Žmogus – mašina – aplinka

Turinys

Įvadas 3

1. Ergonominis sistemos įvertinimas:

1.1. Darbo vietos charakteristika 4

1.2. Sistemos „žmogus-mašina-aplinka“ valdymas 4

1.3. Sistemos „žmogus-mašina“ suderinamumas 6

1.4. Darbo vietų projektavimas 8

1.5. Objektų išdėstymas darbo erdvėje 8

1.6. Apšvietimas 10

1.7. Rekomenduojami apšvietimo lygiai patalpose 10

1.8. Triukšmas 12ĮVADAS

Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių grupių psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus darbo procese, naudojant įvairias technines priemones. Remiantis ergonominių tyrimų išvadomis, kuriamos optimalios darbo sąlygos, didinančios darbo našumą, užtikrinančios saugą darbe, tausojančios žmogaus sveikatą, mažinančios įtampą ir nuovargį. Ji remiasi technikos, fiziologijos, psichologijos, higienos, anatomijos, biomechanikos, biofizikos ir kitų mokslų duomenimis.

Ergonomikoje žmogus, mmašina ir aplinka nagrinėjami kaip vientisa sistema, kurioje pagrindinis dėmesys yra skiriamas žmogui. Ergonomika padeda ištirti žmogaus elgseną, galimybes bei kitas savybes ir panaudoti jas ne tik kuriant žmogiškųjų faktorių įvertinimo metodus, skirtus esamai ir naujai technikai ir technologijai kurti ar tobulinti, bet ir naujai, saugiai ir patogiai veiklos ir darbo aplinkai projektuoti.

Ergonomika kompleksiškai tiria ir projektuoja tikslingą žmogaus veiklą, siekia optimizuoti darbo priemones, darbo sąlygas ir darbo procesą. Ergonomikos tyrimų objektą sudaro labai daug elementų: žmogaus fiziologinės ir psichinės ssavybės (rega, kalba, klausa, uoslė, judesiai, reakcija, budrumas, mąstymas, atmintis, dėmesys, nuovargis, biologiniai ritmai ir t.t), darbo priemonės (darbo erdvė, įrenginių konstrukcija, garsiniai ir vizualiniai signalizavimo įtaisai, valdymo įtaisai ir t.t.), darbo sąlygos (apšviestumas, temperatūra, drėgmė, oro užterštumas, virpesiai, triukšmas iir t.t.), tikslingos žmogaus veiklos projektavimas (funkcijų tarp žmogaus ir mašinos paskirstymas, darbuotojų mokymas, profesinės atrankos metodai, darbo procesų modeliavimas, statistinis duomenų apdorojimas ir kt.).

1. Ergonominis sistemos įvertinimas1.1. Darbo vietos charakteristika

Šiame darbe išnagrinėta AB”Mažeikų nafta” transporto cecho, remonto baro padalinio dispečerinės darbo vietą. Dispečerinėje trys vienatipės darbo vietos, čia dirba 4 darbuotojai, tarp jų 4 moterys. Dirbančiųjų profesijos: baro viršininkas, dispečerė, apskaitos technikas. Vertinant šią darbo vietą atsižvelgta į eilę darbo aplinkos veiksnių t.y. kenksmingi cheminiai veiksniai, kenksmingi fizikiniai veiksniai iš jų apšvietimas, šiluminė aplinka, darbo sunkumas ir įtampa. Šios darbo vietos yra kompiuterizuotos. Išsamiau apie šiuos ir kitus veiksnius, sąlygojančius darbo aplinką ir apžvelgsiu darbe.1.2. Sistemos „žmogus-mašina-aplinka“ valdymas

Žmogus, gavęs informaciją, ją apdoroja ir tam tikru būdu į ją reaguoja, atsako. Motorinis (fiziol. &– judinamasis) atsakas ir motoriniai sugebėjimai nusako kur kas daugiau, nei tik sąnarių lankstumą. Ypatingas dėmesys skiriamas judesių tikslumui, greičiui ir kontrolei.

Žmogaus kūno judesius tiria biomechanika. Kūnui atliekant judesį, dalyvauja skeletas, raumenys ir visa nervų sistema. Todėl žmogus gali atlikti labai sudėtingus judesius (pvz.: salto atgal su pilnu apsisukimu). Judesys atliekamas sąnario dėka. Sąnarys – tai paslanki kaulų jungtis su ertme tarp kaulų sąnarinių paviršių. Sąnarių rūšys skiriamos pagal veikimą ir formą. Yra vienašių, dviašių ir triašių (daugiaašių) sąnarių. Vienašiai ssąnariai (pvz.: pirštų) turi ritinio arba skridinio pavidalo paviršių. Jie leidžia lenkti ir tiesti. Dviašiai sąnariai (pvz.: stipininis riešo sąnarys), turintys elipsės arba balno pavidalo paviršių, padeda lenkti ir liesti, atitraukti ir pritraukli, atlikti kūginį judesį – apvedimą. Daugiaašių sąnarių (pvz.: peties, klubo sąnariai) paviršius yra rutuliškas. Tie sąnariai leidžia atlikti judesius į visas puses.

Kūno judesių tipai:

Lenkimas – kūno dalies judesys, kuomet sumažėja kampas sąnaryje, lenkimas į šonus vadinamas šoniniu lenkimu.

Tiesimas (tempimas)- kūno dalies judėjimas priešinga lenkimui kryptimi.

Abdukcija – galūnės atitraukimas nuo kūno vidurinės ploktšumos

Adukcija- galūnės pritraukimas prie kūno vidurinės plokštumos (pvz.: rankų nuleidimas).

Sukimas – kūno dalies sukimas apie jos išilginę ašį. Rankos sukamajam judesiui naudojami keli specialūs terminai: pronacija – nusukimas (pvz.: delnas žemyn), supinacija – atsukimas (pvz.: delnas į viršų).

Sukimas aplink- žiedinis arba kūginis kūno dalies judesys (pvz.: rankos sukimas apie petį).

Judesio riba – judesio, kurį leidžia atlikti sąnarys tam tikroje plokštumoje, kampas (išreiškiamas laipsniais).

Kūno judesiai, kuriais yra reaguojama į gautą informaciją, yra skirstomi taip:

• pavieniai judesiai-vienas judesys siekiant stacionaraus objekto (pvz.: paspausti mygtuką);

• pasikartojantys judesiai – pasikartojantys pavieniai judesiai (pvz.: įkalti vinį);

• judesių seka – nuolatinis judėjimas link stacionarių objektų (pvz.: spausdinimas);

• besitęsiantys judesiai – judesiai, reikalaujantys nuolatinės raumenų kontrolės (pvz.: vairo valdymas vairuojant automobilį);

• statiška ppadėtis – laikina statiška kūno dalių padėtis (pvz.: adatos laikymas kol įveriamas siūlas).

Laiką, per kurį yra atsakoma į gautą informaciją (dirgiklį), sudaro dvi komponentės: reakcijos laikas ir judesio trukmė.

Reakcijos laikas – tai laikas nuo informacijos pasirodymo iki atsako pradžios. Reakcijos laikas priklauso nuo užduoties (gautos informacijos) sudėtingumo. Danų psichologas Donders’as 1800-aisiais metais ištyrė individo apsisprendimo galimybes. Jis nustatė tris pagrindinius reakcijos trukmės tipus, kurie yra vadinami Donders’o A, B, C reakcijomis. A – gaunamas vienas dirgiklis ir galimas tik vienas atsakymas; B – galimi keli dirgikliai, kuriuos reikia atpažinti, ir keli atsakymai, iš kurių reikia pasirinkti tinkamą; C – galimi keli dirgikliai, kuriuos reikia atpažinti, ir tik vienas atsakymas (reikia nuspręsti, ar reaguoti, ar ne).

Judesio trukmė – tai laikas, per kurį perduodamas fizinis atsakas, sužadintas dirgiklio (nuo judesio pradžios iki jo pabaigos). Judesio trukmė priklauso nuo judesio krypties, atstumo ir pageidaujamo tikslumo. Yra nustatyta, kad judesiai dėl fizinės kūno sandaros vienomis kryptimis yra atliekami greičiau nei kitomis.

Kuo didesnis atstumas arba/ir kuo mažesnis objektas, tuo ilgiau bus atliekamas judesys.1.3. Sistemos „žmogus-mašina“ suderinamumas

Suderinamumas nustato ryšį tarp dirgiklio ir tikėtinos žmogaus reakcijos. Yra trys tradiciniai suderinamumo tipai:

• abstraktusis;

• judesio;

• erdvinis.

Šiuos tipus papildo ketvirtasis, atsiradęs pradėjus tirti informacijos apdorojimo procesą, -modalusis suderinamumas.

Abstraktusis suderinamumas remiasi ttuo, kaip kodai ir simboliai atitinka žmogaus abstrakčiąsias asociacijas. Pavyzdžiui, oro uosto vieta žemėlapyje pažymėta orlaivio simboliu turės didesnį abstraktųjį suderinamumą, nei ta pati vieta, pažymėta žaliu kvadratu.

Judesio suderinamumas nurodo ryšį tarp skalės parodymų arba valdymo priemonės judesio ir kontroliuojamos sistemos atsako. Pavyzdžiui, sukant valdymo rankenėlę pagal laikrodžio rodyklę, didėja kontroliuojamo rodiklio reikšmės.

Erdvinis suderinamumas – tai ryšys tarp valdymo priemonių ir jas atitinkančių skalių išdėstymo erdvėje. Pavyzdžiui, geras erdvinis suderinamumas yra tada, kai valdymo rankenėlės išdėstomos horizontalioje eilutėje po parodymų skalėmis.

Modalusis suderinamumas remiasi faktu, kad tam tikros dirgiklio – reakcijos modaliosios kombinacijos geriau atitinka vieną arba kitą užduotį.

Valdymo ir informacijos atvaizdavimo priemonių tarpusavio ryšys yra susijęs tik su erdviniu ir judesio suderinamumu. Įdiegus priemonių tarpusavio suderinamumo principą, sutrumpėja reakcijos laikas, daroma mažiau klaidų, lengviau suprasti sistemos funkcionavimą, padidėja vartotojų pasitenkinimas.

Erdvinis suderinamumas. Dažniausiai yra išskiriamas informacijos atvaizdavimo ir valdymo priemonių fizinis panašumas ir jų išdėstymas.

Sakykim, kad funkcinių klavišų eilutė ir klaviatūroje, ir ekrane yra išdėstyta panašiai, t.y. horizontaliai arba vertikaliai; funkcinių klavišų reikšmės taip pat atitinka. Šiuo atveju atsako laikas bus du kartus trumpesnis nei išdėsčius funkcinę eilutę skirtingomis kryptimis (ekrane -horizontaliai, o klaviatūroje – vertikaliai ir atvirkščiai).

Judesio suderinamumo principą įtakoja valdymo ir informacijos atvaizdavimo priemonių savybės bei jų išdėstymas

vartotojo atžvilgiu (ar jos yra toje pačioje, ar skirtingose plokštumose).

Duomenų įvedimo priemonės.

Informacijos saugojimui, apdorojimui, perdavimui ir analizei yra naudojamos įvairios priemonės: spausdinimo mašinėlės, telefonai, kompiuteriai, skaičiavimo mašinėlės, įvairios rankenėlės, svertai ir t.t. Visos šios priemonės naudojamos raidinės, skaitmeninės ar raidinės-skaitmeninės informacijos įvedimui. Daugeliu atveju klaviatūra yra tinkamiausia duomenų įvedimo priemonė. Duomenų įvedimo greitis ir tikslumas priklauso nuo operatoriui pateikiamos informacijos kiekio, jos aiškumo bei pateikimo būdų, o taip pat ir duomenų įvedimo priemonės.

Duomenų įvedimo greitis ir rankos raumenų nuovargis naudojant kklaviatūras priklauso ir nuo kitų faktoriu: klavišų judesio bei pasipriešinimo, pirštų padėties ir t.t. Dirbant klaviatūra, kurioje klavišai išdėstyti tiesiomis lygiagirečiomis eilėmis, riešas yra nuolatos pasuktas, tai gali sukelti nuovargj, skausmą ar net tendosinovitą. Todėl buvo pasiūlytos naujo tipo suskaidytos ir 25-30°kampu pasuktos klaviatūros.

Vien kompiuteryje yra begalės įvairių kontrolės bei duomenų įvedimo priemonių: linijiniai redaktoriai (anglų kalbos, automatinis komandų užbaigimas), ekrano redaktoriai (komandų eilutė, ikonos), pagalba vartotojui (pagalba darbo metu, priminimai, rašybos/stiliaus tikrinimas), kitos pagalbinės priemonės (grafikai, kokybiškas spausdinimas, programavimas, mmodalumas, aiškus pranešimai apie klaidas) ir t.t.

Tobulėjant kompiuterinei technikai ėmė populiarėti ir duomenų įvedimas žymeklio (kursoriaus) pagalba.

Keletą iš jų išvardinsim be smulkesnio aptarimo:

1) Sensoriniai ekranai;

2) Šviesos pieštukas;

3) Vairalazdė;

4) Pelė;

5) Valdymo rutulys;

6) Grafinė lenta (digitalizatorius).1.4. Darbo vietų projektavimas

Didžiausią laiko dalį žmogus praleidžia ssėdėdamas. Neteisingai suprojektuotos kėdės ir vietos gali turėti įtakos atliekamam darbui, sukelti nugaros skausmus.

Pagrindiniai sėdimų vietų projektavimo principai:

• Išlaikyti stuburo juosmens dalies įdubimą. Stovint tiesiai, stuburo juosmens dalis paprastai būna išlenkta į priekį, o atsisėdus – išsitiesina ar net išlinksta į priešingą pusę. 4 cm storio stuburo juosmens dalies atrama gali padėti išlaikyti stuburo įlenkimą netgi tada, kai žmogaus sėdėjimo kampas yra 90°.

• Minimizuoti stuburo tarpslankstelinių diskų deformacijas, t.y. naudoti 100° ar 110° pasvirusius atlošus, juosmens ir rankų atramas.

• Vengti fiksuotų darbo pozų (ilgą laiką sėdima vienoje pozoje).

• Užtikrinti parametrų keitimo galimybę:

– kėdės aukštis: 35-52.5 cm;

– sėdimosios dalies pasvirimo kampas: nuo -5° iki+15°;

– kėdės gylis: 38-43 cm;

– kėdės plotis: 45 cm;

– atlošo pasvirimo kampas: 90°-120°;

– atlošo plotis: 30 cm.

Kompiuterizuotos darbo vvietos. Dirbant prie kompiuterių, pultų ar atliekant kitą darbą, turi būti užtikrinama galimybė matyti darbo zoną, kuri įvertinama regos kampais.

Bendrus reikalavimus kompiuterizuotoms darbo vietoms nustatyti yra gana sunku, kadangi jas nusako didelis kiekis skirtingų parametrų, darbo vietoje yra daug atskirų objektų, kurių išdėstymas priklauso tik nuo vartotojo, o keičiant sėdėjimo pozą ar objektų išdėstymą, reikėtų peržiūrėti ar pakeisti ir kitus parametrus.1.5. Objektų išdėstymas darbo erdvėje

Kuomet kalbama apie erdvinį objektų išdėstymą, objekto sąvoka gali apimti bet kokį fizinį daiktą, kuris yra ppatalpinamas apibrėžtoje erdvėje (pvz.: monitorius valdymo skyde, telefonas ir knyga ant stalo, stalai ir kiti baldai kabinete, kabinetai ir poilsio kambariai pastate, pastatai gamybinėje teritorijoje, parke).

Kiekvieno objekto optimali vieta tam tikroje erdvėje priklauso nuo žmogaus sugebėjimų, antropometrinių bei biomechaninių charakteristikų. Deja, realiai nėra galimybės patalpinti kiekvieną objektą optimalioje vietoje.

Pagrindiniai objektų išdėstymo principai:

• Objekto svarba. Svarbiausi objektai (vaidinantys esminį vaidmenį sistemos funkcionavime) turi užimti jiems tinkamiausią vietą.

• Dažniausiai naudojami objektai taip pat turi būti patogioje vietoje (pvz.: spausdintuvas arti mašininkės).

• Objektų grupavimas pagal jų funkcijas (pvz.: temperatūros matavimo ir jos kontrolės prietaisai turi būti arti vienas kito).

• Naudojimo sekos principas. Būtina atsižvelgti į darbo eigoje nusistovėjusią veiksmų seką.

Duomenys, reikalingi darbo erdvės planavimui:

• pagrindiniai duomenys apie žmogų (antropometriniai, biomechaniniai ir kt.);

• užduoties analizė (informacija apie žmonių veiklą);

• darbo aplinkos parametrai (apšvietimas, triukšmas, vibracija ir kt.).

Labai svarbu yra nustatyti objektų tarpusavio ryšius – vadinamas grandis:

• bendravimo

– rega: žmogus-žmogus, žmogus-mašina;

– klausa: žmogus-žmogus, žmogus-mašina, mašina-žmogus;

– lytėjimas: žmogus-žmogus, žmogus-mašina);

• kontrolės (žmogus-mašina);

• judėjimo (akių, rankų, kojų ir viso kūno judesiai).

Informacijos atvaizdavimo ir valdymo priemonių išdėstymo darbo erdvėje tvarka:

• svarbiausių informacijos atvaizdavimo priemonių išdėstymas;

• su jomis susijusių valdymo elementų išdėstymas:

• tų pačių parametrų stebėjimo ir valdymo prietaisai turi būti greta;

• priemonių išdėstymas pagal jų naudojimo seką, patogi ddažnai naudojamų priemonių padėtis;

• suderinamumas su kitomis sistemos dalimis ar kitomis sistemomis.

Išdėstant objektus siūloma atsižvelgti į šias rekomendacijas:

• įvairūs monitoriai turi būti įrengiami 10°-15° spinduliu nuo normalaus žvilgsnio linijos;

• rankinio valdymo prietaisai išdėstomi normalios pasiekiamumo zonos ribose;

• priemonės, kurių manipuliavimui reikalinga jėga (pvz.: svertas) turi būti priešais sėdintį ar stovintį operatorių (57-66 cm), o ranka įjungimo ar išjungimo metu juda juosmens lygyje vertikalia plokštuma atgal pro šoną;

• valdymo pulte mygtukai, rankenėlės išdėstomos pagal jų paskirtį ir svarbą;

• valdymas abiem rankom (pvz., kai kada reikia tuo pačiu metu spausti du mygtukus); ištyrus tris raumenų grupes buvo nustatyta, kad nuspaudžiant akių aukštyje esančius mygtukus raumenys dirba keturis kartus aktyviau nei juosmens aukštyje; patariama, kad valdymo prietaisai būtų juosmens lygyje, nes taip sumažinamas raumenų įtempimas;

• valdymas koja; pedalas spaudžiamas didžiausia jėga, kai pėda (ant pedalo) yra pasvirusi 15°-35°kampu nuo vertikalios padėties.1.6. Apšvietimas

Šviesa – tai spinduliuojanti energija, kuri veikia akies tinklainę ir sukuria vaizdą.

Taškinio šaltinio šviesos srauto matavimas

Pagrindinis fotometrijos dydis, apibūdinantis šviesą, – šviesos srautas, t.y. regėjimo pojūčiais įvertinama spindulių energija, kuri krinta į paviršių per laiko vienetą.

Matomumas

Ši sąvoka priklauso nuo žmogaus suvokimo, kadangi nėra prietaisų tiesioginiams matavimams atlikti. Matomumo nustatyme visuomet dalyvauja žmogus. Objekto matomumą įtakoja šie faktoriai:

1)Apšvieta. Matomumas, t.y. sugebėjimas išskirti oobjektą iš aplinkos, gerėja didėjant apšvietai arba fono skaisčiui. Kuo daugiau šviesos, tuo labiau yra sužadinamos kolbelės, o luo pačiu padidėja ir regos aštrumas ir jautrumas. Tačiau, svarbu, kad nebūtų akinimo.

2)Kontrastas. Jei kontrastas tarp objekto ir jo pagrindo yra labai nedidelis, tada šis objektas turi būti šiek tiek didesnis už tą, kuris sudaro didesnį kontrastą su pagrindu.1.7. Rekomenduojami apšvietimo lygiai patalpose

Darbo vietos apšvietimas priklauso nuo darbo pobūdžio. Parenkant darbo vietos apšvietimą turi būti atsižvelgta į darbuotojo amžių, darbo greitį ar tikslumą ir darbo vietos pagrindo atspindą. Kiekvienai iš šių charakteristikų gali būti taikomi svorio koeficientai -1, 0, +1. Kadangi A, B ir C kategorijoms priskiriami darbai nereikalauja nuolatinio, įtempto stebėjimo, tad darbo greitis arba tikslumas visiškai neįvertinamas, o vietoje darbo vietos pagrindo atspindes, naudojamą sienų, grindų, lubų atspindą.

Jeigu šviesos skaistis įvairiose darbo aplinkos vietose stipriai skiriasi, kiekvieną kartą, kai tik žvilgsnis nukrypsta iš vienos vietos į kitą, akys turi prisiderinti prie naujo skaisčio. Toks trumpalaikis prisitaikymas trumpam susilpnina žmogaus regą, sukelia diskomfortą bei gali būti apakinimo priežastis.

Skaiščio santykis – tai dviejų plotų, esančių viename regos lauke, skaisčių santykis. Pagal 1982 metų IES (Illuminating Engineering Society) rekomendacijas didžiausias skaisčio santykis biure turi būti:

darbo vieta : gretimi plotai 3:1

darbo vieta : nutolę tamsesni

plotai 10:1

darbo vieta : nutolę šviesesni plotai 1:10

Šviesos pasiskirstymas patalpoje taip pat priklauso nuo lubų, sienų, grindų bei kitų paviršių atspindimos šviesos intensyvumo.

Akinanti šviesa. Akinančia šviesa vadinamas regos lauko ryškumas, žymiai didesnis už tą skaistį, prie kurio akis gali prisitaikyti. Jis gali sukelti susierzinimą, nepatogumą, laikiną nedarbingumą. Tiesioginį akinimą sukelia šviesos šaltinis, esantis regos lauke, o atspindėtą akinimą – šviesa, kurią atspindėjo regos lauke esantis paviršius. Atspindėta šviesa gali būti:

• veidrodinė – nuo lygaus, poliruoto arba veidrodinio paviršiaus;

• išsklaidyta – nuo šiurkštaus, graviruoto aarba nelygaus paviršiaus;

• tolygiai išsklaidyta – nuo matinių paviršių;

• mišri – pirmųjų trijų derinys.

Fototropizmu vadiname reiškinį, kuomet akis nevalingai krypsta link šviesos šaltinio. Šį reiškinį dažnai išnaudoja reklamos specialistai stipriai apšviestoje vietoje padėdami reklamuojamus daiktus. Fototropizmas gali būti ir nepageidautinas reiškinys, ypatingai tada, kai svarbios užduoties metu atitraukia dėmesį. Kita neigiama fototropizmo pasekmė – akis nukrypsta į ryškesnės šviesos šaltinį ir prisitaiko prie didesnio skaisčio. Tai vadinama trumpalaikiu prisitaikymu, kurio metu sumažėja akies jautrumas šviesai. Jei bus grįžtama prie mažiau apšviestos ankstesnės uužduoties, akies jautrumas bus mažesnis ir žmogaus rega susilpnės.

Tiesioginio akinimo (dėl lempų ir langų) mažinimo priemonės:

a) naudoti keletą mažesnio galingumo lempų;

b) šviesos šaltiniai turi būti kuo toliau nuo regos linijos;

c) sumažinti kontrastą tarp šviesos šaltinio ir aplinkos;

d) naudoti šviesos skydus, rreflektorines pertvaras, gaubtus, sklaidančiuosius lęšius;

e) langai turi būti pakankamai aukštai nuo grindų;

f) naudoti išorinius stogelius virš langų;

g) naudoti užtvaras, užuolaidas.

Akinimo dėl atspindėtos šviesos mažinimo priemonės:

a) tinkamai parinkti darbo vietą (statmenai šviesos šaltiniui);

b) naudoti matinius, neblizgančius, grublėtus darbinius paviršius;

c) vengti atspindžių nuo judančių detalių;

d) naudoti kuo mažesnio galingumo lempas;

e) užtikrinti gerą bendrą apšvietimą (daug mažų šviesos šaltinių bei netiesioginės šviesos panaudojimas).1.8. Triukšmas

Triukšmas dažniausiai suprantamas kaip nepageidaujamas garsas, tačiau, atsižvelgiant į perduodamos informacijos svarbą, galime sakyti, kad tai – girdimieji garsai ar garsas, kuris nesuteikia jokios naudingos informacijos. Triukšmą galima apibrėžti ir taip: tai skirtingo dažnio ir stiprumo garso bangų visuma, kuri gali sukelti nepalankias bei kenksmingas pasekmes sveikatai.

Klausos analizatorius suvokia mechaninius virpesius kaip garsą 16-20 000 Hz dažnio diapazone, nuo 0-10 dB (klausos slenkstis) iiki 130440 dB (skausmo slenkstis). Pagal pobūdį triukšmas skirstomas į pastovų ir nepastovų. Triukšmas vadinamas pastoviu, jeigu jo garso lygio pokytis per 30 minučių neviršija 5dBA. Kai pokytis viršija 5 dBA, triukšmas – nepastovus. Pastovus triukšmas gali būti plačiajuostis ir toninis, o nepastovus triukšmas – nuolat kintantis, pertrūkstantis ir impulsinis. Pastovus triukšmas vertinamas garso lygiu dBA.

Garso lygio matavimams gali būti naudojamos trys skalės: A, B, C (kai kurie matavimo prietaisai turi ir D skalę). A skalė yra naudojama dažniausiai ir yyra tinkama aplinkos triukšmui matuoti. Garsumo, triukšmingumo, varginimo rodikliai yra nustatomi, remiantis A skale (matavimo vienetas dBA). A skalė yra artimiausia žmogaus klausai. B skalė paskirtis – pavaizduoti, kaip žmonės galėtų reaguoti į vidutinio intensyvumo garsus. Pagal C skalę visi dažniai yra vertinami beveik vienodai.

2. Sistemos projektavimas

2.1.Ergonomikos principų taikymas projektuojant sistemą

Sistemos projektavimas yra atliekamas tam tikrais etapais. Praktikoje jie dažniausiai “dengia“ vienas kitą, o projektavimas atliekamas atsižvelgiant į jų glaudų tarpusavio ryšį Kartais net labai kruopščiai paruoštas projektas tam tikromis aplinkybėmis gali būti visiškai netinkamas, todėl pirmiausia kiekvienas projektavimo proceso aspektas turi būti nuodugniai išanalizuotas ir dėmesys kreipiamas tik tuo atveju, jeigu šis yra tinkamas.

Meister’is (1985) sistemos projektavimo procesą apibūdino taip:

1. Procesas pradedamas nuo esminių funkcijų, palaipsniui pereinant vis prie smulkesnių užduočių.

2. Projektas turi tenkinti sistemos reikalavimus.

3. Pradedant projektuoti yra labai daug sistemos nežinomųjų, kurie projektavimo proceso metu yra išaiškinami.

4. Sistemos vystymas -nuolatos kintantis procesas.

5. Laiko stoka, t.y. niekuomet neužtenka laiko praktiškai išanalizuoti, išbandyti, išstudijuoti taip, kaip norėtųsi.

6. Paprastai nebūna pinigų projektui išbandyti ir patarimai sistemos funkcionavimui pagerinti, jei tik jie yra per brangūs, yra atmetami.

7. Procesas kartojamas kiekvieną kartą gavus detalesnės informacijos apie sistemą.

8. Sudėtingas sistemas paprastai projektuoja specialistų grupės. Jie visi turi savo nuomonę ir kriterijus. Mažesnę įtaka turinčios ggrupės (dažnai ir ergonominę pusę nagrinėjantys žmonės) yra dažnai įtakojamos kitų grupių.

2.2. Sistemos projektavimo etapai

1. Nurodoma sistemos paskirtis

Pradedant projektuoti bet kokią sistemą, bendrais bruožais apibrėžiami jos tikslai ir kas turi būti atlikta tiems tikslams pasiekti. Bailey (1982) nurodė du ergonominius faktorius, susijusius su šiuo projektavimo etapu: nurodomi kuriamos sistemos vartotojai bei apibrėžiami ir nustatomi jų poreikiai. Vartotojų poreikiai nustatomi atliekant stebėjimus, pokalbių arba apklausos metu. Paprastai siekiama patobulinti jau egzistuojančią sistemą ar jų komplektą. Stebint sistemos funkcionavimą, apklausiant darbuotojus, gaunama informacija, užtikrinanti, kad naujoji sistema atitiks dabar dirbančių bei potencialių vartotojų poreikius. Tokią informaciją galima gauti ir vėlesniuose sistemos vystymo etapuose.

2. Apibrėžiamos sistemos funkcijos

Šiame etape nustatomos sistemos darbo charakteristikos ir apibrėžiamos funkcijos, kuriomis bus pasiektas nurodytas tikslas. Funkcijos gali būti momentinės (prietaiso įjungimas) arba tęstinės (gautų pranešimų saugojimas), paprastos (pranešimo nukreipimas) arba sudėtingos (gautų pranešimų hierarchijos nustatymas). Sist.emos funkcijas suvokti padeda funkcinių srautų diagramos. Jose atskiruose langeliuose pateikiamos atskiros funkcijos, o juos jungiančios linijos vaizduoja funkcijų tarpusavio ryšį. Dažnai sudaromos ir papildomos diagramos, kuriose analizuojamos smulkesnės funkcijos, reikalingos pagrindinei funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, miesto transporto sistemos atveju, reikia atsižvelgti ir į bilietų pardavimą, keleivių įlaipinimą ir išlaipinimą, transporto priemonių kontrolę, reikalingos informacijos teikimą ir krypties nurodymą ir t.t. Analizuojant funkcijas, visų ppirma reikia nuspręsti, kokias funkcijas reikia atlikti tikslui pasiekti, o ne kaip tos funkcijos turi būti atliekamos.

Šiame etape ergonomikos specialistai padeda užtikrinti, kad apibrėžtos funkcijos atitinka vartotojų poreikius. Be to, šie specialistai gali rinkti informaciją apie potencialių vartotojų savybes, sugebėjimus, ribotumus, kuri bus panaudojama tolimesniuose etapuose.

3. Pagrindinis projektavimo etapas

Šiame projektavimo etape sistema pradeda įgauti formą. Pagrindiniai ergonominiai faktoriai yra:

a) Funkcijų paskirstymas tarp žmogaus, mašinos ir programinės įrangos.

Žmogaus privalumai: galimybė atskirti neįprastus ar nelauktus įvykius, induktyvus (stebėjimus apibendrinantis) mąstymas. Mašina yra nepamainoma kontroliuojant iš anksto apibrėžtus įvykius, saugant ir atskiriant koduotą informaciįą, naudojant nurodyto dydžio jėgą, atliekant daugkartinius veiksmus.

Automatizavimo problema – kuo sudėtingesnė mašina, tuo mažesnis sistemos darbo patikimumas. Kylant automatizavimo lygiui didėja personalo apmokymo kaina.

Taisyklės, palengvinančios funkcijų paskirstymą:

I. Privalomas paskirstymas. Kai kurios funkcijos privalo būti paskirtos žmogui ar mašinai, atsižvelgiant į sistemos reikalavimus, nepalankią aplinką, saugos reikalavimus, teisinius reikalavimus ir t.t. Privalomas paskirstymas turėtų būti atliekamas pirmiausia.

II. Pusiausvyra.

III. Utilitarinis paskirstymas ir ekonominė nauda. Funkcija gali buti paskirta žmogui paprasčiausiai net nesvarstant kitų galimybių. Taip pat gali būti atsižvelgta į santykinę žmogaus ir mašinos darbo kainą, pasirenkant pigesnį variantą.

IV. Emocijomis ir žiniomis paremtas paskirstymas. Šia taisykle pripažįstami unikalūs žmonių poreikiai. Kartais jau paskirsčius funkcijas, paskirstymas turi būti pakeičiamas vien

tam, kad suteikti sistemoje esantiems žmonėms emocinę pagalbą (pvz.: noras žinoti, kad jų darbas yra svarbus, jaustis saugiai) ar žinių (pvz.: žmonėms reikia informacijos apsispręsti, ką daryti avarijos atveju ir pan.).

b) Reikalavimai, keliami žmogaus darbui.

Kad sistema atitiktų jai keliamus reikalavimus, visų pirma žmogaus atliekamas darbas turi atilikti tam tikrus reikalavimus, t.y. reikalingą tikslumą, atlikimo trukmę, greitį bei kelti vartotojo pasitenkinimą. Jei reikalavimai žmogaus darbui neatitinka realių vartotojo galimybių, funkcijos turi būti perskirstytos arba pakeisti reikalavimai visai sistemai.

c) Užduoties apibrėžimas iir analizė.

Pagrindinė užduoties apibrėžimo ir analizės procedūra – paeiliui išvardinti visas užduotis, būtinas funkcijai, kurioje dalyvauja žmogus, atlikti. Kiekviena užduotis skaidoma smulkiau į pakopas. Kiekvienos pakopos analizės metu nustatoma, koks dirgiklis inicijavo veiksmą, kokius sprendimus žmogus turi priimti šiam veiksmui atlikti, kokia bus grįžtamoji informacija atlikus veiksmą, galimos klaidos ar įtampa, sėkmingo veiksmo kriterijai. Taip pat apibrėžiamas užduoties sunkumas, reikalingas žmonių skaičius ir jų išsilavinimas bei reikalingas apmokymas.

Nuodugni užduoties analizė yra būtina sistemos saugiam ir efektyviam valdymui bei vartojimui. Ši aanalizė yra pagrindas, kuriant žmogaus-mašinos ryšio priemones, vartojimo instrukcijas, nurodant reikalavimus personalui, sudarant apmokymo programas. Užduoties analizė -pagrindinis ergonomikos indėlis į sistemos projektavimą.

d) Darbo projektavimas.

Įrengimų ir kitų darbo priemonių konstrukcija nulemia žmogaus darbo pobūdį, .t.y. dizaineriai, projektuodami darbo priemones, modeliuoja jjas vartosiančio žmogaus darbą.

2.3. Sąveikos terpės projektavimas

Tai gali būti sąveikos terpė žmogaus-mašinos sistemoje (darbo aplinka, valdymo rankenėlės ir mygtukai) arba sąveikos terpė žmogaus-programinės įrangos sistemoje (informacijos pateikimo būdas monitoriuje, kompiuterinis dialogas). Šiame etape ergonomikos specialistai dirba kartu su įrenginius ir priemones projektuojančiais dizaineriais bei inžinieriais, siekdami, kad naujoji priemonė būtų patogi.

Šio etapo metu yra: 1) kaupiami ir nagrinėjami ergonominiai ir su žmogaus vaidmeniu sistemoje susiję duomenys; 2) įvertinamos pateikto projekto savybės; 3) studijuojamas žmogaus vaidmuo.

1) Pagrindinė ergonomikos specialistų užduotis šioje pakopoje – sukoncentruoti ir išnagrinėti egzistuojančius ergonominius duomcnis, kurie tiktų konkrečiam atvejui. Tokių duomenų, tinkančių įvairioms ergonomiško projektavimo problemoms spręsti, šaltinių yra begalės ir jie gali būti pateikiami įvairiomis formomis. Tai gali būti:

• bendras supratimas ir patirtis;

• kiekybinis duomenų ppalyginimas;

• kiekybinių duomenų visuma (antropometriniai duomenys);

• įvairūs principai (pvz.: vengimo, mažinimo (akinančios šviesos) principai);

• matematinės funkcijos ir lygtys;

• grafinis atvaizdavimas;

• ekspertų nuomonė;

• standartai (normos) ar kriterijai (triukšmo lygis).

Dažnai ergonominiai duomenys gali būti nenaudojami vien dėl iškylančių papildomų keblumų projektuojant. Be to, ergonomikos faktorių tyrinėtojai per mažai bendradarbiauja su kitų sričių specialistais ir dažnai pateikia tyrimų duomenis nepatogia forma. Stengiantis išvengti tokių atvejų, siūloma:

• vengti apibendrintų išsireiškimų (pvz.: didelis sukimo momentas, įprastas jausmas);

• kiekybinius duomenis pateikti projektuotojui patogiu būdu (pvz. grafiškai, vvaizdais);

• vengti pasakojimų, kai duomenis galima pateikti kiekybiškai;

• pašalinti nesuderinamumus standarte ir tarp atskirų standartų;

• užtikrinti standartų peržiūrą ir atnaujinimą tam tikrais laiko tarpais.

Vertinant tam tikrų ergonominių duomenų tinkamumą konkrečiam atvejui, turi būti atsižvelgta bent į keturis dalykus. (1) Yra tokių projektavimo problemų, kurias pilnai galima išspręsti panaudojant tyrimų duomenis ar patirtį. (2) Kitais atvejais tuos duomenis galima gana tiksliai panaudoti modeliuojant ir gauti patikimus rezultatus. (3) Tačiau būna tokių atvejų, kai turimi duomenys neatitinka nagrinėjamos problemos. Tuomet jie gali būti taikomi tikintis, kad gauti rezultatai bus geresni nei visiškai neatsižvelgus į tuos duomenis. Šis atvejis yra susijęs su rizika, kadangi „blogas spėjimas“ gali sąlygoti sunkias pasekmes. Kuo galimos pasekmės yra sunkesnės, tuo tikslesni, kokybiškesni turi būti duomenys. (4) Kadangi projektuojamai „žmogus-mašina“ sistemai neįmanoma parinkti visų optimalių kriterijų, todėl galima daryti nežymių išlygų, t.y. apsvarstyti, ar apsimokėtų kokią nors savybę paaukoti (bent dalinai), kad būtų pasirinktas kitas, labiau apsimokantis variantas.

2) Savybių įvertinimo metu yra nusprendžiama, ar projektas atitinka reikalingus ergonominius standartus ir rekomendacijas. Turi būti įvertinta kiekviena projekto savybė. Tai gali būti įskaitomumas, valdymo priemonių prieinamumas, kėdžių reguliuojamumas, erdvė užduočiai atlikti ir t.t. Savybių įvertinimas paprastai atliekamas naudojant natūralaus dydžio modelius, 2-D brėžinius, įrangos prototipus ir pan.

3) Kai literatūroje neįmanoma ssurasti sprendimo kokiai nors problemai išspręsli, o neteisingas sprendimas gali padaryti didelę žalą, tuomet dažniausiai yra atliekami tyrimai. Paprastai atliekami eksperimentai, kuriuose dalyvauja keletas naudotojų. Šie tyrimai yra gana detalūs. Jų metu atliekami įvairūs matavimai: laikas užduočiai atlikti, padarytos klaidos ir t.t. Dažniausiai nepakanka laiko ir išteklių labai detaliems tyrimams atlikti, bet net paprasčiausieji suteikia projektavimo procesui .vertingą informaciją.

2.4. Darbo vietų tikrinimo klausimynas

Klausimynas apima labiausiai problemines sritis. Juo siekiama padėti tikrinant visas svarbias sritis ir nustatant, kokias pagerinimo priemones galima planuoti. Klausimynas problemų neišspręs, bet pagelbės identifikuoti ir apibūdinti reikalingus patobulinimus.

Pateiksime kai kurių klausimų sąrašą dėl priemonių darbo vietoms atskiromis kontrolės temomis. Pagal kontrolės temas reikėtų įvertinti darbo vietas ir nustatyti kokių priemonių nereikia, kokių reikia, kokių priemonių reikėtų imtis skubiai, kokie jau įgyvendinti teigiami pavyzdžiai.

ELEKTROS SAUGA

1. Nėra neteisingų ar supainiotų laidų sujungimų.

2. Visi jungikliai ir kontroliniai skydai yra tinkamuose gaubtuose.

3. Visa elektros įranga patikimai įžeminta.

MIKROKLIMATAS

4. Padidinti natūralią ventiliaciją,įrengiant papildomas angas, langus ar paliekant atviras duris.

5. Įrengti ventiliatorius, vėdintuvus ar oro kondicionierius, kad pagerėtų vėdinimas.

6. Izoliuoti ar pridengti ekranais karštį skleidžiančius daiktus, mašinas ar įrenginius.

APŠVIETIMAS

7. Pagerinti dienos apšvietimo sąlygas, tinkamai išdėstant mašinas ar stoglangius.

8. Pagerinti bendrąjį dirbtinį apšvietimą ir įrengti vietinį apšvietimą.

9. Pašalinti akinimą ar atspindžius,varginančius darbininkų akis.

TRIUKŠMAS

10. Sumažinti ttriukšmo šaltinių keliamą garsą, naudojant tinkamai suprojektuotus, prižiūrimus ir pritaikytus įrankius arba mašinas.

11. Kuo patikimiau ekranuoti arba izoliuoti triukšmo šaltinius.

12. Sumažinti atspindėtą triukšmą aukštinant lubas arba naudojant garsą sugeriančias medžiagas.

APSAUGOS PRIEMONĖS

13. Užtikrinti atitinkamą kiekį tinkamo tipo apsauginių akintų, veido skydų, kaukių, ausų kištukų, saugos avalynės, šalmų ir pirštinių.

14. Užtikrinti, kad visų rūšių apsaugos priemonės būtų gerai prižiūrimos, o jų naudojimas reguliariai kontroliuojamas.

15. Kur įmanoma, individualias saugos priemones keisti saugos įtaisais ar kitais stacionariais rizikos mažinimo prietaisais.

KĖDĖS

16. Įrengti tinkamo aukščio kėdes ar suolus arba kėdes su reguliuojamu sėdynės aukščiu.

17. Kėdės sėdynės apvalkalas arba paklotas patogus ir su gera atrama.

18. Kėdžių atlošas tinkamo dydžio, kad remtųsi apatinė nugaros dalis.

DAIKTŲ IŠDĖSTYMAS

19. Dažnai naudojami mygtukai ir jungikliai išdėstyti lengvai pasiekiamose vietose.

20. Skirtingi mygtukai ir jungikliai lengvai atskiriami pagal išdėstymą, dydį, formą ar spalvą.

21. Medžiagos darbininkui lengvai pasiekiamos, esant reikalui naudojamos lentynos.

BENDRAVIMAS

22. Darbininkai darbo metu turi galimybę pasikalbėti.

23. Darbai išdėstyti ir paskirstyti, kad būtu išvengta darbo vienumoje.

24. Darbininkams dažnai pranešama apie jų darbo kiekybę ir kokybę.

ĮGŪDŽIAI IR ATSAKOMYBĖ

25. Skiriamos priežiūros, reguliavimo ir planavimo užduotys dirbantiems rankų darbą, o prižiūrintiems gamybos procesus skiriamos rankų darbo užduotys.

26. Darbininkams suteikta galimybė pasirinkti užduoties vykdymo būdus kartu su atsakomybe už darbo rezultatus.

27. Užduotys arba darbai planuojami, leidžiant

sudaryti darbo grupes, atsakingas už darbų paskirstymą tarp grupės nariu, vykdymo grafiką ir visą gamybą atskirame bare.

DARBO IR POILSIO LAIKAS

28. Vengiama per ilgos darbo dienos ar savaitės.

29. Išnagrinėkite trumpų pertraukų, neskaitant pertraukų valgymui, galimybę.

30. Darbininkai privalo turėti galimybę trumpam atsitraukti nuo darbo ir nueiti į tualetą.

zonos.

SVEIKATOS APSAUGA

31. Yra pirmosios pagalbos priemonių ir žmogus, sugebantis kvalifikuotai pirmąją pagalbą suteikti.

32. Darbininkų sveikata reguliariai tikrinama.

33. Darbininkai turi galimybe kreiptis pagalbos į gydytoją ar medicinos seserį.

SVEIKATOS IR SAUGOS ŠVIETIMAS

34. Darbininkai visiškai instruktuoti apie darbo ssaugą ir pavojus sveikatai.

35. Darbininkai apmokyti tinkamai elgtis su individualiomis saugos priemonėmis.

36. Yra pakankamai ir tinkamų saugos ir sveikatos plakatų. bei įspėjamųjų ženklų.

IŠVADOS

1. Atliktas dispečerinės darbo vietos įvertinimas, kuriame nustatyta, kad nepalankiausio veiksnio ir kenksmingų profesinių veiksnių šioje darbo vietoje nėra.

2. Matuoti darbo aplinkos veiksniai:

Kenksmingi cheminiai veiksniai: anglies monoksidas;

Kenksmingi fizikiniai veiksniai: apšvieta, šiluminė aplinka (oro temperatūra, oro judėjimo greitis, oro santykinis drėgnumas);

Darbo sunkumas: darbo poza (stovint sėdint (galimybė keisti pozą); periodiškai būnant nepatogioje fiksuotoje pozoje (nėra galimybės keisti įvairių kūno dalių tarpusavio ppadėtį) 25% pamainos laiko.

Darbo įtampa: koncentravimo trukmė; regos(stebimo objekto dydis).

3. Atsižvelgiant į kompiuterizuotos darbo vietos vertinimo rekomendacijas reikėtų pakeisti darbo stalų išdėstymą, bei perplanuoti kompiuterių išdėstymą akcentuojant monitoriaus ir klaviatūros padėtis.

4. Darbo vietos įvertinimo kortelė su stebėjimo duomenimis pridedama prieduose.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.A.J.Kliučininkas .Ergonomika. KKTU

2.R.Adaškevičius, A.Vegys. Ergonomika. Kaunas: Technologija,2000