Studijų įvado savarankiški darbai
1 UŽDUOTIS: KAS TAI YRA UNIVERSITETAS
Universitetai yra didžiausias ir charakteringiausias viduramžių kūrinys mokymo srityje. Jie visų pirma iškėlė mokslo reikšmę. Tik jiems atsiradus, mokslas atsistojo šalia valstybės ir bažnyčios, kaip savotiška jėga. Universitetai paruošė ir išleido daug inteligentijos kadrų. Galiausiai universitetai formavo pasaulietinį individualizmą ir parengė sąlygas renesansui. Universitetai iš pradžių buvo tik privatinės akademijos. Juos šelpė miestas, bažnyčia, karaliai. Pradžioje visas mokslo kūrimas ir mokymas buvo griežtai palenktas Bažnyčios priežiūrai ir kontrolei . Nuo XIa. Universitetai per porą amžių aapėmė beveik visą Europą. Vieni jų kilo iš vienuolyno m-lų, kiti iš katedrinių, kiti iš miestinių. Tačiau daugiausiai jie išsivystydavo savaime ar būdavo įsteigti. Juos steigti pirmiausia galėjo popiežius, paskui imperatorius. Universitetų vaidmuo ir įtaka visuomenės lavinimo procesui visuomet buvus labai įžymi ir įgijo ypatingos reikšmės pastaraisiais laikais.
Šių dienų universitetas irgi yra visų pirma lavinimo ir auklėjimo įstaiga, kuri tęsia ir užbaigia tą lavinimo ir auklėjimo darbą, kuris prasideda pradžios mokykloje. Universiteto pirminis uždavinys yra mokslo dauginimas. Jeigu aukštesniosios mokyklos ttikslas suteikti jaunimui pagrindines žinias apie pasaulį ir gyvenimą, išmokant tą jaunimą, taikant eksperimentinius metodus, realizuoti savo sumanymus ir mintis, ir tokiu būdu išvystant savarankiškumą, padedant pagrindus vidinei disciplinai, – tai universiteto uždavinys yra padaryti iš jaunimo savarankiškus tyrinėtojus ir mmąstytojus, išvystant abstraktinį mąstymą.
Pasiekti šiam tikslui universitetas iš pradžios tęsia aukštesniosios mokyklos darbą, tik platesniu mastu ir abstraktesne forma, vadinasi, ir universitetas iš pradžių siekia uždavinio : suteikti jaunimui bendrąjį išsilavinimą, kaip pagrindą tolimesnei specializacijai.
Taigi šių dienų universiteto uždavinys dvejopas: paruošti reikalingų visuomenei ir valstybei specialistų, darbuotojų, gydytojų ir kt., ir vystyti mokslinius tyrinėjimus.
Geri specialistai , pirmiausia turi gauti gerą bendrąjį išsilavinimą ir įgyti mokslišką mąstymą. Taigi, universitetas pirmoje eilėje rūpinasi moksliškos nuotaikos sudarymu, įskiepijimu jaunimui ir per jaunimą visuomenėje moksliško mąstymo, nes tokiu būdu universitetas užvis greičiau ir geriau pasieks savo specifinį tikslą – prisidės prie mokslo padauginimo.
Mokslo mėgimas, mėgimas išminties, yra pamatinis dalykas universitete, nes tas mėgimas turi savyje atlyginimą ir, be to , dar atneša ir kkitokių atlygių, ne visuomet filosofui, bet visuomet žmonijai.
Veikla. Nepakanka paskaitų, studentus reikia traukti prie tyrinėjimo darbo, reikia juos mokyti kur ir kiek galima patikrinti įgytas žinias. Reikia, kur tik galima, daryti iš studentų profesoriaus moksliškų tyrinėjimų dalyvius. Taigi, be darbo auditorijose, kur studentai dažniausiai vaidina pasyvų vaidmenį, universitete turi veikti bandymų ir tyrinėjimų laboratorijos ir seminarai. Bet paskaitų, laboratorijų ir seminarų dar nepakanka išeiti į gyvenimą pasiruošusiam gyvenimo problemų spręsti. Studentui tenka daug studijuoti ir skaityti, ir todėl kiekvienas universitetas tturi būti aprūpintas gera biblioteka. Be to, atskiros laboratorijos ir seminarai turi būti aprūpinti specialiomis bibliotekomis, reikalingomis darbo patikrinimui ir savarankiškiems tyrinėjimams. Darbuodamasis tokiu būdu, studentas įgis gabumą ir mokėjimą informuotis, vadinasi, surasti šaltinius ir reikalingus duomenis literatūroje, kai jam teks gyvenime spręsti įvairias problemas, aplamai, išmoks spręsti problemas mokslo metodais. Galima būtų pasakyti, kad pirmiausia universiteto uždavinys yra suteikti studentui įgūdžius surasti visas reikalingas informacijas, sprendžiant gyvenimo problemas.
Universitetas, auklėdamas žymią būsimos krašto inteligencijos dalį, gali ir privalo tą inteligentiją išmokyti turiningai naudotis laisvu laiku, ir per tą inteligenciją veikti visuomenę, nekalbant jau apie tai, kad universitetas gali pats suteikti visuomenei galimumą turiningai naudoti laisvą laiką, populiarizuodamas mokslą paskaitomis iš įvairių mokslo sričių. Taigi, dar vienas universiteto uždavinys – prisidėti prie mokslo troškimo sužadinimo visuomenėje, ne per tą inteligentiją, kurią universitetas auklėja, bet organizuojant paskaitas mokslo temomis visuomenei ir pačiame universitete ir provincijoje. Universitetas turėtų leisti vadovėlius.
Universitetas paruošia daug talentų ir genijų. Studentai darbuojasi universitete tam tikroje visuomeninėje atmosferoje: laboratorijose, seminaruose, taip pat įvairiose studentų organizacijose, mainosi nuomonėmis, veda diskusijas, kritikuoja. Studentai mokosi ne tik iš profesorių, bet ir vienas iš kito, ir jeigu tik susidaro tolerantiška atmosfera, tai tokiose sąlygose užvis gražiau vystosi žmogaus siela, stiprėja individualūs asmenybės ggabumai ir, pagaliau, pasiekiamas visiškas susipratimas. Šitą visuomeninio auklėjimo ir lavinimo pusę universitetas turi palaikyti visomis galimomis priemonėmis, nes išauklėjęs susipratusius žmones, universitetas duos visuomenei geros valios žmonių. Vadinasi, per savo auklėtinius universitetas gali didinti skaičių geros valios žmonių visuomenėje, ir padaryti visą visuomenę geros valios, tolerantišką, susipratusią. Universitete turėtų dirbti geriausi pedagogai.
Pedagogo uždaviniai: 1)Socialinių nuostatų formavimas- asmenybės tam tikras pasirengimas reaguoti į aplinką ir daryti jai įtaką. Formavimo etapai: naujo aiškinimas; naujo gilinimas (kodėl taip yra). 2)Elgsenos formavimas- tai drauge ir auklėjimo rezultatas. Etapai: priimtinos elgsenos tobulinimas; nepriimtino keitimas.
Ugdyti pradedama nuo nuostatų formavimo.
Dabartinio pedagogo veikla ir naujieji pedagogo vaidmenys:
1. Ugdymosi procesų vadovas ir skatintojas. Jis numato perspektyvas, priemones ugdymo tikslams pasiekti, derina ugdymo ir ugdymosi būdus, skatina kūrybiškumą, norą tobulėti, ugdytinio pasirinktomis sąlygomis. 2) Tyrėjas. Geba analizuoti ugdymo procesą, žino ir moka atlikti taikomuosius tyrimus.
3) Novatorius. Nuolat tobulinasi, domisi, kuria ir diegia naujas idėjas. 4)Vadybininkas. Kuria efektyvias ugdymo strategijas, organizuoja mokymasi ir išmokimą. Šis vaidmuo gali pasireikšti ir tarp kolegų. 5) Metodininkas. Padeda ugdytiniui spręsti problemas, apmąsto, integruoja žinias ir patirtį, numato savo lūkesčius, profesinius sprendimus.
6) Patyręs vyresnysis draugas. Padeda nugalėti kliūtis. 7) organizatorius. Dalyko žinovas- informacijos perteikėjas. Moka naudotis informacija. Pateikia ugdytiniams pagrindinę informaciją. 9) Pokyčių tarpininkas. Turi aasmeninę viziją ir ketinimą pagerinti pokyčių valdymo principus. 10) Auklėtojas. Nori ir geba padėti ugdytiniams fiziškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai. 11) konsultantas. Ugdo asmeniniu pavyzdžiu, pataria, konsultuoja.
12) Bendradarbiaujantis kolega. Mokosi ir sugeba dirbti komandoje. 13) Grupės lyderis. Geba įtakoti pozityvaus grupės psichologinio klimato formavimąsi.
2 UŽDUOTIS: VILNIAUS PEDAGOGINIO UNIVERSITETO ISTORIJA
Kadangi 1935 metais Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo gerokai apvokietinti, Lietuvos Respublikos vyriausybė siekė, kad Klaipėda taptų lietuviškos kultūros židiniu. Todėl čia buvo įkurtos dvi aukštosios mokyklos – Prekybos institutas ir Pedagoginis institutas ( 1935m.). Pedagoginis institutas rengė reformuotos pradinės mokyklos mokytojus. Bukantiškis A. pažymi, jog ,,Pedagoginio instituto tikslas yra suformuoti kiek tik galima specialistų pradinių klasių mokykloms ir kurti bei gilinti lietuvišką pedagoginį mokslą.“( Naujoji Romuva. 1938. Nr.1-2, p.53).
Mokslas institute trukdavo du metus. Norintys likti dirbti Klaipėdos krašte, mokėsi dar vienerius metus. Mokymosi sąlygos šioje aukštojoje mokykloje buvo labai geros: mokslas nemokamas, visi studentai gaudavo bendrabutį, 50 – 100 litų stipendijos. Veikė bazinė pradinė mokykla, kurioje studentai atlikdavo pedagoginę praktiką. Pirmasis instituto rektorius Vytautas Soblys (1935 – 1937).
1939m. kovo mėnesį Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą , pedagoginis institutas buvo evakuotas į Panevėžį, o tų pačių metų rudenį – Lietuvai atgavus Vilnių, buvo perkeltas į sostinę ir pavadintas Vilniaus pedagoginiu institutu. Permainų metu rektoriumi
buvo Mečislovas Mačernis (1937 – 1940). Iš viso 1937 – 1940m. institutą baigė 445 specialistai.
Kiti Vilniaus pedagoginio instituto rektoriai: Jonas Laužikas (1940 – 1941), Albinas Liaugminas (1941 – 1943).
1941m. Vilniaus pedagoginis institutas perorganizuotas į ketverių metų aukštąją mokyklą. 1943m. kovo mėnesį okupantų uždarytas. Atkurtas 1944 metais. 1944-1946m. prie jo veikė Vilniaus nepilna aukštoji mokykla. Ji rengė mokytojus ir 1946m. buvo perkelta į Klaipėdą ir pavadinta Klaipėdos mokytojų institutu.
Vilniaus pedagoginis institutas nuo 1944 11 14 pavadintas Vilniaus valstybiniu pedagoginiu iinstitutu. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rektoriai: Jonas Alekna (1944), Povilas Brazdžiūnas (1944 – 1945), Jonas Laužikas (1945 – 1946), Antanas Šurkus (1946 – 1947), Adolfas Jucys (1947 – 1948), Jonas Šalkauskas (1948 – 1950), Marcelinas Roška (1951 -1955), Juozas Mickevičius (1955 – 1960), Vytautas Uogintas (1960 – 1979), Jonas Aničas (1979 – 1989).
1945 m. pradėjo veikti neakivaizdinių, o 1966 m. – vakarinis skyrius.
1960 m. pastatyti nauji rūmai.
1961 m. prijungtos panaikinto Naujosios Vilnios mokytojų instituto specialybės, perkelti jo studentai.
1944 – 1988m. VVilniaus valstybinis pedagoginis institutas parengė daugiau kaip 30000 specialistų.
1990m. kovo mėn. 11d., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, institute buvo pradėtas mokymo ir administracinio darbo pertvarkymas. 1992m. gegužės mėn. 20d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba suteikė institutui universiteto statusą, patvirtino universiteto statusą ir nuo ttada jis vadinamas Vilniaus pedagoginiu universitetu.
Vilniaus pedagoginio universiteto rektoriai: Saulius Razma (1989 – 1993), Antanas Pakerys (1993 – 2003), Algirdas Gaižutis išrinktas 2003 03 26.
Universitete yra 8 fakultetai, 52 katedros, 19 mokslinių skyrių, biblioteka, leidykla, mokytojų klasifikacijos centras, kalbų mokymo centras, kultūros centras, sporto centras ir universiteto pradinė mokykla.
Universitetas siūlo bakalauro, magistro ir daktaro programas. Studentai, kurie nori įsigyti bakalauro laipsnį mokosi 4 metus dieniniame skyriuje arba 5 metus neakivaizdiniame skyriuje. Norintys įgyti magistro laipsnį mokosi dar du metus. Finaliniai egzaminai bakalauro ir magistro laipsniams – priimti pagal valstybinius reikalavimus. Trečias lygmuo aukštojo išsilavinimo yra daktaro laipsnis. Jo įgijimui reikia mokytis tris metus.
Studentai turi galimybes išvykti į užsienį, nes Vilniaus pedagoginis universitetas turi daug užsienio partnerių. Universitetas yra sudaręs 117 kontraktų su įvairių šalių aukštojo mokslo institucijomis. Kiekvienais metais daugiau kaip 300 studentų išvažiuoja studijuoti užsienyje pagal mainų programą.
Universiteto studentai aktyviai dalyvauja universiteto gyvenime. Jie įkūrę studentų tarybą, palaiko kontaktus su studentais iš kitų universitetų. Yra įvairus pasirinkimas klubų: akademinis choras ,,Ave Vita“, šokių ir dainų ansamblis ,,Šviesa“, folkloro grupė. Studentai aktyvūs ir sporto šakose. Universiteto sportininkai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje.
3 UŽDUOTIS: IKIMOKYKLINIO UGDYMO KRYPTIES BAKALAURO DARBO ANALIZĖ
Pavadinimas: Ugdymo tęstinis pobūdis: darželis – ppradinė mokykla
Trumpa analizė
Darbas apima tris svarbiausiais institucijas – šeimą, vaikų darželį ir pradinę mokyklą. Autorė analizuodama teorinę medžiagą, išsiaiškino, kad ryšys tarp šeimos, darželio ir pradinės mokyklos labai glaudus.
Darbo tikslas – atskleisti ugdymo tęstinį pobūdį: šeima – darželis – pradinė mokykla.
Uždaviniai:
1.Atskleisti vaiko ugdymo šeimoje ypatumus.
2.Apžvelgti šeimos, darželio ir pradinės mokyklos bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes.
3.Atlikti anketinį tyrimą.
Tyrime naudojami metodai:
1.Pedagoginės ir psichologinės literatūros šaltinių apžvalga.
2. Darželio auklėtojų, pradinių klasių mokytojų ir tėvų anketinė apklausa.
Autorė darbą pagrindė mokslininkų nuomonėmis, kad rūpestingai ir tinkamai tėvų auklėjamas vaikas į mokyklą ateina geriau pasirengęs, mokosi lengviau, noriau, be neigiamos nuostatos į mokyklą. Pažymi, kad šiandieninės šeimos labai įvairios. Pagal struktūrą egzistuoja pilnos ir nepilnos , vienos ar kelių kartų, darnios ir nedarnios, tradicinės, asocialios šeimos. Pagal šeimos narių tarpusavio bendravimo stilių – liberalinės, autokratinės bei demokratinės šeimos. Iš to einanti išvada – vaikų brandinimo mokyklai sąlygos jose nevienodos.
Ikimokyklinė ugdymo įstaiga tampa svarbia institucija, kurioje tęsiamas tėvų pradėtas vaiko brandinimas šeimoje. Būtina šeimos ir pedagogų sąveika. Labai svarbu, kad šeimos ir ugdymo įstaigos bendradarbiavimas būtų tęsiamas ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą.
Be to, svarbu nepamiršti, kad sėkmingas vaiko ugdymas galimas tik tada, kai nuosekliai remiamasi jo pasiekimais ankstesniame mokymosi periode, ikimokykliniu laikotarpiu įgytomis žiniomis ir mokėjimais. Tai ssudaro tvirtą perimamumo pagrindą. Ikimokyklinių įstaigų pedagogai turi būti susipažinę su pirmosios klasės programa ir ugdymo metodais, o pradinių klasių mokytojai, savo ruožtu, – su darželio parengiamosios grupės programos turiniu, darbo metodais ir būdais. Pravartu rengti bendrus abiejų švietimo sistemos grandžių pedagogų pasitarimus, kuriuose būtų analizuojami vaiko parengimo mokyklai rezultatai, numatomos konkrečios priemonės auklėtojų ir mokytojų darbui gerinti. Šiuo metu šį pereinamumą užtikrinanti darbo forma yra kiek apleista. Darbo autorės teigimu, efektyviausias vaiko ugdymas, jo socialinė branda vyksta užtikrinus glaudų ir ilgalaikį ikimokyklinės įstaigos, mokyklos ir šeimos ryšį. Tačiau dažniausiai pasitaiko, jog teorija sako viena, o praktika rodo visai ką kitą. Autorė, norėdama išsiaiškinti ar šiuo atveju teorija sutampa su praktika, atliko tiriamąjį darbą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti, kaip auklėtoja bendradarbiauja su mokytoja, kaip domisi ugdytinių rezultatais;
2. sužinoti, kaip pradinės mokyklos pedagogai sutinka vaiką mokykloje, kokie būna adaptaciniai sunkumai, koks vyksta bendravimas ir bendradarbiavimas su darželio auklėtoja ir vaiko šeima;
3. išsiaiškinti ryšį, jungiantį mokyklinės įstaigos pedagogus ir tėvus, ugdant vaiką;
4. apžvelgti visų trijų institucijų tęstinį pobūdį ugdant, auklėjant vaiką.
Tyrime dalyvavo: po 15 pedagogių auklėtojų, pradinių klasių mokytojų, tėvų, kurių vaikai lanko pradžios mokyklą. Visiems jiems buvo išdalintos anketos. Iš tyrimų paaiškėjo, kad 80% mokytojų domisi būsimais pirmokais, 93,3%apklaustų mokytojų dažniau ar rečiau, bet vis dėlto lankosi iikimokyklinių įstaigų grupėse, kuriose yra būsimų pirmokų. Tarp auklėtojų ir mokytojų vyksta bendradarbiavimas, jos dalinasi informacija. Tik ne visos auklėtojos domisi tolimesniu vaiko ugdymu mokykloje.
Tyrimas parodė, jog vaikas lengviausiai adaptuojasi mokykloje, kai būna lankęs darželį. Dėl to , priešmokyklinių grupių lankymas yra reikalingas ir svarbus.
Kritinės pastabos. Nors darbe visur pabrėžiama didžiulė šeimos įtaka, bet kokia tai įtaka, nuo ko ji priklauso, parašyta labai mažai. Galima buvo plačiau panagrinėti, tuo labiau, kad vienas iš išsikeltų uždavinių buvo atskleisti vaiko ugdymo šeimoje ypatumus.
Taip pat darbe panaudota mažai šaltinių ( 12).
Ko aš nesuprantu:
1. Ar būtina parašyti rekomendacijas darbo pabaigoje?
2. Ar išvadas reikia numeruoti?
3. Kokios apimties (puslapiais) turėtų būti teorinė dalis?
4. Ar būtinas tyrimas?
4 UŽDUOTIS: STUDENTŲ DARBO FORMOS UNIVERSITETE
Referatų rašymas
Studentų referatai yra viena iš studentų atsiskaitymo formų, numatytų pagal atitinkamų dalykų studijų programas. Referatas – tai raštu išdėstytas arba viešai perskaitytas pranešimas, kuriame trumpai išdėstomas mokslinio darbo turinys. Trumpai išdėstomas turinys, t.y. analizuojamo dalyko esmės išskyrimas, antraeilių, nesvarbių dalykų atmetimas ir išreiškimas tekstu. Dažniausiai referatuose referuojami kitų autorių moksliniai darbai.
Rašytinį referatą turi sudaryti titulinis lapas, įvadas, aprašomoji (analitinė) dalis, išvados bei literatūros sąrašas. Be to, gali būti pridedami priedai.
Įvade pagrindžiamas temos aktualumas, suformuluojamos problemos, nurodomi daugiausia šias problemas analizavę autoriai. Įvado rekomenduotina apimtis – nuo 0,5 iki 1
puslapio.
Aprašomoji dalis pradedama rašyti naujame lape. Jos pavadinimas turi atitikti išplėstą temos pavadinimą. Pradedant analizę, jei reikia, patikslinamos sąvokos, susijusios su nagrinėjama problema. Toliau analizuojami ir apibendrinami įvairių autorių požiūriai į nagrinėjamas problemas. Negalima atsainiai ar arogantiškai neigti kitų autorių teiginius, jų darbo rezultatus. Galima įterpti savo požiūrį, bet jis neturėtų nustelbti mokslo pripažintų autorių. Sakiniai turi būti trumpi ir aiškūs, rašymo stilius lakoniškas.
Jei nagrinėjamų problemų yra keletas, aprašomąją (analitinę) dalį tikslinga skaidyti į skyrius ir poskyrius, jiems suteikiant tam ttikrus pavadinimus. Kiekvienas skyrius ir poskyris turėtų būti išbaigtas, – turėti pradžią, analizę ir išvadas, o tarp skyrių turi būti išlaikomas loginis pereinamumas. Rekomenduotina analitinės dalies apimtis – nuo 8 iki 10 puslapių.
Baigus analitinę dalį rašomos išvados ir, jei reikia, pasiūlymai, rekomendacijos.
Išvadose apibendrinami šaltinių analizės rezultatai, kurie gali būti pateikiami trumpu ir glaudžiu tekstu arba atskirais punktais. Išvadų teksto apimtis neturėtų viršyti 1 – 2 lapų.
Galiausiai naujame lape pateikiamas literatūros sąrašas, kuriame pateikiami bent jau keleto ( pageidautina keliolikos) nnaudotų šaltinių aprašai.
Po literatūros sąrašo gali būti dedami priedai. Priedai dedami tais atvejais, kai norima pateikti medžiaga, informacija yra antraeilės svarbos ir pernelyg gausi, kad būtų pagrindiniame tekste. Dažniausiai tai įvairios didelės apimties statistinės informacijos lentelės, grafiniai pavyzdžiai, nuotraukos, apklausų aanketos ir panašiai. Viso referato (be priedų) apimtis – apie 12 – 15 lapų.
Ypatingą dėmesį rašant referatus, reikia kreipti į šaltinių nuorodų teisingą pateikimą. Visais atvejais tekste turi būti nurodyta pateikiamų faktų, duomenų, reiškinių, nuomonių, minčių, teiginių, schemų, pavyzdžių ir kt. unikalios medžiagos autorystė. Jokiu būdu negalima nusirašyti ir pateikti kaip savo kitų autorių darbus.
Galimi įvairūs bibliografinių duomenų pateikimo būdai: pagrindiniame tekste, puslapio išnašoje, darbo pabaigoje, aiškinamosiose pastabose.
Referate galimos (ir pageidautinos) gausios nuorodos į autorius ir jų darbus, labiausiai susijusius su tiriama problema. Kitų autorių darbų atpasakojimas, jų citavimas referate gali sudaryti iki 1/2 – 2/3 viso teksto apimties, nevengiant netgi gan ilgų ištraukų. Svarbu, kad parinktos ištraukos iš tiesų atskleistų temos esmę. Kita vertus, referentai neturi bijoti referate pareikšti ssavo nuomonę apie kitų autorių darbus ar tiriamą problemą. Savo nuomonę reikėtų atskirti žodžiais: „mano supratimu“, „mano nuomone“ ir panašiai.
Rašant referatą pravartu įterpti reikiamą grafinę medžiagą, įvairių duomenų lenteles. Grafinė medžiaga tekste numeruojama eilės tvarka. Lentelės taip pat numeruojamos eilės tvarka. Lentelių numeravimas rašomas virš lentelės lapo dešinėje, o eilute žemiau – lentelės pavadinimas. Jei reikiamų pateikti lentelių yra pernelyg daug, jos gali būti dedamos prieduose.
Bakalauro diplomas, kaip jį įgyti?
(trumpa samprata pagal J. Dautaro knygelę ,,Bakalauro diplomas)
Kaip studijuoti?
Studijuodama aš tturėčiau pirmiausia, įsisąmoninti savo gyvenimo prasmę, tikslus ir vertybes. Antra , konkrečių savo mokymosi tikslų įsisąmoninimas. Trečia, nuoširdus domėjimasis studijuojamais dalykais.
Poreikis ir pozityvus nusiteikimas yra raktai į visus mokymosi ir pažinimo procesus.
Studijuojant labai svarbu:
1) mokėti susikaupti, sutelkti dėmesį į vieną objektą, užduotį;
2) užsirašyti iškilusius klausimus ir mėginti rasti į juos atsakymus;
3) mokėti suskirstyti dėmesį;
4) mokėti susikaupti nepalankiomis darbo sąlygomis;
5) žinoti, jog pagrindinė įsiminimo sąlyga – supratimas, žinių įprasminimas.
Studentui labai svarbu:
1) sistemingai kasdien savarankiškai dirbti;
2) dirbti planingai, mokytis nuo sesijos iki sesijos, tolygiai paskirstyti jėgas ir laiką savarankiškoms studijoms;
3) išsiaiškinti, dėl ko knygose ar konspektuose kai kas nesuprantama, ir stengtis tai įveikti savarankiškai;
4) mokytis ir pratintis racionaliai naudotis įvairiais informaciniais šaltiniais.
Paskaitos
Paskaitų metu aš turėčiau:
1)atidžiai klausytis paskaitos;
2)vengti pašalinių dirgiklių – triukšmo, šnabždesio;
3)sutelkti dėmesį į pagrindinę paskaitos mintį;
4)mintyse nuolat kelti klausimus sau pačiam, dėstytojui, spręsti kaip atsakyti į klausimus. Dialogai mintyse padeda įprasminti žinias, susikaupti;
5)dėstytojui pereinant prie naujos minties, įsiminti jo naudojamus jungiamuosius žodžius, posakius;
6)pagrindines idėjas stengtis pačiam analizuoti, lyginti su kitomis; jomis remiantis, savarankiškai samprotauti, atgaminti.
Norint geriau įsiminti, tikslinga paskaitas konspektuoti.
Seminarai
Ruošdamasi seminarams, turėčiau:
1) išanalizuoti kiekvieną seminaro plano dalį : ko reikalauja kiekvienas klausimas, užduotis, kas žinoma, kas nauja;
2) naudojantis konspektais , vadovėliais, mokymo priemonėmis, kaupti pirminę informaciją seminaro tema;
3) studijuojant šaltinius, ppirmiausia perskaityti reikalingą dalį, ją išanalizuoti, tik tuomet savais žodžiais užsirašyti pagrindines mintis;
4) neatitrūkti nuo seminaro plano klausimų, ieškoti į juos atsakymų;
5) citatas užsirašyti pažodžiui , nurodant tikslius bibliografinius duomenimis;
6) sudaryti kiekvienos seminaro dalies planą, užsirašyti pagrindinius teiginius, padaryti išrašus, citatų;
7) per seminarą ne tik dėstyti sukauptą informaciją, bet ir kritiškai ją įvertinti; ne skaityti iš konspekto, o pasakoti, aiškinti, įrodinėti, turėti visais klausimais savo nuomonę, mokėti teoriškai pagrįsti savo mintis.
Pratybos
Ruošdamasi pratyboms, turėčiau:
1) gerai išstudijuoti teoriją pratybų tematika, atgaminti jau turimas žinias;
2) nuolat lavinti mokėjimus bei įgūdžius, mokytis žinias taikyti pakitus sąlygoms;
3) susidūrus su sunkumais, kliūtimis, stengtis atgaminti turimas žinias, jas papildyti naujomis ne tik iš vadovėlių, bet ir kitų informacijos šaltinių, žinynų, vadovų, enciklopedijų, kitos literatūros, periodinės spaudos;
4) nuodugniai analizuoti kiekvieną užduotį (kas duota, ką reikia įrodyti, atlikti, kuo pradėti ir kuo užbaigti užduoties sprendimą);
5) kiekvieną užduotį atlikti savarankiškai, nuosekliai.
Egzaminai
Ruošiantis egzaminui, turėčiau:
1) susipažinti su studijuojamos disciplinos programos reikalavimais;
2) gerai suvokti esminius klausimus;
3) išstudijuoti privalomą bei papildomą literatūrą, mokėti ja naudotis;
4) nepasimesti informacijos gausybėje, mokėti ją grupuoti, sisteminti žinias;
5) medžiagą kartoti didelėmis dalimis, dalys turi būti prasmingai susijusios;
6) mokėti valdyti savo nuotaikas; tikėti savimi, savo jėgomis;
7) ištraukus bilietą (gavus klausimus), nesiblaškyti nuo minties prie minties, susikaupti: nnuodugniai išnagrinėti klausimus, suvokti, ko jie reikalauja; po to iš visų žinių atrinkti tik tas, kurios atitinka duotų klausimų esmę;
8) atsakymo turinį trumpai pasirašyti: sudaryti smulkų planą, lenteles, schemas, – tai apsaugo nuo nenuoseklaus minties reiškimo;
9) mokėti sklandžiai, nuosekliai, glaustai pasakoti, vengti ilgų įžangų, kartojimosi; atsakinėti nuodugniai, reglamentuotai;
10) neiškraipyti terminų , sąvokų, knygų pavadinimų, autorių pavardžių.
Užrašai
Darant užrašus reikėtų žinoti, kad yra daug būdų pasižymėti norimas mintis. Tai duomenys apie pačią knygą, išrašai, citatos, planai, anotacijos, tezės, konspektai ir kt.
Išrašai iš knygos daromi tada, kai skaitytojas randa sau naudingos informacijos, svarbių minčių, prie kurių jam teks grįžti.
Kita informacijos fiksavimo forma yra citata – pažodinė ištrauka iš kurio nors teksto.
Informacija gali būti sėkmingai fiksuojama, sudarant perskaitytos knygos, straipsnio ar jo dalies planą. Planas yra viena trumpiausių, labiausiai kondensuotų užrašų formų.
Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio turinio aprašymas.
Norint išsamiau atskleisti ir užfiksuoti svarbiausias mums veikalo mintis, perskaičius bet kurį šaltinį gali būti savais arba autoriaus žodžiais rašomos jo tezės.
Labiausiai paplitusi užrašų forma – konspektas. Konspektas – tai nuoseklus perskaitytos knygos turinio atpasakojimas savais žodžiais. Jis padeda geriau išmokti perskaitytą tekstą. Konspektuose plačiau negu kitų rūšių užrašuose atskleidžiamas knygos turinys, svarbiausios mintys, formuluotės ir kt. Visa konspekte išdėstoma tokia tvarka, kaip knygoje.
Žinomi trys
populiariausi informacijos fiksavimo ir kaupimo būdai. Pirmasis – įvairaus tipo užrašai storuose sąsiuviniuose. Antrasis – rašant informaciją specialiose bibliografinėse ar kitose kortelėse. Trečiasis informacijos kaupimo būdas – įvairaus tipo dokumentų rinkimas į aplankalus. Aplankalai skirstomi pagal temas.
Kurį informacijos kaupimo būdą ( ir užrašų formą ) pasirinkti, sprendžia pats studentas.
Santrauka
Santrauka – tai analizuojamo dalyko esmės išskyrimas, antraeilių, nesvarbių dalykų atmetimas ir išreiškimas tekstu.
Darant turinio santrauką reikia išskirti visumą, logiškai sudėstyti minčių eigą.
Santraukos esmė , trumpumas, lakoniškumas, nuoseklumas . santrauka tai –– maksimumas turinio, minimumas žodžių.
Recenzija
Recenzija – tai vertinamoji kokio nors veikalo kritika. Ji nustato veikalo atitikimą ar neatitikimą tiesai. Recenzijos tikslas – tiesa. Recenzija sprendžia apie veikalo reikšmingumą.
Recenzija susidaro iš:
1) bibliografinės veikalo charakteristikos;
2) trumpos (objektyvios) veikalo turinio santraukos pagal pagrindinius autoriaus plano punktus;
3) kritinių sprendimų su motyvuotu jų vertinimu;
4) atskirų pastabų.
Literatūra:
Bakalauro darbas. Ugdymo tęstinis pobūdis: darželis – mokykla. K., 2004.
Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorija. K.,2000.
Čepinskis V. universiteto uždaviniai.//Švietimo darbas. 1923. Nr.8-9.
Dautaras J. Bakalauro diplomas. Kaip jį įgyti? V., 1994.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1979.
Stepukonis F. RReferatų rašymas ir pristatymas // Metodiniai patarimai. V., 2002.
V. Jakavičius, V. Laurėnas. Studijos aukštojoje mokykloje. K., 1997.
www.vpu.lt
