Tundra

1.Darbo planas ………………. 3 psl.

2. Darbo eiga ………………. 4 psl.

2.1 Tundra pavasarį ………………. 4 psl.

2.2 Tundra vasarą ………………. 5 psl.

2.3 Tundra rudenį ………………. 6 psl.

2.4 Tundra žiemą ………………. 7 psl.

3. Tundros augalija ………………. 7 psl.

4. Tundros gyvūnija ………………. 8 psl.

5. Išvados ………………. 9 psl.

Naudota literatūra ………………. 10 psl.

1. Darbo planas

Hipotezė – metų laikams besikeičiant, tundros klimatas nesikeičia, jis visuomet vienodas.

Darbo objektas – tundra.

Darbo tikslas – susipažinti su tundrą ir patvirtinti arba paneigti iškeltą hipotezę.

Darbo uždaviniai – išsiaiškinti tundros kklimatą; kokia yra tundros flora ir fauna; kokie faktoriai limituoja gyvūnų įvairovę.

2. Darbo eiga

Arkties vandenyno pakrantės niūrios, bemiškės, apaugusios skurdžia augmenyja, tai – tundra. Trumpos arktinės vasaros metu spėja užaugti tik tokie menkučiai augalėliai kaip viksvos pagalvėles priminančios nolaskėles, viržiai, samanos bei kerpės. Šiais augalais minta galybė vabzdžių ir elniai karibūs (šiaurės elniai). Pakrantėse peri vaikus paukščiai – tokie kaip želmenynės žąsys, kurios rudenį keliauja į pietus.

Arktis.Didžiąją Arkties pakraščių dalį užima tundra – žemos, pelkės, žole apaugusios llygumos. Čia vietose, kurias daugiausiai dengia ledas; pvz. Šiaurės Kanados inuitai verčiasi žvejyba ir medžiokle. Šiais laikais tradicinė gyvensena ima keistis. Atvykeliai, priviliuoti arkties gamtos ištekliu, skleidžia naujas kultūras ir technologijas.

2.1 Tundra pavasarį

Saulėtų, šiltų dienų tundroje pavasarį ir vvasarą būna ne taip jau daug. Vyrauja apsiniaukę, dažnai lietingi orai, rūkai, šalti vėjai. Užtat su tokiu džiaugsmu žmogus sutinka ten šiltą, saulėtą dieną! Visur gurga upeliukai, iš visų pusių sklinda vestuvių šventę keliančių paukščių riksmai ir giesmės. Sunku perteikti visą balsų įvairovę burbuliuojančių tilvikų, bukauodegių plėšikų, kurapkų, snieginių startų. Norint pajusti arktinės tundros pavasario žavesį, čia reikia išgyventi visą poliarinę žiemą.

Kiekvieną dieną parkeliauja nauji sparnuočiai, ir kiekvieną paukštį pasitinki kaip draugą, su kuriuo ilgai buvai išsiskyręs. Iki tol tylioje tundroje aidi įvairiausios paukščių giesmės. Tačiau neilgai trunka tas nuostabus laikas. Prabėga dvi trys savaitės – ir giesmių laikas pasibaigia.

Beveik visi paukščiai parskrenda prie Arkties vandenyno krantų jau susiporavę. Negaišindami laiko, jie ieško vietos lizdui. Vietos paieškos iir lizdo krovimas čia nesudėtingas darbas. Nereikia, kaip miške, ieškoti tinkamos drevės arba meistriškai sunki lizdą tarp medžių ir krūmų šakų: bet kuris sausesnis kupstas tam tinka. Daugelio arktinių paukščių (tilvikų, bukauodegių plėšikų, žuvėdrų, kurapkų, narų ir kt.) lizdai labai paprasti. Žolėtoje samanų velėnoje paukštis padaro mažutę duobelę, iškloja ją sausomis žolelėmis, pernykščiais poliarinio karklo lapais, kartais kerpėmis – ir lizdas gatavas. S u pirmosionis protirpomis pasirodo ir pirmosios tundros gėlės. Pirmoji pražysta siversija

tuoj po jos –neužmirštuolės, gailiai, kiaulpienės, ppoliarinės aguonos, kulkųnės, aštuonikės dredos.

2.2 Tundra vasarą

Tundroje nėra ryškios ribos, skiriančios pavasarį ir vasarą, ir apie pavasario perėjimą į vasarą, o vasaros į rudenį galima kalbėti tiktai sąlygiškai. Vasaros pradžia galima laikyti sniego ištirpimą didžiojoje tundros dalyje, o jos pabaiga – pirmosius šalčius ir pirmąjį sniagą rugjūčio pabaigoje. Pavasarį pražysta visos tundros gėlės. Ryškūs kylimai poliarinių aguonų, aštuonikių dredų, vėdrynų, kulkšnių, neužmirštuolių ir kiaulpienių nkloja sausas upių terasas, lėkštus į saulę atgręštus šlaitus ir kalvas – baidžerachus. Dūzgia ties žiedais didžiulės tundros kamanės, o ant vainikėlių supasi mažytės muselės – saldaus nektaro mėgėjos.

Paskui pamažu nutyla pavasarinis paukščių burbuliavimas. Visa, kas gyva, skuba išnaudoti trumpą šilumos ir šviesos laikotarpį palikuoniams išperėti ir užauginti iki naujųjų šalnų. Saulė meiliai šildo ir kiarą parą lieja į tundrą skaisčią šviesą.

Ypač nuostabios vasarą nakties valandos, kai gamta turi nugrinzti į tamsą. Čia tuo metu šviečia blyški vidurnakčio saulė. Tada kažkokiu didingumu dvelkia tundra, jos tyla ir ramybe. Pamekliškuose toliuose, padusvintuose lengvo perlinio rūko, grimzta ir nyksta tolimi kalnai, salos, aukšti ir žemi ežerų krantai. Kad ir kiek daug parskrenda paukščių į Šiaurę, tundra tokia plati, jog visa paukščių armija, sutūpusi į lizdus, tėra mažai pastebima.

Ne ilgiau kaip dvi tris savaites ttrunka laikas, kurį visiškai teisėtai galima vadinti vasara. Tada paprastai esti šilti dažnai saulėti orai, o oro temperatūra karščiausiomis dienomis pasiekia 20 – 25 laip. Šilumos. Tačiau tą maloniausią metų laiką tundroje biauroja uodai. Masiškai pasirodę, o tai būna antroje liepos pusėje, uodai tampa tundros rykšte. Pirštinės ir tinklas nuo uodų mažai padeda, be to, ir dirbti su jais ne patogu. Kaip didžiausios palaimos lauki vėjalio, bet jis turi būti ir pakankamai stiprus : silpnas vėjas beveik visai nenuvaiko uodų.

2.3 Tundra rudenį

Rugpjūčio pabaiga. Baigėsi trumpa arktinė vasara. Nepastebimai ir pamažu sėlina ruduo. Nebėra šiltų, saulėtų dienų. Apsiniaukės dangus, dažni lietūs, šalti vėjai, o kalnuose jau ir pasnigsta. Nuo rugsėjo pardeda snigti, bet pirmasis sniegas paprastai ištirpsta, atšilus orui. Pasitaiko metų, kai pasninga ir atšila po keleta kartų, tada ligumų tundros pavirsta ištesinėmis pelkėmis. Pagaliau stiprus šaltis sukausto žemę, ir tundrą, apsidengusi ištiesine balta marška, apmiršta iki naujo pavasario. Vasaros pabaigoje vienas paskui kitą savo nebesvietingą tevynę palieka pavasario sviečiai. Pirmieji išskrenda tilvikai. Jau rugpjūčio pradžioje jų klajojantys būreliai traukia į pietus.

Ir štai paukščiai išlėkė. Dabar tundroje retkarčiais galima išvysti pelėdą ir paskutiniuosius pavelavusius tundros kurapkų būrelius. Margutė ruošiasi ilgam žiemojimui. Beje, žiema margutėi ne tokia jjau baisi, – ji persikrausto prie upelio, kur išliko žaliojo pašaro ir gilesnis sniegas. O žiemoti po sniegu nepalyginamai šilčiau, negu ant jo.

Tundra atrodo be gyvybės. Nematyti nei paukščių, nei žverelių. Į pietus iškeliavo dauguma elnių, slenka paskutinės nedidelės kaimenės. Paskui elnius nusliukino ir jų “ piemenys “ – balsvi tundros vilkai.

Išskrido žuvėdros ir bukauodegiai plėšikai, dar neseniai skraidę prie būstų. Išlėkė ir snieginės startos. Žymiai sumažėjo pelėdų, ir šiaurinių lapių, kurių dar neseniai buvo pilna tundra, retai pasitaiko.

Lapkričio vidury dienos greitai trumpėja. Prašvinta tiktai 10 val. ryto, o jau 3 val. dienos vėl ima temti. Saulę, tiksliau sakant, jos atspindį (dėl šviesos refrakcijos), paskutinį kartą matėme lapkričio 8d. .

Paskutinės aušros – spalvingiausias reiškinys neturtingoje spalvų šiaurės padangėje. Jas nuspalvina debesys greitai blėstančių, rausvų, raudonų, žalsvų, žydrokų ir pilkų tonų derinių. Aušra meta ant sniego rausvai auksinius atspindžius, svelnesnius už rausvosios žuvėdros spalvą. Jau dieną nuo 3 val. isižiebe žvaigždės, o šiek tiek vėliau pradeda savo begarsį, paslaptingą žaismą milžiniškos blyškiai žalios šiaurės pašvaistes jostos.

2.4 Tundra žiemą

Tundros paviršius žiemą panašus į sustingusias pakrikas jūros bangas. Tundros sniego danga nepanaši į miško zonos dangą. Šiuo sniegu galima ne tiktai lengvai ir laisvai vaikščioti

be slidžių, bet ir važinėti sunkiai pakrautais visureigiais, ir jie beveik neklimpa nuo svorio. Iš tokio sniego lengva pripjauti taisiklingų luitelių sniego trobelėms.

Milžiniški sniego plotai tokie švarūs ir veinodi, jog atrodo, kad ne tik žmogus, bet ir juodas vabaliukas labai toli repliojantis, gali būti pastebėtas ant akinančio sniego. Oras žiema ypatingai švarus. Giedrą mėnesienos niktį aiškiai matyti kitas ežero krantas, iki kurio gali būti 18 km.

Nuo ežero sklinda duslūs garsai, panašūs į tolimą artilerijos šaudymą. Šitaip esti, kkia po palyginti šilto oro ateina stiprūs šalčiai ir sproginėja ledas.

Nemaloniausias laikas, kai siaučia pūga, ypač jeigu ji tūžta keletą parų iš eilės. Pūga įvaro kažkokį neaiškų nerimą. Per pūgą nueiti toliau nuo namų rizikinga, nes galima netrukus netekti orientacijos

ir nerasti namo, netgi jei nuo jo esi per 50 žingsnių.

Eiti prieš smarkų vėją labai sunku, o dažnai visiškai neįmanoma. Ledinis vėjas svilina veidą, gniaužia kvėpavimą ir gali akimirksniu nušaldyti. Odą bado aštrūs sniego kristaliukai, vėjas kiaurai perpučia, įįsiskverbdamas pro menkiausius drabužių plyšelius. Pučiant smarkiam vėjui,

Žmogus nepajėgia įveikti oro pasipriešinimo ir išilaikyti ant kojų.

Vasario 6–ąją pirmą kartą pasirodo saulė. Didelis rausvas rutulys pakyla iš už horizonto maždaug per trečdalį savo skersmensn ir po 10 min.pasislepia. Poliarinė nnaktis pasibaigė.

3. Tundros augalija

Tikroji, arba samanų ir kerpių, tundra plyti tarp arktinės ir krumokštininės. Joje vyrauja samanos, kerpės, be to, auga viksvos, švyliai, žliūgės, glindės ir t.t. Žemesnėse vietose, upių ir ežerų šlaistuose kur įšalas nelabai gilus, yra pievų.

Arktinė tundra yra žemynų šiaurinėje dalyje ir šiaurės jūrų salose. Čia vyrauja samanos, kerpės, vyliai, tekšės, viksvos bei glosnių gulstinės rūšys.

Krumokšnėje tundroje, kuri pereina į miškatundrę, vyrauja žemaūgiai krūmai ir puskrūmiai. Augalų bendrijoje ryškūs tris ardai. Viršutinį ardą sudaro krūmai : beržai, keružiai, gulstinės gluosnių rūšys, žemaūgiai alksniai ir gailiai. Vidurinį ardą sudaro krūmuokšniai ir puskrūmiai : bruknės, melynės, vaivorai ir varnauogės, iš žolių čia aptinkama viksvų ir eraičių. Apatinį ardą – šiaurės, kerpenos, geguzlinai, meškapėdės ir tt.t.

Tundra pagal paviršiaus reljefą skirstoma į : kauburiuotąją, arba dėmėtąją, kurioje yra nemažai plotų be augalijos; velinėnę, kurioje vyrauja varpinės žolės; pievinę – čia aptinkama įvairių žolių; akmeningąją, kuri daugiausia yra kalnų ir kalvų šlaituose.

Atšiauriomis klimatinėmis sąlygomis suaugę medžiai skursta, retai arba visiškai negali subrandinti sėklų, subrendusios sėklos labai retai kada gali sudygti, o sudygę daigai papraistai dėl nepalankių sąlygų žūva. Tundroje daugiamečių augalų antžeminė dalis būna išsivysčiusi silpniau negu požeminė ir jų biomasės santykis 1 :: 2.

4. Tundros gyvūnija

Gyvūnija negausi. Jos sudėtį ir prisitaikymo kryptis nulėmė daugiametis įšalas žiemą, didelis užpelkėjimas vasarą ir stiprūs vėjai. Tačiau kai kurie šiltakraujai gyvūnai aktyvūs ištisus metus : Eurazijoje – šiaurinis elnias, šiaurinė lapė, poliarinis kiškis, lemingai, baltoji kurapka.Šiaurės Amerikoje – karibų avijaučiai ir kt. Pasitaiko kirstukų, endeminių tikrųjų ir kanopotojų lemingų rūšių, pietinėje tundros dalyje – pelėnų, rudųjų lapių, rudųjų lokių. Bandoma reaklimatizuoti avijaučius Taimyro pusiasalyje ir Vrangelio saloje.

Labai mažai aptinkama varliagyvių. Tundros upėse paplitusios lašišinės žuvys, dalijos ir kt. Gausu dvisparnių vabzdžių, pasitaiko pjūklelių, vabalų, drugių rūšių.

Tundroje per metus labai kinta gyvūnų mitybos sąlygos. Kai kurių žinduolių ir plėšriųjų paukščių mitybos sąlygas lemia lemingų dauginimosi ciklai. Palankiomis dauginimosi sąlygomis prisiveisia daug lemingų, kurie nuėda žolę ir konkuruoja su kitais fitofagais. Jie telkiasi į didžiulius būrius ir migruoja. Lemingais minta dauguma plėšrųjų paukščių ir žinduolių: baltosios pelėdos, poliarinės lapės ir kt. Taigi plėšrūnai turi pakankamai maisto ir taip pat gerai dauginasi. Trukstant maisto dauguma plėšrūnų visiškai nesidaugina. Tundros gyvūnų antrinė produkcija 3,8 kg iš nektaro per metus, o visa jos produkcija 310 tonų per metus. Iš viso tundros zoomasė yra 3,5  10 tonų.

Išvados

Kad atlikčiau darbą ir patvirtinčiau aarba paneigčiau išsikeltą hipotezę, naudojau įvairių autorių literatūrą. Atlikus užduotis, paaiškėjo, jog mano iškelta hipotezė nepasitvirtino. Tai gi teiginys, kad tundros klimatas besikeičiant metų laikams – nesikeičia, kad jis visada, nepriklausomai nuo metų laiko, yra vienodas, neteisingas. Nes išsiaiškinau, kad tundroje vyrauja šalti, lietingi, vėjingi orai, kad žiema iškrenta didelis sniego kiekis, tačiau pavasarį ir vasarą būna saulėtų ir šiltų dienų. Tai įrodo 2.1 – 2.4 punktai, pateikti darbo eigoje.

Toliau išsiaiškinusi kokia yra tundros flora ir fauna, pastebėjau, kad jos nėra gausios, kad tai įtakoja atšiaurus tundros klimatas, kad dėl tam tikrų priežasčių, tam tikri faktoriai limituoja augalų bei gyvūnų įvairovę. Dėl blogų sąlygų, mūsų klimatui budingi augalai ir gyvūnai, tundroje nesutinkami, arba sutinkami retai.

Naudota literatūra:

1. A.Basalykas “Žemė- žmonijos buveinė”, Vilnius 1985.

2. A.Solovjovas, G.Karpovas- Fizinės geografijos žodynas- žinynas. Kaunas 1987.

3. A.Solovjovas, G.Karpovas “Fizinės geografijos chrestomatija”, Kaunas 1987.

4. “Šviesa”, Kaunas.

5. “Žemynų ir vandenynų geografija”, Kaunas.