Atsargos

TURINYS

ĮVADAS 2

1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS, JŲ RŪŠYS IR ĮKAINOJIMO METODAI 3

1.1. Atsargų esmė ir rūšys 3

1.2. Atsargų klasifikavimas 5

1.3. Atsargų įkainojimo metodai 6

2. ATSARGŲ APSKAITOS MODELIAI, ĮSIGIJIMAS IR NURAŠYMAS, JŲ ĮVERTINIMO METODAI 9

2.1. Atsargų įsigijimo ir nurašymo operacijos 9

2.2. Atsargų įsigijimo ir pasigaminimo savikaina 10

2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte 13

2.4. Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai 15

3. ATSARGŲ INVENTORIZACIJA 21

IŠVADOS 23

LITERATŪROS SĄRAŠAS 24

PRIEDAI 25ĮVADAS

Tiek didmeninės, tiek ir mažmeninės prekybos įmonės daugiausia pajamų gauna realizuodamos savo prekes. Svarbią tokių įmonių turto dalį sudaro prekių atsargos. Atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios vertybės – trumpalaikis turtas, – kkurios skirtos parduoti įprasta tvarka arba sunaudoti teikiant paslaugas ar gaminant parduotinas prekes ir kurios vieną kartą dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese ir yra iš karto sunaudojamos įmonės veikloje uždirbant pajamas. Materialinių vertybių atsargos gali būti labai įvairios, gamybinėse ir prekybinėse įmonėse jos gali skirtis. Gamybinėse įmonėse yra trejopo tipo atsargos: žaliavos, reikalingos gaminių gamybai, nebaigtos gamybos atsargos ir gatava produkcija. Tuo tarpu, jei įmonė prekių negamina, o tik parduoda, atsiranda kita atsargų rūšis – prekės, skirtos perparduoti. Prekių atsargas ssudaro prekės, skirtos realizuoti, ir prekės, jau esančios kelyje.

Neturėdamos atsargų, gamybinės ir prekybinės įmonės negalėtų vykdyti savo veiklos. Tai taip pat būdinga ir paslaugas teikiančioms įmonėms. Nors jų teikiamas produktas neturi materialaus ir apčiuopiamo pagrindo arba turi iš dalies, neturėdamos mmaterialių atsargų, pvz., darbo priemonių, paslaugų įmonės negalėtų vykdyti savo veiklos. Visa tai įrodo, kad verslo proceso dalyviams atsargų ir jų apskaitos tema yra ir bus svarbi.

Darbo tikslas – supažindinti su atsargų apskaitos vykdymu įmonėse bei jos ypatumais

Pagrindiniai šio darbo uždaviniai yra:

1. Apibrėžti pagrindinius atsargų įkainojimo metodus;

2. Ištirti atsargų pirkimo (pasigaminimo) savikainos nustatymą;

3. Išnagrinėti atsargų finansinės apskaitos metodus bei pateikti pagrindinius abiejų metodų privalumus ir trūkumus;

4. Trumpai nusakyti atsargų inventorizacijos ypatumus.1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS, JŲ RŪŠYS IR ĮKAINOJIMO METODAI

1.1. Atsargų esmė ir rūšys

Norint suvokti atsargų esmę, pirmiausia reikėtų trumpai išnagrinėti trumpalaikio turto sudėtį bei pagrindines jo savybes.

Trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas trumpalaikis turtas laikomas ttrumpalaikiu neatsižvelgiant į šio turto kainą bei įmonėje buvimo laiką. Įmonėje trumpalaikis turtas fiziškai gali būti ir labai ilgai, tačiau pradėtas naudoti pajamoms uždirbti šis turtas bus sunaudotas visas iš karto, o ne palaipsniui jo vertė bus perkelta į naujai gaminamą produkciją (prekybos įmonėse – į perparduodamų prekių savikainą ar įmonės veiklos sąnaudas). Priešingai nei ilgalaikis, trumpalaikis turtas nenaudojamas pajamoms uždirbti ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį.

Balanse trumpalaikis turtas suskirstytas į keturias grupes:

1. Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys;

2. Per vienerius mmetus gautinos sumos;

3. Kitas trumpalaikis turtas;

4. Pinigai ir pinigų ekvivalentai.

Trumpalaikis turtas balanse pateikiamas atvirkščiai proporcingai jo likvidumo laipsniui: pirmiausia rodomas nelikvidžiausias trumpalaikis turtas – atsargos, po to likvidesnės trumpalaikės skolos įmonei, o galiausiai pavaizduojantys patys gryni pinigai.

Atsargos yra trumpalaikis turtas, kuris:

 Skirtas prekybai, esant normalios veiklos sąlygoms;

 Skirtas gamybos procesui, kai bus pagaminta produkcija, kuri vėliau bus parduota;

 Esantis gamybos procese;

 Nebaigtų atlikti darbų ir paslaugų išlaidos (nebaigtos atlikti auditorių, architektų ir pan. paslaugos)

Taigi atsargos – nelikvidžiausias trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Gamybinėje (perdirbimo, paslaugų teikimo) įmonėje veiklos ciklas prasideda žaliavų medžiagų, komplektavimo gaminių įsigijimų ir baigiasi pagamintos produkcijos, suteiktų paslaugų pardavimu. Gamybinės įmonės veiklos ciklo metu vienos atsargos (žaliavos, medžiagos) perdirbamos ir tampa kitomis atsargomis, kurios realizuojamos arba mainomos į kitą turtą. Šiose įmonėse veiklos ciklas gali būti labai ilgas, kartai net užtrukti ilgiau, negu vienerius ataskaitinius metus (žr.1 pav.).

1 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas gamybinėje įmonėje

Prekybinėje įmonėje veiklos ciklas prasideda jau gatavų gaminių įsigijimu ir baigiasi šių gaminių pardavimu pirkėjams arba mainymu į kitą turtą. Paprastai šių įmonių veiklos ciklas yra gana trumpas, nes atsargos įsigyjamos konkrečiam tikslui, todėl ggreitai realizuojamos (žr. 2 pav.).

2 pav. Trumpalaikio turto ūkinės veiklos ciklas prekybinėje įmonėje

Perpardavimui skirtos atsargos negali būti perpardavinėjamos ta pačia kaina, kuria įmonė jas nusipirko. Kiekviena prekybos įmonė parduoda prekes didesne kaina, negu mokėjo įsigydama atsargų. Tam yra nustatomas prekybos antkainis – priedas prie pirkimo kainos.

Kiekviena įmonės atsargų (prekių) sudėtis yra skirtinga. Prekės – turtas, pirktas perparduoti, ir įmonės pagaminta produkcija, skirta perparduoti. Atsargos sudaro didelę įmonės turto dalį, o parduotų prekių savikaina paprastai sudaro didžiausią įmonės sąnaudų dalį pelno (nuostolio) ataskaitoje. Tai apsprendžia atsargų reikšmę įmonės veikloje. Nuo 2004 01 01 atsargų apskaitos tvarką Lietuvoje reglamentuoja 9 – sis Verslo apskaitos standartas (9 VAS „Atsargos“). Pagal 9 – jį Verslo apskaitos standartą, “atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą”. Kitaip tariant, atsargomis laikomos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti arba tiesiogiai panaudoti gamyboje.1.2. Atsargų klasifikavimas

Kiekvienoje įmonėje laikomos atsargos gali būti skirtingos, tai priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Todėl būtina gerai žinoti, atsargų klasifikaciją. Yra išskiriamos tokios pagrindinės atsargų grupės:

• Žaliavos;

• Komplektavimo gaminiai;

• Nebaigta gamyba;

• Pagaminta produkcija;

• Prekės, skirtos perparduoti.

Grafiškai atsargų klasifikavimą vaizduoja 3 paveikslas.

Žaliavos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese nėra buvę. Žaliavos yra įsigyjamos, siekiant jas pperdirbti į gatavą produkciją. Finansinės apskaitos požiūriu, gamybos ciklo metu žaliavos pereina tris stadijas. Pirmiausia jos tampa žaliavų atsargomis. Šias žaliavas perdavus į gamybą ir pradėjus perdirbimo procesą, jos laikomos nebaigtos gamybos atsargomis. Tai tarpinis etapas tarp žaliavų ir pagamintos produkcijos atsargų. Pagaminus produkciją, tačiau jos nepardavus, ji vadinama pagamintos produkcijos atsargomis. Iki galo nebaigiant gamybos, susidaro nebaigtos gamybos likučiai, kurie balanse parodomi trumpalaikio turto skyriuje.

3 pav. Atsargų klasifikavimas

Kaip matome, atsargoms taip pat priklauso ir prekės, skirtos perparduoti. Nuo kitų atsargų rūšių jos skiriasi tuo, kad pagaminamos ne pačioje įmonėje, kurioje apskaitomos šios atsargos, o jos perkamos iš kitų įmonių. 9 – ame Verslo apskaitos standarte šios rūšies atsargos yra apibūdinamos kaip turtas, skirtas perparduoti.

Svarbu pažymėti, kad žaliavos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba ir pagaminta produkcija yra gamybinės įmonės atsargos, o prekės, skirtos perparduoti, priklauso prekybinių įmonių atsargoms.1.3. Atsargų įkainojimo metodai

Kadangi praktiškai ne visada įmanoma susieti kiekvienos prekės judėjimą (fizinis prekių judėjimas įmonės veiklos metu) su jos kainos judėjimu (prekių įsigijimo išlaidų priskyrimas per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių savikainai ar sandėlyje likusių atsargų vertei), tai apskaičiuojant sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, įmonė gali taikyti FIFO, LIFO, svertinio (slenkančio) vidurkio, konkrečių kainų arba kitus atsargų įkainojimo metodus, atsižvelgdama į atsargų

judėjimą įmonėje bei kitas sąlygas.

• FIFO (first – in, first – out) metodo esmė yra ta, kad anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal anksčiausiai įsigytų atsargų kainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos paskutinių įsigijimų (pasigaminimo) savikaina. Šį metodą rekomenduojama taikyti ir tais atvejais, kai negalima nustatyti, kurios atsargos buvo sunaudotos pirmiausiai. FIFO metodas geras todėl, kad juo gana tiksliai įvertinamos įmonės sandėliuose esančios atsargos. Kadangi šiuo atveju daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos (ar sunaudojamos) anksčiausiai pirktos prekės, vadinasi, atsargose llieka vėliausiomis (vadinasi, palyginti realiomis) kainomis įvertintos atsargos. Kitas šio metodo pranašumas yra tas, kad jis susieja fiziškai (tikrovėje) parduotų prekių įsigijimo savikainą su pajamomis, gautomis pardavus prekes, todėl apskritai FIFO atsargų apskaitos metodas dažniausiai leidžia tiksliai parodyti atsargų apskaitoje judėjimą.

• LIFO (last – in, first – out) metodas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įmanoma nustatyti, kad vėliausiai įsigytos atsargos sunaudojamos pirmiausiai. Šio metodo esmė yra ta, kad anksčiausiai parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama pagal vėliausiai įsigytų atsargų kkainą. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos įkainojamos pirmųjų įsigijimų (pasigaminimo) savikaina. Nuolat taikant LIFO įvertinimo būdą, atsargos gali būti rodomos dešimtmečių senumo kainomis, nes daroma prielaida, kad nuolatos parduodamos vėliausiai pirktos prekės ar pagaminta produkcija. Kainų augimo laikotarpiu būtent LIFO mmetodu parduotų prekių savikainą galima įvertinti pagal to momento kainų lygį prekių rinkoje, – šis metodas infliacinės ekonomikos sąlygomis rodo mažiausią pelną, o defliacijos atveju – didžiausią; taip bent iš dalies susilpninama valstybės ekonominio vystymosi įtaka įmonės veiklai. Taikant LIFO metodą laikomasi nuomonės, jof informacija apie kainų judėjimą ir tikslesnis įmonės veiklos rezultatų apskaičiavimas yra svarbiau nei fizinio prekių judėjimo vaizdavimas apskaitoje bei atskaitomybėje ir atsargų likučio įvertinimas balanse (balanse atspindima likusių prekių vertė dažniausiai visiškai nesutampa su realia tų atsargų rinkos kaina, nes atsargų likutis laikotarpio pabaigoje įvertinamas seniausiomis atsargų pirkimo kainomis).

• Svertinio vidurkio (vidutinės kainos) metodas gali būti taikomas, kai atsargos sumaišytos ir negalima nustatyti, kurios atsargos įsigytos ar pagamintos anksčiau. Šio metodo esmė yra ta, kad parduotų ((sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama, šių atsargų kiekį dauginant iš ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų kainų svertinio vidurkio. Vidutinė atsargų vieneto kaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pradžioje buvusių ir per laikotarpį įsigytų atsargų vertę dalinant iš jų kiekio. Ta pačia vidutine kaina įkainojamas ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje likusios atsargos. Vidutinės kainos metodas geras tuo, kad labai lengva vesti apskaitą, atsargas apskaitant periodiškai (nereikia stebėti, kaip nuosekliai pirktos atsargos sunaudojamos ar parduodamos). Tačiau vidutinės kainos metodas netiksliausias – išvedant rrezultatus per ketvirtį, neįmanoma įvertinti pardavimų rezultatyvumo.

• Kai atsargų judėjimas sutampa su jų kainų judėjimu ir žinoma konkrečiam tikslui skirtos atsargos, tai jos gali būti įkainojamos taikant konkrečių kainų metodą. Pagal šį metodą parduotų (sunau.dotų) atsargų savikaina nustatoma kiekvieną parduotą (sunaudotą) atsargų vienetą įkainojant būtent to vieneto įsigijimo ar pagaminimo savikaina. Metodas pasiteisina, apskaitant brangias atsargas ar vykdant konkrečius projektus, užsakymus. Kitais atvejais jis reiklautų per daug darbo, nes taikant šį būdą reikia tiksliai žinoti, už kokią sumą pirkta kiekviena sandėlyje esanti prekė. Šis būdas netaikomas, jei yra daug atsargų vienetų, kurie gali būti lengvai keičiami vieni kitais.

Šių visų atsargų įkainojimo metodų pavyzdžiai pateikti 1 priede.

Įmonių apskaitininkai turi pasirinkti tokius atsargų įkainojimo būdus, kurie tiksliausiai atspindėtų įmonių veiklos rezultatus. Labai svarbu tai padaryti kvalifikuotai, nes nuo atsrgų įvertinimo būdo priklauso ir Valstybinei Mokesčių Inspekcijai mokamų mokesčių suma. Daugelis šiek tiek atsakingiau savo įmonių ekonomiką tvarkančių atsargas, visada įvertina bent keliais metodais, kad galėtų išsiaiškinti įvairius įmonės veiklos aspektus. Kiekvienas metodas turi pranašumų ir tūkumų. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mokėtiniems mokesčiams ir valdytojų priimamiems sprendimams. Esminė problema, su kuria susiduriama renkantis atsargų įvertinimo metodą, yra prekių atsargų likučio vertės atspindėjimas balanse ir parduotų prekių ssavikainos parodymas pelno (nuostolio) ataskaitoje. LIFO metodas labiausiai tinka pelno (nuostolio) ataskaitai, tačiau nėra tinkamiausias atsargų likučiui vertinti ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, ypač ilgais kainų kilimo ar kritimo laikotarpiais. FIFO metodas labiausiai tinka balansui sudaryti, nes likusios neparduotos prekės įvertinamos artimiausiomis balanso sudarymo metu esančiomis kainomis, todėl parodoma realesnė įmonės turto būklė.

Iš paminėtųjų atsargų įkainojimo metodų labiausiai paplitęs yra FIFO metodas. Jis gali būti taikomas daugelyje skirtingų įmonių, nes dažniausiai pirmiausia parduodamos ar sunaudojamos anksčiausiai nusipirktos atsrgos.

Pagal 9–ąjį Verslo Apskaitos standartą, jei įmonės apskaitoje buvo taikomas LIFO metodas, tai finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte atsargos turės būti pateikiamos įkainotos LIFO metodu ir FIFO metodu arba grynąją galimo realizavimo verte, taip pat parodomos šių verčių skirtumas. LR pelno mokesčio įstatyme nustatyta, kad įmonės, skaičiuodamos pelno mokestį, atsargų sąnaudas nustato taikydamos FIFO metodą. Kitokį atsargų įkainojimo metodą, skaičiuodamos pelno mokestį, įmonės gali taikyti tik tuo atveju, jei dėl veiklos specifikos ir atsargų judėjimo kitokį metodą jos taiko sudarydamos finansinę atskaitomybę ir gauna vietos mokesčių administratoriaus sutikimą.

Kitoks (ne FIFO) metodas gali būti keičiamas į kitą (ne FIFO) metodą tik dėl objektyvių priežaščių, pvz., įmonės reorganizavimo metu keičiasi jos veiklos pobūdis ir pan.2. ATSARGŲ APSKAITOS MODELIAI, ĮSIGIJIMAS IR NURAŠYMAS, JŲ ĮVERTINIMO METODAI

Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įįsigijimo savikaina, o sudarant metinę finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąją galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė.2.1. Atsargų įsigijimo ir nurašymo operacijos

Atsargų įsigijimas. Atsargų įsigijimas turi būti įrodytas juridinę galią turinčiais dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas reikalauja, kad dokumentai būtų surašyti ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus. Dokumentai turi turėti juridinę galią, kurią suteikia privalomi rekvizitai. “Jeigu įsigijimo dokumente trūksta vieno ar kelių privalomų rekvizitų, leidžiama finansų ministro tvarka dokumentą papildyti per nustatytą terminą”. Pagrindiniai prekių bei kitų atsargų pirkimo ar atsigabenimo dokumentai yra šie:

• pirminis sąskaitos – faktūros egzempliorius perkant prekes iš įmonės, kuri nėra PVM mokėtoja;

• pirminis sąskaitos – faktūros egzempliorius perkant prekes iš įmonės PVM mokėtojos;

• kasos aparato kvitas, perkant prekes parduotuvėse ir iš karto atsiskaitant grynaisiais;

• laisvos formos apskaitos dokumentas, perkant prekes iš fizinio asmens, ne PVM mokėtojo ir neturinčio patento;

• krovinio važtaraštis – krovinio atgabenimą patvirtinantis dokumentas. Antrasis krovinio važtaraščio egzempliorius kartu su kroviniu išduodamas krovinio gavėjui. Važtaraštį krovinio gavėjas laiko krovinio buvimo vietoje. Krovinio gavėjas gavęs krovinį važtaraščio antrame ir trečiame egzemplioriuje įrašo savo vardą, pavardę, pareigas, nurodo krovinio gavimo datą, laiką ir pasirašo.

Jeigu krovinys gabenamas ne samdytu, o nuosavu transportu, galima naudoti ne važtaraštį, o PVM sąskaitos

– faktūros mėlynąjį egzempliorių, kuris atstoja važtaraštį. Jis išduodamas kartu su kroviniu gavėjui ir laikomas krovinio buvimo vietoje.

Jeigu įmonės įsigyjančios atsargų atstovas pasiima krovinį iš įmonės tiekėjos sandėlio, jam išrašomas įgaliojimas vienu egzemplioriumi. Jį pasirašo įmonės vadovas ir vyriausias buhalteris, įgaliojimas patvirtinamas apvaliu antspaudu.

Materialių vertybių įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas muitinės deklaracijomis.

Prekių įsigijimo dokumentus prekybos vietoje privalo turėti ir patentus prekybinei veiklai įsigijusios įmonės ir fiziniai asmenys.

Atsargų nurašymas. Naudojant nuolat apskaitomų atsargų būdą, būtina dokumentuoti per ataskaitinį laikotarpį išduodamas iiš sandėlio atsargas. Atsargų išdavimo įforminimas priklauso nuo įmonės dydžio, jos veiklos pobūdžio, sandėlių ūkio organizavimo. Svarbu tai, kad išdavimo dokumentas nėra reglamentuojamas jokiais norminiais aktais.

Į gamybą atsargos išduodamos pagal svorį, vienetų skaičių ir pan. Kiekvieną kartą pagal atskirą dokumentą įforminant išduodamas į gamybą atsargas, susidaro didžiulis dokumentų pluoštas. Įmonėse, kur masiškai gaminama produkcija, išduodant žaliavas, naudojamos Limitinės kortelės. Išdavimo limitas apskaičiuojamas pagal tai, kokias produkcijos rūšis ir kokiais kiekiais reikia gaminti, atsižvelgiant į sunaudojimo normas pagaminant vienetą. Limitavimas bbei normavimas yra įmonės vidinės apskaitos bei kontrolės reikalas. Kad būtų kontroliuojama, turi būti suinteresuotas įmonės savininkas. Limitinės kortelės išrašomos dviem egzemplioriais. Vienas jų duodamas gamybiniam padaliniui, kitas – sandėliui. Pasiimdamas iš sandėlio žaliavas gamybinio padalinio atsakingas asmuo pateikia sandėlininkui ssavo limitinės kortelės egzempliorių, kuriame nurodytas reikalaujamų atsargų kiekis. Sandėlininkas išduotų atsargų kiekį pažymi abiejuose limitinės kortelės egzemplioriuose ir išveda jose nepanaudoto limito likutį. Po to gamybinio padalinio egzemplioriuje pasirašo sandėlininkas, o sandėlio egzemplioriuje – gamybinio padalinio atsakingas asmuo. Medžiagų išdavimo iš sandėlio į gamybą negalima laikyti jų sunaudojimu, nes tai tik jų saugojimo vietos pakeitimas. Apskaitoje tokia operacija registruojama taip:

D 2012 Nebaigta gamyba

K 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminiai

Žaliavas galima laikyti sunaudotomis tik tada, kai į gamybinį padalinį išduotas jų kiekis sutampa su faktiškai sunaudotu kiekiu. Jei žaliavų limito nepakanka, trūkstamam kiekiui išduoti gali būti išrašomi Reikalavimai. Reikalavimai išrašomi dv.iem egzemplioriais, nurodant reikalaujamą ir faktiškai išduotą kiekį. Visus atsargų išdavimo dokumentus pasirašo įmonės vadovo įsakymu patvirtinti asmenys. Išdavimui kkontroliuoti šių asmenų sąrašas su parašų pavyzdžiais iš anksto pateikiamas sandėliui.2.2. Atsargų įsigijimo ir pasigaminimo savikaina

Atsargų įsigijimo savikaina. Galima išskirti dvi atsargų įsigijimo vertės dalis:

• Pirkimo kaina;

• Visos kitos išlaidos, susijusios su atsargų atsigabenimu į įmonę.

Pagal 9 vas „Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis“. Visas kitas išlaidas sudaro visi su pirkimu susiję negrąžintini mokesčiai (muitai, akcizai ir t.t.) bei transportavimo, pakrovimo, iškrovimo, draudimo kelyje, paruošimo naudojimui ir kitas tiesioginės išlaidos, susijusios su aatsargų įsigijimu. Tuo atveju, kai sumos yra nereikšmingos, atsargų gabenimo, sandėliavimo ir kitos išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) tą patį laikotarpį, kai buvo patirtos. 9 VAS numato, kad „į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas mokėtinas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai šis mokestis negrąžintinas, o jo pripažinimas ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis reikšmingai iškraipytų įmonės veiklos rezultatus“. Su atsargų nukainojimais ir nuolaidomis susiję atsargų pirkimo kainos koregavimai apskaitoje parodomi taip:

1. Jeigu atsargos yra parduotos, koreguojama parduotų prekių savikaina, ją mažinant nuolaidų ir nukainojimo suma;

2. Jeigu atsargos dar neparduotos, koreguojama atsargų įsigijimo savikaina, ją mažinant nuolaidų ir nukainojimo suma, tenkančia neparduotoms atsargoms. Tačiau jei to padaryti neįmanoma arba netikslinga ir jei sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės atskaitomybės, koreguojama parduotų prekių savikaina.

Kai atsargų judėjimo ir jų likučių ataskaitinio laikotarpio pabaigoje traukti į apskaitą faktine įsigijimo savikaina netikslinga arba neįmanoma, gali būti taikomi kiti įvertinimo būdai. Pavyzdžiui, mažmeninių kainų būdas, kuris dažnai taikomas mažmeninėje prekyboje vertinti dideliam kiekiui greitai kintančio asortimento atsargų, kurių pelningumas yra panašus. Šiuo atveju atsargų savikaina nustatoma iš atsargų likučių, įvertintų pardavimo kainomis, atimant bendrojo pelno dalį, kuri dažniausiai apskaičiuojama naudojant vidutinį kiekvienos prekių rūšies bendrojo pelno procentą.

Atsargų įsigijimas įforminamas sutartimi tarp įmonės pirkėjos ir įmonės tiekėjos. Sutartyse nurodoma tiekiamų aatsargų nomenklatūra, kiekis, savybės, kainos, tiekimo terminai, pristatymo sąlygos, mokėjimo sąlygos i pan. Už sutartyse numatomų sąlygų nevykdymą gali būti numatomos įvairios sankcijos, baudos netesybos, delspinigiai. Atsargų pirkimo – pardavimo sutartyse turi būti aiškiai apibrėžtas nuosavybės teisių perdavimo momentas įmonės tiekėjos įmonei pirkėjai. Jei sutartyse nebuvo numatytas nuosavybės perdavimo momentas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento. Dažniausiai nuosavybės teisė atsiranda tada, kai dokumentaliai užfiksuojamas įsipareigojimas mokėti ir atsiranda teisė reikalauti perkamų vertybių.

Už valiutą įsigytos atsargos apskaitoje pajamuojamos nuo turto pirkimo dienos valiutos kursu. Perkant prekę už valiutą iš užsienio, neteisinga jas pajamuoti pagal muitinę vertę. Tai nėra įsigijimo vertė. Perkant prekes iš užsienio, turi būti pateikta muitinei:

• sutartis;

• sąskaita – faktūra;

• transporto ir draudimo dokumentai (jei priklausomai nuo pristatymo sąlygų jie yra įforminti);

• transporto paslaugų apmokėjimo dokumentas (jei sąskaita apmokėta), transporto išlaidų sąskaita (jei ji neapmokėta) arba transporto išlaidų kalkuliacija (jei prekės pristatytos nuosavu transportu).

Atsargų įsivežimas iš užsienio turi būti patvirtintas muitinės deklaracijomis, neturint muitinės deklaracijos, negalima pajamuoti atsivežtų iš užsienio atsargų pagal pirkimo užsienyje dokumentus.

Atsargų pasigaminimo savikaina. Atskiros įmonės atsargas (produkciją) gali pasigaminti savo jėgomis. Šios atsargos įvertinamos pasigaminimo savikaina. Pagamintų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Tiesioginės gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurias be žžymių sąnaudų galima t.iesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. Dažniausiai tai pagrindinių žaliavų (medžiagų), komplektuojamų gaminių ir tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.

Pagrindinių žaliavų (medžiagų) išlaidos – tai medžiagos, kurios sunaudotos produkcijos gamyboje ir sudaro materialųjį jos pagrindą, arba įeina į produkcijos sudėtį, tampa gaminio dalimi ir be žymių sąnaudų gali būti priskirtos konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Tiesioginio darbo užmokesčio išlaidoms priskiriama tik pagrindinių darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių produkcijos gamyboje, darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai (socialinio draudimo įmokų 31%), kurie be didelių papildomų sąnaudų gali būti priskirti konkretiems gaminiams ar jų grupėms.

Netiesioginės gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurios susijusios su produkcijos gamyba, bet kurias sunku ar neįmanoma priskirti konkrečiai produkcijos rūšiai. Tai dažniausiai būna išlaidų komponentai, susiję su dviem ar daugiau gaminių grupių, produkcijos rūšių. Šioms išlaidoms priskiriama pagalbinių medžiagų išlaidos – tai gamybos metu sunaudotos medžiagos, kurios į gaminio sudėtį tiesiogiai neįeina, arba, sudarydamos gaminio dalį, nėra tokios reikšmingos, kad būtų galima priskirti prie pagrindinių išlaidų. Netiesioginėms gamybos išlaidoms dar priskiriamos netiesioginio darbo užmokesčio išlaidos (tiesiogiai produkcijos negaminančių, bet susijusių su gamyba darbuotojų darbo užmokestis ir socialinis draudimas), gamybos cechų apšildymo, apšvietimo, energijos išlaidos, gamybinių pastatų ir įrenginių nusidėvėjimas, eksploatacijos, remonto ir kitos išlaidos.

Jei vienu metu gaminama daugiau

nei vienas gaminys (pavyzdžiui, gaminami sudėtiniai gaminiai arba vienas iš gaminių yra pagrindinis, o kitas – šalutinis) ir išlaidos kiekvienam gaminiui negali būti nustatytos atskirai, jos turi būti racionaliai ir tinkamai paskirstomos:

Gretutiniai produktai – tai du ar daugiau produktų, kurie turi rinkos kainą ir kurie nėra atskirais produktais iki tam tikro jų atskyrimo momento (pvz: naftos perdirbimo procese gaunami produktai).

Šalutiniai produktai – produktai, kurių gamybos procesas iki tam tikro momento neatskiriamas nuo pagrindinių produktų gamybos proceso, ir kurių rinkos kaina, ppalyginus su pagrindinių produktų kaina, yra nežymi.

Svarbu tai, kad į atsargų pasigaminimo savikainą nėra įtraukiamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos, kurias sudaro pardavimų, bendrosios ir administracinės sąnaudos.

Apibendrinus galima pasakyti, kad kriterijai, pagal kuriuos įmonė gamybos išlaidas priskiria tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms, yra nustatomi pačios įmonės, atsižvelgus į jos gamybos specifiką.2.3. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte

Apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje atsargų įkainojimas gali būti nevienodas (žr. 4 pav.) Atsargos apskaitoje įvertinamos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę jos įvertinamos įsigijimo (pasigaminimo) ssavikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Įmonių veikloje galima situacija, kai tam tikros atsargos nuvertėja ir gali būti parduodamos už kainą, kuri yra žemesnė už tų atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Tai yra ppagrindinė priežastis, dėl kurios atsargos įvertinamos grynąja galimo realizavimo verte, nelaukiant jų pardavimo.

4 pav. Atsargų įkainojimas

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarant balansą atsargos gali būti nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu. Grynoji galimo realizavimo vertė gali būti mažesnė nei atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, kai:

• atsargos sugedo ar buvo sugadintos;

• paseno morališkai;

• jų pardavimas įmonei nuostolingas dėl pasirinktos įmonės pardavimų politikos;

• išaugo jų gamybos užbaigimo ir/ar pardavimo išlaidos;

• sumažėjo šių atsargų rinkos kaina ir pan.

Taigi gali susidaryti situacija, kai konkrečių atsargų pardavimo kaina rinkoje tampa mažesnė nei šių atsargų pirkimo (pasigaminimo) savikaina. Tokiu atveju finansinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai, siūlo atsiriboti nuo atsargų įkainojimo pagrįsto atsargų pirkimo (pasigaminimo) ssavikaina ir, nelaukiant jų pardavimo, reikalauja tokias atsargas nukainoti.

Pagal 9 – jį Verslo apskaitos standartą, atsargų įsigijimo (pasigaminimo) savikaina ir grynoji galimo realizavimo vertė apibrėžiama taip:

 “Įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigijant ar gaminant turtą, vertė.

• Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas”. Atsargų nuvertinimas nelaukiant jų pardavimo nulemtas dviejų apskaitos pprincipų – atsargumo ir palyginimo. Atsargumo principas reikalauja, kad įmonė pasirinktų tokius apskaitos būdus, kuriuos taikant turto vertė balanse negalėtų būti nepagrįstai padidinta. Pritaikius šį principą atsargų apskaitos analizei, išplaukia, kad jei finansinės atskaitomybės sudarymo dieną dėl įvykusio atsargų nuvertėjimo tapo akivaizdu, kad įmonė iš šių atsargų negaus planuotos ekonominės naudos, tai tokių atsargų vertė atskaitomybės sudarymo dieną yra nepagrįstai padidinta. Vadovaudamasi atsargumo principu, įmonė turi nuvertinti atsargas iki tos sumos, kurią įmonė galėtų gauti realizavusi atsargas, o susidaręs skirtumas pripažįstamas ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl atsargų nukainojimo.

Palyginimo principas reikalauja, kad per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su sąnaudomis, patirtomis toms pajamoms uždirbti. Todėl jeigu įmonė atsargų nuvertėjimo žemiau įsigijimo savikainos nepripažins sąnaudomis tą ataskaitinį laikotarpį, kada šis nuvertėjimas įvyko, tai reikš, kad įmonė nuostolį dėl atsargų nuvertėjimo atidėjo būsimiems laikotarpiams, kada įvyks atsargų pardavimas. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės pagal atskirus atsargų vienetus ir jų grupes parodytas 1 lentelėje:

1 lentelė

Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės

Rodikliai Atsargų vertė, Lt Atsargų vertės nustatymas, Lt

įsigijimo (pasigaminimo) savikaina grynoji galimo realizavimo vertė pagal atskirus vienetus pagal atsargų grupes

Maisto produktai:

Pienas 100,00 110,00 100,00

Varškė 150,00 155,00 150,00

Kiaušiniai 90,00 85,00 85,00

Sviestas 200,00 220,00 220,00

Iš viso maisto produktų: 540,00 570,00 555,00 540,00

Nukainojant atsargas iki grynosios realizavimo vertės., teisingiausia informacija gaunama, atsargas nukainojant pagal kiekvieną atsargų vienetą, tačiau tam tikrais atvejais tai yra netikslinga arba neįmanoma, tokiais atvejais gali būti nukainojamos vienarūšių atsargų grupių atsargos.

Visų atsargų nukainojimo iki grynosios galimo realizavimo vertės suma ir visi atsargų nuostoliai (natūralaus atsargų svorio sumažėjimas nudžiūvus, išgaravus, nubyrėjus, atsargos taip pat gali sugesti, dingti dėl nežinomų priežaščių) turi būti pripažįstami to laikotarpio, kuriuo buvo atliekami nukainojimai ir/ar susidarė nuostoliai, veiklos sąnaudomis:

D Veiklos sąnaudos

K Atsargos

Bet kokio atsargų nukainojimo atstatymo, atliekamo dėl grynosios galimo realizavimo vertės augimo, suma turi būti mažinamos to laikotarpio sąnaudos:

D Atsargos

K Veiklos sąnaudos

Apibendrinant atsargų įvertinimo grynąja galimo realizavimo verte metodą, galima būtų paminėti, kad žemiau įsigijimo savikainos nuvertėjusių atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės, nelaukiant jų pardavimo leidžia įmonei atspindėti balanse atsargas ta verte, kuri nėra nepagrįstai padidinta, taip pat leidžia tiksliau palyginti per ataskaitinį laikotarpį uždirbtas pajamas su toms pajamoms uždirbti patirtomis sąnaudomis.2.4. Atsargų sunaudojimo (pardavimo) apskaitos būdai

Atsargų sunaudojimas (pardavimas) apskaitoje praktiškai gali būti registruojamas dviem būdais:

1) Periodiškai;

2) Nuolat;

Atsargų apskaitos būdo pasirinkimas priklauso nuo įmonės apskaitos politikos. Atsargos įsigyjamos, kaupiamos ir panaudojamos visus metus.

Periodiškai registruojamų atsargų būdas taikomas tose įmonėse, kur nekaupiamas didžiulis atsargų kiekis.

Įtraukiant į apskaitą, labai svarbu numatyti:

1) Parduotų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (prekių) savikainą;

2) Ataskaitinio laikotarpio pabaigos ir pradžios atsargų (prekių) likutį.

Šie rodikliai lemia parduotų prekių savikainą, o kartu ir pelno dydį. Tai galima užrašyti tokia lygybe:

PREKIŲ LLIKUTIS ATASKAITINIO LAIKOTARPIO PRADŽIOJE + PREKIŲ PIRKIMAI PER ATASKAITINĮ LAIKOTARPĮ – PREKIŲ LIKUTIS ATASKAITINIO LAIKOTARPIO PABAIGOJE = PARDUOTŲ (SUNAUDOTŲ) PER ATASKAITINĮ LAIKOTARPĮ PREKIŲ SAVIKAINA

Prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir prekių per ataskaitinį laikotarpį pirkimai žinomi. Prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamas inventorizavimo būdu. Periodiškai registruojamų atsargų būdas literatūroje vadinamas inventorizavimo būdas (žr. 2 lent.).

Inventorizaciją reikia atlikti labai kruoščiai ir tiksliai, kad gautume teisingus atsargų likučius natūriniais vienetais. Po to juos įkainojame ir apskaičiuojame parduotų prekių savikainą, kuri ir lemia pelno dydį.

2 lentelė

Atsargų registravimas periodiškai

Nr. Operacijos Kiekis, vnt Suma, Lt

1.

2.

3.

4. Maisto prekių likutis ataskaininio laikotarpio pradžioje

Per ataskaitinį laikotarpį pirkta maisto prekių

Maisto prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje (inventorizuojama)

Per ataskaitinį laikotarpį parduotų maisto prekių kiekis ir savikaina 150

+

3000

–

200

=

2950 300,00

+

6000,00

–

400,00

=

5900,00

Periodiniam atsargų apskaitos metodui būdinga tai, kad buhalterinėse sąskaitose registruojamos tik atsargų pirkimo operacijos, o atsargų likučiai nustatomi pagal inventorizacijos duomenis ir įkainojami taikant pasirinktą atsargų įkainojimo būdą. Parduotų (sunaudotų) atsargų savikaina apskaičiuojama ataskaitinio laikotarpio pabaigoje pagal pirkimų ir atsargų likučių duomenis.

Naudojant periodiškai apskaitomų atsargų metodą, perkant ir parduodant prekes atliekamos tokios sąskaitų korespondencijos:

Perkant atsargas (prekes)

D – Pirkimai (6-oji sąskaitų klaė)

K – Pinigų arba Skolų tiekėjams sąskaitos

Parduodant atsargas (prekes):

D – Pinigų arba Skolų tiekėjams sąskaitos

K – Pardavimai

Periodiškai apskaitomų atsargų pavyzdys, kai atsargos įkainojamos, taikant LIFO metodą, pateikiamas lentelės forma 2-ame

priede.

Kai kurios prekybinės įmonės, taikydamos periodiškai registruojamų atsargų būdą, perparduoti skirtų prekių likučių pasikeitimams registruoti naudoja specialią sąnaudų sąskaitą 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas. Tai pagalbinė (tranzitinė) sąskaita, neturinti savarankiškos reikšmės. Sąskaitą 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas debetuojamas įregistruojant ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytą atasargų likučių sumažėjimą – atsargų sumažėjimo suma. Surašoma sąskaitų korespondencija:

D – 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas (sąnaudų padidėjimas)

K – 2014 Pirktos rekės, skirtos perparduoti (prekių sumažėjimas)

Sąskaita 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas kredituoja įregistruojant ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytą aatsargų likučių padidėjimą periodiškai apskaitant atsargas – atsargų padidėjimo suma. Surašoma sąskaitų korespondencija:

D – 2014 Pirktos rekės, skirtos perparduoti (prekių padidėjimas)

D – 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas (sąnaudų sumažėjimas)

Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sąskaitoje 6005 Atsargų padidėjimas arba sumažėjimas likučio negali būti. Kaip ir visos kitos sąnaudų sąskaitos, ji uždaroma per sąskaitą 3901 Pajamų ir sąnaudų suvestinė.

Pagrindinis periodiškai registruojamų atsargų būdo privalumas – mažesnės buhalterinio. darbo sąnaudos. Šio būdo teigiama savybė išryškėja prekybos įmonėse, kur didelė atsargų nomenklatūra ir nedideli jų likučiai. PPagrindiniai trūkumai yra šie:

• Neteikia operatyvios informacijos atsargoms valdyti;

• Prekių sumažėjimas dėl įvairių gedimų, nuostolių, vagysčių, netekčių automatiškai nurašomas į parduotų prekių savikainą nepagrįstai ją padidinant.

Nuolat registruojamų atsargų būdas (žr.3lent.) Lietuvos įmonėse yra gerai žinomas ir įprastas. Šiuo būdu įrašai atitinkamose atsargų ssąsakitose daromi po kiekvienos operacijos, registruojant prekių pirkimo ir pardavimo atvejus. Tai būdinga įmonėms, prekiaujančioms brangiomis mašinomis, juvelyriniais dirbiniais, antikvariniais daiktais. Kiekvienas prekių padidėjimas ar sumažėjimas registruojamas tiesiogiai atsargų sąsakitose.

Nuolatinės atsargų apskaitos vedimas – tai nuolatinis duomenų apie visas operacijas (atsargų gavimą ir pardavimą ar sunaudojimą) su kiekviena prekių partija registravimas buhalterinėse sąskaitose.

Parduotų prekių savikaina gali būti nustatoma nelaukiant ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o užregistravus kiekvieną pardavimą. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, nereikia daryti koreguojančiųjų įrašų.

3 lentelė

Atsargų registravimas nuolat

Nr. Operacijos Kiekis, vnt Suma, Lt

1.

2.

3.

4. Maisto prekių likutis ataskaininio laikotarpio pradžioje

Per ataskaitinį laikotarpį pirkta maisto prekių

Per ataskaitinį laikotarpį parduotų maisto prekių kiekis ir savikaina

Maisto prekių likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje 150

+

3000

–

2950

=

200 300,00

+

6000,00

–

5900,00

=

400,00

Palyginę lenteles, iliustruojančias periodiškai ir nuolat registruojamų atsargų būdus, gaunasi tas pats rezultatas. Parduotų prekių savikaina yra 5900,00Lt, pprekių likutis ataskaitinio laikotarpio pa baigoje sudaro 400,00Lt. Tačiau minėtiems rodikliams apsakičiuoti reikia skirtingų buhalterinio darbo sąnaudų. Įmonė kiekvieną dieną apskaičiuoja prekių esančių sandėliuose, likučių kiekį ir sumą.

Apskaitant atsargas nuolat būdu nereikia daug pastangų laikotarpio pabaigos likučio ir parduotų prekių savikainos sumoms nustatyti, nes nuolat apskaičiuojama kiekvienos prekių partijos kaina, taip pat į parduotų prekių savikainą įskaičiuotos sumos bei laikotarpio pabaigoje sandėliuose likusių prekių vertė. Ataskaitinio laikotarpio pabaigoje atliekama inventorizacija ir faktinė informacija apie atsargas lyginama su apskaitos duomenimis, kurie, eesant reikalui, koreguojami, kad atitiktų tikrąją padėtį. Nuolat apskaitomų atsargų būdo pranašumai:

1. Išsami kiekvienos prekių rūšies judėjimo apskaita naudina analizuojant konkrečių klientų užsakymus bei jų užsakymų apimtis, taip pat visada galima apskaičiuoti, kiek pelninga kiekviena pardavimo operacija, jei to reikia.

2. Inventorizacija yra daugiau atsargų apskaitos buhalterinių registrų tikslumo patikrinimo priemonė, o ne tik faktinio atsargų kiekio nustatymo metodas. Prekių atsargų sumažėjimas dėl vagysčių ar gedimų gali būti tiksliai identifikuotas ir priskirtas ne tik konkrečioms atsargoms, bet ir tam tikriems pardavimo – pirkimo aktams, o ne įskaičiuojamas į bendrą parduotų prekių savikainą (taip būtų daroma atsargas apskaitant periodiškai).

3. Atsargas apskaitant nuolat, pelno (nuostolio) ataskaitą galima sudaryti kiekvieną mėnesį ar dažniau.

Naudojant nuolat apskaitomų atsargų metodą, perkant ir parduodant prekes atliekamos tokios sąskaitų korespondencijos:

Perkant atsargas:

D 2014 Prekės, skirtos perparduoti arba

D 2011 Žaliavos ir komplektavimo gaminai

K 27 Pinigai ir pinigų ekvivalentai

K 443 Skolos tiekėjams (perkant skolon)

K 202 Išankstiniai apmokėjimai (kai už atsargas buvo sumokėta avansu)

Parduodant atsargas:

D 271 Sąskaitos bankuose

D 241 Pirkėjų įsiskolinimas

K 5001 Pardavimo pajamos

Kartu su kiekviena pardavimo operacija įregistruojama parduotų per ataskaitinį laikotarpį prekių savikaina 6 klasės sąskaitose:

D 600 Parduotų prekių ir sute.iktų paslaugų savikaina

K 2013 Pagaminta produkcija arba

K 2014 Prekės, skirtos perparduoti

Taigi, atsargas aapskaitant nuolat, taikoma tokia formulė:

Atsargų likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje + Nupirktos (pagamintos) per laikotarpį atsargos – Sunaudota (parduota) per laikotarpį atsargų = Atsarų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje

Nuolat apskaitomų atsargų pavyzdys, kai atsargos įkainojamos, taikant LIFO metodą, pateikiams lentelės forma 3-ame priede.

Net ir nuolat įtraukiant į apskaitą prekes, vis dėlto pasitaiko grobstymų ar natūralios netekties. Todėl prieš sudarant metinę atskaitomybę, būtina atlikti inventorizaciją. Inventorizacijos rezultatus – trūkumų ir perteklių – būtina įrašyti vadovaujantis inventorizavimo tvarka. Inventorizavimo duomenys sulyginami su apskaitoje užfiksuotais duomenimis. Jie turi sutapti. Jeigu duomenys nesutampa, reikia ieškoti nesutapimo priežasčių. Nustačius trūkumą, reikia sumažinti apskaitoje užfiksuotų prekių sumą. Nustačius perteklių, fiksuojamas prekių padidėjimas. Vėliau sprendžiama, kaip nurašyti trūkumo ar pertekliaus sąskaitų likučius. Trūkumas gali būti išieškomas iš kaltininkų arba nurašomas į sąnaudas, jeigu tai leidžia įstatymai. Inventorizacijos atlikimo bei jos rezultatų sureguliavimo tvarką tvirtina Respublikos Vyriausybė.3. ATSARGŲ INVENTORIZACIJA

Paprastai kalendorinių metų paskutiniai mėnesiai skiriami metinei inventorizacijai, o pirmieji – atskaitomybei parengti. Dažniausiai, aptariant inventorizacijos organizavimą, akcentuojamas tik vienas iš jos tikslų – suskaičiuoti įmonės turtą ir palyginti rastus faktiškus likučius su apskaitos duomenimis. Tokiu būdu, patvirtinamas buhalterinėje apskaitoje apskaičiuotų likučių teisingumas, ir patikrinama, kaip saugojo, apskaitė patikėtą turtą materialiai atsakingi asmenys. Visdėlto metinės inventorizacijos tikslas yra ne tik nustatyti ar ffinansinėje apskaitoje užregistruotas turtas faktiškai egzistuoja. Atliekant šį darbą turi būti įvertinama inventorizuojamo turto būklė. Tam inventorizacijos aprašuose reikėtų pateikti kuo išsamesnę informaciją, reikalingą metinei finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kai tikrinami žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, pinigų ir kito materialiojo turto likučiai natūra, būtinai dalyvaujant materialiai atsakingi asmenys, išskyrus tuos atvejus, kai materialiai atsakingiems asmenims dalyvauti neįmanoma. Prieš prasidedant inventorizacijai, materialiai atsakingi asmenys raštiškai patvirtina, kad visi turto gavimo ir išdavimo dokumentai atiduoti į buhalteriją arba inventorizacijos komisijai ir kad jokio neužpajamuoto arba neišduoto (nenurašyto) turto nėra.

Inventorizacijos metu visos žaliavos, medžiagos, prekės, pagaminta produkcija, kitos atsargos turi būti sveriamos, skaičiuojamos, matuojamos. Pasinaudojus inventorizacija galima atrinkti netinkamus toliau naudoti daiktus ir juos nurašyti į sąnaudas.

Žaliavos, medžiagos, prekės, pagaminta produkcija ir kitas turtas į inventorizavimo aprašus įrašomi pagal apskaitoje vartojamą jo pavadinimą ir matavimo vienetus.

Prireikus inventorizacijos metu turtas gali būti priimamas bei išduodamas. Siekiant tiksliai ir teisingai nustatyti inventorizacijos rezultatus, labai svarbu, kad žaliavos, medžiagos, komplektuojamieji gaminiai, prekės, pagaminta produkcija, kitos atsargos, inventorizacijos metu priimamos bei išduodamos, būtų įrašytos į atskirus inventorizavimo aprašus. Nepaisant šio reikalavimo būtų sunku inventorizuotų atsargų likučius sutikrinti su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną.

Kelyje ir kitose įmonėse esančios žaliavos, medžiagos, prekės, pagaminta produkcija ir kitas turtas

inventorizuojami tikrinant jo išsiuntimo dokumentus. Inventorizavimo aprašuose įrašomi šie kiekvienos kelyje esančių prekių ir medžiagų siuntos duomenys: pavadinimas (pagal dokumentą), kiekis ir vertė (apskaitos duomenis), išsiuntimo data, taip pat dokumentų, kuriais remiantis šios medžiagos ir prekės įtrauktos į atitinkamas sąskaitas, sąrašas ir numeriai.

Į inventorizavimo aprašus įrašant kitose įmonėse laikomas prekes ir medžiagas, kurios yra ten perdirbamos arba už kurias yra sumokėta, bet jos neišvežtos iš tiekėjų sandėlių, arba yra išsiųstos parduoti pagal konsignacijos sutartis, nurodomi prekių ir medžiagų pavadinimai, kiekis rrūšis, vertė, priėmimo saugoti (perdirbti, parduoti) dokumentai, saugojimo (perdirbimo) vieta, dokumentų numeriai ir datos. Gavusi iš įmonių, kurios šį turtą saugo (perdirba), inventorizavimo aprašus, inventorizacijos komisija palygina faktinius turto likučius (pagal inventorizavimo aprašų nuorašų duomenis) su apskaičiuotu pagal dokumentus kiekiu.

Siekiant nustatyti, kiek yra nebaigtos gamybos pramonės įmonėse, suskaičiuojamas, pasveriamas, išmatuojamas ir įvertinamas nebaigtas įdirbis (pusfabrikačiai, detalės mazgai, agregatai).

Taigi, remiantis inventorizavimo aprašais, faktiški inventorizuotų objektų likučiai sutikrinami su buhalterinės apskaitos duomenimis pagal jų būklę inventorizacijos pradžios dieną. Radus likučių neatitikimų, inventorizacijos kkomisija turi pareikalauti iš atsakingų darbuotojų raštiškų paaiškinimų dėl visų trūkumų ir pertekliaus, taip pat nuostolių, susijusių su skolų ieškinio senaties terminų praleidimu. Pagal pateiktus paaiškinimus, inventorizacijos komisija nustat.o aptiktų turto trūkumų, nuostolių ir gedimo, taip pat pertekliaus pobūdį ir rrekomenduoja panaikinti inventorizacijos duomenų skirtumus. Nustatytas turto perteklius užpajamuojamas kaip pagautė arba kaip ataskaitinio laikotarpio atitinkamų sąnaudų sumažėjimas. Turto tūkumas priskiriamas prie gautinų už turto trūkumus sumų (jeigu numatoma trūkumų sumas išieškoti) arba netekimų (jeigų trūkumų išieškoti neįmanoma).IŠVADOS

 Atsargos – trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. Atsargas sudaro: žaliavos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba ir pagaminta produkcija. Žaliavos, komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba ir pagaminta produkcija yra gamybinės įmonės atsargos, o prekės, skirtos perparduoti, priklauso prekybinių įmonių atsargoms.

 Apskaičiuojant sunaudotų gamyboje ir parduotų atsargų savikainą, įmonė gali taikyti FIFO, LIFO, svertinio (slenkančio) vidurkio, konkrečių kainų atsargų įkainojimo metodus, atsižvelgdama į atsargų judėjimą įmonėje. Atsargų įvertinimo metodo pasirinkimą lemia jo įtaka balansui, pelno (nuostolio) ataskaitai, mmokėtiniems mokesčiams ir valdytojų priimamiems sprendimams. Esminė problema, su kuria susiduriama renkantis atsargų įvertinimo metodą, yra prekių atsargų likučio vertės atspindėjimas balanse ir parduotų prekių savikainos parodymas pelno (nuostolio) ataskaitoje.

 Pagal 9 vas „Atsargų įsigijimo savikainą sudaro pirkimo kaina, pakoreguota atlikto pirktų atsargų nukainojimo ir gautų nuolaidų sumomis“. Pagamintų per ataskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos) savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

 Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o sudarant metinę finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo) savikaina arba grynąją galimo rrealizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė. Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo sąlygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas.

 Atsragų sunaudojimas arba pardavimas apskaitoje gali būti registruojamas nuolat arba periodiškai. Nuolatinė atsargų apskaita pasitvirtina tik apskaitant nedidelius brangių prekių judėjimus rankiniu būdu arba gerai kompiuterizavus apskaitą. Atsargas, apskaitant periodiškai, ypatingas dėmesys skiriamas inventorizacijai: atsargų likučiai nustatomi pagal inventorizacijos duomenis taikant pasirinktą atsargų įkainojimo būdą.

 Kalendorinių metų paskutiniais mėnesiais daroma metinė inventorizacija. Inventorizacijos oragnizavimo tikslas – suskaičiuoti įmonės turtą ir palyginti rastus faktiškus likučius su apskaitos duomenimis.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagžiūnienė, Vitalija. Apskaitps politika. – Vilnius:, 2005. – 76 p.

2. Gudaitienė, Ona. Finansinė apskaita. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2004. – 225 p.

3. Gudaitienė, Ona. Apskaitos pradmenys. – Vilnius: Vilniaus kolegija, 2002. – 112 p.

4. Ivanauskienė, Aldona. Buhalterinės apskaitos pradmenys. – Vilnius: , 2004. – 180-317 p.

5. Juškauskas, Gintaras. Atsargų įvertinimas grynąja galimo realizavimo verte. – Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 2005, Nr. 2, p 12.

6. Kalčinskas, Gediminas. Buhalterinės apskaitos pagrindai. – Vilnius: UAB Pačiolis, 1996. – 254-280 p.

7. Mackevičius, Jonas. Apskaita. – Vilnius: Mintis, 1994. – 559 p

8. Verslo apskaitos standartai. – Vilnius: Mūsų Saulužė, 2004. – 184 p.

9. Zakalskienė R. Atsargų perkainojimo finansinė apskaita ir mokesčių koregavimai. – Apskaitos ir mmokesčių apžvalga. – V.: Pačiolis, 2001 Nr. 12. – 28 – 33 p.

10. http://www.apskaitosinstitutas.lt/docs/9-atsargos.doc

11. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condiotion1=193497&Condition2=turto_inventorizacijaPRIEDAI

1 priedas. Atsargų įkainojimo pavyzdys

Pradinė sąlyga

Data Operacija Kiekis, vnt Kaina, Lt Suma, Lt

Sausio 01 Likutis 4 20,00 80,00

Kovo 10 Pirkta 6 22,00 132,00

Kovo 23 Pirkta 10 25,00 250,00

Iš viso 20 462,00

Kovo 31 Likutis 4

Parduotos prekės 16

Atsargų įkainojimas FIFO metodu

Data Operacija Kiekis, vnt Kaina, Lt Suma, Lt

Sausio 02 Likutis 4 20,00 80,00

Kovo 10 Pirkta 6 22,00 132,00

Kovo 23 Pirkta 10 25,00 250,00

Iš viso 20 462,00

Kovo 31 Likutis 2 25,00 50,00

2 22,00 44,00

Likutis iš viso 4 94,00

Parduotos prekės 16 368,00

Atsargų įkainojimas LIFO metodu

Data Operacija Kiekis, vnt Kaina, Lt Suma, Lt

Sausio 02 Likutis 4 20,00 80,00

Kovo 10 Pirkta 6 22,00 132,00

Kovo 23 Pirkta 10 25,00 250,00

Iš viso 20 462,00

Kovo 31 Likutis 2 20,00 40,00

2 22,00 44,00

Likutis iš viso 4 84,00

Parduotos prekės 16 378,00

Atsargų įkainojimas konkrečių kainų metodu

Data Operacija Kiekis, vnt Kaina, Lt Suma, Lt

Sausio 02 Likutis 4 20,00 80,00

Kovo 10 Pirkta 6 22,00 132,00

Kovo 23 Pirkta 10 25,00 250,00

Iš viso 20 462,00

Kovo 31 Likutis 2 20,00 40,00

1 22,00 22,00

1 25,00 25,00

Likutis iš viso 4 87,00

Parduotos prekės 16 375,00

Atsargų įkainojimas vidutinių kainų (svertinio vidurkio) metodu

Data Operacija Kiekis, vnt Kaina, Lt Suma, Lt

Sausio 02 Likutis 4 20,00 80,00

Kovo 10 Pirkta 6 22,00 132,00

Kovo 23 Pirkta 10 25,00 250,00

Iš viso 20 462,00

Kovo 31 Likutis 4 23,10 92,40

Parduotos prekės 16 369,60

2 priedas. LIFO metodo taikymas atsargas apskaitant periodiškai

Data Pirkimai Pardavimai Atsargų likutis

Kiekis vnt. Kaina Lt/vnt. Suma Lt Kiekis vnt. Kaina Lt/vnt. Suma Lt Kiekis vnt. Kaina Lt/vnt. Suma Lt

Likutis 01 01 200 10,00 2000,00

01 25 100 14,00 1400,00

02 10 100 13,50 1350,00

02 15 100 15,00 1500,00

Likutis 12 31

Parduota 300 – 5250,00

Iš viso 300 – 4250,00 300 5250,00 100 10,00 1000,00

3 priedas. LIFO metodo taikymas atsargas apskaitant nuolat

Data Pirkimai Pardavimai Atsargų likutis

Kiekis vnt Kaina Lt/vnt Suma Lt Kiekis vnt Kaina Lt/vnt Suma Lt Kiekis vnt Kaina Lt/vnt Suma Lt

Likutis 01 01 200 10,00 2000,00

02 05 150 10,00 1500,00 50 10,00 500,00

03 10 100 14,00 1400,00 50 10,00 1900,00

100 14,00

04 02 50 12,00 600,00 50 10,00 1200,00

50 14,00

05 12 100 13,50 1350,00 50 10,00 2550,00

50 14,00

100 13,50

07 05 100 15,00 1500,00 50 10,00 4050,00

50 14,00

100 13,50

100 15,00

10 14 50 14,00 2050,00 50 10,00 2000,00

100 13,50 100 15,00

Iš viso 300 – 4250,00 350 – 4150,00 50 10,00 2000,00

100 15,00