 % šalies ploto. SSaugomų teritorijų sistemą sudaro: rezervatai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai. Statybų invazija dėl žemės privatizavimo, teritorinio planavimo dokumentų trūkumas, miško naudojimas sudaro realią grėsmę daugumos saugomų teritorijų vertybėms, nes skatina natūralaus kraštovaizdžio degradaciją. Bendrą aplinkos būklę Lietuvos saugomose teritorijose galima vertinti patenkinamai. Rekreacijai naudojamos teritorijos sudaro apie trečdalį Lietuvos teritorijos. Labiausiai poilsiautojų mėgstamas ir lankomas pajūris, rytų Lietuvos ežerynai bei didžiųjų miestų priemiestinės zonos. Nors Lietuvos pajūris sudaro 0,8 % rekreacinių teritorijų ir yra labiausiai lankomas (15 %% viso lankomumo), todėl ardomos apsaugos kopos, teršiama aplinka, nyksta reti augalai. Miškingose ir ežeringose rekreacinėse teritorijose didžiausią žalą daro paežerių urbanizavimas.
Karšto apsaugos sistema laikosi saugomų teritorijų priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir Aplinkos ministerijai padeda:
a. vengti saugomų teritorijų kraštovaizdžio degradacijos; <
b. stabdyti rekreacinės aplinkos nykimą.
8. SAUGOMU TERITORIJŲ APSAUGA
Saugomos teritorijos užima 125,8 tūkst. ha arba 10,2% regiono teritorijos. Šie skaičiai nuo praėjusių metų nepakito. Be valstybės saugomų teritorijų, turinčių administracijas ir atsiskaitančių Saugomų teritorijų tarnybai prie LR Aplinkos ministerijos, mūsų departamento kontroliuojamoje teritorijoje dar yra 48 valstybiniai draustiniai, kurie atskaitiniais metais visi patikrinti bent po vieną kartą 2000-05-03 LR
Aplinkos ministro įsakymu Nr.195 nustatyta tvarka. Žymesnių būklės pasikeitimų nenustatyta.
Valstybės saugomi kraštovaizdžio objektai ataskaitinių metų pabaigoje pavadinti Valstybės saugomais gamtos paveldo objektais. Jų skaičius regione padidėjo, nes į sąrašą įtraukti dar 4; dabar viso – 77.
Regione išaiškinti 9 kraštovaizdžio pažeidimai Plungės, Telšių ir Mažeikių r. saugomose teritorijose. 12 pažeidimų išaiškinta Akmenės r.
9. IŠVADOS, PRIEMONĖS IR PASIŪLIMAI
Agentūros, kurių teritorijoje aatliktų patikrinimų metu išaiškinti reikšmingesni aplinkosauginiai pažeidimai, valstybinių draustinių tikrinimo metu jų būklė vertinta, kaip “patenkinama“, privalės šiuos objektus kontroliuoti papildomai. Siekiama glaudžiau bendradarbiauti su valstybinių parkų atstovais, kartu kontroliuoti valstybinius draustinius, organizuoti bendrus pasitarimus probleminiams klausimams spręsti. Valstybės saugomose teritorijose reikia atlikti tyrimus, pastatyti informacinius ženklus.
Nors saugomų teritorijų tinklo kiekybinis formavimasis iš esmės lyg ir baigtas, pasiektas pasauliniu mastu rekomenduojamas vidurkis. tačiau iki galutinės šio proceso pabaigos dar trūksta kelių žingsnių. Neabejotinai dar teks steigti ir naujų draustinių, pirmiausia bbuvusiu sovietinių karinių poligonų vietose, ir net gi regioninių parkų. Taigi darbo saugumu teritorijų srityje tiek moksliniu tiriamuoju, tiek projektinių teisinių, tiek praktiniu realizavimo aspektais tikrai netruks dar daugeliui metų.
10. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
„Lietuvos aplinkosaugos raida“ sudarė K.Jankevičius ir J.Stasinas Vilnius 2000
Prof. habil. dr. ALGIRDAS GAIGALAS straipsnis iš interneto.
