„Vaisiniai augalai“

Referatas

„Vaisiniai augalai“

Vilnius 2004

TURINYS

Vaisinių augalų kilmė ir paplitimas………………..3

Vaisinių augalų botanikinė sudėtis ir jų grupavimas…………3

Vaisinių ir uoginių augalų morfologinės ypatybės………….6

Vaisinių augalų augimo ir derėjimo amžiniai laikotarpiai……….7

Vaisinių augalų antžeminės dalies augimas…………….8

Vaisinių augalų derėjimo dėsningumai……………..9

Vaisinių augalų audimo ir derėjimo tarpusavio ryšys………..11

Palankios dienos sodinimui pagal mėnulio kalendorių…………12

Naudota literatūra…………………….14

Vaisinių augalų kilmė ir paplitimas

Dauguma vaisinių augalų rušių ir formų buvo dar priešistoriniais laikais. Amžiais vystydamiesi įvairiose ekologinėse sąlygose, vaisiniai augalai įgijo savitas paveldimas ypatybes ir reikalavimus aplinkos sąlygoms. Žmonėms, iš dalies ir gyvuliams, padedant, vaisiniai augalai plito aatskiruose kontinentuose. Dabartinės laukinės ir kultūrinės sodo augalų formos yra ilgalaikės atrankos, natūralios ir dirbtinės hibridizacijos rezultatas.

Sėklavaisių, kaulavaisių, riešutinių ir uoginių augalų daugiausia yra Rusijoje, o subtropinių- Kinijoje. Laukinių vaisinių augalų formų daugiausia tebėra Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Tolimuosiuose rytuose. Kaukaze aptinkama virš 80 rūšių vaisinių medžių ir krūmų, vidurinėje Azijoje auga virš 70 rūšių vaisinių medžių ir krūmų. Tolymuosiuose Rytuose priskaitoma iki 74 rušių vaisinių ir uoginių augalų, kurių tarpe vyrauja obelys, kriaušės, slyvos, abrikosai, aktinidijos, mandžiūrinis riešutmedis iir kt.

Visasąjunginio augalininkystės instituto duomenimis, vaisiniai laukmedžiai mūsų šalyje užima apie 7 mln.ha.

Vaisinių laukmedžių reikšmė didelė, nes jie duoda papildomus tūkstančius tonų vaisių ir uogų, didelį kiekį sėklų, tarnauja selekciniam reikalui. Tik labia svarbu šiuos masyvus tinkamai įsavinti ir racionaliai ppanaudoti.

Vaisinių augalų botanikinė sudėtis ir jų grupavimas

Boranikiniu požiūriu augalai skirstomi į šeimas, gentis, rūšis ir individus. Tačiau sodininkystėje naudingiausias vienetas yra kloninė veislė. Pagal Vigando klasifikaciją Beili Sodininkystės enciklopedijoje visi sodo augalai priskiriami gaubtasėklių tipui, dviskilčių klasei. Žemiau pateikiama jų klasifikacija.

Vienos genties augalai tarpusavyje žymiai mažiau skiriasi pagal fiziologines savybes. Sodininkui svarbu tirti požymius tų genčių, kurioms priklauso vaisinių kultūrų rūšys. Vienos genties atskirų rūšių augalus galima kryžminti tarpusavyje ir skiepyti vienus į kitus. Tačiau kokius dviejų panašių rūšių augalus galima sukryžminti ar skiepijant suauginti, nustatoma tik bandymais.

Kiekvienas laukinis vaisinis sodo augalas yra individas. Laukinė obelis ir miškinė kriaušė yra du individai. Iš kai kurių požymių šiuos individus lengva atskirti. Bendrus požymius turintys individai grupuojami į rūšis. Atskiros rūšys, turinčios bbendrus požymius, sudaro gentį.

Sodininkystėje žymiai patikimesniu vienetu laikoma vegetatyviškai padauginta augalo veislė- klonas. Mat, vegetatyviškai padaugintos veislės visi augalai yra kilę iš vienos sėklos. Tuo tarpu padauginus sėklomis kiekvienas augalas tampa skirtingu sėjinuku. Dėl to vegetatyviniu būdu gautus augalus būtų tiksliau vadinti klonais. Tačiau veislės terminas yra bendresnis ir labiau paplitęs, todėl taikomas tiek sėjinukams, tiek klono vienetams vadinti. Pasauliniame sortimente aprašyta apie 10000 obelų, 5000 kriaušių, 2000 slyvų, daugiau kaip 2000 žemuogių.

Vaisiniai ir uoginiai augalai labai skiriasi augimo spartumu iir būdu, derėjimu, vaisių kokybe, amžiaus ilgumu, reikalavimais augimo sąlygoms ir t.t. Jų tarpe yra medžiai, krūmai, puskrūmiai ir daugiamečiai žoliniai augalai. Visi jie yra daugiamečiai, auga ir dera daug kartų. Tokie augalai vadinami polikarpiniais.

Vaisiniai ir uoginiai augalai skiriasi pagal žiedų skirtalytiškumą. Obelis, kriaušė, vyšnia yra vienanamiai ir turi dvilyčius žiedus; lazdynas, graikinis riešutmedis, kaštanas yra vienanamiai augalai, bet turi skirtalyčius žiedus; braškė, aktinidija, šaltalankis- dvinamiai, skirtalyčius žiedus turintys augalai. Jų kuokeliniai žiedai būna ant vyriškų, o piesteliniai ant moteriškų augalų. Vėjas padeda apsidulkinti tik lazdynui, graikiniam riešutmedžiui ir kaštanui. Kitiems apsidulkinti padeda vabzdžiai.

Sodo augalai skiriasi derėjimo ankstyvumu. Prie anksti derančių priskiriami uogakrūmiai, kai kurios slyvų rūšys, vyšnių, obelų ir persikų veislės; prie vidutinio ankstyvumo- kaulavaisiniai ir kai kurios obelų veislės; prie vėlyvųjų- graikinis riešutmedis, kai kurios obelų ir kriaušių veislės.

Vaisiniai augalai taip pat skiriasi atsparumu sausroms ir šalčiams, pvz., usūrinė slyva ir sibirinė obelis ištveria 40 šalčius, o alyvmedis nukenčia ir esant keliems laipsniams šalčio. Juodieji serbentai ir svarainiai reikalauja daugiau drėgmės, tuo tarpu migdolas, alyvmedis ir figmedis pakenčia sausras.

Įvairuoja augalai ir pagal reikalavimus ekologinėms sąlygoms. Mėlynės, bruknės ir spanguolės gerai auga žvarbiuose šiaurės klimato sąlygose. Vidutinį klimatą mėgsta avietės, agrastai, serbentai, žemuogės, obelys, vyšnios, slyvos, kriaušės, lazdynai. Pietų eekologinės sąlygos patinka trešnėms, abrikosams, svarainiams, vynuogėms, graikiniams riešutmedžiams, persikams, migdolui. Subtropinėse sąlygose gali augti citrusiniai, valgomasis kaštanas, fistaška, figmedis, granatas, churma, alyvmedis.

Žmogaus mityboje labai svarbūs yra vaisiai. Dėl to, kad būtų lengviau orientuotis, vaisiniai ir uoginiai augalai sodininkystėje pagal vaisių ypatybes skirstomi į penkias grupes: sėklavaisinius, kaulavaisinius, uoginius, riešutinius ir subtropinius.

Sėklavaisiniams priskirtos šios gentys: obelis, kriaušė, svarainis, šermukšnis, šliandra, guduobelė, medleva, ameliankis. Sėklavaisinių vaisiai yra stambūs, sultingi; penkializdėse sėklų kamerose yra kelios sėklos. Vaisiai gali išsilaikyti, yra transportabilūs, tinka šviežiam vartojimui ištisus metus. Jų tarpe yra žieminių, rudeninių ir vasarinių veislių.

Kaulavaisiniams priklauso: vyšnia, trešnė, slyva, abrikosas, persikas. Kaulavaisinių vaisiuose yra vienas kietas kauliukas, apaugęs sultingu minkštimu. Vaisiai netransportabilūs ir išsilaiko neilgai, todėl dažniausiai perdirbami: džiovinami, gaminamos sultys, uogienės, košės, pastos, sirupai, kompotai.

Uoginių augalų grupė apima daugiausia genčių: vynuogė, agrastas, juodasis serbentas, raudonasis serbentas, gervuogė, katuogė, šiaurinė avietė, tekšė, žemuogė, braškė, šilauogė, mėlynė, girtuoklė, spanguolė, aktinidija. Uoginių augalų vaisiai labai įvairūs: tipingos uogos, yra vynuogių, serbentų ir agrastų; sudėtinės- aviečių ir gervuogių; žemuogių ir braškių žiedsosčio paviršiuje yra sėklos. Daugumos uoginių augalų vaisiai smulkūs, sultingi, nelabai transportabilūs ir greitai genda. Dėl to jie dažniausiai perdirbami.

Riešutinių grupėje yra: lazdynas, graikinis riešutmedis, pekanas, kaštanas, fistaška, migdolas; jų valgoma dalis- sėkla. Migdolas pagal vvaisių sandarą priklauso kaulavaisiams. Riešutinių grupei jis priskirtas dėl to, kad jo valgoma dalis yra sėkla.

Subtropiniai augalai: apelsinas, citrina, mandarinas, subtropinė churma, alyvmedis, granatas, figmedis. Apelsinas, citrina ir mandarinas dar vadinami citrusiniais, nes jie yra amžinai žaliuojantys. Kiti žiemai numeta lapus ir žiemoja neapdengti ten, kur temperatūra būna ne žemesnė kaip -15C.

Vaisinių augalų geografinės zonos. Vaisiniai augalai, atsižvelgiant į jų augimo vietas laukinėje būklėje ir paplitimą kultūroje, skirstomi į 4 grupes: 1) šiaurės ir šiaurės rytų zonos augalai, 2) vidurio zonos augalai, 3) pietų zonos augalai, 4)subtropikų zonos augalai.

Vaisinių ir uoginių augalų morfologinės ypatybės

Kiekvienas vaismedis turi stiebinę sistemą, arba antžeminę dalį, ir šaknų sistemą. Šias sistemas jungia šaknies kaklelis. Iš sėklos auginamų vaismedžių šaknies kaklelis išsivysto iš sėklos poskiltinio kulnelio ir vadinamas tikruoju šaknies kakleliu. Vegetatyviškai padauginti vaisiniai augalai turi sąlyginį šaknies kaklelį. Tai riba tarp stiebo ir šaknų. Sodininkystes praktikoje šaknies kaklelis svarbus tuo, kad pagal jį nustatoma, kokiu gilumu reikia sodinti vaismedžius.

Šaknų sistema yra svarbiausia dirvožemyje pasiskirsčiusi vaismedžio dalis. Šaknimis vaismedis įsitvirtina dirvožemyje, paima iš dirvos vandenį ir mineralines medžiagas; jose sintetinamos, pirminės baltyminės medžiagos ir laikomos maisto medžiagų atsargos, šaknys dalyvauja chlorofilo ir hormoninių medžiagų susidaryme. Slyvos, vyšnios ir avietės vegetatyviškai dauginamos šaknimis. Stipresnę šaknų sistemą turintys

vaismedžiai būna gyvybingesni, atsparesni, derlingesni.

Pagal pasiskirstymą dirvožemyje šaknys skirstomos į vertikalines ir horizontalines, pagal sandarą- į pagrindines ir šalutines, pagal paskirtį- į skeletines ir smulkiąsias, aktyviąsias ir vedamąsias.

Tyrimais nustatyta, kad per metus obelis turi du pagrindinius maksimalius šaknų augimo laikotarpius: pirmąjį- gegužės-birželio mėn., antrąjį- rugsėjo mėn. Antroje vasaros pusėje labai gausiai derančių vaismedžių šaknų augimas, veikia ir būklė, yra dirvos drėgmė, santykinė oro drėgmė ir temperatūra.

Be minėtų šaknų dar būna pridėtinės šaknys. Jas turi vegetatyviškai dauginami vaisiniai augalai. Tokias šaknis ggali turėti dusenas, svarainis, žemuogės, avietės, serbentai, agrastai ir kt.

Antžeminė dalis. Sąlyginės ramybės būklėje vaismedžio stiebinę sistemą, arba antžeminę dalį sudaro liemuo, šakos, ūgliai, vaisinės šakutės ir pumpurai.

Liemuo yra centrinė vaismedžio dalis, kuri prasideda nuo šaknies kaklelio ir baigiasi viršūniniu ūgliu. Liemuo skirstomas į kamieną, vidurinę dalį ir viršūnę.Turintys kamienus vaismedžiai yra medžiai, o neturintys- krūmai.

Šakos. Iš liemens viduriniosios dalies augančios šakos vadinamos pagrindinėmis, iš pagrindinių šakų augančios- pirmos eilės šalutinėmis, iš pastarųjų- antros eilės šalutinėmis ir t.t.

Ūgliai. Ūgliu vadinama vvienmetė augančios šakos dalis. Augantis su lapais ūglis yra pirmametis. Pasibaigus vegetacijai ir nukritus lapams, ūglis tampa vienmečiu. Išsišakojęs ūglis sudaro šakutę. Šakos auga ilgyn ūgliais.

Vaisinės šakutės. Vaisinėmis šakutėmis vadinami ūgliai, turintys viršūninį ar šoninius žiedinius pumpurus. Jos formuojasi ant vvainiko šalutinių šakų. Sėklavaisiniai turi mažąsias, smailiąsias ir vytelines, o kaulavaisiniai- puokštines ir mišriąsias vaisines šakutes.

Pumpurai. Iš pumpurų išsivysto visos vaisinių augalų dalys: ūgliai, lapai, žiedai, vaisiai. Susiformavęs pumpuras turi pagrindą, žvynelius, prielapius, lapų pradus ir augimo kūgelį arba žiedų pradus. Pagal padėtį pumpurai yra viršūniniai ir šoniniai, pagal sandarą- žiediniai ir vegetatyviniai, pagal sprogimo aktyvumą- normalūs ir miegantieji.

Vaisinių augalų augimo ir derėjimo amžiniai laikotarpiai

Stadijiškai subrendę vaisiniai augalai dauginami skiepijimu, atlankomis, auginiais ir kitais būdais. Naujos veislės paprastai išvedamos iš sėklos. Pavyzdžiui, obelų veislė Žiemos aukso parmenas išvesta iš atsitiktinai pasėtos daugiau kaip prieš 600 metų sėklos. Nuo to laiko ši veislė dauginama skiepijimu. Dabar yra nesuskaičiuojamas kiekis šios veislės vaismedžių. Visi jie vadinami pradinio sėjinuko klonais. Šio klono augalai, ppadauginti skiepijimu į poskiepius, vadinami skiepais. Jie neturi nuosavų šaknų, nes auga ant kito, dažniausiai laukinio, poskiepio šaknų. Atlankomis ar auginiais padauginti augalai vadinami savašakniais. Stadijiškai subrendę vegetatyviškai padauginti vaisiniai augalai yra jauni. Pasodinti į nuolatinę vietą, jie pradeda derėti tik po tam tikro laiko, reikalingo augalo augimui ir vystymuisi.

Stadijiškai subrendę klono vienetai vystosi kitaip, negu sėjinukai. Dėl to jų, t.y. skiepų, kitimai vadinami augimo ir derėjimo laikotarpiais. Profesoriaus P. G. Sitto pasiūlymu, vaismedžio amžius skirstomas į 3 pagrindinius laikotarpius: iintensyvaus augimo, derėjimo ir laipsniško atmirimo.

Intensyvaus augimo laikotarpis sąlyginai prasideda nuo to laiko, kai vaisinis augalas paskiepijamas, ir trunka iki jo žymesnio derėjimo. Obelų šis laikotarpis trunka iki 10- 15 metų. Tai priklauso nuo veislės savybių, poskiepio, agrotechnikos sąlygų. Gerai prižiūrimų vaisinių augalų šis laikotarpis yra trumpesnis. Intensyvaus augimo laikotarpiu susiformuoja vainikas, išauga gausi šaknų sistema. Sodininkas šiuo laikotarpiu privalo tinkamai genėti vaisinius augalus, kad jie suformuotų tvirtus, taisyklingai pasiskirsčiusiomis šakomis vainikus.

Derėjimo laikotarpis būdingas tuo, kad tada susilpnėja augimas, o vaisinių šakučių ir žiedinių pumpurų formuojasi daugiau. Vaismedis dera gausiausiai ir paprastai pramečiui. Susilpnėjus šakų augimui, senesnės šakų dalys, ypač vainiko viduryje, vaisių nebeveda, dera tik vainiko pakraščių šakos. Į šio laikotarpio pabaigą pradeda džiūti pagrindinių šakų viršūnės, o žemutinėse šakų dalyse auga vilkūgliai.

Laipsninio atmirimo laikotarpis prasideda vainiko šakų ir baigiasi liemens džiūvimu. Šiuo laikotarpiu nykstantį vainiką galima atjauninti, panaudojant vilkūglius naujoms vainiko šakoms suformuoti. Tą galima padaryti tinkamu genėjimu. Šie laikotarpiai yra būdingi obelims, kriaušėms, slyvoms, persikams, abrikosams.Serbentai ir agrastai atsinaujina prisiaugindami pošakninių atžalų. Dar dažniau atsinaujina avietės, kurių stiebas gyvena tik dvejus metus. Kad vaismedžiai gausiai ir pastoviai derėtų, gerai augtų bei ilgai gyventų, reikalingos būtų šios sąlygos: tinkamas poskiepis, tinkamas ir savalaikinis genėjimas ir vainiko formavimas, geras ssodo dirvos dirbimas ir tręšimas.

Vaisinių augalų antžeminės dalies augimas

Vaisiniai augalai auga nuo sėklos dygimo iki amžiaus pabaigos. Augant atskiros dalys keičia savo ilgį, storį, formą. Augimo procese vyksta ląstelių skilimas ir diferenciacija. Stiebas, lapai, pumpurai ir kitos ūglio dalys išsivysto iš augimo kūgelio. Augimo kūgelyje pirmiausia skyla meristeminės ląstelės, po to didėja jų apimtis ir kartu kinta vidinė sandara. Ląstelės diferencijuojasi, sudarydamos atitinkamus audinius bei organus: pumpurus, lapus, šerdį, medieną, kambį ir kt.

Pradinio augimo fazėje ūglio tarpubambliai esti trumpi. Vėliau jie ilgėja ir ūglio stipriausio augimo fazėje būna ilgiausi. Po to vėl mažėja ir paskutinio tarpubamblio gale susiformuoja viršutinė akutė. Iš jos sprendžiama apie augimo pabaigą. Augimui ilgyn sustojus, dalis lapų pradų virsta pumpurų žvyneliais, kurie apsaugo augimo kūgelį. Ūgliui augant, iš pradžių tarpubambliai esti žoliniai, vėliau pusiau sumedėja ir pagaliau visai sumedėja. Kai tarpubamblis pusiau sumedėja, jo audinių ląstelės galutiniai diferencijuojasi, jose kaupiasi plastinės medžiagos. Sumedėjusių audinių ląstelių sienelės prisisunkia lignino, jose toliau kaupiasi plastinių medžiagų atsargos- angliavandeniai ir azotas.

Vaismedžio atskiros dalys storėja, kambinio sluoksnio ląstelėms skylant. Kambį, kurio vieta tarp medienos ir žievės, sudaro plonasienės stambiabranduolinės meristeminės ląstelės, turinčios daug protoplazmos. Iš abiejų kambinio sluoksnio pusių augimo metu atsiskiria ląstelės. Jos skyla, didėja, diferencijuojasi, sudarydamos iš vienos pusės mmedieną, o iš kitos pusės žievę.

Sausros sąlygomis vaismedžių augimas vasarą sustoja dėl drėgmės trūkumo. Pavasarį vaismedžiai silpnai auga todėl, kad ankstyvesniais gausaus derėjimo metais negalėjo sukaupti maisto medžiagų atsargų. Vaisinių augalų augimui yra būdingas periodiškumas. Pavasarį jie esant palankiai temperatūrai, prasideda pirmasis laikotarpis, kuris paprastai trunka iki birželio pabaigos. Vešliai augančių vaismedžių augimas gali tęstis iki rudens. Rudenį, lapams nubyrėjus, prasideda poilsio laikotarpis, kuriuo vaismedžių negalima pažadinti, sudarant, kad ir geriausias augimui sąlygas. Nugenėjus vaismedį prieš pirmo augimo laikotarpio pabaigą, paskatinamas naujas spartaus augimo laikotarpis. Azotinėmis trąšomis augimą galima paskatinti ir neįprastu laiku. Tik gerai augantis vaismedis gali duoti didelį derlių. Gero augimo rodikliu yra ilgi ūgliai. Jeigu kasmet ilgi ūgliai neišauga, derlius būna nedidelis, o derėjimas prametinis.

Vaisinių augalų derėjimo dėsningumai

Svarbiausias vaisinių augalų vystymosi rezultatas yra jų derėjimas. Todėl visos priemonės sodininkystėje iš esmės yra nukreiptos didelių ir geros kokybės derlių išauginimui. Kiekvienas augalas pradeda derėti tuomet, kai jis gali formuoti generatyvinius, arba derėjimo, organus- vaisines šakutes ir žiedinius pumpurus formuoja, būdamos ne jaunesnės kaip dvejų metų amžiaus. Kol vaismedžiai jauni, jie daugiau formuoja vytelinių ir smailiųjų vaisinių šakučių. Amžiui didėjant, gausėja vaisinių šakučių skaičius, kurių tarpe vyrauja mažosios.

Žiediniai pumpurai formuojasi vasarą- liepos-rugpjūčio mėnesiais: anksčiausia- trešnių, vyšnių ir kriaušių, kiek

vėliau- slyvų ir galiausiai obelų.

Pumpurų brinkimas pavasarį priklauso veislių savybių ir paros temperatūros vidurkio. Nuo išbrinkimo iki žydėjimo gali trukti 14-33 dienas. Žydėjimo pradžia priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės pavasario laikotarpiu. Sausas oras pagreitina žydėjimo pradžią, o drėgnas uždelsia. Žydėjimo trukmė gali būti nuo 3 iki 15 dienų, vidutiniškai – 10 dienų.

Žydėjimo metu turi įvykti normalus apsivaisinimas. Svarbiausia apsivaisinimo sąlyga yra žiedadulkių daigumas. Kai žiedas yra pasiruošęs apsivaisinimui, jo purkoje išsiskiria saldus ir lipnus skystis, ant kurio patekusios žiedadulkės ddygsta.

Tos vaismedžių veislės, kurios apsivaisina tos pačios veislės žiedadulkėmis, vadinamos savidulkėmis; kurios apsivaisina kitų veislių žiedadulkėmis, vadinamos kryžmadulkėmis. Prie savidulkių, arba savivaisių, veislių priklauso dauguma persikų, abrikosų, svarainių, kai kurios slyvų ir vyšnių veislės. Tačiau dauguma yra kryžmadulkės arba nesavivaisės. Prie tokių priklauso visos trešnių veislės, kai kurios slyvų, dauguma vyšnių, kai kurios abrikosų ir juodųjų serbentų, beveik visos obelų ir kriaušių veislės. Tačiau ir savidulkės veislės, kryžmiškai apsidulkinusios, duoda didesnius derlius.

Vaisinių augalų didėjimas priklauso nuo įvairių sąlygų. Svarbiausia dderėjimo sąlyga- žiedinių pumpurų formavimasis. Pumpuruose žiedų formavimasis dar vadinamas diferenciacija. Naujausi J. Kolomijeco duomenys tvirtina, kad svarbiausią vaidmenį čia vaidina maistmedžiagių koncentracija vaisinių šakučių meristeminėse dalyse vegetatyvinio augimo fenofazėje. derančios obelys pirmiausia suformuoja mažųjų vaisinių šakučių žiedinius pumpurus, nes jjose greičiau koncentruojasi maistmedžiagės.

Žiedinių pumpurų diferenciacija labiausiai priklauso nuo savalaikio ir pakankamo tręšimo, veislių ypatybių, augimo reguliavimo genėjimu.

Vaisinių augalų derėjimo pradžia būna įvairi. Sėjinukai dera vėliau, negu vegetatyviškai padauginti; sauso klimato sąlygomis vaismedžiai pradeda derėti anksčiau, negu drėgno; į žemaūgius poskiepius įskiepyti- anksčiau, negu į aukštaūgius.

Vaisinių augalų audimo ir derėjimo tarpusavio ryšys

Geras vaismedžių augimas yra labai svarbi jų derėjimo sąlyga. Augimas žymia dalimi reguliuojamas, didinant ar mažinant prieinamo azoto kiekį. Augimo pradžiai reikalingas tam tikras azoto minimumas. Azoto kiekį didinant, augimas pasiekia maksimumą. Tačiau ir maksimumo atveju, didinant prieinamo azoto kiekį, augimas nesilpninamas.

Kiek kitaip yra su derėjimu. Kai vaismedis gauna mažai azoto, jis nesudaro žiedinių pumpurų. Didinant azoto kiekį, žiedinių pumpurų diferenciacija, palyginti staigiai pasiekusi šio proceso maksimumą, vėl llėtai mažėja ir visai sustoja tų vaismedžių, kurie gauna azoto perteklių.Vidutinio augimo sąlygomis obelys ir kriaušės formuoja ribotus žiedinių pumpurų kiekius, todėl reguliariau dera. Toks vaismedžių stovis vadinamas fiziologinės pusiausvyros stoviu.

Vaismedžių silpno augimo priežastimi gali būti poskiepiai, dirvožemis, kenkėjų ar grybelių pažeistos šaknys; vaismedžių augimą silpnina nušalimai, vėžio ar kitų ligų bei kenkėjų pažeistos šakos, lapai, taip pat turi įtakos vaismedžio amžius ir kt. Silpnai auga ir kasmet dera tie vaismedžiai, kurie neturi palinkimo pramečiui derėti.

Vidutiniškai augantieji vaismedžiai yra ggeriausi, nes juos lengviau prižiūrėti kasmet tręšiant, retinant tankiašaknius vainikus, trumpinant retašaknių vainikų šakas. Vidutiniškai augti, bet nežydėti gali tankiašaknius vainikus formuojančios veislės. Vidutiniškai augantieji vaismedžiai pradeda pramečiui derėti dažniausiai tada, kai pavasarinės šalnos sunaikina žiedus. Tą vasarą derliaus nebūna, bet susiformuoja labai daug žiedinių pumpurų. Tręšimu ir genėjimu bei kova prieš kenkėjus galima pasiekti, kad derlius nebūtų labai gausus, nes jis nusilpnina augimą ir po jo sekas derėjimo pramečiavimas.

Stipriai augančių vaismedžių tarpe dažniau pasitaiko tokių, kurie nežydi. Jeigu jie ir žydi, visos užuomazgos vis vien nubyra, nes visos plastinės medžiagos sunaudojamos stipriam augimui. Paprastai stipriai augantys vaismedžiai formuoja mažiau žiedinių pumpurų, todėl gali pastoviau – kasmet, nors ir ne taip gausiai derėti. Tokius vaismedžius netikslinga gausiau tręšti azotinėmis trąšomis. Jų derėjimą galima paskatinti atitinkamu formavimu ir genėjimu.

Palankios dienos sodinimui pagal mėnulio kalendorių

Pagal jų duodamą derlių galime spresti ir iš menulio kalendoriaus. Sodinant turime atsižvelgti į palankias kiekvienam augalui dienas.

Norisi nors trumpai užsiminti ir apie derliaus nuėmimą. Šiuo atveju yra du variantai: rauname ar skiname vaisių tam, kad iškart būtų galima jį suvalgyti, arba perdirbimui ir ilgam saugojimui. Viršutinę augalo dalį (lapus, stiebus, žiedus, vaisius) greitam naudojimui geriausia skinti esant augančiam Mėnuliui ir kuo arčiau pilnaties: jie tada skaniausi. VVisi mikrobai, kuriuos neišvengiamai susirenkame su vaisiumi, esant augančiam Mėnuliui, yra ypatingai rajūs, nes jų bioritmai šioje fazėje kyla, todėl saugojimui geriausia skinti lyg ir sąlyginai snūduriuojantį, ,,rudeninį“ vaisių – dylant Mėnuliui – ir dar pageidautina, kai Mėnulis yra neproduktyviame ženkle (geriausia nevaisingame).

Sėjinukai, pasėti Mėnuliui einant Vėžio ženklu, dygsta lėtai, bet labai švelniai. Šaknų sistema vystosi gerai, bet būna labai trapi. Derlius gali būti gausus, tačiau trapūs stiebai dažnai neišlaiko ir lūžta. Dar vienas šių augalų ypatumas: jie yra neaukšti ir linkę gultis. Vaisiai labai sultingi, todėl netinkami ilgam saugojimui. Juos geriausiai naudoti žiemos atsargoms (konservavimui, raugimui, užšaldymui) arba suvartoti greitai. Šių augalų sėklos nėra aukštos kokybės. Geriau nesodinti vaismedžių ir augalų, kurie žiemoja grunte, nes šie augalai nebus atsparūs žiemojimui.

Kai Mėnulis juda Mergelės ženklu, žemė ir jos ,,gyventojai“ yra pasirengę pasitikti sėklas ir padėti augalams gimti. Šiomis dienomis geriausia sėti vienmečius žydinčius augalus. Vaisiniai augalai suformuoja puikią šaknų sistemą ir gerai prisitaiko, tačiau duoda mažą derlių, neišaugina sėklų, o reti vaisiai tikrai nepasižymi sultingumu. Seksis pikuoti ir persodinti visų daržo augalų augliukus, išskirstyti ir persodinti daugiametes gėlytes, sodinti ir persodinti vaiskrūmius, vaismedžius ir braškes, o taip pat tinka skiepyti ir apipjaustyti.

Mėnulis Svarstyklių ženkle apdovanoja pasėtus tomis dienomis augalus dderlingumu. Nuo šių augalų tinkamomis dienomis surinktas derlius gerai ir ilgai išsilaiko. Augalai turi stiprią šaknų sistemą, persodinti greitai ir labai gerai prigyja, yra atsparūs ligoms. Nuo šių augalų surinktos sėklos yra aukštos kokybės ir išsilaiko pagal visus norminius reikalavimus. Šiomis dienomis bus sėkminga sėja, persodinimas ir sodinimas daržovių, gėlių, uogienojų ir vaisinių medžių, puikiai šaknysis augliukai, tinka skiepyti ir apipjaustyti vaismedžius ir vaiskrūmius, sodinti bulves.

Sėjinukai, pasėti Mėnuliui einat Skorpiono ženklu, išdygsta greitai, augalai būna aukšti, stiprūs, turi tvirtą šaknų sistemą, stiebai ir šakos gali išlaikyti gausų stambių vaisių derlių. Jeigu tinkamu laiku bus surinktas derlius nuo šių augalų – jis išsilaikys ilgai ir gerai.

Augalai, pasėti Mėnuliui einant Ožiaragio ženklu, duoda gerą derlių, bet vaisiai yra vidutinio dydžio. Tinkamu laiku surinktas derlius ilgai išsilaiko. Mėnuliui judant Ožiaragio ženklu, gerai sėti, sodinti, persodinti visus vaisinius augalus, gėles, bulves, medžius ir vaiskrūmius, skiepyti ir perskiepyti medžius, ruošti ūgliukus.

Augalai, pasėti Mėnuliui einant Žuvų ženklu, greitai, draugiškai sudygsta ir duoda gerą derlių. Vaisiai skanūs ir sultingi, bet netinka ilgam saugojimui. Šaknų sistema vystosi normaliai, bet ji labai lengvai pažeidžiama. Šie augalai sunkiausiai prisitaiko prie nepalankių oro sąlygų, todėl geriau nesėti ir nesodinti tų augalų, kurie žiemos atvirame grunte. Nerekomenduojama persodinti augalų, kurie pasėti,

kai Mėnulis buvo Skorpiono ženkle, o taip pat nepersodinėti svogūninių daržovių ar gėlių, nes didelė tikimybė, kad pus šaknų sistema.

Šią informaciją galima tęsti ir tęsti. Labai svarbu žinoti, per kokią Mėnulio fazę yra dirbami darbai, sėjama ir sodinama. Darant svarbius sprendimus, darbo pradžiai rekomenduojama žinoti, kelinta yra Mėnulio diena pagal Mėnulio kalendorių. Tai tikrai nėra sudėtinga, bet reikia išmokti visa tai sekti ir pritaikyti savo buityje, savo darbuose, priimant sprendimus.

Naudotos literatūros sąrašas

1) V.Venskutonis – „Sodininkystė“

2) S. Ivčenka – „Įdomioji botanika“

3) http://meileserdve.anastasija.lt/3/astrologija_sode.html

4) http://www.aplinkotyram.projektas.lt/bibl.htm