Apskaitos špera

1.APSKAITOS INFORMACIJA IR JOS VARTOTOJAI

Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija. Apskaitos informacijos esmė. Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams. Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Jokie kiti kriterijai ((nuosavybės forma, juridinis statusas, dydis ir pan.) įmonės termino neriboja. Įmonė gali būti parduotuvė, vienas žmogus (apskaitos aspektu – dažniausiai prekių gamintojas ar perpardavėjas), gamykla, susivienijimas, bankas, pelno nesiekianti organizacija (ligoninė, mokykla, partija, profesinė sąjunga) ir kt. Apskaita – yra verslo kalba. Tai, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia aapskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu piniginiu matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalytų savininkai aarba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.

Apskaitos informacijos vartotojai. Ne tik pati apskaitos info, bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Apskaita turi būti vykdoma kiekvienoje įmonėje, be to, įvairiais tikslais. Pagrindiniai apskaitos info vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausi iš jų – įmonės savininkai (AB – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Reikia pažymėti, kad ne visa apskaitos info prieinama įmonės savininkams. Labai reikšmingi apskaitos info vartotojai – įmonės administracija bei valdytojai (menedžeriai). Savininkų paskirta administracija vadovauja įmonės veiklai tarp visuotinių ataskaitinių akcininkų susirinkimų. Ji pprivalo rūpintis, kad įmonės veikla būtų pelninga, įmonė nuolat turėtų pakankamai pinigų atsiskaityti su kreditoriais ir tiekėjais, galėtų išmokėti dividendus, laiku atsiskaityti su valdžios instancijomis už priskaičiuotus mokesčius, be to, naudodama gamyboje turtą, jo „nepravalgytų“, to turto bent jau nemažėtų. Apskaitos duomenimis paprastai domisi ir įmonės darbuotojai tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai – dažniausiai per profesines sąjungas ir kitas darbuotojų teises ginančias visuomenines organizacijas. Jiems svarbu žinoti, ar perspektyvi įmonės veikla, kad galėtų būti garantuoti dėl savo darbo vietų ar kkarjeros. Antroji reikšminga apskaitos informacijos vartotojų grupė yra tiesiogiai suinteresuoti išoriniai įmonės informacijos vartotojai. Jeigu įmonė naudojasi kreditais, tai reikšmingiausi iš išorinių informacijos vartotojų yra esantys ir potencialūs kreditoriai, dažniausiai – bankai ar kitos finansinės institucijos. Kreditoriai, paskolinę įmonei pinigų, labai dėmesingai stebi jos finansinės būklės pasikeitimus. Esantys ir potencialūs pirkėjai taip pat domisi įmonių, iš kurių perka prekes, veikla ir perspektyvomis. Pirmiausia, disponuodami atitinkamomis žiniomis, jie gali prognozuoti kainų dinamika. Didelę reikšmę įmonių apskaitos info teikia įvairios valdžios institucijos: •mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai; •valstybinės statistikos institucijos; •Regioninės valdžios institucijos Panašiems tikslams tik jau šakų mastu apskaitos ir atskaitomybės duomenis naudoja įvairios ministerijos, žinybos bei kitos reguliavimo institucijos. Yra nemažai ir kitų vartotojų: •Vertybinių popierių komisija bei makleriai. Ji prižiūri, kad visos įmonės, vertybinių popierių biržoje prekiaujančios savo vertybiniais popieriais, pateiktų potencialiems pirkėjams savo finansinę ataksitomybę, iš kurios galima būtų spręsti apie įmonės veiklos sėkmę dabar ir daryti ateities prognozes. •Įmonės konkurentai. Jie brangiai sumokėtų, kad galėtų nuodugniai susipažinti su įmonės pelningumą lemiančiais veiksniais, jos sąnaudų struktūra ir kainomis, už kurias įmonė parduoda savo prekes, o ypač norėtų sužinoti, kiek jai kainuoja nusipirkti vienas ar kitas prekes iš tiekėjų. •finansų bei ekonomikos ekspertai ir patarėjai. Šiuo atveju įįmonės ir ekspertų interesai sutampa, todėl jiems paprastai pateikiami visi apskaitos duomenys, dažniausiai papildomai apdorojami ir sugrupuojami taip, kad su jais dirbantiems ekspertams būtų lengviau priimti sprendimus, kuriems parengti juos ir samdė įmonė. Yra ir įvairių kitų apskaitos bei ataskaitų informacijos vartotojų, kurie gali būti labai reikšmingi įmonei: • periodinės spaudos, ypač specializuotos, atstovai; • pačios įmonės bei jos kontrahentų pasamdyti teisininkai; • vartotojų teises ginančios organizacijos; • įvairios teisinės institucijos ir daugelis kitų juridinių bei fizinių asmenų, kurie gali būti suinteresuoti gauti info apie vienos ar kitos įmonės veiklą ir jos plėtojimo perspektyvas. Kaip matome, yra labai daug ir įvairių apskaitos informacijos vartotojų, kurie suinteresuoti, kad įmonės apskaitininkai laiku pateiktų jiems svarbią apskaitos bei atskaitomybės informaciją. Daugelis jų šiems duomenims kelia labai specifinius reikalavimus.

2. BENDRIEJI APSKAITOS PRINCIPAI

Apskaitos principai – tai taisyklės, pagal kurias tvarkoma apskaita. Bendrieji apskaitos principai: 1) įmonės tęsiamos veiklos (jis reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą. Principas netaikomas, kai priimamas sprendimas likviduoti įmonę ir kai įmonė steigiama ribotam veiklos laikotarpiui.); 2) apskaitos pastovumo (jei yra metodika, pagal ją ir reikia dirbti; Jis reiškia, kad apskaitos metodika turi būti nnekintama (stabili) pakankamai ilgą laiką (kelerius metus), t.y.ji turi būti perimama iš vieno laikotarpio į kitą. To reikia, kad būtų galima palyginti veiklos rezultatus ir nustatyti kaip jie keičiasi.); 3) pajamų ir sąnaudų kaupimo (reikalauja, kad visos ūkinės operacijos įmonėje būtų fiksuojamos jau įvykusios); 4) palyginimo (Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis.); 5) periodiškumo (periodiškai turi būti daromos ataskaitos; jos gali būti daromos ketvirčiams, pusei metų, metams, gali pareikalaut ir mėnesiui, minimum – savaitei); 6) atsargumo (Reikalauja iš galimų apskaitos būdų pasirinkti tokius, kurie neleistų apskaičiuoti geresnių, nei ištiktųjų yra rodiklių. Pvz. apskaitoje turi būti patikrinti turto įkainojimo būdai, kad nebūtų padidinta jo vertė. Tačiau perdėtas atsargumas taip pat nepriimtinas, nes tai gali suklaidinti įmonės savininkus ir kitus apskaitos informacijos vartotojus.); 7) piniginio įkainojimo (Jis reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigais); 8) Įmonės p. (Kiekviena įmonė yra atskiras veiklos vienetas, atskirtas nuo įmonės savininkų. Todėl šis principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.); 9) Neutralumo p. (Apskaitos informacija turi būti teisinga, nepriklausoma nuo informacijos

vartotojų išankstinio nusiteikimo, kuris galėtų daryti įtaką jų priimamiems sprendimams.); 10) Kaupimo p. (Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: pajamos ir sąnaudos registruojamos to laikotarpio apskaitoje, kuriame jos susidaro nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išleidimo laiko.); 11) Optimalumo (racionalumo) p. (Apskaitos tvarkymo sąnaudos turi būti ne didesnės už naudą, kuri gaunama panaudojus apskaitos informaciją.).

Apskaitos reikalavimai: 1) svarbumas (informacijos); 2) patikimumas (jei informacija nepatikima, bus priimtas neteisingas sprendimas); 3) savalaikiškumas; 44) konservatyvumas. Matai: 1) natūriniai (svoris, ilgis, tūris); 2) darbo (dienos, valandos, minutės, kw/h); 3) piniginiai (Lt, USD, EU).

3.PAGRINDINĖ APSKAITOS LYGYBĖ. SĄSKAITOS IR JŲ KORESPONDENCIJA

Apskaitinė lygybė – turtas=nuosavybė. Turtas=savininkų nuosavybė+skolintojų nuosavybė. Savininkų nuosavybę didina pelnas (veiklos rezultatas – savininkų įnašai), mažina nuostolis (veiklos rezultatas – įmonės turto išėmimai savininkams).

Pagrindinė apskaitos lygybė.

Vienas iš svarbiausių apskaitos uždavinių yra teikti info apie įmonės turtinę bei finansinę būklę ir jos veiklos rezultatus. Tokios info poreikius geriausiai tenkina dvejybinė apskaita. Jos pagrindą sudaro speciali llygybė, kuri vadinama pagrindine (fundamentine) apskaitos lygybe. Bendriausia šios lygybės forma abejuose pusėse turi po vieną narį. Kairiosios pusės narys dažniausiai vadinamas turtu, o dešiniosios pusės narys įvardijamas įvairiai: kapitalas; nuosavybė; įsipareigojimai ir kt.

Aptarsime kiekvieną apskaitos lygybės pusę.

Turtu apskaitoje llaikomi įmonės turimi ekonominiai ištekliai, teikiantys naudą ir turintys piniginę vertę, kurią galima patikimai nustatyti. Taigi turtui apskaitoje ištekliai privalo turėti šias dvi savybes: 1) teikti ateityje įmonei naudą 2) turėti patikimą piniginę vertę.

Turtas yra labai svarbus veiksnys pajamoms bei pelnui gauti, dėl to kai kur jis yra vadinamas aktyvais.

Dešinėje pateiktos lygybės pusėje pavadinimai labai apibendrinti. Joje yra dvi skirtingos dalys: 1) įmonės skolos 2) įmonės savininkų kapitalas, vadinamas nuosavu kapitalu, arba tiesiog kapitalu. Taip detalizavus, apskaitos lygybė tampa tokia: TURTAS(T)=SKOLOS(S)+KAPITALAS(K).

Pagal apskaitos lygybės konkrečius duomenis nustatomas įmonės kapitalo ir skolų santykis, t.y. finansų struktūra. Pagrindinė apskaitos lygybė ir jos detalizavimas atskleidžia pagrindinius įmonės apskaitos objektus. Juos sudaro: 1) turtas; 2) turto šaltiniai (įmonės nuosavas kapitalas ir skolos); 3) ppajamos; 4) sąnaudos; 5) įmonės veiklos finansiniai rezultatai.

Sąskaitos ir jų korespondencija.

Registruotų sąskaitų korespondencija: daromos T formos sąskaitos. Debete rašomas apskaitomo objekto padidėjimas, kredite – apskaitomo objekto sumažėjimas. Dvejybinis įrašas susieja sąskaitas tam tikru ryšiu, t.y. vienos sąskaitos debetas susiejamas su kitos sąskaitos kreditu. Toks ryšys tarp sąskaitų vadinamas sąskaitų korespondencija, o viena su kita susijusios sąskaitos – koresponduojančiosiomis sąskaitomis. Terminas korespondencija apskaitoje vartojamas sąskaitų sąryšiui apibūdinti. Kiekviena ūkinė operacija turi tam tikrą sąskaitų korespondenciją. Ji apibūdinama nurodant debetuojamą iir kredituojamą sąskaitas.

Dvejybinio įrašo praktinis taikymas prasideda buhalterinių įrašų sudarymu. Buhalterinis įrašas – tai debetuojamas ir kredituojamas sąskaitų ir ūkinės operacijos piniginės apimties (sumos) užrašymas. Buhalteriniai įrašas apima sąskaitų korespondenciją ir operacijos sumą ir todėl parodo operacijos turinį ir jos apimtį. Įvykusių ūkinių operacijų buhalterinių įrašų (arba tik sąs korespondencijos) užrašymas dažnai vadinamas kontavimu. Kontuojant paprastai rašomi tiktai sąskaitų numeriai.

4.DVEJYBINIS ĮRAŠAS

Dvejybinis įrašas reiškia, kad kiekviena ūkinė operacija fiksuojama du kartus.

Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite. Kiekviena ūkinė operacija fiksuojama 2 kartus. Taip yra, todėl, kad turtas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta: vienas turtas gali padidėti tik kito turto dėka arba atsirandant įsipareigojimams.

Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debite ir tuo pačiu metu – kitos kredite, vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija. Pateikiama daug pavyzdžių kaip kiekviena ūkinė operacija gali būti nagrinėjama skirtingais požiūriais. Pvz., tokia operacija: jei aš nusiperku automobilį už 5000$ įvyksta du dalykai, t.y. aš įsigyju automobilį ir prarandu 5000$, o žmogus, pardavęs automobilį patiria atvirkštinį dalyką. Taigi, kiekviena ūkinė operacija turi du aspektus ir dvigubo įrašo sistema fiksuoja juos abu.

Turto iir sąnaudų sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami debete, SUMAŽĖJIMAI – kredite.

Nuosavybės, įmonės įsipareigojimų ir pajamų sąskaitų apskaitos objektų PADIDĖJIMAI registruojami kredite, SUMAŽĖJIMAI – debete.

5.TURTO IR NUOSAVYBĖS KLASIFIKACIJA. SĄSKAITŲ PLANAS

Įmonės turtas gali būti klasifikuojamas pagal įvairius požymius: pagal finansinį pobūdį, pagal funkcinę paskirtį (naudojimo pobūdį), pagal naudojimo laiką(apyvartos pobūdį) ir kt. Pagal finansinį pobūdį jis gali būti skirstomas: 1) finansinį turtą (pinigai, vertyb. popieriai.) 2) materialųjį turtą (daiktai, medžiagos.) 3) ne materialųjį (įmonės įsigytos tam tikros teisės.). Pagal paskirtį turtas skirstomas į tokias rūšis kaip, pinigai, pastatai, mašinos ir įrengimai, medžiagos ir kt. Pagal naudojimo laiką turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.

Turto klasifikavimas pagal naudojimo laiką ir paskirtį:

Trumpalaikis (apyvartinis) turtas: (jam priskiriamas toks turtas, kuris ekonominėje veikloje sunaudojamas (arba kitaip pasikeičia) per trumpą laiką)1. Trumpalaikis finansinis turtas 1) lėšos kasoje ir bankuose; 2) terminuoti indėliai;3) apyvartiniai vertyb popieriai;4) skolos įmonei (debetinės skolos). 2. Trumpalaikis materialus turtas – atsargos 1) prekės, skirtos perparduoti;2) gatava produkcija; 3) nebaigtoji gamyba;4) žaliavos ir medžiagos. Ilgalaikis (neapyvartinis) turtas:

1. Ilgalaikis materialus turtas 1) nekilnojamasis turtas (• žemė (rinkos sąlygomis ji įgyja kainą ir vertę); • pastatai (pvz. cechų pastatai, sandėliai, gyvulininkystės pastatai.); • kiti statiniai, vadinamieji įrenginiai (pvz. vandentiekio bokštai, rezervuarai.); • perpardavimo įtaisai (dujotiekio vvamzdynas, ryšių kabelinės linijos..).2) kilnojamasis turtas (• mašinos ir įrengimai; • transporto priemonės; • gamybinis bei ūkinis inventorius ir reikmenys; • darbiniai gyvuliai; • kitas turtas.) 2. Nematerialusis turtas (patentai, licenzijos, įmonės prestižas ir kt.). 3. Ilgalaikis finansinis turtas (įsigytos akcijos, obligacijos, pajiniai įnašai, suteiktos ilgalaikės paskolos ir kt.).

Trumpalaikis ir ilgalaikis turtas skiriasi savo likvidumu, t.y. gebėjimu virsti pinigais. Trumpalaikis turtas yra likvidesnis, nes jį galima palyginti greitai paversti pinigais, o vienas iš šių turto elementų yra pinigai.

Sąskaitų planas – tai pagal tam tikrus požymius susistemintas sąskaitų sąrašas. 10 klasių: 1) ilgalaikis turtas (įrengimai, žemė, pastatai); 2) trumpalaikis turtas; 3) savininkų nuosavybė (nuosavas kapitalas, dotacijos ir subsidijos, rezervai, nepaskirstytas pelnas arba nuostolis); 4) mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (skolintojų nuosavybė); 5) pajamos (pardavimų pajamos, kt. veiklos pajamos, pagautė – gautinos sumos); 7),8),9) atsarginės sąskaitos (naudojamos dažniausiai vidinei apskaitai); 10) specialios sąskaitos, kurios balanse neatspindėtos – teisės ir įsipareigojimai). Pirmasis ženklas reiškia klasę, antrasis – detalizuoja pirmos klasės pirmo lygio sąskaitas, trečias ženklas tiksliau paaiškina antrą ženklą ir t.t. Ryšys tarp sąskaitų plano ir finansinės atskaitomybės: Turto sąskaitos (1,2 klasė)+nuosavybė (3,4 klasė)=balansas. 5 ir 6 klasė eina į pelno (nuostolio) ataskaitą. Sąskaitų skirstymas pagal ekonominį turinį: 1) turto sąskaitos; 2) nuosavybės

sąskaitos (a) kapitalo; b) įsipareigojimų); 3) ekonominės veiklos rezultatų sąskaitos (a) pajamų; b) sąnaudų; c) finansinių rezultatų). Visos sąskaitos skirstomos pagal paskirtį ir naudojimo būdą: 1) pastovios (nuolatinės, tai tos sąskaitos, kurios turi likučius per ataskaitinį laikotarpį. Nuolatinės sąskaitų grupės yra specifinės. Jos artimos prie pagr. sąskaitų); 2) laikinos. Visas turto sumažėjimas rašomas kredite, o padidėjimas – debete, o nuosavybės – atvirkščiai.

Pavyzdinis sąsk planas kiekvienoje įm, gali ir turi būti išplėstas ir detalizuotas, įvedant tiek naujų sąsk, kiek šito reikia kkokybiškai konkrečios įm apskaitos informacijai formuoti.sąsk plane 2 ir 3 lygio sąskaitos yra vadinamos sąskaitomis. 4 ir 5 lygio sąsk vadiname subsąskaitomis. Sub reiškia žemesnio nei pagrindinio rango sąsk (dar vadinamas sintetinėmis), kuriose registruojama labaiu nei sintetinėse sąsk detalizuota informacija. Dar detalesni duomenys atsispindi analitinėse sąsk. Jose registruojami pagal kurį nors požymi labiau neskaidomi duomenys. Toks sąsk klasifikavimas į analitines, subsąskaitas, sintetines sąsk yra labai sąlygiškas.

6.APSKAITOS PROCESO NUOSEKLUMAS BEI REGLAMENTACIJA

Visas apskaitos procesas turi būti vedamas nuosekliai (nuo pirminių dokumentų fiksuojama ūūkinė operacija). Balanso trūkumai: 1) turtas yra įkainotas jo pradine verte (pagal buhalt. apskaitos principus – iškreipia duomenis, nes esant didesnei infliacijai, turtas yra iškraipomas ir neatitinka realios padėties); 2) nemažai balanso duomenų yra neapibrėžti (todėl, kad įmonė negali žinoti, kkiek skolų pirkėjai grąžins, kiek laiko įmonė gali eksploatuoti ilgalaikį turtą); 3) balanse neatsispindi nusidėvėjimo laipsnis, neaišku, kokiu ilgalaikiu turtu disponuoja įmonė, neaišku, ar turtas yra naujas. Ataskaitų sudarymas:

Pirkimas-pardavimas skolon:

Palyginimo principo esmė:

Ataskaitinis laikotarpis:

Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, čia reikia laikytis tam tikrų apribojimų ir nuostatų.

Apskaitos ciklas: 1) ūkinės operacijos analizuojamos vadovaujantis pirminiais dokumentais (Ūkines operacijas apskaitoje fiksuoti galima tik remiantis atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pirminiams dokumentams privalomi tam tikri rekvizitai, be kurių šie dokumentai apskritai negalioja, kitaip sakant, neturi juridinės galios. Kiekvienam apskaitos dokumentui juridinę galią suteikia tokie rekvizitai: įmonės, surašiusios dokumentą, pavadinimas; apskaitos dokumento pavadinimas dokumento surašymo data; ūkinės operacijos turinys ūkinės operacijos matavimo rrodikliai; ūkinės operacijos kiekinė ir piniginė išraiška; asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigos, vardai, pavardės, parašai. ); 2) ūkinės operacijos fiksuojamos žurnaluose (Dažniausiai naudojamasi tokiais žurnalais: 1)Pirkimų skolon žurnale registruojamos visos operacijos, kai įmonė perka turtą skolon; 2)Pardavimų skolon žurnale registruojamos parduoto skolon turto arba į skolą suteiktų paslaugų sumos; 3)Parduotų prekių savikainos žurnale fiksuojama parduotų prekių savikaina; 4)Pinigų gavimo bei Pinigų mokėjimo žurnalai skirti pinigų gavimams arba pinigų išmokėjimams registruoti; 5)Tiesioginių ir nnetiesioginių gamybos išlaidų apskaitos žurnaluose perdirbimo įmonių buhalteriai registruoja tiesiogines (pagrindinių žaliavų ar tiesioginio DU) bei netiesiogines (pagalbinių žaliavų ar pagalbinių darbininkų DU) gamybos išlaidas; 6)Bendrajame žurnale fiksuojami įvairūs retai pasitaikantys ūkiniai įvykiai, kuriems registruoti nėra jokio specialaus žurnalo. Pirminių dokumentų pagrindu užfiksavus sumas žurnaluose, jau galima šiek tiek susivokti įmonės vykdomoje veikloje, tačiau vis dėl to tai ne daugiau nei ūkinių įvykių sąrašas, nors ir susistemintas specialiuose žurnaluose;) 3) ūkinių operacijų duomenys perkeliami į sąskaitas (1,2,3 – sąskaitybos procedūros, atliekamos per visą ataskaitinį laikotarpį; Sąskaitose atsispindi visų apskaitos objektų pasikeitimai per tam tikrą laikotarpį.); 4) ataskaitinio laikotarpio pabaigoje kai kurių sąskaitų duomenys koreguojami parengiant darbinės atskaitomybės lentelę; (Galima išskirti kelias sritis, kuriose paprastai reikia atlikti koregavimus: apskaitant ilgalaikio turto nusidėvėjimą; apskaitant apmokėtas, bet dar neuždirbtas (ateinančių laikotarpių) pajamas; apskaitant uždirbtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) pajamas; apskaitant apmokėtas, bet dar nepatirtas (ateinančių laikotarpių) sąnaudas; apskaitant patirtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) sąnaudas bei kai kuriais kitais atvejais. Visi šie koregavimai susiję su tiksliu pajamų ir sąnaudų nustatymu bei turto, kuriuo disponuoja įmonė, įvertinimo arba įmonės įsipareigojimų patikslinimu. Ilgalaikio turto nusidėvėjusios dalies priskyrimo sąnaudoms apskaita); 5) uždaromos ataskaitinio laikotarpio sąskaitos; 6) parengiama finansinė atskaitomybė (4,5,6 – sąskaitybos procedūros, atliekamos ataskaitinio laikotarpio pabaigoje); 77) naujo ataskaitinio laikotarpio veiklos apskaitai atidaromos anksčiau uždarytos sąskaitos (ši sąskaitybos procedūra atliekama kito ataskaitinio laikotarpio pradžioje; (Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos siekiant atskirti vieno apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų sumas nuo kito apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų. Atliekant uždarymo procedūras, pajamų ir sąnaudų sąskaitose nuolatos yra tik atitinkamo apskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų sumos. Pajamų ir sąnaudų sąskaitos uždaromos kiekvienam ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus, naudojant specialiai uždarymas skirtą sąskaitą;).

APSKAITOS REGLAMENTAVIMAS. Kad apskaita galėtų pateikti įmonių savininkams, valdžios institucijoms ir kt. išronės informacijos vartotojams reikiamas žinias ir kad jos būtų objektyvios bei suprantamos, labai svarbu nustatyti bendras visoms įmonėms apskaitos tvarkymo taisykles, t.y reglamentuoti apskaitą. Toks reglamentavimas egzistuoja visose rinkos šalyse. Juose pagrindinės apskaitos nuostatos yra išdėstytos ekonominiuose įstatymuose(pvz. komercijos kodeksuose) arba kt norminiuose dokumentuose. Kiekvienos šalies įmonių veiklos apskaitos rezultatai, pateikti finansinėse ataskaitose, turi būti suprantami kt šalių verslininkams ir kt informacijos vartotojams. Taigi tarptautinis apskaitos reglamentavimas yra būtinas. Svarbiausi tokio regalmentavimo dokumentai yra Tarptautiniai apskaitos standartai(TAS) ir ES apskaitos srities direktyvos. Tarptautinius apskaitos standartus rengia Tarptautinis apskaitos standartų komitetas (TASK).

7.APSKAITOS REGISTRAI BEI PATEISINANTYS DOKUMENTAI

APSKAITOS DOKUMENTAI

Apskaitos dokumentas gali būti apibūdintas kaip raštiškas (popierinis ar elektroninis) įvykusios ūkinės operacijos paliudijimas, leidžiantis fiksuoti jos duomenis buhalterinėse sąskaitose. Apskaitos dokumentai dažnai vvadinami pirminiais dokumentais.

FUNKCIJOS: Įrodomoji – įrodo, kad tam tikros ūkinės operacijos tikrai įvyko. Apskaitos dokumentai tarsi pateisina įrašus buhalt. Sąskaitose, todėl vad. pateisinamais dokumentais. Tvarkomoji – pvz. įmonės surašytas mokėjimo pavedimas yra potvarkis bankui pervesti tam tikrą pinigų sumą nurodytam asmeniui. Apskaitos dokumentai apdeda atlikti kontrolės f-cijas ir nustatyti ar racionaliai naudojamas turtas, ar nėra grobstymų, išeikvojimų.

Apskaitos dokumentai skirstomi į: Išorės- tie, kuriuos įmonė gauna iš kitur arba kuriuos išduoda kitiems ūkio subjektams (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai ir kt.). Vidaus – surašomi ir pasilieka įmonėje (važtaraščiai, produkcijos priėmimo dokumentai, ilgalaikio turto gavimo bei nurašymo dokum.).

REKVIZITAI – privalomo turinio elementai, be kurių dokumentas negalioja. Pagrindiniai apskaitos dokumentų rekvizitai:1. Dokumento pavadinimas- apibendrintai nusako operacijos turinį. 2. Ūkio subjekto, parašiusio dokumentą, pavadinimas- būtina žinoti tvarkant atsiskaitymus, tikrinant apskaitos duomenų teisingumą. 3. Dokumento surašymo data- pagal datas nustatoma į kurį ataskaitinį laikotarpį reikia įtraukti dokumento duomenis. 4. Ūkinės operacijos turinys-atskleidžia konkrečią ūkinę operaciją.5. Ūkinės operacijos apimtis pinigine arba kiekybine išraiška. 6. Asmenų, atsakingų už operacijos įforminimą vardai, pavardės, parašai, pareigos. Jie patvirtina, kad dokumento turinys yra teisingas.

Taip pat gali būti sudaromi elektroniniai dokumentai. Juose turi būti tie patys rekvizitai bei atsakingo asmens elektroninis parašas.

Buhalterinio įforminimo dokumentai (žiniaraščiai,

buhalt. pažymos) skirti fiksuoti nuo ūkio subjekto nepriklausančius faktus: ilgalaikio turto nusidėvėjimą, atsargų netektis ir kt.

Dokumentų surašymas ir tolesnis jų apdorojimas vadinamas dokumentacija.

APSKAITOS REGISTRAI t.y. originalios apskaitos informacijos laikmenos, kuriose suvedami buhalterinių sąskaitų duomenys. Apskaitos registrai skiriasi nuo apskaitos dokumentų talpinamos informacijos pobūdžiu ir išdėstymo forma. Šie registrai yra suvestinės (rezultatinės) informacijos laikmenos, o minėti dokumentai-pirminės (pradinės) informacijos laikmenos. Apskaitos registre duomenys dažniausiai pateikiami lentelių forma, o apskaitos dokumentuose – įvairia forma. Apskaitos dokumentai yra įrašų į apskaitos registrus pagrindas.

AApskaitos registrų klasifikavimas:

1.Pagal tipizaciją: • Pavyzdiniai- jų formas rengia apskaitą reguliuojančios valdžios institucijos, prof. Buhalterių organizacijos, apskaitos ir audito firmos ir kt. subjektai. • Laisvos formos registrai- susiprojektuojami pačioje įmonėje. 2. Pagal pavidalą •Knygos-tvirtai surišti popieriaus lapai. Knygos puslapiai prieš įrašų pradžią sunumeruojami ir tai turi kontrolinę reikšmę. Informaciją pateikia vaizdžiai, patikimai ją išsaugo, tačiau neleidžia prireikus pergrupuoti apskaitos objektų, pasunkina darbo pasidalijimą, sunku greitai surasti reikiamas sąskaitas. Pvz. Didžioji knyga.

•Kortelės-atskiri nesusegti standaus popieriaus lapai, laikomi pagal tam tikrą sistemą sspecialiose dėžutėse ir sudaro kartoteką. Palengvina darbo pasidalijimą, prireikus galima pergrupuoti, tačiau sunkiau išsaugoti apskaitos informaciją, nes korteles galima pamesti. Todėl visos kortelės registruojamos rejestruose. Pvz. Ilgalaikio turto, medžiagų analitinės apskaitos kortelės. •Žiniaraščiai- nuo kortelių skiriasi tuo, kad yra didesnio fformato, gaminami iš nestandaus popieriaus, ir laikomi segtuvuose. Juose pateikiama daugiau informacijos ir lengviau ją išsaugoti, tačiau sunkiau pergrupuoti apskaitos duomenis. Jie naudojami įvairių objektų sintezei ir analitinei analizei. •Mašinogramos-suvestinė kompiuterinės apskaitos info, užfiksuota popieriaus lapuose. •Videogramos- tai tokia info, pateikta kompiuterio ekrane. •Elektroninės informacijos laikmenos-diskeliai, informacijos masyvai kompo atminty ir pan. 3. Pagal įrašų pobūdį • Chronologiniai registrai-užpildomi ūkinių operacijų atlikimo arba dokumentų gavimo laiko seka, negrupuojant registruojamų duomenų. Pvz. Buhalterinių įrašų registracijos žurnalas. •Sisteminiuose apskaitos registruose užpildomos buhalterinės sąskaitos, t.y. pateikiama susisteminta informacija. Pvz. Didžioji knyga. •Chronologiniai-sisteminiai registrai- tose pačiose formose duomenys surašomi pagal operacijų atlikimo ar dokumentų gavimo laiką ir kartu grupuojami pagal sąskaitas. Pvz. Pinigų gavimo žiniaraštis. 4. Pagal duomenų detalumą •Sintetiniai-pateikia sintetinių sąskaitų duomenis. Pvz. DDidžioji knyga; •Analitiniai-pateikia analitinių sąskaitų info. Pvz. Atsiskaitymų už DU apskaitos kortelės ir kt. dokumentai. •Analitiniai-sintetiniai vienoje vietoje pateikia detalius ir suvestinius duomenis. Pvz. Ilgalaikio turto žiniaraštis.(Atskirose eilutėse surašomi duomenys, o pabaigoje jie susumuojami, taip gaunami sintetinės apskaitos rodikliai). •Kiekiniai-suminiai turi skiltis atsargų pajamoms, išlaidoms ir likučiams įrašyti kiekiniais ir piniginiais matais. Pvz. medžiagų apskaitos kortelės. •Daugiaskilčiai – turi po keletą skilčių D arba (ir) K įrašams grupuoti ir kaupti. •Šachmatiniai-juos sudaro tokios formos lentelės, kuriose kiekvienas įrašas parodo debetuojamą iir kredituojamą sąskaitas.

Buhalterinės apskaitos forma-tam tikra paskaitos registrų sistema ir jų užpildymo tvarka.

8.ILGALAIKIO TURTO ESMĖ. NUSIDĖVĖJIMAS BEI AMORTIZACIJA

Ilgalaikis materialusis turtas (išskyrus žemę) turi ribotą eksploatavimo laiką. Yra fizinis ir moralinis nusidėvėjimas. Moralinis nusidėvėjimas – tai procesas, kurio išdavoje turtas per ilgą laiką neatitinka šiuolaikinių reikalavimų dėl technikos pažangos ar kt. priežasčių. Nusidėvėjimas suprantamas ne kaip objekto fizinis nusidėvėjimas ar kaip jo rinkos vertės sumažėjimas per atitinkamą laikotarpį, o suprantamas kaip jo vertės laipsniškas nurašymas į išlaidas per jo naudojimo laikotarpį. Nusidėvėjimo sumos priskaičiuojamos kasmet, paskirstant šias sumas tolygiai mėnesiais ir kas mėnesį įskaitant gamybos išlaidas. Įmonė stengiasi kuo daugiau prirašyti nusidėvėjimo. Turto balanso grupės (?): 1) formavimo savikaina (susijusi su turtu, atsiradusiu formuojant įmonę, kuriant ją, plėtojant jau įsteigtos įmonės veiklą, keičiant jos veiklos profilį ir pan. Ją l. svarbu išskirti, nes formavimo savikaina susijusi su įmonės veiklos perspektyva ir savininkai turi sąmoningai dalytis šias išlaidas, žinodami, kad jos uždirbs pajamas); 2) nematerialusis turtas ( išskiriamas, todėl, kad būtų parodyta, kiek įmonė turi įv. teisių ir kt. panašių privilegijų, suteikiančių turto, kuris egzistuoja tik tol, kol egzistuoja pati įmonė); 3) ilgalaikis materialusis turtas (jo rodiklis rodo, kiek įmonėje yra materialios substancijos. Tai l. svarbus dydis, nes būtent ilgalaikiu mat. tturtu įmonė gali garantuoti skolų bankui ar tiekėjams grąžinimą); 4) ilgalaikis finansinis turtas (išskiriamas į atskirą grupę, todėl, kad atskirai būtų parodytas įmonės turtas, susijęs su jos veikla kitose įmonėse); 5) po vienerių metų gautinos sumos (pateikiamos rodant ilgalaikius trečiųjų asmenų įsiskolinimus įmonei). Grupės pagal paskirtį sujungtos ir turto balanse pateikiamos to turto likvidumo mažėjimo tvarka. Taisyklė: turto sumažėjimas visada fiksuojamas kredite. Nuosavybės sumažėjimas dėl sąnaudų padidėjimo registruojamas debete. Ilgalaikis turtas susidėvi ekonomiškai, morališkai ir t.t. Tam, kad paskatinti įmones naudoti naujausias technologijas, valstybė kontroliuoja šį procesą. Į savikainą įeina: įsigijimo vertė, rinkimo kaina, apmokymai, užmokesčiai, transportavimas. Įskaitytos į ilgalaikio turto įsigijimo savikainą, jos virs atitinkamo laikotarpio išlaidomis tik apskaičiavus turto nusidėvėjimą. Ilgalaikio materialaus turto pagaminimo savikaina nustatoma pridėjus prie sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą pagr. žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių įsigijimų savikainos tiesioginio darbo ir netiesioginė gamybos išlaidos, padarytos gaminant šį turtą. Tiesioginės išlaidos – tai sąnaudos gaminant ilgalaikį turtą. Pradinė vertė – tai įsigijimo kaina ir visos pristatymo ir parengimo darbų išlaidos. Likvidacinė vertė – tai medžiagų ir kt. atliekų, numatomų gauti likvidavus objektą, vertė. Ją nustato pačios įmonės, tačiau ji negali viršyti 10% objekto pradinės vertės. Numatomas naudingo eksploatavimo laikas gali būti išreikštas metais, per kuriuos bus naudojamas objektas aarba tą objektą naudojant pagamintos produkcijos kiekiui. Duomenys apie atskirų objektų sukaupto nusidėvėjimo sumas yra likutinė vertė yra inventorinės apskaitos registruose. Atskirų grupių nusidėvėjimo kaita nurodama ilgalaikio turto kaitos apskaitos kortelėse. Likutis gali būti tik kredite ir jis rodo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje turimo ilgalaikio turto sukaupto nusidėvėjimo sumą. Sąskaitų koregavimas – tai yra sąskaitų likučių patikslinimas, atliekamas ataskaitiniam laikotarpiui pasibaigus. Sritys, kuriose paprastai reikia atlikti koregavimus: 1) apskaitant ilgalaikio turto nusidėvėjimą; 2) apskaitant apmokėtas, bet dar neuždirbtas (ateinančio laikotarpio) pajamas; 3) apskaitant uždirbtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) pajamas); 4) apskaitant apmokėtas, bet dar nepatirtas (ateinančio laikotarpio) sąnaudas, pvz., nusipirkus kelialapį; 5) apskaitant patirtas, bet dar neapmokėtas (sukauptas) sąnaudas. Visi šie koregavimai susiję su tikslu nustatyti pajamas, sąnaudas bei turto, kuriuo disponuoja įmonė, įvertinimu arba įmonės įsipareigojimų patikslinimu.

9.TRUMPALAIKIO TURTO ESMĖ. ATSARGŲ ĮKAINOJIMAS

Trumpalaikiam turtui (TT) priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius fin. metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Turtas trumpalaikiu laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme.

Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu visiškai neatsižvelgiant į šio turto kainą. TT gali būti netgi pastatai, jeigu jie naudojami ne pačios įmonės gamybinei veiklai vykdyti , o skirti perparduoti.

Metinėje finansinėje atskaitomybėje (balanse) TT suskirstas į 4 grupes: Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, Per

vienerius metus gautinos sumos (joje atspindimos pirkėjų bei kitų įmonės kontrahentų skolos įmonei), Investicijos ir terminuotieji indėliai, Grynieji pinigai sąskaitoje ir kasoje.

Atsargų įkainojimas. Atsargų įkainojimas yra itin svarbus kiekvienos buhalterijos veiklos baras. Vertinant atsargas padaryta klaida gali turėti nepageidaujamos įtakos ir šių ir ateinančių metų grynojo bei apmokestinamojo pelno dydžiui. Todėl valdžia daugiau ar mažiau reguliuoja įvairių atsargų įkainojimo metodų taikymo sritis, o įmonių apskaitininkai savo ruoštu turi pasirinkti tokius įkainojimo būdus, kurie tiksliausiai atspindėtų įmonių veiklos rezultatus.

Atsargų ssavikainos nustatymas. TT kaip ir ilgalaikis turtas finansinėje atskaitomybėje parodomas įkainojus jį to turto faktine savikaina. Kitaip sakant, ta kaina, kurią įmonė sumoka už atsargas pirkdama arba pasigamindama jas. Į tokiu būdu nustatoma savikainą įskaičiuojama: 1) sąs. faktūroje nurodyta atsargų kaina, atmetus visus pirkimo diskontus ir nuolaidas bei netiesioginius mokesčius 2) atsargų atsivežimo kaina, taip prekių draudimo kelyje išlaidas 3) atitinkami mokesčiai ir muitai. Visos kitos išlaidos, susijusios su atsargų pirkimu taip pat turi būti įskaičiuotos į jų savikainą.

Atsargų įkainojimo mmetodai. Paprastai atsargos įkainojamos vienu iš labiausiai paplitusių keturių metodų, kurių kiekvienas pagrįstas skirtinga sutartine kainos judėjimo nuostata: 1) konkrečių kainų metodas ( jis taikomas gana retai – tik tada, kai konkretiems produkcijos vnt ataskaitinio laikotarpio pabaigoje įmanoma nustatyti ir ppriskirti būtent tų vnt pirkimo ar pardavimo savikainą; šis metodas pasitvirtina apskaitant brangias prekes: automobilius, juvelyrinius dirbinius ir pan.). 2) Atsargų įvertinimo metodas pagal paskutinių pirkimų kainas (FIFO) (šis metodas taikomas tada, kai tiksliai nežinoma, kurios prekės per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos (sunaudotos), o kurios liko sandėlyje. Jis leidžia gana tikslai įvertinti įmonės sandėliuose esančias atsargas numatantis, kad pirmiausia turi būti sunaudojamos anksčiau įsigytos ar pagamintos atsargos. Pagr. žaliavos, medžiagos ir kompl. gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į pagamintų atsargų – produkcijos – savikainą, turi būt įvertinti pagal šį metodą, darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytis ar pagamintos atsargos. Augant kainoms, FIFO metodas duoda išpūstą, nerealų pelną.). 3) atsargų įvertimo metodas pagal pirmųjų pirkimų kainas (LIFO); (darant prielaidą, kad ppirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos. Esmė ta, kad parduodant ar kitaip sunaudojant atsargas, jos įkainojamos paskutiniųjų pirkimų kainomis. Atsargos, išduotos iš sandėlio, pirmiausiai įvertinamos paskutinio pirkimo kainomis, vėliau priešpaskutinio ir t.t. naudojant šį būdą, parduotų prekių savikaina labiausiai atitinka esamą kainų lygį ir pajamos bei pelnas yra realiausi); 4) vidutinių kainų metodas (taikant šį metodą, mėn pabaigos likutis įvertinamas vidutine to laikotarpio atsargų kaina, kuri nustatoma visų mėn pirkimų ir pradinio likučio kainų sumą padalijus iš pirktų ir buvusių laikotarpio ppradžioje atsargų vnt skaičiaus).

Atsargų apskaita perdirbimo įmonėse:

Tiesioginės išlaidos – tai : 1) pagr. išlaidos, žaliavos ir medžiagos; 2) darbo užmokestis, priskaitytas soc. draudimas; 3) kitos išlaidos. Netiesioginės išlaidos – tai: 1) pagr. žaliavos ir medž.; 2) priskaitytas soc. draudimas; 3) ilgalaikis turto nusidėvėjimas. Atsargos – tai įmonės turimos mater. vertybės, kurias ji tikisi panaudoti produkcijai gaminti. Jos priklauso trumpalaikiam turtui. Atsargos gali būti kuras, statyb. Medžiagos. Į įsigijimo vertę įeina kaina sąskaitoje-faktūroje. Ji vadinama pirkimo kaina + papild. Išlaidos (muito mokesčiai, transportas, draudimas ir kt. Įsigyjant tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį turtą, į jo įsigijimo savikainą neįtraukiamos bendrosios administracinės išlaidos.

10.PERIODIŠKAI IR NUOLAT APSKAITOMOS ATSARGOS

Yra: 1) nuolat apskaitomų atsargų ir 2) periodiškai apskaitomų atsargų metodai (vidutinė ataskaitinio laikot. kaina k=(Sp+∑Sg)/(Kp+∑Kg) ; čia: ∑Sg – per laikotarpį gautų vertybių suma); Sp – likučių vertė laikotarpio pradžioje; Kp – kiekio likutis laikotarpio pradžioje; ∑Kg – per laikotarpį gautas kiekis). Savo įmonėje pagaminta produkcija per metus įkainojama normatyvine (planine) kaina, kuri metų eigoje gali būti koreguojama iki faktinės kainos. Įkainojimas lems įmonės finansinius rezultatus. Šiuo metu gamybos išlaidos skirstomos pagal tokius elementus: 1) materialiosios ir joms prilygintos išlaidos, komandiruočių išlaidos; 2) ilgalaikis turto nusidėvėjimas; 3) darbo apmokėjimo išlaidos; 4) įmokos soc. draudimui; 5) tturto draudimo įmokos; 6) žemės nuomos mokesčiai; 7) palūkanos už apskolas ir garantijos. Balanse nusidėvėjimo suma nerodoma atskirai. Ji parodoma apskaičiuojant pastato vertę. Ilg. turtas kaupiamas debete, sąskaitoje, o nusidėvėjimas kaupiamas kontrorinėje sąskaitoje, t.y., nusidėvėjimo sąskaitos kredite. Asmuo, vykstantis pargabenti ilgalaikio turto, turi turėti jį siuntusios įmonės įgaliojimą (tai griežtos atskaitomybės dokumentas). Jei įmonė ne PVM mokėtoja, tai gabensime pagal sąskaitą-faktūrą. Jei PVM mokėtoja, tai pagal PVM sąskaitą-faktūrą. Turi būti paruoštas priėmimo aktas, kai atvežam ilg. turtą. Jam užvedama ilg. turto apskaitos kortelė, o kai susidėvi, nurašymas vyksta pagal likvidavimo aktą. Žaliavų ir komplektavimo gaminių apskaita: atsargos apskaitomos 20 sąskaitoje. Tiek gamyboje, tiek prekyboje, atsargos pajamuojamos be PVM vertės, jei įmonė yra PVm mokėtoja. Jei įmonė ne PVm mokėtoja, tuomet pajamuojama su PVM PVM sąskaitoje „Gautinas PVM mokestis“. Periodiškai apskaitomų atsargų metodas naudojamas, kai yra nedidelis kiekis prekių ir jos nebrangios. Nuolat apskaitomų atsargų metodas yra brangesnis. Diskontas – tai nuolaidos, naudojamos prekyboje. Parduodant daugiau, stengiamės parduoti pigiau. Atsiskaitoma susitarimu. Jei mokėsim iki 10 d., mokėsim 2% pigiau. Jei nuo 10 d. iki 30 d., mokėsim normalią kainą, virš 30 d. – brangiau. Diskonto galiojimo laikas yra pilnas. Yra diskonto galiojimo laiaks dalinai. Tarkim, perkam 1000 vnt. Už 500 vnt. SSumokam iki 20 d. ir taikom 3% nuolaidą, už kt. 500 vnt. Sumokam iki 90 d. ir mokam normalią kainą. Atsiskaičius po diskonto galiojimo laiko, diskonto sąlygos nebegalioja. Materialinių vertybių įsigijimas yra įforminamas taip: 1) iš įmonių, organizacijų ir kt. juridinių asmenų, kuire yra pVm mokėtojai, perkam pagal PVM sąskaitą-faktūrą; 2) iš rpekybinių organzacijų perkam pagal kasos aparato čekį, jeigu čekyje yra įrašyti visi juridiniai rekvizitai; 3) jei iš fizinių asmenų perkam pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodomas 10% į biudžetą sumokamas fizinių asmenų pajamų mokestis. Tai reglamentuoja LR fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas. Kai gaunam materialias vertybes, turim užpajamuoti pagal užpajamavimo orderį. Kiekvienm daiktui užvedama sandėlio (ar sandėrio?) apskaitos kortelė, kurioje atžymima, kada gauta, savikana ir pardavimas ar sunaudojimas. Nebaigtos gamybos apskaita. Apsk. pagamintos produkcijos savikainą galima 2 metodais: 1) nebaigtos gamybos inventorizacija (pag. prod. savikaina=nebaigtos gamybos likutis mėn. pr.+ apyvarta debete – nebaigtos gamybos likutis mėn. pab.); 2) jeigu produkcijos savikaina apskaičiuojama kiekv. gaminiui iš anksto, tada padauginus iš pagamintų gaminių kiekio, sužinome visą pagamintos produkcijos saikainą (nebaigt.gamyb.likut.mėn.pr.=neb.gam.lik.mėn.pr.+apyvarta debete-apyvarta kredite (pag.prod.savikaina)). Gatavų gaminių apskaita. Baigta gamyba (produkcija) įformainama produkcijos priėmimo aktu 2 būdais: 1) pagal savikainą (pagamintos produkcijos savikaina priklauso ir nuo likučių); 2) pagal pardavimų kainą, kurią įmonė

nusistato pati.

12.DARBO UŽMOKESTIS IR SOC. DRAUDIMAS. PAJAMŲ APMOKESTINIMAS

Du apskaita:

4 darbo užmokesčio (DU) mokėjimo principai: 1) tarnybinė alga; 2) pagal vienetinius įkainius už pagamintą produkciją arba atlikto darbo kiekį; 3) pagal vienetinius įkainius už atidirbtas valandas; 4) procentai nuo realizuotos produkcijos (dažniausiai prekybinėse įmonėse). Minimalų Du nustato vyriauybė. Maksimalų DU nustato pati įmonė. Iš Du atskaičiuojama: 1) sodrai 3%; 2) 33% fizinių asmenų pajamų mokestis; 3) 31% nuo darbuotojo apskaičiuoto DU įskaičiuojama į įmonės sąnaudas ir perkeliama į sodros biudžetą. DDU yra skiriamas į 3 dalis: 1) administracijos, finansų skyrius, apsaugos, buhalterijos skyriai – viso aptarnaujančio personalo DU susijęs su įmonės veikla, tačiau tiesiogiai prie sukuriamo produkto neprisideda, todėl šių sąnaudų negalima įtraukti į gaminio savikainą; 2) tiesiogiai dirbančių gamybos procese darbininkų DU – tai įeina į tiesiog. gamybos sąnaudas; 3) pagalbinių gamybos darbininkų DU bus priskiriamas prie netiesioginių gamybos sąnaudų. Pajamų mokestis apskaičiuojamas: 1) dirbantiesiiems pagrindinėje darbovietėje: iš priskaičiuoto DU atiamamas pajamų neapmokestinamas minimumas ir skirtumas apmokestinamas 33% darbo ppajamų mokesčio tarifui; 2) dirbantiems ne pagr. Darbovietėje pajamų mokestis skaičiuojamas skirtingu tarifu, priklausomai nuo DU dydžio. Keičiantis neapmkestinamam minimumui (PNM), keičiasi ir pajamų mokesčio dydis. Mokesčio tarifas 10%, kai PNM iki 0,5 (kai uždirbama pusė neapmokestinamo minimumo); 20% – kkai nuo 0,5 iki 1; 33% – kai daugiau kaip 1. Visos programos, susiję su DU, paruoštos Lietuvoje. Nematerialaus turto apskaita. Nematerialiam turtui priskiriama: 1) įmonės ženklas; 2) prestižas; 3) įsigytos teisės į išradimus (patentai, licenzijos); 4) informacijos apdorojimo programos. Nematerialusis turtas irgi amortizuojasi. Amortizacija apskaičiuojama tieisogiai proporcingu metodu, nusttoma likvidacinė vertė. Atlyginimo už kasmetines atostogas ir kt. papildomo darbo užmokesčio apskaičiavimas. Atostogos būna: 1) kasmetinės (tai kalendorinės dienos, suteikiamos darbuotojui pailsėti, paliekant darbo vietą ir sumokant vidutinį darbo užmokestį. Švenčių dienos, paskelbtos nedarbo dienos į atostogų trukmę neįskaičiuojamos. Priklauso mėn. 28 dienos kasmet. Darbuotojams iki 18 m., invalidams, motinai ar tėvui, auginantiems vaiką – 35 d. Dirbantiems ne visą darbo dieną, atostogos netrumpinamos. Pailgintos atostogos (iki 58 d.) suteikiamos ttam tikrų kateogrijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine įtampa ar profesine rizika. Atostogų vėl galima prašyti po 6 mėn., ne vėliau kaip iki metų pabaigos. Atostogos gali būti perkeliamos. Į atostogų laiką neįskaičiuojama ir atostogos pratęsiamos tokiais atvejais: a) kai darbuotojas laikinai nedarbingas; b) kai darbuotojas kasmetinių atostogų mtu įgyja teisę į tikslines atostogas; c) kai darbuotojas dalyvauja likviduojant stichinių nelaimių pasekmes. Jei atostogos pratęstos, apmokėjimas už jas nepaskaičiuojamas. Atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Jei darbuotojas dirba daugiau nnei vienu etatu, jam nenumatomos ilgesnės atostogos. Jei dirbi vienoj darbovietėj keliose pareigose, apmokėjimas už atostogas apskaičiuojamas atskirai pagal kiekv. pareigybę.); 2) tikslinės (a) nėštumo-gymdymo; b) vaikų priežiūros; c) mokymosi; d) nemokamos. Darbuotojui suteikiamos tikslinės atostogos stojamiesiems į aukštąsias mokykla, pasirengti laikyti 3 dienos. Kelionės laikas neįskaitomas į atostogas. Socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir išmokėjimas. Per 10 d. įmonė turi būti įregistruota Sodros teritoriniuose skyriuose (taip pat ir darbuotojai, kai pradeda dirbti). Apdraustaisiais laikomi asmenys: 1) dirbantys pagal darbo sutartį; 2) vidaus reikalų ministerijos, policijos ir likę pareigūnai; 3) krašto apsaugos pareigūnai; 4) valstybės saugumo pareigūnai; 5) prokuratūros darbuotojai ir t.t.; 6) asmenys, sudarę savarankiško valstyb. soc. draud. pensijų sutartis ir mokantys nustatyto dydžio įmokas. Valstybinio draudimo pažymėjimas apdraustajam išduodamas per 5 . nuo pranešimo apie priėmimą į drbą gavimo dienos. Jei darbuotojas dirba 2-ose darboviettėse, daromi įrašai apie jose abiejose atliktas išmokas. Koreguoti gali tik pati įmonė. Jei netikslumas pastebėtas, kai įmonė jau likviduota, ištaisymą gali atlikti Fondų valdybos teritorinis skyrius. Valstyb.soc.draud. įmokų objektai yra tik tos apdraustųjų pajamos, kurios gaunamos darbovietėje arba pagal darbdavio pavedimą iš kt. asmenų kaip atlyginimas. Su darbo santykiais susijusiomis pajamomis nelaikomos pajamos, gaunamos pagal civilines sutartis. Pvz., nuomos, pirkimo-pardavimo panaudos, taip pat iš vveiklos pagal patentą. Jos (sutartys?) nėra soc. draud. objektas. Patentus įsigiję asmenys valstyb.soc.draud. įmokas moka valstyb.sco.draud.bazinę pensiją. Priskaitomas darbo užmokestis (PDU). Apmokestinamosiom pajamom priskiriama: 1) darbo užmokestis (įskaitomos įv. priemokos: pašalpos, mokamos iš soc. naudojimo lėšų; vienkart. Pensijos; kt. iš fondų išmokėtos išmokos); 2) dovanos, kurių vertė per emtus viršija nustatytą pagr. neapmokestinamą minimumą; 3) pašalpos, mater. parama; 4) kompensacijos, išeit. pašalpos sumos; 5) žalos atlyginimas pagal teismo sprendimą; 6) mokymo įstaigų studentų, moksleivių uždarbis, gaunamas gamybinės praktikos arba talkų metu. Į apmokestinamas pajamas neįskaitoma: 1) pašalpos mirus darbuotojui arba jo šeimos nariui; taip pat pašalpos stichinių nelaimių, gaisro atveju; 2) iš valstybės biudžeto mokamos premijos, skiriamos konkurso tvarka; 3) lėšos komandiruočių išlaidom apmokėti pagal vyriausybės patvirtintas normas; 4) delspinigiai dėl nelaiku išmokėto užmokesčio; 5) pensijos; 6) stipendijos mokymo įstaigų studentams ir moksleiviams; 7) relig. bendruomenių pajamos iš tikinčiųjų. Apskaičiuotą fizinių asmenų pajamų mokestį įmonė privalo pervesti į biudžetą tą dieną, kai gaunami iš bankų pinigai atlyginimams išmokėti. Įmonės, atsiskaitančios už darbą iš savo einamųjų įplaukų paj.mok. į biudžetą privalo sumokėti kt. dieną po atlyginimų išmokėjimo. Darbo įstatymo kodekse numatyta, kad bendras visų įskaitų dydis neturi būti didesnis kaip 20% įst. numatytais atvejais 50% darbuotojui priklausančio išmokėti darbo užmokesčio; išskaitoma ddaugiau atliekant pataisos darbų ir išieškant alimentų nepilnamečiams vaikams. Atlyginimų priskaitymų suvestinėje klaidų neturi būti. Darbo apmokėjimo įstatyme nustatyta, kad DU mokamas ne rečiau kaip 2k. per mėn. Leidžiant atostogų, būtina prieš 2d. išmokėti atlyginimą. Laiku neatsiimtas DU yra atžymimas mokėjimo žiniaraštyje. Neišmokėtas DU perkeliamas į neišmokėto DU suvestinę. Per daug priskaičiuotas DU atimamas tik gavus darbuotojo sutikimo lapą. Jeigu klaidos paaiškėja tą patį mėnesį, kai darbuotojui priskaičiuojamas atlyginimas ar išskaičiuojami mokesčiai, surašoma buhalterinė pažyma ir atskaičiuojamos ar įskaičiuojamos sumos, ištaisančios klaidą. Visos DU priskaitymo ir atskaitymo operacijos registruojamos bendrame žurnale. Tiesiog. Gamybos išlaidų apskaitos žurnale registruojamos tiesioginio Du sąnaudos. Netiesigonių gamybos išlaidų apskaitos žurnale registruojamos netiesioginio Du sąnaudos. DU sąskaitų apskaitos objektai: 1) mokėtini atlyginimai; 2) mokėtinas socialinis draudimas; 3) išskaičiuoti mokesčiai (IV klasė). Priskaitant mokėtinus atlyginimus, debetuojamos atitinkamos sąnaudų sąskaitos. 3 pagr. debetuojamos sąskaitos: 1) „darbininkams tiesiogiai dalyvausiant produkcijos gamyboje“; 2) „darbininkams, aptarnavusiems gamybą“ (pvz., sandėlininkams); 3) administracijos darbuotojams (VI klasė – sąnaudos). O kredite bus mokėtini atlyginimai.