Apskaita

APSKAITA

Jei nori numatyti rezultatą, turi tvarkyti apskaitą

ANONIMAS

Pats žodis „apskaita“ nusako ekonominę savo reikšmę. Ji atlieka svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime, gamyboje ir valstybėje. Be apskaitos neįmanoma jokia gamyba. Žmogus nuo pat gyvenimo pradžios mokosi apskaitos pradmenų. Pavyzdžiui, jau vaikai žino, kiek ir kokių turi žaislų; šeima skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas, svarsto jų naudojimą ir t.t.

Apskaita dažnai vadinama universalia, tarptautine verslo kalba, tuo pabrėžiant jos svarbą ekonominiame procese. Kaip ir kiekviena kita kalba, apskaita naudojama perduoti informacijai, šiuo atveju – finansinei iinformacijai. Ši kalba turi specialų žodyną, dėsningumus ir ribojimus, normas ir taisykles. Jos paskirtis – periodiškai nustatyti ir parodyti turto ir finansinių interesų į H ryšį.

Apskaitos budus pirmasis paskelbė pranciškonų vienuolis italas Luca Pačiolis, gyvenęs Italijoje XV amžiuje; tačiau jo atradimas išlaikė šimtmečių bandymus ir sėkmingai naudojamas mūsų laikais. Tiesa, jis tapo kur kas sudėtingesnis ir tobulesnis.

Apskaita (accounting) – tai įmonės (firmos) ar kito kokio nors ekonominio objekto finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas; tai skaitinių duomenų rinkimas ir ttvarkymas.

Bendrai šiuolaikinę apskaitą galima apibrėžti kaip informacinę sistemą, kuria remiantis matuojama, apdorojama ir perduodama finansinė informacija apie tam tikrą ekonominį subjektą. Požiūris į apskaitą, kaip į informacinę sistemą. Kaip matome, apskaita, kaip grįžtamas ryšys, jungia ūkinę veiklą ir asmenis, priimančius ssprendimus. Būtent apskaita suteikia reikalingą informaciją sprendimams priimti. Apskaitą sudaro šie trys pagrindiniai elementai:

1.Matavimas – atliekamas registruojant visas finansines operacijas (transakcijas’);

2.Apdorojimas – atliekamas saugant finansinių operacijų ir jų apdorojimo duomenis;

3.Perdavimas – atliekamas ruošiant finansines ataskaitas asmenims, priimantiems

sprendimus.

Siekiant, kad visa apskaitos sistema būtų efektyvi, t.y. veiksminga, reikia laikytis bent šių trijų sąlygų:

1.Užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešąją – ir vidinę atskaitomybę.

Ypač tai aktualu rinkos sąlygomis.

2.Sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą informacijos kiekį,

tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą.

3.Operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant optimalius

informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant.

Siekiant įgyvendinti šiuos reikalavimus ir organizuojant darbą, reikėtų vadovautis tam tikrais apskaitos organizavimo principais, kurių svarbiausieji yra šie:

1.Optimalumas – remiantis minimaliais duomenimis, siekimas gauti maksimalų valdymui

naudingą informacijos kiekį;

2.Profilaktiškumas – perspektyvių apskaitos modelių kkūrimas, esamųjų tobulinimas.

3.Kompleksiškumas – daugkartinis kartą užfiksuotų apskaitos duomenų naudojimas,

4.Analitiškumas – apskaitos duomenų pateikimas tokia forma, kad valdymo procese ją

reikėtų kuo mažiau keisti ir vartoti galima būtų vos minimaliai perdirbus.

5.Skaidrumas – siekimas, kad apskaitos duomenys būtų pateikiami dialogo, o ne

reglamento forma.

6.Patikimumas – siekimas užtikrintai patikimą grįžtamąjį ryšį, o duomenis sudarant vengti

triukšmo dėl sakinių sintaksės.

7.Tipiškumas – griežtas finansinių ir kitų rezultatų, pagal kuriuos apskaičiuojami mokesčiai

ir vertinama įmonės veikla, apskaitos rezultatų reglamentavimas, todėl šalies buhalterinė

apskaita turi būti standartizuota, t,y. atitikti Jungtinių Tautų ppatvirtintus buhalterinės apskaitos

standartus.

8.Lankstumas – apskaitos sistemos gebėjimas greitai prisitaikyti prie kintamų sąlygų.

9.Naujumas – apskaitos sistemos tobulinimas reikalauja, kad tobulinant apskaitą būtų

galima įvesti naujus, anksčiau nespręstus uždavinius.

Įgyvendinant šiuos principus, svarbų vaidmenį vaidina apskaitos kompiuterizavimas.

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra šie:

1) įmonės veiklos dokumentavimas

2) viešosios atskaitomybės sudarymas

3) įmonės priimamų sprendimų informacijos tiekimas

Pagal tai, kurie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos skirtingos apskaitos turinio sritys,todėl labai griežtos apskaitos klasifikavimo sistemos nėra.

Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją. Statistikos (statistics) pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir atskaitomybės duomenys. Smulkiau šią informaciją nagrinėja statistikos disciplina,

jmonėse ir organizacijose populiarios šios apskaitos: buhalterinė, operatyvinė ir statistinė.

Buhalterinė apskaita (book-keeping) yra vidinė ir išorinė. Vidinė apskaita – tai gamybinė apskaita, priklausanti nuo gamybos specifikos. Išorinė apskaita skirta veiklos rezultatų rodikliams nustatyti. Ji dar vadinama finansine ir nuo vidinės skiriasi duomenų tikslumu.

Operatyvinė apskaita (operational account) sudaro dalį vidinės apskaitos, t.y. pirminė darbo, materialinių energetinių išteklių, nebaigtos gamybos ir kita apskaita.

Statistinė apskaita (statisticaiaccount) – tai valstybei pateikiami atskaitomybės duomenys, kurių nustatymui būtini tam tikri reikalavimai. Statistinė atskaitomybė sąlygoja būtinumą standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis. Tačiau standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją, o vidinė buhalterinė apskaita gali būti organizuojama įvairiai. Pagal patvirtintas statistines formas įmonės pateikia žinias savivaldybių tarnyboms bei Respublikos statistikos ddepartamentui ir Finansų ministerijai bei atitinkamoms kitoms Vyriausybės institucijoms- Statistinė atskaitomybė gali būti gaunama ir specialių tyrimų metu.

Rinkos šalyse, besiremiančiose nacionalinių sąskaitų sistema, skiriamos dvi svarbiausios apskaitos rūšys:

1) valdymo, arba vidinė, apskaita ir 2) finansinė, arba išorinė, apskaita.

Valdymo apskaita (management accounting) orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą; ji priklauso nuo konkrečios gamybos specifikos. Įmonės gali naudoti standartinę formą, tačiau gali sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius. Revizoriai vidinės apskaitos nekontroliuoja, ji laikoma komercine paslaptimi.

Finansinė apskaita (financial accounting) skirta įmonės veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms pateikti. Finansinė apskaita nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (Čia leistini ir apytikriai duomenys, nes svarbiausias vidinės apskaitos tikslas – operatyvumas). Finansinei apskaitai taikomi tarptautiniai apskaitos standartai, reglamentuojantys finansinių ataskaitų rengimą. Šiuos apskaitos standartus skelbia ir imasi atsakomybės, susijusios su jų parengimu ir išleidimu, apskaitos standartų komitetas (Accounting Standards Committee – AcSC). AcSC nariai yra įvairių rinkos šalių apskaitos organizacijų atstovai.

Finansų apskaita labai svarbi Lietuvos verslui, nes ji padeda nustatyti įmonės turto ir nuosavybės santykį, išsiaiškinti finansinę jos būklę arba, kitaip tariant, finansinį jos gyvybingumą. Tai šiuo metu ypač aktualu Lietuvai, nes tikrosios turto ir nuosavybės kategorijos buvo išguitos iš vadinamosios socializmo politinės ekonomijos. Kadangi Lietuvoje finansinės operacijos atliekamos litais, tai juos apskaitininkai 2 ppasirinko kaip tinkamiausius matavimo vienetus ūkinės veiklos operacijoms apskaityti bei informacijai apie šią veiklą perduoti suinteresuotiems asmenims -verslo organizacijoms.

Apskaitininkai turi būti gerai susipažinę su apskaitos procesu ir suprasti, kokiu būdu finansinė informacija kuriama, kad galėtų vadovauti žmonių, atsakingų už informacijos fiksavimą bei susumavimą, darbui.

Terminas „apskaitos procesas“ apibūdina procesą, kurio metu ūkinės veiklos operacijų kiekybinė išraiška pinigais transformuojama į finansinių ataskaitų informaciją, prieinamą vartotojams. Šj procesą sudaro trys etapai:

1etapas: operacijos išanalizuojamos ir užrašomos. Pirmiausia operacijos išanalizuojamos ir tada tam tikru būdu užrašomos. Sis sąskaitų tvarkymo procesas dažnai apibūdinamas kaip sąskaityba (accountancy), o ši darbą atliekantys vadinami sąskaitininkais, arba apskaitininkais, (accountants) – sąskaitybos specialistais. Paplitusi kompiuterizacija šį sunkų darbą gerokai sumažino.

2etapas: operacijos sumuojamos. Jis vadinamas sistemine apskaitine informacija. Ji kaupiama įmonėje, o laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamos kiekvienos ūkinės veiklos operacijų rūšies rodiklių sumos. Tokiu būdu finansinė informacija tampa prieinama vartotojams.

3etapas: susumuotos operacijos perduodamos. Žinios apie ūkinės veiklos operacijų rodiklių sumas perduodamos vartotojams rengiant ir platinant finansines ataskaitas reguliariais (periodiniais) laiko tarpais, paprastai kas mėnesį ar kas ketvirtį, ar kas pusmetį ir kiekvieno 12-os mėnesių (metų) laikotarpio pabaigoje. Šių finansinių ataskaitų terminai nustatomi pagal ekonominio vieneto (įmonės) valdymo poreikius. Šios ataskaitos patenkina išorinių vartotojų reikalavimus, taip pat ir valdymo poreikius informacijai, kuria remiamasi priimant

nutarimus ir sprendžiant problemas.

Taigi finansų apskaitos esmė yra informacijos, sukauptos per apskaitos procesą, pateikimas. Ši informacija perduodama išorinei analizei ir įvertinimui, nes finansinės ataskaitos publikuojamos. Finansų apskaita ir valdymo (menedžmento) apskaita tarpusavyje susijusios, nes valdymo apskaitos tikslas – tenkinti vidinius ekonominio vieneto (įmonės) veiklos analizės ir prognozės finansinės informacijos poreikius.

Apibendrintą apskaitos proceso informaciją naudoja ir valdymo atstovai, analizuodami ekonominio vieneto (įmonės) ūkinę veiklą ar numatydami būsimąsias veiklos kryptis. Tos būsimosios ūkinės veiklos finansiniai rezultatai vėliau apskaitomi finansinėse ataskaitose. Visus apskaitos ssistemos vartotojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:

1.įmonės (firmos) valdymo personalas, kuris tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklą ir jos

tikslų realizavimą. Pagrindiniai tikslai yra įmonės rentabilumo ir likvidumo užtikrinimas. Šie tikslai negali būti pasiekti be nuolatinio sprendimų priėmimo, kuris savo ruožtu reikalauja išsamios ir patikimos informacijos apie įmonės veiklą. Būtent todėl valdymo personalas yra pagrindinis apskaitos sistemos vartotojas.

2.Išoriniai vartotojai – turintys tiesioginį finansinį interesą įmonės [firmos) veikiojo. Šios grupės pagrindą sudaro potencialūs ir esamieji investuotojai, taip pat kreditoriai. Pirmieji kruopščiai analizuoja įmonės finansines aataskaitas, kadangi suinteresuoti užtikrinti savo investicijų pelningumą. Kreditoriai (skolintojai) suinteresuoti jų suteiktų įmonei visų rūšių paskolų grąžinimu.

3.Išoriniai vartotojai – turintys netiesioginį finansinį interesą įmonės [firmos) veikloje. Prie šios grupės galima priskirti visas valstybines įstaigas, susietas su finansine kontrole, ekonomikos planavimu iir reguliavimu, pavyzdžiui, mokesčių inspekcija per finansines ataskaitas tikrina mokesčių mokėjimo taisyklingumą. Prie šios grupės priskiriami ir kiti vartotojai: įmonės darbuotojai ir profesinės sąjungos, įmonės klientai ir visuomenė apskritai.

Du labai dažnai apskaitoje vartojami terminai yra turtas ir skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai). įmonės (firmos) disponuojami ekonominiai ištekliai sudaro jos turtą. Čia įeina materialus turtas, pavyzdžiui, įrengimai ir transporto priemonės, taip pat ir kiti ištekliai, pavyzdžiui, pirkėjų įsiskolinimas ir patentai. Kad tai būtų galima vadinti turtu, jie turi būti vertingi ekonominiam vienetui3 ateityje, uždirbant pajamas. Neapmokėtos pirkėjų sąskaitos, pavyzdžiui, reiškia pinigų sumą, kuri turi būti gauta už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas. Taigi kaip matome, prie įmonės turto priskiriami ir pinigai, ir prekių ar žaliavų atsargos, ir įranga, ir nekilnojamasis turtas, ir pan.

Turtas ((asset Į property I vvealth) – tai iikvidinių ir nelikvidinių vertybių suma, kuria disponuoja ekonominis subjektas.

Nuosavybė (property/equity) – tai priklausymas kam nors turint teisę valdyti, tvarkyti.

Skolintojų nuosavybė (įsiskolinimai) (liability) – tai finansiniai įsipareigojimai apmokėti už turtą, kuriuo nors laiku ateityje, arba suteikti paslaugas ar tiekti prekes vėlesniu laikotarpiu.

Turtas, kaip ir įsipareigojimai, nuolat keičiasi, kiekvienas pasikeitimas laikomas ūkine operacija.

Ūkinė operacija (transaction) – tai turto, skolintojų nuosavybės (įsiskolinimų), paslaugų ar prekių pasikeitimas.

Finansinė operacija (financial transaction) – tai operacijos bruožas, kai ji išreikšta vvertine išraiška piniginiais vienetais, pavyzdžiui, mūsų šalyje litais.

Finansinė apskaita (financial accounting) – tai apskaita, kurios tikslas – parengti prekybos, pelno ir nuostolių sąskaitas bei balansinę ataskaitą ir atsiskaityti akcininkams už firmos bendrą (pelno) veiklą.

Taigi kitaip tariant, finansų apskaita yra toks metodas, kurio tikslas – analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinę informaciją suinteresuotiems asmenims. Todėl, norint suprasti finansų apskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas. Pavyzdžiui, finansinė operacija įvyksta, kai kuri nors įmonė ar firma keičia grynuosius pinigus į žemę ir pastatus. Arba vietoj apmokėjimo grynaisiais firma gali prisiimti įsipareigojimą užstato forma. Užstatas (piedge/pawn) – tai įsipareigojimas sumokėti už turtą ateityje.

Kiekvienoje operacijoje visada yra du ar trys dalyviai. Apskaitininkai kiekvieną dalyvį laiko savarankišku finansiniu vienetu, t.y. atskira įmone (ekonominiu vienetu), kuri finansų apskaitoje apibūdinama taip:

Įmonė (entity/enterprise) – apskaitomas ūkinis vienetas, egzistuojantis atskirai nuo jo savininkų.

1494 m. Italijoje išleistoje knygoje .Aritmetika, geometrija, santykiai“, Luca Pačiolis pirmą kartą paskelbė apskaitos procese panaudotus metodus. Jis įtraukė dvejybinio apskaitos įrašo sistemoje aprašymą, užtikrinantį registruojamų operacijų teisingumą ir tikslumą. Pažymėtina, kad apie 1200 m. Venecijoje plačiai naudota primityvesnė šios apskaitos sistemos versija. Nors Pačioliui ir suteikiama šio išradimo garbė, tačiau abejotina, ar jis tikrai išrado dvejybinio įrašo modelį, kuris dažnai vadinamas apskaitos lygybe (accounting equation). LLabiau tikėtina, kad jis arba patobulino tų dienų apskaitos praktiką, arba pritaikė sistemą, kad būtų platesnis šios knygos kontekstas.

Dvejybinė (dviguba) apskaitos sistema (double – entry record keeping system) • tai apskaitos

metodas, pripažįstantis dvigubą kiekvienos operacijos kilmę ir naudojamas kartu su apskaitos lygybe (lygtimi) registruojant operacijas.

Apskaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas turtas, priklausantis ekonominiam vienetui {įmonei), turi būti visada lygus bendrai sumai finansinių interesų (nuosavybės) į šį turtą. Turto ir nuosavybės lygybė yra parodoma lygybės ženklu. Lygybė išreiškiama taip:

Apskaitos lygybė (accounting equation) -tai pagrindas, kuriuo remiantis išplėtota apskaita ir pagrindinė balanso formulė.

Norint susisteminti apskaitos duomenis, vartojama sąskaitos sąvoka.

Sąskaita (account) – tai apskaitos registras5 finansinių operacijų rezultatams grupuoti ir piniginiams vienetams kaupti; tai finansinių atsiskaitymų ir įsipareigojimų eigos dokumentas.

Sąskaita – faktūra (invoice) – tai dokumentas, tiekėjo siunčiamas klientui, kuriame nurodomos tiekiamos prekės, jų kaina ir bendra pinigų suma, kurią klientas skolingas už prekes.

Sąskaita – faktūra – siunčiama po to, kai prekės išsiunčiamos su važtaraščiu, ji informuoja klientą, kiek reikia sumokėti. Ši finansinė ataskaita (statement of account) yra tiekėjo klientui per mėnesį ar kitokį laiko tarpą periodiškai siunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma pateiktų prekių piniginė vertė, ir lėšos, kurias klientas jam skolingas už šias prekes. Pranešimą apie sąskaitos padėtį siunčia tiekėjas, praėjus tam tikram llaikui po sąskaitos išsiuntimo.

Tai butu tiek trumpai pažvelgiant apskaitos supratimą. Be apskaitos neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio gyvenimo. Ji turi svarbu vaidmenį mūsų ekonomikoj. Kasdien yra atliekamą šimtai finansiniu operacijų ir padaryti teisinga sprendimą padeda gerai paruosta finansine analize, kuri daroma pagal visas apskaitos taisykles.