Vaistiniai augalai

VAISTINIAI AUGALAI

Gamta – mūsų vaistinė: augalų įvairovė suteikia galimybę gydyti bei išvengti daugelio ligų.

Augalai, kurių paruoštais preparatais atitinkamomis dozėmis gydoma žmogaus ar gyvulio kuris nors organas, atskira sistema arba visas organizmas, vadinami vaistiniais. Jie vartojami ne tik gydymui, bet ir profilaktiškai.

Nuo senų senovės žmonės naudojosi gydomosiomis augalų galiomis. Pirmiausia išbandė tuos, kuriuos ėsdavo sergantys ar sužeisti žvėrys. Vėliau imta vartoti augalus, kurie savo forma, spalva bei savybėmis buvo susiję su žmogaus organizmu. Pavyzdžiui, garbiniuotasis dagys vartotas diegliams gydyti. Šis metodas vvadintas signatūriniu mokymu. Be to daugelis žiniuonių intuityviai suvokė gydomąjį gamtos poveikį. Dabar šie augalai ištyrinėti mokslininkų, jų veikliosios medžiagos tiksliai suskirstytos.

Maždaug prieš 5000 metų iki mūsų eros Kinijoje, vėliau Graikijoje, Romoje, Egipte vaistams buvo vartojama apie 2500 augalų rūšių. Per daugelį tūkstantmečių toji gydymo patirtis virto mokslu, kurio seniausias dokumentas- susisteminta knyga apie gydomuosius augalus. Ją išleido kinų imperatorius Šing-nong, gyvenęs 3700 metais prieš Kristų. Svarbiausios gydymo priemonės senovėje buvo augalų tinktūros, ekstraktai, aliejai bei arbatos. Šios srities žinovai llaikyti daugelis garsių gydytojų: Hipokratas, Dioskuridas, Galenas ir kiti.

Lietuvoje taip pat senos vaistinių augalų vartojimo tradicijos. B. Bretkūnas 1591 „Postilėje“ rašė, kad Prūsijoje yra daug žolininkų, kurie dažnai išgydo sergančiuosius, moka vartoti gydomąsias žoles ir šaknis. Tuomet daugiausiai buvo vartojami llaukiniai augalai.

Daug žinių apie vaistinius augalus žmonėms teikė S. Jundzilas, J. Pabrėža S. Daukantas. Pabrėža surinko ir apibūdino pagrindinius Žemaitijos vaistinius augalus, surinko jų herbarą, mokė liaudį gydytis vaistažolėmis.

1883 m. N. Taraseiskis Švenčionyse įsteigė vaistinės žaliavos supirkimo punktą, kuris išaugo į dabartinį farmacijos fabriką.

Žemės rutulyje auga apie 12000, Lietuvoje- apie800 vaistinių augalų rūšių. Tačiau į viso pasaulio farmakopėjas įtraukta 925 rūšys. Kitas leidžia vartoti specialūs komitetai arba žmonės vartoja savo nuožiūra.

LIAUDIŠKŲ PRIEMONIŲ IR ŠIUOLAIKINIŲ VAISTŲ DERINIMAS

Dabar namų vaistinėlėse be įprastų mūsų kraštui augalų galima rasti ir glaudenės bei ginkmedžio. Moksliniais tyrimais buvo įrodytas daugybės augalų vaistingumas, tačiau kai kurie pripažinti ir neveiksmingais. Iki šiol ištirtas tik labai mažos augalų dalies gydomasis poveikis. Įdomu tai jog šiuolaikinių tyrimų rezultatai beveik visiškai ssutapo su liaudies padarytomis išvadomis. Silicio rūgštis, kurios buvimas vingiorykštės žieduose bei lapuose įrodytas dar praėjusio šimtmečio viduryje, dabar naudojamas karščiui mažinti bei sąnarių reumatui gydyti. Jau prieš daugelį šimtmečių žmonės pastebėjo augalų, turinčių silicio rūgšties, poveikį. Šie ir daugelis kitų augalų sudaro kai kurių vaistų, be kurių negalime įsivaizduoti šiuolaikinės medicinos, pagrindą. Tai chitinas, gaminamas iš chininmedžio žievės, rezerpinas- iš pelkinio žinginio, morfinas- iš aguonų, atropinas- iš vaistinės šunvyšnės. Atropinas- labai nuodinga medžiaga, kurios yra ne tik vaistinėje šunvyšnėje, bbet ir kituose bulvinių šeimos augaluose, pavyzdžiui, drignės, durnaropės. Vos trys šunvyšnės uogos gali tapti mirties priežastimi. Medicinoje atropinas naudojamas gaminant spazmus mažinančius bei vyzdžius plečiančius vaistus. Morfinas, pavadintas pagal graikų miego dievo vardą, yra skausmą mažinanti medžiaga, kurios gausu aguonose.

Daugelis vaistingųjų medžiagų, esančių augaluose, veikia ne itin intensyviai, vadinasi jų poveikis pajuntamas ne iš karto. O tik reguliariai kurį laiką vartojant vaistus, pagamintus iš vaistažolių. Pavyzdžiui, ramunės gydo uždegimus, jonažolės- lengvą bei vidutinio stiprumo depresiją, gudobelė- nusilpusius širdies raumenis. Svarbiausias vaistažolių preparatų privalumas tas, kad jie neturi šalutinio poveikio.

AUGALŲ GALIMYBĖS BEI RIBOS

Šiame šimtmetyje padidėjo galimybės cheminiais bei natūraliais preparatais įveikti sunkias ligas. Tam reikia didelių vaistų dozių. Tačiau daug žmonių serga paprastesnėmis ligomis, kurias taip pat reikia gydyti, tik stiprūs vaistai gali sukelti dar didesnių negalavimų. Todėl geriau tokiu atveju vartoti nestiprius, bet veiksmingus augalinius vaistus, dažniausiai- arbatas. Jas nesunku paruošti, jos skanios, be to, juose daug naudingų medžiagų. Pastaruoju metu imta labiau domėtis ne tik vaistingųjų augalų arbatomis, bet ir kitomis natūraliomis priemonėmis, kaip akupunktūra, vandens, žiedų bei aromaterapija, įrodo, jog pasikeitė daugelio žmonių požiūris į sveikatą. Gydymas augalais ( fitoterapija } yra tik viena gydymo gamtos siūlomomis priemonėmis sritis. Todėl ją būtina derinti su sveika mityba bbei alkoholio ir kavos atsisakymu. Be to gydymo augalais sėkmę lemia ir fiziniai, atsipalaidavimo bei kvėpavimo pratimai.

Vaistažolės yra veiksminga gydymo priemonė, tačiau sunkesniais atvejais gydymą vaistiniais augalais reikia derinti su kitomis priemonėmis.

Augalai iš dirvožemio pasiima chemines medžiagas .Vykstant augalų medžiagų apykaitai šios medžiagos virsta tokiomis, kurias gali suvirškinti ir pasisavinti žmogaus organizmas: angliavandeniais, baltymais, riebalais, vitaminais bei mineralais. Kitos medžiagos, susidariusios augaluose, turi gydomųjų galių. Tai eteriniai aliejai, alkaloidai, rauginės ir karčiosios medžiagos. Jos veikia mūsų organizmą, atskirus audinius, organus, jų funkcijas, stiprina imunitetą bei gydo.

Aromaterapija grindžiama gydymu eteriniais aliejais. Šie, įlašinti į vandenį, gali veikti labai įvairiai. Eterinius aliejus galima naudoti kai norima atsipalaiduoti, nusiraminti, atgauti žvalumą.

Visi eteriniai aliejai turi antibiotinių, dezinfekuojančių bei imuninę sistemą stiprinančių savybių. Be to turi ir specifinių savybių. Jie lengvina atsikosėjimą, atpalaiduoja spazmus, gerina virškinimo organų veiklą, gerina kraujotaką, stiprina širdį. Nors šios medžiagos „agresyvios“ ir naikina mikrobus, tinkamai dozuojant nekenkia audiniui. Gydoma ta vieta, per kurią iš organizmo pašalinami eteriniai aliejai, todėl plaučių ligos gydomos eukalipto bei kalninės pušies preparatais, inkstai, šlapimo pūslė- petražolėmis ir paprika. Neteisingai vartojami jie gali sudirginti šiuos organus.

Alkaloidai- vienos veikliausių augalų terapijoje naudojamų medžiagų. Vaistingieji augalai, kurių sudėtyje yra vandenyje netirpių šarminių medžiagų, turinčių azoto, veikia nervų sistemą. ŽŽiemė, kurioje yra alkaloido vincamino, gerina kraujotaką, vaistinė žvirbliarūtė, kurioje yra fumarino, gerina tulžies išsiskyrimą.Šiai medžiagų grupei priklauso ir kavoje esantis kofeinas, o tabake- nikotinas, šunvyšnėje- atropinas, aguonose – opijus, pelkiniame žinginyje – rezerpinas. Daugelis šių stiprų poveikį turinčių augalų, kurių sudėtyje yra alkaloidų, savarankiškai nenaudojami.

Karčiosios medžiagos nėra atskira cheminė grupė. Jas sudaro glikozidai, laktinai bei alkaloidai. Liaudies medicinoje naudojama daugybė augalų, kurių pagrindinė veiklioji medžiaga yra karčioji medžiaga. Beveik visos karčiosios arbatos teigiamai veikia skrandį, skatina virškinamųjų medžiagų išsiskyrimą, žadina apetitą, gerina maisto medžiagų pasisavinimą iš skrandžio bei žarnyno. Šios arbatos padeda nuo vidurių pūtimo, tuštinimosi sutrikimų, sunkumo viduriuose. Karčiosios medžiagos lengvai tirpsta vandenyje, todėl jų arbata veiksminga. Ji stiprina ne tik virškinamąjį traktą, bet ir visą organizmą. Naujausi tyrimai įrodė, jog šių medžiagų poveikis didesnis nei manyta: gencijonas bei kartusis šventadagis gerina širdies veiklą, kartusis kietis didina organizmo atsparumą.

Flavonoidai – tai įvairios medžiagos, viena į kitą panašios chemine sandara. Jų yra daugelyje augalų šeimų, pradedant žaliaisiais dumbliais, baigiant žiediniais augalais. Šie augalai medicinoje daugiausiai naudojami profilaktikai, lėtinėms ligoms gydyti bei fermentiniams procesams ląstelėse reguliuoti. Grikis bei rūta gydo mažakraujystę, mažina uždegimus, vaistinė ramunė bei saldymedis mažina spazmus, tikrasis marginis apsaugo kepenis.

Rauginių medžiagų yra daugelyje augalų. Tinka susižeidus, taip

pat esant gleivinės uždegimui, nesmarkiai kraujuojant. Rauginėms medžiagoms jungiantis su ląstelėse esančiais baltymais, susidaro šašas, todėl bakterijos negauna maisto medžiagų. Sergant žarnyno uždegimais vartojamos miškinės sidabražolės bei mėlynės, esant burnos ertmės, ryklės bei dantenų uždegimams – ąžuolo žievė.

Daugelis vaistingųjų augalų, pvz., dirvinis asiūklis, siauralapis gyslotis, silicio rūgštis ima iš dirvožemio ir kaupia ląstelėse bei jų membranose. Jų reikia žmogaus jungiamajam audiniui, odai, sausgyslėms, plaukams, nagams. Augalai, turintys silicio rūgšties, vartojami tuomet, kai dėl ligos, prastos mitybos, senatvės šie audiniai susilpnėja aarba yra pažeidžiami. Silicio rūgštys naudingos ir tiems, kurių jungiamasis audinys silpnas iš prigimties. Jie dažnai kečia dėl venų išsiplėtimo ir celiulito.

Šiuolaikinės fitoterapijos atstovų nuomone, augaliniams gydomiesiems preparatams turi galioti tokie patys mokslinio tyrimo metodai, kaip ir sintetiniams vaistams. Fitoterapija daugiausiai remiasi ilgamete patirtimi, taikant vaistinius augalus įvairioms ligoms gydyti. Sunku suvokti, kaip senieji gydytojai sukaupė tokią patirtį, kurios nurodymai ir patarimai išliko iki šių dienų.

Asklepijas iš Tesalijos jau prieš 3000 m. suformulavo svarbiausias senovės medicinos tiesas:

Pirmiausia – Žodis –

Po tto – Augalai –

Paskiausia – Peilis!

Vokiečių gydytojas Weiss{1895-1992}, atsiradus sintetiniams vaistams , taip pakeitė šią sentenciją:

Pirmiausia – Žodis –

Po to – Augaliniai vaistai –

Tada – Sintetiniai chemiopreparatai –

Ir paskiausia Peilis!