šiluminė aplinka
Darbo aplinka
Tarp žmogaus darbą lemiančių veiksnių svarbią vietą užima gamybos aplinka. Tai gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, pedagoginių, psichologinių, kultūrinių ir kt. sąlygų visuma. Palanki darbo aplinka sąlygoja optimalų žmogaus funkcionavimą, gerą darbingumą, minimalius nuovargį bei monotoniją, kokybinius darbo rezultatus, pasitenkinimą darbu ir santykiais jame.
Prie kenksmingų veiksnių, veikiančių žmogų darbo vietoje , priskiriama:
1.triukšmas;
2.ultragarsas;
3.virpesiai;
4.elektromagnetiniai laukai;
5.jonizuojantis spinduliavimas;
6.blogas apšvietimas;
7.oro užterštumas;
8.kenksmingos ir nuodingos medžiagos;
9.netinkamos meteorologinės sąlygos;
10.infekcijos ir toksinai.
Blogai organizuotoje darbo vietoje ::
1.žmogus greičiau pavargsta, todėl ne taip našiai bei saugiai dirba,
2.ilgai dirbant žmogaus sveikata gali pablogėti,
3.gali atsirasti kai kurių patologinių organizmo pakitimų.
Kalbant tiek apie fizinį, tiek apie protinį darbą, dažnai yra naudojamos dvi sąvokos:nuovargis ir pervargimas.
Nuovargis – tai organizmo būsena, kuomet pasireiškia darbingumo sumažėjimas. Nuovargį sukelia netinkamos darbo sąlygos, sunkus darbas, netinkama mikroklimatinė aplinka, poilsio trūkumas, per didelis informacijos kiekis, vienatvė ir t.t. Dėl nuovargio sumažėja darbingumas, jaučiamas bendras silpnumas, sutrinka judesių koordinacija, atbunka dėmesys, ssumažėja raumenų jėga ir ištvermė, sutrinka nervų, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla. Nuovargį dėl ilgalaikės priverstincs kūno padėties patiria dauguma šiuolaikinių biurų darbuotojų, inžinierių konstruktorių, programuotojų ir t.t. Tinkamai pailsėjus ir gerai išsimiegojus, nuovargis dingsta.
Pervargimas yra nuolatinio nuovargio ssukeltas padarinys, kuris gali sukelti sveikatos sutrikimus, ligas bei būti avarijų ar traumų priežastimi. Pervargįmas pasireiškia pakitusia kraujo sudėtimi, deguonies suvartojimu, raumenų bei smegenų aktyvumu, kūno temperatūra, dėmesio stoka, klaidų skaičiumi, sumažėjusiu organizmo atsparumu žalingiems veiksniams. Siuo atveju jau reikia visiškai keisti darbo ir poilsio režimą, darbo ir buities aplinką, ilgesrų laiką aktyviai pailsėti. Tačiau nuovargio ir pervargimo poveikis bei jų padariniai priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus individualių savybių.
Atliekant paprastus, vienodus, daug kartų pasikartojančius veiksmus, t.y. dirbant monotoniską darbų, o taip pat nuolatos būnant priverstinėje kūno padėtyje, gali atsirasti rankų, riešo, kaklo, pečių, kojų raumenų, sausgyslių ar nervų pažeidimų. Kompiuterių naudojimas darbo procese, sukelia daug tokio tipo susirgimų. Dėl to dirbantysis gali netekti darbo, padidėja gydymo išlaidos bei firmos nnuostoliai, o keičiant darbo vietą, atsiranda ir moralinė žala dirbančiajam ir visam kolektyvui.
Dirbant racionaliai organizuotoje darbo vietoje :
1.darbo laikas ir darbuotojo jėgos naudojamos ekonomiškai,
2.dirbama be nereikalingų judesių, nepatogių, pozų.
3.galima dirbti gerai, saugiai irpasiekti maksimalų darbo našumą.
Darbo sąlygos gali būti vertinamos keliais aspektais:
1.sanitariniu-higieniniu (gamybinių patalpų temperatūra, oro drėgnumas, triukšmas, vibracija, vėdinimas, apšvietimas ir t.t.);
2.psichologiniu (darbuotojo psichinė įtampa, darbo sudėtingumas, ritmas, tempas, monotoniškumas, darbo ir poilsio režimas);
3.psichologiniu-socialiniu (darbo kolektyvo psichologinis mikroklimatas);
4.darbo priemonių ergonomiškumo (ar ttechnologiniai, transporto įrengimai, darbo įrankiai valdymo priemonės atitinka žmogaus fizines ir psichikos galimybes);
5.estetiniu (patalpų interjeras, drabužiai).
Nepalankios darbo sąlygos gali sukelti profesines ligas:
1.dėl cheminių medžiagų (įvairūs toksinį, dirginantį, kancerogeninį ar mutageninių poveikį turintys garai, aerozoliai ar dujos);
2.dėl dulkių;
3.dėl fizinių veiksnių (vibracijos, triukšmo, jonizuojančiojo, ultravioletinio, infraraudonojo bei lazerinio spinduliavimo);
4.dėl biologinių veiksnių (infekcinių bei parazitinių ligų).
Darbo aplinka klasifikuojama taip:
1.optimali darbo aplinka – darbo aplinka, kurioje nėra kenksmingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų savijautą, darbingumą, sveikatą;
2.normali darbo aplinka – kai darbo aplinkoje esantys kenksmingi veiksniai arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydžiai neviršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytųleistinų ribinių dydžių;
3.kenksminga darbo aplinka – kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydžiai darbo dienos metu atskirais laiko tarpais viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribiniusdydžius. Dirbant tokioje darbo aplinkoje, privalo būti sudaromos sąlygos darbuotojų sveikatai išsaugoti;
4.labai kenksminga darbo aplinka – kai darbo aplinkos vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių arba veiksnių, turinčių panašų poveikį, suminiai dydžiai darbo dienos metu nuolat viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribiniusdydžius. Tokioje darbo aplinkoje gali būti dirbama tik išimtiniais atvejais ir privalo būti sudaromos ssąlygos darbuotojų sveikatai išsaugoti;
5.pavojinga darbo aplinka – darbo aplinka, kuri gali susidaryti dėl darbo metu į darbo aplinką išsiskiriančių ypač pavojingų cheminiųmedžiagų ar jų preparatų aerozolių ar dulkių, taip pat naudojant pavojingas sprogias medžiagas.
Darbo aplinkos veiksnių leistinus ribinius dydžius nustato darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.
Šiluminė aplinka
Šilumine aplinka darbo patalpoje vadinamos darbo aplinkos meteorologinės sąlygos, kurias apsprendžia oro temperatūros, drėgnumo ir oro judėjimo greičio parametrų deriniai ir technologinės įrangos, atitvarų paviršių šiluminis spinduliavimas.
Pakankama šilumine aplinka vadinami šiluminės aplinkos parametrų deriniai, kurie ilgai ir sistemingai veikdami žmogų, gali sukelti savaime praeinančius nemalonius šilumos pojūčius, kai žmogaus kūno šilumą reguliuojančių sistemų įtampa neviršija fiziologinio prisitaikymo galimybių. Ši šiluminė aplinka nesukelia sveikatos pakenkimų ar sutrikimų.
Šiluminio komforto aplinka (šiluminis komfortas) vadinami šiluminės aplinkos parametrų deriniai, kurie, ilgai ir sistemingai veikdami žmogų, užtikrina pasitenkinimo šilumine aplinka pojūtį, nesukeldami žmogaus kūno šilumą reguliuojančių sistemų įtampos.
Darbo zona patalpoje vadinama erdvė, apribota darbo patalpų, atitvarų, turinti 2m aukštį virš grindų arba aikštelės, kuriose įrengtos nuolatinės ar nenuolatinės darbo vietos.
Žmogaus kūno termoreguliacijos pagrindai
Žmogaus kūno termoreguliacija vadiname organizmo savybę palaikyti pastovią kūno temperatūrą, kintant šiluminės aplinkos parametrams. Tai sudėtingas žmogaus organizmo fiziologinis procesas, kurio metu siekiama palaikyti šilumos balansą organizme, tt.y.,
Qatid = Qgam , (1.1)
čia Qatid – organizmo atiduodamos šilumos kiekis; Qgam – organizme gaminamos šilumos kiekis.
Šiluminį balansą užtikrina šilumos mainai tarp žmogaus kūno ir aplinkos. Šiluma tarp žmogaus kūno ir jį supančios aplinkos (S Q ) gali būti perduodama laidumo (Ql ), konvekcijos ( Qk ), spinduliavimo ( Qsp ) ir išgarinimo (Qišg ) būdais (1.2).
S Q = ± Ql ± Qk ± Qsp + Qišg (1.2)
Šilumos laidumas ( Ql ) – tai šilumos perdavimas iš aukštesnę temperatūrą turinčio kūno į žemesnės temperatūros kūną, kai šie kūnai tiesiogiai liečiasi.
Konvekcijos būdu šilumą ( Qk ) perneša judanti terpė – skystis arba dujos. Konvekcija yra kompleksinis šilumos mainų būdas – prie odos esantis nejudantis oro sluoksnis (4 – 8mm) įšyla dėl šilumos laidumo, o tolimesni oro sluoksniai įšyla, vykstant savaiminei konvekcijai arba dėl oro srautų judėjimo (priverstinė konvekcija). Kai supančios aplinkos temperatūra yra žemesnė negu žmogaus, tada nedidelis konvekcinės šilumos kiekis (~2%) atiduodamas aplinkai su iškvepiamu oru.
Spinduliavimo būdu šilumą ( Qsp ) perneša elektromagnetinės bangos. Šiluminį pojūtį sukelia 1.6×10-6 – 1×10-4m ilgio infraraudonojo spinduliavimo bangos. Bangų ilgis apsprendžia fiziologinį spinduliavimo poveikį žmogaus organizmui – ilgesnes bangas sugeria viršutinis odos sluoksnis, o trumposios bangos
įsiskverbia į audinius keletą centimetrų gilyn. Dėl to pakyla atskirų vidaus organų temperatūra, suaktyvėja medžiagų apykaita. Esant didesniam šiluminio spinduliavimo intensyvumui, atsiranda deginimo, skausmo pojūtis.
Šilumos atidavimas išgarinimu ( Qišg ) vyksta dėl vandens difuzijos – išgarinant 1g vandens iš organizmo, sunaudojama apie 2.5kJ šilumos. Šiuo būdu šiluma atiduodama dažniausiai tada, kai aplinkos temperatūra viršija kūno temperatūrą ir kūnas negali atiduoti šilumos konvekcija ir spinduliavimu. Esant aukštai temperatūrai ir dirbant fizinį darbą, vyksta aktyvus prakaito išsiskyrimas (žmogaus organizmas per darbo ppamainą gali prarasti 10 – 12 litrų skysčių). Šiuo atveju drėgmės sluoksnis, esantis ant odos, sulėtina perteklinės šilumos atidavimą, ir dėl to organizmas perkaista.
Šiluminės aplinkos poveikis žmogaus organizmui
Norminius dokumentus neatitinkantys šiluminės aplinkos veiksnių dydžiai gali sukelti žmogaus organizme įvairius fiziologinius pakitimus.
Karščio poveikis atliekamam darbui priklauso nuo darbo sąlygų, motyvacijos, aklimatizacijos, užduoties prigimties ir kt. Atliekant fizinį darbą, šilumos poveikis dažniausiai pasireiškia raumenims reikalingo deguonies trūkumu. Esant aukštai aplinkos temperatūrai, greičiau nuvargstama, mažėja produktyvumas. Dirbant lengvą protinį-mechaninį ddarbą (užduotys, kai reikia reaguoti į vaizdinius ir girdimuosius signalus, spręsti aritmetines problemas, koduoti, įsiminti (kai veikia trumpalaikė atmintis)), šiluminės aplinkos poveikis yra nežymus. Dirbant sudėtingą protinį-mechaninį darbą, jo kokybė ima prastėti esant >25aC temperatūrai, o pasiekus 30-33°C, kokybė beveik nnekinta. Be to, didesnės įtakos nedaro ir poveikio trukmė.
1.Skersvėjai daugelyje vėdinamų ar turinčių oro kondicionavimo įrangą patalpų paprastai sukelia daug rimtų problemų. Žmonės jautriausi oro judėjimui galvos srityje (galva, kaklas, pečiai). Ilgaplaukiai ar žmonės vidutinio ilgumo plaukais yra jautresni tokiems skersvėjams.
2.Žemas drėgnumas dažniausiai būna vasarą lauke ir oro kondicionavimo įranga turinčiose patalpose. Panašios sausos aplinkos sąlygos gali susidaryti ir žiemą šildomose patalpose. Dėl per mažo oro drėgnumo gali džiūti nosies gleivinė, gerklė, supleišėti oda ir lūpos, pradėti dirginti akis. Be to, esant mažam oro drėgnumui, žmogus yra jautresnis kvapams.
Perkaitimas (hipertermija) – tai per didelis šilumos susikaupimas organizme, kurio pagrindinis požymis – kūno temperatūros pakilimas iki 380C ir daugiau. Šis nukrypimas sukelia gausų prakaitavimą, galvos skausmą, pykinimą, silpnumą, sspalvų painiojimą. Padažnėja kvėpavimas, pulsas, arterinis kraujospūdis, pasikeičia kraujo sudėtis.
Kai kūno temperatūra pakyla iki 400C ir daugiau, hipertermija kartais tampa šiluminiu smūgiu – pastebimas veido blyškumas, pulsas padažnėja ir susilpnėja, sumažėja arterinis spaudimas, netenkama sąmonės. Kvėpavimas tampa negilus, dažnas (50 – 60 kartų / min), kartais atsiranda traukuliai. Pirmoji pagalba šiluminio smūgio atveju – atvėsinti organizmą (šaltas dušas, vonia), grynas oras, ramybė.
Drebulio liga yra vandens–druskų balanso sutrikimo pasekmė. Ją sukelia pernelyg aukšta aplinkos temperatūra. Pagrindinis simptomas – smarkus ddrebulys, ypač kūno galūnių. Be to, sutirštėja kraujas (padidėja hemoglobino, eritrocitų, plazmos baltymų kiekis), ženkliai sumažėja chloridų. Pirmoji pagalba – natrio chlorido tirpalo injekcijos (geriausiai su gliukoze), duoti gerti skysčių.
Ilgalaikis šiluminis poveikis gali tapti profesinės kataraktos priežastimi. Be to, trumpųjų infraraudonųjų bangų spinduliavimas giliai įsiskverbia į akies obuolį ir dėl to padidėja akies kraujagyslių pažeidžiamumas.
Širdies-kraujagyslių sistema yra labai jautri aukštai temperatūrai – sutrikus organizmo vandens apykaitai, pasikeičia kraujo sudėtis. Padažnėja pulsas, ypač dirbant vidutinio sunkumo ir sunkius darbus, išsiplėtus kraujagyslėms sumažėja arterinis kraujo spaudimas.
Darbas aukštoje temperatūroje turi įtakos ir kitų organų ir sistemų funkcionavimui. Neigiama įtaka centrinei nervų sistemai pasireiškia dėmesio susilpnėjimu, reakcijos sulėtėjimu, judesių koordinacijos pablogėjimu, o tai gali sumažinti darbingumą ir padidinti nelaimingų atsitikimų skaičių.
Peršalimas. Kai aplinkos temperatūra yra žemesnė už normatyvinę, organizmas gali atšalti arba peršalti. Žemų temperatūrų poveikis padidėja, kai aplinkoje yra didelis drėgnis ir oro cirkuliacijos greitis.
Organizmo būklei turi įtakos apranga, darbo sunkumas, kurie įtakoja šiluminį balansą tarp žmogaus ir aplinkos. Organizme gali vykti šie pakitimai:
1.kraujotakos sutrikimai dėl kraujagyslių sienelių susitraukimo;
2.skausmas įvairiose kūno vietose;
3.kvėpavimo takų ligos – angina, plaučių uždegimas, bronchitas;
4.imuninės sistemos sutrikimas.
Netinkama šiluminė aplinka gali sąlygoti ir kitus susirgimus:
1.išbėrimai (užsikišus prakaito liaukų kanalams, išsivysto uuždegimas ir iškyla maži, panašūs į pūsles spuogai);
2.spazmai (dirbant sunkų fizinį darbą ir gausiai prakaituojant, netenkama daug druskų todėl atsiranda skausmingi raumenų, ypatingai rankų, kojų, pilvo, spazmai);
3.išsekimas (organizmo išsekimas dėl karščio pasireiškia raumenų silpnumu, šleikštuliu, vėmimu, svaigimu bei sąmonės netekimu; dažniausiai tai įvyksta dėl dehidratacijos, neaklimatizavusis ir esant prastam fiziniam pasiruošimui);
Žmogaus atsparumas šiluminiam poveikis priklauso nuo įvairių veiksnių:
1.Fizinio tinkamumo . Kuo fiziškai tinkamesnis žmogus, tuo jis pakantesnis darbo aplinkai. Jo širdies ritmas atliekant darbą padidėja mažiau ir organizmas gamina mažiau šilu nei netinkamo žmogaus.
2.Amžiaus . Senstant sulėtėja prakaito liaukų reakcija į šilumos poveikį bei sumažėja vandens organizme, todėl sumažėja ir termoreguliacinės sistemos efektyvumas.
3.Lyties . Moterys yra jautresnės šilumos poveikiui. Jų širdies ritmas padažnėja greičiau, lėčiau suprakaituoja, aukštesnė odos temperatūra, o esant drėgnai, karštai aplinkai didesnė ir organizmo vidaus temperatūra. Jos sunkiau aklimatizuojasi ir yra jautresnės dehidratacijos procesui.
4.Nutukimo . Nutukę žmonės sunkiau pakelia karštas aplinkos sąlygas. Papildomas svoris padidina fizinį krūvį. Be to, riebalai sudaro izoliacinį sluoksnį tarp odos ir kitų audimų, taip trukdydami išsisklaidyti šilumai.
5.Alkoholio . Alkoholio naudojimas ekstremaliomis šiluminėmis sąlygomis dažniausiai sukelia šilumos smūgį. Jis trikdo centrinės ir periferinės nervų sistemos veiklą bei hidratacijos procesą.
Žmonės palaipsniui gali priprasti ( aklimatizuotis )) prie išskirtinių darbo sąlygų. Aklimatizacijos metu kinta organizmo fiziologinė reakcija i šilumos poveikį, t.y. susilpnėja širdies ritmas, padidėja prakaitavimas, sumažėja odos ir organizmo vidaus temperatūra. Paprastai dauguma šių pokyčių įvyksta per 4-7 dienas, o pilnai aklimatizuojamasi per 12 -14 dienų. Po kelių dienų pertraukos, siūloma vėl palaipsniui priprasti prie darbo sąlygų.
Šaltis ir jo poveikis
Organizmas į šaltį reaguoja dvejopai: susitraukiant paviršinėms kraujagyslėms ir pradedant drebėti, taip stengiantis sumažinti šilumos nuostolius į aplinką ir palaikyti pastovią organizmo vidaus temperatūrą.
Visų pirma kūnui „ginantis“ nuo šalčio, susitraukia kraujagyslės, esančios odoje ir galūnėse. Kraujotaka šiose dalyse gali faktiškai nutrūkti. Taip šiltas kraujas neatiduoda šilumos atvėsusiai odai, o be to, beveik šešis kartus padidėja odos izoliacinės savybės. Tačiau rankų ir kojų pirštų temperatūra gali greit pasiekti aplinkos temperatūrą, sukeliant vietinius nušalimus. Susitraukus paviršinėms kraujagyslėms, daugiau kraujo tenka vidaus organams, o tai suintensyvina jų veiklą (pvz., suintensyvėjus inkstų veiklai, išsiskiria daugiau šlapimo).
Jeigu organizmas nepajėgia išlaikyti pastovios temperatūros net ir susitraukus kraujagyslėms, tuomet ima kresti drebulys. Nevalingai susitraukinėjant raumenims, suaktyvinama medžiagų apykaita ir padidėja šilumos gamyba, kuri gali net 2-4 kartus viršyti šilumos kiekį išsiskiriantį šiluminės pusiausvyros būsenoje. Taip galima kompensuoti šilumos nuostolius į aplinką, tačiau drebulys niekuomet nesušildys.
Dažniausiai žmonės nukenčia dėl
nušalimų – organizmo audinių sužalojimo dėl šalčio Dažnai ir nedaug nušąlant atsiranda nuožvarbos – šalčio sukeltas lėtinis odos uždegimas Pažeidžiama nuogų ar menkai pridengtų kūno dalių (rankų, blauzdų, kelių, nosies, ausies) oda. Nužvarbusi oda pabrinksta, niežti, atsiranda melsvai raudonų dėmių, o kartais net pūslių ir opų. Stipresnių nušalimų atvejais, dažniausiai nušąla kojos ar rankos. Gerokai greičiau nušąla žmonės sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis, nukraujavę po traumos, ilgai badavę. Dėl šaldo atsiranda periferinių kraujagyslių spazmų. Jei šaltis veikia ilgiau, sulėtėja kraujotaka, ppakinta kraujagyslių sieneles, būna trombozė. Sutrinka audinių mityba, jie apmiršta ir žūva. Kai nušalimas yra pirmojo laipsnio, oda parausta, paskui pabąla ir tampa nejautri. Nušalusiai vietai atšilus, oda pamėlsta, patinsta, ją skauda, niežti. Nušalusi vieta lieka jautri šalčiui. Dėl antrojo laipsnio nušalimo oda smarkiai pabąla ir patinsta. Netrukus ar po kelių dienų iškyla pūsles. Po trečio laipsnio nušalimo iškyla kraujingos pūslės, žūva visi odos sluoksniai, atsiveria žaizdos. Kai nušalimas ketvirtojo laipsnio, žūva visi minkštieji audiniai, kartais ir kaulai. Prasideda gangrena. IIlgai šalčio veikiamas organizmas sušąla. Pirmieji sušalimo požymiai yra drebulys, vangumas silpnumas, haliucinacijos. Jie atsiranda kūno temperatūrai nukritus žemiau 35°C. Vėliai netenkama sąmonės, kvėpavimas suretėja ir tampa paviršinis, nereaguojama į jokius dirgiklius, silpsta širdies veikla, mažėja kūno temperatūra. Mirštama nuo ssmegenų anemijos, kai kūno temperatūra sumažėja maždaug iki 19°C.
Organizmas prie šaltos aplinkos prisitaiko sunkiai ir todėl kur kas svarbesnis yra praktinis patyrimas bei fizinis tinkamumas.
Šalčio poveikis atliekamiems veiksmams nėra nuodugniai ištirtas ir, bet kokiu atveju, yra gana sudėtingas, kadangi priklauso nuo daugelio veiksnių: užduoties tipo, oro temperatūros drėgmės, cirkuliacijos, poveikio trukmės, poveikio atskiroms kūno dalims ir visam kūnui prisitaikymo, individualių žmogaus savybių ir t.t.
Šalta aplinka neigiamai veikia fizinę veiklą, kadangi, krentant kūno ir/arba raumenų temperatūrai, sumažėja raumenų jėga ir ištvermė. Dėl sumažėjusios temperatūros, sulėtėja medžiagų apykaita raumenyse ir judesius koordinuojančių nervų veikla, sulėtėja judesiai ir krinta darbo našumas.
Dėl šalčio suprastėja ar visai išnykta lytėjimo pojūtis, kuris susijęs su pirštų odos temperatūra. Sumažėjęs jautrumas trukdo manipuliuoti smulkiais ddaiktais, todėl šaltoje aplinkoje paprastai labai sunku atlikti tokius kaip remonto ar surinkimo darbus. Todėl tokiais atvejais būtų labai gerai apmokyti žmones dirbti tokioje aplinkoje, tobulinti jų įgūdžius.
Šiluminės aplinkos parametrų normavimas
Šiluminės aplinkos parametrus reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN69-1997 [1]. Ši higienos norma nustato šiluminio komforto ir pakankamos šiluminės aplinkos parametrus ir jų reikšmes bei matavimo reikalavimus darbo patalpose. Šiluminio komforto aplinkos parametrai nustatomi visai darbo zonai.
Pakankamos šiluminės aplinkos sąlygos sukuriamos tais atvejais, kai dėl technologinio proceso reikalavimų, techninių iir ekonominių priežasčių nėra galimybės užtikrinti šiluminio komforto sąlygas. Pakankamos šiluminės aplinkos parametrai nustatomi atskirai darbo zonos nuolatinėms ir nenuolatinėms darbo vietoms.
Šiluminės aplinkos norminiai dydžiai apibrėžiami atsižvelgiant į du pagrindinius veiksnius:
1.metų laikotarpį;
2.darbo sunkumo kategoriją.
Skiriami du metų laikotarpiai – šaltasis ir šiltasis.
Šaltasis metų laikotarpis – tai laikotarpis, kai vidutinė trijų parų iš eilės lauko temperatūra yra +100C ir žemesnė.
Jeigu ši temperatūra yra aukštesnė negu +100C, tada metų laikotarpis yra šiltasis.
Darbo sunkumo kategorija nustatoma pagal bendras organizmo energijos sąnaudas tam darbui atlikti . Skiriamos trys darbų sunkumo kategorijos: lengvas (Ia, Ib), vidutinio sunkumo (IIa, IIb), ir sunkus fizinis darbas (III).
Lengvas fizinis darbas (I kategorija):
Ia kategorija – tai toks darbas, kurį dirbant, žmogaus energijos sąnaudos sudaro iki 500kJ/h (nereikalauja fizinės įtampos sėdint);
Ib kategorija – tai toks darbas, kurį dirbant, žmogaus energijos sąnaudos sudaro nuo 500kJ/h iki 630kJ/h (reikalauja nedidelės fizinės įtampos sėdint, stovint ar vaikštant).
Vidutinio sunkumo darbas (II kategorija):
IIa kategorija – tai toks darbas, kurį dirbant, žmogaus energijos sąnaudos sudaro nuo 630kJ/h iki 840kJ/h (reikalauja tam tikros fizinės įtampos sėdint, stovint ar vaikštant, perkeliant krovinį iki 1kg masės);
IIb kategorija – tai toks darbas, kurį dirbant, žmogaus eenergijos sąnaudos sudaro nuo 840kJ/h iki 1040kJ/h (reikalauja vidutinės fizinės įtampos stovint ar vaikštant, pernešant krovinį iki 10kg masės).
Sunkus fizinis darbas (III kategorija) – tai darbas, kurį dirbant, žmogaus energijos sąnaudos sudaro virš 1040kJ/h (reikalauja didelės nuolatinės fizinės įtampos vaikštant, perkeliant ir pernešant krovinį virš 10kg masės).
Šiluminę aplinką apibūdina:
1.oro temperatūra t , 0C;
2.oro drėgnumas , %;
3.oro judėjimo greitis v , m/s;
4.šiluminio spinduliavimo intensyvumas E , W/m2.
Oro temperatūra patalpose matuojama gyvsidabriniais, skystiniais, elektriniais termometrais. Temperatūros dinamika paros metu registruojama termografais.
Oro drėgnis nustatomas įvairiais principais veikiančiais psichrometrais:
1.Aspiraciniai psichrometrai susideda iš dviejų vienodų termometrų – sausojo ir drėkinamo. Drėkinamo termometro rezervuaras apvyniotas higroskopiniu audiniu, kuris yra drėkinamas. Garuojant vandeniui šis termometras rodo žemesnę temperatūrą negu sausasis. Pagal temperatūrų skirtumą ir specialias lenteles ar grafikus nustatomas santykinis oro drėgnis. Aspiracinio psichrometro viršutinėje korpuso dalyje įtaisytas ventiliatorius , kuris pastoviu (4m/s) greičiu traukia tiriamą orą metaliniais vamzdeliais, kuriais apgaubti termometrai. Šis psichrometras yra tikslesnis už buityje naudojamą statinį psichrometrą (neturintį ventiliatoriaus), nes pašalina tiriamos aplinkos oro cirkuliacijos ir šiluminio spinduliavimo paklaidas.
2.Elektroniniuose psichrometruose taip pat naudojami sausieji ir drėkinamieji termokeitikliai, kurių išėjimų charakteristikų psichrometrinis skirtumas, atitinkantis oro santykinį drėgnumą, atvaizduojamas rodmenų įtaise.
3.Be to, oro santykinis ddrėgnis gali būti matuojamas higrometrais (prietaiso jutiklis – nuriebintas žmogaus plaukas), ar registruojamas higrografais.
Oro judėjimo greitis matuojamas mechaniniais ar elektroniniais anemometrais:
1.Mechaninių anemometrų pirminiai keitikliai (mentelės arba dubenėliai), patekę į oro srovę, pradeda suktis. Jų ašis kinematiškai sujungta su skalės rodyklių sukimo mechanizmu. Oro srovės greitis yra proporcingas padalų skaičiui per sekundę ir nustatomas pagal prietaiso perdavimo charakteristiką. Mentinio anemometro matavimo diapazonas 0.3–5m/s, dubeninio – 1-20m/s.
2.Elektroninių anemometrų veikimo principas pagrįstas pirminio keitiklio (termoelemento) išėjimo charakteristikų priklausomybe nuo oro srauto judėjimo greičio – termokeitiklio aušimo greitis proporcingas oro cirkuliacijos greičiui.
Šiluminis spinduliavimas bei patalpų atitvarų vidaus ir technologinės įrangos išorės paviršių temperatūra matuojama prietaisais (aktinometrais, bolometrais, kontaktiniais termometrais ir kt.), veikiančiais termoelektrinio efekto principu. Jų veikimas pagrįstas tuo, kad šiluminė energija transformuojama į elektrinius signalus, kuriuos parodo indikatoriai.
Šiluminės aplinkos veiksnių poveikį optimizuoti galima:
1.mechanizuojant ir modernizuojant darbo procesus;
2.naudojant distancinį gamybinių procesų valdymą;
3.izoliuojant įrenginių, spinduliuojančių šilumą, paviršių;
4.naudojant apsauginius ekranus (ekranais gali būti skydai, padengti šilumą izoliuojančiomis medžiagomis, vandens siena ir pan.);
5.įrengiant optimalią ventiliaciją ir kondicionavimą ;
6.atatinkamai organizuojant darbo ir poilsio režimą, trumpinant darbo dieną,
7.darant papildomas pertraukas efektyviam poilsiui;
8.kompensuojant organizmo prarastas medžiagas (vandenį, druskas ir vitaminus) ;
9.naudojant asmeninės apsaugos priemonės
– spec.drabužius, specialius šalmus, akinius.
Apranga. Šiluminiams mainams didelę įtaką turi apranga. Aprangos šiluminės izoliacijos galimybių yra matavimo vienetas yra clo. 1 clo yra lygus šiluminei izoliacijai, kad palaikyti komforte sėdintį, besiilsintį žmogų normaliai vėsinamame kambaryje t= 21 0С ir % – 50 %. Kadangi nuogas žmogus jaučia komfortą prie 30 0C, tai 1 clo atitiktų izoliacijos dydį reikalinga kompensuoti 9 0C temperatūros kritimą.
SI sistemoje matavimo vienetai yra m2 0C/ W.
1 clo = 0,155 m2 0C/ W.
Apsaugos izoliacinės savybės ppateikiamos lentelėse. Apranga mus apsaugo nuo peršalimo. Keičiant aprangą, mes galime reguliuoti šilumos mainų procesą.
Galima apšildyti galvą, rankų plaštakas , kojų padus, kojas ir kūną. Periferinės galvos kraujagyslės nesusiaurėja, todėl čia yra didžiausi šilumos nuostoliai. Geriausia nešioti vilnonę kepuraitę, su ja galima reguliuoti termoizoliacijos lygį, ją lengva saugoti, jei ji nereikalinga. Kad geriau apsaugoti kaklą ir gerklę, reikia užsimauti šalmą arba kapišoną. Kapišonas turi būti sutraukiamas raišteliais ir turėti kraštuose kailiuką, kuris nuslopintų vėjo poveikį. Ypač svarbu yra saugoti rankų pplaštakas. Šiam reikalui labiausiai tiks pirštuotos arba kumštinės pirštinės. Pirštuotose pirštinėse yra labai didelis šilumos praradimo paviršius, todėl jeigu nereikia atlikti kruopštaus darbo, geriau naudoti kumštines. Ypač šaltą dieną reikia naudoti daugiasluoksnius drabužius. Padai irgi jautrūs šalčiui, geriausia izoliacija yra ooras. Galima apsiauti dvi kojines, medvilnines ir vilnones. Batai turi būti didesni už nešiojamą dydį. Bato padas turi būti minimaliai šilumai laidus, nnepraleisti drėgmės. Kūnui ir kojoms svarbu nešioti kelis drabužių sluoksnius todėl, kad kiekvienas sluoksnis sulaiko orą. Atliekant intensyvų fizinį darbą, reikia, kad rūbai leistų išeiti orui.
Apsauga nuo šalcio
Nesvarbu, kokia buvimo šaltoje aplinkoje priežastis (darbas, poilsis ir pan.), visuomet reikia stengtis saugoti sveikatą bei užtikrinti veiklos efektyvumą. Tai galima pasiekti įvairiais būdais:
1.Tinkama apranga . Drabužių izoliacines savybes aptarėme anksčiau. Labai svarbu pasirinkti tinkamą aprangą, atsižvelgiant į buvimo šaltoje aplinkoje trukmę. Be to, būtina patikimai apsaugoti ir kitas kūno dalis (kojas).
2.Dėvėti pirštines . Jeigu tik galima, būtina dėvėti pirštines. Kai reikalingas pirštų miklumas, turi būti dėvimos bbent dalinės pirštinės. Taip pat pirštinės gali būti pasiūtos taip, kad „aktyvūs“ pirštai būtų atskirti nuo kitų. Pirštinių neigiamas poveikis darbo kokybei nėra didelis, o jų teigiamas poveikis pirštų odos temperatūrai yra akivaizdus (bent iki 4°C) :
3.Naudoti pagalbinius šildytuvus . Daugelis darbų šaltyje atliekami rankomis, todėl yra labai svarbu stengtis palaikyti kuo aukštesnę rankų odos temperatūrą. Tai galima pasiekti naudojant infraraudonuosius pagalbinius šildytuvus. Tyrimai parodė, kad tokiais atvejais atliekamo darbo našumas yra žymiai didesnis. Tačiau kartais (pvz., kai kurte sstatybos, miško ruošos darbai) tokių šildytuvų neįmanoma panaudoti.
4.Sudaryti sąlygas sušilti . Kuomet šalčio poveikis viršija žmogui priimtinas, toleruotinas ribas (sprendžiama pagal odos, rankų odos, kūno vidaus, oro temperatūrą), būtina pakeisti aplinką (pvz., eiti į šiltą kambarį), kad atšiltų kūnas ar rankos. Nustatant poilsio (atšilimo) laiką, reikia atsižvelgti, kaip stipriai sušalęs žmogus bei kokia rankų ar kūno vidaus temperatūra yra būtina šiluminei pusiausvyrai palaikyti.
1.Cheminė aplinka
Atmosferos oro procentinė sudėtis (tūrio %): azoto – 78,08%, deguonies – 20,95%, argono, neono ir kitų inertinių dujų – 0,93%, anglies dvideginio – 0,03%, kitų dujų – 0,01%. Šitokios sudėties oras žmogui tinkamiausias, tačiau tokios sudėties darbo aplinkos oras retai būna. Daugelio technologinių procesų metu į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos – garai, dujos, kietų medžiagų ir skysčių dalelės. Dujos ir garai su oru sudaro mišinius, o skysčių ir kietų medžiagų dalelės – aerozolius, kurie yra skirstomi į dulkes, dūmus ir rūką.
Daugelis dalelių, esančių darbo aplinkos ore, neigiamai veikia žmogaus sveikatą, pradedant bendrais negalavimais (alergija), baigiant rimta liga ir mirtimi. Trumpalaikis taršalų, kai jų koncentracija ore nežymi,poveikis nepavojingas sveikatai. Jei žmogus prieš tai nebuvo paveiktas arba nesveikuoja dėl ligos. Tačiau ilgalaikis ir didesnis taršalų koncentracijos oras sukelia daugybę kvėpavimo takų ligų (bronchitą, bronchinę aastmą, plaučių edemą), širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, odos ir plaučių vėžį, odos hiperpigmentaciją.
Pramoninė veikla, elektros energijos gamyba, transportas (jų tarpe vidaus)-paskleidžia į darbo aplinką daug naujų cheminių medžiagų. Daugelis šių medžiagų dalelių-sunkieji metalai, vienokioje ar kitokioje formoje liekantys ore iki mėnesio. Biologiškai skvarbūs ir geriausiai ištirti yra kadmis, gyvsidabris, švinas, cinkas, chromas ir varis.
Iš dirbtinių medžiagų galima paminėti plačiai naudotą chlorfluormetaną (CFCl3), nors kai kuriose šalyse tai uždrausta (JAV 1977). Ši medžiaga naudojama aerozolio balionėliuose, kaip šaldomoji medžiaga šaldikliuose (vadinama freonu). Kaip kieta, bet putli medžiaga naudojama sėdynių pagalvėms. Kaip aktyvi medžiaga naudojama metalų valymui ir džiovinimui, medicininės įrangos sterilizavimui ir pan. Neigiama šios medžiagos savybė yra tai, kad ji fotolizės procese (veikiant ultravioletiniams spinduliams) išskiria didelius ozono (0,) kiekius, kurie atmosferoje sukelia ,,ozono skylių“ pavojų, dėl ko atmosfera nebesaugo mūsų nuo pavojingų Saulės ultravioletinių spindulių.
Kenksmingos medžiagos į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus, per odą ir su maistu. Dauguma medžiagų, patekusių į organizmą, reaguoja su biologine terpe, arba joje ištirpsta, sukeldamos įvairaus laipsnio organizmo apsinuodijimus ir net profesines ligas. Kenksmingų medžiagų poveikis žmogaus organizmui yra labai įvairus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, bet labiausiai nuo cheminės struktūros poveikio laiko, koncentracijos, dalelių formos, dydžio.
Pagrindinės sąvokos: <
1.Kenksmingumas – cheminei medžiagai būdinga savybė pakenkti žmogaus sveikatai;
2.Kenksminga cheminė medžiaga – cheminė medžiaga, kuri dėl savo fizikinių cheminių, cheminių arba toksikologinių savybių, naudojimo būdo arba buvimo darbo aplinkoje gali kelti pavojų darbuotojų sveikatai ar sukelti mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus, įskaitant visas chemines medžiagas, kurioms yra nustatytos ribinės vertės;
3.Kvėpavimo erdvė – tai 30 cm spindulio pusiau sferinė erdvė prie darbuotojo veido;
4.Įkvepiamasis poveikis – cheminės medžiagos, esančios aplinkos ore, kuriuo darbuotojas kvėpuoja, galimybė veikti darbuotoją per kvėpavimo takus;
5.Higieninis efektas – vienodą poveikį turinčių kenksmingų cheminių medžiagų bendras poveikis, kuris vertinamas pagal kiekvienos kenksmingos cheminės medžiagos koncentracijas darbo aplinkos ore ir jų ribines vertes su vienodomis atskaitos trukmėmis ir kuris apskaičiuojamas pagal formulę;
6.Atskaitos trukmė – standartizuotas laiko tarpas, per kurį nustatyta kenksmingos cheminės medžiagos koncentracijos ribinė vertė. Yra standartizuotos ilgalaikio ir trumpalaikio kenksmingos cheminės medžiagos poveikio atskaitos trukmės;
Siekiant pašalinti arba sumažinti cheminių medžiagų ir dulkių kenksmingą poveikį dirbantiesiems, Lietuvoje yra nustatytos kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribinės vertės (RV), k urios pagal kenksmingos cheminės medžiagos poveikio pobūdį ir atskaitos trukmę skirstomos į
1.ilgalaikio poveikio ribines vertes (IPRV). Jos parodo vidutinę kenksm.ch.medž.konc., kurioms esant darbuotojo kvėpavimo erdvės lauke ir dirbant 8 valandas per pamainą ir
40 valandų per savaitę per visą profesinio darbo laikotarpį darbuotojui neatsirastų profesinei ligai būdingų sveikatos sutrikimų ar kitaip nebūtų pakenkta jo bei jo palikuonių sveikatai,
2.trumpalaikio poveikio ribines vertes (TPRV) – apibrėžimas analogiškas, tik poveikio laikas ne ilgiau kaip 15 min. ir ne daugiau kaip 4 kartus per darbo pamainą kasdien,
3.neviršytinas ribines vertes (NRV). tai ūmaus poveikio kenksmingos cheminės medžiagos koncentracija kuri, nei akimirkai bet kuriuo darbo pamainos metu neturi būti viršyta;
Kenksmingų cheminių medžiagų koncentracijų ribines vertes ddarbo aplinkoje reglamentuoja HN 23:2001 .
Koncentracijos ribinė vertė (RV) šioje higienos normoje vartojama vietoje ankstesnio termino „didžiausia leidžiama koncentracija“ (DLK). (ppm – milijoninė tūrio dalis (anglų kalba Parts per million).
Atsižvelgiant į poveikio ypatumą žmogaus organizmui, kenksmingos medžiagos skirstomos į :
1.Ūmaus poveikio kenksm.chem.medžiagos – tai cheminės medžiagos, pasižyminčios ardančiomis ar dirginančiomis, ar labai toksiškomis, ar toksiškomis savybėmis, kurios veikiamas darbuotojas gali mirti, ūmiai apsinuodyti ir/arba ūmiai susirgti;
2.Lėtinio poveikio kenksm.ch.medžiagas, kurių veikiamas darbuotojas gali apsinuodyti ar susirgti praėjus tam ttikram laikotarpiui;
3.Fibrogeninio poveikio chem.medžiagos gali darbuotojui sukelti plaučių audinio ir pleuros fibrozinius pakitimus;
4.Jautrinančio poveikio cheminės medžiagos – tai cheminės medžiagos, galinčios įjautrinti darbuotojo organizmą, sukelti padidėjusio jautrumo reakciją ir/arba alerginę ligą;
5.Kancerogeninio poveikio chemines medžiagas. Jos gali darbuotojui ssukelti vėžį arba padidinti darbuotojų sergamumą vėžiu;
6.Mutageninio poveikio cheminės medžiagas, kurios gali darbuotojui sukelti paveldimus genetinius pakenkimus arba padidinti jų dažnumą;
7.Reprodukcijai toksiško poveikio chemines medžiagas. – Jos gali darbuotojui sukelti nepaveldimus palikuonių pakenkimus arba padidinti jų dažnumą ir (arba) pakenkti lytiniam pajėgumui ar reprodukcijos funkcijoms arba padidinti pakenkimų dažnumą;
Kenksmingos medžiagos į organizmą patenka
1.pro kvėpavimo takus (inhaliacija),
2.skrandį bei žarnyną (peroraliai) ir
3.pro pažeistą ar sveiką odą.
Pavojingiausias kenksmingos medžiagos patekimo į organizmą kelias yra inhaliacinis . Daugiau kaip 90 % visų profesinių apsinuodijimų įvyksta įkvepiant kenksmingų medžiagų garus, dujas arba aerozolius. Tai galima paaiškinti tuo, kad įkvepiamas oras, kuriame esti nuodingų priemaišų, liečiasi su labai dideliu gleivinių paviršiumi. Vien plaučių alveolių paviršius sudaro 100 mm2. Kenksmingos medžiagos pradeda rezorbuotis jau nosiaryklėje ir bronchuose. Difunduodamos per kvėpavimo takų gleivinę ir plaučių alveolių sieneles, jos iš karto patenka į didyjį kraujo apytakos ratą, aplenkdamos kepenų barjerą. Todėl šiuo keliu patekusių kenksmingų medžiagų neutralizavimas yra daug ilgesnis. Paprastai kepenyse daug kenksmingų medžiagų neutralizuojama, dalis sulaikoma ir pašalinama su tulžimi.
Peroraliniu keliu nuodingos medžiagos patenka į organizmą nuryjant garus, dujas arba aerozolius. Taip pat tada, kai dirbantieji nesilaiko asmens higienos taisyklių – valgo užterštomis rankomis, geria vandenį iš uužteršto indo, rūko ir kt. Šiuo atveju kenksmingos medžiagos rezorbuojasi pro žarnyno gleivinę, dalis detoksikuojama skrandžio sulčių, dalis sulaikoma kepenyse. Taigi peroralinis kenksmingų medžiagų patekimo kelias yra mažiau pavojingas nei inhaliacinis.
Pro odą gali patekti tik tos medžiagos, kurios tirpsta riebaluose, lipiduose (benzenas, toluenas, tetraetilšvinas, anilinas, fosforo organiniai pesticidai ir kt.).
Taip pat daug įtakos turi įvairūs fiziniai veiksniai (karštis, vibracija,triukšmas ir kiti). Aukšta aplinkos temperatūra išplečia odos kraujagysles, pagreitėja kraujotaka ir ant odos patekusių nuodų rezorbcija. Be to, pakilus aplinkos oro temperatūrai, padidėja apsinuodijimo pavojus, nes, kylant oro temperatūrai, didėja medžiagų lakumas ir garavimas.
Padidėjus oro drėgnumui , sustiprėja druskos rūgšties, HF toksiškumas.
Sunkus fizinis darbas didina kvėpavimo intensyvumą ir tuo būdu didina kenksmingos cheminės medžiagos patekimą į darbuotojo organizmą bei poveikį jo sveikatai. Todėl darbų mechanizavimas ten, kur dirbama su kenksmingomis medžiagomis, yra svarbi profilaktikos priemonė.
Dalis kenksmingų medžiagų iš organizmo išsiskiria iš organizmo tokios pat, kokios pateko, Iš organizmo nuodai išsiskiria daugiausia pro inkstus ir žarnyną: (metalai, alkaloidai, dažančios medžiagos ir kt). Lakios medžiagos, kaip alkoholis, benzinas, eteris, chloras ir kt. daugiausia išsiskiria pro plaučius su iškvepiamu oru. Tokios medžiagos, kaip švinas, arsenas gyvsidabris, bromas, gali išsiskirti pro pieno liaukas, taigi maitinančios motinos gali apnuodyti kūdikius. DDalis medžiagų – anilinas, nitrobenzenas ir kt. – išsiskiria pro odą.
Kita dalis kenksmingų medžiagų – suardoma ir netenka savo toksiškų savybių, t.y detoksikuojamos . dėl įvairių fizikinių bei cheminių pakitimų – oksidacijos, redukcijos, hidrolizės, acetilinimo, metilinimo ir kt., susijungimo su kitomis medžiagomis. Kai kurios medžiagos organizme gali virsti dar nuodingesniais junginiais.
Kenksmingos medžiagos gali kauptis organizme . Sunkieji metalai, (pvz., švinas, gyvsidabris, manganas kaupiasi kauluose, kepenyse, kasoje), o benzeno nitro junginiai kaupiasi riebaliniuose audiniuose. Sakoma, sudaro kenksm.medž. depo organizme. Kaupimosi stadijoje medžiagų toksiškumas nėra neutralizuojamas, tačiau jų koncentracija cirkuliuojančiame kraujuje gerokai sumažėja, sumažėja ir toksinis jų veikimas. Tačiau veikiant kai kuriems antriniams veiksniams (fizinė ir psichinė trauma, karščiavimas, alkoholis), nuodai iš depo gali vėl patekti į kraują ir sukelti antrinį apsinuodijimą – recidyvą.
Gamyboje dažniausiai pasireiškia sudėtinis kenksmingų medžiagų veikimas, nes dirbančiuosius veikia ne viena, o kelios kenksmingos medžiagos. Yra išskirti trys tokio poveikio tipai:
1.suminis, kai medžiagų toksinis poveikis sumuojasi;
2.sinergetinis, kai viena medžiaga sustiprina kitos poveikį;
3.antagonistinis, kai viena medžiaga susilpnina kitos veikimą.
Dažniausiai pasireiškia suminis poveikis. Pavyzdžiui, jei ore yra dvi tokios medžiagos, kurių kiekvienos RV yra 10 mg/m3, tai jų poveikis bus toks pat, tarytum kurios nors vienos iš šių medžiagų būtų 20 mg/m3.
Sinergetiniu ppoveikiu pasižymi sieros vandenilio ir angliavandenilių nuo C1 iki C5 mišinys. Jei sieros vandenilio RV yra 10 mg/m3, tai mišinio su angliavandeniliais tik 3 mg/m3. Anglies dioksidas (CO2) sustiprina aromatinių angliavandenilių toksines savybes. Ten kur naudojamos šios medžiagos, negalima gerti gazuoto vandens. Alkoholis sustiprina beveik visų medžiagų toksiškumą.
Antagonistiniu poveikiu pasižymi kompleksinius junginius sugebančios sudaryti medžiagos.
Toksinis poveikis priklauso ir nuo žmogaus individualių savybių, amžiaus . Todėl kai kurių darbuotojų savijauta gali pablogėti ir tada, kai kenksmingos cheminės medžiagos koncentracija darbo aplinkos ore mažesnė nei jos ribinė vertė, net gali sutrikti pavienių darbuotojų sveikata ar išsivystyti profesinė liga. Kai kurie darbuotojai gali būti ypač jautrūs ar neįprastai reaguoti į naudojamas kenksmingas chemines medžiagas . Šių darbuotojų neįmanoma tinkamai apsaugoti nuo tokių cheminių medžiagų kenksmingo poveikio net esant mažoms jų koncentracijoms darbo aplinkos ore. Tokiais atvejais taikytinų profesinės saugos priemonių pobūdį turi įvertinti profesinės sveikatos specialistas.
Gamybinės dulkės
Dulkės – tai smulkios kietų medžiagų dalelės, galinčios tam tikrą laiką kaboti ore ar kitose dujose (aerozoliai) arba nusėsti ant daiktų (aerogeliai).
Dažniausiai dulkės skirstomos pagal jų susidarymo būdą, sudėtį ir dispersiškumą (dalelių matmenis), pagal sprogumo ir degumo laipsnį.
Pagal susidarymo būdą dulkės skirstomos į:
1.smulkinimo (dezintegracijos) aerozolius, susidarančius, mechaniškai smulkinant kietas medžiagas
(gręžiant arba sprogdinant uolienas, malant grūdus ir pan.);
2.kondensacijos aerozolius, susidarančius kondensuojantis ore metalo garams (suvirinant elektra, lydant metalus ir pan.).
Pagal cheminę sudėtį dulkės skirstomos į :
1.organines (augalinės, gyvulinės, mikroorganizmų, dažų, plastmasių ir kitų sintetinių organinių medžiagų);
2.neorganines (mineralų, metalų);
3.mišrias.
Pagal dispersiškumą (didumą) dulkės skirstomos į:
1.matomas, kurių dalelės didesnės nei 10 mm;
2.mikroskopines, kurių dalelių dydis yra nuo 0.25 mm iki 10mm;
3.mikroskopines, kurių dalelių dydis yra nuo 0.25 mm iki 10mm;
4.ultramikroskopines, kurių ddalelės mažesnės kaip 0.25mm;
5.alveolinę frakciją – tai dulkių dalis, kurių aerodinaminis dalelių skersmuo nuo 1,6 mm iki 5 mm. Tokios dulkės įkvėptos susilaiko plaučiuose.
Degių medžiagų dulkės, nusėdusios ant įrengimų ir pastatų konstrukcijų, gali smilkti ir užsiliepsnoti. Tokių dulkių svarbiausi degumo rodikliai yra :
1.Smilkimo temperatūra vadinama medžiagos temperatūra, kuriai esant staigiai padidėja oksidacijos egzoterminių reakcijų, sukeliančių smilkimą, greitis.
2.Užsiliepsnojimo temperatūra vadinama minimali medžiagos temperatūra, kuriai esant medžiaga išskiria degius garus ir dujas tokiu intensyvumu, kad esant uždegimo ššaltiniui ji užsiliepsnoja ir dega toliau.
3.Savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra vadinama minimali aplinkos temperatūra, kuriai esant įvyksta medžiagos užsiliepsnojimas be uždegimo šaltinio poveikio.
Tam tikros koncentracijos degių dulkių ir oro (arba kitokio oksidatoriaus) mišinys, užsiliepsnojęs nuo atviros liepsnos, įkaitusių kūnų, eelektros kibirkšties ir pan.,gali sprogti.
Sprogimu vadinamas greitas egzoterminis aplinkos cheminis pasikeitimas, kurio metu išsiskiria energija ir susidaro suslėgtos dujos, galinčios atlikti darbą. Sprogimas galimas tik tuomet, kai degios medžiagos koncentracija mišinyje yra ne mažesnė už mažiausią ir ne didesnė už didžiausią sprogią koncentraciją.
Mažiausia (didžiausia) sprogia koncentracija vadinamas minimalus (maksimalus) mišinyje „degi medžiaga-oksidacijos aplinka“ esančios degios medžiagos kiekis, kuriam esant liepsna gali plisti bet kuriuo atstumu nuo uždegimo šaltinio.
Pagal sprogumo ir degumo laipsnį degios dulkės skirstomos į keturias klases :
I klasė – labai sprogios dulkės (aerozoliai), kurių mažiausia sprogi koncentracija yra iki 15g/m3 (pvz., naftalinas, siera, ebonitas, cukrus, kanifolija, organinis stiklas, durpės, medžio miltai);
II klasė – sprogios dulkės, kurių mažiausia sprogi koncentracija yra 15-65g/m3 (pvz., aliuminis, kkrakmolas, kazeinas, kakava, arbata);
III klasė – labai degios nusėdusios dulkės, kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra yra iki 2500C (pvz., guma, grūdų miltai);
IV klasė – degios nusėdusios dulkės, kurių savaiminio užsiliepsnojimo temperatūra aukštesnė kaip 2500C (pvz., medžio miltai, anglies dulkės, cukrus, organinis stiklas).
Kenksmingas dulkių poveikis žmogaus organizmui labiausiai priklauso nuo jų fizikinių ir cheminių savybių, dalelių dydžio ir formos, koncentracijos ore, poveikio laiko. Dauguma dulkių labiausiai kenkia kvėpavimo organams, tačiau kai kurios dulkės gali sukelti odos ir kitokias ligas. DDažniausiai pasitaiko šios profesinės kvėpavimo organų ir odos ligos:
1.pneumokoniozės – silikozės, silikatozės (cementozė, asbestozė, talkozė);
2.lėtiniai dulkių bronchitai (dėl akmens anglių, kalkių, metalo, miltų, medvilnės, vilnos, durpių dulkių);
3.lėliniai toksiniai bronchitai ir pneumosklerozės (dėl kalkių dulkių);
4.dermatitai, egzemos (dėl baldų poliravimo, cemento, asbestocemenčio, asbestinio šiferio dulkių).
Didžiausią žalingą poveikį sukelia adatėlių pavidalo (asbesto, stiklo pluošto), aštriomis briaunomis (silicio dioksidai ir kt.) dulkelės. Kenksmingiausios apie 5 m m dydžio dulkės, nes įkvėptos Jos prasiskverbia į plaučių alveoles. Dulkės, kurių dalelės didesnės kaip 10 mm, susilaiko viršutiniuose kvėpavimo takuose, o mažesnės kaip 0,25 mm iš dalies iškvepiamos.
Higienos normoje HN 23-2001 yra nustatyta dulkių koncentracijos ilgalaikio poveikio ribinės vertės (IPRV)
Pagal dulkių koncentracijos dydį gamybinės aplinkos ore, darbo sąlygos klasifikuojamos taip:
1.normalios darbo sąlygos – darbo aplinka, kurioje dulkių koncentracija neviršija ilgalaikio poveikio koncentracijų ribinės vertės (IPRV);
2.kenksmingos darbo sąlygos – darbo aplinka, kurioje dulkių koncentracija viršija IPRV iki 4.0 kartų;
3.labai kenksmingos darbo sąlygos – darbo aplinka, kurioje dulkių koncentracija viršija IPRV 4.1 – 5.0 kartų;
Pastabos :
1.gamybinėje aplinkoje, kurioje dulkių koncentracija viršija DLK 5.0 kartus – dirbti draudžiama;
2.dirbant kenksmingomis ir labai kenksmingomis darbo sąlygomis naudojamos asmeninės apsaugos priemonės;
Oro grynumo analizė (pasiskaityti DA psl.178-288)
Oro ggrynumas paprastai tikrinamas šiais būdais:
1.cheminiai būdai. Jie yra tikslūs, bet sugaištama daug laiko, ne visada pritaikomi nuolatinei kontrolei, naudotis jais gali tik patyrę analizės specialistai—chemikai. Kolorimetrinis būdas pagrįstas tuo, kad spalvoti tirpalai absorbuoja šviesą proporcingai jų koncentracijai. Tiriamasis tirpalas (spalvotas) palyginamas su standartinių tirpalų skale vizualiai arba fotokolorimetru. Analizuojant chromatografiniu reikia tik 2—10 ml oro, kurio bandinys paimamas iš tiriamos aplinkos, o analizė atliekama laboratorijoje ir trunka vos kelias minutes. Chromatografu galima analizuoti sudėtingus dujų ar garų mišinius. Chromatografinis būdas pagrįstas diferencijuota dujų absorbcija ir desorbcija specialioje kolonėlėje, iš kur desorbuotos dujos (ar garai) patenka į detektorių, sujungtą su užrašymo įtaisu
2.Indikaciniai būdai pagrįsti tuo, kad kai kurios medžiagos staiga pakeičia spalvą paveiktos tiriamų (nuodingų) medžiagų, kurių koncentracija labai maža. Pavyzdžiui, popierėlis, įmirkytas švino acetate, staiga pajuoduoja, kai ore yra net labai mažai sieros vandenilio. Šiais metodais greitai apytikriai nustatomi maži nuodingųjų medžiagų kiekiai patalpų ore (pavyzdžiui, gyvsidabrio, švino garų ir kt.).
3.elektrocheminiais (poliarografiniu, potenciometriniu, konduktometriniu);
4.liuminescenciniais;
5.spektroskopiniais.
Yra sukonstruoti įvairūs periodinio ir nuolatinio veikimo analizatoriai ir signalizatoriai, kurių veikimui naudojama kolorimetrijos efektas, reakcijų šiluminiai efektai, dujų ir garų oksidacija, spektroskopija, chromatografija, šilumos ir elektros laidumo kitimas ir kt. Automatiniai analizatoriai nuolatos registruoja dujų koncentracijas patalpų ore. Dujų ((garų) analizatoriai dažnai blokuojami su dujų signalizatoriais, ventiliacijos įrenginiais. Kai tik pavojingų dujų (arba garų) koncentracija patalpose viršija leidžiamą koncentraciją, tuomet automatiškai įsijungia signalizacijos (garsinės arba šviesos) įtaisai ir ventiliacijos įrenginiai.
Dažnai pasitaiko, kad reikia greitai nustatyti pavojingų medžiagų koncentraciją patalpų ore. Tai atliekama vadinamaisiais greitosios (ekspres) analizės būdais, kurie pagrįsti tuo, kad greitai vyksta spalvinės cheminės reakcijos. Analizei naudojama truputis jautraus absorbcinio skysčio arba kietojo adsorbento (silikagelio, porceliano miltelių ir kt.) miltelių, impregnuotų indikatoriumi. Indikatorinių miltelių (silikagelio) pripildomi stikliniai vamzdeliai, pro kuriuos praleidžiamas tam tikras kiekis užteršto oro. Pagal tai, koks nusidažiusio indikatorinio vamzdelio stulpelio ilgis, nustatoma kenksmingosios medžiagos koncentracija (lyginama su atitinkama skale).
Šis greitosios analizės būdas vadinamas tiesinės kolorimetrijos metodu. Juo remiantis, sukonstruotas vadinamasis universalusis dujų analizatorius УГ-2. Šiuo prietaisu galima greitai atlikti įvairiomis dujomis, kenksmingais garais ir jų mišiniais užteršto oro analizę. Analizatorius susideda iš įvairių indikatorinių adsorbentų komplekto, tam tikro skaičiaus stiklinių (to paties skersmens) vamzdelių, prietaiso tam tikro tūrio orui paimti ir atitinkamoms medžiagoms nustatyti kalibruotų skalių komplekto. Universaliojo dujų analizatoriaus schema parodyta 89 paveiksle.
Dulkių koncentracijos nustatymo metodai
Pagal dulkėto oro parametrą, į kurį tiesiogiai reaguoja dulkių koncentracijos matuokliai, dulkių koncentracijos nustatymo metodai sąlyginai skirstomi į:
1.tiesioginius, kai tiesiogiai nustatoma dulkių masė (mg/m3) arba
dalelių skaičius tūrio vienete (1/m3);
2.netiesioginius, kai tiesiogiai nustatomi kiti dulkėto oro parametrai, kurie transformuojami į dulkių koncentraciją ore.
Tiesioginiams priklauso dulkių svėrimo ir dalelių skaičiavimo metodai. Svėrimo metodas yra labiausiai paplitęs, nes yra paprastas, be to, matavimams neturi įtakos dulkių cheminė sudėtis, dispersiškumas ir pan. Užterštas oras filtruojamas pro pasvertą filtrą, rotametru kontroliuojant filtruojamo oro debitą ( 7 lab.darbas ). Po bandymo, vėl pasvėrus filtrą ir radus ant filtro nusėdusių dulkių masę, apskaičiuojama dulkių koncentracija, kuri lygi dulkių masės ir pprafiltruoto oro tūrio santykiui (mg/m3) Pagrindinis svėrimo metodo trūkumas – didelės dulkių koncentracijos nustatymo laiko sąnaudos.
Pastaba : vykdant higieninį darbo vietos įvertinimą, būtinas prafiltruoto oro tūrio perskaičiavimas norminėmis sąlygomis (žiūr. darbo eigos aprašymą darbo vietoje), t.y. sąlygomis, kuriomis nustatytos DLK – temperatūra 293K (200C), atmosferos slėgis 1013hPa (760 mm Hg).
Netiesioginiam dulkių koncentracijos nustatymui dažniausiai naudojami metodai:
1.radioizotopinis, pagrįstas dulkių savybe absorbuoti radioaktyvius spindulius;
2.pjezoelektrinis, pagrįstas pjezokristalo virpesių dažnio pokyčiu dėl pjezokristalo masės padidėjimo, kurį sukelia ant jo nusėdusios dulkės; <
3.talpinis, pagrįstas kondensatoriaus talpio pokyčiu dėl skirtingos švaraus oro ir dulkėto oro dielektrinės skverbties;
4.optinės absorbcijos, pagrįstas šviesos absorbcija dulkėtame ore.
Apsaugai nuo kenksmingų dulkių, dujų ir garų naudojamos šios priemonės:
1.kenksmingos medžiagos keičiamos mažiau kenksmingomis;
2.naudojamos technologijos, pašalinančios žžmogaus kontaktą su kenksmingomis medžiagomis (uždaras ciklas, įrengimų ir magistralių hermetizavimas, gamybos automatizacija, distancinis valdymas);
3.racionaliai išdėstomi pastatai ir komunikacijos;
4.naudojamos specialios sistemos kenksmingoms medžiagoms surinkti, rekuperuoti, utilizuoti ir neutralizuoti;
5.kontroliuojamas kenksmingų medžiagų kiekis darbo aplinkos ore;
6.įrengiamos vėdinimo sistemos ir naudojamos asmeninės apsaugos priemonės.
Gamybinių patalpų oro užterštumo norminių reikšmių užtikrinimui plačiausiai naudojamos vėdinimo sistemos. Jų paskirtis – pašalinti iš patalpos užterštą ir tiekti švarų orą.
Vėdinimo sistemos klasifikuojamos:
1.pagal oro kaitos sužadinimo būdą – natūraliosios, mechaninės ir mišriosios;
2.pagal paskirtį – ištraukiamosios ir tiekiamosios;
3.pagal aptarnavimo zonos apimtį – bendraapykaitinės, vietinės.
Natūralusis vėdinimas vyksta veikiant gravitacinėms ir dinaminėms jėgoms. Gravitacinės jėgos, atsiradusios dėl skirtingos temperatūros (oro tankių skirtumo), verčia šiltesnį orą kilti aukštyn, vėsesnį – žemyn. OOro judėjimą patalpoje sukelia ir dinaminės jėgos, pvz., vėjo poveikis.
Mechaninis vėdinimas vyksta oro cirkuliaciją sukeliant vėdinimo sistemomis, kurių sudėtinės dalys yra ventiliatorius, siurbimo ir slėgimo ortakiai, surinkimo gaubtai ir išmetimo angos.
Mišria vėdinimo sistema vadinama tada, kai vienu metu veikia natūralus ir mechaninis vėdinimas.
Ištraukiamosios vėdinimo sistemos paskirtis – pašalinti kenksmingą orą iš visos patalpos arba tam tikros jos zonos.
Tiekiamosios vėdinimo sistemos paskirtis – ištraukiamosios sistemos pašalintą kenksmingą orą kompensuoti švariu.
Bendraapykaitinė vėdinimo sistema ( t.y. ventiliuojama visa ppatalpa) taikoma tada, kai kenksmingos medžiagos, drėgmė, šiluma patalpoje išsiskiria tolygiai ir nedideliais kiekiais.
Vietinis ištraukiamasis vėdinimas taikomas kenksmingoms medžiagoms pašalinti tiesiog iš jų išsiskyrimo vietų ir neleisti joms pasklisti po visą patalpą. Tai traukos spintos, gaubtai, įvairių tipų siurbtuvai. Šios sistemos, sublokuotos su technologiniais įrenginiais vadinamos aspiracinėmis sistemomis.
Tiekiamosios vietinio vėdinimo sistemos naudojamos oro dušams, oazėms ir oro užuolaidoms sudaryti.
Oro kondicionavimo sistemos palaiko reikiamas šiluminės aplinkos parametrų (oro temperatūros, oro drėgnio) reikšmes patalpose.
Avarinė vėdinimo sistema įrengiama tose gamybinėse patalpose, kuriose gali staiga į darbo aplinką išsiskirti daug nuodingų ar galinčių sprogti dujų ar dulkių. Avarinė vėdinimo sistema būna tik ištraukiamoji .
Individualios apsaugos priemonės
Kaip minėjom, žmogų darbo aplinkoje veikia tokie cheminiai veiksniai – dujos, garai, dulkės, plaušai, dūmai, aerozoliai. Naudojant skystas medžiagas galimas apsiliejimas, apsipylimas, gali susidaryti čiurkšlės ir purslai (tiškalai). Todėl čia plačiai naudojamos įvairios individualios apsaugos priemonės: darbo drabužiai, pirštinės avalynė, įvairių tipų dujokaukės, respiratoriai ir kt.
Darbo drabužiai skirti dirbančiajam apsaugoti nuo kenksmingų dujų, garų, rūgščių, šarmų ir kitų cheminių medžiagų tirpalų, įvairių dulkių, drėgmės, šalčio, spinduliavimo energijos, kibirkščių, išlydyto metalo purslų ir kt. Siuvant darbo drabužius, laikomasi atitinkamuose standartuose ir techninėse sąlygose nurodytų reikalavimų. Jie turi būti patogūs, saugūs ir higieniški. Kai kkurie darbo drabužiai turi būti atsparūs ugniai, nepraleisti dulkių, vandens, rūgščių, šarmų, alyvų ir kitų medžiagų.
Darbo avalynė , kaip ir darbo drabužiai, turi atitikti darbininko profesines ypatybes. Ji turi ne tik apsaugoti dirbantįjį, bet kartu turi būti higieniška, patvari ir nepraleisti vandens. Kojų apsaugai nuo rūgščių ir šarmų turi būti avimi guminiai ar plastmasiniai batai
Kvėpavimo organų apsauga . Žmogaus iškvepiamame ore yra vidutiniškai 16,3% deguonies, 79,7% azoto ir apie 4% anglies dioksido. Oras, kuriame yra mažiau kaip 16% deguonies, kvėpuoti netinka. Dirbančiųjų kvėpavimo organų apsaugai nuo nuodingųjų medžiagų ir nuo deguonies stokos turi būti naudojamos filtruojančios ir žarninės dujokaukės, izoliuojantys kvėpavimo aparatai bei respiratoriai.
Filtruojančios dujokaukės susideda iš guminės arba impregnuoto audinio kaukės su iškvėpimo vožtuvais ir apsauginio filtro (90 pav.). Šios dujokaukės naudojamos tuomet, kai filtras gali patikimai išvalyti iš kvėpuojamojo oro kenksmingąsias medžiagas, t.y. kai nedidelė jų koncentracija (iki 0,5 tūrio %) ir kai deguonies koncentracija ore ne mažesnė kaip 18%. Jos taip pat naudojamos apsaugoti akims ir veido odai nuo kenksmingų dujų, garų ir aerozolių poveikio, todėl plačiai taikomos chemijos pramonėje. Apsauginiai dujokaukių filtrai susideda iš kelių mechaninio filtravimo sluoksnių ir atitinkamų fizikinių bei cheminių sorbentų. Filtrų dėžutės skirtingai pažymėtos ir nudažytos, kadangi yra užpildytos sskirtingos medžiagos sorbentais ir skirtos apsaugai nuo skirtingų cheminių medžiagų. Dujokaukių filtrų apsauginio galiojimo trukmė priklauso nuo kenksmingųjų medžiagų koncentracijos ore. Pavyzdžiui, A markės filtras apsaugo nuo benzolo garų, kai jų koncentracija ore 25 mg/1,— 120 minučių, Г markės filtras apsaugo nuo gyvsidabrio garų, prisotinančių orą 20 oC temperatūroje,—100 valandų. Dujokaukių filtrų apsauginio galiojimo trukmė turi būti tikrinama specialiais aparatais. Naudojamos guminės ШПМ markės kaukės yra penkių dydžių: 0; 1; 2; 3; 4. Reikia užsidėti tik tinkamo numerio dujokaukę. Ją užsidėjus, reikia patikrinti, ar ji hermetiškai prisispaudžia prie veido. Tam reikia užspausti filtro dėžutės skylę delnu ar kamščiu ir 3-—4 kartus įkvėpti. Jeigu įkvepiant oras neprasiskverbia, tai dujokaukė sandari ir tinka naudoti. Veidinė kaukė turi du akinių stiklus, vožtuvų dėžutę, kurioje yra įkvėpimo ir iškvėpimo vožtuvai. Vožtuvų dėžutė sujungta banguota gumine žarna su filtro dėžute. Jeigu dujokaukė sugadinta, tai visos šios dalys gali būti nesandarios. Paruošta naudoti filtruojančioji dujokaukė turi būti nešiojama medvilniniame maišelyje. Be to, naudojami nedideli filtrai (90 pav., a), kurių dėžutės tiesiogiai (be guminės žarnos) sujungtos su kauke.
Svarbiausias dujų ir garų sorbentas (sugėriklis) dujokaukių filtruose yra granuliuotos anglies 1,5—2 mm didumo grūdeliai, kurie įmirkomi įvairiuose cheminiuose prieduose (gyvsidabrio garams sorbuoti aktyvinta anglis prisotinama medžiagų, išskiriančių chlorą,
amoniako ir sieros vandenilio dujoms sorbuoti aktyvuota anglis įmirkoma vario sulfato tirpale ir kt.).
Apsaugai nuo anglies monoksido (smalkių) dujokaukių filtrams naudojamas hopkalitas— mangano dioksido ir vario oksido mišinys, kuris gali oksiduoti CO į C02. Kadangi hopkalitas šią ypatybę turi tik sausas, tai įkvepiamasis oras iš pradžių praeina pro džiovinamąjį sluoksnį.
Žarninė dujokaukė susideda iš kaukės ir prie jos prijungtos. ilgos ir stiprios banguotos gu-minės žarnos, kurios vidinis. skersmuo 25 mm (žr. 90 pav., b). Šios dujokaukės yra dviejų tipų:
1.savaiminio įįsiurbimo ПШ-1 ir
2.su mechaniniu grynam orui tiekti įtaisu ПШ-2. Šių lipų dujokaukės gali apsaugoti kvėpavimo organus nuo bet kurių koncentracijų dujų, garų, rūko ir dulkių. Be to, jos tinka naudoti ten, kur yra mažai deguonies (pavyzdžiui,kai remontuojami kanalizacijos įrenginiai, dirbama įvairių indų bei aparatų viduje, kai atliekami dažymo darbai, kur ilgai tenka dirbti su dujokauke ir kt). Be minėtųjų tipų dujokaukių, dirbantieji užterštame ore (valydami naftos produktus, rūgščių cisternas ir kt.) turi naudoti žarninį kvėpavimo prietaisą ДПА-5, turintį elektrinįorotiektuvą ((siurblį). Šis prietaisas parodytas 91 paveiksle.
Respiratoriais vadinami nedideli oro filtrai, sujungti su puskauke (be akinių), kuri izoliuoja nuo užterštos atmosferos tik kvėpavimo, organus. Atsižvelgiant į paskirtį, respiratoriai skirstomi į
1.priešdulkinius,
2.priešdujinius ir
3.universaliuosius.
Respiratoriai turi vieną arba du įkvėpimo vvožtuvus (priklauso nuo filtrų skaičiaus) ir iškvėpimo vožtuvą, esantį priekinėje kaukės dalyje. Jie būna vienkartinio ir daugkartinio naudojimo. Respiratorių filtrus reikia periodiškai keisti.
Kai kurių tipų respiratoriai parodyti 92 paveiksle. Plačiausiai naudojami priešdulkiniai respiratoriai. Efektyviausi iš jų yra Ф-62-Ш respiratoriai (92 pav., a naudojami sunkiems darbams, kur yra didelės dulkių koncentracijos viršijančios leidžiamas koncentracijas daugiau kaip 15 kartų. У-2К tipo respiratoriai (92 pav., b) naudojami vidutinio sunkumo darbams, kai yra vidutinės dulkių koncentracijos. Vainiklapio tipo ,,Lepestok“ (92 pav., c) respiratoriai yra vienkartiniai. Respiratoriai turi vieną arba du įkvėpimo vožtuvus (priklauso nuo filtrų skaičiaus) ir iškvėpimo vožtuvą, esantį priekinėje kaukės dalyje.
Vienkartinis respiratorius ШБ-1 skirtas apsaugai nuo radioaktyviųjų ir mikrobinių dulkių. Apsaugai nuo stambių dulkių naudojamas respiratorius РПР-1. Šachtose ir kasyklose apsaugai nuo ddulkių naudojamas šachtinis respiratorius ПРШ-2-59, kuris yra stiprios konstrukcijos ir turi įtaisus filtrams dažnai keisti.
Izoliuojančios dujokaukės (deguonies kvėpavшmo aparatai ) — tai apsauginės priemonės, kurios visiškai izoliuoja žmogaus kvėpavimo organus nuo aplinkos oro. Todėl jos naudojamos tuomet, kai ore yra per mažai deguonies (mažiau kaip 16%), kai didelės kenksmingųjų medžiagų koncentracijos arba kai nežinoma jų sudėtis, taip pat kai visai nėra oro (pavyzdžiui, narų dujokaukės). Šiai grupei priklauso izoliuojančios dujokaukės ir izoliuojantieji gelbėjimosi aparatai. Izoliuojančios dujokaukės susideda iš kaukės, kvėpavimo mmaišo, regeneracijos įtaiso ir deguonies balionėlio (93 pav.). Jų veikimo principas pagrįstas tuo, kad įkvepiamasis ir iškvepiamasis oras cirkuliuoja uždaroje sistemoje. Iškvepiamasis oras patenka į regeneracijos įtaisą.
· Vienuose regeneravimo įtaisuose iškvepiamame ore esančius 3—4% CO2 (pagal tūrį) ir vandens garus absorbuoja specialus absorbentas, o reikalingas deguonies kiekis paimamas iš balionėlio.
· Kituose įtaisuose naudojami specialūs sorbentai, kurie, sugerdami CO2 ir vandens garus, tuo pačiu metu išskiria reikalingą kiekį deguonies. Išvalytas (ar regeneruotas) oras patenka į kvėpavimo maišą, iš kurio jį įkvepia žmogus. TSRS chemijos ir kitose pramonės šakose plačiai naudojamos izoliuojančios dujokaukės РВЛ-1, КИП-7 ir КИП-8. Jos sveria 10—11 kg.
Izoliuojantieji gelbėjimosi aparatai yra panašios konstrukcijos kaip ir izoliuojančios dujokaukės, tik vietoj kaukės jie turi kandiklį ir spaustuką nosiai užspausti. Tokios konstrukcijos yra aparatai CK-5 ir ШС-63, naudojami kalnakasybos pramonėje.
Teisingai pasirenkant dujokaukę ar respiratorių būtina nustatyti tokius oro parametrus:
– toksinį medžiagą ore, jo koncentraciją;
– toksinės medžiagos veikimo ypatumus;
– galimą toksinės medžiagos veikimo trukmę;
– deguonies kiekį patalpos ore;
-toksinės medžiagos kenksmingumą ir galimybę jį pašalinti.
Respiratoriaus veikimo efektyvumas nusakomas saugos koeficientu, kuris lygus toksinės medžiagos koncentracijos aplinkoje santykiui sujos koncentracija išvalytame ore.
Kad kvėpavimo organų apsauga būtų efektyvi:
– dirbantysis turi mokėti naudotis apsaugos priemone žinoti jos galimybes;
-AP reikia sistemingai valyti ir dezinfekuoti;
-AP turi būti saugomos higieniškoje ppatalpoje patogiai prieinamose vietose;
– nuolat kontroliuoti dirbančiųjų su AP, sveikatą;
-AP turi būti sankcionuoti.
AP naudojantys patiria tokius nepatogumus: diskomfortą, padidėjusį kvėpavimą, širdies ir psichologinis stresą, pablogėjusius atitinkamus sensorinius signalus, bendravimo sunkumą, dažną filtrų ir absorbento keitimą, akinių naudojimą, plaukų trukdymą.
Respiratoriai dažnai naudojami kartu su kitomis saugos priemonėmis:
apsaugos akiniais nuo įvairių aerozolinių cheminių medžiagų, ausų protektoriais, galvos apsauga, pirštinėmis.
Odos apsaugai nuo agresyvių ir nuodingųjų medžiagų žalingo poveikio bei profilaktikai nuo ligų kartu su asmens higienos priemonėmis naudojamos įvairios pastos, tepalai, įvairios plovimo priemonės: muilas, muilo milteliai ir kt. Baigus darbą su kenksmingomis medžiagomis, pirmiausia reikia nuvalyti atviras kūno dalis: veid1, kaklą ir net rankas, nes darbo drabužiai ir pirštinės ne visada patikimai apsaugo šias kūno dalis. Apsauginiai tepalai padeda geriau nuvalyti oda, apsaugo ją nuo erzinančio ir nuriebinančio poveikio.
Apsauginės pastos, tepalai ir kremai skirstomi į dvi grupes, Pirmajai grupei priklauso hidrofiliniai tepalai, kuriuos lengvai suvilgo vanduo. Jie naudojami odos apsaugai nuo organinių tirpiklių, mineralinių alyvų, lakų, dažų, naftos produktų. Tai pastos ИэP-2 ХИОТ-6, ,,Auro“, ,,Nevidimyje perčatki“, Seliskio ir Mikolano tepa-lai, kremas ,,Plenkoobrazujuščij“ ir kt.
Kitai apsauginių pastų, tepalų ir kremų grupei priklauso hidrofobiniai preparatai (nesuvilgomi vandeniu). Tai riebaliniai tepalai ir emulsijos, kurie gerai apsaugo odą nuo rūgščių, šarmų, druskų vandeninių tirpalų (HЭP-2, Čumakovo ppastos, cinko stearino tepalas Nr. 1 ir Nr. 2, silikoniniai kremai ir kt.).
Akių ir veido apsaugai nuo mechaninių, šiluminių, optinių ir cheminių pažeidimų naudojami apsauginiai akiniai, skydeliai ir kaukės. Apsauginiai akiniai pagal standartą yra dviejų tipų: 030—atvirojo tipo apsauginiai akiniai ir 033 — uždarieji apsauginiai akiniai. Kad neaprasotų, akiniai (arba skydeliai) patepami specialiu pieštuku KП3 arba sausu tualetiniu muilu, arba naudojami specialūs nerasojantieji įdėklai. Uždarojo tipo akinių yra kelių rūšių. Apsaugai nuo agresyvių skysčių, garų ir dujų naudojami akiniai П0-3, susidedantys iš guminės puskaukės su stiklais. Akių apsaugai suvirinant elektra naudojami Э markės šviesos filtrai iš tamsaus stiklo. Šviesos filtrai Э-1 naudojami, kai suvirinimo srovės stiprumas 30—75 A; Э3-2, kai srovės stiprumas 75—200 A; Э-3, kai srovės stiprumas 200—400 A ir Э-4, kai srovės stiprumas didesnis kaip 400 A. Pagalbiniams elektrinio suvirinimo darbininkams (šaltkalviams, parankiniams) išduodami uždaro tipo akiniai su šviesos filtrais B-l, B-2 ir B-3. Suvirinant dujomis, naudojamasi uždarojo tipo В-1, В-2 ir В-3 šviesos filtrais (tai priklauso nuo suvirinimo šaltinio galios).
Akių apsaugai nuo intensyvaus šiluminio spinduliavimo, kai dirbama prie kaitinimo, lydymo, stiklo virimo ir kitų krosnių, naudojami šviesos filtrai П-1200, П-1500, П-1800 (kai temperatūra iki 1200°, 1500° ir 1800°C). Akiniai, skirti apsaugai nuo dulkių, turi gerai apsaugoti, kad
neprasiskverbtų dulkės.
