Žmogus ir aplinka

Turinys

TURINYS 1

ĮVADAS 2

1.REGĖJIMAS IR APŠVIETIMAS 2

1.1.ŽMOGAUS REGOS JAUTRUMAS. AKIES SANDARA. 2

1.2.REGOS FUNKCIJOS 3

1.3. RIZIKOS VEIKSNIAI 4

1.4. APŠVIETIMAS. ŠVIESOS PASISKIRSTYMAS 5

2. ŽMOGAUS GIRDĖJIMO JAUTRUMAS 6

2.1. AUSIES ANATOMIJA 6

2.2. AUSIES JAUTRUMAS 7

2.3. TRIUKŠMO POVEIKIS 8

3. VIBRACIJŲ ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMUI 9

3.1. FIZIOLOGINĖS PASEKMĖS 10

4. ŽMOGAUS JUDESIŲ FIZIOLOGINĖS IR MECHANINĖS CHARAKTERISTIKOS. 11

4.1. RAUMENŲ FIZIOLOGIJA. 11

4.2. JUDESIŲ KONTROLĖ 11

4.3. KŪNO JUDESIŲ TIPAI 11

5. VIDAUS ORGANŲ FUNKCIJOS DARBO METU. 12

5.1. DARBO FIZIOLOGIJA 12

5.2. KVĖPAVIMO SISTEMOS BEI KRAUJO APYTAKOS POKYČIAI DARBO METU. 13

6. KENKSMINGŲ MEDŽIAGŲ POVEIKIS ŽMOGUI. 13

Įvadas

Žmogus yra tiesiogiai susijęs su aplinka, kurioje jis dirba. Norint pasiekti kuo aukštesnių rezultatų darbe, žmogui turi būti sudaromos kuo geresnės ddarbo sąlygos. Kuriant optimalias darbo sąlygas, didinančias darbo našumą, užtikrinančias saugą darbe, tausojančias žmogaus sveikatą, mažinančias įtampą ir nuovargį – remiamasi ergonominių tyrimų išvadomis.

Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus darbo procese, naudojant įvairias technines priemones. Ergonomika remiasi technikos, fiziologijos, psichologijos, higienos, anatomijos biomechanikos, biofizikos ir kitų mokslų duomenimis. Ergonomika padeda ištirti žmogaus elgseną, galimybes bei kitas savybes ir panaudoti jas ne tik kuriant žmogiškųjų faktorių įvertinimo metodus, skirtus esamai ir naujai ttechnikai ir technologijai kurti ar tobulinti, bet ir naujai, saugiai ir patogiai veiklos ir darbo aplinkai projektuoti.

Ergonomikos tyrimų objektą sudaro labai daug elementų, vienas iš jų, tai žmogaus fiziologinės ir psichinės savybės (rega, klausa, judesiai, reakcija, budrumas, mąstymas, nuovargis ir ttaip toliau). Nemažiau svarbu yra darbo priemonės bei darbo sąlygos.

Žmogaus sveikatą bei gerovę įtakoja trys esminiai veiksniai: paveldėjimas, išorės įtaka, senėjimo procesas. Labai svarbu yra antroji veiksnių grupė – išorės įtaka. Tačiau žmogų supanti aplinka ir sveikata turi būti suvokiama, kaip vientisa sistema, įskaitant ir psichologinius bei socialinius aspektus. Net sukūrus “idealią” fizinę darbo aplinką, tai yra turint ergonominius reikalavimus atitinkančią įrangą, tinkamą apšvietimą, oro drėgnumą ir taip toliau, darbuotojus gali kankinti depresija ir panašiai. Tai įrodo, kad vienpusis požiūris į žmogaus ir aplinkos sąveiką yra netinkamas. Įvairios aplinkybės gali įtakoti žmogaus sveikatą tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai. Darbas, mokykla, šeima, poilsis – visos šios skirtingos aplinkos įtakoja viena kitą. Problemos šeimoje atsispindi darbe, o monotoniškas ar varginantis darbas trikdo žžmonių santykius šeimoje bei visuomenėje. Žmonės į visa tai gali reaguoti labai jautriai – nuolatos atrodyti susirūpinę, apatiški, nuvargę, sumišę, bejėgiai ir prislėgti.

1.Regėjimas ir apšvietimas

1.1.Žmogaus regos jautrumas. Akies sandara.

Rega – daikto dydžio, formos, spalvos, daiktų tarpusavio padėties, judėjimo ir atstumo iki jų suvokimas. Ją vykdo regos analizatorius, kurio periferinė dalis – akys – junta 380 – 750 nm bangos ilgio šviesą.

Akis – regos analizatoriaus dalis, priimanti kūnų spinduliuojamą arba atspindėtą šviesą. Akis leidžia nustatyti kūno formą, dydį, spalvą, atstumą iki kkūnų, orientuotis erdvėje, skirti šviesą nuo tamsos.

Žmogaus akis sudaryta iš akies obuolio, regimuoju nervu sujungto su galvos smegenimis ir pagalbinių organų: vokų, ašarų prietaiso, junginės ir akį judinančių raumenų. Akies obuolio išorinio dangalo priekinė dalis yra ragena, o likusioji dalis vadinama odena (akies baltymu). Matomąją (priekinę) odenos dalį dengia skaidri gleivinga plėvelė – junginė. Išorinis akie obuolio dangalas saugo akį nuo aplinkos poveikio. Per rageną į akį patenka šviesos spinduliai. Už ragenos yra priekinė akies kamera. Kraujagyslinį dangalą sudaro rainelė, krumplynas ir gyslainė. Rainelė – disko formos plokštelė. Joje yra pigmento, nuo kurio priklauso akių spalva, ir du raumenys, susiaurinantys ar išplečiantys rainelės centre esančią 4mm skersmens angą – vyzdį, pro kurį praeina šviesos spinduliai. Už rainelės yra užpakalinė akies kamera. Rainelė pereina į krumplyną, prie kurio ataugų pritvirtintos lęšiuko pasaito skaidulos. Susitraukus ir atsipalaidavus krumplyno raumeniui, lęšiukas išsigaubia arba suplokštėja, keisdamas akies optinės sistemos laužiamąją gebą. Krumplyno užpakalinė plokščioji dalis jungiasi su gyslaine – didžiausia kraujagyslinio dangalo dalimi, sudaryta iš nervų ir kraujagyslių. Iš išorės ją dengia odena. Vidinis akies obuolio dangalas – tinklainė. Ji dengia visą akies obuolio vidų nuo vyzdžio krašto iki regimojo nervo išėjimo vietos ir turi dešimt sluoksnių, iš kurių svarbiausia – šviesai jautrių kolbelių iir lazdelių sluoksnis. Jautriausia tinklainės vieta – geltonoji dėmė, sudaryta tik iš kolbelių. Šiek tiek į vidų nuo geltonosios dėmės yra regos nervo diskas, kuriame nėra šviesai jautrių ląstelių, o tik nervinės skaidulos. Tai nejautri šviesai akloji dėmė. Akies viduje yra lęšiukas, stiklakūnis ir kamerų skystis, kurie kartu su ragena sudaro šviesą laužiantį aparatą. Šviesos spinduliai, patekę į akį pro rageną, lūžta ir surenkami tinklainėje. Joje šviesos energija sužadina nervinius impulsus, kurie regos nervu ir takais sklinda į požievio ir smegenų žievės pakaušinės srities centrus. Čia formuojasi daikto vaizdo pojūčiai.

Šviesos receptoriai:

Lazdelės: 1) funkcionuoja esant silpnam apšvietimui, pvz.: nakties šviesoje;

2) skiria juodos ir baltos spalvos šešėlius;

3) išsidėstę periferijoje;

4) 130 milijonų;

5) silpnas regėjimo aštrumas.

Kolbelės: 1) funkcionuoja, esant stipriam apšvietimui, pvz.: dienos šviesoje;

2) skiria spalvas ( raudoną, violetinę ir žalią, kurių deriniai sudaro spalvų gamą);

3) susikoncentravę aplink geltonąją dėmę;

4) 6 milijonai;

5) puikus regėjimo aštrumas.

1.2.Regos funkcijos

Yra penkios regėjimo funkcijos:

• Centrinis regėjimas (formos juslė) – ~30 – 35° į visas puses nuo fiksuojamo taško;

• Spalvų jutimas, manoma, kad tinklainėje yra trys spalvoms jautrių kolbelių tipai, kurie, veikiami skirtingo bangų ilgio šviesa, yra jaudinami skirtingu laipsniu;ilgų bangų šviesos spinduliai sukelia raudonos spalvos įspūdį, trumpų bangų – violetinės, o vidutinių – žžalios; įvairūs šių trijų spalvų deriniai sudaro akyje daugeriopą spalvų suvokimo gamą;

• Periferinis regėjimas (akiračio praplėtimas) – sugebėjimas matyti aplink; sveiko žmogaus kiekvienos akies matymo ribos: ~50-60° į viršų, ~70-75° į apačią, ~60° į vidų, ~90° į išorę; periferinis regėjimas padeda žmogui orientuotis erdvėje;

• Šviesos jutimas; šviesos spinduliai, patekę į akį pro rageną, lūžta ir yra surenkami tinklainėje, kurios periferinėje dalyje yra šviesai jautrūs receptoriai; šviesos energija sužadina nervinius impulsus, kurie sklinda į galvos smegenų regos centrą;

• Abiakis (erdvinis) regėjimas; žiūrint abiem akimis, dalis jų akipločio (akiplotis – regimasis plotas, kurį žmogus mato nejudindamas akių) sutampa, tuomet matomas plotas nuo fiksuojamojo taško į abi puses yra apie 60°; toks binokulinis (abiakis) regėjimas padeda geriau suvokti stereoskopinį stebimo objekto vaizdą ir jo padėtį erdvėje.

Pagal atitinkamas regos funkcijas įvertinamos jos galimybės:

1) Akomodacija (prisitaikymas) – akies gebėjimas aiškiai matyti įvairiai nutolusius daiktus, keičiant optinės sistemos laužiamąją gebą. Žiūrint į tolį (5m ir toliau), sveikai žmogaus akiai nereikia akomoduotis; elastingos gyslainės ištemptas (suplokštėjas) lęšiukas suglaudžia lygiagrečius spindulius tinklainėje. Akies lęšiukas sufokusuoja vaizdą tik tam tikrose ribose, tai yra tarp artimojo ir tolimojo taško. Artimasis taškas – tai mažiausias atstumas, kuriam esant akis dar gali fokusuoti, tolimasis taškas – tai didžiausias atstumas už kurio akis jau nebegali aiškiai fokusuoti.

Fokuso

taškai (taškai, kuriuose surenkami optinę sistemą perėję lygiagretūs spinduliai) ir atstumai išreiškiami dioptrijomis (D). Dioptrija – optinės sistemos laužiamosios gebos tarptautinės vienetų sistemos vienetas, lygus laužiamajai gebai tokio lęšio arba sferinio veidrodžio, kurio židinio nuotolis yra 1 m 1D = 1m-1

Skirtingų žmonių akių sugebėjimas prisitaikyti yra nevienodas, tai yra galimi toliaregystės arba trumparegystės atvejai.

Trumparegystė – akies refrakcijos yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro prieš tinklainę (akies laužiamoji geba per silpna, palyginus su akies ašies iilgiu, todėl lygiagretūs spinduliai susikerta prieš tinklainę).

Toliaregystė – akies refrakcijos yda, kai žmogus blogai mato artimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro už tinklainės ( akies laužiamoji geba per silpna, palyginus su akies ašies ilgiu, todėl lygiagretūs spinduliai susikerta už tinklainės).

2) Regėjimo aštrumas – tai akies sugebėjimas skirti du taškus, esančius vienas nuo kito tam tikru atstumu. Jei taškai yra šviesiame fone, tai tarp jų yra šviesus tarpas ir šie taškai matyti atskirai. Regos aštrumas įvertinamas minimaliu atstumu tarp dviejų taškų, eesančiu toliausiai nuo akies arba mažiausiu akies kampu. Regos kampas – tai kampas, kurį sudaro objekto, į kurį žiūrime, kraštiniai taškai ir mazginis akies taškas. Jis matuojamas lanko minutėmis arba sekundėmis.

3) Adaptacija tamsoje. Adaptacija – akies prisitaikymas prie įvairaus stiprumo šviesos. ĮĮėjus į kino teatro salę, pradžioje matyti tik tai, kas yra ekrane. Tačiau, praėjus kelioms minutėms, jau įmanoma pastebėti tuščias vietas ir netgi pamatyti draugo veidą. Tokiu būdu akis prisitaiko prie labai mažo šviesos stiprumo. Adaptacijos procesas vyksta dviem etapais. Pirmojo etapo metu prisitaiko kolbelės ir tai trunka 5 minutes. Antrojo etapo metu prisitaiko lazdelės, tačiau tai trunka ilgiau – 30-35 minutes. Kadangi kolbelės sąlygoja spalvoto vaizdo matymą, tai tamsoje yra lengviau išskirti spalvas nei juodą-baltą vaizdą. Išėjus iš tamsos į šviesą akis vėl turi prisitaikyti prie naujos šviesos stiprumo. Prie didelio šviesos stiprumo akis prisitaiko daug greičiau, negu prie mažo – per kelias minutes.

4) Spalvotų vaizdų jutimas. Baltos šviesos pluoštas, sklisdamas per siaurą plyšelį arba prizmę, suskyla į sudėtines dalis iir sudaro spalvų spektrą, kuris skirstomas į septynias pagrindines sritis, atitinkančias tokio ilgio šviesos bangas: violetinė – 400-430 nm, mėlyna – 430-470 nm, žydra – 470-500 nm, žalia – 500-560 nm, oranžinė – 590-620 nm, raudona – 620-760 nm. Ribos tarp spalvotų sričių neryškios; vienos sritys pereina į kitas, sudarydamos tarpines spalvas.

Spalvotą vaizdą sukelia akies tinklainėje esančios kolbelės, o juodai- baltą vaizdą – lazdelės. Žmonės, matantys normalų spalvotą vaizdą, gali skirti tūkstančius skirtingų spalvų. Atvejai, kai žmonės visai nemato spalvotų vvaizdų, yra ypač reti. Dažniau pasitaiko atvejis, vieno ar kelių tipų kolbelių nebuvimas. Viena spalvinio aklumo atmainų, įgimta spalvinio regėjimo yda yra daltonizmas. Daltonikų akių dugno jutimo elementai (tinklainės kolbelės) yra nepilnaverčiai: neskiria pagrindinių spalvų dažniausiai žalios ir raudonos.

1.3. Rizikos veiksniai

Akys yra lengvai pažeidžiamas organas. Be įgimtų ar bendrų organizmo ligų sukeltų regos sutrikimų, yra daug netinkamos darbo aplinkos įtakojamų sutrikimų ar net ligų. Išskiriamos kelios rizikos veiksnių grupės.

1. Mechaniniai sužalojimai (metalo, stiklo skriejančios dalelės, dulkės). Esant tokiam pavojui, pavyzdžiui gręžiant, pjaustant, šlifuojant, malant, sijojant, lituojant ir taip toliau būtina nešioti apsauginius akinius. Jie neturi mažinti regos aštrumo ir siaurinti akipločio.

2. Akių nuovargis (įtampa). Akių nuovargį darbo aplinkoje sukelia įvairūs faktoriai. Pirmasis – blogas apšvietimas, tai yra per silpnas, per stiprus arba netolygus. Antrasis – blogos darbo sąlygos, tai yra ilgalaikis įtemptas darbas (pvz., prie mikroskopo), monotoniškas darbas arba nepatogi darbinė poza ir padėtis. Tinkamas darbo vietos suprojektavimas ir darbo organizavimas gali išspręsti šias problemas. Akių nuovargį gali sukelti ir regėjimo sutrikimai.

3. Cheminių medžiagų – šarmų, rūgščių, tirpiklių – sukelti sužalojimai. Pavojingiausi akiai yra šarmai. Dirbant su šiomis medžiagomis arba aplinkoje, kur jų yra, būtina dėvėti apsauginius akinius.

4. Spinduliavimo sukelti pažeidimai. Dėl ultravioletinio spinduliavimo(pvz., atliekant suvirinimo darbus) ragenoje gali atsirasti mažų žaizdelių. Ilgalaikis, intensyvus iinfraraudonasis spinduliavimas (800 – 1400 nm) veikia lęšiuką ir gali sukelti kataraktą. Dažniausiai nukenčia lydyklose, metalo liejyklose dirbantys žmonės bei stiklo pūtėjai. Kartais garai pasiekia lęšiuką ne tiesiogiai per rageną, bet per kraują. Rageną neigiamai veikia ir optinis spinduliavimas, o 450 nm šviesa yra pati pavojingiausia.

1.4. Apšvietimas. Šviesos pasiskirstymas

Šviesa – tai spinduliuojanti energija, kuri veikia akies tinklainę ir sukuria vaizdą. Elektromagnetinių bangų spektro ribos yra nuo ~10-15 iki ~104 m Matomų bangų ilgis -380 -780 nm.

Matomumas – ši sąvoka priklauso nuo žmogaus suvokimo, kadangi nėra prietaisų tiesioginiams matavimams atlikti. Matomumo nustatyme visuomet dalyvauja žmogus.objekto matomumą įtakoja šie faktoriai:

1) Apšvieta. Matomumas, tai yra sugebėjimas išskirti objektą iš aplinkos, gerėja didėjant apšvietai arba fono skaičiui. Kuo daugiau šviesos, tuo labiau yra sužadinamos kolbelės, o tuo pačiu padidėja ir regos aštrumas ir jautrumas. Tačiau svarbu, kad nebūtų akinimo.

2) Kontrastas. Jei kontrastas tarp objekto ir jo pagrindo yra labai nedidelis, tada šis objektas turi būti šiek tiek didesnis už tą, kuris sudaro didesnį kontrastą su pagrindu.

Jeigu šviesos skaistis (šviesos skaistis – paviršiaus ploto vieneto atspindimas ar išspinduliuojamas šviesos kiekis) įvairiuose darbo aplinkos vietose stipriai skiriasi, kiekvieną kartą, kai tik žvilgsnis nukrypsta iš vienos vietos į kitą, akys turi prisiderinti prie naujo skaisčio. Toks trumpalaikis prisitaikymas trumpam ssusilpnina žmogaus regą, sukelia diskomfortą bei gali būti apakinimo priežastis.

Šviesos pasiskirstymas patalpoje taip pat priklauso nuo lubų, sienų, grindų bei kitų paviršių atspindimos šviesos intensyvumo.

Akinanti šviesa. Akinančia šviesa vadinamas regos lauko ryškumas, žymiai didesnis už tą skaistį, prie kurio akis gali prisitaikyti. Jis gali sukelti susierzinimą, nepatogumą, laikiną nedarbingumą. Tiesioginį akinimą sukelia šviesos šaltinis, esantis regos lauke, o atspindėtą akinimą – šviesą, kurią atspindėjo regos lauke esantis paviršius. Atspindėta šviesa gali būti:

• veidrodinė – nuo lygaus, poliruoto arba veidrodinio paviršiaus;

• išsklaidyta – nuo šiurkštaus, graviruoto arba nelygaus paviršiaus;

• tolygiai išsklaidyta – nuo matinių paviršių;

• mišri – pirmųjų trijų derinys.

Pagal poveikį stebėtojui akinimas gali būti:

• sukeliantis nepatogumą, tačiau netrukdantis matyti;

• trukdantis matymui, tai yra mažinantis sugebėjimą matyti, paprastai kartu sukelia ir nepatogumą;

• apakinantis, labai stiprus, kad net jį pašalinus, dar tam tikrą laiką neįmanoma nieko matyti.

Bet koks akinantis šviesos šaltinis (tiesioginės ar atspindėtos šviesos), esantis regos lauke, gali sutrikdyti regėjimą. Jo poveikis priklauso nuo šviesos stiprio ir kampo tarp šviesos šaltinio ir regos linijos. Kuo mažesnis kampas, tuo didesnis poveikis matomumui.

Išsisklaidymas akinių stikluose, ragenoje, lęšiuke. Į akį krintanti šviesa akies obuolyje išsklaidoma dėl lęšiuko ir akies obuolį užpildančio skysčio nehomogeniškumo. Šviesa akies tinklainėje tarytum sukuria “šydą” ir sumažina stebimo objekto kontrastą, tai yra tarytum “nuplauna” vaizdą. Taip aiškinamas

dėl akinimo atsiradęs nedarbingumas (žmogaus, stovinčio saulėto lango fone, matomas tik siluetas). Eksperimentais nustatyta, kad žmonių nešiojančių akinius, nedarbingumas dėl to paties akinimo šaltinio yra didesnis, negu žmonių nenešiojančių akinių. Eksperimentais nustatyta nedarbingumo dėl akinimo pasiskirstymas (didžiausias → mažiausias): kietų kontaktinių lęšių nešiotojai → minkštų kontaktinių lęšių nešiotojai → žmonės nešiojantys akinius → žmonės be lęšių ir be akinių.

Fototropizmu vadiname reiškinį, kuomet akis nevalingai krypsta link šviesos šaltinio. Šį reiškinį dažnai išnaudoja reklamos specialistai stipriai apšviestoje vietoje padėdami reklamuojamus daiktus. FFototropizmas gali būti nepageidaujamas reiškinys, ypatingai tada, kai svarbios užduoties metu atitraukia dėmesį. Kita neigiama fototropizmo pasekmė – akis nukrypsta į ryškesnės šviesos šaltinį ir prisitaiko prie didesnio skaisčio. Tai vadinama trumpalaikiu prisitaikymu, kurio metu sumažėja akies jautrumas šviesai. Jei bus grįžtama prie mažiau apšviestos ankstesnės užduoties, akies jautrumas bus mažesnis ir žmogaus rega susilpnės.

Tiesioginio akinimo (dėl lempų ir langų mažinimo) priemonės:

a) naudoti keletą mažesnio galingumo lempų;

b) šviesos šaltiniai turi būti kuo toliau nuo regos linijos;

c) sumažinti kontrastą tarp šviesos šaltinio ir aplinkos;

d) naudoti ššviesos skydus, reflektorines pertvaras, gaubtus, sklaidančiuosius lęšius;

e) langai turi būti pakankamai aukštai nuo grindų;

f) naudoti išorinius stogelius virš langų;

g) naudoti užtvaras, užuolaidas.

Akinimo dėl spindėtos šviesos mažinimo priemonės;

a) tinkamai parinkti darbo vietą (statmenai šviesos šaltiniui);

b) naudoti matinius, neblizgančius, grublėtus darbinius paviršius;

c) vengti atspindžių nuo judančių detalių;

d) naudoti kuo mmažesnio galingumo lempas;

e) užtikrinti gerą bendrą apšvietimą (daug mažų šviesos šaltinių bei netiesioginės šviesos panaudojimas).

2. Žmogaus girdėjimo jautrumas

2.1. Ausies anatomija

Ausis yra klausos ir pusiausvyros organas. Ji susideda iš trijų dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės. Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis ir išorinė klausomoji landa. Išorinė klausomoji landa prasideda piltuvėlio formos įdubimu kaušelyje ir sudaro apie 2,5 cm ilgio, 7-9 mm skersmens kanalą, kurio gale yra būgnelis. Landos sienelė iš pradžių yra kremzlinė, o giliau – kaulinė; ją dengia oda, kuri kaulinėje dalyje yra suplonėjusi, netekusi poodinės ląstelienos ir standžiai suaugusi su antkauliu. Ausies kaušelis su iškilimais ir grioveliais padeda surinkti ir nukreipti į landą garso bangas. Dėl klausos landos rezonansinių savybių žmogaus ausis yra jautriausia 200-5000 Hz garso dažniams, o garso slėgis ppakyla iki 12 dB. Išorinę ausį nuo vidurinės skiria plėvelė – būgnelis, kuris susideda iš trijų sluoksnių: išorinio (odos), vidurinio (jungiamojo audinio) ir vidinio (gleivinės).

Vidurinė ausies dalis yra smilkinkaulyje. Ji susideda iš būgninės ertmės su klausomaisiais kauliukais, ausies trimito ir speninės ataugos. Būgninė ertmė – šešiasienė apie 1 cm3 tūrio plyšio formos ertmė, pilna oro. Joje yra trys klausomieji kauliukai (plaktukas, priekalas, kilpa), kurie susijungę į vieną grandinę; pastaroji mechaniškai perduoda būgnelio virpėjimą vidinei ausiai. Būgninę ertmę su nosiarykle jungia 33,5 cm ilgio vamzdis – ausies trimitas. Kiekvieną kartą ryjant, jo spindis išsiplečia, nes susitraukia prie jo prisitvirtinę minkštojo gomurio raumenys ir oras patenka į būgno ertmę. Pro ausies trimitą vidurinė ausis susisiekia su išore ir oro slėgis abipus būgnelio pasidaro vienodas.

Svarbiausia vidinės ausies dalis – kaulinis labirintas ir jo viduje esantis plėvelinis labirintas. Kaulinis labirintas susideda iš centrinės dalies – prieangio (mažytės ovalios ertmės), sraigės (susisukusio kanalo) ir trijų kaulinių pusratinių kanalų, kurie yra viena kitai statmenose plokštumose. Plėvelinis labirintas – šiek tiek už jį mažesnio kaulinio labirinto plėvinis kanalas. Tarp jų sienelių esančiame tarpe yra skaidraus, bespalvio skysčio – perilimfos. Plėvinis kanalas pripildytas skaidraus skysčio – endolimfos. Nuo prieangio sienelėje esančio nedidelio trikampio įdubimo (sraiginės kišenės) prasideda ir į kaulinį sraigės kanalo vidų nutįsta plėvelinis sraigės kanalas – sraiginis latakas. Jo viduje yra sudėtingas klausos analizatoriaus receptorius spiralinis organas. Jis susideda iš keliomis eilėmis išsidėsčiusių epitelinių ląstelių, tarp kurių yra plaukuotosios juntamosios klausos ląstelės. Vidinės ausies prieangis ir pusratiniai kanalai sudaro pusiausvyros aparatą, arba vestibulinį aparatą, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą.

Klausa atlieka garso virpesių recepcijos ir suvokimo funkciją. Ją vykdo klausos analizatorius, kurio periferinė dalis yra klausos organai – ausys. Garso bbangos per ausies kaušelį ir išorinę klausomąją landą suvirpina būgnelį. Jo virpesiai per plaktuką, priekalą ir kilpą mechaniškai perduodami prieangio langelio membranai, kuri sukelia vidinės ausies endolimfos virpėjimus. Toliau virpesiai perduodami sraigės vijų ertmėje esančiai pagrindinei (bazinei) membranai. Ant šios yra fonoreceptorių (vidinių ir išorinių plaukuotųjų ląstelių), kurios sudaro spiralinį organą. Plaukuotos ląstelės, judėdamos su pagrindine membrana, liečia dengiančiąją membraną. Dėl mechaninio plaukelių spaudimo fonoreceptoriuje pakinta membraninis potencialas, išsiskiria tam tikra medžiaga – mediatorius, kuris dirgina nervų galūnes, esančias fonoreceptoriuje. Atsiradę nerviniai impulsai klausos nervu sklinda į galvos smegenų požievinius klausos centrus, o iš jų – į tų smegenų pusrutulių žievę. Čia impulsai analizuojami ir suvokiamas garsas. Garso pojūtis yra tuo stipresnis, kuo daugiau fonoreceptorių sujudinta ir kuo labiau jie sujaudinti. Nors mechaninis procesas vykstantis ausyje yra išanalizuotas, tačiau kokiu būdu garso vibracijos yra “girdimos” ir atskiriamos dar nėra gerai žinoma.

2.2. Ausies jautrumas

Ausies jautrumas yra išreiškiamas slenkstine riba. Virš šios ribos garsas yra girdimas, o žemiau – ne. Yra keletas slenkstinių ribų matavimo būdų; vienas iš jų – ribų metodas. Pradedama nuo didelio garso intensyvumo (virš slenkstinės ribos) ir intensyvumo dydis palaipsniui mažinamas, kol asmuo pradeda negirdėti. Kito bandymo metu pradedama nuo mažo garso intensyvumo (žemiau slenkstinės ribos) ir intensyvumo llygis palaipsniui didinamas, kol asmuo pradeda girdėti. Pakartotinų bandymų metu nustatoma pereinamoji riba, kuri ir laikoma slenkstine riba. Bandymai kartojami ir kitiems garsų spektro tonams. Sivian’as ir White’as (1933), naudodami ribų metodą, nustatė slenkstines ribas 100-15000 Hz garsų diapazonui. Buvo nustatinėjami du rodikliai: mažiausio girdimumo laukas ir mažiausio girdimumo slėgis. Buvo pastebėtas ryšys tarp garso slenkstinės ribos ir garso dažnio. Žmogaus ausis yra jautriausia 1000-4000 Hz dažnio garsams. Kad būtų girdimi mažesnio ir didesnio dažnio garsai, jų intensyvumas turi didėti. Gerai girdinčio žmogaus girdimumo ribos yra nuo 16 Hz iki 20 000 Hz. Ausies jautrumas mažėja didėjant amžiui (paprastai aukšto dažnio garsams).

Garso intensyvumas stipriai veikia garsumą, tačiau pastarasis priklauso ir nuo garso dažnio. Garsumo-dažnio priklausomybė buvo nustatyta naudojant pastovaus rodiklio metodą, tai yra įvairaus dažnio garsų intensyvumas keičiamas tol, kol jų garsumas atitinka pasirinktą standartinio šaltinio garsumą. Taip sudaromos vienodo garsumo kreivės (vienodo garsumo kontūras) – fonai. Pakeitus standartinio garso intensyvumą ir pakartojus bandymą iš naujo, gaunamas kitas kontūras.

Fonas ir sonas – pagrindiniai psichofizikiniai garsumo rodikliai. Fonas – tai garsumo vienetas, lygus tono decibelų lygiui, kai jo dažnis 1000 Hz. Visų tonų, kurių garsumas lygus 1000 Hz 40dB tonui, garsumo lygis yra 40 fonų. Taigi, fonas nusako įvairių tonų garsumo

vienodumą, tačiau visiškai neišreiškia jų santykinio garsumo (pvz.: kiek kartų 40 fonų garsas yra garsesnis už 20 fonų garsą). Tam yra naudojamas sonas. Vienas sonas lygus 1000 Hz 40 dB tonų garsumui. Garsas, kuris yra dvigubai garsesnis už šį prilygsta 2 sonams ir taip toliau. Tarp fono ir sono yra tam tikra priklausomybė: 40 fonų=1 sonas, o kiekviena papildoma fonų dešimtis padvigubina sonų skaičių (50 fonų=2 sonai ir taip toliau). Taigi, 40 fonų garsas yra 4 kartus garsesnis už 20 ffonų garsą.

2.3. Triukšmo poveikis

Triukšmas dažniausiai suprantamas kaip nepageidaujamas garsas, tačiau, atsižvelgiant į perduodamos informacijos svarbą, galime sakyti, kad tai – girdimieji garsai ar garsas, kuris nesuteikia jokios naudingos informacijos. Triukšmą galima apibrėžti ir taip: tai skirtingo dažnio ir stiprumo garso bangų visuma, kuri gali sukelti nepalankias bei kenksmingas pasekmes sveikatai.

Klausos analizatorius suvokia mechaninius virpesius kaip garsą 16 – 20 000 Hz dažnio diapazone, nuo 0-10 dB (klausos slenkstis) iki 130-140 dB (skausmo slenkstis). Pagal pobūdį triukšmas skirstomas į pastovų ir nnepastovų. Triukšmas vadinamas pastoviu, jeigu jo garso lygio pokytis per 30 minučių neviršija 5 dBA. Kai pokytis viršija 5 dBA, triukšmas nepastovus. Pastovus triukšmas gali būti plačiajuostis ir toninis, o nepastovus triukšmas – nuolat kintantis, pertrūkstantis ir impulsinis. Pastovus triukšmas vvertinamas garso lygiu dBA.

Pagrindinis triukšmo poveikio žmogui rezultatas – klausos praradimas. Yra išskiriami du kurtumo tipai: nervo kurtumas (dėl vidinės ausies pažeidimų, aukšto dažnio garsų, amžiaus) ir dėl išorinės ar vidurinės ausies laidumo sumažėjimo pasireiškiantis kurtumas (dėl vidurinės ausies dalies užkrėtimo, ausies būgnelio pažeidimų, įvairių medžiagų poveikio). Žmogaus girdimumo slenkstinė riba (minimalus vos girdimas garso slėgio lygis) išmatuojama audiometru. Keičiant tono garso slėgio lygį yra nustatoma slenkstinė riba kiekvienam dažniui. Rezultatai palyginami su jaunų, neturinčių klausos sutrikimų žmonių klausa. Gautas skirtumas pateikiamas audiograma ir parodo klausos nuostolius arba klausos lygį. Klausa silpnėja ir natūraliai dėl amžiaus. Be to, klausai neigiamą įtaką daro ir televizoriaus, radijo, transporto priemonių ir taip toliau keliamas triukšmas.

Tačiau dažniausiai klausos praradimai yra susiję su darbo metu ppatiriamu poveikiu, dėl kurio klausa gali susilpnėti laikinai (po atitinkamo intensyvumo pastovaus triukšmo ekspozicijos patiriamas trumpalaikis klausos susilpnėjimas, kuris atsistato per kelias valandas ar dienas) ar visam laikui. Laikinojo klausos silpnėjimo matavimai atliekami praėjus dviem minutėm po ekspozicijos pabaigos. Bet koks slenkstinės ribos poslinkis yra vadinamas laikinuoju slenkstinės ribos poslinkiu (LRSP2), kuris didėja, didėjant dažniams ir trukmei; pirmieji ženklai pasireiškia 2000-6000 Hz dažniuose, o maskavimo efektas plinta į aukštesnių dažnių zoną.

Esant pasikartojančiai atitinkamo dažnio triukšmo ekspozicijai, palaipsniui pasireiškia pastovus slenkstinės rribos poslinkis (PSRP), kuris pirmiausiai pastebimas 4000 Hz. Kuo ilgiau žmogus yra veikiamas triukšmo, tuo PSRP plečiasi (iki 3000-6000 Hz ir daugiau).

Nepastovus klausą neigiamai veikiantis triukšmas gali būti: pertraukiamas (trumpai veikiančių mišinių), smūginis (krintantys lašai) ir impulsinis (šūvis). Didelės tokio triukšmo dozės gana stipriai susilpnina klausą, tačiau įvairių rodiklių (intensyvumo, spektro, dažnio, poveikio, trukmės) deriniai labai apsunkina neigiamo poveikio nustatymą.

Be klausos sutrikimų triukšmas sukelia ir kitokius trumpalaikius ir ilgalaikius fiziologinius sutrikimus. Pavyzdžiui staigus garsaus triukšmo antplūdis gali išgąsdinti ir sukelti nevalingus raumenų susitraukimus, mirksėjimą ar mėšlungiškus trūkčiojimus galva. Be to, sulėtėja ar pagreitėja kvėpavimas, pasikeičia širdies ritmas, išsiplečia akies vyzdys.

Žalingo triukšmo poveikio intensyvumas priklauso nuo garso slėgio lygio dBA (fiziologinės adaptacijos viršutinė riba 80 dBA), virpesių pobūdžio (prieš impulsinį triukšmą nesuveikia akustinis refleksas), spektrinės sudėties (klausos organo neuroepitelinės ląstelės jautriausios aukšto dažnio garsiniam slėgiui), kasdieninio poveikio trukmės (klausos jautrumo poslinkiai dB, atsirandantys per 8h triukšmo ekspoziciją, beveik identiški nuolatiniams klausos nuostoliams dešimtmetės ekspozicijos pabaigoje) bei individualaus jautrumo. Triukšmas žalingai veikia visą organizmą, ypač klausos analizatorių, centrinę nervų sistemą ir širdies kraujagyslių sistemą. Centrinės nervų sistemos pokyčiai dėl triukšmo atsiranda greičiau ir pasireiškia neurorefleksiniais ir neurohumoriniais pokyčiais, kurie sąlygoja centrinės nervų sistemos vidinio slopinimo paslankumo ir pusiausvyros sutrikimus, pasireiškiančius priešlaikiniu nuovargiu, nnemiga, migreniniais galvos skausmais, įvairiomis psichomotorinėmis ir neurozinėmis reakcijomis. Be to triukšmas veikia hipertenziškai, mažina organizmo imuninį atsparumą, silpnina regos analizatoriaus funkciją, mažina odos ir raumenų jautrumą. Triukšmo neigiamas poveikis stipriau pasireiškia tuomet, kai dirbama ne tik dideliame triukšme, bet ir priverstinėje kūno padėtyje, dulkėse, kai veikia nervinė ir emocinė įtampa, vibracija, nuodingos cheminės medžiagos.

3. Vibracijų įtaka žmogaus organizmui

Vibracija – kietojo kūno pasikartojantys judesiai apie pusiausvyros padėtį. Vibracija gali būti vietinė (virpesius sukeliantys įrankiai laikomi rankoje, pvz., pneumatinis plaktukas, įrankis uolienoms ardyti) ir bendroji (virpa grindys, sėdynė, pvz., važiuojant automobiliu, traukiniu, traktoriumi).

Dažniausiai vibracija perduodama nuo rankinių mašinų su varikliu (arba rankinių mechanizuotų instrumentų), mašinų ir įrengimų, rankinio valdymo įtaisų. Vibracija gali veikti sėdinčio žmogaus kojas ir dilbius, kontaktuojančius su vibruojančio stalo, kojų atramos paviršiumi ir kt. Dėl vietinės vibracijos atsiranda kraujagyslių spazmų, susilpnėja jų tonusas, o tai sukelia visos kraujotakos pakitimų, audinių atrofiją. Ilgainiui prasideda arterijų uždegimas – obliteracinis trombangitas. Ypač vibracijai jautrūs pirštų galai ir bėdos. Plaštakos dėl kraujagyslių spazmų dažnai pabąla, tirpsta, jas skauda ( gali išsivystyti baltųjų pirštų sindromas, Reino liga). Neigiamas vibracijos poveikis priklauso nuo:

– vibracijos dažnių spektro;

– vibracijos dydžio;

– poveikio trukmės (per darbo dieną);

– darbo ir poilsio pertraukų režimo;

– rankų jėgos, reikalingos įrankiui laikyti, jo dydžio;

– dirbančiojo delnų, rankų ir kūno ppadėties vibracijos poveikio metu (riešo, alkūnės, peties sąnarių kampų);

– vibracijos veikiamo delno ploto dydžio;

– vibracijos generuojančio įrenginio tipo ir techninės būklės;

– vibracijos, veikiančios rankas, krypties;

– dirbančiojo patirties ir darbo pobūdžio;

Bendroji arba viso kūno vibracija – tai vibracija, perduodama per stovinčio, sėdinčio ar gulinčio žmogaus atramos paviršius į jo kūną ir veikianti visą jo organizmą.

Svarbiausius fizikinius parametrus, kurie sąlygoja žmogaus reakciją į vibraciją, sudaro vibracijos intensyvumas, dažnis, kryptis ir trukmė (poveikio laikas).

Pagal veikimo kryptį viso kūno vibracija skirstoma ortogonalinės koordinačių sistemos ašių kryptimis į:

• vertikaliąją, einančią nuo kojų (ar nuo sėdmenų) link galvos (Z ašis);

• horizontaliąją, einančią nuo nugaros į krūtinę (X ašis);

• horizontaliąją, einančią nuo kūno dešinės pusės į kairę (Y ašis).

Pagal laiko charakteristikas vibracija skirstoma į:

• pastovią, tai yra vibraciją, kurios kontroliuojamo parametro dydis keičiasi ne daugiau kaip 2 kartus (6 dB), kai stebime ne trumpiau kaip 1 minutę;

• nepastovią, tai yra vibracija, kurios kontroliuojamo dydis keičiasi ne mažiau kaip 2 kartus (6 dB), kai stebime ne trumpiau kaip 1 minutę. Nepastovi vibracija skirstoma į:

• kintančią, kurios kontroliuojamo parametro dydis nuolat kinta;

• nutrūkstančią, kurios veikimas yra nutraukiamas ir veikimo trukmė yra ilgesnė kaip 1 s;

• impulsinę, susidedančią iš vieno ar kelių vibracinių smūgių, kurių trukmė trumpesnė kaip 1s.

Pagal spektro charakterį vibracija skirstoma į:

• plačiajuostę, kurios kontroliuojančio parametro dydis 1/3 oktavos dažnių juostoje

6 kartus ar mažiau viršija dydžius gretimose 1/3 oktavos dažnių juostose;

• siaurajuostę, kurios kontroliuojamo parametro dydis 1/3 oktavos dažnių juostoje daugiau kaip 6 kartus viršija dydžius gretimose 1/3 oktavos dažnių juostose.

Pagal atsiradimo šaltinį darbo vietose vibracija skirstoma į tris kategorijas:

• transporto vibracija, kuri veikia žmogų įvairaus tipo savieigėse mašinose bei priekabose (žemės ūkio, kelių statybos mašinos; automobiliai, sunkvežimiai; savaeigis kalnakasybos transportas);

• transporto-technologinė vibracija, kuri veikia žmogų mašinose, judančiose po specialiai paruoštas gamybinių patalpų, pramonės ir kalnakasybos aikšteles (ekskavatoriai, kranai, įmonės vidaus transportas, kalnakasybos sspecialios mašinos, savaeigės gręžimo mašinos, betono klotuvai);

• technologinė vibracija, kuri pagal darbo sąlygų charakteristikas skirstoma į:

• “a” tipo vibracija veikia žmogų darbo vietose prie stacionarinių mašinų ir įrengimų (staklės, presai, liejimo mašinos, siurbliai, ventiliatoriai, gręžimo įrengimai, statybinių medžiagų įranga ir kt.) arba persiduoda į vietas, kurios neturi vibracijos šaltinio;

• “b” tipo vibracija, veikianti žmogų darbo vietose, kuriose dirbamas protinis darbas (administracinės patalpos, skaičiavimo centrai ir kt.).

3.1. Fiziologinės pasekmės

Trumpalaikis vibracijos buvimas sukelia nežymius, didesnės reikšmės neturinčius fiziologinius pokyčius. Šiek tiek padažnėja širdies plakimas, tačiau ttai yra normali reakcija į nenumatytą dirgiklį. Taip pat stengiantis slopinti vibraciją, labiau įtempiami raumenys. Tačiau vibracija nekeičia kraujo sudėties ir nedaro jokio poveikio endokrininei sistemai.

Vibracijai ilgą laiką intensyviai veikiant visą kūną, gali atsirasti nugaros skausmai bei gali būti pažeista pperiferinė nervų sistema. Vibracija sutrikdo kai kurių organų ir sistemų (širdies ir kraujagyslių, judamojo aparato) veiklą. Bendroji vibracija pirmiausiai pažeidžia nervų sistemą, pavargstama, žmogus darosi irzlus, jam skauda galvą, apima depresija, prasideda neurozė. Gali sutrikti ir pusiausvyra (svaigsta galva). Dažnai sutrinka net klaus ir virškinimas. Vibracija gali sukelti vibracinę ligą.

Pastebėta, kad žmonės paprastai skundžiasi tų organų negalavimais, kurių rezonansiniai vibracijos dažniai sutinkami darbo aplinkoje. Pavyzdžiui, krūtinės ir pilvo skausmai pasireiškia esant 4 – 10 Hz dažnio vibracijai, nugaros skausmais paprastai skundžiamasi, kai yra 8-12 Hz dažnio vibracija, o galvos skausmas, akių nuovargis susijęs su 10-20 Hz dažnio vibracija.

Ištirta, kad labiausiai vibracija veikia regą ir motorinę sistemą. Pastovioji vibracija yra žalingesnė negu nepastovioji.

4. Žmogaus judesių fiziologinės ir mechaninės charakteristikos.

4.1. Raumenų fiziologija.

Pagal rraumeninio audinio rūšį raumenys yra skirstomo į: lygiuosius (virškinimo trakto, kraujagyslių, kvėpavimo takų, akių, odos), skersaruožius (griaučių: galvos, liemens, kaklo, liežuvio, gomurio; vidaus organų: ryklės, viršutinės stemplės dalies, vidurinės ausies) ir širdies skersaruožius.

Žmogaus kūne yra virš 600 raumenų, 400 iš jų – griaučių raumenys. Raumenys sudaro 30-40% suaugusio žmogaus kūno masės. Tačiau net labai sunkios fizinės veiklos metu dažniausiai juda ne daugiau kaip 80 raumenų porų. Kiekvienas raumuo susideda iš raumeninių skaidulų (jų ilgis yra nuo 0,5 cm iki 14 ccm) pluošto, juos jungiančio jungiamojo audinio, kraujagyslių, imfagyslių ir nervų. Iš išorės raumenį gaubia jungiamojo audinio plėvė – fascija. Raumens galai baigiasi sausgyslėmis, kuriomis jie yra prisitvirtinę prie kaulų. Raumenų judėjimo funkcija yra susijusi su specifinėmis raumeninių lastelių siūliškos formos struktūromis – miofibrilėmis. Jas sudarantys baltymai pasižymintys gebėjimu susitraukti. Lygiuosius raumenis inervuoja vegetaciniai nervai, todėl jie susitraukia automatiškai ir lėtai. Labai smarkus jų susitraukimas gali sukelti skausmą. Skersaruožius griaučių raumenis inervuoja somatiniai nervai, todėl visi kūno judesiai, kuriuos sąlygoja šių raumenų susitraukimas, yra valiniai. Skersaruožiai raumenys susitraukia greitai, energingai, greičiau pavargsta negu lygieji. Pagal veikimą skersaruožiai raumenys būna lenkiamieji, tiesiamieji, atitraukiamieji, pritraukiamieji, sukamieji, sutraukiamieji, plečiamieji, keliamieji, nuleidžiamieji ir kitokie. Raumenys, kurie susitraukdami atlieka tos pačios krypties judesius, vadinami sinergistais, atliekantys priešingos krypties judesius – antagonistais. Raumenų darbą lemia suderinta sinergistų ir antagonistų veikla, kurią reguliuoja nervų sistema.

4.2. Judesių kontrolė

Žmogaus kūno judesius tiria biomechanika. Kūnui atliekant judesį, dalyvauja skeletas, raumenys ir visa nervų sistema. Todėl žmogus gali atlikti labai sudėtingus judesius. Judesys atliekamas sąnario dėka. Sąnarys – tai paslanki kaulų jungtis su ertme tarp kaulų sąnarinių paviršių. Sąnarių rūšys skirstomos pagal veikimą ir formą. Yra vienaašių, dviašių ir triašių (daugiaašių) sąnarių. Vienaašiai sąnariai (pvz.: pirštų) turi ritinio arba skridinio pavidalo paviršių. JJie leidžia lenkti ir tiesti. Dviašiai sąnariai (pvz.: stipininis riešo sąnarys), turintys elipsės arba balno pavidalo paviršių, padeda lenkti ir tiesti, atitraukti ir pritraukti, atlikti kūginį judesį – apvedimą. Daugiaašių sąnarių (pvz.: petys, klubo sąnariai) paviršius yra rutuliškas. Tie sąnariai leidžia atlikti judesius į visas puses.

4.3. Kūno judesių tipai

Lenkimas – kūno dalies judesys, kuomet sumažėja kampas sąnaryje (pvz.: rankos lenkimas alkūnės vietoje). Lenkimas į šonus (pvz.: liemens arba kaklo) vadinamas šoniniu lenkimu.

Tiesimas (tempimas) – kūno dalies judėjimas priešinga lenkimui kryptimi. Jo metu kampas sąnaryje padidėja (pvz.: alkūnės tiesimas).

Abdukcija – galūnės atitraukimas nuo kūno vidurinės plokštumos (pvz.: rankų kėlimas į šonus).

Adukcija – galūnės pritraukimas prie kūno vidurinės plokštumos (pvz.: rankų nuleidimas).

Sukimas – kūno dalies sukimas apie jos išilginę ašį. Rankos sukamajam judesiui naudojami keli specialūs terminai: pronacija – nusukimas (pvz.: delnas žemyn), supinacija – atsukimas (pvz.: delnas į viršų).

Sukimas aplink – žiedinis arba kūginis kūno dalies judesys (pvz.:rankos sukimas apie petį).

Judesio riba – judesio, kurį leidžia atlikti sąnarys tam tikroje plokštumoje, kampas (išreiškiamas laipsniais). Judesio riba kiekviename sąnaryje priklauso nuo sąnario kaulo struktūros, raumenų bei kitų audinių, esančių prie sąnario, raumenų elastingumo, sausgyslių ir raiščių.

Kūno judesiai, kuriais yra reaguojama į gautą informaciją, yra skirstomi taip:

• pavieniai judesiai – vienas judesys siekiant sstacionaraus objekto (pvz.: paspausti mygtuką);

• pasikartojantys judesiai – pasikartojantys pavieniai judesiai (pvz.: įkalti vinį);

• judesių seka – nuolatinis judėjimas link stacionarių objektų (pvz.: spausdinimas);

• besitęsiantys judesiai – judesiai, reikalaujantys nuolatinės judesių kontrolės (pvz.: vairo valdymas vairuojant automobilį);

• statiška padėtis – laikina statiška kūno dalių padėtis (pvz.: adatos laikymas kol įveriamas siūlas).

Laiką, per kurį yra atsakoma į gautą informaciją (dirgiklį), sudaro dvi komponentės: reakcijos laikas ir judesio trukmė.

Reakcijos laikas – tai laikas nuo informacijos pasirodymo iki atsako pradžios. Reakcijos laikas priklauso nuo užduoties (gautos informacijos) sudėtingumo.

Judesio trukmė – tai laikas, per kurį perduodamas fizinis atsakas, sužadintas dirgiklio (nuo judesio pradžios iki jo pabaigos). Judesio trukmė priklauso nuo judesio krypties, atstumo ir pageidaujamo tikslumo. Kuo didesnis atstumas arba/ir kuo mažesnis objektas, tuo ilgiau bus atliekamas judesys.

Kuo paprastesnis judesys, kuo mažiau jame dalyvaujančių jungčių, tuo mažesnė judesio trukmė, o judesys – veiksmingesnis.

Judesio tikslumą nulemia objekto, į kurį nukreiptas judesys, padėtis subjekto atžvilgiu. Taip pat yra svarbus atstumas iki objekto. Jeigu atstumas per mažas (iki 10 cm ir mažiau), dažniausiai jis pervertinamas ir objektas “prašokamas”, tai yra judesys atliekamas klaidingai. Kai objektas yra per toli (20 cm ir daugiau), atstumas yra neįvertinamas ir judesys atliekamas netiksliai. Tinkamiausias atstumas iki objekto priklauso nuo atliekamo judesio: link ir nuo kūno.

5.

Vidaus organų funkcijos darbo metu.

5.1. Darbo fiziologija

Tobulėjant kompiuterinei technikai, vykstant darbo procesų automatizavimui, dažnai užmirštama, kad beveik kiekviena žmogaus veikla reikalauja didesnių ar mažesnių fizinių pastangų. Dauguma žmonių, dirbančių sunkius fizinius darbus išeikvoja daug energijos, kenčia nuo įvairių traumų. Tačiau ir tų profesijų žmonės, kurių darbas nėra susijęs su dideliu fiziniu krūviu (vadybininkai, administratoriai, techniniai darbuotojai, medicinos seserys) patiria įvairias traumas. Traumos gali būti ne tik išorinės, dažnai sutrinka ir vidaus organų veikla. Tai atsitinka žmogui nuvargus ar net pervargus.

Nuovargis –– tai organizmo būsena, kuomet pasireiškia darbingumo sumažėjimas. Nuovargį sukelia netinkamos darbo sąlygos, sunkus darbas, netinkama mikroklimatinė aplinka, poilsio trūkumas, per didelis informacijos kiekis, vienatvė ir taip toliau. Dėl nuovargio sumažėja darbingumas, jaučiamas bendras silpnumas, sutrinka judesių koordinacija, atbunka dėmesys, sumažėja raumenų jėga, sutrinka nervų, kvėpavimo, kraujo, širdies ir kraujagyslių sistemų veikla. Tinkamai pailsėjus ir gerai išsimiegojus nuovargis dingsta.

Tuo tarpu pervargimas jau yra nuolatinis nuovargio sukeltas padarinys, kuris gali sukelti sveikatos sutrikimus, ligas būti avarijų bei traumų priežastimi. Pervargimas pasireiškia ppakitusia kraujo sudėtimi, deguonies suvartojimu, raumenų bei smegenų aktyvumu, kūno temperatūra, dėmesio stoka, klaidų skaičiumi, sumažėjusiu organizmo atsparumu žalingiems veiksniams. Šiuo atveju jau reikia visiškai keisti darbo ir poilsio režimą, ilgesnį laiką ilsėtis.

5.2. Kvėpavimo sistemos bei kraujo apytakos pokyčiai darbo mmetu.

Tiek dirbant, tiek ilsintis reikalingas deguonis. Ilsintis jo sąnaudos yra mažesnės, o sunkiai dirbant žymiai didesnės. Dėl to padidėja kvėpavimo dažnis bei įkvepiamo oro tūris. Jau dirbant pirmomis minutėmis yra jaučiamas deguonies trūkumas. Deguonie trūkumas – tai skirtumas tarp deguonies kiekio reikalingo darbo metu ir to kiekio, kuris yra tiekiamas darbo metu. Šis trūkumas kompensuojamas poilsio po darbo ar pertraukos metu.

Dirbantys raumenys deguonimi bei gliukoze yra aprūpinami per kraują. Ramybės būklėje kraujas išeinantis iš plaučių jau yra prisotintas deguonimi, todėl didesnis deguonies kiekis į raumenis gali būti tiekiamas tik padidėjus kraujo srautui, tai yra širdis per laiko vienetą turi išstumti didesnį kraujo kiekį. Širdies dūžių skaičius bei išstumiamo kraujo kiekis didėja nuo pat darbo pradžios, pasiekus 40% žmogaus fizinių galimybių, kkraujo kiekis stabilizuojasi, o širdies ritmas toliau didėja, todėl dirbant fizinį darbą padidėja kraujospūdis. Antinksčių liaukos išskiria hormonus, kurie sustiprina širdies susitraukimus ir padidina kraujo spaudimą, kuris yra būtinas, kad pakankamas kraujo kiekis grįžtų į širdį. Padidėjus kraujospūdžiui ir kraujo kiekiui, organizme vyksta kraujo tekėjimo perskirstymas. Kraujo apytaka smarkiai padidėja raumenyse ir odoje, tačiau sumažėja smegenyse, kauluose, inkstuose, virškinimo sistemoje.

6. Kenksmingų medžiagų poveikis žmogui.

Pramoninės kenksmingos medžiagos į organizmą patenka pro kvėpavimo takus (inhaliacija), skrandį bei žarnyną (peroraliai) ir pro pažeistą aar sveiką odą.

Pavojingiausias kenksmingos medžiagos patekimo į organizmą kelias yra inhaliacinis. Daugiau kaip 90% visų profesinių apsinuodijimų įvyksta įkvepiant kenksmingų medžiagų garus, dujas arba aerozolius. Tai galima paaiškinti tuo, kad įkvepiamas oras, kuriame esti nuodingų priemaišų, liečiasi su labai dideliu gleivinių paviršiumi. Kenksmingos medžiagos pradeda rezorbuotis jau nosiaryklėje ir bronchuose. Difunduodamos per kvėpavimo takų gleivinę ir plaučių alveolių sieneles, jos iš karto patenka į didįjį kraujo apytakos ratą, aplenkdamos kepenų barjerą. Todėl šiuo keliu patekusių kenksmingų medžiagų neutralizavimas yra daug ilgesnis. Paprastai kepenyse daug kenksmingų medžiagų neutralizuojama, dalis sulaikoma ir pašalinama su tulžimi.

Peroraliniu keliu nuodingos medžiagos patenka į organizmą nuryjant garus, dujas ar aerozolius. Taip pat tada, kai dirbantieji nesilaiko asmens higienos taisyklių – valgo užterštomis rankomis, geria vandenį iš užteršto indo, rūko ir taip toliau. Šiuo atveju kenksmingos medžiagos rezorbuojasi pro žarnyno gleivinę, dalis detoksikuojama skrandžio sulčių, dalis sulaikoma kepenyse. Taigi peroralinis kenksmingų medžiagų patekimo kelias yra mažiau pavojinga negu inhaliacinis.

Pro odą gali patekti tik tos medžiagos, kurios tirpsta riebaluose, lipiduose. Aukšta aplinkos temperatūra išplečia odos kraujagysles, pagreitėja kraujotaka ir ant odos patekusių nuodų rezorbcija.

Dalis kenksmingų medžiagų iš organizmo išsiskiria tokios pat, kokios pateko, gi kita dalis dėl įvairių fizikinių bei cheminių pakitimų – oksidacijos, redukcijos, hidrolizės, acetilinimo, mmetilinimo, , susijungimo su kitomis medžiagomis – suardomos ir netenka savo toksiškų savybių, tai yra jos detoksikuojamos. Kitos medžiagos organizme gali virsti dar kenksmingesniais junginiais. Būdinga kai kurių nuodingų medžiagų savybė – kauptis kai kuriuose organuose bei audiniuose. Taip organizme atsiranda pastovūs ar laikini nuodų depo.

Apsinuodijus sunkiaisiais metalais, pvz.: švinu, gyvsidabriu, manganu, pastovios jų sankaupos gali susidaryti kauluose, kepenyse, kasoje, tuo tarpu benzeno nitro junginiai kaupiasi riebaliniuose audiniuose. Deponavimo stadijoje medžiagų toksiškumas nėra neutralizuojamas, tačiau jų koncentracija cirkuliuojančiame kraujyje, gerokai sumažėja, sumažėja ir toksinis jų veikimas. Tačiau veikiant kai kuriems antriniams veiksniams (fizinė ir psichinė trauma, karščiavimas, alkoholis), nuodai iš depo gali vėl patekti į kraują ir sukelti antrinį apsinuodijimą – recidyvą.

Iš organizmo nuodai išsiskiria dažniausiai per inkstus ir žarnyną: metalai, alkoloidai, dažančios medžiagos ir kitos. Lakios medžiagos kaip alkoholis, benzinas, eteris, chloras ir kitos dažniausiai išsiskiria per plaučius su iškvepiamu oru. Tokios medžiagos, kaip švinas, arsenas, gyvsidabris, bromas, gali išsiskirti pro pieno liaukas, taigi maitinančios motinos gali apnuodyti savo kūdikius. Dalis medžiagų, kaip anilinas, nitrobenzenas ir kitos – išsiskiria pro odą.

Kenksmingas dulkių poveikis žmogui labiausiai priklauso nuo jų fizinių ir cheminių savybių, dalelių dydžio, formos, koncentracijos ore, poveikio laiko, dauguma dulkių labiausiai kenkia kvėpavimo organams, tačiau kai kurios dulkės ggali sukelti odos ir kitokias ligas. Dažniausiai pasitaiko šios profesinės kvėpavimo organų ir odos ligos:

1) pneumokoniozė – silikozės,silikatozės (cementozė, asbestozė, talkozė);

2) lėtiniai dulkių bronchitai (dėl akmens anglių, kalkių, metalo, miltų, medvilnės, vilnos, durpių dulkių).

3) lėtiniai toksiniai bronchitai ir pneumosklerozės (dėl kalkių dulkių);

4) dermatitai, egzemos (dėl baldų poliravimo, cemento, asbestocemenčio, asbestinio šiferio dulkių).

Kaip minėta, dulkių kenksmingumas žmogui priklauso nuo dulkelių formos ir dydžio. Didžiausią žalingą poveikį sukelia adatėlių pavidalo (asbesto, stiklo pluošto), aštriomis briaunomis (silicio dioksidai ir kt.) dulkelės.

Darbo aplinkos ore dulkių koncentracija turi neviršyti didžiausios leidžiamos koncentracijos.